1. Organizacijos pavadinimas, kuriai ruošiamasi šį projektą pateikti: Bažnyčios Parapijos namų bendruomenė.
2. Projekte taip pat dalyvauja: poliklinikos, Vaikų teisių apsaugos tarnyba, mokyklos (su kiekviena organizacija bus pasikalbėta atskirai dėl vaikų nukreipimo pas juos, iškilus kokiai nors problemai, kurią jie galėtų padėti išspręsti).
3. Šis projektas skirtas (kokiai gyventojų grupei): socialiai apleistų šeimų 5 – 12 metų vaikų iš Vilniaus miesto Šeškinės, Pašilaičių, Viršuliškių mikrorajonų.
4. Dalyvių skaičius: 5 šeimos kurioms teikiama reguliari parama, kurių auginamų vaikų amžius nuo 5 iki 12 metų.
5. Problema: Lietuvoje pagalba krizės ištiktai šeimai bei jų vaikams, teikiama nepakankamai sistemingai, ne visada suteikiama laiku ir kvalifikuotai. Dažnai krizės ištiktai šeimai vietoj pagalbos taikomos sankcijos (pvz. vaikų paėmimas iš šeimos kitų globai). Toks požiūris susiformavo ginant vaikų, kaip labiausiai pažeidžiamos grupės interesus. Tokią situaciją galėjo sąlygoti:1) Socialinių darbuotojų, dirbančių su šeima trūkumas. Paveldėta tarnybų sistema, kurioje tarp vaikų sveikatos ir švietimo įstaigų plytėjo absoliuti tuštuma socialinės pagalbos infrastruktūroje. Lemtingas buvo komunizmo ideologų teiginys, esą socialinės problemos jau išspręstos. Štai kodėl iki šiol nėra socialinę pagalbą vaikams ir šeimoms teikiančių struktūrų (tarnybų) tinklo, šių struktūrų turto – specialistų (visų pirma – socialinių darbuotojų), kurie turėtų dirbti su krizę išgyvenančiomis šeimomis. Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos vaikų teises, interesus ir socialinę apsaugą, 1994 metais pradėtas kurti vaikų teisių apsaugos tarnybų tinklas miestuose ir rajonuose, tačiau jų kol kas nepakanka – du ar trys darbuotojai nepajėgūs laiku ir tinkamai spręsti vaikų teisių apsaugos, vaikų saugumo šeimoje ir pagalbos tėvams problemų.2) Nėra klientų nukreipimo iš vienos žinybos į kitą. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje vyko dideli politiniai, ekonominiai bei socialiniai pasikeitimai. Steigėsi nevyriausybinės organizacijos, kurių nemaža dalis pradėjo dirbti su vaikais ar dėl vaikų, dažnai savo pastangų nederindamos tarpusavyje. Nežinodamos viena apie kitą, tiek nevyriausybinės, tiek vyriausybinės organizacijos dubliuoja savo darbą arba, nepasikeisdamos informacija, ilgiau ieško teisingo kelio teikti tinkamas paslaugas vaikams ir šeimoms, išgyvenantiems krizę.
3) Klientų nepasitikėjimas žinybomis. Lietuvoje šiuo metu yra nemažai tarnybų bei specialistų, siekiančių suteikti pagalbą vaikams – Vaikų teisių apsaugos tarnyba, socialiniai darbuotojai, nepilnamečių reikalų inspektoriai, psichologai, psichiatrai. Visi šie žmonės rūpinasi ir pagalba šeimai krizės atveju. Tačiau yra ryškus tiek tėvų, tiek vaikų nepasitikėjimas aukščiau išvardintomis organizacijomis, todėl daug šeimų laiku negauna pagalbos, nes nesikreipia. Pagrindinė idėja – vienos institucijos turėtų atlikti sprendžiamąsias funkcijas, o kitos galėtų dirbti tiesioginį šeimos įvertinimo ir pagalbos teikimo jai darbą. Bendro darbo atveju pagalbos tikslingumą, trukmę, rezultatus turi suderinti visos pagalbą teikiančios institucijos.Žinome, kad šioje bendruomenėje renkasi vaikai gyvenantys nedarniose šeimose. Viena dažniausių vaikų apleistumo priežasčių yra tėvų alkoholizmas arba narkomanija. Gana dažnai vienas iš tėvų serga psichikos liga. Dauguma šių vaikų gimdytojų ilgą laiką nedirba. Beveik visos šeimos gyvena iš gaunamų pašalpų arba atsitiktinių, dažnai nelegalių ar net nusikalstamų užsiėmimų. Kartais į nusikalstamas veikas įtraukiami ir nepilnamečiai. Šie vaikai nepasižymi nei drausme, nei pareigingumu. Dažnai jie yra alkani, mažesni vaikai būna itin nešvarūs, nemoka elgtis pagal visuomenėje priimtas normas. Vaikai ateina ieškodami maisto ir saugios aplinkos, kurioje gerai jaustųsi. Dauguma šios organizacijos programose dalyvaujančių vaikų yra autsaideriai, nepritapėliai, iškritę iš kitų programų arba negalintys jose dalyvauti dėl agresyvaus ar socialiai nepriimtino elgesio (savęs ar kitų žalojimo, narkotinių medžiagų vartojimo ir keikimosi, menkų interesų ir seksualiai iššaukiančio elgesio) Dauguma vaikų problemų kyla dėl šeimos nekompetencijos – ekonominės, vaikų auklėjimo, tėviškos brandos ir atsakomybės nebuvimo ir pan. Šias problemas gilina tėvų alkoholizmas arba kita priklausomybė, bloga šeimos materialinė padėtis (buto nebuvimas arba visų komunikacijų atjungimas dėl įsiskolinimų, šeimos izoliacija – nemaža dalis šių vaikų tėvų buvo auklėjami internatuose ir neturėjo teigiamos gyvenimo šeimoje patirties)
Todėl tampa aišku, kad šių vaikų pirminė socializacija, kuri vyko jų šeimose, buvo ne itin tinkama ir sukėlė daugelį problemų vaikų ne tik socialinei, bet ir psichologinei raidai. “Šeima yra svarbiausias socializacijos institutas, nes joje žmogus ateina į šį pasaulį, vystosi, miršta.<…>Šeimos socializacijos stilių (autoritarinis, demokratinis ar kitoks) sąlygoja tautinės tradicijos, visuomenės kultūra, socialinė priklausomybė, tėvų išsilavinimas” /1:19/. Taigi, pirminė individo socializacija vyksta šeimoje. Asmenybės sąveika su aplinka – antrinė socializacija – vyksta per švietimo sistemą – tai aplinkos pažinimas, jos perteikiamų vertybių, normų įsisąmoninimas vyksta socialinėse institucijose. “Kaip subjektas, žmogus stengiasi ne tik perimti socialines ir kultūrines vertybes, bet ir save realizuoti visuomenėje. Taigi, žmogaus socializacija sėkminga tada, kai kartu tobulėja ir jo asmenybė” /1:26/. Visa socializacija vyksta individui patekus į įvairias aplinkybes. Šias aplinkybes būtų galima pavadinti socializacijos veiksniais: mikroveiksniai – šeima mezoveiksniai – bendraamžiai, organizacijos, vykdančios socialinį ugdymą; makroveiksniai – šalis, visuomenė;Žinome, kad kiekviena visuomenė turi savitą kultūrą – kalbą, žinias, įgūdžius, vertybes, įsitikinimus – kurias perima žmogus individualiai socializacijos metu. Pradžioje vaikas mėgdžioja savo artimųjų elgesį, dažnai internalizuodami patiriamus elgesio pavyzdžius. Dažnai šie pavyzdžiai prigyja vaiko sąmonėje ir tampa tokie realūs, nors kartais jie nėra visiškai priimtini tai visuomenei, kurioje vaikas ir jo tėvai gyvena. Būtent tokiu būdu susiformuoja jų pasaulėvaizdis. Tikėtina, kad šios grupės (asocialūs) vaikai užaugę laikysis būtent tokių pažiūrų ir papročių, kuriuos mato savo šeimoje ir aplink ją (daugelyje šeimų alkoholizmas eina iš kartos į kartą – todėl kitokio gyvenimo vaikai net negali ir įsivaizduoti). Pirminės socializacijos metu internalizuotas šis “vienintelis” pasaulis bus pats stipriausias pamatas jo gyvenime, nei interalizuotas pasaulis antrinės socializacijos metu.
Augdami vaikai reaguoja į išorinę įtaką, o taip pat socializacijos metu visuomenės nariai tampa subjektais, kurie gali kalbėti ir veikti – tai bus eksternalizacija. Pats šis procesas prasideda tada, kai vaikas augdamas savo šeimoje pamažu tampa savarankiškesnis, turi savo nuomonę, ja remdamasis priima išorinius kultūros stimulus, kurie veikia jį, ir atitinkamai į juos reaguoja. Ekstarnalizacijos metu žmonės tobulėja, keičiasi ir tampa individais – o šie vaikai, dažnai neturi sąlygų nei tobulėti, nei keistis, nei tapti pilnaverčiais individais, nebent visa tai vyksta tik neigiama linkme – tobulėja meluodami, vogdami ir pan. Legitimacija reikalauja socialinių procesų, kurie įsitikinimams, elgsenai ir kt. veiksmams nurodo, kaip reikia galvoti, sakyti ir elgtis konkrečioje situacijoje. Dažnai šie vaikai, bei jų šeimos nariai, nenori paklusti kitų nurodymams – nes jie turi savo įsitikinimus ir kt., savo konkrečioje situacijoje. Dažnai šie žmonės iš visuomenės yra legitimuojami religiniais teiginiais, dėl jų socialinės nelygybės stengiantis sulėtinti pokyčius. Jie guodžiami įvairiuose bažnytiniuose raštuose dėl jų varganos dalies, kaip pvz.: kenčiantiems dangus. Deja, dažniausiai tie, kurie ypatingai vargsta ir alkohollis bei narkotikai tampa kasdienybe – tikėjimas būna praradęs bet kokią svarbą jų gyvenime, nebent – išmaldos prašymai prie bažnyčių.Įvertinus tai, kad tinkama šių vaikų socializacija šeimose patyrė nesėkmę, galime pasakyti, kad atsirado asocializacija – buvo paprieštarauta asmenybės ir visuomenės raidai – paneigtos pagrindinės vertybės (visuomenės normų, taisyklių neigimas šiuose šeimose).
Kylantys vaiko pirminės ir antrinės socializacijos klausimai, kuriuos norėtųsi spręsti mikro, mezo, ir makro lygiuose: Mikro: Kokie tėvų ir vaikų santykiai šeimoje? Kaip vertina savo situaciją patys vaikai? Ar naudojamas prieš juos namuose smurtas? Ar pakankami rūpinamasi jais namuose?
Ar turi galimybę patys įtakoti savo situaciją? Žinoma, kad vaikų gyvenimo sąlygos yra nepalankios jų saviraiškai ir savo vertei įtvirtinti. Dauguma jų yra ypač apleisti: patyrę šeimose daug chaoso ir nepastovumo, todėl neturi jokios struktūros sampratos, natūralių ribų bei kontrolės mechanizmų, sunkiai sukaupia ir išlaiko dėmesį, turi elgesio sutrikimų.Mezo: Kaip jaučiasi tie, kurie lanko mokyklą?Kaip mokytojai vertina jų padėtį? Kaip jie patys save vertina mokytojų akimis? Kaip juos vertina mokyklos draugai? Dalis projekto vaikų nepritapo ir nesugebėjo adaptuotis kitose institucijose (internate, mokykloje ir pan.). Vaikai yra patyrę “gatvės” įtaką, todėl turi mažai interesų ir yra menkai motyvuoti. Tokiems vaikams ypač sunku domėtis intelektualine bei estetine veikla. Toks vaikas jaučiasi nesaugus, dažnai patiria nerimą, grėsmę būti pažemintu, jis tarsi “užsiblokuoja” ir jo pastangos mokytis labai sumažėja. Svarbiausia to priežastis dažniausiai būna žemas savęs vertinimas, kurį atsineša iš namų.
Makro: Ar šalies įstatymai atitinka vaiko teises? Kokie neatitinka?Ar šalies įstatymai atitinka vaiko interesų principą?
6. Projekto tikslas: suteikti savalaikę pagalbą visai šeimai, įgalinti visą šeimą savarankiškam gyvenimui, akcentuojant tėvų atsakomybę, įvertinti vaikų raidą ir užtikrinant vaiko teises toje šeimoje: ne-diskriminacija; geriausi vaiko interesai; teisė gyventi ir sveikai vystytis; dėmesys vaiko nuomonei;
7. Veiklos aprašymas (kas bus daroma).7.1 Mikro lygis:Žinome, kad vos gimusius žmogučius veikia biologiniai potraukiai, kurie palaiko fizinį kūną, o taip pat veikia ir genetinis paveldas. Taip pat svarbios reikmės, kurios užtikrina tinkamą vaiko vystymąsi šeimoje: elementari fizinė priežiūra – tai šiluma, prieglobstis, reikiamas maistas ir poilsis, higiena ir apsauga nuo pavojų; priklausymo ir meilės reikmė: užmegzti artimus ir meilės ryšius su kitais (“kūdikiai gimsta pasirengę kurti artimus, meile pagrįstus ryšius su tais, kurie juos prižiūri. Dažnai prisilietimas būna svarbiausias dalykas. Šie ankstyvieji ryšiai labai svarbūs” /2:31/). Meilumas – tai fizinis kontaktas – laikymas rankose, glostymas, bučiavimas, kantrybė, erzinančio elgesio pateisinimas, apskritai draugiškumas ir pritarimas;
saugumo reikmė: “tai nenutrūkstamos globos tąsa, viltis, kad ji nesiliaus egzistavusi patvariame šeimos darinyje, netikėtumais negresianti aplinka, nuoseklūs rūpinimosi ir kasdieninės priežiūros metodai, paprastos taisyklės ir nuosekli kontrolė, darni šeima” /2:34/; savigarbos reikmė: jaustis vertinamam ir vertingam bei oriam asmeniui (tam, kad vaikai save teigiamai vertintų, reikia, kad kiti žmonės vertintų jų nuomonę ir jiems pritartų. Savigarbą didina arba mažina kitų žmonių elgesys su vaikais); įgimto potencialo stimuliavimas: noras daug sužinoti, būti smalsiam, mėginti viską suprasti (vaikams būtina tyrinėti ir gvildenti pasaulį, o tai įtakos nuolatinį norą mokytis, eksperimentuoti ir kurti. Tai būtų pagrindas tolimesniame vaiko gyvenime ir vystymesi. Būtini situaciniai žaidimai, kurie leidžia vaikui įsijausti į savo herojaus vaidmenį, bei suprasti jo situaciją ir pan.); vadovavimo ir kontrolės reikmė: tai yra adekvataus socialinio elgesio mokymas. Reikalinga tokia disciplina, kurią vaikas supranta ir gali jos laikytis; tėvų kantrybė ir tinkamas pavyzdys, kuriuo galėtų vadovautis ir jį kopijuoti (pvz.:kaip būti sąžiningu, tvarkingu, mokėti rūpintis kitais ir kitiems būti geru); atsakomybė: iš pradžių už menkus dalykus: už susitvarkymą, savo žaislų sudėjimą į vietą, indų nunešimą į virtuvę ir pan.; nepriklausomumas: iš pradžių daryti sprendimus susijusius su menkais dalykais, po truputį pereinant vis prie rimtesnių. Vaiką reikia saugoti, tačiau per daug saugoti tiek pat blogai, kiek ir per ankstyva atsakomybė ir nepriklausomumas;Visa tai žinodamas, socialinis darbuotojas turi ir privalo įvertinti šių šeimų ir jose augančių vaikų nepatenkintas reikmes ir toliau dirbant šiame lygyje, numato sau tokius darbo žingsnius: šeimų lankymas, tai yra pokalbiai su tėvais ir vaikais jų teritorijoje, esant rimtesnei problemai šeimos lankomos papildomai, ne vien pagal grafiką (kas ketvirtį, o vasaros metu – 1-ą kartą per mėnesį). programą vaikams vykdyti 2 – 3 kartus per savaitę. Institucijos (mokyklos, vaikų teisės apsaugos tarnybos ir kt.) ir tėvai galės nukreipti vaiką į programą, neprarasdami savo atsakomybės bei kompetencijos;
asmeninės tėvų konsultacijos socialiniais, vaikų auklėjimo ir psichologinių problemų ar priklausomybės ligų klausimais. Taip pat tėvai programos metu bus mokomi tėvystės įgūdžių, bus supažindinami su Lietuvos Respublikos įstatymais, kurie numato tam tikras sankcijas už savo pareigų nevykdymą vaiko priežiūros atveju (už nepriežiūrą po pamokų, kurių metu vaikai dažnai nusikalsta; už “landynės” statusą įgavusio buto nepriežiūrą, kuriame renkasi įvairaus “plauko” žmonės, kurie netinkamai veikia jų vaikų fizinę bei psichinę būklę ir pan.). Dalyvaus grupėse, gaus paramą iš bendruomenės bei kitų institucijų.Programa šeimoms: šeimų stovykla, bendros ekskursijos: vieną kartą per metus rengiama šeimų stovykla, kurioje dalyvauja vaikai, jų tėvai ir savanoriai. Tėvai taip pat turi galimybę drauge su savo vaikais dalyvauti ekskursijose.Pastaba: užsiėmimų temos bendros tėvams ir vaikams, tik vykdomos atsižvelgiant į amžių. Į vaikų išvykų, švenčių paruošimą įtraukiami ir tėvai.
Kokių rezultatų bus pasiekta, įgyvendinus projektą:Taikant holistinį pagalbos šeimai modelį:1. daugiau vaikų galės augti natūralioje šeimoje, išvengs papildomų traumų, susijusių su artimiausių asmenų praradimu. 2. tėvai galės save realizuoti kaip asmenys prasminguose tėvystės vaidmenyse.
Galimi tėvų pasiekimai: tėvai suvoks save kaip atsakingus tėvus; augs tėvų savęs vertinimas, gerės tėvystės įgūdžiai, tėvai išmoks tinkamai prižiūrėti vaikus, spręsti konfliktus nesmurtiniu būdu, sumažės šeimų socialinė izoliacija, turėtų mažėti piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais.
7.2 Mezo (mokykla, bendruomenė) lygis:
Vieni vaikai lanko mokyklą, kiti, kurių amžius dar neatitinka amžiaus mokyklai, lieka namuose. Be abejo, pastarųjų būvimas namuose ne itin jiems palankus. Todėl būtina, pastoviai kontroliuoti tuos vaikus dėl galimo bet kokio smurto jų atžvilgiu. Šiame lygyje taip pat galima būtų, jei tėvai stovi Darbo biržoje, įpareigoti tėvus tuos vaikus vesti į darželį (tuomet mokėjimas už darželį yra per pusę sumažinamas). Tačiau tikėtina, kad ir tų pajamų, kurios reikalingos darželiui, tėvai ir neturės iš viso. Belieka vienintelė, kelių valandų, vaiko “ištraukimo” iš namų aplinkos galimybė – tai šios bendruomenės lankymas nuo 16 iki 19 val., kurioje jis ras saugumą, meilę, šilumą, pagalbą ir maistą, bei materialinę paramą.
Žinome, kad mokyklos pagrindinė funkcija – tai suteikti mokiniams žinias, informaciją ir įgūdžius, kurie yra būtini prisitaikant prie socialinių kitimų. Mokykloje galima fiksuoti žmonių teisių pažeidimus, ypatingai tokiai vaikų grupei, kuri yra aptariama šiame projekte (asocialūs vaikai). Į mokyklą ateina vaikai, kurie yra ne vienodo lygio nei materialine, nei dvasine prasme. Todėl jau yra prielaida, kad bus pažeistos žmogaus teisės: su neturtingais ir asocialiais vaikais tiek suaugusieji, tiek vaikais elgiasi blogai; tie, kuriems mokslas sekasi prasčiau, su jais elgiamasi taip pat blogai;
Todėl tai įvertinus, reikia numatyti ir spręsti: galima nenorą lankyti mokyklą, pasikalbant su pačiu vaiku, kodėl jis taip elgiasi baimė, smurtas, skurdas ir pan.) ir kokius galimus sprendimo būdus jis pats galėtų pasiūlyti; pasikalbėti su mokytojais ir įvertinus situaciją, padaryti atitinkamas išvadas; pasikalbėti su mokyklos direktoriumi, dėl nemokamo maitinimo ar kokios nors kitos paramos, kuri šiek tiek palengvintų vaiko padėtį mokykloje (pvz.: nemokamai lankyti prailgintą grupę);
Grupinių užsiėmimų metu (bendruomenės patalpose) vaikai turi galimybę palaikyti nuolatinius ryšius su tais pačiais žmonėmis, tose pačiose patalpose, esant žinomoms sąlygoms bei nusistovėjusiai tvarkai. Vaikai atėję iš dirginančios aplinkos, užsiėmimų metu negali iš karto susikaupti darbui. Šiems vaikams būtinai reikia pasitikėjimo, pastovumo, tikrumo ir patikimumo jausmo. Todėl dirbant su jais bus stengiamasi sukurti jaukią ir saugią aplinką,padedančią vaikui atsiskleisti iš kurios jie nebus išvaryti, net ir tada, kai trukdys, provokuos ir elgsis agresyviai. Sunku vaikui grąžinti šeimos ir aplinkos sugriautą pasitikėjimą. Darbas su šiais vaikais nėra vienkartinio rezultato siekimas – tai ilgas pažinimo procesas, siekiant teigiamo elgesio pokyčio. Būtent darbas šioje bendruomenėje turi labai svarbų tikslą: siekiant tinkamos antrinės socializacijos, reikia radikaliai pakeisti subjektyvią individo tikrovę (pirmąją netinkamą socializaciją šeimoje) – suteikiant grupėje jausmingumą, emocinį stabilumą ir kt. teigiamas emocijas, kurių vaikai nebuvo patyrę savo šeimose.
Reguliari veikla:Diena, laikas Koks renginys arba darbas Numatoma vietaPirmadieniais, 16.00 – 19.00 Dailės studija Bendruomenės patalposPirmadieniais, 16.00 – 19.00 Tėvų konsultacijos Bendruomenės patalposAntradieniais, 16.00 – 18.30 Socialinių įgūdžių programa Bendruomenės patalposKetvirtadieniais 16.00 – 18.30 Vaikų užsiėmimai pagal interesus kitose institucijose Tarnyba „Parama“Penktadienis, 16.00 – 19.00 Bendruomenės diena – kulinarijos būrelis, veikla pagal interesus, stalo žaidimai, bendravimas su vaikų tėvais Bendruomenės patalpos
Individualus darbas su vaiku: darbas su vaiko aplinka: mokykla, poliklinikos, ligoninės, policija, Vaiko teisių apsaugos tarnyba, psichologinės tarnybos ir kt.. Šis darbas atliekamas vaiko gerovei užtikrinti, bei aukščiau nurodytų organizacijų atstovams prašant bendradarbiauti konkrečių klausimų sprendime.
Galimi vaikų pasiekimai: pagerės mokyklos lankomumas bei mokymosi rezultatai; sumažės vaikų socialinė izoliacija; sumažės žalingų įpročių plitimas vaikų tarpe; įgis reikalingus gyvenimo įgūdžius; sugebės skirti teigiamą ir neigiamą bendraamžių įtaką; augs savęs vertinimas , įvyks teigiamas vertybinis poslinkis. 7.3 Macro lygis. Manau, kad mūsų šalies įstatymai pilnai neapsaugo vaikų nuo emocinio, fizinio smurto šeimoje. Daugelis šeimos narių, kaimynų ar draugų bijo paliudyti esant konkrečiam smurto atvejui. Jie patys dažnai būna prigąsdinti ar verčiau renkasi tylėjimą, vardan savo pačių saugumo.Siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos vaikų teises, interesus ir socialinę apsaugą, 1994 metais pradėtas kurti vaikų teisių apsaugos tarnybų tinklas, tačiau jo kol kas nepakanka – du ar trys darbuotojai nepajėgūs laiku ir tinkamai spręsti vaikų teisių apsaugos ir pagalbos tėvams problemų.Siekiant atkreipti visuomenės dėmesį į tokius vaikus bei jų šeimas, iškeliant jų nepatenkintus poreikius, bei problemas, dėl kurių jos kyla, reikėtų kuo išsamiau informacija skleisti per masinius renginius (kurie susiję su šia tema), mokyklas, reklamą.
LITERATŪRA
1. Leliūgienė Irena “Žmogus ir socialinė aplinka”1997 m., Kaunas
2. Sutton Carole “Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija”
1999 m., Vilnius3. Žukauskienė Rita “Raidos psichologija”2002 m., Vilnius
4. Fűrst Maria “Psichologija”2000 m., Vilnius