ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
VILNIUAS TECHNOLOGIJŲ IR DIZAINO KOLEGIJA TECHNIKOS FAKULTETAS
ŽINIASKLAIDA IR KOMUNIKACIJA
Referatas
Darbą atliko: J.Gripinskij
2012
TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………………………………………3
1.KOMUNIKACIJOS SAMPRATA IR REIKŠMĖ………………………………………………………………5
2. ŽINIASKLAIDOS SAMPRATA IR FUNKCIJOS SOCIALINIAME KONTEKSTE…………6
2.1. Vaizdinė žiniasklaida – televizija ir kinas……………………………………………………………………8
2.1.1. Televizijos ir kino filmų poveikis……………………………………………………………………..9
2.2. Spausdinta žiniasklaida: knygos ir žurnalai………………………………………………………………..10
2.2.1. Knygų ir žurnalų įtaka vaikų raidai………………………………………………………………….11
2.3. Dialoginė ir daugialypė įranga…………………………………………………………………………………..11
2.3.1. Kompiuteriai ir internetas……………………………………………………………………………….12
2.3.2. Vaizdo ir kompiuteriniai žaidimai……………………………………………………………………13
2.3.3. Mobilieji telefonai………………………………………………………………………………………….14
2.4. Garsinės medijos: muzika………………………………………………………………………………………….15
IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………………16
LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………………….18
Įvadas
Temosaktualumas ir problema.Iki tol, kai žmonės ėmė fiksuoti įvykius ir pavadino tai istorija, grupės savo tradicijas ir vertybes iš kartos į kartą perduodavo žodiniais pasakojimais. Žodinė tradicija buvo asmeninė (akis į akį). Tokio bendravimo privalumas – galimybė pritaikyti pasakojimą pagal klausytojo interesus ir supratimą. Išradus spaudą, atsirado galimybė pasakojimus užrašyti. Tada jau skaitytojas turėjo prisitaikyti prie pasakotojo. Atsiradus elektroninei žiniasklaidai, televizija tapo istorijų perdavimo tarpininkė, o pats perdavimas tapo verslu. Dabar istorijas pasakoja ne senoliai, ne mokytojai, o ekonomikos bendrovės, kurios turi ką parduoti (Berns, 2009).
Kelis pastaruosius dešitmečius regėjome informacijos kūrimo, paskirstymo ir vartojimo konvergencijos procesą. Kadaise skirtingi komunikacijos būdai, pavyzdžiui, spauda, televizija ir kinas sudarė palyginti savarankiškassritis, o dabar jie nepaprastai susipynė. Komunikacijos atmainų tarpusavio skirtumai nebe tokie jau ryškus: dėl technologijų pažangos ir sparčios interneto sklaidos iš esmės transformuojasi televizija, radijas, laikraščiai ir telefonai. Laikraščiai ir kiti panašūs spaudiniai išlieka itin svarbūs mūsų gyvenime, tačiau keičiasi jų kūrimo ir paslaugų teikimo būdai. Laikraščius galima skaityti internete, mobilieji telefonai plinta tiesiog žaibiškai, o skaitmeninės televizijos ir palydovinės transliacijos paslaugos suteikia žiūrovams beprecedentę pasirinkimo įvairovę. Tačiau tikrasis šios komunikacijų revoliucijos pagrindas yra internetas. Plėtojantis balso atpažinimo, plačiajuosčio perdavimo, tiesioginės interneto transliacijos ir kabelinio ryšio technologojoms, gresia pavojus, kad internetas panaikins skirtumus tarp tradicinių žiniasklaidos atmainų ir taps išskirtiniu kanalu, teikiančiu žiniasklaidos auditorijai informaciją, pramogas, reklamą ir komercines paslaugas(Giddens, 2005).
Lietuvoje, kaip ir kitose Pabaltijo šalyse, įsivyrauja tendencija, leidžianti aiškiai suvokti, kad demokratinėje valstybėje žiniasklaida tampa toks pats verslas, kaip ir bet kuris kitas. Paminamos pagrindinės ir svarbiausios žiniasklaidos funkcijos, tokios kaip: informuoti, palaikyti realaus pasaulio vaizdą, mobilizuoti, išlaikyti kultūrinį tęstinumą, tačiau puikiai vykdo pramogavimo funkciją. Taip kyla didelė grėsmė žiniasklaidos turinio įvairovei (Habermas, 2001).
Taigi šiandien individo santykį su visuomene, jo socialinį elgesį vis stipriau įtakoja masinės informacijos priemonės. Tai, ką jos pateikia,labai veikia žmonių mastymą – jos formuoja išorinio pasaulio vaizdą ir sampratą, požiūrius į įvarius gyvenimo reiškinius, elgesio normas, vertybių sistemą. Kartais žmogus to nesuvokia ir nenori pripažinti (Lunkevičienė, 2005).
Problema yra ne tik tai, kad televizorius pakeičia tokias svarbias vaikų ir paauglių veiklas, kaip knygų skaitymas, sportavimas, bendravimas, kūryba. Daugelis tyrėjų ir specialistų pripažįsta, kad televizorius, kompiuteriniai žaidimai yra ir vieni didžiausių agresijos bei smurto transliavimo šaltinių (Jusienė, Tuominienė, 2005). JAV profesoriaus D. Gentilo (cit. Jusienė, Tuominienė, 2005) teigimu, nors agresyvaus elgesio formavimuisi reikšmės turi daug veiksnių, svarbiausias iš jų yra televizija. Dobryninas, Anderson, Valickas, (cit. Giddens, 2005), atskleidžia tiesioginį televizijos rodomo smurto ir padidėjusio ne tik vaikų, bet ir suaugusių žmonių agresyvumo bei delinkvetinio elgesio ryšį.
Taipogine vien televizija vienaip ar kitaip įtakoja visuomenę. Verta atkreipti dėmesį į spausdintą žiniasklaidą: knygas ir žurnalus. Specialistai pripažįsta, kad vaikų ir paauglių žurnalų rinka ilgą laiką buvo primiršta, todėl dabar šiai amžiaus grupei skirtoje periodikoje gausu netinkamų publikacijų. Vaikams pateikiamas suaugusiųjų gyvenimo pavyzdys, stereotipai, elgsena, mąstymo būdai (Šimkauskas, 2008). Knygos gali kelti nerimą dėl panašių priežasčių kaip ir televizija – fantazijos pynimas su tikrove, smurto, siūlomų vertybių ir stereotipų, net ir vartojiškumo ugdymo (žaislų, drabužių, kino filmų reklamavimo) (Berns, 2009).
Žiniasklaidos poveikį, be minėtų autorių, dar analizavo kiti lietuvių ir užsienio autoriai: R. Matkevičiūtė (2003), Ž. Pečiulis (2003, 2009), P. Burakas (2003), A. Bandura (1977), U. Bronfenbreneris (1976), J. Rumpf (2004), L.R. Huesmann (1984, 1992, 1996), L. Berkowitz (2002), N.L. Gages, D.C. Berliner (1994), W. J. Potter, M. Frust (1998), A. Domeikaitė (2008), J. Lapienytė – Šmitienė (2005), V. Lunkevičienė (2005), G. Steponėnienė (2007), R. Jusienė ir J. Tuominienė (2005).
Tikslas: susisteminti ir apibūdinti esminius teorinius aspektus apie žiniasklaidą ir komunikaciją, jų poveikį vartotojui.
Uždaviniai:
Išanalizuoti komunikacijos sampratą ir jos reikšmę mokslinėje literatūroje.
Išanalizuoti žiniasklaidos sampratą ir funkcijas socialineniame kontekste.
Apžvelgti žiniasklaidos formas (pavyzdžius) ir nustatyti jų poveikį ir įtaką vartotojui.
1.KOMUNIKACIJOS SAMPRATA IR REIKŠMĖ
Skirtingi autoriai įvairiai apibūdina komunikaciją ir jos reikšmę. Giddens (2005) teigia, kad komunikacija – informacijos perdavimas iš vieno individo ar grupės kitam individui ar kitai grupei – nesvarbu, žodžiu ar moderniųjų laikų žiniasklaida – yra lemiamas dalykas kiekvienai visuomenei. Baršauskienė, Janulevičiūtė – Ivaškevičienė (2005) pažymi, kad komunikacinis procesas – tai nustatymas, ar informaciją siuntėjas ir gavėjas suvokia tapačiai, ar skirtingai. Bielinio (2005) nuomone, komunikacija atlieka socialinės realybės konstravimo funkciją. Su komunikavimo pagalba sukurtas dirbtinis socialinės realybės kostruktas yra bene viena iš svarbiausių kiekvieno iš mūsų gyvenimo supratimo ideologijų, leidžiančių suvienyti aibę faktų, lekiančių į mus iš aplinkos, ir atrasti savo vietą painiose socialinėse hierarchijose. Fiske (2005)teigia, kad komunikacija – tai pokalbis, televizija, radijas, informacijos plitimas, litaratūros kritika ar mūsų šukuosena ir t.t.
Paprastai, nuoseklų (linijinį) komunikacijos procesą sudaro trys pagrindiniai elementai: siuntėjas (asmuo, kuris perduoda informaciją), gavėjas (asmuo, priimantis informaciją) ir suprasta žinia. (Baršauskienė, Janulevičiūtė – Ivaškevičienė, 2005).
Analizuojant komunikacijos procesus labai svarbu įsigilinti, kaip šie procesai veikia ir kokius modelius naudoja komunikaciją analizuojantys autoriai. Baird, Post, Makon (cit. Vveinhardt, Almintaitė, 2008) komunikacijos priėmimo procese išskiria filtro efektą. Filtru jie vadina ribotas žmogaus galimybes suprasti ir suvokti išorinę informaciją. Pagrindinės šio ribotumo priežastys – tai žmogaus fiziologinė ir psichologinė prigimtis. Jie teigia, kad bendrąja prasme kiekvieną komunikacijos proceso modelį sudaro žinios užkodavimas, iššifravimas, interpretavimas. Paprastai pasikeitimas informacija susideda iš penkių etapų: idėjos, informacijos atsiradimo, kodavimo ir kanalo pasirinkimo, perdavimo, dekodavimo ir grįžtamojo ryšio.
Efektyvi komunikacija – tai dvipusis procesas su grįžtamuoju ryšiu. Vienpusis komunikavimas niekada nebus efektyvus. Norėdami komunikuoti efektyviai, privalome pažinti save, turėti savo požiūrį į įvairius dalykus, drąsiai reikšti savo nuomonę (Baršauskienė, Janulevičiūtė – Ivaškevičienė, 2005).
Šiuolaikinės informacinės technologijos turėjo įtakos daugelio žmonių komunikavimo formoms, tekstų redaktoriams ir elektroniniam paštui, t.y. galimybei saugoti, koreguoti ir perduotitarp individų ar darbo grupių gausybę informacijos apdorojimo modelių (Vveinhardt, J., Almintaitė, J., 2008).
ŽINIASKLAIDOS SAMPRATA IR FUNKCIJOS SOCIALINIAME KONTEKSTE
Terminas žiniasklaida (žinia + skleisti, platinti), matyt, pirmiausiai pradėtas vartoti 1996 m. lietuvių išeivijos spaudoje vietoj sąvokų „visuomenės informavimo priemonės” arba „masinės informacijos priemonės” (angl. mass media – visuotinis tarpininkas) (Urbonas, 2001).
Berns (2009) pažymi, jog žiniasklaida – komunikavimo būdas, kuriuo dideles auditorijas per beasmenį tarpininką tarp siuntėjo ir gavėjo greitai pasiekia perduotas pranešimas. Laikraščiai, žurnalai, knygos, radijas, televizija, kinas, vaizdo magnetofonai, populiarioji muzika, kompiuteriai, įvairios multimedijos priemonės, internetas – visa tai yra žiniasklaidospavyzdžiai. Giddens (2005) teigia, kad žiniasklaida dar vadinama „masinėmis” informavimo priemonėmis, nes žiniasklaida pasiekia masines auditorijas, apimančias milžinišką žmonių skaičių. Kartais ji taip pat vadinama masinėmis komunikacijos priemonėmis.
Žiniasklaida dažnai siejama vien su pramogomis ir būtent todėl manoma, kad ji nedaug tereiškia daugumos žmonių gyvenime. Tačiau tai dalinis požiūris, nes žiniasklaida yra susijusi ir su daugeliu kitų mūsų socialinės veiklos aspektų (Giddens, 2005).
Komunikacijų teoretiko M. McLuhano (1964) garsusis aforizmas „Medija yra pranešimas” reiškia, kad medijos yra žmogaus pratęsimas, o „bet kokios priemonės „pranešimas” lemia žmonių gyvenimo ir veiklos modelio, tempo pokyčius”. Naujos medijos sukuria naują aplinką, taip pat ir naują požiūrį į jau egzistuojančias aplinkas. Taigi žiniasklaida ir formuoja, ir skleidžia kultūrą. Žiniasklaida formuoja kultūrą, nes jos forma ir turinys mus kokiu nors būdu veikia, pavyzdžiui, pataria, ką pirkti. Žiniasklaida skleidžia kultūrą, nes praplečia mūsų, žmonių, galimybes apdoroti informaciją ir taip mus keičia, pavyzdžiui, gebėjimas daryti keletą darbų vienu metu (Berns, 2009).
Žiniasklaidos skiriamieji bruožai – tai viešumas, t. y. neribotas vartotojų ratas, specialių techninių prietaisų, aparatūros naudojimas, nuolat kintantis auditorijos skaičius, priklausomai nuo susidomėjimo laidomis, pranešimais ir pan.
Mokslininkai išskiria šias, individą veikiančias, žiniasklaidos funkcijas:
informacinę – informacijos apie visuomenės (betarpiškaiartimiausios aplinkos) gyvenimo sąlygas ir įvykius, bei ivykius pasaulio mastu, suradimas, bendrų interesų bei smalsumo patenkinimas, mokslas bei savišvieta, patarimų paieška bei informacijos, reikalingos sprendimams priimti, suradimas;
asmenybės identifikacijos – individualių vertybių pastiprinimas, žinių apie elgesio modelius gavimas, identifikavimas su kitų asmenų vertybinėmis nuostatomis, savęs suvokimas;
integracijos ir socialinio bendravimo – kito asmens padėties suvokimas, išgyvenimas, socialinio bendravimo susiformavimas, pagalba realizuojant socialinius vaidmenis, galimybė bendrauti su šeima, draugais, visuomene;
pramoginė – emocinės iškrovos, laisvalaikio užpildymo, galimybė pabėgti nuo problemų, estetinio pasitenkinimo gavimas, seksualinis susijaudinimas (Zabeliauskas, 2008).
Zabeliauskas (2008) teigia, kadinformacijos gavėjui daromas didžiulis psichologinis ir kultūrinis poveikis. Dažniausiai žiniasklaidos atstovai akcentuoja teigiamą – prosocialų žiniasklaidos poveikį. Taip pat jis teigia, kad žiniasklaida turi įtakos vaikų socialinių įgūdžių formavimuisi ir vardina šiuos įgūdžius: sprendimų priėmimo, problemų sprendimo, kūrybiško mąstymo, kritinio mąstymo, efektyvaus bendravimo, asmeninio bendravimo, savęs pažinimo, emocijų valdymo, empatijos, streso įveikimo.
Koks bendras įvairių žiniasklaidos priemonių poveikis vaikams? Anderson, Huston, Schmit, Lineberger, Wriggt (cit. Berns, 2009) teigia, kad kartais labai sunku įvertinti vaikams žiniasklaidos daroma įtaką, nes reikia atkreipti dėmesį į daugelį kintamųjų, kurie laikui bėgant gali kisti arba turėti dvikryptį poveikį: vaiko amžių, pažintinius gebėjimus, lytį, socialinę patirtį, psichologinius poreikius. Dorr, Rabin (cit. Berns, 2009) pažymi, kad šeimos kintamieji yra ekonominės sąlygos (vaikui prieinamos žiniasklaidos rūšys – vaizdajuostės, knygos, kompaktinės plokštelės, kompiuteriai), laikas (kitos laisvalaikio praleidimo formos: žaidimai, sportas, kelionės ir kt.), tarpininkavimas (suaugusiųjų kontrolė, kaip vaikai naudoja žiniasklaidos priemones). Berns (2009) pažymi, jog dvikrypčiai kintamieji yra vaiko įgūdžiai (pavyzdžiui, ar vaikas moka dirbti su „Photoshop” programa) ir žiniasklaidos poveikis vaikui (pavyzdžiui, naršydamas internete vaikas randa įvairios informacijos). Lull (cit. Berns, 2009) pažymi, kad svarbu ne tai, kaip žiniasklaida veikia žmogų, o tai, kaip žmogus su ja elgiasi.
Berns (2009) pateikia ekologinį žmogaus raidos modelį. Žiniasklaida daro svarbiąįtaką vaiko socializacijai.
1pav. Ekologinis žmogaus raidos modelis.
2.1. Vaizdinė žiniasklaida – televizija ir kinas (filmai vaizdo juostose ir kompaktinėse plokštelėse)
Per pastaruosius keturiasdešimt metų informavimo priemonių srityje išsirutuliojo, bene svarbiausia naujovė – vis didėjanti televizijos įtaka. Šiuo metu televizorių turi praktiškai kiekvienas namų ūkis (Giddens, 2005).
Televizija – tai antžeminiais ir kabeliniais tinklais į televizoriaus ekraną perduodami vaizdai. Ji yra pramogų, mokomosios bei vartotojiškos informacijos ir žinių šaltinis (Berns, 2009). Singer, Zuckerman (cit. Berns, 2009) pažymi, kad televizija pasižymi kai kuriomis savybėmis, kurios išskiria ją iš kitų medijų – ji reikalaujadėmesio, pateikia trumpus epizodus, informacija ir vaizdai ekrane greitai keičiasi. Kinas – tai produkcija, sukurta demonstruoti kino teatre arba žiūrėti namuose per televizorių ar vaizdo leistuvą (Berns, 2009).
Iki 1983 m. Lietuvoje viešpatavo vienintelė valstybinė televizija. O dabar, po įvairių struktūrinių reformų, atsirado komercinių ir kitų užsienio kalbomis transliuojamų televizijų programų. Netrukus susiformavo naujas darinys – televizinė kultūra su savo madomis, „žvaigždėmis”, auditorija (Steponėnienė, 2007). Anot filosofo L. Donskio (cit. Steponėnienė, 2007), populiarioji nūdienos kultūra atspindi modernųjį pasaulį persmekusį jaunystės, sėkmės, grožio ir lengvo vartojimo kultą bei kitą bruožą – lengvo susitapatinimo su ja ir jos herojais mechanizmą, kai vartotojams suteikiama iliuzija, kad jie patys gali eiti savo stabų pėdomis ir tapti žvaigždėmis ar patys bent jau dalyvauti popkultūroje kaip jai svarbūs vartotojai. Žinoma, tai iliuzija, nes popkultūros iš tiesų dažniausiai tėra viešosios erdvės surogatai.Tautybė, individualybė, tapatybė ar kultūros kontekstas čia vaidina palyginti menką vaidmenį – juk tai kultūra, tobulai pritaikyta masiniam vartotojui. Neretai tarsi pamirštama, kad vaikai užima nemažą televizinės auditorijos dalį.
Steponėnienė (2007) pažymi, jog televizija klesti, kad tai – paveiki priemonė, kurios įtaka formuojant kiekvieno žmogaus pasaulėjautą, deja, yra didžiulė.
2.1.1. Televizijos ir kino filmų poveikis
Televizija ir kinas kelia daug rūpesčių, ypač dėl savo turinio ir poveikio vaikų socializacijaibei potencialios visuomenės reakcijos. Strasburger, Wilson (cit. Berns, 2009) pažymi, jog kalbant apie televiziją, vaikus reikėtų išskirti kaip ypatingą auditoriją. Dėl patirties stokos juos labiau negu suaugusiuosius veikia ilgas televizoriaus žiūrėjimas.
Pagal atliktas apklausas, Lietuvoje vaikai ir paaugliai, televizorių žiūri maždaug 3 – 4 valandas per dieną, dažnai nekontroliuojami suaugusiųjų (Steponėnienė, 2007). Vaikams, kurie televizorių ar vaizdajuostes žiūri ilgai, pritrūksta laiko kitai veiklai – skaityti, žaisti, sportuoti, bendrauti su šeima ir draugais.
Kas nutiko šeimos gyvenimui ir ritualams atsiradus televizijai? Berns (2009) teigia, kad galbūt televizija sutrumpino laiką, kurį skirdavome pokalbiams prie pietų stalo, žaidimams ar dainavimui, tačiau ji tapo neatskiriama šeimos gyvenimo dalis, nes televizorių paprastai žiūri visa šeima. Prie televizoriaus praleidžiamaslaikas daro įtaką sąveikoms šeimoje: santykių raidai, bendravimui, problemų sprendimui.
Cantor, Perse (cit. Berns, 2009) nuomone, vaikai painioja tikrovę su fantazijomis, todėl žinių apie pasaulį, esantį už šeimos ar kaimynijos ribų, dažnai semiasi iš televizijos ir filmų. Pasak Piaget (1962), vaikų ir suaugusiųjų mąstymas labai skiriasi. Vaikai tiki, kad visi judantys daiktai yra gyvi. Flavell, Miller (cit. Berns, 2009) teigia, kad mokyklinio amžiaus vaikai mano, kad animacinių filmukų herojai ir žmonės, kuriuos jie mato per televizorių, yra vienodai „tikri” ir gyvena televizoriuje, nes tokio amžiaus vaikams sunku suprasti skirtumą tarp pieštų ir tikrų įvykių.
Berns (2009) pažymi, kad televizija veikia nuostatas, elgesio būdus, stiprina įvairias baimes, ypač jei vaikas prie televizoriaus praleidžia daug laiko.
Per televizija ir filmuose vaikams gali būti rodomi bauginami vaizdai, įvykiai, pasiūlomos baugios idėjos. Toks pavyzdys yra smurtas, apibrėžiamas kaip atvira fizinės galios prieš kitus ar prieš save patį išraiška arba prievartos veiksmas, skausmo suteikimas žalojant, žudant. Nacionalinis smurto televizijoje tyrimas (cit, Berns, 2009) parodė, kad smurto rodymas per televiziją skatina: 1) smurtauti, 2) prarasti jautrumą smurtui, 3) pradėti bijoti būti užpultam. Tačiau smurto stebėjimo poveikis priklauso ir nuo vaiko savybių: amžiaus, patirties, temperamento.
Taipogi būtina pabrėžti per televiziją rodomos reklamos poveikį. Jeigu reklamos poveikio vartotojui problemą pavaizduotume skale, tai viename jos gale atsidurtų gamintojo pardavėjo interesai, o kitame – vartotojo poreikiai, interesai, nuomonėir kt. Reklama plečia gyventojų akiratį apie rinkos pasiūlą, padeda joje geriau orientuotis, lavina estetinį žmonių skonį, populiarina sveiką gevenseną, buities kultūrą ir pan. Tačiau specialiai sukoncentruotos ir į vartotoją nukreiptos psichologinės poveikio priemonės ir metodai neretai daro daugiau ar mažiau neigiamą poveikį vartotojui kaip žmogui. Ypač pažeidžiami šioje srityje vaikai (Ponelienė, 2008). Jaunesni negu 8 metų vaikai ypač lengvai pasiduoda reklamai. Televizijos reklamos veikia ir paauglius. Cigarečių reklamos didina tikimybę, kad paaugliai pamėgins rūkyti. Tą patį galima pasakyti ir apie alkoholio reklamas (Berns, 2009).
Be neigiamos įtakos televizija turi ir teigiamų pusių. Kai kurios laidos suteikia žinių apie istoriją, kultūrą, geografiją. Vaikai televizijos laidose gali surasti bendradarbiavimo, altruizmo, savikontrolės, empatijos modelių.
Apibendrinant, televizija suprantamakaip pramogos forma. Mano manymu, tėvai turi kontroliuoti vaikų televizijos žiūrėjimo įpročius, kad iš jos vaikai pasisemtų tik teigiamų aspektų. Taigi demokratinėje visuomenėje tik žiūrovas yra atsakingas už televizijos poveikį jam.
2.2. Spausdinta žiniasklaida: knygos ir žurnalai
Knygos yra rašytinė kalba. Kalba sudaro prielaidas socializacijai. Žurnaluose taip pat publikuojami rašytiniai tekstai, tačiau juose dar gausu nuotraukų, reklamų, kurios užima daugiau vietos negu straipsniai. Žurnalai daugiau ugdo vartotojiškumą. Paprastai jie būna skirti kokiai nors sričiai: madai, sportui, įžymybių gyvenimui, mizikai, kompiuteriams, mokslui, naminiams gyvūnams ir kt. Kaiser Family Foundation (cit. Berns, 2009) pažymi, kad paaugliai žurnaluose ieško patarimų tokiais klausimais, kaip, tarpusavio santykiai, išvaizda, mados, muzika ir kt.
Berns (2009) teigimu, spausdinta žiniasklaida moko istorijos, ugdo vertybes, moralės normas, formuoja idealus ir nuostatas. Tačiau knygos ir žurnalai gali kelti nerimą – fantazijos pynimas su tikrove, smurto, siūlomų vertybių ir stereotipų, net ir vartotojiškumo ugdymo – žaislų, drabužių kino filmų reklamavimo.
2.2.1. Knygų ir žurnalų įtaka vaikų raidai
Pažintinė raida. Knygos skatina pažintinę raidą. Jos teikia ne tik žinių ir idėjų, bet ir gyvenimo patirties, skatina vaizduotę. Maži vaikai iš iliustruotų knygelių gali išmokti savaitės dienas, skaičiuoti iki penkių ir pan. Knygos gali padėti vaikams suprasti save ir kitus žmones, išmokti susidraugauti, valdyti savo gyvenimą.
Kalbosir skaitymo įgūdžių raida. Knygos skatina vaiko kalbos vystymąsi. Iš dalies didesnį skaitymo, o ne pašnekesių ir kitų žiniasklaidos formų poveikį kalbos raidai galima paaiškinti tuo, kad literatūrinė kalba yra labiau struktūrizuota ir sudėtingesnė. Vaikiškose knygelėse naudojamos sintaksinės formos yra sudėtingesnės ir turtingesnės, negu vaikams skirtose televizijos laidose (Berns, 2009). Barslay, Benelli, Curtis (cit. Berns, 2009) nuomone, žiūrint televizijos laidą vaiko kalba vystosi pasyviai, o skaitant ir pasakojant aktyviai.
Psichologinė raida. Knygos siūlo įvairius modelius – elgesio, lyčių, vaidmenų, profesijų. Pavyzdžiui, iš knygelių vaikai sužino apie savo tėvelių profesijas. Knygos gali padėti vaikams išspręsti įvairias jiems svarbias problemas. Pavyzdžiui, kai kurios pasakos supažindina su agresyvumu ir kitomis blogomis savybėmis, moko su jomis kovoti.Taip pat suteikia vaikams galimybę analizuoti ir suprasti savo bei kitų žmonių jausmus.
Taigi knygos ir žurnalai atlieka svarbų vaidmenį socializacijoje. Iš jos mokomės istorijos, vertybių, moralės normų, idealų ir nuostatų. Spausdinta žiniasklaida padeda ugdyti kalbinius ir skaitymo įgūdžius, skatina pažintinę ir psichosocialinę raidą. Tačiau ji kelia ir susirūpinimą, nes jose gali būti propaguojamos abejotinos vertybės, vaizduojamas netikroviškas gyvenimas, smurtas ir kt.
2.3. Dialoginė ir daugialypė įranga
Dialoginė ir daugialypė įranga – tai technologijos, kurios suteikia vartotojui galimybę aktyviai dalyvauti (kompiuteriai, kompiuteriniai žaidimai, mobilieji telefonai).
Sunku nustatyti, kokį poveikį vaikams daro dialoginės ir daugialypės įrangos įvairovė, tačiau dauguma psichologų ir edukologų sutaria, kad jis suteikia vaikams galios jausmą. Vaikai darosi savarankiškesni, nes jie lengvai gali surasti reikiamą informaciją, pramogas ir pasirinkti bendravimo būdą. Kai kurie vaikai ima manyti, kad sugebėdami naudotis daugialype įranga jie yra gudresni už tėvus ir mokytojus, todėl gali tiesų semtis iš žiniasklaidos, o ne iš suaugusiųjų. Žiniasklaida siūlo daugybę šį klaidingą įsitikinimą stiprinančių pavyzdžių, nes dažnai vaizduoja vaikus, kurie yra gudresni už suaugusiuosius (pavyzdžiui, filmuose „Haris Poteris” arba „Vienas namuose”) (Berns, 2009).
2.3.1. Kompiuteriai ir internetas
Kompiuteris – skaičiavimo mašina. Kompiuteris neturi intelekto, negali priimti savarankiškų sprendimų ir negali daryti klaidų.Įrenginys kiekvieną savo veikimo sekundę atlieka skaičiavimus, kurie pasireiškia darbo atlikimu. Kompiuterių galimybės bei įvairovė priklauso nuo programinės įrangos, kuri gali atlikti daug operacijų.
Internetas – informacijos sandėlis. Jis buvo sukurtas kaip JAV gynybos departamento padalinius jungiantis tinklas, kuriam nebuvo pavojinga jokia ataka, nes jis neturėjo centrinio valdymo pulto. Greitai šį tinklą keitimuisi informacija ėmė naudoti universitetai, vėliau jis paplito verslo sektoriuje ir tarp individualių vartotojų. Internetas tapo viešąja erdve, bendravimo ėmė nevaržyti nei laikas, nei erdvė. Šis tinklas neturi šeimininko, jo nekontroliuoja joks asmuo ar institucija, vyrauja žodžio laisvė. Internetas, kaip globalus tinklas, aprėpia daug skirtingų kultūrų. Įvairios svetainės, elektroninis paštas, pokalbių, naujienų svetainės paverčia pasaulį, McLuhano žodžiais „globaliukaimu” (Berns, 2009).
Giddens (2009) pažymi, kad interneto sklaida po Žemės rutulį sociologams uždavė svarbių klausimų. Internetas keičia kasdienio gyvenimo kontūrus – nutrina ribas tarp to, kas globalu, ir to, kas lokalu, pateikia naujus komunikacijų bei sąveikų kanalus, leidžia per internetą atlikti vis daugiau kasdienių darbų. Tačiau internetas kartu ir kelia grėsmę pakirsti žmonių santykius ir bendruomenes. Kai kurie sociologai baiminasi, kad interneto technologijos sklaida padidins socialinę izoliaciją bei atomizaciją. Jie teigia, kad dėl padidėjusių galimybių namuose naudotis internetu žmonės mažiau bendrauja su šeima ir draugais. Nukenčia asmeniniai santykiai, užmarštyje atsiduria tradicinės pramogų formos – teatro lankymas, knygų skaitymas, retėja socialinio gyvenimo audinys.
Kompiuteris suteikia informacijos, leidžia mokiniams tobulinti įgūdžius, skatina kūrybingumą, nes nebereikia skirti daug laiko mechaniniams veiksmams (pavyzdžiui, rašyti ranka), suteikia galimybę vertinti ( Berns, 2009).
Nerimaujama, kad kompiuterius namuose turintys vaikai gali tapti atsiskyrėliais, nes jie pasirenka vienatvę, o ne bendravimą. Tačiau šis teiginys nėra įrodytas. Sleek (cit. Berns, 2009) atliko tyrimą, kur dvejus metus buvo stebimi nuolat prie kompiuterio laiką leidžiantys žmonės. Pastebėta, kad kuo daugiau laiko skiriama kompiuteriui, tuo mažiau jo lieka socialinei veiklai.
Berns (2009) pažymi, jog nerimą gali kelti tai, kad vaikai internete gali rasti informacijos, kuri prieštarauja šeimos vertybėms. Pavyzdžiui, pornografijos motyvų dažnai pasitaiko interneto reklamose ir elektroniniu paštu gaunamose šiukšlėse.Galima lengvai prisijungti prie bankų, verslo organizacijų, valdžios ir valstybinių įstaigų, parduotuvių, bibliotekų, universitetų svetainių, svetainių specifinių interesų turintiems žmonėms ir pan.
Taigi daugelis autorių pateikė kompiuterių ir interneto svarbą ir reikšmę žmonių gyvenime. Tai pat atskleidė šių priemonių trūkumus ir neigiamas puses. Mano manymu, kompiuterio ir interneto išradimas ne tik palengvino žmonių gyvenimą, bet ir atnešė neigiamų aspektų. Todėl nereikia leisti, kad šios technologijos reguliuotų mūsų gyvenimą, ir naudojantis jomis daugiau dėmesio kreipti į žmogiškuosius tikslus ir socialines vertybes. Kreipaint dėmesį į labiausiai pažeidžiamą visuomenes dalį – vaikus, manau, tėvai turėtų padėti vaikams išmokti kritiškai mąstyti, kritiškai vertinti interneto informaciją ir paslaugas.
2.3.2. Vaizdoir kompiuteriniai žaidimai
Vaizdo ir kompiuteriniai žaidimai – alternatyva televizijos laidoms. Žaidimai gali būti: mokomieji, tobulinantys konkrečius įgūdžius, pavyzdžiui, matematikos, rašybos, skaitymo. Kituose žaidėjai kuria įvairias strategijas. Greenfield (cit. Berns, 2009) teigia, kad kompiuteriniai žaidimai yra priemonė, jungianti dinamišką vaizdą ir aktyvų vaiko dalyvavimą. Kaiser Family Foundation (cit. Berns, 2009) tyrimų rezultatai rodo, kad 92% vaikų ir paauglių nuo 2 iki 17 metų žaidžia kompiuterinius žaidimus. Per dieną šiam užsiėmimui jie vidutiniškai skiria 20 – 33 minutes. Labiausiai vaikai mėgsta fantastinius smurto, pramogų ir mokomuosius žaidimus. Berniukai vaizdo žaidimus žaidžia dažniau nei mergaitės.
Dietz, Nacional Institute on Media nd the Family ir Provenzo (cit. Berns, 2009) teigia, kad didžiausią susirūpinimą kelia tai, kad populiarūs interaktyvieji žaidimai diegia smurto, agresijos, sekso, lyčių vaidmenų stereotipus ir programuotojų primetamas logikos taisykles.
Nacionalinis žiniasklaidos ir šeimos institutas (National Institute on Media ant the Family, 2001) (cit. Berrns, 2009) išanalizavo kompiuterinių žaidimų tyrimų duomenis ir apibendrino jų poveikį vaikams.
Teigiamas poveikis:
Per žaidimus vaikai susipažįsta su informacinėmis technologijomis.
Žaisdami vaikai išmoksta laikytis taisyklių.
Kai kurie žaidimai moko spręsti problemas, ugdo loginį mąstymą.
Žaidimai lavina motoriką ir orientaciją erdvėje.
Vaizdo žaidimai suteikia galimybę drauge žaisti suaugusiajam ir vaikui.
Neigiamas poveikis:
Smurtiniaižaidimai labiau nei pasyvus smurto scenų stebėjimas skatina elgtis agresyviai.
Dažnai žaidimuose vyrauja agresija, rungtyniavimas ir stereotipai.
Dažniausiai žaidimai nesuteikia galimybių savarankiškai mąstyti ir kurti.
Žaidimai gali supainioti tikrovę ir fantazijas.
Labai daug laiko žaidžiant kompiuterinius žaidimus gali pablogėti mokymosi rezultatai.
Apibendrinant, galima teigti, jog vaizdo ir kompiuteriniai žaidimai turi teigiamas ir neigiamas puses. Mano manymu, vaizdo ir kompiuteriniai žaidimai bus saugūs vaikams jei tėvai įvertins ir nuspręs, kurie žaidimai yra tinkami jų vaikams. Ribos žaidimams skiriamą laiką, įpratins vaikus pirmiausia parengti pamokas ir atlikti namų ruošos darbus. Suaugusieji turi aptarti žaidimo turinį su vaikais, paaiškinti jiems prieštaravimus tarp tikrovės ir fantazijų.
2.3.3. Mobiliejitelefonai
XX a. dešimtasis dešitmetis išvydo naują ir svarbų telekomunikacijų srities reiškinį – vis populiarėjančius mobiliuosius telefonus. Patys mobilieji telefonai – ne naujovė, tačiau visai nesenai atsirado technologija paskatinusi jų virsmą globaliu reiškiniu.
Tokiais laikais, kai žmonėms būdinga nuolatos judėti, reguliariai važinėti į darbą, dažnai keliauti ir visą dieną įtemptai tvarkyti daugybę reikalų, mobilieji telefonai – nepaprasta vertybė. Galima veiksmingiau susidoroti su darbu, tėvai gali palaikyti ryšį su savo paaugliais vaikais, asmeninius bei profesinius reikalus įmanoma tvarkyti pakeliui arba ten, kur nėra fiksuoto ryšio telefono.
Tačiau kiti perspėja, jog telefonai kelia ir tam tikrą nerimą. Darbo diena ilgėja ir iš individo reikalaujama daugiau pastangų, mobilieji telefonai, atrodo, dar paspartina gyvenimo tempą, nes kėsinasi atimtį asmeninį laiką (Giddens, 2005). Taipogi šiuo metu populiarioje žiniasklaidoje teigiama, kad naudojimasis mobiliuoju telefonu kenkia sveikatai, tačiau tai nėra įrodyta mokslo ir tėra hipotezė.
Apibendrinant, mobilusis telefonas yra universali bendravimo ir informacijos priemonė. Mano manymu, tai viena iš dialoginės ir daugialypės įrangos, kuri mažiausiai susilaukia kritikos ir yra labiau pripažįstama visuomenės.
2.4. Garsinės medijos: muzika
Visais laikais visose kultūrose žmonės kūrė muziką ir jos klausėsi. Muzika – bendravimo ir emocijų raiškos priemonė, meno rūšis, šventė, tradicijos ir pramoga. Šiais laikais muziką pristato įvairios priemonės: muzikos įrašai,radijas, televizija, vaizdajuostės, kompaktinės plokštelės (Berns, 2009).
Kaip savo informavimo priemonių ir komunikacijų globalizacijos tyrime pastebėjo D. Heldas ir jo kolegos (cit. Giddens, 2005), „muzikinė forma pritampa prie globalizacijos veiksmingiau, negu bet kuri kita”. Taip atsitinka dėl muzikos gebos peržengti rašytinės ir sakytinės kalbos ribotumus, pasiekiant ir patraukiant masines auditorijas. Globalinė muzikos pramonė, kurioje vyrauja nedaugelis multinacionalinių korporacijų, buvo sukurta remiantis jų gebėjimu surasti, įgyvendinti, pateikti į rinką ir išplatinti tūkstančių menininkų muzikinius kūrinius viso pasaulio auditorijoms. Technologinė raida, pradedant asmeninėmis stereofoninėmis sistemomis, muzikininiais televizijos kanalais ir baigiant kompaktinėmis plokštelėmis, suteikė naujesnių, įmantresnių būdų muzikai po visą pasaulį platinti (Giddens, 2005).
Muzika atspindiistorinius kultūros pokyčius. Elkind, Jaffe (cit. Berns, 2009) pažymi, kad jos poveikis yra kitoks negu televizijos ir knygų, nes muzika – jaunimo subkultūros išraiška, dažnai nepriimtina suaugusiesiems. Įvairios muzikos rūšys (hiphopas, rokas, bliuzas, alternatyvioji muzika ir kt.) daro įtaką socializacijai. Jaffe (cit. Berns, 2009) teigia, kad muzika yra socializacijos dalyvė, nes žadina emocijas, o dainos žodžiai perteikia konkrečias vertybes. Dainų žodžių interpretacija priklauso nuo klausytojo motyvacijos, patirties, žinių ir savivaizdžio (žmogaus nuostata savo paties atžvilgiu).Prisky, Rosenbaum, Thomsom (cit. Berns, 2009) tyrimų rezultatai rodo, kad vaikai prieš paauglystę ir paaugliai dažnai nesupranta dainų tekstų potekstės arba ja nesidomi. Kiti tyrimai rodo, kad muzikos klausymasis – tai galimų savųjų Aš tyrinėjimas vaizduotėje (galios ir pergalės įvaizdžiai, idealizuoto mylimojo išgelbėjimas). Šį faktą sustiprina muzikiniai klipai, kuriuose garso poveikį sustiprina vaizdas. Muzikos poveikį slopina kartu esantys šeimos nariai, jei jie tokiai muzikai nepritaria (Berns, 2009). Christensonas ir Robertsas (cit. Berns, 2009) pastebėjo, kad paaugliai iš muzikinių klipų ir televizijos programų stengiasi sužinoti, kas tuo metu populiaru ir madinga, o ne kokios yra socialinės vertybės. Pastebima, kad kai kuriais atvejais, dainų tekstai gali turėti blogą įtaką – dainų tekstuose gali būti išreiškiamas pasibjaurėjimas privilegijuotaisiais visuomenės sluoksniais ir kt.
Apibendrinant, muzika daro įtaką socializacijai, nes ji užvaldo dėmesį ir emocijas, o dainų tekstai teikia konkrečias vertybes.
Išvados
1.Komunikaciją galima traktuoti kaip socialinį individų dialogą ir procesą, kuriuo naudojantis kodais perduodama informacija, daromas ir patiriamas poveikis. Komunikacija yra priemonė asmens siekiams ir poreikiams patenkinti. Tai – socialinė sąveika, kuri daro įtaką asmens, organizacijų, visuomenės pokyčiams.
2. Modernioje visuomenėje žiniasklaida pradėjo atlikti vieną iš pagrindinių vaidmenų. Žiniasklaida – tai komunikacijos terpė: laikraščiai, žurnalai, knygos, televizija, radijas, kinas, vaizdajuostės, internetas ir kitos formos, pasiekiančios masines auditorijas. Ji daro esminę įtaką mūsų gyvenimui. Ne vien teikia mums pramogas, bet ir formuoja informacijos visumą, kuria pasiremiame savo kasdieninėje veikloje.
3. Televizija suprantama kaip pramogos forma. Veikdama pojūčius ji reikalauja iš auditorijos atrankinio dėmesio, kuris priklauso nuo individualių savybių: psichologinių poreikių, nuostatų,motyvų, įpročių, interesų, vertybių, moralės normų, įsitikinimų ir patirties. Rūpestį kelia televizija ir kino fimai, atimantys daug laiko, keičiantys šeimos gyvenimą, painiojantys tikrovę ir fantazijas, veikaintys vaizduotę. Juose rodomi smurto vaizdai, į vaiko sąmonę diegia antivertybes (stereotipus, seksualumą), mažiau laiko lieka kitai veiklai.
4. Spausdinta žiniasklaida buvo reikšmingiausia ankstyvosios žiniasklaidos priemonė. Ji iki šiol išlieka svarbi, tik dabar ją papildė kitos, naujesnės informavimo priemonės, ypač televizija ir internetas. Knygos – svarbus žinių šaltinis. Knygos ir žurnalai atlieka svarbų vaidmenį socializacijoje, nes perduoda kultūrinį paveldą naujoms kartoms. Iš jos mokomės istorijos, vertybių, moralės normų, idealų ir nuostatų. Padeda ugdyti kalbinius ir skaitymo įgūdžius, skatina pažintinę ir psichosocialinę raidą. Spausdintos žiniasklaidos poveikis vaikams kelia susirūpinimą, nes knygose ir žurnaluose propoguojamos abejotinos vertybės. Nerimą kelia ir netikroviškas gyvenimo vaizdavimas, smurtas, vartotojiškumo ir stereotipų diegimas.
5. Dialoginė ir daugialypė įranga – kompiuteriai, vaizdo žaidimai, mobilieji telefonai. Jų naudojimas mokymo įstaigose išplėtė mokymo galimybes, tačiau jų nauda namuose vertinama prieštaringai. Ypač nerimaujama, kad dėl jų mažėja socialinių sąveikų, nelieka laiko kitai veiklai. Vaizdo žaidimai kupini agresijos, sekso scenų ir stereotipų. Painiojama tikrovė ir fantazija. Kompiuteriai ir internetas atveria jaudinančias naujas galimybes, tačiau skatina socialinę izoliaciją ir anonimiškumą, gali pakirsti žmonių santykius ir ardyti bendruomenes.
6.Garsinės medijos: muzika – daro įtaka socializacijai, nes ji užvaldo dėmesį ir emocijas, o dainų tekstai formuoja konkrečias vertybes. Daugelis paauglių pasirenka muzikos žanrą, grupę, atlikėją ir tapatinasi su juo. Toks tapatinimasis gali daryti įtaką aprangai, elgesiui, draugų pasirinkimui ir savivaizdžiui.
LITERATŪRA
Baršauskienė, V., Janulevičiūtė – Ivaškevičienė, B. (2005). Komunikacija: teorija ir praktika. Kaunas: Technologija.
Berns, R. M. (2009). Vaiko socializacija: šeima, mokykla,visuomenė. Vilnius: Poligrafija ir informatika.
Bielinis, L. (2005). Visuomenė, valdžia ir žiniasklaida: prieštaringa komunikacinė simiozė. Vilnius: Eugrimas.
Fiske, J. (2001). Įvadas į komunikacijos studijas.Vilnius: Baltos lankos.
Habermas, J. (2001). Why Europe Needs a Constitution? New Left Review. [Žiūrėta 2012 – 11 – 24]. Prieiga per internetą: http://www.newleftreview.net/PDFarticle/NLR24501.pdf.
Giddens, A. (2005). Sociologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
Jusienė, R., Tuominienė, J. (2005). Televizoriaus žiūrėjimo trukmės ir turinio ryšys su mokyklinio amžiaus vaikų psichologiniu prisitaikymu. Socialinis darbas, 4(1), p. 14 – 23.
Lunkevičienė, V. (2005). Televizijos kaip masinės informacijos subkultūros poveikis 5 – 7 metų vaiko ugdymui(si). [Žiūrėta 2010 – 11 – 24]. Prieiga per internetą: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2005~D_20050627_180018-56776/DS.005.0.02.ETD
Ponelienė, R. (2008). Reklamos tipų, tikslų, poveikio vaikui, kaip vartotojui, teoriniai aspektai. Jaunųjų mokslininkų darbai, 4(20), p. 203 – 207.
Steponėnienė, G. (2007). Televizijos įtaka vaikams ir jaunimui. Švietimo naujienos, 17, p. 9 – 11.
Šimkauskas, H. (2008). Žurnalai vaikams – nevaikiški. [Žiūrėta 2010 – 11 – 24]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-07-07-henrikas-simkauskas-zurnalai-vaikams-nevaikiski/29421
Urbonas, V. (2001). Žurnalistikos pagrindai. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla.
Vveinhardt, J., Almintaitė, J. (2008). Neverbalinės komunikacijos įtaka darbuotojų santykiams paslaugas teikiančiose organizacijose. Ekonomikair vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 4(13), p. 398 – 405.
Zabeliauskas, D. (2008). Žiniasklaidos ir paauglių delinkventinės elgsenos ryšys. [Žiūrėta 2012 – 11 – 24].Prieiga per internetą: http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20080618_154305-61280/DS.005.0.01.ETD
18