Dominikonų ordinas

2526 0

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Pedagogikos fakultetas

Edukologijos katedra

„ Krikščioniškosios kultūros istorija“

Dominikonų ordinas: kilmė, raida, kultūrinis palikimas

Referatas

 

2014, Klaipėda

 

TURINYS

 

ĮVADAS..............................3

Darbe vartojamos sąvokos..............................4

ELGETAUJANTYS ORDINAI.....................5

Elgetaujančių ordinų bažnyčia......................6

DOMINIKONŲ ORDINAS........................7

Dominikonų ordino atsiradimo istorija................8

Dominikonų ordino veikla Lietuvoje.................10

Vilniaus šventųjų apaštalų Jokūbo ir Pilypo vienuolynas........12

IŠVADOS..............................14

LITERATŪRA...........................15

ĮVADAS

Pirmosios vienuolijos atsirado IV amžiuje Vakarų Europos teritorijose, Italijos, Galijos ir Ispanijos žemėse. Pradžioje tai buvo nedidelės vienuolių bendruomenės, kurių vienintelė paskirtis buvo melstis atsiribojant nuo viso materialaus pasaulio. Jie gyveno asketišką gyvenimą, pilnai atsidavę Dievui. Pagal gyvenimo- sekimo Kristumi- būdą vienuolijos yra kontempliatyviosios, aktyviosios arba mišriosios.

Vėlyvųjų Viduramžių laikais, nuo XI a. būūdingas bruožas yra neturto sąjūdis ir naujo tipo ordinai bei elgetaujančių vienuolių ordinai. Elgetaujančioms vienuolijoms, kurios katalikų Bažnyčioje kūrėsi nuo XIII iki XV amžiaus, vieni ryškiausiai atstovauja dominikonai (įkurti 1215m.), kitaip dar vadinami pamokslininkų ordinu. Elgetaujančios vienuolijos atsirado su miestų iškilimu Europoje ir pirmiausia užsiimė aktyviu besikeičiančios, daug pragmatiškesnės ir judresnės visuomenės evangelizavimu, ”Dievo miesto” statymu ne vienuolyno sienų apsuptyje, o pasaulyje. Tiek savo gyvenimo pagal Evangelijos palaiminimus pavyzdžiu, tiek žodžiu elgetaujantys vienuoliai siekė palaikyti visuomenėje tikėjimą ir ugdyti pasaulyje krrikščioniškas vertybes.

Darbo tikslai:

Susipažinti su „ elgetaujančių ordinų“ atsiradimo istorija, jų bažnyčia;

Apžvelgti Dominikonų ordino kilmę, raidą ir kultūrinį palikimą;

Darbe vartojamos sąvokos

Aktyvusis ordinas- daugiausia laiko skiria apaštalavimui, įvairiems socialiniams darbams. ( Federavičienė, 2002)

Asketas- griežtą gyvenimo būdą pasirinkęs, labai saikingas, susitvardęs žmogus.

Elgetaujantis ordinas- religinis ordinas, ku

urio pragyvenimas visiškai priklauso nuo gaunamos lapdaros. Tokių ordinų nariai neturi nei privačios, nei bendros nuosavybės ir duoda neturto įžadus pašvęsdami visą savo energiją ir laiką religiniam darbui.

Kapitula- krikščionių bažnyčios vyskupijos patariamoji institucija.

Katarai- [gr. katharos — švarus, skaistus, nekaltas], V. Europoje (daugiausia Š. Italijoje ir P. Prancūzijoje) XI—XIII a. — eretikų judėjimo dalyviai; protegavo asketizmą, nuosavybę laikė nuodėme, smerkė katalikų dvasininkijos ydas, kritikavo feodalinę priespaudą;

Kontempliatyvus ordinas- daugiausia laiko skiria maldoms, mąstymams, Šv. Rašto skaitymui, asketiškumui. ( Federavičienė, 2002)

Ordinas- uždara katalikų vienuolių organizacija, turinti tam tikrus įstatus, pvz., domininkonų, jėzuitų.

Regula- krikščionių vienuolių elgsenos normos, kurias nustato ordino steigėjas ir patvirtina bažnyčios vadovybė, taisyklė.

Sielovada- tai Katalikų Bažnyčios tarnystė parapijoje, padedanti konkrečiam žmogui pažinti Dievą, stiprinti krikščioniškąjį dvasingumą.

Elgetaujantys ordinai

Elgetaujantys ordinai susiformavo XIII a. Tai lėmė dvi prielaidos: socialinė ir ekleziologinė- bažnytinė santvarka. Jų gyyvenimas dar ir dabar primena viduramžių pirklių gyvenimą, kurie užsiima sielovada.

„Keturi didieji Viduramžių elgetaujantys ordinai buvo šie: dominikonai, pranciškonai, karmelitai ir augustinai- atsiskyreliai. Be jų egzistavo ir mažesnės bendruomenės, daug religinių grupių ir brolijų, kurios vėlyvaisiais Viduramžiais tvarkėsi pagal elgetaujančių vienuolių pavyzdį. Jie gali būti traktuojami kaip XII ir XIII amžiaus neturto sąjūdžio heterodoksinių siekių bažnytinis atitikmuo“. ( Lenzenweger ir kt., 1996, 315 p.)

Pasak Benedikto XVI, elgetaujantys vienuolių ordinai taip buvo vadinami, nes neturėjo jokios nuosavybės, tad buvo priversti elgetauti ir prašyti iš žm

monių paramos, kad laikydamiesi neturto įžado, galėtų toliau vykdyti evangelizavimo misiją. Ryškiausi to meto elgetaujantys ordinai buvo Mažesnieji broliai, vadinami pranciškonais, ir Pamokslininkai, vadinami dominikonais, įkurti Pranciškaus Asyžiečio ( 1209 metais) ir Dominyko Guzmano ( 1215 metais ).

Elgetaujančiųjų ordinų pradėta nauja vienuolystės rūšis, gyvenimas ne uždarose bendruomenėse, bet ėjimas į žmones, greit tapo vienus svarbiausių kaimo gyventojų evangelizavimo veiksnių. Vienuoliai tapo misionieriais savo gyvenamoje aplinkoje, o taip pat ir Evangelijos nešėjais į šiaurinės Europos šalis, į Šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus. (Benediktas XVI)

Elgetaujantys ordinai, tai evangelinio pobūdžio pasaulietiniai judėjimai, siekiantys bažnytinės reformos, kad sugrąžintų ją į paprastą, neturtingą, evangelinį gyvenimą, koks jis buvo pradžioje. Judėjimų atsiradimas taip pat yra atsakas į esminius visuomenės pasikeitimus: tai komercijos ir rinkos ekonomikos epochos pradžia, demografinio vystymosi ir urbanizacijos pradžia. Šių pasikeitimų tempas darė įtaką Bažnyčios gyvenimui, siūlydamas jai pasaulietiškos logikos ir bajoriško gyvenimo būdą. ( Juchno, „Tapti Dievo žodžiu“ ).

 

Elgetaujančių ordinų bažnyčia

Elgetaujančių ordinų, kaip pranciškonų ir dominikonų bažnyčios atpažįstamos iš karto ir esmingai skiriasi nuo klauzūrinių vienuolynų. Šios bažnyčios skirtos ne iškilmingai liturgijai, kurios puoselėjimu rūpinosi Benedikto regulos vienuoliai, o didelėms žmonių minioms, kurios rinkdavosi į bažnyčią klausytis pamokslų. Todėl itin daug dėmesio skiriama akustikai, pačios bažnyčios yra gana paprastos, bet būtinai erdvios ir suplanuotos taip, kad tikintysis galėtų kuo geriau matyti amboną.

Vienuolių bendruomenės ma

aldoms skirtas choras – erdvė už altoriaus, kurio dydis liudija apie konvento narių skaičių tais laikais, kai bažnyčia buvo statoma, nes brevijoriaus maldai chore rinkdavosi visi tuo metu konvente buvę broliai. Žinoma, vienuolynų architektūroje atsispindėjo jų atsiradimo laiko stiliai, nors nebūtų klaidinga sakyti, kad vienuolijos kažkiek ir sąlygojo stilių raidą. Sunku įsivaizduoti romaniką be didžiųjų abatijų. Konventai savaip išsivertė gotikos architektūros formas, išryškindami jos konstruktyvumą, paprastumą, tikslingumą.

Elgetaujančios vienuolijos, įsitvirtindamos Bažnyčioje ir visuomenėje, netruko pelnyti ir didelių privilegijų bei nemažų turtų, kurie atsispindėjo jų architektūroje. Renesanso laikų konventai ir tų konventų bažnyčios, nors ir išlaikė išorinį paprastumą, bet puošėsi įvairiomis koplyčiomis, šoniniais altoriais, sienine tapyba, apaugo kiemeliais, įgijo gražius sodus. Kai kurios elgetaujančios vienuolijos, kaip kad pranciškonai, dominikonai, karmelitai ir augustinai, turi moteriškas atšakas, kurios, skirtingai nei vyrų, gyvena griežtą klauzūrinį gyvenimą. Klarisių, dominikonių, augustinių konventai planuojami pagal Benedikto regulos vienuolynų pavyzdį, bet nuo jų skiriasi ypatingu patalpų kuklumu ir asketizmu.

XV-ojo amžiaus ir XVI-ojo amžiaus Bažnyčios reformos judėjimai sukėlė ištisą bangą bandymų apvalyti konventų architektūrą nuo to, kas galėjo skatinti vienuolių lepumą. Tos reformos kūdikiai – kapucinai, pranciškonai observantai, karmelitai observantai savo konventams nustatė įvairių apribojimų, kurie padėjo malšinti ne tik vienuolių norą patogiai gyventi, bet ir kai kurių ambicingų fundatorių įkarštį. Tokiu bū

ūdu kapucinai atsisakė vidinių kiemų, karmelitai įsakmiai nurodė, jog jų bažnyčių fasadai turi būti labai kuklūs ir uždraudė statyti varpines bei kupolus. ( Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras, 2000)

Dominikonų ordinas

Dominikonų ordinas (lot. Ordo Praedicatorum, OP)– Romos katalikų vienuolių religinis ordinas įkurtas Dominigo ( lot. Dominicus) de Guzmano. Tai kontempliatyvus ir aktyvus ordinas, pirmasis gavęs teisę be jokio leidimo visur sakyti pamokslus, savo kapinėse laidoti pasauliečius ir klausyti išpažinčių. Dominikoniai yra Šv. Rožinio brolijos steigėjai, Kryžiaus kelio stočių ( Kalvarijų) pradininkai. ( Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras, 2001.)

Dominikonai atsirado iš poreikio apginti bažnyčios mokymą nuo erezijų. Jų pagrindinis tikslas buvo vystyti visuomenės intelektą. Iš kandidatų į ordino narius reikalauta studijuoti. Dominikonai buvo intelektualai, scholastai, analitikai, didelį dėmesį skyrė protui, akcentavo racionalumą ir mokslą. Kūrė mokyklas mokyti broliams teologijos. Dominikonų sėkmės priežastis buvo geras teologinis pasirengimas.

Norėdami apginti bažnyčios mokslo grynumą nuo erezijų, dominikonai bendradarbiavo su pasaulietine dvasininkija. Kadangi dominikonai buvo autoritetai teologijos klausimuose, jiems buvo pavesta vadovauti šv. Inkvizicijos Tribunolui. Bažnytiniai teismai, vertinę tikėjimo grynumą, teisingumą bei tikrumą ir baudę tuos, kurie tai pažeidė, XIII a. tapo visų bažnyčios priešų baubu, o inkvizicijos vykdytojai dominikonai varė vis didesnį siaubą visuomenėje. Dominikonų ordinas niekuomet nebuvo toks gausus kaip pranciškonų. XIII a. buvo keliolika tūkstančių narių. Buvo įkurti moterų dominikonių ir trečiasis pasauliečių ordinai. Dominikonų ordiną sudarė elitas, turėjęs intelektualinių vertybių. Žymiausias dominikonas buvo Tomas Akvinietis. ( Kamuntavičienė, 2013)

Dominikonų ordino atsiradimo istorija

Apie Dominyką išlikusios žinios yra ganėtinai menkos, paimtos iš antrojo ordino magistro Jordano Saksoniečio užrašų. Žinoma, jog Dominykas gimė apie 1171- 1173 metus, Kastilijos miestelyje. Nuo pat mažų dienų buvo ruošiamas kunigystei. Sulaukęs keturiolikos metų, išvyko studijuoti laisvųjų menų ir teologijos į Palencijos universitetą Ispanijoje. 1196 m. buvo įšventintas kunigu ir tapo Šv. Augustino regulos kanauninku Osmos katedroje.

1203- 1206 metai atvėrė akis ir lėmė didelius pokyčius Dominyko gyvenime. Keliaudamas per pietų Prancūziją, jis sutiko buvusius krikščionis, kurie perėmė katarų tikėjimą, dažnai dar vadinamais albigiečiais pagal jų tvirtovės Albi pavadinimą. Katarai protegavo asketizmą, nuosavybę laikė nuodėme, smerkė katalikų dvasininkijos ydas. Jų neturtas ir askezė klaidino krikščionis, todėl pastarieji, galvodami, jog tik taip gali pasiekti išsigelbėjimą, prisidėjo prie albigiečių. Ši kelionė parodė Dominykui, jog rytuose vis dar yra daug pagonškų žemių, kurios laukia Evangelijos. Todėl jis nuvyko į Romą, prašyti popiežiaus Inocento III, jog leistų vykdyti misijas, tačiau popiežius atsisakė.

1206 m. liepą Dominykas susitiko popiežiaus legatus, kurie buvo siųsti albigiečiams pamokslauti. Prisijungęs prie jų, Dominykas ketverius metus keliavo po pietų Prancūziją pamokslaudamas katarams. 1207 metais, prie jo būrelio prisijungė keletas kilmingų moterų, kurios atsivertusios iš klaidakelystės norėjo tęsti asketinį gyvenimą Katalikų Bažnyčioje. Taip jis įkūrė pirmąją moterų bendruomenę.

Dominykas įgyjęs vietinių vyskupų pasitykėjimą 1213 metais tapo Karkasano ( Carcasane) vikaru, o 1214 metais Fanjo ( Fanjeaux) parapijos kunigu. 1215 metais buvo pakviestas pamokslauti į Tulūzą, kur sulaukė vyskupo Fulko patvirtinimo, jog gali įkurti pamokslininkų broliją. Tačiau, dar reikėjo gauti popiežiaus patvirtinimą. Tais pačiais metais, kartu su vyskupu Fulku, Dominykas nuvyko į Romą, kur kreipėsi į popiežių prašydamas įsteigti Pamokslininkų ordiną. Kadangi, tuo metu buvo uždrausta steigti naujus ordinus, popiežius Inocentas III pasiūlė parinkti ordinui vieną kurią nors jau egzistuojančią regulą. Dominykas grįžęs į Tulūzą surengė pirmąją ordino kapitulą, kuri tikriausiai įvyko per Sekminių šventes ( 1216 gegužės 29 d.). Broliai pasirinko Šv. Augustino regulą, dėl to, jog ji buvo labai bendra, turinti tik keletą pamokymų bendram ir dvasiniam gyvenimui, taigi tiko iki šiol Bažnyčioje neegzistavusio ordino kūrimo tikslams.

Broliai į savo įstatus įtraukė kai kuriuos premonstrantų įstatų pradmenis, bet dauguma elementų buvo visiškai nauji. Taip buvo paruošta ordino koncepcija, kuri gerokai skyrėsi nuo visų tada egzistavusių vienuolinių bendruomenių. Dominikonų ordinas buvo įkurtas kaip kunigų ordinas, kuriame rankų darbas pakeistas Dievo Žodžio skelbimu. Dominykas įtvirtino studijas, kaip vieną iš askezės elementų, sakydamas, jog tik gerai apsišvetęs žmogus, gali mokyti tikėjimo pagrindų kitus. Neturtas buvo suprantamas kaip priemonė, jokiu būdu ne kaip tikslas.

1216 m. gruodžio 22 d. Inocento III įpėdinis Honorijus III įteikė Dominykui bulę, kurioje patvirtino bendruomenę įsikūrusią prie šv. Romano bažnyčios Tulūzoje kaip vienuolių bendruomenę, priskirdamas ją Regulos kanauninkų šeimai. Tik po Dominyko pastangų 1217 m. sausio 21 d. pasirodė kita bulė, kurioje pripažįstamas Dominyko idėjų naujumas ir atsirado terminas “praedicatores” – pamokslininkai. ( Dominykas ir ordino įkūrimas, 2005)

Dominikonų ordino veikla Lietuvoje

Domininkonai Lietuvoje kūrėsi jau Mindaugo laikais. Pirmasis dominikonas, kuris aplankė Lietuvą, buvo Šv. Jacintas ( Hiacintas), Šv. Dominyko amžininkas, gavęs abitą iš paties ordino įkūrėjo rankų. Jo garbei ir pavadinta Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios koplyčia. Šio Ordino broliai dalyvavo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovo Mindaugo krikšto ir karūnavimo apeigose. Mindaugui priėmus krikštą ir tapus karaliumi, pirmuoju Lietuvos vyskupu popiežius paskyrė dominikoną tėvą Vitą. Po karaliaus Mindaugo nužudymo misionieriai buvo išvaikyti ir išžudyti. Tik Gedimino laikais dominikonai vėl sugrįžo į Lietuvą. Žinoma, kad Gediminas apie 1320 m. Vilniuje buvo pastatydinęs dominikonams bažnyčią.

1501 m. kunigaikštis Aleksandras atidavė dominikonams parapijinę Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčią ir įpareigojo paskirti tinkamą vienuolį sekmadieniais ir šventadieniais pamokslauti Vilniaus katedroje. X. . .

Elgetaujantys ordinai susiformavo jau XII amžiuje. Pagrindiniai: pranciškonų ir dominikonų vienuolijos nariai išplito po visą pasaulį. Dominikonų ordinas Lietuvoje savo veiklą pradėjo jau Mindaugo laikais. Tačiau tik XVII a. Buvo įkurta Lietuvos Šv. Angelo Sargo dominikonų provincija, kuri prieš tai priklausė Lenkijos provincijai.

XIX a. Carinės Rusijos laikais, visi dominikonų vienuolynai buvo uždaryti, o vienuoliai išvaikyti. Atgavus Nepriklausomybę, tik 1935 m. buvo atnaujinta Lietuvos Šv. Angelo Sargo provincija.

Bolševikams užėmus Lietuvą, Raseinių vienuolynas buvo panaikintas. Lietuvoje liko tik vienas tėvas Jonas Dominykas Grigaitis, kuris dirbo įvairiose parapijose kaip klebonas. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, tėvas J.D.Grigaitis ėmė rūpintis ordino atgaivinimu ir 1992 m. dominikonai atgavo Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.

LITERATŪRA

Benediktas XVI. 2010. Benediktas XVI: Elgetajantys ordinai – viduramžių Bažnyčios reformatoriai. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 21 d.]. prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-14-benediktas-xvi-elgetajantys-ordinai-viduramziu-baznycios-reformatoriai/38412/comments/1/asc>.

Dominikonai. Lukiškių dominikonų bažnyčios ir vienuolyno istorija. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 21 d. ]. Prieiga per internetą: <http://dominikonai.org/joomla/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=58&Itemid=144>.

Dominikonai Lietuvoje. 2005. Dominykas ir ordino įkurimas. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.dominikonai.org/istorija.htm>.

Dominikonai Lietuvoje. 2005. Dominikonai Lietuvoje. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 23 d. ]. Prieiga per internetą: <http://www.dominikonai.org/opLT.htm>.

Federavičienė E. 2002. Vienuolijų raida ir švietimas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

Juchno J. Tapti Dievo žodžiu. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 22 d. ]. Prieiga per internetą: <http://www.seimosnamuose.lt/node/386 >.

Kamantavičienė V. 2013. Viduramžiai Europoje. II dalis. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 19 d. ]. Prieiga per internetą: < istorija.vdu.lt/?page_id=167>.

Lenzenweger J., Stockmeier P., Amon K. Ir kt. 1996. Katalikų bažnyčios istorija. Pirmoji dalis. Vilnius: Katalikų pasaulis.

Matematikos ir informacikos instituto Multimedia centras. 2001. Elgetaujantys ordinai. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 22 d. ]. Prieiga per internetą:<http://vienuolynai.mch.mii.lt/visosvienuolijos.htm#DOMINIKONAI>.

Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras. 2000. Vienuoliškoji kultūra amžių bėgyje. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 23 d. ]. Prieiga per internetą: <http://vienuolynai.mch.mii.lt/ivadas.htm#konventas>.

Join the Conversation

×
×