Psichosomatinės ligos

Labai neteisingai manoma, kad psichikos sutrikimų vaikystėje ir paauglystėje pasitaiko nedažnai. Šiai psichikos sveikatos sričiai skiriama per mažai dėmesio. Pagal TLK-10 skiriamos dvi didelės vaikams ir paaugliams būdingų sutrikimų kategorijos: psichologinės raidos sutrikimai ir elgesio bei emocijų sutrikimai.

Antroji kategorija – elgesio ir emocijų sutrikimai apima hiperkinezinius sutrikimus, elgesio ir emocijų sutrikimus, prasidedančius vaikystėje, ir psichosomatinius sutrikimus.

Kodėl vystosi psichosomatiniai sutrikimai

Ryan-Wenger teigia, kad 10–15 proc. visų vaikų ir paauglių būdingi psichogeninės kilmės galvos, pilvo, krūtinės, nugaros skausmai, kurių organinės priežasties neįmanoma nustatyti. Dėl nepakankamos savvo pojūčių diferenciacijos paaugliai labiau linkę skųstis fiziniais nei psichologiniais negalavimais.

Vaikas pasąmoningai gyvenimo scenarijų kuria dar ankstyvoje vaikystėje, remdamasis ne žodžiais, bet jausmais ir elgesiu. Transakcinis analitikas C.Steineris pastebėjo, kad gyvenimo scenarijus yra ne tik preedipinis, bežodis, nesąmoningas, bet ir visceralinis. Kitaip sakant, vaikas kaip vieną iš savo elgesio variantų gali pasirinkti fizinius negalavimus.

Yra aprašyta daugybė „somatinių” vaiko sutrikimų, kurie tėra reakcija į nemalonią aplinką. R. ir M.Gouldingai pabrėžė, kad daugelis somatinėse klinikose besigydančių pacientų vaikystėje susilaukdavo ypatingo tėvų dėmesio tuomet, kaii kuo nors sirgdavo. Jie, siekdami tokio paties dėmesio, nesąmoningai yra nusprendę sirgti ir toliau.

Deja, tokie žmonės nemoka atkreipti į save dėmesį kitokiais adekvačiais būdais, todėl jų vaiko ego būsenos pasirinktas būdas susilaukti dėmesio ir yra somatinė liga. Tokie žmonės „užsiguli” lig

goninėse, ilgai sveiksta nuo įvairių ligų, o, kai kyla grėsmė, kad bus pasakyta, jog jų būsena pakankamai pagerėjo ir gydymą jau galima nutraukti, atsiranda naujų simptomų, dėl kurių gydytojas vėl priverstas skirti dėmesį tam pačiam pacientui.

Taigi vienas iš būdų fizinei negaliai, turinčiai psichologinę prigimtį, kilti – ankstyvosios vaikystės sprendimai, kuriais siekiama susilaukti dėmesio. Tuo tarpu kitais atvejais, kaip sakė viena iš žymiausių analitikių F. English, nerimas, frustracija, pyktis ir skausmas gali būti pakeisti psichosomatiniais atitikmenimis, ypač skrandžio, odos ir kvėpavimo sutrikimais. Ir šis mechanizmas gana paprastas.

Tam tikrose šeimose leidžiama patirti vienokį ar kitokį jausmą, o dar kitoks jausmas draudžiamas. Nemažiau svarbus visos visuomenės kultūros lygis. Geras to pavyzdys būtų visiems žinomas patarimas mažiems verkiantiems berniukams: „tikri vyrai neverkia”, o pykstančioms mergaitėms – „„mergaitėms pykti negražu”. Taip vaikas mokomas atsisakyti kokio nors jausmo (šiuo atveju – liūdesio ir pykčio).

Matydamas neigiamą aplinkinių reakciją į savo jausmą, vaikas nesąmoningai nusprendžia to jausmo atsisakyti. Tačiau visuomet tuščia vieta užpildoma kažkuo kitu. Tas kažkas dažniausiai būna somatinė liga. Juk nekelia abejonių, kad nėra nė vienos mamos ar tėvo, kuris draustų vaikui sirgti ar sergantį jį atstumtų. Nesunku suvokti, kaip tam tikras jausmas pakeičiamas psichosomatiniu atitikmeniu.

Taigi, transakcinės analizės požiūriu, dažniausios psichosomatinio negalavimo priežastys yra dvi – pasąmoningas noras susilaukti dėmesio ir tam

m tikrų šeimoje nepriimtinų jausmų pakeitimas fiziniu atitikmeniu. Aišku, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad abiem atvejais svarbi ir priklausomybės nuo motinos ar tėvo problema.

M.Eminson išskiria tris veiksnių grupes, susijusias su psichosomatinių sutrikimų išsivystymu:

  • Veiksniai, nulemiantys psichosomatinius sutrikimus. Šie veiksniai simptomų nesukelia, kol nėra antrosios veiksnių grupės. Pirmojoje veiksnių grupėje išskiriamos šeimos ir vaiko ypatybės.
  • Veiksniai, kurie išprovokuoja simptomus.
  • Veiksniai, kurie palaiko simptomus.

Šeima

Šeima yra svarbiausias faktorius vaiko vystymuisi, jo socialiniam elgesiui bei požiūriui. Manoma, kad šeimos narių tarpusavio santykiai – didžiausią įtaką vaiko sveikatai darantis veiksnys. Su šeima yra susiję daug rizikos veiksnių, kurie daro įtaką jauno žmogaus sveikatai. Šeimos struktūros pasikeitimai didina sveikatos blogėjimo riziką.

Skyrybos sukelia stiprų stresą vaikams, ir vaikai su juo tvarkosi gana skirtingai. Jie mato ir supranta pasaulį skirtingai skirtingose amžiaus grupėse, skiriasi berniukų ir mergaičių reakcija, kaip, beje, ir patirto streso pasekmės. Vaikai dažnai imasi spręsti šeimos problemas, jie jaučiasi kalti dėl tėvų skyrybų, gali bandyti per savo negalavimus sutaikyti tėvus. Dažnai, kai vaikas stengiasi nesąmoningai suvienyti tėvus, formuojasi psichosomatiniai sutrikimai.

Stresas

Kiti autoriai išskiria tiesiogines ir netiesiogines psichosomatinių sutrikimų atsiradimo priežastis, kurios iš esmės nuo aukščiau išvardytų nesiskiria. Pabrėžiama ypatinga vaiko patiriamo streso reikšmė. Stresas gali būti vienas iš svarbiausių neurozinių ir psichosomatinių ligų vystymosi mechanizmų.

Ligos vystymosi pagrindas, esant lėtiniam str

resui, yra užsitęsęs streso reakcijos formavimesi dalyvaujančių hormonų veikimas, kurie, be to, sukelia ir lipidų, angliavandenių, elektrolitų apykaitos sutrikimus.

Manoma, kad psichologiniai veiksniai dėl neurotransmiterių (acetilcholino, noreadrenalino) sudėtinių poveikių sukelia somatinius sutrikimus, todėl ypač svarbu yra išmokti pažinti savo ir kitų žmonių jausmus, juos teisingai suvokti ir išreikšti. Savo tikrų jausmų ir minčių išsakymas yra reagavimo būdas, padedantis sumažinti vidinę įtampą. Bet kokia stiprių jausmų raiška yra naudingesnė juos išgyvenančiam žmogui nei jų slopinimas, užgniaužimas. Jausmų slopinimas sudaro palankias sąlygas vystytis psichosomatiniam sutrikimui.

Aleksitimija

Nesugebėjimas išreikšti susikaupusių emocijų yra vadinamas aleksitimija.

Šiuo metu yra sukaupta nemažai faktų, kurie leidžia tvirtinti, jog aleksitimija – psichosomatinių ligų rizikos veiksnys. Dažnai literatūroje aleksitiminio tipo asmenybė tiesiog vadinama psichosomatinio tipo asmenybe.

Vienas sprendimo būdų – psichoterapija

Psichosomatinių sutrikimų problemą, kuri labai paplitusi, būtų galima spręsti pasitelkus psichoterapiją. Tam sudaromos Psichosomatinės terapijos grupės (PTG), kurių tikslas – mokytis: psichosomatinės medicinos pagrindų ir elgesio terapijos, pateikti psichosomatinių sutrikimų biopsichosocialinį modelį. 

Į terapijos grupę būtina įtraukti visą šeimą, nes sergantis vaikas yra visos šeimos problema. Sergančio vaiko tėvai turėtų būti mokomi keisti požiūrį į ligą, patenkinti vaiko bendravimo poreikį, rodyti dėmesį vaikui jam neišsakius simptomų.

Dirbant su vaikais, svarbu mokyti juos išreikšti susikaupusias emocijas, išsakyti neigiamus jausmus. Pats tiesiausias kelias į vaikų jausmų ir emocijų raišką galėtų būti meno terapija.

Leave a Comment