Žmogus – socialinių, ekonominių, buitinių aplinkybių auka
I. Leliūgienė (1997) teigia, kad žmogus, visiškai adaptavęsis visuomenėje ir nesugebantis laikytis savo nuomonės, yra konformistas, todėl jis gali būti įvardijamas kaip socializacijos auka. Tuo pačiu asmuo, neadaptavęsis visuomenėje, irgi tampa socializacijos auka, pavyzdžiui, nusikaltėlių ir t.t. Vieni požymiai ar aplinkybės, leidžiantys žmogų priskirti prie socializacijos aukų, yra pastovūs (našlaitystė, negali). Kiti atsiranda tam tikru amžiaus tarpsniu (socialinė dezadaptacija, alkoholizmas, narkomanija). Žmogaus, kaip aukos, supratimas dažnai susiformuoja supriešinant žmogaus kanonus ir socialines normas, egzistuojančiose konkrečiose etninėse grupėse, regionuose, socialiai aktyviose ir lytiškai subrendusiose grupėse, artimiausioje socialinėje aplinkoje. Tačiau tos socialinės normos gali būti nevienodos. Paauglio girtavimas jo bendraamžių neformalioje grupėje neretai laikomas kaip normalus reiškinys, o ne kaip socialinis nukrypimas. Labiau akivaizdžiomis aukomis yra žmonės su negalia, su psichosomatiniais defektais ir kitais vystymosi sutrikimais. Aukų skaičiui priskiriami našlaičiai ir visi žmonės, kurie yra valstybės ar visuomeninių organizacijų globoje. Potencialiomis, bet labai realiomis aukomis galima laikyti žmones, esančius ribinėje psichinėje būklėje, su akcentuotu charakteriu, migrantus iš šalies į šalį, iš regiono į regioną, iš kaimo į miestą, vaikus, gimusius šeimoje su žemu ekonominiu vertybiniu orientacijų lygiu, o taip pat tautinių mažumų atstovus, kurių kita etninė kultūra. Objektyvių veiksnių, padedančių sudaryti situaciją, kurioje įvairios grupės ar konkretūs žmonės tampa ar gali tapti socializacijos aukomis, yra labai daug. Žmogaus fiziniam vystymuisi, sveikatai ir psichikai turi įtakos nepalankios gyvenimo sąlygoms toje ar kitoje vietovėje, susijusios su bloga ekologine būkle – radiacijos padidėjimu, dideliu triukšmu, užterštumu kenksmingomis dujomis ir t.t. Nepalankios klimatinės ir ekologinės sąlygos įtakoja ne tik žmogaus sveikatą, bet ir asocialų, savęs sunaikinimo (alkoholizmą, narkomaniją, savižudybę)elgesį.
Kiekvienoje visuomenėje yra tokie aukų tipai kaip invalidai, našlaičiai, bet jų socializacijos ir gyvenimo sąlygos gali labai skirtis, priklausomai nuo ekonominio išsivystymo ir socialinės valstybinės politikos lygio, investicijų į socialinės apsaugos sferą ir visuomeninę globą, socialinės reabilitacijos sistemos, profesionalaus paruošimo ir įdarbinimo, įstatymų, nustatančių santykį tarp našlaičių ir invalidų teisių, pareigų ir visuomeninių, valstybinių institucijų.Alkoholizmo ir narkomanijos socialinės, psichologinės priežastys ir socialinio ugdymo problemos
I. Leliūgienė(1997) rėmėsi mokslininkų J.D. Miller ir I.H. Cisin mintimis ir teigė, kad alkoholizmas – tai pasikartojantis alkoholio vartojimas, darant fizinę arba psichinę žalą geriančiam žmogui. 1994 m. liepos mėnesį „Baltijos tyrimų“ pravesta apklausa „Girtavimo ir alkoholizmo aktualumas“ parodė, jog vertinant pagal svarbą 9 balų skalėje respondentai pirmoje eilėje 7,62 balo suteikė girtavimui ir alkoholizmui, kaip pačiai svarbiausiai socialiniai problemai. Šalyje 1994 metų pabaigoje buvo 71,7 tūkstančio alkoholizmu sergančių asmenų, iš jų 8 000(11%) moterų. Per pastaruosius 10 metų Lietuvoje nuo šių mirties priežasčių mirė net 7100 žmonių. Kriminogeninių zonų gyventojai sudaro tik apie 5% visų alkoholikų, tačiau jie mažiausiai pasiduoda gydimui. Tai vyrai, netekę šeimų, bedarbiai, vargšai ir benamiai. Moterų skaičius šioje grupėje auga. Jaučiamas prieglaudų, laikinų ir pastovių gyvenamųjų vietų šios grupės alkoholikams trūkumas. Apie 10% geriančių suaugusių ankščiau ar vėliau suserga alkoholizmu, labai pakenkdami savo fiziniai ir psichiniai sveikatai. O. Kuorienė(2002) teigė, kad ilgalaikis alkoholio vartojimas išugdo pakantumą jam – vis daugiau ir daugiau reikia išgerti, norint pasiekti reikiamą efektą. Padidintos vienkartinio alkoholio suvartojimo dozės išugdo fizinę priklausomybę. Žmonės, jaučiantys pasitenkinimą vartojant alkoholį, pradeda vartoti jį dažniau, tai sukelia psichologinę priklausomybę, o nuolatinis piktnaudžiavimas išugdo toleranciją ir fizinę priklausomybę šiam gėrimui. I. Leliūgienė(1997) rėmėsi Googins mintimis ir teigė, kad alkoholizmas turi labai neigiamų fizinių, psichinių, o ypač socialinių pasekmių. Ypatinga problema – alkoholikų šeimos. Alkoholikas, sutrikus jo psichikai, dažniausiai šeimoje elgiasi grubiai, žiauriai. Dėl to labai kenčia vaikai, ypač mažamečiai, kurie dar nėra savarankiški. Jiems padaroma moralinė ir fizinė žala. Alkoholikai dažnai muša savo vaikus. Alkoholis kartais būna ir mirties priežastimi. Bendraamžių aplinkoje alkoholikų vaikai jaučiasi nepilnaverčiai. Kalbėdami apie tėvus jie dažniausiai pagražina „teisybę“ arba ją nutyli. Jeigu tėvai dėl alkoholio išsiskiria, vaikas patiria labai didelę traumą.
O. Kuorienė(2002) teigia, kad Lietuvoje narkomanija kiek mažiau išplitusi negu kaimyninėse valstybėse. Pirmaisiais nepriklausomybės metais narkotikų vartojimo beveik nepastebėta. 1995 m. buvo užregistruoti pavieniai atvejai. Pastarųjų metų statistika kelia didelį susirūpinimą, nes per paskutiniuosius 5 metus narkomanų skaičius išaugo 10 kartų. Pastebima tendencija, kad alkoholį ir kitas narkotines medžiagas pradeda vartoti vis jaunesnio amžiaus moksleiviai. Studentų apklausos rodo, kad 9-10% akademinio jaunimo vartoja narkotikus. Rūkančių ir geriančių alkoholį nepalyginamai daugiau. 1998-1999 m. Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklose vykę tyrimai parodė, kad Lietuvoje jaunimo vartojamų alkoholio, cigarečių bei narkotikų kiekis siekia pavojingą ribą.
Pačia bendriausia prasme narkomanija- tai piktnaudžiavimas narkotikais, t.y. ilgalaikis kokios nors psichiškai aktyvios medžiagos naudojimas, nepaisant ryšium su tuo kylančių problemų, pavyzdžiui, pablogėjančios sveikatos, sunkumų darbe ir moksle, susidūrimo su teisėtvarkos tarnybomis, socialinių ir ekonominių sunkumų. Narkotikai – tai medžiagos, slopinančios centrinę nervų sistemą ir sukeliančios narkozę. Nedideliais kiekiais naudojamos jos sukelia ypatingą psichinę būseną, vadinamą euforija. Žmogus jaučia jaudulį, jėgų antplūdį, žvalumą, pagerėja nuotaika, atsiveria neribotos galimybės. Kai kada lengviau ir stipriau apsvaigstama, atsipalaiduojama, jaučiama apgaulinga palaima.(„Sveikata“, 1997 m., Nr.12) Tačiau narkotikų sukelta būsena labai pavojinga. Žmogus praranda realybės pojūtį, nepajėgia spręsti iškilusių problemų, nes mėgaujasi apgaulinga cheminių medžiagų sukelta psichikos ekstaze. Narkotinės medžiagos paveikia gebėjimą logiškai protauti ir neleidžia suvokti, kokios pasekmės laukia besimėgaujančio jomis.(„Sveikata“ 1997 m., Nr.12) Lietuvos medicinos įstaigose įregistruota per 4 000 narkomanų. 1984-1994 metais oficialiai sergančių narkomanija asmenų Lietuvoje padaugėjo 2,2 karto. Dažniausiai narkotikai pradedami vartoti 18-20 metų, pastaraisiais metais- jaunesni. I. Leliūgienė(1997) teigia, kad narkomanija – baisi nelaimė žmogaus harmoningo vystymosi, socializacijos kelyje. Asmenys, vartojantys narkotikus, sunkiai bendrauja su kitais žmonėmis, ypač namiškiais. Asmuo, nelegaliai vartojantis narkotikus, rizikuoja būti nubaustam. Narkotikų vartojimas žlugdo žmogų kaip asmenybę. Tai brangiai kainuojantis užsiėmimas moraline, materialine bei fizine prasme.
Prostitucija kaip socialinė problema
Prostitucija – nuasmeninti emociniai, nesantuokiniai, netvarkingi, mokami lytiniai santykiai. Prostitutė – moteris, užsiimanti prostitucija.(I.Leliūgienė 2003)Prostitucija išryškina visuomenės socialinę struktūrą ir jos kultūrines vertybes, tame tarpe vyro ir moters santykius, moters ekonominę padėtį.(I. Leliūgienė 1997) I. Leliūgienė(1997) teigia, kad šiuolaikiniai prostitucijos kaip reiškinio tyrimai rodo, kad dauguma moterų pradėdamos šią veiklą daro tai ne dėl ekonominių nepriteklių. Prostitucija, pavyzdžiui, gali būti seksualiai aktyvaus paauglio gyvenime tam tikro nukrypimo rezultatas, kai bręstantis jaunas žmogus neturėjo pakankamai stiprios šeimyninės ir materialinės paramos. Jaunų merginų, kurios tapo prostitutėmis, asmeniniam gyvenimui charakteringa tai, kad jos buvo tvirkintos, išprievartautos giminaičių, priverstos būti vyresnio amžiaus vyrų sugyventinėmis, o paskui paliktos. Viena iš prostitucijos priežasčių – nepakankamas paauglių seksualinis švietimas. Netekusios šeimos ir visuomenės paramos per pusę milijono jaunučių prostitučių, visų pirma, tampa persekiojimo objektu. Jos daug lengviau pažeidžiamos už suaugusias prostitutes. Dažnai pradeda vartoti narkotikus, alkoholinius gėrimus. Nepriklausomai nuo amžiaus, beveik visos prostitutės patiria iš savo sutenerių fizinį bei seksualinį smurtą. Jas apiplėšia, klientai nemoka už „paslaugas“, pažeidžia kontrakto sąlygas.
Moterys, kurios pasirenka prostitucijos kelią, tampa prekėmis, o jų kūnas – pirkimo-pardavimo objektu. Moters sugebėjimas pritraukti vyrus-tai jos „kapitalas“ , kurį ji turi
apdairiai investuoti, kad garantuotų būsimą pelną. Pirma priežastis, kodėl moterys pasirenka tokį kelią, yra poreikis „seksualinėms paslaugoms“, už kurias vyrai moka. Šias paslaugas dažniausiai teikia moterys.(I. Leliūgienė 1997) Moksliniais tyrimais nustatyta, kad į prostitucijos rinką Lietuvoje 20% jos aukų ateina sąmoningai, ieškodamos lengvo gyvenimo, be pastangų uždirbtų pinigų, prabangos, „gražaus gyvenimo“.(Marcinkevičienė D.) I.Leliūgienė rėmėsi O. Voverienės mintimis ir teigė, kad pagrindine prostitucijos plitimo priežastimi pirmiausia laiko socialinio pobūdžio sunkumus. Lietuvai perėjus nuo planinės ekonomikos į rinkos santykiais paremtą ekonomiką, įvykdžius toli gražu nesąžiningą įmonių privatizaciją, tūkstančiai žmonių liko be darbo. Tarp bedarbių 24% merginų ir jaunuolių nuo 16 iki 25 metų. Antroji prostitucijos aukų dalis- sąvadautojų apgautos merginos. Joms siūlomos pelningos darbo vietos užsienyje, o ten nuvykus atimami pasai, merginos parduodamos į užsienio viešnamius kaip daiktai.
Išvados
Individo socializacija bet kurioje visuomenėje vyksta skirtingomis sąlygomis, kurioms būdingi vieni ar kiti pavojai, neigiamai veikiantys žmogaus raidą. Todėl atsiranda žmonių grupės, kurios virsta nepalankių socializacijos aplinkybių aukomis. Žmogaus socializacija vyksta jam patekus į įvairias aplinkybes, kurios ir sudaro sąlygas žmogui tapti socializacijos auka. Alkoholikai, narkomanai, prostitutės – tai tik socialinių aplinkybių aukos, kurioms reikia visuomenės pagalbos ir paramos. Tik visuomenės supratingumas, susitelkimas ties šia problema gali padėti šiems žmonėms, kurie taip pat yra visuomenės dalis. Teisingas auklėjimas, alkoholizmo, narkomanijos prevencija mokyklose ir už jos ribų, įstaigų kūrimas spręsti šioms problemoms, tai keliai į visuomenę be aukų.
Literatūra :
Leliūgienė I. (1997m.) Žmogus ir socialinė aplinka. Kaunas.Leliūgienė I. (2003m.) Socialinio pedagogo-darbuotojo žinynas. KaunasKuorienė O. (2002) Narkomanija, alkoholizmas ir kitos priklausomybės-bėgimas nuo gyvenimo. Vilnius.Marcinkevičienė D. (2003) Prekyba moterimis ir prostitucija. Vilnius.