Žmogus ir darbas

Įvadas

Benokraitis (1999) rašo, kad darbas suteikia žmogaus gyvenimui prasmės. Galimybė, sugebėjimas tinkamai atlikti veiklos užduotis ir teigiamas kompetencijos įvertinimas pakelia savigarbą, o tai padidina žmogaus gerovę. Trimakas (1997) teigia, kad darbas ir vedybinis gyvenimas – tai du elementai, iš kurių susideda suaugusiojo gyvenimo struktūra. Tiek dėl darbo, tiek dėl santuokos turi apsispręsti kiekvienas beįžengiąs į suaugystės kelią. Jei pasiseka pasirinkti darbą pagal savo gyvenimo svajonę, atsiveria galimybė daugiau ar mažiau pilnutinai save “atrasti” – save realizuoti. Ir Freudo nuomone, vienas svarbiausių suaugusių žmonių pasiekimų, nuo kuurių priklauso gyvenimo sėkmė, yra meilė ir darbas (Žukauskienė, 2002, p. 50).
Socialinė situacija turi tiesioginį ryšį su profesija, darbu, kurį dirba žmogus. Nuo profesijos pasirinkimo priklauso darbo pobūdis, kuris įtakoja ekonominę situaciją, pajamas. Žmogaus socialinis statusas visuomenėje taip pat priklauso nuo jo darbo.

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios Lietuvoje vyksta socialiniai, ekonominiai, kultūriniai pokyčiai, kurie sąlygoja ir darbo rinkos kitimą. Pastaraisiais metais ryškėja Vakarų pasauliui būdingų bruožų Lietuvoje plitimo tendencijos. Darbo rinkoje aktyviai dalyvauja tiek vyrai, tiek moterys. Nebelieka tradicinei šeimai būdingo modelio, kuurioje tik vyras išlaiko šeimą. Daugelis šeimų šiandien vadinamos „dviejų karjerų“ šeimomis, kur profesinėje veikloje dalyvauja abu sutuoktiniai (Pranešimas apie žmogaus socialinę raida 2001, 2001). Moteris priversta grįžti į darbą ir kartu su vyru rūpintis ekonomine šeimos gerove. Nedarbas yra viena iš rimčiausių ši

ių dienų socialinių problemų, kuri turi reikšmės žmogaus funkcionavimui. Nedarbo lygis neretai priklauso nuo šalies ekonominės situacijos (Macionis, 1997). Darbo neturėjimas paliečia skirtingo amžiaus, profesijos, lyties žmones, kas sutrikdo jų socialinį ir psichologinį funkcionavimą.

Nuo profesijos pasirinkimo priklauso darbo pobūdis. Darbas yra vienas iš svarbiausių žmogaus gyvenimo aplinkybių nuo kurio priklauso ekonominis gerovė, savirealizacija ir daugelis kitų veiksnių. Darbo neturėjimas yra viena skaudžiausių problemų, lemiančių ir kitų svarbių problemų atsiradimą, kurių pasėkoje gali sutrikti žmogaus funkcionavimas.

Profesijos pasirinkimas

Lemme (2003) teigia, kad svarbiausia paauglystės pabaigos ir jaunystės raidos užduotis – pasirinkti profesiją, nes šis sprendimas lemia visą mūsų gyvenimą. Tačiau galima teigti, kad profesinė raida – visą gyvenimą trunkantis procesas, nes ne vienas autorius, tarp jų Kimmel (1980) ir Lemme (2003) teigia, kad dauguma individų per gyvenimą keeletą kartų pakeičia savo profesiją. Bet, žinoma pirmos profesijos pasirinkimas yra labai reikšmingas ir jis gali lemti kitus pasirinkimus. Profesijos pasirinkimą įtakoja ne vienas veiksnys pagal Kimmel (1980):
· Žmogaus pagrindo veiksniai, tokie, kaip socioekonominė padėtis, etniškumas, intelektas, lytis, rasė. Šie veiksniai padidina arba apriboja individo profesijos pasirinkimo galimybes;
· Vaidmenų modelis. Dažniausiai individas renkasi savo profesiją, remdamasis kito asmens pavyzdžiu toje profesijoje. Dažnai šis vaidmens modelis yra giminaitis: tėvas, dėdė ar kt., tačiau kartais tai gali būti ir kitas žmogus;
· Patirtis. Individas gali pasirinkti da

arbą, remdamasis patirtimi. Individas gali pasirinkti gaisrininko profesiją, dėl to, kad jo senelės namas sudegė;
· Susidomėjimas, interesas. Individo prioritetai, interesai ir vertybės vaidina svarbų vaidmenį renkantis profesiją. Žmogus, norėdamas geriau pažinti juos ir pasirinkti profesiją, atitinkančią jo talentus ir galimybes, turėtų pasiremti praeities, jausmų apie dabartį bei ateities planų reflektavimu;
· Asmenybė. Profesijos pasirinkimas dažnai susijęs su asmenybės ir profesijos atitikimu. Atitikimas lemia didesnį pasitenkinimą darbu. Holland (1973) išskyrė asmenybės orientacijas ir jų ryšį su profesija.
Kimmel (1980) teigia, kad labai naudinga individui, jei jis turi galimybę, prieš pasirenkant profesiją, įgyti patirties joje, pavyzdžiui, savanoriaujant. Tai gali leisti pamatyti individo atitikimą pasirinktai profesijai ir suteikti galimybę gauti žinių iš žmonių, kurie dirba šioje srityje.

Dabar pasaulyje yra daugiau kaip 30 tūkstančių profesijų ir šis skaičius nuolatos kinta. Šiandien žmogaus profesiją apibūdina šios charakteristikos:
· Teorinės žinios. Dauguma profesijų šalia techninio jų atlikimo reikalauja ir tam tikrų teorinių žinių (pvz. gydytojo profesija šalia atlikimo įgūdžių reikalauja ir teorinio supratimo apie žmogaus sveikatą ir ligas);
· Save reguliuojantis treniravimasis ir praktika. Dauguma žmonių darbo vietoje yra pavaldūs aukštesniems vadovams, tačiau šalia to yra ir tokių, kurie verčiasi privačia praktika. Šalia profesinio dalyvavimo darbo rinkoje, nepamirštamas ir etikos kodeksas.
· Autoritetas prieš klientus. Dauguma darbų (pvz. paslaugų darbai) reikalauja klientų norų išpildymo, tačiau profesionalai tikisi, ka
ad klientai seks jų nurodymus ir klausys patarimų.
· Orientacija į bendruomenę, o ne į savo interesus. Dauguma profesijų pirmenybę teikia klientų poreikiams, o ne savo interesams. Yra tokių organizacijų, kurių pagrindinis tikslas- ne pelno siekimas, o pagalbos teikimas besikreipiantiems žmonėms (Macionis, 1997).
Ne kiekviena darbuotojų kategorija siekia vadovautis šiomis profesijos charakteristikomis. Vis dažniau atsiranda taip vadinamų paraprofesionalų( pvz. besiverčiančių nelegalia praktika), kurie nors ir turi tam tikrų specifinių įgūdžių, bet stokoja teorinio pasiruošimo, kuris reikalingas profesionaliam darbuotojui. Nuo darbo turinio priklauso, kokių žinių reikia darbuotojui. Norint būti profesionalu reikia nuolatos rūpintis savo kvalifikacijos kėlimu. Kvalifikacijos sąvoka apima keturis pagrindinius elementus:
1. Technines žinias;
2. Prestižą;
3. Savybių ir ypatingumų retumą;
4. Atsakomybę darbo metu (Matulionis, 2001). Visi šie elementai reikalingi
norint pasiekti reikiamą kvalifikacijos laipsnį.

Darbas žmogaus gyvenime

Pradedant dirbti pagal pasirinktą profesiją, yra tam tikras “įėjimas“ į ją. Kimmel (1980) teigia, kad individas, pradėjęs dirbti, išgyvena konfliktą tarp savo idealizmo, lūkesčių ir darbo realybės. Per pirmus keletą darbo mėnesių jis gali pamatyti, kad jo įgūdžiai, žinios ir organizacijos ištekliai yra mažesni, nei idealiai suvokiami ir siekti radikalių pokyčių. Taigi daugelis individų turi prisitaikyti prie naujo darbo reikalavimų ir išgyventi prisitaikymo periodą bei galimą emocinį nusivylimą per pirmas savaites ar mėnesius.
Kimmel (1980) teigia, kad profesijos (karjeros) ciklas yra individualus, tačiau kiekvienam jis prasideda profesijos pasirinkimu, o baigiasi iš

šėjimu į pensiją. Daugelis dirbančių žmonių, būdami 40 metų, nusprendžia, kad pats laikas gauti aukštesnes pareigas, didesnį atlyginimą (Žukauskienė, 2002, p. 339). Kimmel (1980) taip pat kalba apie Levinsono ir kitų autorių aprašytą žmogaus viduramžio krizę. Ši patirtis panaši į profesijos pasirinkimo etapą, nes apmąstomi tikslai ir siekiai. Tačiau ši krizė skiriasi nuo profesijos pasirinkimo etapo, nes apima tai, ką galima vadinti karjeros laikrodžiu. Tai yra panašu į Neugarten (1968) socialinį laikrodį. Tai yra subjektyvus individo jausmas ar jis suspėja laike ar ne, siekiant savo karjeros. Savo viduramžyje žmogus suvokia, kad artėja išėjimas į pensiją ir jis gali nesuspėti pasiekti savo tikslų. Jei žmogus suvokia, kad jis nespėja laike, siekiant karjeros ar jo tikslai yra nerealistiški, tai būtent šiame amžiaus tarpsnyje jis gali daryti tikslus lankstesniais ar net nuspręsti pakeisti darbą.
Šiais laikais vis svarbesnis tampa išsilavinimas ir žinių atnaujinimas, tiek siekiant įsidarbinti, tiek išlaikyti aukštą kompetencijos lygį. Lemme (2003) teigia, kad darbininkus keičia naujos technologijos ir auga aukštesnį išsilavinimą ir patirtį turinčių darbuotojų poreikis. Pikūnas ir Palujanskienė (2001) teigia, kad mokymosi procesas turėtų tęstis per visą suaugusiojo gyvenimą, mokslo ir technikos pažangai spartėjant maždaug geometrine progresija, legva tapti neišmanėliu net ir savojo darbo srityje. Papildomų sugebėjimų ir kompetencijų įgijimas ir jų stiprinimas neturi ribų.

Darbas ir šeima

Kimmel (1980) teigia, kad sąveikos veiksniai tarp šeimos ir darbo gali kelti arba mažinti įtampą kurioje nors iš šių sričių. Dažnai įtampą, nepasitenkinimą darbe individui gali kompensuoti pasitenkinimas, kompetencijos jausmas šeimoje. Tačiau nepasitenkinimo perkėlimas iš darbo į šeimą kelią įtampą visai šeimai. Iš kitos pusės nepasitenkinimą šeimoje individas gali kompensuoti pasisekimu darbe. Darbas gali būti naudojamas kaip galimybė pabėgti nuo sunkumų šeimoje, pavyzdžiui, dirbant daugiau valandų, susirandant antrą darbą. Kartais darbas ir šeima gali kelti konfliktą dėl individo jiems skiriamo laiko ir atsidavimo. Šis konfliktas ypač būdingas moterims, kai joms reikia suderinti motinos ir darbuotojos vaidmenis.
Benokraitis (1999) teigia, kad nors daugelyje porų tradiciniai vaidmenys pereina į egalitarinius, bet yra tradicinių darbo pasidalinimo šeimoje variantų:
· Dviejų asmenų viena karjera. Vienas sutuoktinis, dažniausiai žmona, dalyvauja kito partnerio karjeros siekime. Tai daro be užmokesčio ar tiesioginio pripažinimo. Tokios moterys didžiuojasi savo vyrų pasiekimais ir įprasmina save padėdamos jiems, tačiau išgyvena ir stresą taip dažnai kaip ir jų aukštą padėtį užimantys vyrai. Be namų ruošos darbų ir vaikų auginimo šios moterys nuolat yra įtrauktos į vyrų veiklą.
· Vyras, atliekantis namų ruošą. Tokių vyrų yra nedaug, kurie lieka namuose rūpintis šeima ir atlieka namų ruošą, kol jų žmonos teikia pagrindinį materialinį šeimos išlaikymą, dirbdamos už šeimos ribų. Dažnai vyrai prisisima tokį vaidmenį, nes yra bedarbiai ar negali dirbti dėl silpnos sveikatos ar negalios. Atlikus tyrimą, Lutwin ir Siperstein (1985) atrado, kad žmonės už šeimos ribų dažnai domėdavosi tų vyrų motyvais, jų seksualine orientacija bei galimybėmis.
Benokraitis (1999) išskiria tam tikrus vaidmenis ir santuokų tipus, kur abu partneriai turi darbus už šeimos ribų:
· Dviejų dirbančių šeimos. Abu partneriai dirba už šeimos ribų. Nors pajamas gauna abu partneriai, tokios šeimos retai yra turtingos. Stresą tokioms šeimoms daugiausia sukelia rūpestis dėl jų pajamas atitinkančios vaikų priežiūros užtikrinimo.

· Dviejų karjerų šeimos. Abu partneriai dirba profesinėje srityje, kuri reikalauja daug žinių ir nuolatinio tobulėjimo. Dažnai tokių šeimų pajamos yra didesnės už vidutines. Šioms šeimoms daugiausia streso gali sukelti dėl per didelio įstraukimo į darbą nepatenkinti šeimos narių poreikiai, perdegimas.
· Kartu keliaujantis partneris. Tai partneris, kuris atsisako savo darbo ir ieško kito toje vietoje, kur jo partneris įsidarbino. Kuris iš parnerių tampa keliaujančiu dažniausiai nulemia pajamos. Moterys sunkiau susitaiko su persikėlimu, nes nutrūksta jų kontaktai su draugais, jaučiasi vienišos ir išgyvena dėl vaikų prisitaikymo naujoje aplinkoje. Vyrai labiau susikoncentruoja į darbinę veiklą.
· Važinėjančių į darbą santuokos. Susituokę partneriai gyvena ir dirba skirtingose geografinėse teritorijose ir susitinka tik tam tikrais periodais, pavyzdžiui savaitgaliais. Tokie partneriai savo darbą suvokia kaip dalį savęs, todėl nenori jo atsisakyti. Tokie žmonės jaučiasi nepriklausomi, gali daugiau dėmesio skirti savo darbui ir laisvalaikiui. Tačiau yra ir neigiami tokių santuokų aspektai: daug pinigų išleidžiama dviejų gyvenamų vietų išlaikymui, telefono, kelionių sąskaitoms; didesnė rizika dėl partnerio neištikimybės; rūpinimosi vaikais sunkumai.
Kadangi tėvai dažnai yra vaidmenų modeliai vaikams, tai abiejų partnerių, dirbančių už šeimos ribų, šeimose vaikai gali būti savarankiškesni ir savo ateitį sieti su dviejų dirbančių ar dviejų karjerų šeima. Kimmel (1980) teigia, kad yra duomenų, jog dirbančių mamų dukros suvokė moteris kaip labiau kompetentingas, mažiau vertino tradicinius vaidmenis, turėjo didesnių karjeros siekių, nei nedirbančių moterų dukros.

Moteris darbo rinkoje

Pagal Parsons (1955) moterims dažniau priskiriamas raiškos vaidmuo, o vyrams- instrumentinis. Šis išskyrimas lemia ir moters aktyvumą darbo rinkoje. Dabar vis dažniau toks vaidmenų išskyrimas neturi didelės reikšmės ir moterys dėl daugelio priežasčių yra priverstos grįžti į darbo rinką. Daugelis šeimų šiandien yra vadinamos “dviejų karjerų” šeimomis, kur profesinėje veikloje dalyvauja ir vyras, ir žmona (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001, 2001). Tradicinių šeimų, kur vyras išlaiko šeimą ir yra jos galva kasmet mažėja. Neabejotiną vyro, kaip šeimos galvos vaidmenį patvirtina tik 6- 8% šeimų. (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2001, 2001). Šiandien moteris, kaip ir vyras, yra apmokama darbo jėga, tačiau skirtumas tarp vyrų ir moterų darbinių patirčių išlieka. Moterys neša dvigubą darbinę naštą- jos ne tik dirba apmokamą darbą, bet ir yra atsakingos už namų priežiūrą, vaikų auginimą. Kaip ir vyrai, moterys į darbo rinką ateina dėl dviejų priežasčių: asmeninių interesų ir tam, kad išlaikytų save bei nuo jų priklausomus žmones (Benokraitis, 1999). Dar viena priežastis, kodėl moterys turi išlaikyti šeimą- skyrybos.

Nepaisant to, kad vis daugiau moterų grįžta į darbo rinką- dauguma jų vis dar susiduria su vyrų ir moterų darbo diskriminavimu. Visų pirmą, vis dar pastebimi ir vyrų ir moterų atlyginimo skirtumai. Palyginti su vyrų, moterų atlyginimas Lietuvoje tesiekia 81% vyrų atlyginimo (2002m IV ketvirčio duomenimis). Tarnautojų moterų darbo užmokestis vidutiniškai sudaro 68,5% vyrų užmokesčio. Mažiausi moterų atlyginimai yra feminizuotose ūkio šakose: sveikatos apsaugoje, švietime, tekstilės pramonėje (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje 2002- 2003m., 2003).

2001m. Lietuvoje atlikta tyrimo „gyventojų politiko vertinimas“ apklausa. Joje respondentų buvo klausiama ir apie darbo pasidalijimą tarp vyrų ir moterų. Šios apklausos rezultatai parodė, kad didelė dalis moterų nepritaria tradiciniam moters veiklos apibrėžimui. Beveik pusė (46%) respondenčių nesutinka su nuomone, kad „namų šeimininkės“ statusas leidžia pajusti tokią pat pilnatvę kaip ir apmokamas darbas. Vien šeimos moters saviraiškai patenkinti nepakanka. Dirbdamos moterys ne tik realizuoja save, bet ir užtikrina savarankiškumą. Su teiginiu, kad darbas geriausias būti moteriai nepriklausomai sutiko 71% moterų ir 68% vyrų. Požiūris į „namų šeimininkės“ statusą priklauso ir nuo išsilavinimo. Kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo skeptiškiau vertinama, kad „namų šeimininkės“ statusas leidžia pajusti tokią pat pilnatvę kaip ir apmokamas darbas.

Vyrai ir moterys neretai vertina skirtingus profesinės veiklos aspektus. Moterims ji svarbesnė dėl socialinių ryšių, ir įvairių moralinių motyvų, tuo tarpu vyrams svarbiau uždirbamų pajamų dydis, profesinė karjera, kvalifikacijos kėlimo galimybės.

Leave a Comment