Žmogus kultūros kūrėjas ir kultūros produktas

Kultūra man visada atrodė vienas iš tų didelių ir talpių dalykų, į kuriuos sutelpa mokslas, literatūra, menas, filosofija, istorija ir netgi religija. Būtent dėl talpumo ir visapusiškumo ji taip traukia ir žavi. Nors dar prieš rašant šį darbą akimirką gailėjausi, kad kultūra nėra varlė, kurią it biologė galėčiau paimti ir išskrodus pažiūrėti, kaip viduje atrodo mažytė širdis, kaip veikia kraujotakos sistema, ir apžiūrėjus aprašyti. Argi galima išanalizuoti ir aprašyti visą meną, literatūrą ar teisingai suprasti tebevykstančią istoriją? Ir apskritai, kodėl tai daroma? Koodėl tai verta daryti? Kaip nepaskęsti kultūros – šios sąvokos – it vandenynų platybėse? Tiesą pasakius pats atsakymą radau tik po daugelio valandų, praleistų skaitant įvairias kultūrines knygas, žurnalus, bei dar kartą atidžiai perskaitęs paskaitų užrašus. Ne kas kitas, o tik žmogus, tiksliau su savo kūryba yra pačiame kultūros centre ir kartu žmogus priklauso kiekvienam jos pakraščiui, tik iš jos išauga. Būtent tas žmogaus artumas bei nenutrūkstantis ryšys su kultūra yra vertas išskirtinės analizės bei dėmesio. Koks tai ryšys? Ar žmogus kuria kuultūrą, ar jis tik kultūros produktas? O gal tai ryšys, kurį biologai vadina simbioze?

Be abejo galima ieškoti terminų, apibūdinimų įvairiuose moksluose, tik vargu ar verta, esant kultūrologijai. Ji padeda smelktis gilyn, suvokti ir suprasti kultūrą, bei jos terminologiją. P.S. Visgi at

tsiprašysiu už dar neįvaldytą terminų gausybę, bei už naudojamą iš kitų mokslų skolinių.

Žodis kultūra yra kilęs iš [lotynų kalbos cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas vystymas, garbinimas], yra keli kultūros apibendrinimai, pora iš jų:
1.žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes;
2.tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas.

Kultūrologai šiuos „veiklos produktus“ skirsto į barinę kultūrą, subkultūrą, kontrkultūrą bei superkultūrą. Bene aiškiausiai matoma bei suprantama yra barinė kultūra. Tai vadinamoji tradicinė, liaudies kultūra. Ji lėtai kinta ir gyvuoja ne tik sąmonėje, bet yra giliai įaugus į kiekvieno (vertinant tautiniu pagrindu) lietuvio pasąmonę. „Tautos dvasinės kultūros paminklai, kuriais pasireiškia jos kuriamoji galia, yra kalba bei tautosaka – dainos, pasakos, patarlės, mįįslės padavimai – ir liaudies menas <.> tais paminklais tauta yra gyva, tiktai jie sudaro tautos esmę, tiktai tuo ji atsispiria prieš išnaikinimą, tiktai tuo viena tauta skiriasi nuo kitos <.> tie paminklai yra patys savaime gyvi ir kalba apie savo kūrėjus amžiais“. Patarlės, dainos, papročiai formavosi bei išliko šimtus, gal net tūkstančius metų. Be abejo dabartinis lietuvis gyvena kitaip nei jo protėviai prieš kelis šimtus metų. Pritariu P.Galaunės išsakytoms mintims ir manau, kad barinė kultūra, siaurinant tautos kultūrą ir „liaudies me
enas savo pagrindais yra labai konservatyvus, tačiau jis plėtojosi, ilgainiui keitė savo formas, jam turėjo įtakos ir kitų tautų menas. Todėl sekti tą plėtojimąsi bei tirti meninių formų prasmę, jų kaitaliojimosi raidą ir yra vienas iš svarbiausių liaudies meno mokslo uždavinių. Kiekvienas žmogus gyvendamas tam tikroje kultūroje perima, pasisemia tą kultūrą. Pasikeitus sąlygoms ją keičia, adaptuoja, pavyzdžiui: genetinėje santvarkoje vienai genčiai nugalėjus kitą. Ir tik per kultūrą kiekvienas žmogus save suranda, suvokia bei įprasmina.

Ta pati filosofija randama ir subkultūroje. Visuomenės dalies, jų gyvenimo stilius nulemia priklausymas menui ar kitai subkultūrai, kaip antai karaimų ar baikerių. Baikeriams motociklas nėra tik susisiekimo priemonė, tai jau gyvenimo būdas, reikalaujantis atitinkamų, ne su visa visuomene susijusių pokyčių. Iš elgesio, manierų, kalbos galima daryti gana aiškias prielaidas, kuriai subkultūrai žmogus priklauso. Bene ryškiausiai subkultūra atsiskleidžia Jungtinėse Amerikos Valstijose. Daugybė subkultūrų yra vienas ryškiausių JAV kultūros bruožų. Imigracija lėmė didelę subkultūrų įvairovę. Toje šalyje turi gyventi ir sutarti žmonės iš Europos, Airijos, Afrikos, Australijos.

Visgi “atvykėlių ir Amerikoje gimusių vaikų keliai vis išsiskirdavo. Vaikai užaugdavo puikiausiai kalbėdami angliškai kaip amerikiečiai, o tėvai šią kalbą mokėdavo menkai”. Taigi vaikai kurdavo ir tebekuria naują kultūrą.

Juk iš Amerikos pasaulį ir pasiekė popartas, masinė kultūra, kuri yra orientuota į neišrankų skonį, nereikalauja in
ntelekto pastangų. Čia lyg ir susidaro įspūdis, kad žmogus formuoja kultūrą, kuria. Juk išties stebina, kai pagalvoji, kad kultūra gali pakisti per kartą. Tiesa sakant, pavyzdžių toli ieškoti nė nereikia. Kai pagalvoju, tai mano sūnus su savo draugais jau niūniuoja amerikietiškų, britų ar vokiečių grupių dainas. Belieka pasidžiaugti, kad retkarčiais galiu išgirsti, kad dar vieną kitą tradicinę dainą bedainuojant. Džiugu, nes tai rodo, kad išliko, bent trupiniai iš to kultūrinio, dar ant ajerų pečiuj močiutės kepto juodos duonos kepalo.

Iš vakarų skverbiasi kultūra ne tik per muziką, filmus, bet ateina ir kontrkultūros, feminizmas. Kultūrinio revoliucinio feminizmo sąjūdžio pradžia laikytini 1966 metai, kai “JAV pilietinių teisių sąjūdžio atstovė Betė Frydan (Betty Friedan) <.> įkūrė feministinę organizaciją NOW (National Organization of Women)”. Čia neatsižvelgiant į moterų sąjūdžio prologą Prancūzijoje. “Ir būtent – per Prancūzijos revoliuciją. Paskelbus žmogaus teises Olimpė de Guž (Olympe de Gouges) paskelbė moterų teisių deklaraciją. Taip pat Merė Volstonkraft (Mery Wollstonecraft) “Moterų teisių gynimas” 1792 m. (A.Vindication of the Right of Women). Šis sąjūdis rūpinasi politine, socialine moterų lygybe, bei kartu “kultūros simbolių sistemų bei jų lemiamų nuostatų revizija. Feministės čia turi galvoje patriarchalinį pobūdį tokių suvokimo tinklelį, kaip kategorijų sistema, mąstymo įpročiai ir nejučia prasprūstantys vertinimai, kai “vyriškiems” dalykams pripažįstama didesnė vertė nei mo
oteriškiem. Čia turimos galvoje tokios priešybių poros kaip, sakysime, “vyriška dvasia” ir “moteriška materija”.

Išties įdomu ir pirmąkart skaitant stebina, kad būtent pati kalba ir per ją formuojamoji kultūroje yra regis tokia machistinė ir sekstinė. Žakas Heidegeris (Jacques Derida) pademonstravo, kad “pagrindinės sąvokos, organizuojančios mūsų mąstymą, susideda iš a simetriškų priešybių porų, kurių vienas narys visados vertinamas aukščiau nei kitas, pavyzdžiui, kultūra / natūra, dvasia / kūnas, protas / jausmas, vyras / moteris ir t.t.”

Feministės kovoja už lygybę visose srityse. Bet iš tik ką aprašytos kalbos pavyzdžio sakyčiau, kad netgi mūsų sąmonėje mąstymas lygybinis nėra aiškus, priimtinas? Bėgant amžiams įvairūs visuomenės tipai formavo skirtingus požymius tiek į moterį, tiek į šeimą. Yra hipotezių, kad prie dabartinių, beveik absoliučiai vyraujančių, patriarchalinių sistemų vyravusi matriarchalinė.

Antai gentinėje visuomenėje „natūra tapatinta su moteriškumu, o kultūra su vyriškumu. <.> tokios visuomenės – pavyzdžiui, graikų – dievų pasaulis buvo milžiniškas šeimos klanas, o jų istorija sudarė šeimos saga“. Graikų kultūra padėjusi pagrindą bene visiems mokslams ir menams turėjo savitą supratimą apie moterį ir jos padėtį visuomenėje. Dabartinėj, funkcionaliai suskaidytoj visuomenėj, visuomenė yra lygiateisė, sluoksniai atsiradę tik dėl darbo dalijimosi. „Paskirtas žmogus dėl savo profesijos ar išsilavinimo į tas sritis užplaukia ir vėlei išplaukia, tačiau kaip visuma yra tapęs individu, kurio vieta visuomenėje yra visur arba niekur“.

Kad nebeskambėtų taip abstrakčiai ir filosofiškai, norėčiau sugrįžti prie dar vieno kultūros skirsnio, regioninės kultūros arba superkultūros. Jau Lietuvoje matome regionų įvairovę: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, Suvalkija. Kiekvieno regiono savitumą lemia kraštovaizdis, gamų ir spalvų dermės. Juk apie kiekvieno regiono savitumą, skirtingumą žinome ne tik iš dainų, tautinių drabužių, bet dar ir iš šiais laikais vis dar populiarių anekdotų apie žemaičius ar suvalkiečius. Aplinką žmogus sugeria, pajaučia, tai formuoja žmogaus pasaulėjautą ir specifinį raiškos būdą. Manau, kad tos specifikos išreiškimai atskleidžia individualumą, norą išsiskirti, bet kartu žmogų ir apjungia, į kultūrinę visumą. Taupusis suvalkietis, dosniojo dzūko akimis tampa skūpiu.

Taip iš papročių kyla regiono charakteris, skirtumai, nes būtent kultūros šerdį sudaro vertybių sistema, kuriai atspalvį suteikia aplinka ir kurią formuoja žmogus per savo regiono kultūrą. Manau, kad suteikiamas yra tik atspalvis, nes Lietuvoje vertybių sistemos šerdį visgi formuoja religija, kuri yra krikščionybė.

Su religija, pagrinde krikščionybe, visoje Vakarų Europos istorijoje, žmonės buvo vienijami. Integratyvioji religijos funkcija brovėsi į Lietuvą kruvinais kryžiuočių kalavijais. Valstybių sistema pamažu įsigyveno (bet deja 50 metų vėl bandyta išgyvendinti). Visgi krikščioniškoji, Vakarų Europos, kultūra tapo sava tiek išraiškos būdu, tiek etiniu estetiniu požiūrių, raiška. Žmogus, kultūros subjektas, suprasdamas, išreikšdamas savo universalias kūrybines galias jaučiasi esąs dalis jį supusios, supančios kultūros. Vien jau krikščioniškieji 10 Dievo įsakymų kiekvieną kataliką suvienija su kiekvienu kataliku gyvenusiu prieš šimtmečius ar net tūkstantmečius. Dėl modernių ryšio priemonių (internetas, televizija, radijas, spauda ir t.t.) integratyvi kultūros funkcija dar labiau išryškėja. Gal tik šiek tiek gaila, kad jomis propaguojama populiarioji, masinė kultūra, „orientuota į neišrankų skonį, nereikalaujanti intelekto pastangų“. O iš kitos pusės, gal nėra taip jau blogai, kad žmonės supanašėja tiek, kad jaučiasi patogiai netgi būdami kitoje kultūroje. Ir kartu į ją įneša savitumo, dalelę savo kultūros.

Visgi kultūra ir dezintegruoja žmones. Ji gali skirti ar netgi supti žmones. Vienas platesnių pavyzdžių yra rytų ir vakarų kultūrų santykis. Pasaulėvaizdis ir pasaulėjauta yra bene priešiški. Vakarai yra dinamiškesni, siekia naujovių, keičiasi, o rytuose atvirkščiai. Senovės Egipte tūkstantmečius galioja kanonai tiek mene, tiek kitose gyvenimo sferose. Konfucianizmas Kinijoje taip pat stabdė dinazmą. Kitas ryškus rytų – vakarų kultūrinis skirtumas yra santykis su pasauliu. Vakaruose labai racionalus, daiktiškai praktiškas, (o JAV kultūra apskritai vadina „vartojimo kultūra“). Vakaruose tai pat puoselėjamas orumo, pagarbos asmenybei jausmas. Dėl labai skirtingų ar netgi priešingų įvaizdžių, pasaulio supratimo kyla nesusipratimai, priešiškumai, konfliktai ar netgi karai. Kaip antai kryžių žygiai organizuoti religiniu pagrindu. Dar vieną stebėtiną ir net man pačiam sunkiai suprantamą skirtumą tarp rytų – vakarų kultūrų norėčiau paminėti. Tai tėvų – vaikų konfliktai būdingi tik vakarų kultūrai. Rytuose egzistuoja visiška kartų santarvė. Kažkaip šioj vietoj net suabejoju dėl žmogaus santykių. Įspūdinga kiek kultūra gali paveikti ir iš esmės suformuoti žmogaus supratimą, kad ir šiame kartų konfliktų pavyzdyje. Nenorėčiau moralizuoti, bet visgi manau, kad reikėtų džiaugtis tokia kultūrine įvairove ir svarbiausia mokytis iš jos tai kas mums geriausia, naudingiausia.

Žmonės tai daro adaptuodamiesi prie kultūros, ar pačią kultūrą pritaikydami pasikeitusiai aplinkai, pasikeitusiam žmonių supratimui. Dinamizmas ir prisitaikymas yra vieni iš veiksmų leidžiančių kultūrai vystytis. Žmogus ar tiksliau žmonės kuria terpę, kurioje jiems yra patogu tiek išgyventi, tiek per įvairias formas išreikšti savo kūrybines galias, išreikšti žmogiškumą, kuriuo stengiamasi suprasti save ir supantį pasaulį, tiek materialųjį, tiek dvasinį.

Kultūros progreso ir regreso klausimas išties manau priklauso nuo vertybių skalės, kuri yra šiek tiek kitokia tiek istorijos bėgyje, tiek skirtinguose kultūrose (pavyzdžiui rytų – vakarų). Jei reiktų matuoti, kultūrą vertinčiau spiralės principu (tai yra vienas iš istorijos vertinimo būdų). Istorijoje matau kultūrinius pakilimus ir nusileidimus ir vėl kilimus – it spiralė. Antikinė filosofija ir meno standartai vėl ir vėl atgimė, šiek tiek prisitaikę prie laikmečio Renesanse, Klasicizme. Tai ypač akivaizdu architektūroje, skulptūroje, kai „aristokratai ir patricijai pradeda mielai duotis vaizduojami kaip graikų dievai“. Visgi kiekvienas laikmetis įneša naujo vandens į kultūros vandenyną ir kartu iš to pačio vandens kuriami nauji produktai.

Šiek tiek kitu aspektu kalbant, kultūra tapo produktu XX amžiuje. JAV per sportą, cirkus, filmus ir kitas pramogas buvo pradėta kurti išties masinė kultūra. Žmogus tapo pats produktu, kurį suformuoja žiniasklaida.

Išties abejoju ar reklamų siūlomi produktai, pop muzika suteikia pasirinkimo laisvę. Manau, kad netgi vykusi pasaulio lietuvių dainų šventė yra masinės kultūros reiškinys, su ryškiu tautiniu antspaudu. Barokas berods buvo paskutinis laikotarpis, kai tapyba, skulptūra, muzika vis dar buvo aristokratų, karalių privilegija. Tai priklausė elito kultūrai, kuri ne kiekvienam buvo suprantama tiek mintimi, tiek raiškos būdu. Tam, kad suprastum ją reikėjo ir tebereikia gero išsilavinimo, žinių ir išlavinto skonio.

Masinės ir elitinės kultūros skirsnis yra išties ryškus ir neišvengiamas. Netgi drįsčiau daryti prielaidą, kad būtent elitinės kultūros atstovas, kuria kultūrą. „varo“ ją į priekį. Kai tuo tarpu masinės kultūros atstovai formuojasi ir vystosi it produktai. Taip teigiu, nes manau, kad tik suvokus idėją žmogus – kiekvienas savaip – ją bando išreikšti, perteikti ir į perteikimą įdėdamas dalelę savęs, savo patirtį, savo vaizdą į pasaulį, savo gyvenimą. Bet ne kiekvienas turi laiko mąstymui, o juolab minties išraiškai. Tad kiekvienas savaip kuriame savo kultūrą, savo šeimos savo tautos ir įsiliejame į bendrą pasaulio vaizdą, kuriam tikrai norime priklausyti, bet tik būdami savimi, neprarasdami individualumo, savitumo. Kultūra išreiškiama kas dieną, per įvairius, netgi rodos kasdieninius darbus, bet įsijungus į kūrėjų gretas ne kiekvienas drįstame. Nors ant Vilniuje esančio šiuolaikinio meno centro sienos užrašas ir vėl priverčia susimąstyti „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino“.

Ir visgi gaila, kad kultūra nėra varlė. Sunku duoti tikslius ir konkrečius atsakymus, nes ir kultūros stovi tūkstantmečius. Tūkstantmečiai istorijos, filosofinio minties gylio, religijos, vertybių sistemos, tautinė įvairovė. Bet viso to centre ir kartu dalis žmogaus, su visu savo didingumu ir silpnybėmis, kūrimu ir kūrimusi, atrodytų kaskart tas pats – žmogus, bet kartu kaskart vis kitoks, unikalus Dievo paveikslas, besistengiantis suvokti save ir jį supantį pasaulį ir juo dalintis.

Naudota literatūra

1. D.Schwanitz „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“, Vilnius 2001 m.

2. Tarptautinių žodžių žodynas. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius 1985 m.

3. P.galaunės „Lietuvių liaudies menas“, Vilnius „Mokslas“ 1988 m.

4. H.Hartas „100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje“, Kaunas 1998 m.

5. J.Simmons „100 įtakingiausių mokslininkų pasaulio istorijoje“, Kaunas „Tyrai“

1999 m.

Leave a Comment