Nuovargis yra labai dažnas ir bendras negalavimas. Dažnai jis pasireiškia sergant organinėmis ligomis, atsiranda dėl nemigos, endokrininių, reumatinių, infekcinių ir psichikos ligų. Lėtinio nuovargio sindromas kaip liga yra heterogeninis, be aiškios priežasties ir patogenezės. Manoma, kad jis susijęs su streso atsako sistemos disfunkcija.
Sutrikimo apibūdinimas
Lėtinio nuovargio sindromas (LNS) apibūdinamas užsitęsusiu nuovargiu, sąnarių skausmais, karščiavimu, raumenų skausmais, limfmazgių ir nuovargio didėjimu po fizinio darbo. Ligos paplitimas autorių nurodomas skirtingai: 142–560 atvejų 100 000 gyventojų, jo trukmė 2–7 m.
LNS diagnozė nustatoma atmetimo principu, todėl pacientai ilgai lankosi gydymo įstaigose, turi atlikti daugybę tyrimų, kol nustatomos ar atmetamos galimos ligos.
LNS nustatyti ir diagnozę pagrįsti 1994 m. Tarptautinė LNS tyrimų grupė pasiūlė pagrindinius diagnostinius kriterijus:
I. Kliniškai matomas neaiškios kilmės nuolatinis ar pasikartojantis lėtinis nuovargis apibūdinamas taip:
- nebuvęs anksčiau, atsiradęs naujai;
- nėra lėtinės ligos pasunkėjimo rezultatas;
- neišnyksta po poilsio;
- sukelia darbo, mokymosi, socialinio ar asmeninio gyvenimo sunkumų.
II. Paeiliui ar kartu matomi ne mažiau nei 4 iš nurodytų požymių ir šie požymiai tęsiasi ne mažiau nei 6 mėn., patys nesukeldami nuovargio jutimo:
- pablogėjęs dėmesys ir trumpalaikė atmintis pablogina darbinę veiklą, mokymąsi, socialinę ir asmeninę veiklą;
- gerklės skausmai;
- kaklo ir pažastų limfmazgių padidėjimas
- raumenų skausmai;
- dauginiai sąnarių skausmai be paraudimo ir patinimo;
- naujai atsiradę galvos skausmai;
- miegas be poilsio jausmo;
- nuovargio jutimas po fizinio krūvio, trunkantis ilgiau nei 24 val.
LNS yra heterogeninis sindromas be aiškios priežasties ir patogenezės. Tyrinėtojų nuomonės sutampa, kad patogenezėje esminis yra neuroendokrininis–imunologinis sutrikimas, kurio išsivystymą skatina daug veiksnių. Manoma, kad imuninės ir endokrininės sistemos patologines reakcijas gali sukelti streso atsako sistemos aktyvacija. Ligos metu visada matomi įvairūs nedideli nespecifiniai uždegimo sukelti pakitimai, laisvųjų radikalų padidėjimas, imuniniai poslinkiai, kaip citokinų aktyvacija.
Literatūros apžvalgos duomenys rodo sergančiųjų LNS ribinį mitybos deficitą, eksperimentai atkreipia dėmesį į pakitimų heterogeniškumą ir politopiškumą. Apie 2/3 pacientų, sergančių LNS, yra ryškių depresijos požymių.
Klinikiniai stebėjimai atkreipia dėmesį į galimas bendras priežastis su kai kuriomis ligomis. Matomos sąsajos su virusine infekcija, – nuovargio sindromas dažnai išsivysto po ligos. Matomi kai kurie patofiziologiniai bendrumai su fibromialgija, nervinės kilmės hipotenzija, psichogenine-biologine disfunkcija ir imuniniais pakitimais. Klinikiniai stebėjimai taip pat aprašo veiksnius, turinčius įtakos LNS išsivystymui. Tai – hipoksemija, endokrininiai sutrikimai, imuninė disfunkcija, lėtinio streso sukelti sutrikimai, somatoforminės ligos, kraštutinis mitybos deficitas, žarnyno laidumo pakitimai ir disbiozės, jautrumas maisto ir cheminėms medžiagoms, intoksikacija chemikalais ir sunkiaisiais metalais.
Kadangi LNS diagnozė pagrindžiama tik atmetant kitas ligas, tenka, sergantįjį stebint kelis mėnesius, atlikti tyrimus. Tai elektrolitų, gliukozės kiekio nustatymas, serumo baltymų ir fermentų bei mikroelementų tyrimai. Serologiniai tyrimai padeda atskirti kepenų pažeidimą ir infekcines lėtines ligas. Ligos istorija, jos eiga ir pakartotinė fizinė apžiūra padeda suprasti šeimos polinkius į psichikos pakitimus, lėtines ligas.
Diferencinė diagnozė
Galutinai LNS diagnozė patvirtinama atmetus tokias ligas:
- infekcines: gripą, lėtines, sukeltas Epstein-Barr viruso ar ŽIV infekcijas, tuberkuliozę, Laimo ligą ir kitas virusines (retro-, entero- virusų) infekcijas. Tam atliekami specifiniai serologiniai tyrimai;
- neuroendokrinines: skydliaukės, antinksčių, kasos funkcijos sutrikimus;
- psichikos: depresiją, demenciją, bipolinį sutrikimą bei mitybos sutrikimus (anoreksiją, bulimiją);
- neurologines: narkolepsiją, miego apnėją, išsėtinę sklerozę, Parkinsono ligą. Mieguistumas su nuovargiu labai ryškus esant obstrukcinei miego apnėjai, jeigu indeksas didesnis negu 30–50 kvėpavimo sustojimų per valandą;
- hematologines: anemiją, limfomą, piktybines kraujo ligas;
- reumatologines: fibromialgiją, Sjogreno sindromą, polimialgiją, polimiozitus, arteriitus ir dermatomiozitą;
- kitas ligas: lėtines kepenų, plaučių, inkstų, autoimunines ligas; lėtines nosies-gerklų obstrukcines ligas; lėtinį apsinuodijimą alkoholiu, sunkiaisiais metalais ar vaistais (ilgą β blokatorių, antihistamininių vaistų vartojimą); didelį svorio kitimą (antsvorį ir greitą svorio kritimą).
LNS gydymas
Kadangi liga yra heterogeninė ir sunkiai nustatoma, tik apie 20 proc. pacientų yra gydomi. Kiti gydosi patys. Apklausos telefonu metu (JAV, Kanzase, 2003 m.) buvo nustatyta, kad sergantieji LNS (ištirta 90 asmenų) vartoja įvairių vaistų, vidutiniškai 316 rūšių, t.y. dvigubai daugiau nei to paties amžiaus kontroliniai asmenys, kurie vartojo 157 rūšių vaistų. Pagrindiniai vartoti vaistai buvo nuskausminamieji, hormonai, veikiantieji CNS: antidepresantai, benzodiazepinai ir kiti. Padidėjusį vaistų poreikį sergant LNS nurodo ir kiti šaltiniai. Pacientai, ypač ilgai sergantieji LNS, yra frustruoti dėl nepakankamo vaistų poveikio, nepakankamo jėgų atgavimo po nuovargio, trukdančio kokybiškai gyventi ir dirbti. Jie pradeda vartoti vis daugiau ir bet kokių vaistų, kurie sukelia šalutinių poveikių.
Kadangi LNS, kaip ligos, priežastys tik spėjamos, nėra pagrįstos įrodymais, gydymas lieka simptominis. Remiantis hipoteze apie metabolinių sutrikimų patogenetinį vaidmenį vystantis LNS, mėginama koreguoti ligos požymius kai kurių elementų papildymu. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad sergančiųjų LNS kraujo serume pastebimas magnio trūkumas. Magnio trūkumas iš tikro yra didesnis sergančiųjų grupėje, bet jo dalyvavimas ligos patogenezėje lieka kontroversiškas. Atlikti specialūs tyrimai koreguojant magnio kiekį kraujo serume nerodo teigiamo poveikio.
Svarbesnis simptomų sumažėjimui pasirodė jonizuotas magnis ir jo gana aiškus ryšys su ląstelinės oksidacijos procesais. Buvo nustatytas magnio poveikis, priklausomas nuo jo pririšimo laipsnio prie serumo albumino; labiau teigiamai veikė ne magnio kiekis serume, bet jo sankaupa audiniuose. Gana svarbus magnio vaidmuo nustatytas oksidacijos procesuose; jo pakankamas kiekis aiškiai mažino trigliceridų kiekį ir dislipidemiją. Magnio trūkumas buvo susijęs su didelio tankio lipidų frakcijos sumažėjimu ir mažo tankio lipidų persvara. Vadinasi, gaunamas teigiamas magnio terapijos poveikis nėra tiesioginis, bet keičia ląstelės lipidų peroksidacijos procesus, mažina toksinius oksidacijos produktus.
Pastebėta, kad nuovargio simptomai sumažėja po ilgesnio magnio vartojimo; nurodoma gydymo trukmė apie 3 mėn., kol padidėja magnio įsotinimas audiniuose. Eksperimentiniai duomenys rodo magnio trūkumo įtaką oksidacijos procesams: magnio trūkumas didina laisvųjų radikalų gamybą, vadinasi, atsiranda citotoksinių produktų, bloginančių ląstelės metabolizmą. Padidinus magnio koncentraciją 15 proc., apie 24 proc. mažėja serumo cholesterolis ir apie 33 proc. – trigliceridų kiekis. Vadinasi, magnis dalyvauja ląstelės lipidinės membranos metabolizmo procesuose. Buvo įrodyta, kad jo dalyvavimo esmė yra per E vitamino metabolizmą.
Teigiamas magnio antioksidacinis poveikis pakeičia uždegiminių citokinų gamybą. Taigi tiems asmenims, kuriems nustatytas magnio trūkumas (45 proc. sergantiems LNS), gali būti gaunamas teigiamas poveikis. Literatūroje pateikiami skirtingi magnio poveikio stebėjimų duomenys: 200–500 mg kasdienis magnio vartojimas 3 mėn. sukeldavo simptominį būklės pagerėjimą 18–38 proc. ar net 50 proc. atvejų. Dalis autorių aprašo, kad magnio terapija panaikindavo skausmo jutimą tiek sergantiesiems fibromialgija, tiek LNS. Klinikinių atvejų aprašymuose nurodomas aiškiai teigiamas magnio terapijos poveikis 40 proc. pacientų, vartojusių preparato ilgiau nei 8 sav.
LNS gydyti mėginama ir kitų elementų papildymu. Pastebėta, kad cinko trūkumas sukelia raumenų nuovargį bei skausmą. Papildžius maistą cinko preparatais, nebuvo gauta norimo rezultato, bet atsirado kojų raumenų izometrinio susitraukimo pakitimų bei padidėjo izokinetinė jėga.
LNS gydyti mėginama įvairiais maisto papildais, tokiais kaip L-triptofanas, L-karnitinas, Q10 faktorius, tačiau teigiamas poveikis gaunamas tik pavieniais atvejais. Ilgiau trunkantis būklės pagerėjimas aprašomas po ilgesnės nei 3 mėn. terapijos L-karnitinu, vartojant 1–2 g tris kartus per parą, ir koenzimu Q10, vartojant 100 mg/p.
Imuninė funkcija pagerėja vartojant folio rūgšties, C vitamino, cinko ir riebalinių nesočiųjų rūgščių preparatų. Subjektyvus pagerėjimas aprašomas po magnio, natrio terapijos.
Susidaro įspūdis, kad LNS dažnai sukelia metabolinius pasikeitimus, nesusijusius su buvusia mityba. Ligos metu išsivysto mikroelementų trūkumas, kurio korekcija gali palengvinti simptomus ir pagerinti gyvenimo kokybę. Kadangi daugeliui LNS ligonių būna depresinių sutrikimų, gydant antidepresantais būklė pagerėja. Kita vertus, vartojant magnio ar kitų aukščiau aprašytų mikroelementų, nebuvo šalutinių poveikių, bloginančių ligos eigą.
Apibendrinimas
LNS apibūdinamas užsitęsusiu nuovargiu, sąnarių skausmais, karščiavimu, raumenų skausmais, limfmazgių padidėjimu ir nuovargio didėjimu po fizinio darbo. Šis sutrikimas diagnozuojamas atmetimo principu, atliekant tyrimus ir stebint ligonį, kadangi nuovargis yra labai dažnas negalavimas sergant įvairiomis ligomis. Kadangi LNS, kaip ligos priežastys, tik spėjamos, nėra pagrįstos įrodymais, gydymas lieka simptominis.
