Visuomenės reakcija į nusikaltimą

Nusikaltimas – elgesys, kuriuo yra neteisėtu būdu kėsinamasi į tai, kas, visuomenės nuomone, yra vertinga ir verta turėti. Bausmė yra atsakas į tokį elgesį. Visuomeninės reakcijos į nusikaltimą dažnai išreiškiamos socialine kontrole – procesu, kuris perteikia paklusnumą visuomenės normoms ir įstatymams. Viena tokios reakcijos rūšis – formali socialinė kontrolė – paklusimas įstatymams, kriminalinio teisingumo sistemai, teismams bei pataisos institucijoms. Tačiau egzistuoja ir kitoks būdas paklusti visuomenei – individų ar jų grupių reakcija į nusikaltimą, kurią sudaro
bendraamžių ar visuomenė daromas spaudimas nusikaltėliui, pašalinio žmogaus bandymas sustabdyti nusikaltimą, kolektyvinis tvarkos paalaikymas ir pan.

I. Neformali nusikaltimo kontrolė. “Saugomos erdvės” modelis
Pasitaiko, kad apie rimtus nusikaltimus nėra net pranešama policijai. Toks veiksmas nusikaltėliui padeda išvengti formalių sankcijų. Tačiau individas, padaręs nusikaltimą, jokiu būdu neišvengs tokių neformalių socialinės kontrolės aspektų, kaip grupės vertinimas ar individo, buvusio nusikaltimo liudininku, įsiterpimas. Dažnai nusikaltusiajam yra svarbiau jo reputacija bendruomenės akivaizdoje, nei teismo galutinis sprendimas. Tačiau nusikaltimas dažnai kuria baimę, nepasitikėjimą ir įtarinėjimus, kurie gali sumažinti tarpusavio santykių sklandumą bendruomenėje. Socialinio solidarumo silpnėjimas mažins neformaliąją socialinę kontrolę. Paastarasis veiksmas gali įtakoti nusikalstamumo lygio didėjimą, kadangi sumažėja potencialiam nusikaltėliui visuomenės daromas spaudimas siekiant jį išlaikyti paklusnų įstatymams.
Laikantis tos nuomonės, kad neformali socialinė kontrolė bus aktyvesnė tose bendruomenėse, kur egzistuoja glaudesni individų tarpusavio santykiai, turėtume smulkiau paanalizuoti, kaip skirtingai ši

io fenomeno intensyvumas atsiskleis mažuose ar dideliuose miestuose, kaip dviejose elementariausiose primityvios ir modernios visuomenių išraiškose.1
Neformali kontrolė efektyviau veikia ten, kur žmonės gerai vienas kitą pažįsta ir tiesiogiai vienas su kitu bendrauja, o daugelio tyrimų rezultatai rodo kad nusikalstamumo lygis mažėja mažėjant bendruomenės narių skaičiui. Potencialūs nusikaltėliai mažose bendruomenėse gali būti lengviau atpažįstami kaip pašaliečiai, todėl su jais iš anksto yra elgiamasi kaip su įtariamaisiais. Priešingai, didelių miestų gyventojams yra sunkiau atskirti vietinį gyventoją nuo pašaliečio, kadangi heterogeniška tokio miesto bendrija reiškia įvairių vertybių ir normų egzistavimą. Gyvenantys mieste kasdien sutinka daugybę kitų žmonių, todėl nenuostabu, kodėl didelių miestų gyventojams dažnai reikalinga fiziškai atsiriboti nuo kitų tam, kad apsaugotų save nuo informacijos pertekliaus. Be to jie yra labiau linkę su kiitais žmonėmis bendrauti nesileisdami į didelius asmeniškumus, priešingai, išlaikydami distanciją ir akcentuodami savo socialinius vaidmenis. Tai paaiškina tyrimo rezultatai, kuomet buvo tiriama, kokia dalis didelių arba mažų miestų gyventojų leistų nepažįstamajam pasinaudoti jų telefonu. Kaip ir buvo galima tikėtis, mažų miestelių gyventojai dažniau buvo pasiruošę be jokio įtarimo pašalietį įleisti į savo namus, nei didmiesčių gyventojai, kurie buvo linkę išsiaiškinti visas smulkmenas dar neatidarius durų nepažįstamajam.
Panašus tyrimas parodė, kad didelių miestų gyventojai buvo labiau linkę pripažinti nusikaltimo jų bendrijoje galimybę, nei mažų mi
iestelių gyventojai., kurie dažniau buvo įsitikinę, kad gyventi miestelyje yra saugiau, todėl esą jiems pilnai pakanka neformalios kontrolės. Priešingai, didmiesčių gyventojai yra besitikintys nusikaltimo bet kuriuo metu, todėl jie pirmenybę teiktų oficialioms struktūroms, garantuosiančioms saugumą jų bendruomenėje.
Nesaugumo būsena didmiesčių gyventojams dažniausiai asocijuojasi su saugumo nebuvimu gatvėse, miesto parkuose ir pan. žmonės teigė, kad juos labiausiai baugina ištuštėjusios gatvės naktį. Pasak jų, neformali socialinė kontrolė yra praktiškai neįmanoma, kadangi tiesiog nėra žmonių kurie galėtų tą kontrolę atlikti. Vienas iš lengviausių šios problemos sprendimo variantų būtų tiesiog geras gatvių apšvietimas. Tačiau kai kuriems architektams atrodė, kad toks bandymas būtų neveiksmingas. Pavyzdžiui, architektas O. Newman’as teigė, kad yra būtinas piliečių įsitraukimas į nusikalstamumo prevenciją, kuris pasireikštų tik sukūrus saugomą erdvę (defensible space).
Iš esmės saugomoji erdvė suvokiama kaip tokių gyvenamųjų namų projektavimas, kada gyventojai galėtų atskirti kaimyną nuo pašaliečio. Namas planuojamas taip, kad skatintų kaimynų tarpusavio bendravimą, be to pats namas ir aplinkinė teritorija turėtų visada išlikti priežiūroje. Nusikalstamumo lygis turėtų būti mažinamas projektuojant namą taip, kad individas būdamas namo išorėje, galėtų matyti, kas vyksta namo viduje tokio pobūdžio namai dažniausiai yra vos keleto aukštų L-formos gyvenamieji pastatai. Kiemas tokios formos name yra lengvai stebimas, jame turėtų būti gerai įrengto poilsio ir žaidimų ai
ikštelės, kurios padėtų vaikus išlaikyti prie namų ir tuo būdu išlikti tėvų priežiūroje.
Kaip teigia O. Newman’as, “gyventojai nori matyti ir būti matomi, girdėti ir būti girdimi dieną ir naktį”. Priežiūra ir stebėjimas mažina nusikalstamumą, o saugios aplinkos kūrimas mažina nerimą. Žmogus tik jausdamasis saugiai, praleis daugiau laiko viešoje vietoje, tuo pačiu didindamas neformalią elgesio kontrolę.
Žinoma, ką tik aptartas O. Newman’o namų projektavimo metodas neišvengė ir kritikos. Pirmiausia kaltintas dėl savo teorijos nenuoseklumo bei empirinių duomenų, įrodančių idėjos teisingumą, stygio, architektas yra užpuolamas ir dėl to, kad akcentuodamas fizinius šio modelio ypatumus, jis užmiršta socialinius-demografinius kintamuosius, tokius kaip gyventojų amžius (tikėtina, kad name, kuriame gyvens daugiau paauglių, bus aukštesnis nusikalstamumo lygis), rasinė gyventojų sudėtis, nedarbo lygis, gyventojų mobilumas ir pan.

Kita problema, susijusi su minėtuoju modeliu, yra ta, kad kuriama prevencinė aplinka gali įtakoti nusikalstamumo rodiklius tiek skatinant gyventojus imtis veiksmų sustabdant potencialių nusikaltėlių veiklą, tiek mažinant galimybes jiems įvykdyti nusikaltimą (pvz., spynos ant langų ir durų). Kitaip sakant, saugomos erdvės modelis teigia, kad nusikalstamumas turėtų būti kontroliuojamas gyventojų elgesiu, tačiau kol kas tyrimų rezultatai rodo, kad nusikaltimų lygis yra mažinamas tik nusikaltėliams apribojant galimybes atlikti nusikaltimą.

Taigi, saugomos erdvės idėja išlieka, tačiau pats modelis turėtų būti koreguojamas skiriant daugiau dėmesio ne
e fizinėms dizaino charakteristikoms, bet tam kaip sociokultūrinės charakteristikos įtakos elgesį tam tikroje teritorijoje, kaip žmonės galėtų imtis kontroliuoti teritoriją formuodami socialinius tinklus.

II. Individuali reakcija į nusikaltimą

Neformali nusikalstamumo kontrolė priklauso ne tik nuo viešųjų vietų stebėjimo, bet ir nuo pasiryžimo imtis veiksmų matant, kad vyksta nusikaltimas. Bendras stebėjimo, ar nevyksta nusikaltimas ir įsikišimo į vykstantį nusikaltimą derinys buvo pavadintas apsaugančia kaimynyste (protective neighbouring). Pastaroji yra dažnesnis fenomenas tarp tu žmonių, kurie turi didesnes pajamas, yra ilgiau gyvenantys toje vietoje, gyvena privačių namų kvartale.

Bendriausias veiksmas, kurio žmonės imasi, norėdami sustabdyti nusikaltimą – policijos iškvietimas. Tik retkarčiais žmonės patys bando įsikišt. Ko gero, nusikaltimo baimė lemia tai, kad žmonės atsiriboja nuo socialinių kontaktų, , vengia nepažįstamųjų, naktį niekur neina iš namų. Būtent tokie poelgiai mažina tikimybę, kad kas nors sureaguos į vykstantį nusikaltimą, stengsis jį sustabdyti

Kaip tada žmonės reaguoja į vykstantį nusikaltimą ar kitus pagalbos reikalaujančius veiksmus? L.Z.Friedman teigia, kad pirminė reakcija yra baimė būti sužalotam pačiam. Kad nusikaltimo liudininkas imtųsi kokių nors veiksmų, jis pirma turi tiksliai įvertinti situaciją, ar tikrai jo pagalba yra reikalinga. Deja, dažnai pagalbos reikalaujančios situacijos liudininkams yra dviprasmiškos ir neaiškios. Pavyzdžiui, kai kam užpuolimas gatvėje gali atrodyti, kaip šeimyninis ginčas. Dažnai liudininkai tiesiog nesugeba sureaguoti adekvačiai: jie negali patikėti, kad kažkas tokio ypatingo gali vykti esamuoju metu jų akivaizdoje, jie pateisina savo neveiklumą save įtikinėdami, kad auka ir užpuolikas pažįsta vienas kitą ir t.t. Tyrimai parodė, kad stebėtojai yra greičiau linkę įsiterpti į ginčą tarp nepažįstamųjų, nei tarp šeimos narių. Taipogi, liudininkas bus labiau suinteresuotas įsiterpti į ginčą, jei matys, kad auka yra iš tiesų nekalta, arba jei jis sugebės solidarizuotis su auka bendriems veiksmams prieš užpuoliką. Kita vertus, stebėtojas ko gero toleruos viktimizaciją žmonių, kurie atlieka “nevertinamus” socialinius vaidmenis: prostitutės, homoseksualistai ir kitų socialinių mažumų atstovai. Jei stebėtojo požiūris į auką bus niekinamas, tikimybė, kad stebėtojas apgins auką, yra taip pat nedidelė.

Kad stebėtojai bandytų sustabdyti nusikaltimą, jiems prieš tai reikia atlikti nemažai sprendimų: “ar tikrai ši situacija reikalauja mano paramos?”, “ar būtinai aš turiu padėti?”, “kokio pobūdžio pagalba aš galėčiau suteikti?” tokie ir panašūs klausimai užklumpa stebėtoją įvykio vietoje.

Dažnai nusikaltimo vietoje esantis didelis stebėtojų skaičius įtakoja naujo fenomeno, kuris vadinasi pliuralistinis nežinojimas (pluralistic ignorance) atsiradimą. Gali atsitikti taip, kad iš minios stebėtojų dėl tam tikrų priežasčių staiga nei vienas nesiims jokios veiklos, kad suteiktų aukai pagalbą. Tokiu atveju likusieji gali pradėti galvoti, kad gal iš viso pagalba nėra reikalinga, jei jau niekas nesiruošia pagelbėti aukai. Kitaip sakant, stebėtojai savo veiksmus organizuoja pagal kitus stebėtojus.

Dar vienas fenomenas, kuris būdingas stebėtojų grupėms, yra atsakomybės pasidalijimas ( diffusion of responsibility). Svarstant, ar verta padėti aukai, galutinį sprendimą dažnai įtakoja laikymasis tos nuomonės, kad “kažkas kitas turėtų padėti” arba kad “visi vienodai atsakingi, ir jei kas nors nebando padėti, tai ira aš nebandysiu”. Iš tiesų, kuo didesnė stebėtojų minia, tuo didesnis yra atsakomybės pasidalijimas, ir tuo mažesnė tikimybė, kad kas nors imsis pagalbos aukai.

Šnekant apie priešingas tendencijas, reikia paminėti, kad dažniausiai aukai padeda tas stebėtojas,kuris gyvena toje teritorijoje, kurioje vyksta nusikaltimas. Be to dažniau atskubės į pagalbą tie nusikaltimų liudininkai, kurie yra labiau pasitikintys savimi, turintys kokių nors žinių apie pirmosios pagalbos suteikimą, yra praėję kokius nors su tuo susijusius kursus. Dar viena tendencija, kurią galime išskirti, yra ta, kad didžioji dauguma stebėtojų, atskubėjusių nukentėjusiajam į pagalbą, yra vyriškosios lyties atstovai, kurie yra aukštesni, nei vidutinio ūgio bei sunkesni, nei vidutinio svorio. Dažniausiai jie yra ir aukštesni bei sunkesni , nei užpuolikas.

Prisimenant mūsų neformalios kontrolės aktyvumą didesniuose bei mažesniuose miestuose, čia taipogi galime užfiksuoti tam tikrų tendencijų: patekusiems į bėdą dažniau atskuba į pagalbą tie, kurie yra išaugę mažesniuose miestuose. Priežastimi tokios tendencijos gali būti idėja, kad ten, kur žmonės vienas kitą geriau pažįsta, yra mažesnis pliuralistinio nežinojimo bei atsakomybės apsidalijimo laipsnis.

III. Kolektyvinė reakcija į nusikaltimą
Kartais žmonės buriasi į grupes, kad pasipriešintų nusikalstamumui. Jie gali dirbti kokiam nors politiniam veikėjui, kuris garantuoja “tvarką ir ramybę”, tiesiog gali veikti nusikaltimų prevencinėje programoje ar netgi būti susijungę į civilinių patrulių grupę, kuri, jos nuomone, atlieka tai, ko nesugeba atlikti policija. Tokio pobūdžio grupės visuomenė tarpe buvo priimamos dvejopai: kaip grupuotė, kuri siekia perimti įstatymus į savo rankas, arba piliečiai, kurie savo pastangomis imasi nusikalstamumo prevencijos.
Nesigręžiojant toli į praeitį, kai pradėjo kurtis pirmosios grupuotės, siekiančios palaikyti stabilumą visuomenėje, verta smulkiau aptarti “budrumo” bendruomenių veiklą. Pirmųjų tokių grupuočių Amerikoje nariais buvo jauni vyrai, trokštantys galios ir pripažinimo. Jų įsteigtos bendruomenės ir padėjo jiems įgyvendinti tikslus tuo pačiu dar palaikant tvarką visuomenėje.
Devintajame dešimtmetyje JAV apie 5mln. Šalies piliečių priklausė stabdančiųjų nusikalstamumą grupuotėms, tokioms kaip “Apylinkės stebėtojai” (Neighbourhood Watchers) ar “Angelai sargai” (Guardian Angels). Šios grupuotės tiesiogiai bendradarbiavo su policija pranešinėdamos apie vykstančius nusikaltimus ar patys bandydami užkirsti kelią tiems nusikaltimams. Šios grupuotės siekė padėti policijai, bet ne konkuruoti su ja. Pavyzdžiui, “Angelai sargai”, kurie buvo apmokyti t kovos meno, kaip suteikti pirmąją pagalbą ar kaip sulaikyti ir areštuoti pažeidėją, patruliuodavo mieste, o ypač pažeminiuose metro sustojimuose. Įvairios regalijos, rodančios, kad vaikinai priklauso ne kokiai nors gatvės gaujai, o priešingai saugo gyventojus nuo jų, padėdavo piliečiams jaustis saugiau ir nesidairyti policijos pareigūno kiekvieną akimirką.
Įdomu tai, kad su laiku ėmė populiarėti privačios apsaugos pajėgos. Skirtingi miesto rajonai pradėjo samdyti privačius sargus, kurie būdavo kaip priedas prie vietos policijos apsaugos. Faktas, kad gyventojai mokėjo privatiems sargybiniams, iškelia prielaidą, kad žmonės sutikdavo mokėti už privačią apsaugą vietoj to, kad daugiau mokėtų mokesčių už dar vieną policijos pareigūną jų rajone. Kita vertus, apsaugos jėgų “privatizavimas” reiškė tų jėgų judėjimą iš skurdesnių, negalinčių susimokėti, į prabangesnius, pasiruošusius skirti tam daugiau pinigų, rajonus.
Kaip parodė tyrimų rezultatai, gatvių patruliai, o taip pat ir visa likusi bendruomenė yra linkusi kovoti prieš nusikalstamumą ne dėl nusikaltimo baimės, bet dėl noro pagerinti gyvenimą savo bendrijoje. Pavyzdžiui, daugelyje bendrijų , kurios vykdo nusikalstamumo prevencinę programą, egzistuoja daug aukštesnis ir bendresnis troškimas – atgaivinti visuomenę ar stengtis suteikti kuo daugiau galimybių vietiniam jaunimui. Kaip matome, kiekviena atskira bendrija skiria dalį savo išteklių ir energijos tam, kad kovotų su nusikalstamumu, tačiau tokia veikla iš tiesų yra susijusi su bendrijos sociokultūriniu kontekstu. Kitaip sakant, bendrija bandydama gauti kuo daugiau informacijos apie nusikalstamumo lygį joje, iš tiesų siekia daugiau sužinoti apie savo socioekonominę, kultūrinę, demografinę, politinę ir kt. sudedamąsias dalis.

IV. Bendruomenė reakcija į nusikaltėlį

Žmonės dažnai laikosi nuomonės, kad nusikaltimą atliekantys asmenys smarkiai skiriasi nuo jų pačių. Ta “mes – jie” perskyra leidžia bendruomenės nariams dar griežčiau nuteisti nusikaltėlius. Kaip žinia, “mes” kuria taikingą ir homogenišką bendruomenę, o “jie” atneša nusikaltimus ir prievartą. Tokia neigiama įstatymų pažeidėjų identifikacija laidžia visuomenės nariams matyti nusikaltėlius kaip visiškai skirtingus nuo jų pačių, jų pačių, kurie “niekada nenusižengs įstatymui”. Tokia neigiama identifikacija išstumia nusikaltusiuosius iš įprastinės visuomenės paliekant tik labai mažą viltį, kad ryšiai su visuomene kažkada bus atnaujinti.

Žmonės yra linkę laikyti save ir nusikaltėlius dideliu atstumu nuo vienas kito. Tai atliekama pasikliaujant socialiniais institutais, kaip tik ir skirtais pasirūpinti įstatymo pažeidėjais. Požiūris, kad nuteistasis yra pavojingas visuomenei, kaip tik paskatina jį izoliuoti nuo visuomenė, o jam pačiam įsijungti į kalinių subkultūrą, kuri dar labiau sustiprina ir leidžia atrasti motyvų didesniam įsijungimui į nusikalstamą pasaulį.

Vis daugiau ir daugiau dėmesio yra skiriama problemai, kuri yra susijusi su kalinio resocializacija. Žinia, kalėjimo programos, kurios turėtų padėti nuteistajam lengviau grįžti į visuomenę pasibaigus įkalinimo periodui, yra mažai veiksmingos. Pastarasis požiūris lėmė tokio fenomeno, kaip visuomeniškais pagrindais paremta kalinio pataisa, atsiradimą. Ši programa koncentruojasi ne ties nuteistojo įkalinimu, bet ties jo koregavimu, o tiksliau jo perauklėjimu, kuris vyksta beveik analogiškoje visuomenėje, kaip toji, kur buvo įvykdytas nusikaltimas.
Pagal naujausias programas nuteistasis gyvena kalinimo periodą praleidžia bendruomenėje, kurioje jis gali mokytis, tobulinti kokios nors profesijos įgūdžius, susitikti su savo giminaičiais ir pan. pataisos namai kaliniui tampa laikina prieglauda (halfway house) – institucija su minimalia apsauga, kurioje nuteistasis gyvena su kitais nuteistaisiais
Visuomenėje vis dar paplitusi nuomonė, kad nusikaltėliai yra pavojingi individai, todėl nors tyrimuose ir keturiems iš penkių apklaustųjų laikinosios prieglaudos idėja atrodo patraukli, tačiau tik pusė iš apklaustųjų sutiktų, kad tokia prieglauda būtų jų kaimynystėje
Bendruomenės priešinimasis tokių prieglaudų kūrimui gali būti pašalintas, jei, bendruomenės nariai galėtų tiesiogiai dalyvauti padedant prieglaudos nariams įsikurti jų naujuosiuose namuose. Palaikyti su nuteistaisiais ryšį, padėti jiems kurti savo buitį, didinti tarpusavio sąveiką su visa bendruomene, dalintis patirtimi ir pan.
Priemonės, kurios leistų nusikaltėliams pasijusti žmonėmis ir įrodymas, kad iš tiesų įstatymų pažeidėjų izoliavimas ir atstūmimas tik įamžintų nusikalstamumo problemos opumą, padėtų nuteistiesiems reintegruotis į visuomenę. Tai tik paskatintų pačius buvusius nuteistuosius imtis kriminalinės prevencijos, o tai padėtų mažinti nusikalstamumo rodiklius. Savaime aišku, atsisakyti seno sustabarėjusio visuomenės požiūrio apie nusikaltėlius ir suformuoti naują nėra taip lengva, bet tai tegul lieka iššūkių šios problemos sprendimui.

V. Išvados

Bendruomenės reakcija į nusikaltimą, kaip ir kriminalinio teisingumo sistema gali kontroliuoti nusikaltimų lygį. Formali kontrolė (oficiali kriminalistinio teisingumo sistema), kuri smarkiai susijusi su neformaliąja kontrole, yra mažiau veiksminga nei pastaroji. Neformali kontrolė yra veiksmingesnė, kuomet bendruomenė yra glaudžiau susijusi tarpusavyje, o tai dažniau pasitaiko mažuose miesteliuose. Priešingai, dideliuose miestuose nusikaltimų prevencija priskiriama formaliosios kontrolės nariams ir teisinei sistemai. Kad neformali kontrolė būtų efektyvesnė, reikalingas didesnis individų įsikišimas stabdant nusikalstamumą. Atsako į stebimą nusikaltimą nebuvimas yra dviprasmiškumo, nesugebėjimo prisiimti atsakomybės padarinys. Toks elgesys grindžiamas pliuralistinio nežinojimo principu – mąstymas, kad “jei niekas daugiau nebando sustabdyti nusikaltimą, vadinasi, jo ir nereikia stabdyti”.
Saugomos erdvės (defensible space) idėja teigia, kad architektūrinis planavimas gali padidinti piliečių įsitraukimą į nusikaltimo prevencijos procesą juos paskatinant bandyti kontroliuoti teritoriją, kurioje jie gyvena. Tačiau praktiniai rezultatai rodo, kad ši idėja yra mažai veiksminga, ir kad ji veiktų pilnu pajėgumu, reikalingas architektūrinio modelio koregavimas.

Kolektyvinė veikla siekiant sustabdyti nusikalstamumą pasireiškia tuo, kad visuomenės narai susikuria neoficialią nusikaltimų prevencijos sistemą prisiimdami atsakomybę rūpintis kitų žmonių laisve, nuosavybe ir saugumu (pvz., miesto patruliai). Deja, kolektyvinė nusikaltimų prevencinė veikla nėra tiesioginis viktimizacijos baimės rezultatas, tačiau egzistuoja tiesioginis ryšys tarp to, ar piliečiai yra linkę apsaugoti savo bendruomenę nuo nusikaltėlių ir bendruomenės socialinių charakteristikų.

Nusikaltėlių atskyrimas nuo visuomenės suponuoja jų ryšių su tradicine visuomene silpnėjimą. Izoliacija nusikaltėlius įkalinant silpnina jų ryšius su šeima ir sunkina resocializacijos procesą. Tuo pagrindu yra plėtojama laikinų prieglaudų bei specialios nusikaltėlių įdarbinimo ir švietimo programos.

Naudota literatūra:

1. J. E. Conklin., Criminology. New York, 1986.
2. The Oxford handbook of criminology. Oxford, 1995
3. Kriminologija. Vilnius: Pradai

Leave a Comment