„ VISUOMENĖ. VALSTYBĖ. KULTŪRA“ Sąvokų tipų panaudojimas temai ryškinti.
„Visuomenė kuria ir koreguoja valstybę“
Mūsų pasaulis suskirstytas į daug sričių, kurios yra viena nuo kitos apribotos. Šias sritis mes vadiname valstybėmis. Vienas būtinų valstybės požymių – griežtai apribota teritorija. Kiekvienai valstybei būtina turėti nuosavą žemės plotą, viename žemės plote kelios valstybės negali egzistuoti.Pvz. senovėje vokietijos nebuvo, ji atsirado tuomet, kada germanai pradėju užpuolinėti aplinkines karalystes ir pasisavindavo jų žemes.Dabar Vokietija yra viena didžiausių Europos valstybių. Griežtai apribotoje teritorijoje gyvenantys žmonės vadinami – tos šalies gyventojais. Gyventojų dauguma sudaro tautą. Pav. Lietuvos gyventojų daugumą sudaro lietuviai.Vokietijoje – vokiečiai. Bet vienoje valstybėje gali gyventi ir kitų tautų žmonės ar kitų valstybių gyventojai. Pvz. Lietuvoje be lietuvių dar gyvena rusų, lenkų, latvių ir kitų tautybių žmonės. Jie, gyvendami Lietuvoje, yra Lietuvos valstybės piliečiai(jei yra priėmę pilietibę), bet kaip tauta – nėra lietuviai ir vadinami lietuvos rusais ir t.t. Daug lietuvių yra emigravę į kitas valstybes. Jie yra mūsų tautiečiai, bet kitos šalies gyventojai. Valstybės teritorijos ribos nebūtinai sutampa su tautos gyvenamosiomis ribomis.Kadangi sparčiai vystantis technologijoms atsiranda vis didesnė galimybė migruoti. Dažniausiai vienoje valstybėje didžioji dauguma gyventojų – vienos nacijos, kartais vyrauja kelios tautos (pvz. Kanadoj vyrauja anglai ir prancūzai). Visi valstybės gyventojai sudaro tos valstybės visuomenę. Žmones galima suskirstyti į socialinius sluoksnius, klases, taip pat pagal amžių, išsilavinimą ir t.t. Kiekvienas žmogus, gyvendamas visuomenėje, užsiima vienokia ar kitokia veikla. Atsiranda tarpusavio bendri interesai ir tų žmonių grupės jungiasi į socialines grupes, kuria socialinius tikslus, bendrai organizuoja savo veiklą, kad įvykdytų tam tikrą socialinę funkciją, atspindinčią tos socialinės grupės ir kitų žmonių interesus ir egzistavimą. Socialinių grupių gali būti įvairių – nuo formalių iki neformalių. Kiekvienoje grupėje išryškėja lyderiai ir pasyvūs nariai.Lyderiai apsiima kontroliuoti tos grupes veiklą. Politiniai lyderiai sudaro valdžią .Ji kuriama tam, kad valdytų, daugiau ar mažiau kontroliuotų ar koreguotų visuomenės veiklą. Kiekvienoje valstybėje galioja tai valstybei būdingi įstatymai, valdymo tvarka, kuri garantuoja savo gyventojams saugumą, suteikia teises ir laisves, kontroliuoja visuomenės ekonomiką. Kitos socialinės grupės kuriamos tam, kad įtakotų valdžią, o kartu ir valdymą. Valdžia, valdydama turi tenkinti tų socialinių grupių narių ir visų kitų žmonių interesus ir juos ginti. Valdžia, atsižvelgdama į visuomeninių darinių ar organizacijų tikslus, daro atitinkamus sprendimus ir valdo – reguliuoja santykius tarp žmonių taip, kad vienų žmonių veikla nedarytų neigiamos žalos kitų žmonių veiklai. Kad visuomenės narių veikla vyktų sklandžiai, valdžia kuria įstatymus, kurie riboja žmonių norus ir galimybes, kad garantuotų visos visuomenės stabilumą. Pati visuomenė kuria valstybę, o valstybė – visuomenę. Pati visuomenė išrenka savo valstybės narius į socialinį junginį – valdžią ( jei tai vyksta demokratinėje visuomenėje). Kokius žmones išsirenka, kokių tikslų siekia organizacijos, darančios įtaką valdžiai, tokį turime valstybės modelį. Koks valstybės valdymas – valdžia, tokia ir visuomenė.
B – valstybė A – valstybėA – teritorija C – visuomenė
Teritorija ir valstybė – nesuderinamos Valstybė ir visuomenė – nesuderina-prieštaros sąvokos mos papildymo sąvokos
A – vienos teritorijos gyventojai A – lietuvisB, C, D – kitų tautų žmonės, gyvenantys toje pačioje teritorijoje B – Lietuvos gyventojas
Susikirtimo vietoje – lietuvis, gyenantis Lietuvoje.
A- valdžiaB- socialinis darinys
„VISUOMENĖ, VALSTYBĖ, KULTŪRA“ Mintijimo “įrankių” panaudojimas darbui su tekstu.
„Kultūros organizacijos atpažinimo būdai“
Kiekvienoje kultūroje galima išskirti du kategorijų rinkinius: pats ir asmuo, gamta ir kultūra. Jų turinys ir tarpusavio santykiai skirtingi. Šie rinkiniai galioja visose kultūrose ir pagal tai, kaip kiekviena kultūra elgiasi su šiomis universaliomis kategorijomis, kokį konkretų turinį joms suteikia, pagal tai išryškėja kultūrų skirtumai. Kiekvieną kultūrą galima paaiškinti pagal vieno rakto teoriją – kiekviena kultūra turi kokį nors pagrindinį principą, kuris visus jos elementus sujungia, pvz.vienakryptis determinizmas, kur kiekvienas patirties elementas atskiriamas vienas nuo kito ir juose ieškoma priežastingumo hierarchijos, arba sąveikinis reliatyvizmas, kur kiekvienas elementas jungiamas į tarpusavio susijusias sąveikas. Kita teorija siūlo vieną raktą kiekvienam kultūros tipui. Čia atskiriamos dvi plotmės. Vienoje išskiriamos skirtingos kultūrinės teorijos arba ideologijos, kuriomis vadovaujasi tradicinės ir moderniosios civilizacijos. Tradicinei civilizacijai būdinga hierarchija ir čia visuma aukščiau už individą, moderniajai civilizacijai būdingas individualizmas ir individas čia laikomas aukščiausiuoju principu. Antroje plotmėje atsiranda loginis modelis, kuris turi būti bendras visoms civilizacijoms. Šiame ben-drame loginiame modelyje atskiriami kultūrinės teorijos ir socialinės praktikos lyg-menys: kultūrinės teorijos lygmenyje veikia hierarchinio komplementarumo principas, pagal kurį viena dalis sutampa su visuma ir tai paaiškina kultūros pastovumą, o so-cialinės praktikos lygmenyje vyksta diferenciacija, kuri atskiria kiekvieną dalį, kiek-viena dalis egzistuoja pati sau, tarp jų gali būti nuolatinė kova, tokia kultūra – nesta-bili, kintanti.
Vienu raktu – visrakčiu yra sunku atrakinti tokį dalyką, kaip civilizacinė kultūra, ji negali būti vieno principo išaiškinama. Daugiaplotmės kultūros teorijos vietoj vi-eno rakto, atpažįsta kelias plotmes, kuriose telpa daug toje kultūroje egzistuojančių reiškinių. Viena tokio tipo teorijų – vertybinių orientacijų schema. Atsakius į penkis klausimus, išryškėja tai, kuo kultūros skiriasi, nes kiekviena kultūra skirtingai sprendžia tuos pačius klausimus. Reikia atsižvelgti į individo santykį su kitais žmonėmis (individualistinis, autoritetinis, bendruomeninis), į laiko orientaciją (praei-tis, dabartis, ateitis), santykį su gamta (dominavimas, pasidavimas, harmonija), žmogiškosios prigimties klausimą (kintanti ar nekintanti prigimtis), veiklos orientaciją ( veikimas, buvimas, tapsmas). Kiekviena kultūra sudėtinga, bet galima apibrėžti kul-tūrų skirtumus tarp tų alternatyvų kiekvienoje dimensijoje nurodant jai būdingą svar-bos hierarchiją. Atsakius į šiuos klausimus, galima išsiaiškinti, kokie vertybių profiliai kokioje grupėje yra dominuojantys ir tada lyginti visuomenės grupes, ištisas kultūras ar civilizacijas. Kiekvieną kultūrą galima paaiškinti pagal tapatybės logikas, kurios siūlo skirtingus supratimo būdus, kas yra tikroji žmogaus tapatybė. Tikroji žmogaus tapatybė – išliekantis ir vertingas unikalumas. Antra tapatybės logika – sutapimo su kokia nors visuotinybe (unikalu tai, kuo individas dalijasi su kitais). Trečioji logika tapatybe laiko aukštąsias akimirkas, intensyviausius patirties momentus, ketvirta tapatybės logika gali būti atsitiktiniai susitikimai, kur tapatybė suvokiama kaip atsirandanti iš atsitiktinių susitikimų su kitais žmonėmis. Atsižvelgiant į žmogų – mažiausią aktyvų empirinį vienetą, dalyvaujantį kultūroje, galima paaiškinti pačią kultūrą. Dar atskirti kiekvieną kultūrą galima pažvelgus į patį didžiausią suvokiamą vie-netą – į tvarkos ir netvarkos sampratas, egzistuojančias be žmogaus pastangų, galinčias at-sirasti visuomenėje. Tvarka gali būti suvokta kaip spontaniškai atsirandanti natūrali tvarka, atsirandanti gamtoje. Bet gamtos tvarka gali būti kaip spontaniška gamtos ir privalomos prigimties. Taip pat natūrali žmogui duota tvarka gali atsirasti ir valingu kieno nors veiksmu. Čia vėl dvi dimensijos: viena – ar tvarka nepriklauso nuo žmogaus veiksmo, ar kyla iš veiklos, kita – ar tvarka atsiranda spontaniškai, ar kieno nors valingu veiksmu. Privalomoje prigimties tvarkoje kiekvienas jai priklausąs turi nustatytą vietą, čia atsiranda dėsniai, vertybių hierarchijos. Galima išskirti ir dvi dirbtines tvarkos sampratas – kultūrines tvarkos paradigmas ir čia taip pat galima išskirti dvi alternatyvas: kada kultūrinė tvarka įtvirtinama val-ingu veiksmu, ji tampa panaši į fabriką – veiksmingiausią, bet ir nuobodžiausią iš visų tvarkos rūšių. Kita tvarkos samprata – meno kūrinio tvarka, kurią galima suvokti kaip tvarką, kuri nėra jam duota prigimties, bet jo sukurta ir ne taip, kaip statomi fabrikai. Meno kūrinys atsiranda tada, kai jo autorius atpažįsta tos tvarkos, kurią jis kuria, rei-kalavimus. Šalia tvarkos yra ir netvarkos sampratos. Netvarkos kaip ir tvarkos taip pat su-vokiamos skirtingai. Netvarka gali būti suvokta organiškai kaip beformė materija, pirmykštė košė, iš kurios kyla gyvybė. Kita netvarkos samprata, apibūdinama kaip šlamšto krūva. Ji mechaniška, čia nėra jokių gyvybės ženklų, tik savo darbą atlikusių elementų sankaupa.Tuo pačiu metu toje pačioje kultūroje egzistuoja kelios skirtingos tvarkos ir netvarkos sampratos. Kultūras jungia centrai ir periferijos. Centrai – tai tokios institucijos, kur intensy-viausiai sukauptos pagrindinės kultūros reikšmės. Bet kiekvienoje kultūroje neįma-noma rasti vieną centrą, o egzistuoja centrų tinklas. Centrų tinklų tam tikrose dalyse vyksta intensyvesnė reikšmių cirkuliacija ir tai būtų realiai veikiančios šiandieninės kultūros. Kultūras galima paaiškinti ir percepcijų organizavimo metodu. Percepciniuose modeliuose kreipiamas dėmesys į tokius dalykus, kurie nesudaro racionaliai supran-tamų ideologijų, bet yra arčiau pojūčių – kultūrai būdingos pojūčių organizacijos. Išskiriamos penkios sąmoningumo struktūros: pirmykštė, magiškoji, mitinė, racionali, integrali. Pirmykštėje sąmoningumo struktūroje ieškoma žodžių šaknyse ir pasąmoni-nėse vizijose. Magiškoji patiriama kaip vitališkų jėgų veržimasis į žmogų tuo pačiu metu. Pasaulis susideda iš nuolatinės gyvybės jėgų veiklos tuo pačiu metu visur ap-link jį. Čia vyraujanti komunikacijos priemonė yra garsas. Mitinėje sąmoningumo struktūroje atsiranda laiko dimensija ir tas laikas turi rato formą, sukasi aplinkui ir grįžta atgal. Komunikacine priemone čia tampa vaizdas. Racionalioje sąmoningumo struktūroje uždarą laiką pakeičia atvira begalinė erdvė, kurią žmogus gali užkari-auti.Erdvė plečiasi, jos horizontai nesibaigia ir čia žmogus yra aktyvus užkariautojas. Vaizdą pakeičia konceptas. Integrali sąmoningumo struktūra siejama su postmod-ernizmo sąvoka ir jai būdingas daugiaperspektyvis požiūris į objektus. Objektai ne tik matomi iš visų pusių tuo pačiu metu, bet ir permatomi – nėra vertybinės atrankos kriterijų. Tos sąmoningumo struktūros egzistuoja visada, tuo pačiu metu, tik ne visada labai aiškiai, ir mes tuo pačiu metu komunikuojame ir garsais, ir vaizdais, ir koncep-tais, ir daugiaperspektyvėm apercepcijom.“ŽMOGUS, JO PRIGIMTIS IR VEIKLOS GALIMYBĖS“ ”Kokias galimybes ši Konstitucija numato Lietuvos piliečių veiklai?”
J.Elster žmogaus veiklos pasirinkimą paaiškina galimybėmis ir norais, tuo, ką žmogus gali daryti, ir tuo, ką nori daryti. 1.Galimybės ir norai gali vieni nuo kitų nepriklausyti ir kisti nepriklausomai vieni nuo kitų. 2.Galimybės ir norai gali veikti vieni kitus:a. galimybės ir norai gali veikti drauge, jie išplaukia iš vienos priežasties,b. galimybės formuoja norus, žmogus dažniausiai nori to, ką gali gauti,c. galimybės formuojamos pagal norus, žmogus sąmoningai sumažina galimybes, norėdamas pagerinti rezultatus. 3.Galimybes ir norus veikia trečias veiksnys: norai veikia kartu su įsitikinimais dėl galimybių. Lietuvos Respublikos Konstitucija – tam tikri žmogaus veiklos rėmai, į kuriuos atsižvelgdami Lietuvos piliečiai žino, kaip jiems dera gyventi, o kaip nepatartina. Konstitucija teigia, kad žmogaus laisvės ir teisės yra prigimtinės. Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus, pasirinkti ir išpažinti norimą religiją, priklausyti jam priimtinai politinei organizacijai ir t.t. Manau, kad tais straipsniais, kuriais Konstitucija suteikia teises ir laisves savo piliečiams be jokių suvaržymų ar apribojimų, Konstitucija suteikia daugiau galimybių pasirinkti, čia norams pasireikšti yra daugiau galimybių ir norai čia gali veikti nepriklausomai vieni nuo kitų. Pav. kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti valdant šalį tiesiogiai arba per rinkimus. Čia pavyzdžiu tiktų prezidento ar seimo rinkimai – kiekvienas sulaukęs aštuoniolikos metų pilietis turėji galimybių aibę pasirinkti jam patinkantį kandidatą ir už jį balsuoti pagal savo norą. Bet gal buvo tokių piliečių, kuriems nepatiko joks kandidatas arba toks žmogus, kurį pilietis norėtų matyti Prezidentu net neiškėlė savo kandidatūros. Išeitų taip, kad vienų piliečių galimybės veikė kartu su norais, kitų – norai neatitiko galimybių, dar kitų – galimybės sąlygojo norus.
Tačiau Konstitucija, suteikdama žmonėms teises ir laisves, kartu apriboja jas teisiniais suvaržymais. Tada ir pasirinkimo galimybių mažėja, norai priklausys nuo galimybių. Pvz.: piliečiai turi galimybę nešiotis ginklą, bet valstybės ir visuomenės saugumas, viešoji tvarka turi būti garantuota, todėl būtina riboti šią teisę; galimybės čia sąlygoja norus. Konstitucija tarsi apriboja žmogaus veiklą tam tikrais rėmais, modeliuoja žmogaus veiksmus ir net formuoja norus. Tie straipsniai, kurie draudžia kažkokią žmogaus veiklą, galimybių aibę sumažina iki minimumo arba nepalieka jokios galimybės ir čia norams visai nelieka kur pasireikšti. Tuomet iškyla įstatimų apėjimo grėsmė Pvz.: draudžiama prievarta priversti žmogų išpažinti jam nepriimtiną religiją ar tikėjimą.Tačiau nedraudžiama imtis priemonių, kad paveikti žmogų, ir jis „savu noru“ pereitu į kitą tikėjimą.Tuom mėgsta vadovautis įvairios sektos, kurių teisiškai apkaltinti būtų neįmanoma. Konstitucija, apribodama žmogaus veiklą, apriboja galimybes pasirinkti atitinkamą veiklą. Žmogus žino, kad savo veikla jis negali peržengti atitinkamų apribojimų. Tada Konstitucija tarsi atsilygina žmogui – suteikia laisves ir teises. Bet jei žmogaus veikla peržengia Konstitucijos nustatytas ribas, jo veikla yra nepateisinama ir baudžiama tos pačios Konstitucijos numatytomis priemonėmis.Nors ir konstitucija apriboja žmogaus galimybes, tačiau jai egzistuojant išvengiama visiško savo norų kulto, ir atitolina mus nuo akmens amžiaus laikų.„Žmogaus socializacija ir kultūra“ Visuomenės reprodukavimo ir kultūros transliacijos keliai (būdai)Galima teigti, kad žmogus yra būtybė, kuri tobulėja saveikaudama su aplinka. Tuo ji skiriasi nuo kitų būtybių, kitų gyvūnų. Žmogaus gimimas – jo egzistencjos pradžia. Pirmaisiais metais pradeda formuotis įgyti pradai. Jeigu netinkamai formuojamos žmogaus prigimtinės savybės (aktyvumas, spontaniškumas, silpnumas), gyvenimas darosi sunkus. Įgimtas biologinis arba socialinis, arba biosocialinis aktyvumas įgyja teigiamą vertę tik tada, kai jis formuojamas pagal kultūros dėsnius ir principus, kitaip jis virsta antibiologiniais, antisocialiniais, subkultūros veiksmais. Tas pats rezultatas gaunamas, jeigu įgimtasis spontaniškumas – kūdikio kepėstavimas, nevaržomas vaiko fantazavimas – neįgyja racionalios kūrybos formos. Silpnoji žmogaus prigimtis lengvai krypsta nuo pusiasvyros su aplinka, veda į blogį, tuo tarpu įgimtas aktyvumas išreiškia žmogaus stiprumą, jėgą, kuri gali įveikti blogį. Šis prigimtinis trilypumas reikalauja aplinkos formuojamojo poveikio, kreipiančio į intelektualinių, dorovinių bei dvasinių gyvenimo sferų vertybes.
Analizuojant žmogaus ir visuomenės integralinius vystimosi proceso rezultatus pastebėta, kad žmogus perima savo buvusios kartos patirtį, o mirdamas perduoda ir palieka savo palikuonims. Tagi visuomenė besalygiškai yra atsakinga už palikimą visuomenei, nes individų gyvenimo ciklai integruojasi į ilgaamžę visuomenės raidą ir sudaro bendrą visuomenės vystimosi procesų metu pastoviai kintantį rezultatą. Iš to laiku ir erdvėje nuolat formuojasi individo vystimosi aplinka. Svarbu suprasti, kaip žmonės įsisavina kultūrą? Vaikas gimsta visuomenėje, kurios kultūra gyvuoja ir , galima tvirtinti, gyvuos žmogui mirus. Dėl to kultūra atrodo objektyvi ir išoriška. Tačiau vaikas nepaveldi arba minimaliai paveldi instinktus, kurie padeda jam gyventi toje visuomenėje ir prisitaikyti prie kultūros. Taigi jam reikia į tą kultūrą įsilieti. Kiekviena visuomenė turi savo kultūrą, t.y. kalbą, žinias, įgudžius, vertybes, įsitikinimus. Kultūra yra visų šių elementų visuma, sudaranti sąlygas socialinei gyvensenai. Visiems tos pačios grupės nariams būdingi bendri minėtieji elementai. Socializuodamasis vaikas įgyja kultūrą tam, kad užimtų savo vietą visuomenėje. Iš pradžių jis mėgdžioja šalia esančių jam sverbių asmenų elgsenos pavyzdžius: tėvų, seserų, brolių.Dažnai vaikai, kaip ir suaugusieji, internalizuoja patiriamus elgsenos pavyzdžius. Kartais šie pavyzdžiai taip prigyja, kad tampa savaime suprantami, ir atrodo, kad žmonės elgiasi instinktyviai. Būtent taip susiformuoja jų pasaulėvaizdis. Vaikų socializacija vyksta skirtingai dėl jų lyties bei priklausyvo etninei grupei; tikėtina, kad užaugę jie laikysis tai grupei būdingų pažiurų bei papročių. Tą patį galima pasakyti ir apie socialinę klasę. P.Jarvio požiūriu vaikai yra socializuojami tam tikroje objektyvuotoje subkultūroje, kurioje visada rasime skirtingus požiūrius. Jie išmoksta elgsenos pavyzdžių, diktuojamų jų socialinės grupės. Laikui bėgant, jie bendrauja su kitų subkultūrų žmonėmis ir taip susipažįsta su kitokiais socialinės tikrovės aiškinimais. Galimybė susipažinti su alternatyvomis reiškia pasirinkimo laisvę. Neabejotina, kad kai kurie pasirinkimai atitiks pirminės socializacijos procesą, o kitų kilmė bus jau kita, dėl ko kai kurie vaikai skirsis nuo savo tėvų bei artimųjų jau pirminėje socializacijoje. Skirtingų veiksmų įtakoje vaikai tampa individualybėmis. Šimtmečius skiepytos auklėjimo normos yra aktualios ir šiandien, todėl peržvelgdami viduramžių pedagogų ir filosofų veikalus atrasime daug bendro su šiandienos auklėjimo tiesomis ir normomis. Polinkis prisitaikyti yra stiprus, dėl to socialinė kaita retai būna revoliucinė, dažniausiai ji būna evoliucinė – lėta ir laipsniška. Socialinės revoliucijos vyksta retai, nors apie jų būtinumą dažnai kalbama. Per trumpą laiką visuomenė neatpažystamai pasikeičia labai retai, todėl žmonės dažniausiai patogiai gyvena jiems pažystamame pasaulyje. Tačiau ir įvykus tiek drastiškam, tike minimaliam pokyčiui, dauguma žmonių sugeba prisitaikyti. Taip žmonės nuolat verčiami atsinaujinti. Pastebėta, kad kultūros normos priimamos ne vien visuotiniu pritarimu. Jos susiformavo, nes tam tikros grupės jas puoselėdavo savo pačių labui. Visuomenėje šios normos buvo įtvirtintos tik nedaugelio pastangomis. Komenskio pedagoginių pažiūrų demokratiškumą ir humaniškumą rodo visų pirma jo požiūris į vaiką. Komenskis tvirtino, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo luominės ir turtinės padėties, gali sėkmingai mokytis “ Švietimo reforma nuo pat pirmųjų savo žingsnių Lietuvos žmonių buvo suvokiama kaip pamatinis visuomenės raidos veiksnys. Reforma atliepė bendruosius nacionalinio iėsivaduojamojo judėjimo idealus ir principus:”puoselėti nacionalinę kultūrą kaip tautos tęstinumo ir stiprinimo garantą; įtvirtinti demokratinės, teisinės, atviros pilietinės visuomenės ir kultūros principus”. .Lietuvos švietimas yra grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Švietimas lemia krašto kultūrą, socialinę bei ekonominę pažangą, stiprina žmonių ir tautų solidarumą, toleranciją, bendradarbiavimą.Išvados
Šiuose darbuose nagrinėjama, kaip žmogus tampa asmenybe, kas sąlygoja asmenybes vystimasį. Kokia veikla gyvendamas visuomenėje žmogus užsiima, koks santykis tarp visuomenės ir valstybės, kaip apibrėžti kiekvienos visuomenės kultūrą. Koks žmogus santykis su visuomene? Kodėl jis būtent elgiasi vienaip, o ne kitaip?
Gimęs žmogus patenka į socialinę jau suformuotą vienokią ar kitokią aplinką. Jis gyvena ir mokosi toje aplinkoje, kurioje gyvena jo tėvai ir giminės.Jis perima dalį jau susiformavusią toje aplinkoje kultūrą ir normas. Žmogus gyvena visuomenėje ir sten-giasi elgtis taip, kaip reikalauja ta visuomenė, jis nori būti toks, kokiu būti reikalauja ta aplinka. Tačiau žmogaus prigimtis, charakteris, temperamentas stumia ieškoti kažko naujo, nepatirto. Jis nori tapti unikalus, nors kiek nors skirtis iš jį supančios ap-linkos. Jis nori tapti asmenybe.Tačiau dažniausiai, kada ar neturima pakankamai ryžto, ar esant silpnesnio charakterio žmogui, konservatyvi aplinka gali užgožti žmogaus autentiškumą. Kad ta aplinka stabiliai funkcionuotų, patys žmonės sukuria įvairius apribojimus (pvz. Konstitucija). Išeitų taip, kad pats žmogus kuria tą aplinką. Žmogus, gyvendamas visuomenėje, veikia ir laikosi tos visuomenės reikalavimų. Bet tuos reikalavimus ir sukuria patys žmonės. Manau, kad aplinka sukuria asmenybes, nuo jų priklauso, kokia bus visuomenė, kaip bus perimama jos kultūra. Žmogus, gyvendamas visuomenėje, tarsi ją kuria, o kurdamas pats joje egzistuoja. Susidaro tarsi uždaras ratas.Turinys:
1. Visuomenė, valstybė, kultūra – „Visuomenė kuria ir koreguoja valstybę“ (sąvokų tipų panaudojimas temai ryškinti).2. Visuomenė, valstybė, kultūra – „Kultūros organizacijos atpažinimo būdai“ (mintyjimo įrankių panaudojimas darbui su tekstu).3. Žmogus, jo prigimtis ir veiklos galimybės – ” Kokias galimybes ši Konstitucija numato Lietuvos piliečių veiklai?”4. „Žmogaus socializacija ir kultūra“ Visuomenės reprodukavimo ir kultūros transliacijos keliai (būdai).5. Išvados.
Naudota literatūra:
1. Norai ir galimybės. J.Elster (2000). Socialinių mokslų elementai. ALK/VAGA.
2. Lietuvos Respublikos Konstitucija (1993). II skirsnis “Žmogus ir valstybė”
3. V.Kavolis Kultūros dirbtuvės. Vilnius Baltos lankos “Kultūros organizacija”
4. P.Jarvis (2000) Mokymosi paradoksai. Kaunas.