Vytauto Didžiojo universitetas Socialinių mokslų fakultetas EDUKOLOGIJOS KATEDRA
Marius Blaževičius
MOKYMOSI VISĄ GYVENIMĄ MEMORANDUMO 3-ČIOSIOS TEZĖS APTARIMAS
Mokymosi visą gyvenimą kurso namų darbas
Tikrino: V.Zuzevičiūtė
KAUNAS 2005
Įvadas
Mokymosi visą gyvenimą idėja Lietuvoje nėra naujiena. Didelį dėmesįjai skyrė ir ja iš dalies rėmėsi Lietuvos švietimo reforma, pradėtaįgyvendinti 1990 metais atkūrus nepriklausomybę. Švietimo ir moksloministerija niekada nebuvo išleidusi iš savo politikos mokymąsi visągyvenimą problematikos. Mokymosi visą gyvenimą užtikrinančios švietimosistemos kūrimas akcentuojamas ministerijos misijoje, strateginiuosešvietimo politikos dokumentuose. Šiame referate stengsiuosi aprašyti Lietuvos tikslus, kaip diegtinaujoves į mokymą ir mokymąsi. Lietuva jauna valstybė, kurioje naujovės dartik pradedamos diegti, ieškoma tinkamiausių variantų, siekiama tobulintivisuomenę. Tikslas: Įvertinti Lietuvos situaciją memorandumo tezių aspektais. Uždaviniai: Aprašyti Lietuvos dabartinę situaciją ir pamąstyti, kaipbūtų galima pakeisti, ką papildyti, norint įgyvendinti mokymosi visągyvenimą tikslus, kaip palengvinti mokymąsi bei pagilinti visuomenės nariųžinias. Metodai: Literatūros šaltiniai, internetas bei refleksija.
Diegti naujoves į mokymą ir mokymąsi.
Šiandieninė švietimo sistema dar nėra nukreipta į visapusišką irnuoseklią “mokymosi visą gyvenimą” sistemą. Klesti biurokratija irsmulkmeniškas mokymo institucijų veiklos reglamentavimas. Aukštosiosemokyklose dėl finansavimo principų tarpsta konfliktai tarp akademiniojaunimo ir aukštojo mokslo teikėjų. Nėra suformuluotos taikomojo irfundamentaliojo mokslo plėtros perspektyvos, dėl valdymo sąstingio irneaiškių perspektyvų spartėja “protų nutekėjimas”. Dabartinės Vyriausybėsnoras išsaugoti vidurines mokyklas, kokios buvo, siaurų interesų veikiamakolegijų kūrimo eiga, deja neatspindi plačiosios visuomenės poreikių irnoro integruotis į europines struktūras.
Siekimas būti klestinčia, atvira, tolerantiška ir demokratiškavisuomene formuoja šalies švietimui, kaip išskirtinei sričiai, prioritetinį
valstybės dėmesį. Optimistiškai nuteikia pradėti vykdyti pagrindiniaišvietimo reformos darbai.Lietuva – jauna valstybė, kurioje viską greit keičiasi, ieškoma naujųkelių, kaip pakeisti vieną ar kitą aspektą. Mokymosi samprata beiintensyvumas kito labai greitai ir XXa. sparčiai tobulėjant informacinėmstechnologijoms, ji įgavo kitą reikšmę ir pagreitį.
Kompiuteris daugiau naudojamas kaip spausdinimo mašinėlė (wordprocessor). Mokymo procese kompiuterius dažniausiai naudoja tik tie, kuriemoko dirbti su kompiuteriu. Kitoms temoms dėstyti kompiuteris beveiknenaudojamas. Analogiška situacija yra ir formaliojo švietimo sistemoje.Dėl techninės įrangos stygiaus, didelių ryšių kaštų bei nepakankamomokytojų pasirengimo komunikacinės technologijos taip pat mažai naudojamosmokymo procese.
Nors naujoje į mokymąsi orientuotoje švietimo sistemoje mokytojovaidmuo keičiasi, mokytojas vis tiek išlieka labai svarbiu mokymosi procesodalyviu. Deja, iš sovietmečio paveldėtas mokytojų korpusas keičiasipalyginus lėtai ir jokiu būdu nepatenkina šiuolaikinių reikalavimų.
Švietimas – esminis veiksnys, mūsų visuomenėse nulemiantis ekonominęir socialinę pažangą bei lygias galimybes. Skaitmeniniame amžiuje dardidesnės reikšmės įgauna poreikis užtikrinti visą gyvenimą trunkantįmokymąsi, sukurti naujas kūrėjų, mokslininkų, verslininkų kartas irsudaryti sąlygas visiems piliečiams aktyviai dalyvauti informacijosvisuomenėje. To siekti pradedama mokykloje. Lietuva daug ko pasiekiaperkeldama mokyklas į informacijos amžių.
Mokymosi kokybė ir rezultatai yra vertinimo pagrindas. Tačiau beaktyvaus srities profesionalų dalyvavimo sulauksime nedaug veiksmingųpermainų ir naujovių – tų profesionalų, kurie yra arčiausia piliečio kaipbesimokančiojo ir geriausiai susipažinusio su mokymosi procesų ir poreikiųįvairove. Didelį potencialią mokymo bei mokymosi metodų naujovėms teikiakompiuterinėmis ir komunikacinėmis technologijomis pagrįstas mokymasis.
Lietuvos švietimo sistema tinkamai neatliepia skirtingų mokinių grupiųporeikių. Privalomąjį mokymąsi teikiančios bendrojo lavinimo mokyklos yra
per daug orientuotos į teoriją ir per mažai prisitaikę prie įvairaus tipovaikų. Todėl palyginus didelis skaičius vaikų meta mokyklą, ypačpaskutinėse pagrindinės mokyklos klasėse. Tiesa, tokiems vaikams yrasukurtos alternatyvios, taip vadinamos jaunimo mokyklos. Tačiau jos yranegausios ir nepajėgia priimti visu pageidaujančių.Profesines mokyklas baigę moksleiviai neturi reikiamų žinių irįgūdžių, todėl atėjusius į darbą juos reikia papildomai mokyti. Vis dar yradaug mokymo programų, kurios paruoštos pagal tai, ką sugeba duotidėstytojas, o ne pagal tai, ko reikia rinkai ir moksleiviams.