Alternatyvieji kaštai

Įvadas

Ekonomika – lyg Mocarto muzika. Ji labai paprasta, jos pagrindines mintis galima su-prasti iš karto. Antra vertus, po šiuo paprastumu slypi tokie ekonominiai procesai, kurie nelengvai suvokiami net ir profesionalams, visą gyvenimą paskyrusiems ekonomikos studijoms. Mikroeko-nomikos kūrėjas anglas Alfred Marshall rašė, kad „beveik po pusės amžiaus ekonomikos mokslo tyrinėjimo aš supratau, kad apie ekonomiką dabar žinau mažiau negu pradžioje“. Šiuolaikinės libe-raliosios ekonomikos atstovas amerikietis Milton Friedman tvirtina: „Ekonomika užburiantis moks-las. Jį patrauklų daro tai, kad fundamentalūs principai yra tokie, jog juos gaalima užrašyti viename popieriaus lape ir kiekvienas gali suprasti. Tačiau tuos principus supranta nedaugelis“.

Mikroekonomikos kursas atskleidžia bendruosius racionalios elgsenos, ribinės analizės principus, kurie sėkmingai gali būti naudojami įvairių ūkinės veiklos sferų firmose, nesvarbu ar jos būtų pramonės, žemės ūkio ar paslaugų sferos. Čia slypi teorinės ekonomikos principų ypatybės, lyginant su kitais socialiniais mokslais, kurie kuria ypatingas teorijas kiekvienai sričiai.

Lietuvai žengiant pirmuosius žingsnius rinkos ekonomikos keliu, aukštųjų mokyklų stu-dentams, taip pat ūkio specialistams svarbu gerai suvokti bendruosius rinkos ekonomikos funkcio-navimo prrincipus. Mikroekonomikos kurso atskleisti principai palengvina ir makroekonominių procesų supratimą. Jie padeda analizuoti įvairius realaus pasaulio įvykius, vertinti politikų priima-mų sprendimų racionalumą.

Juk reikia žinoti, kaip funkcionuoja ekonominė sistema, kokius pagrindinius ekonomi-nės veiklos principus privalo žinoti vyriausybės nariai ir verslininkai, priimantys sv

varbius sprendi-mus. Be to mums visko suprasti nepavyks. Privalome suvokti, kad ekonomikoje yra daug sudėtingų bei aktualių problemų, kurias reikės išspręsti ateityje.

Alternatyvieji kaštai

Verslo įmonė ir jos kaštai yra svarbus mikroekonomikos analizės objektas. Nepriklau-somai nuo verslo organizavimo formos, nuo gaminamų prekių pasiūlos elastingumo ir kitų veiks-nių, įmonės savininkui prekę gaminti bus ekonomiškai naudinga tik tada, kai už visą produkciją jis gaus pajamas, kurios galės jam kompensuoti tos prekės gamybos kaštus.

Pirmiausia verslo kaštai suprantami kaip verslo išlaidos. Svarbus verslo kaštų grupavi-mas į gamybos ir realizavimo kaštus.

Gamybos kaštai – susidaro visose verslo rūšyse: apdirbamojoje ir gamybinėje pramonė-je, žemės ūkyje, visuose versluose teikiančiuose paslaugas. Gamintojai – verslininkai turi galimybę pasirinkti. Pirmiausia jie renkasi prekių gaminimo ar paslaugų teikimo būdą, t.y. verslo įmonė apsi-sprendžia, kokį pasirinks gamybos veeiksnių derinį, kokius konkrečius pajėgumus, kokias medžia-gas naudos gamybos procese, kiek ir kokios kvalifikacijos darbuotojų samdys. Gamyboje visus iš-teklius galima pakeisti kitais. Pvz. ūkininkas, auginantis javus gali naudoti mažiau žemės ir daugiau trąšų, bet lygiai tą patį derlių gali gauti naudodamas mažiau trąšų tačiau apsėdamas didesnį dirba-mos žemės plotą. Arba pramoninėje gamyboje galima naudoti automatizuotą surinkimo liniją ir samdyti mažiau darbuotojų, bet lygiai taip pat galimas ir atvirkštinis variantas. Tai yra skirtingi verslo sprendimai ir jie skiriasi vienas nuo kito re

eikalingų kaštų apimtimis. Todėl kaštai – tai pa-naudoti ištekliai tam tikram verslo sprendimui įgyvendinti.

Jeigu verslininkas imasi pramoninio verslo, tai pirmiausiai nuomojasi arba perka žemės sklypą, turi pasistatyti gamyklą, sumontuoti įrenginius, šildymą, apšvietimą, pasisamdyti įvairių specialybių darbuotojų, privalo nusipirkti reikalingų žaliavų, medžiagų, apsirūpinti energija. Už vi-sa tai verslininkas turi mokėti, ir dažniausiai anksčiau, negu jo produkcija bus paruošta parduoti rinkai. Visos šios išlaidos sudaro gamybos kaštus. Tai reiškia, kad produktų gamybos kaštai apima žaliavų, energijos, darbo užmokesčio išlaidas, įmonės įrengimų naudojimą, nusidėvėjimą bei įmo-nės pastatų nuomą (arba pirkimą), apšvietimą bei šildymą. Į gamybos kaštus pereina tik ta dalis naudojamo pagrindinio kapitalo, kuri nusidėvi gamyboje. Pvz., verslo įmonė įsigijo audimo staklių už 600 tūkst. litų, kurių vertė po vienerių metų naudojimo sumažėjo 200 tūkst. litų. Į gamybos kaš-tus per šį laikotarpį bus įskaičiuota tik ši audimo staklių vertės dalis, t.y. 200 tūkst. litų. Kaštų są-voka pirmiausiai siejama su verslo įmonės piniginėmis išlaidomis gamybos ištekliams pirkti. Tokie kaštai vadinami eksplicitiniais arba aiškiais kaštais. Tokius kaštus pirmiausiai skaičiuoja buhalteri-nės apskaitos darbuotojai. Tačiau ekonominis ir buhalterinis kaštų vertinimas nesutampa. Buhalte-rinė apskaita labai tiksliai apskaičiuoja sunaudotus gamybos išteklius remiantis finansinės apskaitos dokumentais – važtaraščiais, pirkimo orderiais ir kitais apskaitos dokumentais. Tokia kaštų apskaita reikalinga gamybos išteklių finansinei kontrolei, kuri parodo, kiek ir kokių iš
šlaidų yra įvairiose ga-mybos stadijose, pradedant išteklių atsargomis ir baigiant gatava produkcija. Buhalterinės apskaitos kaštai neparodo gamybos išteklių naudojimo efektyvumo. Pavyzdžiui, jeigu žinome, kad dėžei bul-vių traškučių pagaminti sunaudojama 50 Lt., tai mes dar negalime iš to susidaryti vaizdo, kaip nau-dojami gamybos ištekliai. Reikalinga papildoma kaštų analizė. Reikia išanalizuoti prastovas, broko nuostolius ir t.t. bet ir to dar maža.

Ekonomistai ir vadybininkai dar naudoja vadinamuosius galimus ar numanomus kaštus. Tai nepanaudotų galimybių kaštai, kurie neatspindi buhalterinėje apskaitoje. Galimi kaštai – tai al-ternatyviniai panaudojimo atvejai, kur tokios išlaidos duotų didžiausią efektą. Pvz., jūs turite namą, kuris kainuoja 200 tūkst. Lt. ir nutarėte jo pirmame aukšte įrengti parduotuvę, panaudodami tam reikalui puse namo ploto. Tarkime, kad jūsų pastangos turėti parduotuvę atlygintinos 20 tūkst. Lt. per metus. Kas būtų jeigu išnuomotume patalpas, reikalaudami 5% metinės nuomos? Gautumėte 10 tūkst. Lt. per metus. Jeigu parduotumėte savo paslaugas firmai, per metus gautumėte 20 tūkst. Lt. Palyginkite 20 tūkst. Lt. su 30 tūkst. Lt. Taigi gautumėte 10 tūkst. Lt. daugiau. Tie 10 tūkst. Lt. su-daro praradimų kainą, kurią galėtumėte gauti nuomodami pirmą aukštą ir parsisamdydami firmai. Tiesa, kai kas mano, kad tie papildomi praradimai arba neišnaudotos galimybės kompensuojami laisvės, nepriklausomybės kaina. Čia yra dalis tiesos, bet kiekvienam aišku, kad gauti 30 tūkst. Lt. yra geriau nei 20 tūkst. Lt. Pr
rarasta nauda, palyginus pasirinktąją išteklių naudojamą alternatyvą su atmestąja, ir sudaro alternatyviuosius arba galimus kaštus.

Todėl realūs kaštai versle matuojami ne tiesiog išlaidomis, bet ir atsižvelgiant į prarastą naudą, palyginus pasirinktą resursų naudojimo alternatyvą su atmesta. Tokie kaštai vadinami – al-ternatyviaisiais kaštais, ir jie suprantami ne kaip pinigų suma, sumokėta už sunaudotus gamybos veiksnius, bet ir kaip prarastos pajamos, nepanaudojus gamybos veiksnių kitu, geriausiu būdu. Pvz., studentas pasirinkdamas studijas, skaičiuoja ne tik pinigines išlaidas, kurios neišvengiamos mokymosi metu, bet ir prarastus pinigus už atlyginimą, kurį jis gautų vietoj studijų pasirinkęs dar-bą. Sakykime studento išsilavinimo įsigijimo išlaidos (mokestis už mokslą, pinigai knygoms ir ki-toms mokymo priemonėms įsigyti, gyvenimo bendrabutyje išlaidos), per metus sudarys 4 tūkst. Lt. arba 12 tūkst. Lt. per 3 metus. Kitoks šių pinigų naudojimas, atsisakius mokymosi, sudarytų jų al-ternatyviuosius kaštus.

Pinigus, kuriuos studentas, pasirinkęs mokslus, galėtų užsidirbti per studijų metus, eko-nomistai apibūdina kaip atsisakytąsias pajamas. Atsisakytosios pajamos sudaro kitą, labai svarbią lavinimosi kaštų dalį. Pvz., atsisakytosios pajamos sudarys 5 tūkst. Lt. per metus arba 15 tūkst. Lt. per 3 metus. Taigi studento mokymosi alternatyvieji kaštai yra prekės ir paslaugos, sudarančios iš-silavinimo piniginius kaštus, bei atsisakytųjų pinigų vertė. Šiuo atveju 27 tūkst. Lt. (12 tūkst. Lt. + 15 tūkst. Lt.).

Todėl į gamybos alternatyviuosius kaštus verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui, įtraukus ne tik minėtus buhalterinius kaštus, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:
• kaip atlyginimas už darbą, parsisamdžius kitoje verslo įmonėje;
• kaip pajamos už išnuomotą žemę ir įrenginius kitam verslininkui;
• kaip palūkanos, investavus lėšas bei santaupas į alternatyvų verslą.

Buhalteriniai (eksplicitiniai) kaštai – tai formos piniginės išlaidos darbo užmokes-čiui, palūkanoms, mokesčiams sumokėti, žaliavoms, kurui, įrenginiams pirkti ir pan. Jie įrašomi į apskaitos knygas, todėl tai buhalteriniai kaštai.

Ekonominiai kaštai – aiškūs, įmonės visas išlaidas rodantys, kaštai + išteklių naudo-jami kaštai matuojami pajamomis, kurias galima būtų gauti naudojant tuos išteklius kitu, geriausiu būdu; paprasta nauda, pasirinkus vieną variantą ir atmetus kitus.

Ekonominių ir buhalterinių kaštų skirtumus galima analizuoti pagal pavyzdį, pateiktą lentelėje:

1 lentelė
Kaštų ir pajamų įvertinimas (tūkst.. Lt.)2
Buhalteriniu požiūriu Ekonominiu požiūriu
Bendrosios pajamos 100 Bendrosios pajamos 100
Buhalteriniai kaštai (aiškūs kaštai): 20 Aiškūs kaštai: 20

Darbas 4 Darbas 4

Įrengimų nuoma 10 Įrengimų nuoma 10

Žaliavos 6 Žaliavos 6

Numanomieji kaštai: 20

Verslininko atlyginimas 4

Palūkanos 18

Renta 20

Ekonominiai kaštai 70
Buhalterinis pelnas 80 Ekonominis pelnas 30

Iš lentelės duomenų matyti, kad buhalteriniu požiūriu verslas yra pelningas. Gauda-mas 100 tūkst. Lt. pajamų ir išleisdamas 20 tūkst. Lt., verslininkas gauna 80 tūkst. Lt. buhalterinį pelną. Buhalterinis pelnas yra bendrųjų pajamų ir buhalterinių (eksplicitinių arba aiškių) kaštų skirtumas.

Aiškūs kaštai taip pat yra ir alternatyvieji kaštai. Mūsų pvz., 10 tūkst. Lt. yra nuomos kaina už naudojimąsi įrengimais. Jeigu verslininkas jais nesinaudotų, tai jie būtų išnuomoti kokiam nors kitam verslininkui. Pasirinktų įrenginių panaudojimo alternatyvieji kaštai yra šio veiksnio pa-slaugų vertė, esanti geriausiam jo panaudojimo variantui iš visų galimų. Darbo kaina mūsų pavyz-dyje yra 4 tūkst. Lt. Tai samdomo darbuotojo darbo užmokestis, kurį jis galėtų užsidirbti alternaty-viame darbe.

Tačiau verslininkas, be įgytų rinkoje išteklių, naudoja savo darbą, nuosavą piniginį kapitalą, nuosavą namą. Nuosavi ištekliai taip pat gali turėti panaudojimo alternatyvą. Šie ištekliai, panaudoti kitur, verslininkui atneštų pajamų, todėl į juos reikia atsižvelgti. Jie įvertinami didžiausia kaina, už kurią nuosavi ištekliai galėjo būti panaudoti. Tai numatomieji (implicitiniai) kaštai.

Numanomieji kaštai – tai nuosavų gamybos išteklių naudojimo kaštai, matuojami pajamomis (nauda), kurias galima būtų gauti kitu, geriausiu, būdu. Mūsų pavyzdyje verslininkas galėtų samdytis kitoje įmonėje ir gauti 12 tūkst. Lt., paskolinęs savo kapitalą galėtų gauti 18 tūkst. Lt., išnuomavęs patalpas galėtų už tai gauti 20 tūkst. Lt. Vadinasi, šie numatomi kaštai taip pat yra alternatyvieji kaštai.

Todėl visi lentelėje parodyti alternatyvieji kaštai apima ne tik aiškius kaštus, vadina-mus ekplicitiniais, bet ir spėjamus, numatomus kaštus, vadinamus implicitiniais. Bendra šių kaštų suma vadinama ekonominiais kaštais.

Vertinant kaštus ekonominiu aspektu, pelno apimtis sumažėja iki 30 tūkst. Lt. Tai ekonominis pelnas.

Todėl skirtingai vertinant kaštus pelnas neišvengiamai apibūdinamas taip pat dvejo-pai.

Buhalterinis pelnas įvertina tik eksplicitinius kaštus ir ignoruoja alternatyviuosius nuosavų išteklių kaštus. Savininkas, skaičiuodamas visus kaštus (aiškius ir neaiškius), nori, kad jam būtų normaliai atlyginta. Iš lentelėje pateikto pavyzdžio matyti, jog normalusis pelnas yra minima-liosios pajamos, būtinos tam, kad verslininkas dirbtų tam tikroje įmonėje. Jos lygios 12 tūkst. Lt. Verslininko gaunamas normalusis pelnas už verslo funkcijų vykdymą yra dalis implicitinių kaštų. Jei gautų pajamų dydis yra per mažas, kad garantuotų normalias pajamas už tame versle naudoja-mus gamybos išteklius (palyginti su pajamomis, gaunamomis kituose vienodai rizikinguose vers-luose), tuomet firmos išteklius racionalu panaudoti kitame, pelningesniame versle. Jei gautas pelnas viršija normalųjį pelną, tai šis skirtumas vadinamas ekonominiu pelnu arba antpelniu.

Ekonominis pelnas – tai lėšos, kurios lieka atstačius iš bendrųjų pajamų visus kaštus – ekplecitinius ir implicitinius. Tai bendrųjų pajamų ir ekonominių kaštų skirtumas arba pelnas, di-desnis už normalųjį pelną. Todėl kai ekonomistai sako, kad firma padengė kaštus, tai reiškia, kad padengia visus eksplicitinius ir implicitinius kaštus, ir verslininkas gauna pajamas, pakankamas, kad firma toliau gamintų prekes ir paslaugas. Jei firmos bendrosios pajamos didesnės už ekonomi-nius kaštus, likutis atitenka verslininkui. Šis likutis vadinamas ekonominiu arba grynuoju pelnu. Kitaip tariant, ekonominis pelnas yra bet koks pelnas, viršijantis įprastinį (normalųjį) kapitalą (tai normaliojo pelno priedas), reikalingą išlaikyti kapitalą toje ūkio šakoje (verslo sferoje).
Ekonominis pelnas = Bendrosios pajamos – Ekonominiai kaštai
(tarp jų normalusis pelnas)

Bendrosios pajamos Ekonominis pelnas Bendrasis pelnas

Ekonominiai arba al-ternatyvieji kaštai (eksplicitiniai (buhalte-riniai) + Implicitiniai (numanomi) kaštai (ap-imantys ir normalųjį pelną). Buhalteriniai kaštai (tik eksplicitiniai kaštai)
1 pav. Ryšys tarp įvairių kaštų ir pelno sąvokų.

Eksplicitiniai
(aiškūs) kaštai
Buhalterinis
pelnas
Ekonominiai kaštai
Ekonominis
pelnas
Eksplicitiniai

(aiškūs) kaštai Imlicitiniai (numanomieji)
kaštai Ekonominis
pelnas
Bendrosios pajamos
1 schema Pelno rūšių susidarymas.

Normalusis pelnas – teorinis pelno, gaunamo tobulos konkurencijos sąlygomis, api-brėžimas. Jis būtinas, kad kiekvienas papildomas subjektas tęstų pasirinktos šakos verslą, kiekybiš-kai apima implicitinius kaštus. Kitaip tariant, normalusis pelnas yra pajamos, kurias verslininkas turi gauti už savo išteklių naudojimą.

Alternatyvieji kaštai – išteklių naudojimo siekiant tam tikro tikslo kaštai, matuojami nauda arba pajamomis, kurios būtų gautos naudojant tuos pačius išteklius siekiant kito tikslo, ge-riausio iš galimų. Išteklių naudojimo kaštai matuojami siekiant įvertinti ne tik tiesiogines pinigines išlaidas, kurios parodomos buhalterinės apskaitos dokumentuose ir sudaro tiesioginius (ekspliciti-nius) kaštus, bet ir nustatyti savo išteklių, už kuriuos nereikėjo mokėti, sąnauda. Pastarosios įverti-namos didžiausia kaina už kurią galėjo būti parduoti visi ištekliai. Šie vadinamieji netiesioginiai kaštai yra prarasta nauda, palyginus pasirinktą resursų naudojimo alternatyvą su atmesta. Taigi, jie yra susiję su resursų paskirstymu, keičiant įvairių produkcijos rūšių gamybos santykį. Bet kurios produkcijos gamybos didinimas yra neracionalus resursų paskirstymo ir panaudojimo atžvilgiu, jei-gu šios produkcijos naudingumas mažesnis už alternatyviosios veiklos kaštus. Negautos pajamos gali tekti verslininkui: 1) palūkanų forma, investavus savo kapitalą į alternatyvų verslą; 2) rentos forma, išnuomotam verslininkui; 3) atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje įmonėje atlikti tas pačias funkcijas, forma.

Leave a Comment