Nevaisingumas − tai negalėjimas pastoti, šeimai gyvenant normalų lytinį gyvenimą ir nenaudojant kontraceptinių priemonių ilgiau nei vienerius metus. Jungtinėse Amerikos Valstijose apie 10 proc. vaisingo amžiaus porų negali susilaukti kūdikio. Lietuvoje yra apie 50 000 nevaisingų šeimų.
Prieštaringi tyrimų rezultatai
Ar stresas turi įtakos moters vaisingumui? Apskritai kalbant, stresas neužkerta kelio pastoti – juk moterys susilaukia vaikų ir po išprievartavimų. Tačiau nuolatinis ilgai trunkantis stresas, kaip, pavyzdžiui, sukeltas karo, įkalinimo ar badavimo, gali turėti įtakos menstruaciniam ciklui. Ši įtaka varijuoja nuo vos pastebimų poovuliacinės fazės sutrikimų iki visiško menstruacijų išnykimo. Savo ruožtu tai gali sukelti vaisingumo problemų.
Mokslininkai, tyrinėdami streso poveikį vaisingumui bei nevaisingumo gydymo būdus, sutelkė dėmesį į endokrininę sistemą. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas neurotransmiteriams, tokiems kaip prolaktinas, endorfinas, noradrenalinas, dopaminas ir kortizolis. Nors tiriant gyvūnus buvo pastebėtas nuolatinio nerimo ir depresijos poveikis neuroendokrininiam vaisingumo mechanizmui, tyrimų su žmonėmis rezultatai prieštaringi.
Metodologinės tyrimų problemos
Daugelis streso poveikio nevaisingumui tyrimų yra mažos apimties ir turi daug metodologinių trūkumų. Kai kurių tyrimų metu į vieną krūvą buvo suplaktos moterys, kurioms nustatytos visiškai negretinamos diagnozės. Retrospektyviuosius tyrimus taip pat reikėtų vertinti atsargiai, atsižvelgiant į šiuos aspektus:
- tiriamieji, kuriems taip ir nepavyko susilaukti kūdikio, gali perdėtai vertinti depresijos laipsnį bei jos poveikį;
- tiriamieji, kuriems ir anksčiau buvo negalavimų ir kurie žinojo, kad greičiausiai nesusilauks kūdikio, gali išgyventi didesnę depresiją gydymo metu ir po jo.
Dėl nepakankamai patikimų duomenų lieka neaišku, ar stresas turi įtakos reprodukcinei žmogaus sistemai.
Nevaisingumo priežastys − medicininės
Dar septintajame XX a. dešimtmetyje buvo manoma, kad pagrindinė nevaisingumo priežastis – moteris kankinančios psichologinės problemos, tokios kaip neurotiški, prieštaringi jausmai dėl perėjimo į pilnametystę, apie seksą, nėštumą, gimdymą ar motinystę.
Šios nuostatos pasikeitė mokslininkams įrodžius, kad nevaisingumą sukelia organinės priežastys – užblokuoti kiaušintakiai, spermos anomalijos bei ovuliacijos nebuvimas. Šiuo metu konkrečią nevaisingumo priežastį galima nustatyti 85–90 proc. atvejų. Du trečdaliai nevaisingų porų gali susilaukti kūdikio po gydymo kurso.
Moterims, vyresnėms nei 35 metų amžiaus, norinčioms pastoti, medikai pataria išsamiai išsitirti, jei to nepavyksta padaryti po pusės metų bandymo. Tikimybė pastoti ima mažėti nuo 35 metų amžiaus ir labai sumažėja, sulaukus 40-ies. Panašu, kad vyresnėms nei 43 metų amžiaus moterims vienintelė galimybė susilaukti kūdikio yra embriono, kuris užauginamas panaudojus jaunesnės moters kiaušinėlį, perkėlimas.
Psichologinė nevaisingumo žala bei pagalba
Moterys, 2–3 metus besigydančios nuo nevaisingumo, yra linkusios kur kas dažniau patirti stresą, nerimą ar depresiją. Net jei gydymas sėkmingas ir moteris pastoja, nerimas dažniausiai lydi viso nėštumo metu.
Pacientai labai retai į nevaisingumą reaguoja ramiai. Dažniausiai reakcija pasireiškia kaip šokas, neigimas, pyktis, izoliacija, kaltė ar sielvartas. Kai kurios moterys nevaisingumą prilygina vėžio diagnozei. Tačiau klinikinės didžiosios depresijos, prasto savęs vertinimo bei lytinės funkcijos sutrikimo paplitimo laipsnis tarp moterų, kurioms atliekami nevaisingumo tyrimai, nėra daug didesnis nei tarp sveikų analogiškos grupės moterų. Kita vertus, nevaisingos moterys pažymi, kad joms būdingas ypatingas emocinis nestabilumas.
Pastebėta, kad, sistemingai mokantis atsipalaiduoti ir panašių technikų, depresijos simptomų mažėja. Ši metodika efektyvesnė nei diskusijų ar pokalbių grupės. Pabrėžiama kognityvinės elgesio terapijos bei pozityvių kovojimo su liga strategijų nauda. Neigiamos strategijos apima problemos neigimą, ignoravimą bei savęs kaltinimą. Reikėtų skatinti pacientus šias strategijas keisti efektyvesnėmis, kai jie patys aktyviai dalyvauja problemos sprendime.
Net jei liūdesys bei nerimas yra normali reakcija į nevaisingumą, po išsamaus įvertinimo gali būti veiksminga skirti gydymą psichotropiniais medikamentais.
Mokslininkai mėgino išsiaiškinti, ar psichologinė pagalba gali padidinti pastojimo tikimybę nevaisingoms moterims. Buvo atliktas aklas perspektyvusis atsitiktinių imčių tyrimas, kuriame dalyvavo 184 vaisingumo problemų turinčios moterys, kurios 1–2 metus nesėkmingai mėgino pastoti. Jos atsitiktine tvarka buvo suskirstytos į tris grupes. Pirmai grupei buvo paskirta 10 sesijų grupinė kognityvinė elgesio terapija, antrai – standartinė paramos grupė, trečiai buvo taikoma įprastinė priežiūra. 64 moterys pastojo iki pasibaigiant tyrimui. Praėjus vieneriems metams, moterų, kurioms buvo suteikta psichologinė parama, grupėje – 47 buvo taikyta kognityvinė elgesio terapija, 48 lankė standartinę paramos grupę – pastojimo rodikliai buvo daug geresni nei 25-ių moterų, kurios sulaukė įprastos priežiūros, grupėje. Priešingai, literatūros bei 25 tyrimų apžvalga nurodė, kad psichologinė parama nevaisingoms moterims tikimybės pastoti nedidino.
Nevaisingų porų problemos
Vyrai ir moterys skirtingai reaguoja į nevaisingumą. Moterys dažniausiai būna apimtos sielvarto, tuo tarpu vyrai stengiasi likti ramūs ir tiki, kad koks nors gydymo būdas vis tiek padės. Tokia skirtinga reakcija gali versti moterį jaustis nesuprastai, o vyras gali nesuvokti, kodėl moteris taip jautriai reaguoja į tai, kas jam atrodo išsprendžiamas medicininis sutrikimas.
Tačiau, jei nevaisingumą šeimoje lemia spermos anomalijos, vyro streso lygis gali būti toks pat, kaip ir moters. Moterys linkusios patirti itin stiprius išgyvenimus, nepaisant, kuris partneris „kaltas”, kad šeima negali susilaukti kūdikio.
Sielvartas dėl kūdikio, kuris niekada nebuvo pradėtas, netekties dažniausiai yra nepastebimas, tačiau gali turėti psichologinių pasekmių abiem partneriams. Galimi jausmai šiuo atveju:
- menkas savęs vertinimas, nepasitikėjimas savimi;
- liūdesys dėl negebėjimo patirti motinystę ar tėvystę;
- abejonės dėl moteriškumo ar vyriškumo;
- apgailestavimas dėl neišsipildžiusių svajonių.
Visi šie jausmai gali būti dar sustiprinti aplinkinių, ypač giminaičių bei draugų, kurie pateikia neadekvačius patarimus, pavyzdžiui, „Mesk darbą, ir pastosi”, „Tiesiog atsipalaiduok”, ir panašiai. Poros gali pradėti piktintis giminaičiais ar draugais bei vengti šeimos susiėjimų, ypač jei jie numano, kad bus klausinėjama apie vaikus. Taip pat gali atsirasti pavydas broliams ar seserims, kurie jau turi vaikų. Nevaisingos moterys gali apskritai pradėti vengti socialinio bendravimo.
Seksualinis gyvenimas daugeliui porų, kurios gydosi nuo nevaisingumo, nebeteikia malonumo. Intymumo praradimas gali pakenkti šeimos tvirtumui. Lytiniai santykiai tampa pareiga be jokio spontaniškumo, jaudulio ar pasimėgavimo. Griežtas reglamentavimas, kada porai mylėtis ir kada ne, gali sukelti lytinę disfunkciją.
Nevaisingumo gydymas reikalauja daug laiko ir lėšų. Pacientės turi dažnai atsiprašyti iš darbo. Net ir būdamos darbe moterys dažniausiai negali susikaupti, taip pat gali pasireikšti šalutiniai gydymo poveikiai, todėl kenčia darbo kokybė. Nerimas dėl darbo vietos praradimo tampa dar viena streso priežastimi.
Nevaisingumo gydymas brangus. Norėdamos tęsti gydymą, poros gali imtis papildomų darbų, pasiimti paskolas, išleisti santaupas ar prikaupti skolų. Daugelis porų, net ir labai stengdamosi, negali sau leisti šio gydymo.
Pacientai, tikintys, kad nevaisingumas – tai Dievo bausmė už praeityje padarytas nuodėmes, gali išgyventi religinę krizę. Jei religija nepripažįsta ir smerkia kūdikio pradėjimą su išorine pagalba, pacientai gali jaustis priversti rinktis tarp doktrinos ir savo svajonės tapti tėvais.
