pacientų sveikatos valdymas

ŠIAULIŲ VALSTYBINĖ KOLEGIJA

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS FAKULTETAS

BIOMEDICINOS MOKSLŲ KATEDRA

Bendrosios praktikos slaugos studijų programa

Nuolatinės studijos

PLAUČIŲ VĖŽIU SERGANČIŲ PACIENTŲ SVEIKATOS VALDYMAS NUO SLAUGOS NAMUOSE IKI SLAUGOS STACIONARE

BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovė:

doc. dr. V. Gerikienė

P a t v i r t i n u, kad šis baigiamasis darbas yra mano o r i g i n a l u s darbas.

Šiauliai, 2014

Turinys

Įvadas 2

1.Plaučių vėžio etiologija ir paplitimas 4

2.Plaučių vėžio simptomai 6

3.Sergančiųjų plaučių vėžiu slaugos ypatumai 8

3.1 Slaugytojo vaidmuo sergančiųjų plaučių vėžiu slaugoje 9

3.2 Sergančiųjų plaučių vėžiu sveikatos valdymas stacionare 10

Sudėtinga numatyti tiksliai, kokius šalutinius poveikius galima patirti, atliekant chemoterapiją. Skirtingi žmonės reaguoja į gydymą skirtingai. Mažai pacientų nurodo tik keletą šalutinių poveikių (Side Effects of Chemotherapy, 2013). 16

3.3 Sergančiųjų plaučių vėžiu sveikatos valdymas namuose 19

4.Sergančiųjų plaučių vėžiu artimųjų išgyvenimai 20

Literatūros analizės išvados 23

5. Tyrimo rezultatai , jų analizė ir interpretavimas 24

5.1 Tyrimo organizavimas ir metodika 24

5.2 Tyrimo rezultatų analizė 25

Tyrimo rezultatų išvados 41

Išvados 42

REKOMENDACIJOS 43

Literatūra 44

Įvadas

Temos aktualumas. Plaučių vėžys – viena labiausiai paplitusių piktybinių ligų. Lietuvos gyventojų sergamumas plaučių vėžiu viršija Europos Sąjungos šalių vidurkį, o tai neabejotinai susiję su labai paplitusiu rūkymu mūsų šalyje (Miliauskas, 2009).

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, plaučių vėžys yra aštunta dažniausia žmonių mirties priežastis. Remdamasi rūkymo, sergamumo ir mirčių priežasčių tendencijų analize, PSO prognozuoja, jog plaučių vėžiui teks vis didesnė dalis iš visų mirties priežasčių ir numato, kad per artimiausius dešimt metų plaučių vėžys taps šešta dažniausia mirties priežastimi ir tokią vietą užims bent jau iki 2030 metų (Danila ir kt., 2013).

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, didėja sergamumas lėtinėmis ligomis ir piktybiniais navikais, todėl paliatyvioji priežiūra tampa aktualia ir plėtotina sritimi (Luneckaitė, Jakušovaitė 2008). Sergančiųjų piktybiniais navikais slauga reikalauja specialių žinių ir pasiruošimo. Ligonis turi būti stebimas ir gydomas nuo pat diagnozės nustatymo iki galutinių ligos stadijų tiek namie, tiek ligoninėje (Bogužienė, 2002). Žinios apie pagrindines piktybiniais navikais sergančiųjų slaugos proceso problemas padeda gerinti slaugos kokybę. Pagrįsta, kad onkologinės slaugos tikslas yra racionaliai padėti pacientui, atsižvelgiant į ligos ypatumus, palaikyti priimtiną gyvenimo kokybę, suteikti jam ir jo artimiesiems fizinę, psichologinę, socialinę ir dvasinę pagalbą. V. Žydžiūnaitės (2007) teigimu, slaugytojas privalo ne tik išmanyti, kaip slaugyti onkologinėmis ligomis sergančius pacientus, bet ir pats turi jaustis saugus, ramus, nejausti kaltės, turi suteikti pagalbą pacientui, nors patiria didelį psichologinį krūvį. Sėkmingas slaugytojo ir paciento bendravimas reikšmingai veikia slaugos kokybę (Šiupšinskienė, Švagždytė, Žiliukas 2012).

Sunkiai sergančių ir slaugomų, t. y. paliatyvią priežiūrą gaunančių pacientų šeimoms liga turi didžiulį poveikį. Šeimos nariai turi priprasti prie kasdienės ligonio priežiūros, jų vaidmens ir pareigų šeimoje pasikeitimo, prie gyvenimo prasmės bei tarpusavio santykių perkainavimo. Dėl būsimos terminalinės būsenos pabaigos artimieji išgyvena ir savo pačių pasikeitusią emocinę būseną, ir neretai – atsirandančią psichopatologiją. Tai gali turėti poveikį ir jų sveikatai, ir šeimos funkcijoms. Sunkiai sergančių ligonių artimiesiems dažnai reikalingas ir simptominis gydymas, ir moralinis bei dvasinis palaikymas. Apie savo pasikeitusią emocinę būseną jie vengia kalbėti, visą dėmesį skirdami sergantiems artimiesiems. Įtampą dėl savo beviltiškos padėties patiria ir slaugomi ligoniai. Tokia situacija gali turėti poveikį šeimos funkcionavimui, šeimos narių sveikatai ir gyvenimo kokybei (Rudalevičienė, Narbekovas, 2005).

Tyrimo problema. Piktybiniai navikai yra skaudi visuomenės sveikatos problema. Lietuvoje kasmet registruojama iki 14 tūkst. naujų vėžio atvejų. Šiandien Lietuvoje paliatyviųjų pacientų fiziniais, psichologiniais, socialiniais ir fiziologiniais sveikatos sutrikimais nepakankamai rūpinamasi. Paliatyvi pagalba ir sunkiai sergančių ligonių gyvenimo kokybės gerinimas yra prioritetinės PSO veiklos kryptys. Asmenys, namuose slaugantys ir prižiūrintys sunkai sergančius savo artimuosius, tačiau patys linkę slėpti savo pačių išgyvenimus, fizinės ir emocinės savijautos pokyčius. Galima teigti, kad slaugos poreikių nustatymas yra ašinė slaugos proceso dalis, reikalaujanti iš slaugytojų ne tik specialaus paruošimo, bet ir bendravimo įgūdžių (Valiulienė, 2013).

Šiuo tyrimu siekiama atsakyti į šiuos probleminius klausimus: Kokie yra pacientų sergančių plaučių vėžiu fiziologiniai, psichologiniai ir socialiniai slaugos poreikiai? Kokios pacientų sergančių plaučių vėžiu ir jų artimųjų patirtys ir lūkesčiai slaugai stacionare ir namuose? Kokie yra slaugytojo vaidmenys paciento sergančio plaučių vėžiu sveikatos valdyme namuose ir stacionare?

Tyrimo tikslas: Išanalizuoti plaučių vėžiu sergančių pacientų sveikatos valdymą nuo slaugos namuose iki slaugos stacionare.

Tyrimo uždaviniai:

Mokslinėje literatūroje išanalizuoti plaučių vėžio priežastis, simptomus ir slaugos ypatumus.

Išanalizuoti pacientų sergančių plaučių vėžiu fiziologinius, psichologinius ir socialinius poreikius.

Įvertinti pacientų sergančių plaučių vėžiu, bei jų artimųjų patirtis ir lūkesčius į slaugą namuose ir stacionare.

Išanalizuoti slaugytojo vaidmenį sergančiojo plaučių vėžiu sveikatos valdyme jo namuose ir stacionare.

Tyrimo objektas: Plaučių vėžiu sergančių pacientų sveikatos valdymas nuo slaugos namuose iki slaugos stacionare.

Tyrimo metodai:

Mokslinės literatūros apžvalga, abstrakcijos ir analizės metodu.

Kokybinis tyrimas: pusiau struktūruotas interviu.

Dokumentų turinio analizė.

Duomenų aprašomoji analizė.

Plaučių vėžio etiologija ir paplitimas

Plaučių vėžys – tai piktybinis plaučių navikas. Kasmet Lietuvoje nustatoma apie 1200 naujų plaučių vėžio atvejų. Tai vienas labiausiai paplitusių onkologinių susirgimų, dažnesnis vyrų tarpe. Moterys plaučių vėžiu serga rečiau, tačiau pastaruoju metu moterų sergančių plaučių vėžiu daugėja (Letautienė, Valuckas 2006). Išskiriamos plaučių vėžio priežastys: didžiausią pavojų plaučių vėžiui atsirasti kelia tabako rūkymas. Iki pirmųjų praėjusio amžiaus dešimtmečių plaučių vėžys buvo reta liga. Tai, kad cigarečių rūkymo paplitimas susijęs su sergamumo plaučių vėžiu didėjimu, užfiksuotu nuo 20 amžiaus pradžios, 1950 m. paskelbė anglų epidemiologai R. Dollas ir L. Hillas. Tuomet prasidėjo įvairių šio reiškinio aspektų tyrinėjimai: retrospektyvieji bei prospektyvieji epidemiologiniai tyrimai, laboratorinės tabako dervos ir dūmų analizės, ekonomistų tyrinėjimai siekiant nustatyti tabako produktų gamybos bei pardavimo dinamiką. Tyrimai rodė, kad cigarečių ir kitų tabako gaminių dūmai gali sukelti plaučių bei kai kurių kitų organų (burnos ertmės, stemplės, šlapimo pūslės) vėžį. Su tabako rūkymu dabar siejama apie 30 proc. visų mirčių nuo vėžio. Informatyvius tyrimus atliko Anglijos mokslininkai (1951-1990). Tyrimuose dalyvavo apie 34 tūkst. vyrų Anglijos gydytojų. Klausimyne vyravo atsakymų duomenys, susiję su rūkymu. Praėjus 40 metų nuo tyrimo pradžios nustatyta, kad 883 tyrimo dalyviai mirė nuo plaučių vėžio. Tarp nerūkančių plaučių vėžiu sirgusiųjų buvo 14/ 100 tūkst.; rūkiusių, bet metusių – 58/100 tūkst.; rūkiusių daugiau kaip 25 cig/per dieną – 347/ 100 tūkst. (standartizuoti rodikliai) (Uleckienė ir kt., 2008).

Daugelio epidemiologinių tyrimų duomenimis, rūkančiųjų rizika sirgti plaučių vėžiu yra apie 10 kartų didesnė nei nerūkančiųjų. Surūkančių 10 cigarečių per dieną sergamumas yra 55/100 tūkst., o 40 cigarečių per dieną – per 300/100 tūkst. atvejų. Plaučių vėžio rizikai įtakos turi surūkytų cigarečių skaičius, rūkymo trukmė bei amžius, kada pradėta rūkyti, rūkymo pobūdis cigarečių rūšis (dervų kiekis) ir kt. (Smailytė, 2010).

Tabako dūmai kenksmingi ne tik aktyviai rūkant. Pavojingas yra ir pasyvus arba „priverstinis“ rūkymas. Yra duomenų, kad rūkančių vyrų nerūkančios žmonos serga plaučių vėžiu apie 20 proc. dažniau nei moterys, kurioms netenka kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Apie 30 proc. didėja ir nerūkančių vyrų sergamumas plaučių vėžiu, jei rūko jų žmonos. Padidėjusi plaučių vėžio rizika (12- 19 proc.) yra ir kai kurių profesijų atstovams, kuriems tenka ilgai būti prirūkytose patalpose (pvz., padavėjams, barmenams ir kt.) (Uleckienė ir kt., 2008).

Tabako dūmai yra sudėtingas daugelio cheminių junginių mišinys. Įrodytas daugiau kaip 50-ies šių cheminių junginių kancerogeniškumas žmogui. Tai policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, N-nitrozaminai, aromatiniai aminai, azaarenai, aldehidai, kiti organiniai junginiai, neorganiniai junginiai (metalai) ir radioaktyviosios dujos. Nors pats nikotinas nėra kancerogenas, priklausomybė nuo nikotino yra ta priežastis, dėl kurios žmonės rūko. 1950–1960 m. laikotarpiu cigaretėse mažėjo dervų ir nikotino kiekis, pradėtos gaminti cigaretės su filtrais. Tačiau moksliniais tyrimais nenustatyta, kad šie pakitimai būtų susiję su silpnesniu poveikiu rūkalių sveikatai. Sumažėjęs dervų ir nikotino kiekis cigaretėse yra kompensuojamas pakitusiu rūkymo pobūdžiu: dažniau ir giliau įkvepiama, daugiau cigarečių surūkoma (Danila ir kt., 2013).

Tarptautinio vėžio tyrimo centro sudarytame žmogui profesinių kancerogeninių poveikių sąraše yra per 20 cheminių junginių, galinčių sukelti plaučių vėžį – tai asbestas, nikelio, vario, berilio junginiai, vinilchloridas, benzenas, ipritas ir kiti. Nemažą reikšmę plaučių vėžiui atsirasti turi ir bendrasis oro užterštumas, nuo kurio, kaip manoma, priklauso apie 10,7 proc. plaučių vėžio atvejų.

Genetinis polimorfizmas lemia tai, kad ne visi individai vienodai reaguoja į kenksmingus poveikius, tarp jų ir į tabako dūmus. Manoma, kad riziką susirgti lemia ksenobiotikų metabolizmo individų ląstelėse įvairovė. Atrodo, kad polinkis sirgti plaučių vėžiu priklauso nuo CYP grupės genų koduojamo citochromo P450 sistemos aktyvumo bei DNR reparacijos galimybių (Uleckienė ir kt., 2008).

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga (LOPL) yra nepriklausomas plaučių vėžio rizikos veiksnys. Sergant LOPL, tikimybė susirgti plaučių vėžiu padidėja 2 kartus. Plaučių fibrozė – pneumokoniozė riziką didina 1,33 k., o tuberkuliozė – 100 proc. (jei tuberkulioze sergama daugiau nei 20 m.) (Stravinskaitė, 2010).

Netinkama mityba gali daryti didelę įtaką susiformuoti piktybiniams navikams. Svarbiausi netinkamos mitybos veiksniai yra:

Per gausus riebalų, ypač gyvulinių, vartojimas.

Per gausus maisto vartojimas ir su tuo susijęs per gausus suvartotų kalorijų kiekis.

Per mažas augalinio maisto – vaisių, daržovių, grūdinių kultūrų vartojimas.

Per gausiai vartojant riebalų, o per mažai augalinio maisto, apskritai per daug valgant – nutunkama. Nutukusių vyrų, palyginti su asmenų, kurių svoris normalus, rizika susirgti vėžiu, didesnė 40 proc., moterų – 55 proc. Nutukę vyrai dažniau serga storosios žarnos, prostatos, plaučių vėžiu, nutukusios moterys – krūties, gimdos kūno, kiaušidžių, tulžies pūslės vėžiu (Vėžio informacijos centras (a), 2013).

Riziką sirgti plaučių vėžiu yra maždaug du kartus didesnė žmonėms, kuriems buvo persodinti organai, taip pat padidinta rizika sirgti plaučių vėžiu pacientams su autoimunine liga, sistemine raudonąja vilklige, padidėjusi rizika sergantiems reumatoidiniu artritu. Žmonėms, kuriems anksčiau buvo diagnozuota tuberkuliozė yra maždaug dviguba rizika sirgti plaučių vėžiu (Cancer research UK, 2013).

Plaučių vėžys išlieka pagrindinė mirčių dėl onkologinių ligų priežastis, nors kai kuriose pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje, stebimas bendras sergamumo plaučių vėžiu mažėjimas. Pasak dr. G. Smailytės, Lietuvoje pastaraisiais metais stebimas vyrų sergamumo plaučių vėžiu ir mirtingumo nuo šios ligos mažėjimas, o moterų sergamumo ir mirtingumo rodikliai, nors ir nežymiai, didėja. 2005 m. Lietuvoje plaučių vėžiu susirgo 1 301 vyrai ir 277 moterys. (Iš viso – 1578). Akivaizdu, kad viena iš pagrindinių plaučių vėžio priežasčių išlieka tabako rūkymas. 85 proc. susirgusiųjų – rūkaliai (Sartatavičienė, 2013). Nuo piktybinių navikų 2012 m. Lietuvoje mirė 4 468 vyrai, t. y. 21,6 proc. visų mirusių vyrų. Daugiausiai vyrų mirė nuo trachėjos, bronchų ir plaučių, priešinės liaukos ir skrandžio piktybinių navikų (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, 2013).

Plaučių vėžio simptomai

Plaučių vėžys gali pasireikšti skirtingais klinikiniais simptomais arba atsitiktinai atlikus krūtinės ląstos rentgenografiją ar kompiuterinę tomografiją. Plaučių vėžio ir gretutinių ligų nulemti simptomai ne visuomet gali būti tiksliai įvertinti pirminio tyrimo metu, todėl lemti atsakymą toliau ligonį tirti. Tyrimai rodo, kad dėl šios priežasties dalis potencialiai gydytų ligonių net nesiunčiami specialistui papildomai ištirti. Specialisto konsultacija būtina visiems ligoniams, kuriems įtariamas ar patvirtintas plaučių vėžys (Danila ir kt., 2013).

Klinikiniai plaučių vėžio simptomai. Vėlyvą plaučių diagnostiką iš dalies lemia du jos pasireiškimo ypatumai. Pirma, dėl krūtinės ląstos anatominių savybių (plaučių parenchimoje nėra skausmo receptorių) plaučių vėžys gana ilgą savo natūralios eigos laikotarpį gali augti be jokių klinikinių simptomų. Antra, pirmieji plaučių vėžio simptomai yra nespecifiniai, būdingi kelioms ar net keliolikai plaučių ir kitų organų nepiktybinių ligų. Dėl to net ir simptomams pasireiškus ligoniai jų nevertina rimtai ir delsia kreiptis į gydytojus. Klinikinė plaučių vėžio raiška dažniausiai rodo jį esant jau vėlyvos stadijos. Tik 5 – 13 proc. atvejų plaučių vėžys aptinkamas atsitiktinai, kai dar nėra jokių klinikinių ligos požymių.

Pagal savo kilmę plaučių vėžio klinikinius simptomus ir požymius galima suskirstyti į keturias grupes, t.y. sukeliamus:

pirminio naviko;

pirminio naviko ar jo metastazių sukeliamo tarpuplaučio organų pažeidimo;

metastazių kituose organuose;

paraneoplazinių sindromų ir konstitucinius (daugelio organų pažeidimo) (Danila ir kt., 2013).

Pirminio plaučių vėžio sukeliami simptomai. Dažniausiai pasitaikantys simptomai yra kosulys, kraujo atkosėjimas, recidyvinė ar nesirezorbuojanti pneumonija, dusulys, švokštimas, stridoras ir krūtinės skausmas.

Savotiškai pasireiškia plaučių viršūnės vadinamasis Pancoast navikas. Jis gali peraugti antrąjį ir trečiąjį šonkaulius, petinį raizginį (pelxus brachialis), poraktikaulines kraujagysles, simpatinės grandinės ganglijus, stuburo slankstelius. Pancoast navikui būdingas peties ar krūtinės skausmas, plintantis į kaklą, rankų smulkiųjų raumenų nykimas, alkūnkaulio paviršinis skausmas ir parastezija, Hornerio sindromas (vienos veido pusės enoftalmas, ptozė, miozė, anhidrozė) (Danila ir kt., 2013).

Pirminio naviko ar jo metastazių sukeliamo tarpuplaučio organų pažeidimo simptomai. Tai viršutinės tuščiosios venos (vena cava superior) suspaudimo simptomai (būdinga galvos skausmas, regos sutrikimai, veido paburkimas ir pilnakraujystė, dusulys, kaklo venų paburkimas, paviršinės kolateralinės venos odoje); grįžtamojo gerklų nervo (nervus laryngeus recurrens) pažeidimo simptomai (užkimimas, balso klostės nejudrumas); diafragminio nervo (nervus phrenicus) pažeidimo simptomai (vieno diafragmos kupolo relaksacija – pakilimas ir sumažėjęs, išnykęs arba paradoksinis judėjimas); disfagija; širdies pažeidimas (skystis perikardo ertmėje, supraventrikulinė aritmija) (Danila ir kt., 2013).

Plaučių vėžio metastazių kituose organuose sukeliami simptomai. Metastazės būdingos visų morfologinių formų plaučių vėžiui. Apie trečdalį visų plaučių vėžio atvejų liga pasireiškia metastazių pažeistų organų simptomais. Plaučių vėžys dažniausiai metastazuoja į viršraktikaulinius limfmazgius, kepenis (pasireiškia svorio kritimu, anoreksija, skausmu pakrūtinyje, kepenų padidėjimu ir padidėjusiu kepenų fermentų aktyvumą kraujyje, esant vėlyvai stadijai – gelta ir ascitu), antinksčius (dažniausiai nesukelia klinikinių simptomų), galvos (dažniausiai pasireiškia galvos skausmu, pykinimu, vėmimu, hemiplegija, galvinių nervų pažeidimu, sumišimu ir asmenybės pokyčiais) bei stuburo smegenis, kaulus, inkstus, odą ir pilvo limfmazgius (Danila ir kt., 2013).

Paraneoplazinių sindromų ir konstituciniai simptomai. Šie simptomai pasireiškia dėl plaučių vėžio ar jo metastazių išskiriamų medžiagų bei organizmo reakcijos į naviką. Jų pasitaiko maždaug 10 proc. plaučių vėžiu sergančių asmenų. Paraneoplazinių sindromų ir konstituciniais simptomais paprastai pasireiškia išplitęs nesmulkių ląstelių plaučių vėžys. Dažniausiai pasitaiko būgno lazdelių formos pirštai, hiperkalcemija (pasireiškia poliurija, troškuliu, vidurių užkietėjimu, pilvo skausmu, sumišimu, galvos skausmu, mieguistumu, traukuliais, koma), antidiurezinio hormono trūkumo simptomai (hiponatremija, sumažėjęs kraujo osmoziškumas, anoreksija, pykinimas, vėmimas, traukuliai, sutrikusi sąmonė, sumišimas, traukuliai, koma), Kušingo (Cushinh‘s) sindromas (periferinės edemos, proksimalinių raumenų silpnumas, mėnulio formos veidas), hipoglikemija ar hiperglikemija, ginekomastija. Be to, gali pasitaikyti įvairių kitų periferinių nervų ir centrinės nervų sistemos bei odos pažeidimų, kacheksija, karščiavimas, tromboflebitas, trombocitozė, arterijų trombozė, anemija ir kt. (Danila ir kt., 2013).

Jei įtariamas plaučių vėžys, būtina atlikti tam tikrus tyrimus, kurie padės patvirtinti ar paneigti diagnozę. Pirmiausia gydytojas išsiaiškina apie dabartinę sveikatą, žalingus įpročius, šeimos ligų istoriją. Vėliau apžiūri išoriškai, apčiuopia limfmazgius, kepenis bei kitus organus, auskultuoja plaučius. Po apžiūros gydytojas siunčia atlikti tam tikrus tyrimus (Vėžio informacijos centras (b), 2013).

Apibendrinant reikia pasakyti, kad plaučių vėžys gali pasireikšti skirtingai – tiek pirminio naviko, tiek metastazių ar paraneoplazinių sindromų simptomais. Tačiau dažniausiai pasitaikantys klinikiniai plaučių vėžio simptomai ir požymiai yra šie: kosulys (apytiksliai iki 75 proc. ligonių), svorio kritimas (iki 70 proc.), dusulys (iki 60 proc.), krūtinės skausmas (iki 50 proc.), kraujo atkosėjimas (iki 35 proc.), kaulų skausmas (iki 25 proc.), būgno lazdelių formos pirštai (iki 20 proc.), karščiavimas (iki 20 proc.), užkimimas (iki 20 proc.), silpnumas (iki 10 proc.), viršutinės tuščios venos suspaudimo simptomai (iki 5 proc.), disfagija (iki 2 proc.), švokštimas ir stridoras (iki 2 proc.). Aptikus šių klinikinių simptomų ar radinių, ligonį būtina tirti ieškant plaučių vėžio (Danila ir kt., 2013).

Sergančiųjų plaučių vėžiu slaugos ypatumai

Nustačius plaučių vėžio diagnozę ir įvertinus navikinio proceso išplitimą bei ligonio būklę, nedelsiant turi būti pradedamas gydymas. Gydymo taktika spręstina multidisciplinarinio aptarimo metu gydymo įstaigose, kuriose yra multidisciplinarinė specialistų komanda, kompleksinio pacientų ištyrimo bei gydymo (chirurginio, spindulinio ir chemoterapijos) galimybės bei patirtis.

Gydymas skiriamas priklausomai nuo naviko histologijos, išplitimo (TNM klasifikacija, stadija) ligonio funkcinės būklės, kvėpavimo sistemos funkcijos, gretutinių ligų, kūno masės netekimo bei kitų prognostinių veiksnių (Juozaitytė, 2008).

Slaugytoja plaučių vėžiu sergančiam pacientui turi padėti kontroliuoti nemalonius simptomus, (skausmą, pykinimą, vėmimą, apetito praradimą, nuovargį, kitus nemalonius jutimus) remiantis išorinėmis nuostatomis:

1. Pakankamas žinių kiekis apie vėžinį procesą, skausmo malšinimo principus bei įvairius būdus, naudojamus medikamentus, bei jų pašalinį poveikį, įvairias reakcijas į skausmą.

2. Bendras paciento stebėjimas.

3. Reguliarus skausmo ir atsako į skiriamą medikamentą įvertinimas (panaudojant anketas, skales).

4. Žinių suteikimas pacientui.

5. Geras bendradarbiavimas su gydytoju (Skorupskienė, 1999).

3.1 Slaugytojo vaidmuo sergančiųjų plaučių vėžiu slaugoje

Profesionalūs slaugytojai atlieka daugelį vaidmenų, siekdami identifikuoti sveikatos rizikos faktorius, sveikatos problemas ir poreikius. Jie taip pat gali veikti kaip filtras tarp šeimų ir šeimos gydytojų tuomet, kai nustatyti šeimos sveikatos poreikiai priklauso bendruomenės slaugytojų veiklos sferai.

Peplau skiria šešis pagrindinius slaugytojo vaidmenis:

Patarėjo vaidmuo – dirbama su pacientu ir sprendžiama jo darbines problemas;

Vadovo vaidmuo – darbas su pacientu paremtas demokratijos principu;

Įgaliojimą turinčio asmens vaidmuo – padeda pacientui suvokti problemą;

Eksperto vaidmuo – padeda suvokti problemą, remiantis trečio asmens požiūriu;

Išteklių valdymo vaidmuo – gydymo ir slaugos plano paaiškinimas pacientui;

Edukacinis vaidmuo – moko išspręsti savo problemas (Blaževičienė, Jakušovaitė, 2008).

Dirbdami su šeimomis slaugytojai atlieka daug vaidmenų, priklausančių nuo šeimos ir slaugos paslaugų poreikio namuose ir sveikatos priežiūros įstaigose. Apibūdinant visą slaugytojų darbo su šeimomis apimtį, išskiriami pagrindiniai profesionalių slaugytojų vaidmenys: sveikatos mokytojas, slaugytojas ir stebėtojas, šeimos gynėjas/ advokatas, tyrinėtojas, vadybininkas ir koordinatorius, konsultantas, aplinkos keitėjas, lyderis, gydytojo padėjėjas (Čiočienė, 2002 ).

Viena sudėtingiausių užduočių, su kuria savo praktikoje susiduria slaugytoja, yra slaugyti sunkiai sergančius ir mirštančius pacientus bei paremti jų artimuosius (Hallbjorg, 1999, 1 dalis).

Dirbdami su šeimomis slaugytojai atlieka daug vaidmenų, priklausančių nuo šeimos ir slaugos paslaugų poreikių namuose ir sveikatos priežiūros įstaigose, o taip pat nuo pačių slaugytojų pasirengimo ir patirties. Akimirkos, slaugant tokius ligonius, visada pasieks slaugančiojo jausmus. Tuo pat metu buvimas su mirštančiaisiais gali praturtinti, slaugytojai visada bus šalia žmonių ir jų likimų, sukeliančių sunkių minčių ir jausmų (Valius, 2008).

3.2 Sergančiųjų plaučių vėžiu sveikatos valdymas stacionare

Piktybiniai navikai šalinami chirurginiu būdu, gydomi jonizuojančiaisiais spinduliais ar priešnavikiniais (citostatiniais) vaistais (Griciūtė, 2001).

Kliniškai piktybinių navikų išplitimas apibūdinamas stadijomis:

IA–IB stadija. Lobektomija yra pirmiausia pasirenkamas gydymo metodas. Operacijos metu būtina pašalinti mažiausiai dviejų sričių limfmazgius. Kiek limfmazgių ir iš kokio srities buvo pašalinta operacijos metu, turi būti aprašyta operacijos protokole, o visą operacinę medžiagą, įskaitant atskirai pateiktus limfmazgius, būtina pateikti patologiniam morfologiniam ištyrimui. Visos operacinės medžiagos būklė ir radiniai turi būti aprašyti patologinio morfologinio tyrimo atsakymo raporte (Cicėnas, Janilionis, 2013).

IIA–IIB stadija. Operacija yra pirmiausia pasirenkamas gydymo metodas (aprašyta pirmiau). Ligoniai operuojami tik po nuodugnaus ištyrimo, įskaitant bronchoskopiją, mediastinoskopiją ir (ar) ultragarsinį endoskopinį tarpuplaučio limfmazgių tyrimą. Dažniausia atliekama VATS rezekcija. (Cicėnas, Janilionis, 2013).

IIIA stadija. Šios stadijos navikų gydymas gali būti skirtingas, nes šiai stadijai priskiriami ligoniai, kurių navikas gali infiltruoti tarpuplaučio organus, širdį, stemplę, stambiąsias kraujagysles, stuburą, išplinta į tarpuplaučio limfmazgius (Cicėnas, Janilionis, 2013).

Kai ligonis atsisako operacijos ar ji negalima dėl gretutinių ligų, dauginių metastazių į N2 srities limfmazgius, įvertinus plaučių funkcinius rodiklius, gali būti skiriamas radikalusis chemospindulinis gydymas (sutaptiniu ar nuosekliuoju režimu) arba chemoterapija (ESMO, 2011; Valuckas, Cicėnas, 2008).

Operacija – dažniausiai taikoma intervencija tiek nustatant, tiek gydant plaučių vėžį. Remiantis akivaizdžiais įrodymais, pagrįstais statistiniais duomenimis, kas penktam plaučių vėžiu sergančiam ligoniui taikomas radikalus chirurginis gydymas, kitiems operacija dažniausiai taikoma paliatyviniais tikslais. Operacijos metu šalinama pažeista plaučio dalis arba visas plautis. Šiandien vis tobulesnė chirurginė technika leidžia atlikti mažiau žalojančias operacijas nei anksčiau (Jakutis, 2000). Pooperacinės slaugos ypatumus apsprendžia plaučių fiziologinės savybės – būtinybė palaikyti subatmosferinį slėgimą pleuros ertmėje. Jau prieš operaciją labai svarbu įvertinti kiekvieno paciento poreikį slaugai. Jam turi būti suteikta galimybė išsakyti, kaip jis suvokia situaciją ir kokias mintis bei jausmus sieja su operacija. Kadangi gyventi – reiškia kvėpuoti, daugelį pacientų ypač baugina plaučių operacijos. Todėl būtina suteikti pakankamai informacijos apie būsimą operaciją ir slaugos ypatumus po jos. Prieš operaciją būtina apmokyti pacientą atpalaiduoti raumenis, taisyklingai kvėpuoti, gerai atsikosėti (Aleknavičienė, 2006). Jei pacientas tinkamai informuotas prieš operaciją, jis gali pasijusti saugesnis. Atsibudus po operacijos, jo turėtų negąsdinti supantys prietaisai, palaikantys gyvybines funkcijas. Rekomenduojama dar prieš operaciją išmokyti pacientą teisingai kvėpuoti. Apmokytas pacientas geriau dalyvaus slaugos procese nei tas, kuris neparengtas (Adomavičienė, 2004).

Piš

alkienė (2008) išskiria 4 klinikinius plaučių vėžio aspektus:

Pagerinti kvėpavimo funkciją;

Mažinti skausmą ir diskomfortą operacinės žaizdos (drenų) vietoje;

Patenkinti skysčių ir maistinių medžiagų poreikį organizme;

Gerinti pacientų savirūpą, išvykstant į namus;

Pašalinus plautį, krūtinės ląstoje lieka tik oras, tačiau ląsta greitai prisipildo serumo, kuris po kiek laiko fibrinizuojasi bei sukietėja. Todėl operacijos metu ligoniui įvedamas drenas, kad galima būtų kontroliuoti, ar yra pooperacinis kraujavimas ir kad oro bei skysčių perteklius krūtinės ląstos ertmėje nesukeltų tarpuplaučio pasislinkimo pavojaus. Drenavimo metu svarbu užtikrinti sistemos sandarumą. Tam yra naudojamas vienpusis vožtuvas su vandens spyna (Bobrovo aparatas), kuris neleidžia įsiurbti oro į pleuros ertmę. Reikia nepamiršti, kad siurbimo sistema visada turi stovėti žemiau nei guli pacientas. Kiekvieną kartą, kai pacientas keičia padėtį lovoje reikia patikrinti, ar vamzdeliai neatitrūko arba nesusispaudė. Žarnelė turi būti tokio ilgio, kad pacientas galėtų judėti netempdamas jos ir tuo pačiu metu dreno. Be to, reikia tikrinti, ar ji neužsikimšo krešuliu.

Jei pašalinama tik dalis plaučio, pacientui įvedami du krūtinės ląstos drenai, prijungti prie siurblio. Jų paskirtis – šalinti skysčius bei padėti išsiplėsti plaučio audiniui. Esant reikalui (pavyzdžiui, perrengiant ligonį) drenus galima laikinai užspausti ir atjungti nuo siurblio.

Slaugytoja turi gerai išmanyti dreno paskirtį, mokėti stebėti ir vertinti jo funkcionavimą bei žinoti, kada ji pati gali pataisyti ir kada reikia kvieti gydytoją.

Nuolat sekamas ir registruojamas pleuros aspiratas: jo kiekis, spalva, išvaizda (serozinė, pūlinė, kraujinga), kvapas, nuosėdos. Pieninis aspiratas – tai krūtininio limfos latako pažeidimo požymis.

Po operacijos slaugytoja turi padėti pacientui pasirinkti, kuo geresnę padėtį lovoje. Alternatyvios padėtys lovoje yra šoninė padėtis, kai pacientas guli ant sveikosios pusės, pusiau sėdima padėtis bei gulima padėtis ant nugaros. Pastaroji svarbi atliekant gulimą drenavimą (Plevokas, Kalibatienė, Gradauskas, 2002).

Šoninė padėtis ant sveikosios pusės užtikrina, kad būtų gerai išnaudotas sveikojo plaučio ventiliavimas. Taip pat yra gerai drenuojamas operuotas plautis, kuriame renkasi sekretas. Pacientas kurį laiką gali gulėti ir ant sužeistosios pusės, jei nuskausminimas pakankamas. Pacientas turi žinoti, kad, nepaisant gero skausmo malšinimo, jam skaudės judant ir kosint, nes drenas trinasi į pleuros lapelius kiekvieną kartą jam įkvepiant ir iškvėpiant, o operacijos pjūvis yra tokioje vietoje, kad juda kvėpuojant. Todėl pooperacinio skausmo malšinimo tikslas numalšinti paciento skausmus tiek, kad jie netrikdytų kvėpavimo.

Ypač svarbu, kad pacientas iš anksto sužinotų, jog pirmosiomis dienomis po operacijos jam nebus leidžiama ramiai ilsėtis ilgą laiką. Tam, kad neišsivystytų plaučių komplikacijos, jis turi pakankamai judėti. Todėl ligoniui reikia padėti, kad jis dažniau galėtų keisti padėti lovoje. Kuo anksčiau pacientas atsikels iš lovos, tuo lengviau galima išvengti hipoventiliacijos pasekmių: sekreto sutirštėjimo, pneumonijos, atelektazės ir hipoksemijos. Drenas netrukdo pacientui atsikelti iš lovos. Kartais slaugytoja gali pasijusti lyg piktoji dvasia, nes neleidžia pacientui ramiai gulėti. Tačiau reikia nepamiršti, kad nuolaidumas šioje srityje gali sukelti pacientui nereikalingų pavojų.

Sekreto susikaupimas gali suketi atelektazę ir pneumoniją, o bakterijos gali patekti į operuotą vietą iš vidaus. Todėl pacientui reikalinga pagalba ir paskatinimas, kad jis giliai kvėpuotų ir atkosėtų skreplius. Skreplių pašalinimą galima skatinti įvairiais metodais. Tradicinius metodus sudaro perkusija (daužymas), vibravimas ir spaudimas.

Perkusija paprastai sukelia pacientui nemalonius pojūčius, be to gali suketi bronchų spazmus, todėl atlikėjas turi gerai įvaldyti šį metodą. Dažniausiai tai atlieka gydytojas ir slaugytoja to neturėtų to atlikti, jeigu nėra būtinybės.

Vibravimo tikslas yra sukelti bangas (vibracijas) gilesniame plaučių audinyje. Tai skatina atlaisvinti sekretą. Šio metodo taikymas būna efektyvesnis, jeigu pacientas atlikimo metu garsiai kalba arba dainuoja.

Spaudimas reiškia, kad plaučiai spaudžiami iš išorės iškvėpimo metu. Tai gera pagalba, kai paciento plaučiuose yra daug laisvų skreplių, bet jis neturi jėgų jų atkosėti. Jeigu tuo pačiu metu būtų atliekamas vibravimas, lengviau pasireikštų kosėjimo refleksas. Kosulys labiausiai pageidautinas šio metodo rezultatas. Spaudimas turi būti atliekamas, atsargiai, nes jis didina plaučių slėgį. Padedant pacientui atkosėti, reikia pasirūpinti spjaudykle ir popieriniu rankšluosčiu. Spjaudyklės naudojimas sudaro galimybę apžiūrėti skreplius.

Kvėpavimo sunkumai bei skreplių atkosėjimas reikalauja daug energijos. Todėl slaugytoja turi suplanuoti ir ramybės pertraukėles, kurių metu pacientas galėtų pailsėti. Greitas kvėpavimas ir tachikardija, nepaisant gero skausmo malšinimo, gali būti per didelės veikos rezultatas. Todėl pastangos neturi būti didesnės, nei pacientas sugeba atlikti užduotį be didelių kvėpavimo problemų, ar jis darytų pratimus lovoje, ar vaikščiotų.

Torakalinių operacijų sėkmė, komplikacijų kiekis labai priklauso nuo pooperacinės slaugos kokybės, ją atliekančios komandos pasirengimo bei darbo kultūros (Adomavičienė, 2004).

Gydant ligonius, sergančius vietiškai išplitusiu ar metastazių turinčiu nesmulkialąsteliniu plaučių vėžiu, būtina atsižvelgti į ligos eigą, ligonio amžių, gretutines ligas, funkcinę ligonio būklę ir norą gydytis, vėžio histologinį tipą, molekulinės diagnostikos radinius, galimą gydymo poveikį. Gydymas turi būti aptariamas gydytojų specialistų konsiliume.

Išskirtiniais atvejais, kai radiologiniai ir klinikiniai metodai neabejotinai patvirtina naviko diagnozę, mažai invaziniai diagnostikos metodai buvo neinformatyvūs, o mediastinoskopija ar operacija negalimos, konsiliumo sprendimu rekomenduojama radioterapija (Cicėnas, Žalienė, Atkočius, 2009).

Labai svarbi yra paciento sergančio onkologine liga ir gydomo spindulinės terapijos metodu slauga. Kiekvienas slaugytojas turi pasirūpinti, kad spindulinio gydymo šalutiniai poveikiai kuo mažiau įtakotų paciento gyvenimo kokybę.

Prieš pradedant taikyti spindulinės terapijos gydymo metodą, kiekviena slaugytoja turi informuoti pacientą, kokių taisyklių reikia laikytis, teikiant šį gydymo metodą. Paaiškinti kiekvienam pacientui kaip prižiūrėti odą, kilus odos problemoms. Apie šalutines spindulinės terapijos reakcijas turi būti informuotas ne tik pacientas, bei ir juo besirūpinantys artimieji, kad jie žinotų kaip elgtis tam tikroje situacijoje. Kaip jau minėta anksčiau, taikant spindulinės terapijos gydymo metodą, oda gali parausti, luptis arba gali padidėti odos pigmentacija. Po kurio laiko oda gali išopėti ir šlapiuoti (Kalibatienė, 2001).

Radioterapija paveikia žmones skirtingai, tokiu būdu sudėtinga numatyti tiksliai, kaip žmogus reaguos į gydymą. Šalutiniai poveikiai kuriuos galima patirti priklauso nuo radioterapijos tipo ir kuriai kūno daliai ji bus pritaikyta (General Side Effects of Radiotherapy, 2013).

Bendrieji šalutiniai radioterapijos poveikiai

Nuovargis – neretai pacientai švitinimo laikotarpiu jaučiasi nuolat nuvargę, nusilpę – dažniau, kai švitinama krūtinės ląstos ar pilvo organų sritis. Jonizuojantiesiems spinduliams veikiant kūno audinius, juose vyksta  procesai, dėl kurių atsiranda vadinamųjų laisvųjų radikalų, organizmą veikiančių kaip toksinės medžiagos. Tuomet ir jaučiami bendrojo pobūdžio negalavimai. Vienas jų – nuovargis ir silpnumas. Nuovargis ir silpnumas kartais jaučiamas keletą mėnesių užbaigus gydymą. Reikėtų kasdien skirti laiko poilsiui bei popietiniam miegui, atlikti tik būtinus namų ruošos darbus, pasikviesti į pagalbą draugus bei artimus žmones (Valiulienė, Šeškevičius, 2012).

Pykinimas, vėmimas – neretai jaučiamas pykinimas, ypač, kai švitinamos didesnės audinių apimtys. Sukeliamas pykinimas ligoniui kartais tampa baisesnis už pačią ligą. Pykinimas dažnai priverčia ligonius atsisakyti gydymo ir pasiduoti sunkiai ligai be kovos. Pykinimas išnyksta užbaigus gydymą. Dabar yra labai efektyviai pykinimą slopinančių vaistų (Jančiauskienė ir kt., 2009).

Apetito praradimas – neretai švitinimo metu neturima apetito, todėl  krinta kūno svoris. Dažniau apetitas prarandamas, kai švitinami burnos, ryklės, stemplės navikai, pilvo ar krūtinės ląstos organai. Reikėtų valgyti nedideliais kiekiais, bet dažniau, lengvai virškinamą, skaniai paruoštą, mėgstamą maistą, vartoti daugiau skysčių, vaisių, daržovių (Vėžio informacijos centras (c), 2013).

Odos reakcija – kartais švitinimo metu parausta švitinamų sričių oda – panašiai, kaip nuo saulės, ji niežti, pleiskanoja. Odos reakcija prasideda 3-4 švitinimo savaitę. Jautresnė šviesiaplaukių ir šviesiaodžių žmonių oda. Juodbruvių oda reaguodama į spindulius dar labiau patamsėja. Daliai pacientų odos reakcijos nebūna visai. Gydytojas radioterapeutas, esant reikalui, paskiria atitinkamus tepalus, rekomenduoja kaip prižiūrėti odą.

Spindulinio gydymo metu nepatariama būti saulėje, maudytis karštoje vonioje, saunoje, švitinamos srities odą trinti, masažuoti, skusti, tepti spiritu, kvepalais, dezodorantu, kremu ar kitomis aštriomis kosmetikos priemonėmis. Šios taisyklės galioja ilgą laiką ir po gydymo.

Spindulinio gydymo metu rekomenduojama dėvėti natūralaus pluošto (medvilnės, lino)  apatinius drabužius; jei dienos saulėtos, patartina nešioti skrybėlę; jei švitinama galvos ar kaklo sritis, reikėtų vengti vėjuoto oro.

Negalima pamiršti, kad ilgai būnant karštoje saulėje jos spinduliai ir per plonus medvilninius marškinius gali pakenkti švitintos srities odai (Vėžio informacijos centras (c), 2013).

Plaukų praradimas – taikant radioterapiją, nuplinka tik ta vieta, kuri pakliūna į švitinimo lauką, tačiau tai laikina, vėliau plaukai atauga.

Pakitimai kraujyje – įvairūs žmogaus audiniai nevienodai atsparūs spindulių poveikiui. Jautriausi tie audiniai, kuriuose nuolat vyksta dalijimasis ir atsinaujinimas, ypač kraujodaros organų – kaulų čiulpų. Jonizuojantieji spinduliai slopina kaulų čiulpus, gaminančius kraujo kūnelius – leukocitus, eritrocitus, trombocitus.

Ypač reaguoja baltuosius kraujo kūnelius leukocitus gaminanti kaulų čiulpų dalis. Pasireiškia leukopenija, t. y. leukocitų kiekio kraujyje sumažėjimas.

Sumažėjus raudonųjų kraujo kūnelių eritrocitų, išryškėja mažakraujystė (kitaip anemija – kai kraujyje žemas hemoglobino kiekis). Tuomet pacientas jaučia didesnį nuovargį ir silpnumą.

Sumažėjus trombocitų, pasireiškia trombocitopenija. Tuomet atsiranda kraujavimo pavojus iš gleivinių, nuo menkų traumų poodyje atsiranda mėlynės. Kraujo pakitimai būna ryškesni, kai į švitinamų sričių apimtį įeina krūtinkaulis, stuburkauliai, dubens kaulai.

Švitinimo metu nuolat atliekami kraujo tyrimai, esant reikalui skiriamas atitinkamas gydymas (Vėžio informacijos centras (c), 2013).

Anksčiau, nei pradedamas radioterapijos kursas, ligoninės darbuotojai turi paaiškinti visus šalutinius poveikius, kuriuos galima patirti. Slaugytoja gali taip pat patarti, kaip elgtis ištikus vienam ar kitam šalutiniam poveikiui (Jurgaitienė, 2005).

Išorinė radioterapija yra linkusi sukelti bendresnius šalutinius poveikius negu vidaus terapija. Svarbu atsiminti, kad dauguma žmonių turės tiktai kelis iš šalutinių poveikių, paminėtų čia, ir daugeliui žmonių, jie bus švelnūs. Šiuolaikinio gydymo naudojimas reiškia, kad sunkūs šalutiniai poveikiai yra labai reti (General Side Effects of Radiotherapy, 2013).

Dauguma radioterapijos šalutinių poveikių tęsis apytiksliai 10-15 dienų po to, kai gydymas baigėsi ir paskui palaipsniui pradeda sveikti. Tačiau, nuovargio simptomai gali tęstis ilgiau (General Side Effects of Radiotherapy, 2013).

Slaugytoja turi paaiškinti pacientui, kuriam bus taikomas spindulinis gydymas, kad prieš gydymą spinduliais pacientas švitinamos srities neteptų jokiais tepalais. Kuomet oda yra padengta tepalo sluoksniu, pakinta odos paviršius ir spindulių dozė pasiekianti audinį tampa kitokia nei apskaičiuota. Todėl prieš kiekvieną spindulinės terapijos procedūrą slaugytoja turėtų paklausti ar pacientas netepė tos vietos kokiais nors tepalais (Skorupskienė, 2002).

Po spindulinės terapijos taikymo pirmaisiais metais spinduliais švitinto ploto negalima kaitinti saulėje. Vėliau galima bandyti kaitintis saulėje prieš tai odą ištepus didžiausią apsauginį poveikį nuo saulės turinčiu kremu. Taikant spindulinę terapiją, pacientui griežtai nepatariama maudytis chloruotame vandenyje – baseinuose, kadangi sudirginus odą tai gali sukelti alergines reakcijas (Hallbjorg 2 dalis, 1999).

IIIB stadija. Nerezektabilaus lokaliai išplitusio NSLPV atveju rekomenduojama skirti chemospindulinį gydymą. Jei ligonio funkcinė būklė gera, rekomenduojamas sutaptinis chemospindulinis gydymas. Blogesnės būklės ligoniams galima skirti chemospindulinį gydymą nuosekliuoju režimu. Individualiais atvejais, kai negalimas spindulinis gydymas, bet ligonio būklė pakankamai gera, yra skiriama tik chemoterapija (ESMO, 2011; Valuckas, Cicėnas, 2008).

IV stadija. Pirmos eilės chemoterapija. Chemoterapija – viena ar derinant su kitais gydymo (chirurginiu, spinduliniu) būdais – dažniausiai taikomas metodas gydant plaučių vėžiu sergančius pacientus. Nors įrodyta, kad chemoterapija pailgina geros funkcinės būklės pacientų, sergančių plaučių vėžiu, gyvenimo trukmę, užtikrina simptomų kontrolę ir geresnę gyvenimo kokybę, ir dabar plačiai vartojami efektyvūs trečiosios kartos antinavikiniai vaistai, daugelis mokslininkų ir tyrėjų pripažįsta: chemoterapija yra pasiekusi galimybių ribas. Be to, gydant chemoterapija, neretai susiduriama su nepageidaujamais, gyvybei dažnai grėsmingais poveikiais. Todėl biologinė, arba taikinių, terapija žada naujas perspektyvas ir teikia daug vilčių, kad plaučių vėžį pavyks įveikti (Žemaitis, 2007).

Šios stadijos ligonių gydymo pagrindas yra chemoterapija. Pirmos eilės chemoterapija turi būti skiriama ligoniams, sergantiems metastazavusiu nesmulkialąsteliniu plaučių vėžiu. Dažniausiai skiriama chemoterapija platinos pagrindu (kai vienas iš skiriamų preparatų yra cisplatina arba karboplatina), nes ji efektyvesnė už chemoterapinius junginius be platinos (Vilniaus universiteto onkologijos institutas, 2004).

Neišplitusiam smulkiųjų ląstelių plaučių vėžiui gydyti turėtų būti taikomas chemospindulinis gydymas. Retais atvejais operuojama. Pasiekus pilnutinį atsaką, taikomas profilaktinis galvos smegenų spindulinis gydymas dėl dažno smulkiųjų ląstelių vėžio metastazavimo į CNS. Išplitęs smulkiųjų ląstelių plaučių vėžys gydomas chemoterapija (Straviskaitė, 2010).

Sudėtinga numatyti tiksliai, kokius šalutinius poveikius galima patirti, atliekant chemoterapiją. Skirtingi žmonės reaguoja į gydymą skirtingai. Mažai pacientų nurodo tik keletą šalutinių poveikių (Side Effects of Chemotherapy, 2013).

Prieš pradedant chemoterapiją reikia išsiaiškinti, kokių šalutinių poveikių reikia tikėtis – mat vieni vaistai nuo vėžio sukelia vienus, kiti kitus šalutinius poveikius.  Žemiau išvardyti dažniausiai pasitaikantys šalutiniai reiškiniai 3.2.1 pav:

3.2.1 pav. Chemoterapijos šalutiniai reiškiniai

Tačiau, šalutiniai poveikiai paprastai būna laikini, nes pažeistos sveikosios ląstelės sugeba regeneruoti, atsinaujinti, o vėžinės ląstelės – žūva. Siekiant suvaldyti šalutinius poveikius, gali būti paskirtas atitinkamas gydymas. Reikia turėti omenyje, kad iš šalutinių poveikių intensyvumo negalima spręsti, kaip chemoterapija veikia naviką.

Visuomet prieš pradedant chemoterapijos kursą, pacientas supažindinamas su siūlomo gydymo tikslais, jo nauda bei galimais šalutiniais poveikiais. Kaip ir bet kokį gydymą chemoterapiją galima atlikti tik pacientui sutikus (Vėžio informacijos centras (d), 2013).

Slaugytojos atsakomybė paciento skausmo malšinime yra labai didelė, nes slaugytoja artimai bendrauja su pacientu, beveik visą parą, ir turi galimybę teisingai įvertinti ligos vaizdą, paties paciento požiūrį į savo situaciją (Skorupskienė, 2001).

Apie 80 proc. pacientų jaučia baimę dėl skausmo ir besiartinančios mirties. Dažnas onkologinių ligų palydovas yra skausmas todėl svarbus vaidmuo tenka slaugytojui (Povilionienė, 2002).

Teikiant skausmo ligoniui priežiūrą ir slaugą, tai turi būti planuojama. Bet nuo pat pradžių skausmo malšinimas, gydymas prasideda nuo abipusio pasitikėjimo tarp gydytojo ar slaugytojo ir paciento, todėl būtina siekti įgyti paciento pasitikėjimą. Tai pasiekiama jautrumu, atidumu, aktyviu bendravimu, siekimu padėti ir t.t.

Stebėdamas ir kalbėdamas su ligoniu, jis gali susidaryti įspūdį, kaip veikia skausmo malšinimas. Slaugytoja gali taip susipažinti su ligoniu, kad gali netgi išaiškėti veiksmai, veikiantys jo ypatingą skausmo išgyvenimą. Skausmo malšinimas yra tik viena iš sudėtinių paliatyvaus gydymo ir slaugos dalių. Yra ir kiti išplitusio vėžio simptomai: dusulys, nerimas, šlapinimosi, tuštinimosi sutrikimai, pragulos.

Skausmo malšinimas yra tik viena iš daugelio grandžių gydant onkologinius pacientus. Labai svarbu tokiems pacientams užtikrinti gerą slaugos kokybę ir gydymo vientisumą. Pacientui, kenčiančiam vėžinį skausmą, gera slaugos kokybė yra užtikrinti nuolatinį reikiamą nuskausminimą ir šalutinio gydymo metodų poveikio suvaldymą. Tai padėtų išvengti socialinės izoliacijos pacientams sergantiems onkologine liga. Tam tikslui pasiekti būtina, kad pacientai būtų gydomi komandiniu metodu. Ligonis turi būti stebimas ir gydomas nuo pat diagnozės nustatymo iki galutinių ligos stadijų tiek namie, tiek ligoninėje (Bogužienė, 2002; Vaišnoraitė, 2002; Varoneckas, 2000).

Vien skausmo klinika arba kabinetai neišspręs šių ligonių priežiūros klausimų, todėl būtina Lietuvoje įtvirtinti paliatyvios priežiūros komandų (kad joje kartu dirbtų gydytojas – paliatyvios priežiūros specialistas, slaugytojai, socialinis darbuotojas, psichologas, pagalbininkai, t. y. savanoriai ir specialistai-konsultantai) sąvoką. Šios komandos tikslas – malšinti skausmą ir kitus vėžio simptomus, teikti ligoniui psichologinę pagalbą ir padėti jam gyventi kiek įmanoma aktyvų ir visavertį gyvenimą iki pat mirties. Ligoniui, kenčiančiam skausmą, tokia pagalba užtikrintų nuolatinę reikiamą analgeziją, šalutinio vaistų poveikio kontrolę ir padėtų išvengti socialinės izoliacijos (Skorupskienė, 2004).

3.2.2 lentelė. Piktybiniais navikais sergančių ligonių skausmo rūšys (sudaryta pagal Cousins, Gallagher, 2011)

Piktybiniais navikais sergančius asmenis skirtingomis ligos stadijomis gali varginti įvairių

rūšių skausmas. Skausmas gali būti ūminis, pasikartojantis arba lėtinis, susijęs su pačia onkologine liga ir/ar jos gydymu. Onkologinių skausmų kankinamą žmogų reikia ištirti ne mažiau kruopščiai kaip ir kitus ligonius, kurie skundžiasi skausmu, tada galima įvertinti visas įmanomas gydymo priemones ir parinkti optimalų gydymo būdą. Dažnai pasitaiko ir kitų simptomų, kurių gydymas turėtų būti simptominis, pavyzdžiui, nuovargis, pykinimas ar nemiga. Susirgti vėžiu gali lėtinį skausmą kenčiantis žmogus, tada prisideda onkologinis skausmas, o lėtinis vargina ir toliau (žr. 2 lentelę). Kai kurių ligonių, sergančių agresyviais navikais, skausmas gali būti labai greitai stiprėjantis (crescendo tipo); (Cousins, Gallagher, 2011).

Marchertienė, Dulevičius (2001) išskiria onkologinio skausmo priežastis ir pobūdį.

Skeleto metastazės. Pacientus su skeleto metastazėmis vargina nuolatiniai buki, judesio metu stiprėjantys skausmai. Slaugant šiuos pacientus reikia, kad visi jų judesiai būtų atliekami tokiu tempu ir būdu, kuris pacientui geriausiai leidžia kontroliuoti skausmą.

2. Skausmai dėl nervų šaknelių užspaudimo yra aštrūs, deginantys, geliantys. Kai kuriuos pacientus kamuoja padidėjęs odos jautrumas, todėl odos lietimas, kurį dažniausiai suprantame kaip raminantį ir malšinantį skausmą, gali tapti nemalonus ar tiesiog skausmingas.

3. Dėl padidėjusių organų, juose esant metastazėms, pacientus vargina gilūs, nuolatiniai, geliantys skausmai.

4. Dieglių pobūdžio skausmai vargina pacientus esant naviko infiltracijai (pvz.: į skrandį).

5. Dėl kraujagyslių spaudimo, išsivysčius periferinei edemai, pacientus vargina gilus, geliantis, išplitęs skausmas.

6. Minkštųjų audinių augliai gali užaugti labai dideli, susidariusios žaizdos būna labai skausmingos. Skausmai deginantys, gilūs.

7. Dėl padidėjusio intrakranialinio spaudimo pacientus gali varginti galvos skausmai, kurie sustiprėja gulint, bei vėmimas be pykinimo.

8. Dėl paties vėžio gydymo – chemoterapijos, radioterapijos ar chirurginės intervencijos poveikis taip pat gali sukelti nemalonius jausmus. Tokiais skausmais gali būti fantominiai skausmai po amputacijų, randų skausmai dėl neurinomų, susidariusių po operacijų. Spindulinis gydymas gali sukelti audinių fibrozę, o gydymas citostatikais – neuropatiją, pasireiškiančią nemaloniais jutimais galūnėse. Jutimų pobūdis – „svylantys, degantys padai“.

9. Bloga kraujo cirkuliacija dėl spaudimo reiškinių.

10. Infekcija, uždegimas.

11. Sustingimas dėl nejudrumo.

12. Psichologinė reakcija į ligą (įtampa, depresija, nerimas).

Onkologinių ligonių patiriamas skausmas labai dažnai būna lėtinis, tačiau slaugant onkologinį ligonį tenka susidurti ir su ūmiais skausmais: pooperaciniu, vystantis grėsmingoms komplikacijoms, taikant spindulinę ar chemoterapiją (Buraitienė, 2001).

3.3 Sergančiųjų plaučių vėžiu sveikatos valdymas namuose

Paliatyvioji pagalba – apibūdinam, kaip aktyvi bendroji ilgai sergančiųjų nepagydomų ligonių priežiūra (Kalibatienė, 2004). Paliatyvios pagalbos tikslas – suteikti onkologiniam pacientui bei jo artimiesiems kuo geresnę gyvenimo kokybę paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais. Paliatyvi pagalba turi aprėpti fizinius, dvasinius, psichologinius bei socialinius onkologinio paciento poreikius. Ji turėtų aprėpti ir laikotarpį, kai šeima, netekusi sergančiojo onkologine liga, gedi (Aleknavičienė, 2006 ).

Kalibatienė (2004) išskiria paliatyvios pagalbos uždavinius:

Mažinti skausmą ir kitus nemalonius ligos sukeliamus pojūčius.

Padėti ligoniui išspręsti socialines, dvasines problemas.

Skatinti ligonio norą gyventi, padėti prisitaikyti prie ligos, suvokti mirtį kaip normalų ir neišvengiamą procesą, kurio nereikia nei lėtinti, nei skubinti.

Pasiūlyti paramos sistemą, padedančią ligoniui būti aktyviam ir džiaugtis gyvenimu iki pat mirties.

Pasiūlyti paramos sistemą ligonio artimiesiems, padedančią įveikti sunkumus, susijusius su slaugomu šeimos nariu.

Taip pat Kalibatienė (2001) išskiria bendruosius sergančiųjų plaučių vėžiu slaugos tikslus: sumažinti baimę ir nusiminimą, susilpninti ligos ir šalutinius gydymo simptomus, mokyti ligonį prisitaikyti prie ligos, padėti pacientui išlaikyti priimtiną gyvenimo kokybę, suteikiant pacientui ir jo artimiesiems reikiamą paramą. Slaugos specialisto funkcija yra padėti sergančiajam atlikti veiksmus padedančius išsaugoti savarankiškumą ir nepriklausomybę. Jei pacientui trūksta reikiamų žinių ir jis turi pakankamai noro slaugytojo vaidmuo gali būti tarsi mokytojo suteikiant reikiamų žinių ir įgūdžių.

Lugton, Kindlen (2005) išskiria 4 paliatyviosios slaugos principus:

Mokėjimo gerbti kitų individų tapatybę ir vientisumą.

Jautrumo ir gebėjimo neteisti kito.

Supratimo, kada reikia tik klausytis, o kada kalbėti.

Kompetencijos ir gebėjimo taikyti įvairias procedūras taip, kad ligonio gyvenimo kokybė būtų kuo geresnė.

Išskiriamos dažniausios sergančiųjų plaučių vėžiu slaugos problemos: baimė, nusiminimas, pablogėjusi kvėpavimo funkcija, skausmas, pablogėjusi mityba, sutrikęs ryjimas, sutrikęs žodinis bendravimas, nusilpimas, savirūpos stoka, miego sutrikimai, infekcijos rizika, traumos rizika, žinių apie ligą stoka (Kalibatienė, 2001). Vėžio skausmo pacientai paprastai patiria daugiau nei vienos rūšies skausmą. Skausmas gali būti pastovus arba epizodinis, arba yra ūminis skausmo proveržis esant lėtiniam pastoviam skausmui. Skausmas gali būti pačios ligos ar vėžio gydymo pasekmė. Psichologiniai veiksniai, kaip antai depresija, nerimas, pažinimo sutrikimai, turi įtakos skausmo suvokimui ir gali jį sustiprinti (Ščiupokas, 2012).

Dažnai mirštančiajam, šeimai, artimiesiems, jį slaugantiems žmonėms mirtis yra sunkiai suvokiamas ir sunkiai pakeliamas reiškinys. Žmonių požiūris į mirtį ir elgesys, slaugant mirštantįjį priklauso nuo jų socialinės ir kultūrinės aplinkos, tikėjimo, jausmų ir charakterio. Daugelis žmonių vengia galvot apie mirtį. Mirštant artimajam, jo artimiesiems kyla kaltės, pykčio, gailesčio jausmai, tačiau mirštančiajam labiausiai reikia meilės, pagarbos, supratimo, tvirtumo ir paramos. Slaugytojo tikslas – padėti mirštančiajam žmogui optimaliai išgyventi kiekvieną dieną. Jau nesiekiama globotinio išgydyti, bet privalu visomis priemonėmis mažinti fizines ir dvasines kančias (Kalibatienė, 2004).

Kalbant apie paliatyvią slaugą Lietuvoje, mūsų šalyje sergamumas lėtinėmis ligomis ir piktybiniais navikais didėja. Lietuvoje paliatyvi pagalba teikiama onkologinėse, palaikomojo gydymo ar bendrosios sveikatos priežiūros ligoninėse, taip pat ir ambulatorinėje praktikoje. Paliatyvi onkologinių ligonių slauga gali būti vykdoma dirbant slaugos specialistų komandai, įtraukiant į šį procesą ligonio artimuosius. Lietuvoje reikalinga kurti paliatyvios pagalbos sistemą, kuri turėtų užtikrinti ne tik fiziologinius, psichologinius, bet ir dvasinius poreikius sergančiajam, kurie ypač svarbūs gyvenimo baigtyje (Šeškevičius, 2003).

Sergančiųjų plaučių vėžiu artimųjų išgyvenimai

Daugelis šeimų patiria sunkumų, kai ligonis reikalauja nuolatinės slaugos. Jos jaučiasi tarsi „pažymėtos“ savo likimo. Išgyvenant dėl aplinkinių požiūrio pradedama jų šalintis, vengiama apie savus rūpesčius kalbėti, atitolstama, todėl socialiai izoliuoti tampa ne tik ligoniai, bet ir jų artimieji (Sargautytė, 2001).

Kaip buvo minėta anksčiau, namuose slaugant paliatyvųjį pacientą, slauga paliečia visą šeimą, paveikdama nusistovėjusias taisykles ir įpročius. Būseną, kai šeima apsipranta su nauja būkle kaip normalia, galima vadinti šeimos atsistatymu. Modelis, paaiškinantis šį vyksmą, literatūroje vadinamas atsistatymo modeliu. Jis paaiškina šeimos kitimą jai prisitaikant ir adaptuojantis prie stresinių situacijų: artimojo nepagydomos ligos, slaugymo namuose.

Artimieji mažiau bendrauja, o kartais ir visai atsisako bendrauti su giminėmis ir draugais, nes stengiasi visą laiką skirti sergančiajam. Slaugantieji šalinasi kitų žmonių, nes nori išvengti klausimų apie sunkiai sergantį ligonį, jiems būna skaudu kalbėti apie mirštantį brangų žmogų. Todėl jie atsiriboja nuo aplinkinių ir bendrauja šeimoje, daugiau laiko praleidžia su šeima, taip stiprindami artimumo ir paramos jausmus (Macelienė, Vaškelytė, Damulevičienė, 2011).

Vis dažniau pastebima, kad dėl nuolatinės įtampos ir per didelio krūvio nukenčia ligonio artimųjų ir slaugytojų sveikata, emocinė, dvasinė, bei socialinė pusiausvyra. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad darbas su sunkiomis ligomis sergančiais pacientais yra emociškai sunkus, todėl medicinos personalas siekdamas save apsaugoti nuo išsekimo darbe, turi vengti pernelyg įsitraukti į savo pacientų problemas (Žemaitienė ir kt., 2011).

Nors randasi nauji sunkių ligų gydymo ir slaugos būdai ir įvairios pagalbos tarnybos, didžiausia slaugymo ir priežiūros atsakomybė visgi gula ant šeimos pečių. Visuomet priimama tai kaip savaime suprantamas dalykas, kaip savo šeimos problema. Visiškai tikėtina, kad artimieji slaugydami artimąjį mažai ir nekokybiškai miega, dauguma jų linkę užkandžiauti, o ne pilnavertiškai pavalgyti. Daugelis jaučiasi dirglūs, depresiški (Lugton, Kindlen, 2005).

Stresas yra psichologinis įvykio vertinimas, bet ne pats faktas. Dėl šios priežasties slaugymo faktas vienam gali kelti stresą, kitam – streso gali ir nebūti. Ar sergančiojo slaugymas sukels stresą artimiesiems, labai priklauso nuo jų individualybės. Stresą sukelti gali neigiami, taip pat ir teigiami įvykiai, susiję su ligonio priežiūra. Tačiau neigiami įvykiai yra dažnesnė streso priežastis. Specialistų komanda turėtų teikti psichologinę pagalbą ligonio šeimai ir po jo mirties (Macelienė, Vaškelytė, Damulevičienė, 2011).

Šeimos nariai patenka į unikalią situaciją, nes, viena vertus, jie nori teikti ir teikia paramą, o, antra vertus, paramos reikia jiems patiems. Sveikatos priežiūros specialistai linkę jo nepastebėti, dėl ko jie dažnai ir vadinami „paslėptais ligoniais“. Artimieji ir mylimieji, kurie yra ligonio kančios liudininkai, gali patirti psichologinį skausmą ir kaltę, jeigu jie negali suteikti paguodos ligoniui ar pasirūpinti reikalinga medicinos pagalba, kuri palengvintų ligonio kančias. Be to, ligonio priežiūros našta gali turėti neigiamą poveikį šeimos nariams, neturintiems tinkamų resursų ar menkai pasirengusiems prižiūrėtojo vaidmeniui (Rudalevičienė, Narbekovas, 2005).

Šeimos, kuriose yra nepagydoma liga sergančių ligonių, patiria pokyčius tiek ligos, tiek gedulo laikotarpiu. Chroniškos ligos (pvz., padidėjęs kraujospūdis) gali pasunkėti. Tyrimai rodo, kad dažniau gali sirgti ar patirti nelaimingų atsitikimų „mažieji“ šeimos nariai – vaikai. Sveikatos pablogėjimas ypač pasireiškia psichinės sveikatos pokyčiais (pvz., nesugebėjimas koncentruoti dėmesio, depresinė nuotaika, nerimas, miego sutrikimai). Todėl kreipti dėmesį į šeimos narių sveikatą, kaip į potencialių arba jau esančių pacientų, būtina (Rudalevičienė, Narbekovas, 2005).

Literatūros analizės išvados

Išanalizavus mokslinę literatūrą galima teigti, kad tabako, ypač cigarečių rūkymas tebėra svarbiausias plaučių vėžio rizikos veiksnys. Gerai žinoma, jog pavykus rūkymą sumažinti sergamumo plaučių vėžiu rodikliai ima mažėti tik po poros dešimtmečių.

Plaučių vėžio ankstyvosios diagnostikos tikslas – sumažinti mirtingumą nuo plaučių vėžio. Deja, dar nėra rasta veiksmingų plaučių vėžio patikros priemonių. Krūtinės ląstos rentgeniniai ir skreplių citologiniai tyrimai nesumažino mirčių nuo plaučių vėžio skaičiaus didelės rizikos asmenų grupėje, todėl šie tyrimai nėra rekomenduojami plaučių vėžio patikrai.

Plaučių vėžio slaugos būdai mokslinėje literatūroje aprašomi, kaip slauga po plaučio šalinimo operacijos, po spindulinės terapijos, chemoterapijos ir paliatyvi onkologinių ligonių slauga. Kiekvienam slaugos būdui yra reikalingas slaugytojo profesionalumas, mokėjimas bendrauti ir išklausyti, teisingai įvertinti esamą problemą.

Pacientui, gulinčiam stacionare ir kenčiančiam onkologinį skausmą, gera slaugos kokybė yra užtikrinti nuolatinį reikiamą nuskausminimą ir šalutinio gydymo metodų poveikio suvaldymą. Teikiant skausmo ligoniui priežiūrą ir slaugą, tai turi būti planuojama.

Paliatyvios onkologinių ligonių slaugos tikslas – suteikti onkologiniam pacientui bei jo artimiesiems kuo geresnę gyvenimo kokybę paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais. Slaugos specialisto funkcija namuose yra padėti sergančiajam atlikti veiksmus padedančius išsaugoti savarankiškumą ir nepriklausomybę. Mokyti ligonį prisitaikyti prie ligos, padėti pacientui išlaikyti priimtiną gyvenimo kokybę, suteikiant pacientui ir jo artimiesiems reikiamą paramą.