Dominikonų ordinas

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

Pedagogikos fakultetas

Edukologijos katedra

„ Krikščioniškosios kultūros istorija“

Dominikonų ordinas: kilmė, raida, kultūrinis palikimas

Referatas

 

2014, Klaipėda

 

TURINYS

 

ĮVADAS..............................3

Darbe vartojamos sąvokos..............................4

ELGETAUJANTYS ORDINAI.....................5

Elgetaujančių ordinų bažnyčia......................6

DOMINIKONŲ ORDINAS........................7

Dominikonų ordino atsiradimo istorija................8

Dominikonų ordino veikla Lietuvoje.................10

Vilniaus šventųjų apaštalų Jokūbo ir Pilypo vienuolynas........12

IŠVADOS..............................14

LITERATŪRA...........................15

ĮVADAS

Pirmosios vienuolijos atsirado IV amžiuje Vakarų Europos teritorijose, Italijos, Galijos ir Ispanijos žemėse. Pradžioje tai buvo nedidelės vienuolių bendruomenės, kurių vienintelė paskirtis buvo melstis atsiribojant nuo viso materialaus pasaulio. Jie gyveno asketišką gyvenimą, pilnai atsidavę Dievui. Pagal gyvenimo- sekimo Kristumi- būdą vienuolijos yra kontempliatyviosios, aktyviosios arba mišriosios.

Vėlyvųjų Viduramžių laikais, nuo XI a. būūdingas bruožas yra neturto sąjūdis ir naujo tipo ordinai bei elgetaujančių vienuolių ordinai. Elgetaujančioms vienuolijoms, kurios katalikų Bažnyčioje kūrėsi nuo XIII iki XV amžiaus, vieni ryškiausiai atstovauja dominikonai (įkurti 1215m.), kitaip dar vadinami pamokslininkų ordinu. Elgetaujančios vienuolijos atsirado su miestų iškilimu Europoje ir pirmiausia užsiimė aktyviu besikeičiančios, daug pragmatiškesnės ir judresnės visuomenės evangelizavimu, ”Dievo miesto” statymu ne vienuolyno sienų apsuptyje, o pasaulyje. Tiek savo gyvenimo pagal Evangelijos palaiminimus pavyzdžiu, tiek žodžiu elgetaujantys vienuoliai siekė palaikyti visuomenėje tikėjimą ir ugdyti pasaulyje krrikščioniškas vertybes.

Darbo tikslai:

Susipažinti su „ elgetaujančių ordinų“ atsiradimo istorija, jų bažnyčia;

Apžvelgti Dominikonų ordino kilmę, raidą ir kultūrinį palikimą;

Darbe vartojamos sąvokos

Aktyvusis ordinas- daugiausia laiko skiria apaštalavimui, įvairiems socialiniams darbams. ( Federavičienė, 2002)

Asketas- griežtą gyvenimo būdą pasirinkęs, labai saikingas, susitvardęs žmogus.

Elgetaujantis ordinas- religinis ordinas, ku

urio pragyvenimas visiškai priklauso nuo gaunamos lapdaros. Tokių ordinų nariai neturi nei privačios, nei bendros nuosavybės ir duoda neturto įžadus pašvęsdami visą savo energiją ir laiką religiniam darbui.

Kapitula- krikščionių bažnyčios vyskupijos patariamoji institucija.

Katarai- [gr. katharos — švarus, skaistus, nekaltas], V. Europoje (daugiausia Š. Italijoje ir P. Prancūzijoje) XI—XIII a. — eretikų judėjimo dalyviai; protegavo asketizmą, nuosavybę laikė nuodėme, smerkė katalikų dvasininkijos ydas, kritikavo feodalinę priespaudą;

Kontempliatyvus ordinas- daugiausia laiko skiria maldoms, mąstymams, Šv. Rašto skaitymui, asketiškumui. ( Federavičienė, 2002)

Ordinas- uždara katalikų vienuolių organizacija, turinti tam tikrus įstatus, pvz., domininkonų, jėzuitų.

Regula- krikščionių vienuolių elgsenos normos, kurias nustato ordino steigėjas ir patvirtina bažnyčios vadovybė, taisyklė.

Sielovada- tai Katalikų Bažnyčios tarnystė parapijoje, padedanti konkrečiam žmogui pažinti Dievą, stiprinti krikščioniškąjį dvasingumą.

Elgetaujantys ordinai

Elgetaujantys ordinai susiformavo XIII a. Tai lėmė dvi prielaidos: socialinė ir ekleziologinė- bažnytinė santvarka. Jų gyyvenimas dar ir dabar primena viduramžių pirklių gyvenimą, kurie užsiima sielovada.

„Keturi didieji Viduramžių elgetaujantys ordinai buvo šie: dominikonai, pranciškonai, karmelitai ir augustinai- atsiskyreliai. Be jų egzistavo ir mažesnės bendruomenės, daug religinių grupių ir brolijų, kurios vėlyvaisiais Viduramžiais tvarkėsi pagal elgetaujančių vienuolių pavyzdį. Jie gali būti traktuojami kaip XII ir XIII amžiaus neturto sąjūdžio heterodoksinių siekių bažnytinis atitikmuo“. ( Lenzenweger ir kt., 1996, 315 p.)

Pasak Benedikto XVI, elgetaujantys vienuolių ordinai taip buvo vadinami, nes neturėjo jokios nuosavybės, tad buvo priversti elgetauti ir prašyti iš žm

monių paramos, kad laikydamiesi neturto įžado, galėtų toliau vykdyti evangelizavimo misiją. Ryškiausi to meto elgetaujantys ordinai buvo Mažesnieji broliai, vadinami pranciškonais, ir Pamokslininkai, vadinami dominikonais, įkurti Pranciškaus Asyžiečio ( 1209 metais) ir Dominyko Guzmano ( 1215 metais ).

Elgetaujančiųjų ordinų pradėta nauja vienuolystės rūšis, gyvenimas ne uždarose bendruomenėse, bet ėjimas į žmones, greit tapo vienus svarbiausių kaimo gyventojų evangelizavimo veiksnių. Vienuoliai tapo misionieriais savo gyvenamoje aplinkoje, o taip pat ir Evangelijos nešėjais į šiaurinės Europos šalis, į Šiaurės Afriką ir Artimuosius Rytus. (Benediktas XVI)

Elgetaujantys ordinai, tai evangelinio pobūdžio pasaulietiniai judėjimai, siekiantys bažnytinės reformos, kad sugrąžintų ją į paprastą, neturtingą, evangelinį gyvenimą, koks jis buvo pradžioje. Judėjimų atsiradimas taip pat yra atsakas į esminius visuomenės pasikeitimus: tai komercijos ir rinkos ekonomikos epochos pradžia, demografinio vystymosi ir urbanizacijos pradžia. Šių pasikeitimų tempas darė įtaką Bažnyčios gyvenimui, siūlydamas jai pasaulietiškos logikos ir bajoriško gyvenimo būdą. ( Juchno, „Tapti Dievo žodžiu“ ).

 

Elgetaujančių ordinų bažnyčia

Elgetaujančių ordinų, kaip pranciškonų ir dominikonų bažnyčios atpažįstamos iš karto ir esmingai skiriasi nuo klauzūrinių vienuolynų. Šios bažnyčios skirtos ne iškilmingai liturgijai, kurios puoselėjimu rūpinosi Benedikto regulos vienuoliai, o didelėms žmonių minioms, kurios rinkdavosi į bažnyčią klausytis pamokslų. Todėl itin daug dėmesio skiriama akustikai, pačios bažnyčios yra gana paprastos, bet būtinai erdvios ir suplanuotos taip, kad tikintysis galėtų kuo geriau matyti amboną.

Vienuolių bendruomenės ma

aldoms skirtas choras – erdvė už altoriaus, kurio dydis liudija apie konvento narių skaičių tais laikais, kai bažnyčia buvo statoma, nes brevijoriaus maldai chore rinkdavosi visi tuo metu konvente buvę broliai. Žinoma, vienuolynų architektūroje atsispindėjo jų atsiradimo laiko stiliai, nors nebūtų klaidinga sakyti, kad vienuolijos kažkiek ir sąlygojo stilių raidą. Sunku įsivaizduoti romaniką be didžiųjų abatijų. Konventai savaip išsivertė gotikos architektūros formas, išryškindami jos konstruktyvumą, paprastumą, tikslingumą.

Elgetaujančios vienuolijos, įsitvirtindamos Bažnyčioje ir visuomenėje, netruko pelnyti ir didelių privilegijų bei nemažų turtų, kurie atsispindėjo jų architektūroje. Renesanso laikų konventai ir tų konventų bažnyčios, nors ir išlaikė išorinį paprastumą, bet puošėsi įvairiomis koplyčiomis, šoniniais altoriais, sienine tapyba, apaugo kiemeliais, įgijo gražius sodus. Kai kurios elgetaujančios vienuolijos, kaip kad pranciškonai, dominikonai, karmelitai ir augustinai, turi moteriškas atšakas, kurios, skirtingai nei vyrų, gyvena griežtą klauzūrinį gyvenimą. Klarisių, dominikonių, augustinių konventai planuojami pagal Benedikto regulos vienuolynų pavyzdį, bet nuo jų skiriasi ypatingu patalpų kuklumu ir asketizmu.

XV-ojo amžiaus ir XVI-ojo amžiaus Bažnyčios reformos judėjimai sukėlė ištisą bangą bandymų apvalyti konventų architektūrą nuo to, kas galėjo skatinti vienuolių lepumą. Tos reformos kūdikiai – kapucinai, pranciškonai observantai, karmelitai observantai savo konventams nustatė įvairių apribojimų, kurie padėjo malšinti ne tik vienuolių norą patogiai gyventi, bet ir kai kurių ambicingų fundatorių įkarštį. Tokiu bū

ūdu kapucinai atsisakė vidinių kiemų, karmelitai įsakmiai nurodė, jog jų bažnyčių fasadai turi būti labai kuklūs ir uždraudė statyti varpines bei kupolus. ( Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras, 2000)

Dominikonų ordinas

Dominikonų ordinas (lot. Ordo Praedicatorum, OP)– Romos katalikų vienuolių religinis ordinas įkurtas Dominigo ( lot. Dominicus) de Guzmano. Tai kontempliatyvus ir aktyvus ordinas, pirmasis gavęs teisę be jokio leidimo visur sakyti pamokslus, savo kapinėse laidoti pasauliečius ir klausyti išpažinčių. Dominikoniai yra Šv. Rožinio brolijos steigėjai, Kryžiaus kelio stočių ( Kalvarijų) pradininkai. ( Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras, 2001.)

Dominikonai atsirado iš poreikio apginti bažnyčios mokymą nuo erezijų. Jų pagrindinis tikslas buvo vystyti visuomenės intelektą. Iš kandidatų į ordino narius reikalauta studijuoti. Dominikonai buvo intelektualai, scholastai, analitikai, didelį dėmesį skyrė protui, akcentavo racionalumą ir mokslą. Kūrė mokyklas mokyti broliams teologijos. Dominikonų sėkmės priežastis buvo geras teologinis pasirengimas.

Norėdami apginti bažnyčios mokslo grynumą nuo erezijų, dominikonai bendradarbiavo su pasaulietine dvasininkija. Kadangi dominikonai buvo autoritetai teologijos klausimuose, jiems buvo pavesta vadovauti šv. Inkvizicijos Tribunolui. Bažnytiniai teismai, vertinę tikėjimo grynumą, teisingumą bei tikrumą ir baudę tuos, kurie tai pažeidė, XIII a. tapo visų bažnyčios priešų baubu, o inkvizicijos vykdytojai dominikonai varė vis didesnį siaubą visuomenėje. Dominikonų ordinas niekuomet nebuvo toks gausus kaip pranciškonų. XIII a. buvo keliolika tūkstančių narių. Buvo įkurti moterų dominikonių ir trečiasis pasauliečių ordinai. Dominikonų ordiną sudarė elitas, turėjęs intelektualinių vertybių. Žymiausias dominikonas buvo Tomas Akvinietis. ( Kamuntavičienė, 2013)

Dominikonų ordino atsiradimo istorija

Apie Dominyką išlikusios žinios yra ganėtinai menkos, paimtos iš antrojo ordino magistro Jordano Saksoniečio užrašų. Žinoma, jog Dominykas gimė apie 1171- 1173 metus, Kastilijos miestelyje. Nuo pat mažų dienų buvo ruošiamas kunigystei. Sulaukęs keturiolikos metų, išvyko studijuoti laisvųjų menų ir teologijos į Palencijos universitetą Ispanijoje. 1196 m. buvo įšventintas kunigu ir tapo Šv. Augustino regulos kanauninku Osmos katedroje.

1203- 1206 metai atvėrė akis ir lėmė didelius pokyčius Dominyko gyvenime. Keliaudamas per pietų Prancūziją, jis sutiko buvusius krikščionis, kurie perėmė katarų tikėjimą, dažnai dar vadinamais albigiečiais pagal jų tvirtovės Albi pavadinimą. Katarai protegavo asketizmą, nuosavybę laikė nuodėme, smerkė katalikų dvasininkijos ydas. Jų neturtas ir askezė klaidino krikščionis, todėl pastarieji, galvodami, jog tik taip gali pasiekti išsigelbėjimą, prisidėjo prie albigiečių. Ši kelionė parodė Dominykui, jog rytuose vis dar yra daug pagonškų žemių, kurios laukia Evangelijos. Todėl jis nuvyko į Romą, prašyti popiežiaus Inocento III, jog leistų vykdyti misijas, tačiau popiežius atsisakė.

1206 m. liepą Dominykas susitiko popiežiaus legatus, kurie buvo siųsti albigiečiams pamokslauti. Prisijungęs prie jų, Dominykas ketverius metus keliavo po pietų Prancūziją pamokslaudamas katarams. 1207 metais, prie jo būrelio prisijungė keletas kilmingų moterų, kurios atsivertusios iš klaidakelystės norėjo tęsti asketinį gyvenimą Katalikų Bažnyčioje. Taip jis įkūrė pirmąją moterų bendruomenę.

Dominykas įgyjęs vietinių vyskupų pasitykėjimą 1213 metais tapo Karkasano ( Carcasane) vikaru, o 1214 metais Fanjo ( Fanjeaux) parapijos kunigu. 1215 metais buvo pakviestas pamokslauti į Tulūzą, kur sulaukė vyskupo Fulko patvirtinimo, jog gali įkurti pamokslininkų broliją. Tačiau, dar reikėjo gauti popiežiaus patvirtinimą. Tais pačiais metais, kartu su vyskupu Fulku, Dominykas nuvyko į Romą, kur kreipėsi į popiežių prašydamas įsteigti Pamokslininkų ordiną. Kadangi, tuo metu buvo uždrausta steigti naujus ordinus, popiežius Inocentas III pasiūlė parinkti ordinui vieną kurią nors jau egzistuojančią regulą. Dominykas grįžęs į Tulūzą surengė pirmąją ordino kapitulą, kuri tikriausiai įvyko per Sekminių šventes ( 1216 gegužės 29 d.). Broliai pasirinko Šv. Augustino regulą, dėl to, jog ji buvo labai bendra, turinti tik keletą pamokymų bendram ir dvasiniam gyvenimui, taigi tiko iki šiol Bažnyčioje neegzistavusio ordino kūrimo tikslams.

Broliai į savo įstatus įtraukė kai kuriuos premonstrantų įstatų pradmenis, bet dauguma elementų buvo visiškai nauji. Taip buvo paruošta ordino koncepcija, kuri gerokai skyrėsi nuo visų tada egzistavusių vienuolinių bendruomenių. Dominikonų ordinas buvo įkurtas kaip kunigų ordinas, kuriame rankų darbas pakeistas Dievo Žodžio skelbimu. Dominykas įtvirtino studijas, kaip vieną iš askezės elementų, sakydamas, jog tik gerai apsišvetęs žmogus, gali mokyti tikėjimo pagrindų kitus. Neturtas buvo suprantamas kaip priemonė, jokiu būdu ne kaip tikslas.

1216 m. gruodžio 22 d. Inocento III įpėdinis Honorijus III įteikė Dominykui bulę, kurioje patvirtino bendruomenę įsikūrusią prie šv. Romano bažnyčios Tulūzoje kaip vienuolių bendruomenę, priskirdamas ją Regulos kanauninkų šeimai. Tik po Dominyko pastangų 1217 m. sausio 21 d. pasirodė kita bulė, kurioje pripažįstamas Dominyko idėjų naujumas ir atsirado terminas “praedicatores” – pamokslininkai. ( Dominykas ir ordino įkūrimas, 2005)

Dominikonų ordino veikla Lietuvoje

Domininkonai Lietuvoje kūrėsi jau Mindaugo laikais. Pirmasis dominikonas, kuris aplankė Lietuvą, buvo Šv. Jacintas ( Hiacintas), Šv. Dominyko amžininkas, gavęs abitą iš paties ordino įkūrėjo rankų. Jo garbei ir pavadinta Vilniaus Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčios koplyčia. Šio Ordino broliai dalyvavo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovo Mindaugo krikšto ir karūnavimo apeigose. Mindaugui priėmus krikštą ir tapus karaliumi, pirmuoju Lietuvos vyskupu popiežius paskyrė dominikoną tėvą Vitą. Po karaliaus Mindaugo nužudymo misionieriai buvo išvaikyti ir išžudyti. Tik Gedimino laikais dominikonai vėl sugrįžo į Lietuvą. Žinoma, kad Gediminas apie 1320 m. Vilniuje buvo pastatydinęs dominikonams bažnyčią.

1501 m. kunigaikštis Aleksandras atidavė dominikonams parapijinę Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčią ir įpareigojo paskirti tinkamą vienuolį sekmadieniais ir šventadieniais pamokslauti Vilniaus katedroje. XVII a. viduryje čia veikė noviciatas, biblioteka, vaistinė su laboratorija, ir dvasinė akademija, kurioje buvo dėstoma teologija, Bažnyčios istorija, kanoninė teisė, Šv. Rašto chronologija, filosofija, retorika, literatūra, fizika, matematika, kalbos.

XVII a. vienuolių padaugėjo, kūrėsi nauji vienuolynai Trakuose, Seinuose, Merkinėje, Kaune, Klimavičiuose, Aukštadvaryje, Breste, Gardine, Vilniuje – Lukiškėse, Raseiniuose, Žemaičių Kalvarijoje, Virbalyje, Paparčiuose, Verkiuose Palėvenėje, Šumske, kai kuriose Latvijos ir Gudijos vietose.

Lietuvos dominikonai priklausė Lenkijos dominikonų provincijai, bet jau nuo XVII a. pradžios ėmė galvoti apie savarankiškumą. 1644 m. įkurtas Lietuvos vikariatas vis dar priklausantis nuo Lenkijos provincijos. Tik 1647 m. per Sekmines, Valencijos kapitulos nutarimu įkurta Lietuvos Šv. Angelo Sargo dominikonų provincija su 12 vienuolynų ir 155 vienuoliais. Provinciolo būstine tapo Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolynas. XVIII a. pabaigoje jau buvo 42 vienuolynai, šalia jų veikė pradinės mokyklos, gimnazijos, buvo keletas aukštesnųjų mokyklų, Vilniuje veikė Dvasinė akademija.

XIX a. carinės Rusijos valdžia, vykdydama nutautinimo ir katalikybės naikinimo Lietuvoje politiką, uždarinėjo vienuolynus, konfiskuodavo jų turtą, o vienuolius išvaikydavo. 1832 m. panaikintas noviciatas, o 1892 m. uždarytas paskutinis dominikonų vienuolynas.

1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dominikonų ordino vyresnybė ketino šią vienuoliją atkurti. Tačiau tik 1932 m. ordino magistras pasiuntė iš JAV lietuvį dominikoną t. dr. Bonaventūrą M. Pauliuką sužinoti ar yra galimybė atkurti Dominikonų ordiną Lietuvoje. Kelionė buvo sėkminga ir 1935 m. kovo 4 d. atnaujinta Lietuvos Šv. Angelo Sargo provincija su centru Raseiniuose. Provincijos generalvikaru paskirtas t. Bonaventūra Pauliukas.

Bolševikams užėmus Lietuvą, Raseinių vienuolynas buvo panaikintas, vienuoliai išblaškyti. Būdami kitų valstybių piliečiais jie grįžo į savo kraštus. Lietuvoje liko tik vienas tėvas Jonas Dominykas Grigaitis, kuris darbavosi įvairiose parapijose kaip klebonas.

Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, tėvas J.D.Grigaitis ėmė rūpintis ordino atgaivinimu. 1992 m. atšventinta ir grąžinta dominikonams Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. (Dominikonai Lietuvoje, 2005)

Vilniaus šventųjų apaštalų Jokūbo ir Pilypo vienuolynas

Lukiškių dominikonų vienuolyno ir Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios statiniai užima dabartiniame Vilniaus centre, Lukiškių aikštės, Vasario 16-osios, Goštautų ir Vaižganto gatvių ribojamą teritoriją.

Pirmoji bažnyčia Lukiškėse funduota 1642 metais, šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo dieną, t.y. gegužės 1-ąją. Smolensko kaštelionas Jurgis Liutauras Chreptavičius dovanojo Vilniaus dominikonams 4000 auksinų, nurodydamas Lukiškių kapinėse pastatyti bažnyčią ir vienuolyną. XVII a. viduryje minimi septyni vienuoliai, kurie buvo įpareigoti, laidodami neturtinguosius, nemokamai atlikti bažnytines apeigas.

Karai ir neramumai mieste neaplenkė ir Lukiškių konvento statinių. XVII a. II-oje pusėje jie, būdami mediniai, net kelis kartus degė (1655 ir 1684 m.), todėl 1690 m. toje vietoje pradėta statyti mūrinė bažnyčia. Jos statyba užtruko iki 1727 m. Bokštuose pakabinti trys varpai su įrašytais metais – 1711, 1738 ir 1739. Varpai turėjo vardus – Jokūbas, Dominykas, Pilypas.

Į didįjį altorių įkeltas senas, stebuklais pagarsėjęs, ant medžio tapytas Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdas. Jį iš Rusijos apie 1649 m. parsivežė Lietuvos artilerijos generolas ir Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas-Gosievskis. Iš pradžių paveikslas kartu su kitu Dievo Motinos atvaizdu buvo laikomas namų koplyčioje Dumblio dvare, netoli Seinų. Iš ten abu buvo perkelti į Seinų dominikonų bažnyčią. 1684 metais Gailestingosios Dievo Motinos atvaizdą, dengtą sidabro aptaisais, konvento prioras padovanojo Lukiškių dominikonams.

1948 metais bažnyčią uždarius ir čia įrengus vaisių-daržovių, o vėliau Operos ir baleto teatro sandėlį, paveikslas dingo.Tik 1998 m. paaiškėjo, kad jis pusę šimtmečio buvo saugomas Vilniaus Šv.Rapolo bažnyčioje, iš kurios, atsikūrę domininkonai prie Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios, savo šventenybę susigrąžino.

1713-1739 metais prie bažnyčios pristatyti mūriniai vienuolyno namai. Jie buvo dviaukščiai, „L” raidės formos, o XVIII a. pabaigoje pristačius dar vieną korpusą, įgavo „Z” raidės formą. Vienoje vienuolyno koridoriaus pusėje buvo išdėstytų 10 celių. Prie vienuolyno veikė mokykla, kurioje dėstė patys tėvai dominikonai. 1844 metais iškeldinus venuolius, bažnyčia ir prie jos buvusios patalpos perėjo parapijos žinion.

1992 m. bažnyčią grąžinus tikintiesiems, po metų vienuolyne apsigyveno atsikūrę dominikonai. Čia įsteigtas Baltarusijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos dominikonų generalinio vikariato, centras.

Nuo 1948 m. neveikusią ir su labai sunykusiu interjeru bažnyčią 1992 m. imta restauruoti. Didįjį altorių atnaujino Č. Bareika ir A. Žemaitis, skulptūras ­ K. Norkūnas. Po restauracijos į šį interjero akcentą sugrįžo garsaus tapytojo P.Smuglevičiaus drobė „Šventieji apaštalai Jokūbas ir Pilypas.“ Atlikti istoriniai-menotyriniai tyrimai padėjo nustatyti, kad dalis altorinių paveikslų („Šv. Tomas Akvinietis”, „Šv. Dominykas”, „Šv. Juozapas”, „Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu”, „Šv. arkangelas Mykolas”, „Šv. Jokūbas”, „Šv. Kotryna Sienietė”) po 1948 m. uždarymo pateko į Žvėryno Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, o fundatoriaus portretas papildė Nacionalinės paveikslų galerijos ekspoziciją. Keletas jų jau sugrįžo į savo senąją vietą. ( Pagal „ Lukiškių dominikonų bažnyčios ir vienuolyno istorija“ )

IŠVADOS

Elgetaujantys ordinai susiformavo jau XII amžiuje. Pagrindiniai: pranciškonų ir dominikonų vienuolijos nariai išplito po visą pasaulį. Dominikonų ordinas Lietuvoje savo veiklą pradėjo jau Mindaugo laikais. Tačiau tik XVII a. Buvo įkurta Lietuvos Šv. Angelo Sargo dominikonų provincija, kuri prieš tai priklausė Lenkijos provincijai.

XIX a. Carinės Rusijos laikais, visi dominikonų vienuolynai buvo uždaryti, o vienuoliai išvaikyti. Atgavus Nepriklausomybę, tik 1935 m. buvo atnaujinta Lietuvos Šv. Angelo Sargo provincija.

Bolševikams užėmus Lietuvą, Raseinių vienuolynas buvo panaikintas. Lietuvoje liko tik vienas tėvas Jonas Dominykas Grigaitis, kuris dirbo įvairiose parapijose kaip klebonas. Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, tėvas J.D.Grigaitis ėmė rūpintis ordino atgaivinimu ir 1992 m. dominikonai atgavo Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.

LITERATŪRA

Benediktas XVI. 2010. Benediktas XVI: Elgetajantys ordinai – viduramžių Bažnyčios reformatoriai. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 21 d.]. prieiga per internetą: <http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-14-benediktas-xvi-elgetajantys-ordinai-viduramziu-baznycios-reformatoriai/38412/comments/1/asc>.

Dominikonai. Lukiškių dominikonų bažnyčios ir vienuolyno istorija. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 21 d. ]. Prieiga per internetą: <http://dominikonai.org/joomla/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=58&Itemid=144>.

Dominikonai Lietuvoje. 2005. Dominykas ir ordino įkurimas. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 20 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.dominikonai.org/istorija.htm>.

Dominikonai Lietuvoje. 2005. Dominikonai Lietuvoje. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 23 d. ]. Prieiga per internetą: <http://www.dominikonai.org/opLT.htm>.

Federavičienė E. 2002. Vienuolijų raida ir švietimas. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.

Juchno J. Tapti Dievo žodžiu. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 22 d. ]. Prieiga per internetą: <http://www.seimosnamuose.lt/node/386 >.

Kamantavičienė V. 2013. Viduramžiai Europoje. II dalis. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 19 d. ]. Prieiga per internetą: < istorija.vdu.lt/?page_id=167>.

Lenzenweger J., Stockmeier P., Amon K. Ir kt. 1996. Katalikų bažnyčios istorija. Pirmoji dalis. Vilnius: Katalikų pasaulis.

Matematikos ir informacikos instituto Multimedia centras. 2001. Elgetaujantys ordinai. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 22 d. ]. Prieiga per internetą:<http://vienuolynai.mch.mii.lt/visosvienuolijos.htm#DOMINIKONAI>.

Matematikos ir informatikos instituto Multimedia centras. 2000. Vienuoliškoji kultūra amžių bėgyje. [ žiūrėta 2014 m. lapkričio 23 d. ]. Prieiga per internetą: <http://vienuolynai.mch.mii.lt/ivadas.htm#konventas>.

Leave a Comment