Atmintis

TURINYS

ĮŽANGA..............................3
1. KAIP KODUOJAMA INFORMACIJA............................4
1.1. Nevalingas (automatiškas) informacijos apdorojimas..................5
1.2. Valingas informacijos apdorojimas..........................5
1.3. Užmiršimas – negalėjimas atkurti..........................8
2. ATKŪRIMAS..............................11
IŠVADOS..............................13ĮŽANGA
Šiame darbe pateikiama analizė dviejų atminties pakopų – užkodavimo ir atkūrimo. Taip pat supažindinama ir su atminties apibrėžimu.
Psichologijoje įvairūs atminties ypatumai yra tyrinėti daugiau, nei kitų psichinių procesų. Atmintis užima ypatingą padėtį asmenybės psichinių reiškinių sistemoje. Ne tik mokslininkus ir tyrinėtojus domina šis psichinis reiškinys. Atminties savybių aktualumas būdingas kiekvienam visuomenės nariui. Visiems besimokantiems, o ypatingai studentijai, be galo aktualu sparčiai apdoroti bei įsisavinti įvairių disciplinų didelius kiekius informacijos. Kiekvienam, kuris sttengiasi tobulėti, ne tik pravartu, bet netgi būtina žinoti, kaip ir kada geriausia išnaudoti atminties galimybes. Taigi, vienas iš šio darbo tikslų ir yra išsamiau panagrinėti rečiau įprastinėje literatūroje sutinkamas atminties proceso sritis.
Referato pirmajame skyriuje aprašomas kodavimas, užmiršimas. Šioje dalyje apibrėžiamos ir analizuojamos interferencijos, proaktyviosios interferencijos bei retroaktyviosios interferencijos sąvokos. Savo nuomones, tyrimus, analizių rezultatus, eksperimentus bei išvadas pirmame skyriuje pateikia mokslininkai Kolers, Lynnas Hasheris, Rose Zacksas, Naveh – Benjamin. Lloydas Petersonas ir Margaret Peterson, Hermannas Ebbinghausas, Johnas Deanas, Harry Bahrichas irr kiti.
Antrajame skyriuje nagrinėjama trečioji atminties pakopa – atkūrimas. Jame nagrinėjama užuominos, padedančios prisiminti reikiamą informaciją, taip pat prisiminimo procesas, konteksto bei nuotaikų įtaka atminčiai. Savo mintis dėsto filosofas ir psichologas Williamas Jamesas, Duncanas Goldenas, Alanas Baddley, Gordonas Boweris ir kiti.

Psichologijos žo

odyne atminties apibrėžimas duotas toks: ATMINTIS (angl.memory), individo sugebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti tai, kas patirta ir prireikus vėl grąžinti šią informaciją į sąmonę, ja remtis mąstant ir elgiantis.
Vienas iš tinkamų žmogaus atminties modelių yra panašus į kompiuterio informacijos apdorojimo sistemą. Norint atsiminti bet kokį įvykį, reikia, kad mūsų smegenis pasiektų informacija, kuri būtų išlaikoma, o vėliau vėl atgaminama. Šios trys pakopos – užkodavimas, laikymas ir atkūrimas – būdingos ne tik žmogaus atminčiai, bet ir kitoms informacijos apdorojimo sistemoms. Dvejos pakopos- informacijos kodavimas ir atkūrimas – yra nagrinėjamos šiame darbe.1. KAIP KODUOJAMA INFORMACIJA
Pradėjus pažintį su informacijos kodavimu, tenka susidurti su keletu klausimų:
– Kaip jau įvesta jutiminė informacija koduojama ir perduodama į atminties sistemą?
– Skaitant šį sakinį, kaip koduojami jo žodžiai?
– Ar koduojamas žodžių vaizdas, t.y. vyksta vadinamasis regimasis (vizualinis) užkodavimas? – Ar koduojamas žodžių skambesys, t.y. vyksta garsinis (akustinis) užkodavimas?
– Gal koduojama sakinio prasmė, t.y. pasireiškia prasminis (semantinis) užkodavimas?
David G. Mayers teigia, kad koduojama daugiau ar mažiau automatiškai, sąmoningą dėmesį sutelkiant į pastangų reikalaujantį informacijos apdorojimą. Taigi, atsimenant kelią, kuriuo vakar buvo eita į paskaitas, vyksta automatinis (nevalingas) informacijos apdorojimas, o sąvokų mokymasis reikalauja pastangų (valingo apdorojimo).1.1. Nevalingas (automatiškas) informacijos apdorojimas
Dideli kiekiai informacijos apie erdvę, laiką ir dažnį koduojami be didesnių pastangų arba išvis nevalingai. Per egzaminą prisimename tą vadovėlio puslapį, kur yra už
žmirštoji medžiaga. Norėdami prisiminti, kur palikome paltą, galime atkurti iš eilės visus dienos įvykius. Galbūt prisiminsime jau trečią kartą šiandien popiet pas ką nors užeiną. Tokius ir panašius dalykus atsimename beveik automatiškai. Tam tikra informacija ne tik apdorojama be pastangų, bet tiesiog sunku to nedaryti. Kai girdime arba skaitome gimtosios kalbos žodį, tiesiog neįmanoma automatiškai neįsidėmėti jo reikšmės.
Kai kurie informacijos apdorojimo būdai, pavyzdžiui, žodžių reikšmės kodavimas, nėra iš pat pradžių automatiški, pirmiausia juos reikia išmokti. Tik vėliau imama koduoti automatiškai. Kad būtų tai paprasčiau įsivaizduoti, pateikiamas pavyzdys, mokantis skaityti sakinius, parašytus iš kito galo. Iš pradžių reikia tam tikrų pastangų:
.sakšitamotua ityradisap ilag samijorodpa sagnilaV
Keletą kartų pasitreniravus tai pasidaro nesunku, beveik taip, kai hebrajų kalbą studijuojantiems studentams tampa nesunku skaityti iš dešinės į kairę.
Automatiškai informacija apdorojama beveik be pastangų, jos neįsisąmoninant, todėl tuo metu galima galvoti apie kitus dalykus. Kadangi taip apdorojant nereikia specialaus dėmesio, keleto žmonių buvo paprašyta atkreipti dėmesį į informaciją, kurią koduoja automatiškai, pavyzdžiui, įvertinti eksperimento metu pateikiamų žodžių dažnį.Jie ne ką galėjo pasakyti. Apie tai kalba ir Lynnas Hasheris bei Rose Zacksas (1979, 1984). Nors stengiantis tokios medžiagos galima šiek tiek daugiau atsiminti, tačiau koduojame daugiausia automatiškai – negalima panorėjus užkoduoti arba neužkoduoti.1.2. Valingas informacijos apdorojimas
Ne visuomet pavyksta automatiškai ir be pastangų ap
pdoroti informaciją. Kai kuriai informacijai koduoti ir išlaikyti reikia pastangų ir dėmesio. Pavyzdžiui, kol pirštai nuo telefonų knygos keliauja iki telefono aparato, telefono numerį – norint jį išlaikyti atmintyje – tenka pasistengti išlaikyti sąmonėje. Lloydas Petersonas ir Margaret Peterson (1959), norėdami nustatyti, kaip greitai pamirštama, prašydavo žmonių įsiminti tris priebalses, pavyzdžiui, CHJ. Kad tiriamieji negalėtų raidžių kartoti, jų buvo prašoma tuoj pat pradėti balsu atbulai skaičiuoti nuo tam tikro skaičiaus atimant po tirs vienetus. Su pašalinio pagalba galima patikrinti 2pav pavaizduotą rezultatą.

2 pav.

Po trijų sekundžių tik pusė žmonių atgamindavo raides, o po 12 sekundžių – labai mažai kas.
Sąmoningo mokymosi mintinai (kartojimo) svarbą prieš daugelį metų atskleidė vokiečių filosofas Hermannas Ebbinghausas (1850-1909), vienas pirmųjų ėmęs tyrinėti (žodinę) atmintį. Ebbinghauso indėlis į atminties tyrimą yra toks pat kaip Ivano Pavlovo į sąlygojimo tyrimus. Ebbinghausas panoro atmintį ištyrinėti moksliškai, nes nebuvo patenkintas filosofiniais samprotavimais apie ją. Eksperimentą jis atliko su savimi, stebėdamas, kaip jis išmoksta naują žodinę medžiagą ir kaip ją užmiršta.
Kad medžiaga nebūtų žinoma, jis nusprendė surašyti visus galimus neprasmingus skiemenis, sudarytus iš dviejų priebalsių, sujungtų balse. Tada atskiram eksperimentui jis atsitiktinai atrinkdavo tokių skiemenų imtį. Ebbinghausas tyrė save naudodamasis panašiu sąrašu:
JIH, BAZ, FUB, YOX, SUJ, XIR, DAX, LEQ, VUM,PID,
KEL, WAV, TUV, ZOF, GEK, HIW.
Sekančią dieną Ebbinghausas galėjo prisiminti ti

ik kelis skiemenis iš išmokto sąrašo. Bet ar kitus jis visiškai pamiršo? Kaip rodo 3 pav., kuo dažniau jis garsiai kartodavo sąrašą pirmąją dieną, tuo mažiau jam reikėdavo kartoti antrąją dieną, kad iš naujo juos išmoktų.

3 pav.

Išaiškėjo paprastas pradžios dėsnis: prisiminimo kiekis priklauso nuo mokymuisi skirto laiko. Papildomai kartojant (papildomai mokantis) net jau išmoktą medžiagą, atmintyje išlieka daugiau.
Ebbinghauso dėsnį patvirtino ir Harry Bahrickas (1984), nustatė, kad Ohio Wesleyano universiteto dėstytojai greitai pamiršta pavardes ir veidus savo buvusių studentų, kuriuos jie mato tik vieną semestrą. Tačiau studentai, kurie matydavosi ketverius metus, net po kelių dešimčių galėjo prisiminti vieni kitų vardus ir atpažinti veidus nuotraukose.
Išmokti bendrakursių vardai buvo ne tik dėl to, kad buvo papildomai kartojami, bet ir dėl to, jog tai buvo daroma ilgai. Eksperimentai (Dempster, 1988) patvirtina teigiamą suskirstymo poveikį: suskirstytas mokymasis veiksmingesnis, nes tuomet informacija geriau ir ilgiau išlieka nei viską ištisai iškalus. Tyrimai apie suaugusiųjų vidurinės mokyklos algebros žinias akivaizdžiai parodė papildomo ir suskirstyto mokymosi naudą. Bahrickas ir Lynda Hall (1991) pastebėjo, kad tie žmonės, kurie gana gerai mokėjo algebrą, bet, baigę vidurinę mokyklą, daugiau su matematika nesusidūrė, per kitus penkiasdešimt metų beveik viską pamiršo. O tie, kurie vidurinėje mokykloje algebrą mokėjo ne ką geriau, bet turėjo ją kartoti, studijuodami universitete ar kitur, per pusšimtį metų jos pagrindų beveik nepamiršo. Svarbu buvo ir tai, kad universitete teko mokytis keletą semestrų, o ne sutelktai vienerius metus. Bahrickas ir Hall padarė praktišką išvadą: medžiagos kartojimas, rengiantis bendriesiems baigiamiesiems egzaminams, apžvalginiai kursai ir baigiamieji egzaminai padeda išmoktus dalykus atsiminti visą gyvenimą. Ilgiau atsiminti padeda ir per ilgesnį laiką, pavyzdžiui, semestrą arba metus, suskirstytas mokymasis. Dar pirmajame amžiuje romėnų filosofas Seneka sakė: ”protas pamažu pamiršta tai, ko ilgai mokėsi.”
Sekantis stebėjimas patvirtino teiginį, kad kartoti naudinga. Eksperimentuotojai rodydavo žmonėms sąrašą, kuriame būdavo kas nors (žodžiai, pavadinimai, datos) surašyta, ir .prašydavo tuoj pat juos bet kokia tvarka prisiminti. Žmonėms stengiantis prisiminti sąrašą, dažnai išryškėdavo vietos eilėje įtaka: paprastai pirmieji ir paskutinieji sąrašo dėmenys prisimenami geriau negu vidurinieji (4 pav.).

4 pav.

Matyt, paskutinieji dėmenys prisimenami ypač gerai dėl to, kad dar tebėra veikiančiojoje atmintyje. Tačiau vėliau geriausiai prisimenama tai, kas yra sąrašo pradžioje.
Tačiau ir kartojant ne visa informacija vienodai gerai užkoduojama. Kartais vien tik kartoti informaciją, pavyzdžiui, ketinamo surinkti telefono numerio, nepakanka, kad ji būtų išlaikyta vėlesniam prisiminimui (Craik ir Watkins, 1973: Greene, 1987). Tad kaip tuomet apdorojame informaciją ilgam laikymui? Juntamąją įvestį apdorojame panašiai kaip rūšiuodami dienos paštą: vienus laiškus išmetame, kitus atplėšiame, skaitome, pasiliekame. Informaciją apdorojame trimis būdais – užkoduodami prasmę, įsivaizduodami, mintyse sutvarkydami.

1.3. Užmiršimas – negalėjimas atkurti
Užmiršimas – negalėjimas atsiminti to, kas buvo įsiminta ar išmokta.
Užmiršimas yra dažnas atvejis mūsų kasdieniniame gyvenime. Užmirštama tuomet, kai nepavyksta užkoduoti informacijos ir kai mūsų laikomi atsiminimai išsisklaido. Užmiršti dalykai, nelyginant knygos, kurių neįmanoma surasti savo bibliotekoje – vienų dėlto, kad jų čia niekuomet nebuvo, kitų – dėl to, kad jos išmestos iš saugyklos.
Trečias variantas – nors knyga yra, bet jos neįmanoma surasti. Panašiai būna, kai informacija patenka į mūsų smegenis, bet mes, nors žinome, jog ji ten yra, niekaip negalime jos prisiminti. Kuomet žmonės, nesugebantys atkurti informacijos gauna užuominų, jie dažniausiai atsimena tai, ko negalėjo pasakyti (apie atkūrimą bus kalbama sekančiame skyriuje).
Interferencija (trukdymas). Kelių dalykų, ypač panašių, mokymasis gali trukdyti atkurti kitus dalykus. Jei mums kas nors pasakė savo telefono numerį, galbūt jį vėliau prisiminsime. Tačiau jei stengsimės prisiminti dar keleto žmonių telefono numerius, pastarąjį bus vis sunkiau prisiminti. Tokia proaktyvioji interferencija reiškia, kad tai, kas buvo išmokta anksčiau, kliudo prisiminti naują informaciją. Kaupiantis vis daugiau informacijos, mūsų proto palėpė niekad neprisipildo, bet ji tampa netvarkinga.

Nauji dirgikliai ir
atrankinis dėmesys

užkodavimas

Užmirštama, nes
negalima atkurti

Bentonas Underwoodas (1957) tyrė reiškinį, kada pasikeitus, pavyzdžiui, užrakto kodui ar telefono numeriui, senieji pradeda trukdyti atsiminti naująjį. Jis nustatė, kad žmonėms, kurie kiekvieną dieną mokėsi vis kitą žodžių sąrašą, kasdien vis sunkiau sekėsi prisiminti kiekvieną naują sąrašą. Ši proaktyvioji interferencija paaiškina, kodėl Ebbinghausas, per savo tyrimus išmokęs begalę neprasmingų skiemenų, galėjo prisiminti tik ketvirtadalį prieš dieną išmokto naujojo skiemenų sąrašo – daug mažiau negu gali atsiminti naujokas išmokęs vienintelį sąrašą.
Retroaktyvioji interferencija – tai trukdantis naujos informacijos poveikis ankstesniajai informacijai prisiminti.
Mažinant trukdančių įvykių skaičių, galima susilpninti retroaktyviąją interferenciją. Pavyzdžiui, įsiminus naują informaciją, eiti miegoti. Būtent tai nustatė Johnas Jenkinsas ir Karlas Dallenbachas (1924).
Nors interferencija yra svarbi užmiršimo priežastis, nereikėtų jos pervertinti. Kartais ankstesnė informacija padeda įsiminti naują. Lotynų kalbos mokėjimas gali padėti mokytis prancūzų kalbos: šis reiškinys vadinamas “teigiamu perkėlimu”. Tai toks reiškinys, kai senoji ir naujoji informacija rungtyniauja viena su kita – kuri kuriai daugiau trukdys..2. ATKŪRIMAS
Atkūrimas – rekonstrukcija, atsiminimo rūšis: įsiminti dalykai atsimenami kartu su kitais ankstesnės patirties dalykais, savaip pertvarkomi, apibendrinami, įjungiami į tam tikrą sistemą.
Tenka pastebėti, kad dauguma žmonių atmintimi laiko prisiminimą, gebėjimą atkurti tuo metu sąmonės nesuvokiamą informaciją. Psichologai atmintimi laiko visa, kas rodo, jog tai, kas buvo įsiminta, išliko. Taigi atmintis – tai ir atpažinimas, ir greitesnis informacijos išmokimas iš naujo.
Kad atkurtume mus dominančią informaciją, dažnai pakanka tik vienos kitos užuominos. Taigi toliau bus pateikiamos užuominos, padedančios prisiminti.
Norint bibliotekoje surasti tam tikrus duomenis, reikia žinoti, kaip juos pasiekti. Naudojant atpažinimo testus, tam tikros užuominos (pavyzdžiui, nuotraukos) primena informaciją, kurios kitaip negalėtume prisiminti. Užuominos taip pat nukreipia, kur ieškoti. Siekiant išsiaiškinti, ką žymi piramidė kitoje dolerio kupiūros pusėje, reikia pažiūrėti į “Collier Encyclopedia” skyrelius “doleris”, “valiuta”, “pinigai”. Tačiau veltui stengsimės. Ta informacija, kurios jums reikia, yra leidinyje “Great Seal of United States” (Hayes, 1981). Ką nors atsiminti, panašiai kaip rasti enciklopedijose sukauptą informaciją, sunku, kol neturima užuominos, padedančios atkurti. Kuo yra daugiau ir geriau žinomų atkūrimo užuominų, tuo labiau pasiekiama laikoma informacija.
Atmintį galima įsivaizduoti kaip informacijos laikymą asociacijų tinklo pavidalu. Norėdami prisiminti konkretų dalyką, pirmiausia turime atpažinti vieną iš į jį vedančių gijų. Šis procesas vadinamas prisiminimu (Bower, 1986). Filosofas ir psichologas Williamas Jamesas tai laikė “asociacijų sužadinimu”. Dažnai mes neįsisąmoniname, kad mūsų asociacijos suaktyvinamos.
Ar galime geriau prisiminti savo asociacijų tinkle sužadindami atkūrimo užuominas? Be abejo. Mnemoninės priemonės (atminties procesai vad. mnemine veikla) mums teikia patogių užuominų atkūrimui: pienas, medus, arklys. Mes patys taip pat galime ieškoti užuominų, sužadinančių mūsų ankstesnės patirties prisiminimus.
Konteksto įtaka. Labai naudinga grįžti į aplinkybių, kuriomis ką nors patyrėme, kontekstą. Tai atskleidė Duncanas Goddenas ir Alanas Baddley (1975), tirdami narus, kurie klausėsi žodžių sąrašo dviem skirtingomis aplinkybėmis – būdami 10 pėdų gylyje po vandeniu ir sėdėdami ant kranto. Narai prisiminė daugiau žodžių tuomet, kai jie buvo tiriami toje pačioje vietoje.
Kartais, patekę į aplinkybes, primenančias tas, kuriose anksčiau esame buvę, galime patirti déjà vu – bauginantį jausmą, jog “lygiai tokia situacija jau buvo”. Žmogus, užduodantis sau klausimą, “kaip aš galiu atpažinti situaciją, kurią patiriu pirmą kart?”, gali manyti, kad dedasi ne visai normalūs dalykai. Jei anksčiau buvome patekę į panašias aplinkybes, nors jų neprisimename, tai dabartinės situacijos signalai gali sugrąžinti ankstesnę patirtį.
Nuotaikos ir atmintis. Ne vien žodžiai, įvykiai ir aplinkybės padeda prisiminti. Kai kurie įvykiai galėjo sukelti ypatingų emocijų, kurios vėliau gali priminti su jomis susijusius įvykius. Kognityvinės psichologijos atstovas Gordonas Boweris (1983) aiškina: “Ypatinga emocinė būsena yra lyg speciali bibliotekos patalpa, kur laikomi atminties įrašai, o tuos įrašus lengviausia atnaujinti, sugrįžus į tą patį kambarį arba emocinę būseną”. Tai, kas įsimenama kokioje nors būsenoje, daug lengviau prisimenama esant vėl tai pačiai būsenai; toks reiškinys vadinamas būsenai pavaldi atmintis. Tai, kas įsimenama išgėrus, esant pakiliai ar prislėgtai nuotaikai, apskritai nėra gerai prisimenama (narkotinės medžiagos ir depresija trukdo užkoduoti); tačiau šiek tiek geriau tai prisimenama, kai vės pasikartoja tokia pat būsena.
Dar stipresnė nuotaikos įtaka emociškai nuspalvintiems atsiminimams (Ellis ir Ashbrook, 1989). Aiškinama, jog gerus ar blogus įvykius mes susiejame su juos lydinčiomis emocijomis. Dėl to, kai vėl gerai arba blogai jaučiamės, daug lengviau prisimename su ta savijauta susijusius g.erus ar blogus dalykus.
Pasitaiko atvejų, kada smūgių ar blogų žinių, pavyzdžiui, blogo pažymio už egzaminą, poveikį sumažiname, atkurdami Ego palaikančius prisiminimus. Tačiau nuo tuo metu vyraujančios nuotaikos priklauso, kaip mes atkursime praeities įvykius, o dar labiau, kaip bus užkoduoti nauji potyriai. Laimingi žmonės yra imlesni teigiamam, prislėgti – neigiamam grįžtamajam ryšiui (Esses, 1989). Bloga nuotaika taip pat mus nuteikia neigiamai matyti ir aiškinti kitų žmonių elgseną. Kai esame geros nuotaikos, tie patys dalykai palieka daug geresnį įspūdį. Tikra tiesa ir tai, kad nuotaika priklauso nuo supančio pasaulio. Tačiau tiesa ir tai, kad nuotaika lemia, kaip suvokiamas pasaulis.
Nuotaikos įtaka kodavimui it atkūrimui padeda paaiškinti, kodėl jos yra gana pastovios. Kai esi laimingas, prisimeni laimingus įvykius, kurie padeda pratęsti gerą nuotaiką. Kai esi prislėgtas, prisimeni slogius įvykius, o šie dar duoda peno niūriems dabar vykstančių dalykų aiškinimams.IŠVADOS
Kaip matėme darbe, daugelis atminties tyrinėtojų ir eksperimentuotojų savo tyrimuose pateikia ne tik teorinę medžiagą ir galutines išvadas, bet ir daugybę pavyzdžių, iliustruojančių jų stebėjimus. Bet kuris, bent kiek susipažinęs atmintyje vykstančiais procesais, negali likti abejingas mokslininkų pateiktiems pasiūlymams ir patarimams, kaip geriau išnaudoti savo atminties galimybes. Svarbu šiais klausimais domėtis ir turėti tikslą pasinaudoti išvadomis. Galbūt iš karto nepavyks visko įsisavinti ir pakeisti savo nuostatų, tačiau laikui bėgant nenuilstančių pastangų dėka galima pasiekti vis geresnių rezultatų.
Iš pateiktų tyrimų ir stebėjimo rezultatų galima padaryti išvadą, jog neigiamą įtaką informacijos išsaugojimui atmintyje sukelia ne tik svaigalai ar narkotinės medžiagos, bet ir protinis pervargimas, dideli darbo krūviai, poilsio stoka, įtampa, stresai ir depresija.

Leave a Comment