SUTRIKUSIO INTELEKTO JAUNUOLIŲ PROFESINIO LAVINIMOSI MOTYVACIJA
Magistro baigiamasis darbas
Mokslinis vadovasprof. habil. dr. B. Bitinas
Vilnius, 2001
Turinys
ĮVADAS………………………………………………………………………..…. 3I. Profesinio lavinimosi motyvacija……………………………………………..…… 51.1 Profesijos rinkimasis ir jo veiksniai………………………………………………. 51.1.1 Pašaukimas – lemiamas profesijos pasirinkimo motyvas.…………….……….. 51.1.2 Socialiniai-ekonominiai ir ugdymo veiksniai…………………………………. 61.1.3 Psichologiniai veiksniai….…………………………………………….………. 61.2 Profesijos rinkimosi motyvacija…………………………………………….…….. 101.2.1 Motyvų klasifikacija….………………………………………………….…….. 101.2.2 Kognityvinė profesijos rinkimosi ir veiklos motyvacija.……………………… 111.2.3 Emocinė motyvacija.…………………………………………………….…….. 121.3 Sutrikęs intelektas ir asmenybė…………..……………………………………… 121.3.1 Sutrikusio intelekto asmenų charakterio savybės……………………….…….. 131.3.2 Sutrikusio intelekto jaunuolių profesinės integracijos problema………………. 14II. Sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos ypatumai ……. 162.1 Jaunuolių veikla prieš ateinant į Mokymo centrą “Mes esame”….……………… 162.2 Jaunuolių požiūris į specialybes ir lavinimąsi Mokymo centre “Mes esame”…… 172.3 Jaunuolių požiūris į ateitį………………………………………………………… 25 IŠVADOS………………………………………………………………..………… 28 REKOMENDACIJOS……………………………………………………………. 30 Literatūra………………………………………………………………….………. 32
ĮVADAS
Darbo aktualumas Šiandienos Lietuvos politikai ir visuomenė vis geriau supranta žmonių su negale profesinės reabilitacijos būtinumą kaip vieną iš integracijos į visuomenę veiksnių. Integracijos principo taikymas sudaro prielaidas realizuoti tokias sutrikusio vystymosi ar dėl kitų priežasčių neįgalių žmonių teises kaip:– teisė būti ugdomiems;– teisė turėti vienodas galimybes;– teisė dalyvauti visuomenės gyvenime.Sutrikusio intelekto jaunuolių ugdymas nesibaigia mokyklos baigimu. Labai svarbu organizuoti jo galimybes atitinkantį profesinį rengimą. Antra vertus, labai svarbu yra tai, kaip patys jaunuoliai suvokia profesinio lavinimosi būtinybę ir reikšmę jų gyvenime; kokia yra šių jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacija. Užimtumo ir darbo centrų auklėtinių profesinio lavinimosi motyvacijos ypatumų, šių asmenų socialinių poreikių išmanymas turi padėti organizuoti sutrikusio intelekto jaunuolių ugdymą ir jų parengimą gyvenimui.Motyvacija, kurios esmė yra veržlumas ir kryptingumas, yra jausmų ir elgesio žadinimas bei skatinimas, vykstantis žmogaus psichikoje. Profesinė motyvacija atspindi žmogaus santykio su profesija tendencijas ir jų ypatybes. Tyrimo objektas – sutrikusio intelekto jaunuolių profesinis lavinimas.Problema – Mokymo centre “Mes esame” besimokančių sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacija. Darbo tikslas – atskleisti sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos ypatumus.Darbo uždaviniai:1. Aptarti sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimo motyvacijos klausimo vietą lietuvių ir rusų literatūroje.2. Išnagrinėti profesijos rinkimosi veiksnius.3. Atskleisti profesinius motyvus.4. Aptarti sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvų ugdymo svarbą ir atskleisti šių jaunuolių profesinės integracijos į visuomenę problemas.5. Naudojantis pusiau struktūruotu individualiu pokalbiu ir studijuojant dokumentus ištirti Centrą lankančių jaunuolių motyvus.6. Išnagrinėti tyrimų rezultatus ir atskleisti motyvų bei lūkesčių tendencijas.Tyrimo metodaiI.Teoriniai: pedagoginės ir psichologinės literatūros bei mokslinių šaltinių analizė, kuri padėjo išnagrinėti profesijos rinkimosi veiksnius, motyvų rūšis, sutrikusio intelekto įtaką asmens bruožams ir psichiniam vystymuisi, profesinio lavinimosi motyvų ugdymo svarbą, profesinės integracijos į visuomenę problemas, taip pat atskleisti teorinius nagrinėjamos problemos pagrindus.II.Diagnostiniai: Centre besimokančių jaunuolių asmens bylų ir aprašų studijavimas, darbo ir mokymosi rezultatų analizė, pokalbiai su jaunuolių socialiniais pedagogais, supaprastintas individualus pokalbis su jaunuoliais, stebėjimai veikloje.Kadangi šiame darbe buvo tiriama sutrikusio intelekto jaunuolių profesinė motyvacija, todėl, siekiant išvengti didesnio subjektyvumo, jame buvo taikyti tie metodai, kurie padėjo tyrėjui vertinti jaunuolių profesinius motyvus remiantis vienodais kriterijais.Pokalbiai su socialiniais pedagogais padėjo geriau nustatyti jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos lygį, atskleisti profesinio kryptingumo ypatumus, mokymosi pažangumą.Svarbiausieji Mokymo centre besimokančiųjų profesinio lavinimosi motyvų aspektai, o kartu ir socialiniai poreikiai atsispindi individuliuose pokalbiuose su 59 siuvimo, mezgimo, keramikos, pynimo iš vytelių, dailiųjų medžio dirbinių gamintojo, odos, audimo ir pagalbinio virtuvės darbuotojo specialybes šiame Centre besimokančiais lengvo, vidutinio ir sunkaus protinio atsilikimo ir kitokių psichofizinių negalių turinčiais jaunuoliais nuo 18 m. Pokalbių metu buvo aptarti profesinio lavinimosi svarbos, šio Centro lankymo ir specialybės rinkimosi motyvų klausimai, Centro reikšmė jį lankantiems jaunuoliams, jaunuolių ateities vizijos.Kadangi šio darbo tyrimas yra pedagoginio-psichologinio pobūdžio, tai atliekant tyrimo duomenų statistinę analizę buvo siekiama gauti statistines profesinio lavinimosi motyvacijos charakteristikas atsižvelgiant į šiuos atskirus jaunuolių požymius: lytį, amžių, baigtą mokymo įstaigą ir sutrikimo laipsnį. Todėl tyrimo analizės metu visi tiriamieji buvo suskirstyti į dvi amžiaus grupes: 18-25 m. ir 26-35 m. atsižvelgiant į baigtą mokymo įstaigą suskirstyta į tris grupes: 1) jaunuoliai, baigę bendro lavinimo mokyklą, 2) jaunuoliai, baigę specialiąją mokyklą, 3) jokios mokymo įstaigos nebaigę jaunuoliai.Be pačių tiriamųjų buvo studijuojama socialinių pedagogų surinkta dokumentacija, esanti Mokymo centre apie šių ugdytinių mokymąsi, jų požiūrį į gyvenimą ir siekius, gyvenimo planus, charakterį, elgesį ir kt.Tyrimo naujumasĮvairių sutrikusio intelekto asmenims skirtų užimtumo ir darbo centrų ugdytinių ir kitų sutrikusio intelekto asmenų profesinio lavinimosi motyvacija, socialinių poreikių tyrimas yra viena iš esmingiausių kol kas išsamiau labai mažai nagrinėtų specialiosios, socialinės pedagogikos ir psichologijos problemų. Kaip rodo literatūros analizė (V. Karvelis, I. Baranauskienė, J. Ruškus, R. Kaffemanas, I. Elijošienė, D. Pūras ir kt.), daugiausia vienu ar kitu aspektu yra gvildenamos vaikų ar suaugusiųjų, turinčių įvairių sutrikimų, tarp jų ir psichikos vystymosi negalių ir intelekto sutrikimo, jų mokymo(si) reikalingumo, socialinės adaptacijos bei integracijos galimumo klausimai. Tai labai reikšmingos ir būtinos mokslinės analizės sritys. Tačiau socialinei adaptacijai ir integracijai reikalingas ne tik teigiamas politikų, visuomenės nusiteikimas, įstatymai, nauji individualūs ugdymo planai, bet ir pačių sutrikusio intelekto asmenų teigiamas požiūris į darbą, brandi profesinio lavinimosi motyvacija, kuri turi įtakos mokymosi kokybei bei mokymosi rezultatams ir yra vienas iš svarbesnių žmogaus elgesį lemiančių veiksnių.
I. Profesinio lavinimosi motyvacija
1.1 Profesijos rinkimasis ir jo veiksniai
Renkantis profesiją jaunuoliams įtakos turi daugelis veiksnių. Pasirenkantis profesiją jaunimas yra tiek ugdymo objektas, tiek ir savarankiškas veikėjas.1.1.1 Pašaukimas – lemiamas profesijos pasirinkimo motyvasLemiamas profesijos pasirinkimo motyvas yra jaunuolio pašaukimas – aktyvus ilgalaikis polinkis veiklai, kurioje asmenybė daugiau ar mažiau sąmoningai įžvelgia galimybę sėkmingai realizuoti savo gyvenimo tikslus ir idealus, potencines galias ir charakterio ypatybes (Jovaiša, 1981, 76).Vis dėlto šiam pašaukimui susiformuoti padeda įvairūs veiksniai, sąlygojantys profesijos pasirinkimą, jo stabilumą ir dinamiką. Išskiriami skirtingi keturių grupių profesinio vystymosi ir profesijos rinkimosi veiksniai:1) socialiniai-ekonominiai;2) ugdymo;3) psichologiniai;4) sveikatos.
1.1.2 Socialiniai-ekonominiai ir ugdymo veiksniaiSocialinius-ekonominius veiksnius apibrėžia gyvenamoji aplinka: tėvų socialinė-ekonominė ir kultūrinė padėtis, gamybinė-kultūrinė aplinka (profesinio mokymo įstaigų, darboviečių vieta ir kt.), gyvenamoji vieta, profesijų prestižas, uždarbis, mokslinė-techninė pažanga (Jovaiša, 1981, 89), kiti socialiniai institutai: įvairios visuomeninės organizacijos ir grupės, tokios, kaip draugai, kolektyvas, mokykla, jaunimo organizacijos, spauda ir kt. (Matulionis, 1992, 22–29). Paprastai profesinio apsisprendimo metu lemia kuris nors vienas dominuojantis socialinis veiksnys.Vienas iš svarbiausių socialinių institutų, nuo kurio priklauso jaunimo gyvenimiškojo apsisprendimo procesas, yra šeima (Matulionis, 1992, 19).Didelę reikšmę profesiniam vystymuisi turi ugdymo veiksniai: kryptingas lavinimas, darbų pamokos, fakultatyviniai užsiėmimai, jaunuolių veikla dalykiniuose, technikos, meno, sporto būreliuose. Mokėjimai, įgūdžiai ir žinios visada veikia, dažnai ir lemia profesijos pasirinkimą.
1.1.3 Psichologiniai veiksniai Greta pačių bendriausių socialinių veiksnių, lemiančių profesinių interesų kryptį ir profesinį apsisprendimą, psichologai išskiria ir grynai subjektyvius, psichologinius veiksnius, kuriuos sąlygoja net biologinė žmogaus prigimtis. Psichologiniai profesijos rinkimosi veiksniai būtų tokie:• profesinis subrendimas;• intelektas ir specialieji gabumai;• poreikiai;• interesai;• vertybės;• charakteris;• sveikata.Profesinis subrendimas rinktis profesiją yra asmenybės gebėjimas sąmoningai pasirinkti atitinkamą darbo rūšį ir kelią specialybei įgyti. Vienas subrendimo veiksnių, renkantis profesiją, yra patirtis (žinios, mokėjimai, įgūdžiai). (Jovaiša, 1981, 89-90). Profesinio apsisprendimo pagrįstumą lemia ir amžius. Atitinkamam žmogaus augimo ir brendimo etapui visuomenė kelia atitinkamus reikalavimus. Tai skatina jo asmenybės brendimą. Taigi, profesijos rinkimosi branda neatsiejama nuo profesinės savimonės brandos. Neturintiems rinkimosi motyvų arba turintiems neveiksmingus motyvus didelę reikšmę įgyja vyresniųjų ir specialistų patarimai. Dažnai renkamasi pagal tai, kokią profesiją išsirinko draugas, arba renkamasi visai atsitiktinai (Jovaiša, 1978, 104–105). Gerai pajusti savo poreikius, polinkius ir galimybes, suprasti gyvenimo ir darbo tikslus ir atsakomybę, visa tai apsvarstyti reikia intelekto. Intelektas kaip vienas iš psichologinių profesijos rinkimosi veiksnių yra teorinis, socialinis, praktinis ir profesinis. Su intelektu siejasi ir specialieji gabumai: meniniai, psichomotoriniai, techniniai, komunikaciniai ir kt. (Jovaiša, 1981, 89-93). Profesiniai interesai ir ketinimai dažniausiai ir formuojasi dalykinių žinių ir interesų pagrindu. Interesai ir sėkmė (specialieji gebėjimai) yra stipriau susiję nei interesai ir bendrieji gebėjimai (intelektas) (Kregždė, 1988, 54-58). Svarbus profesijos rinkimosi veiksnys yra poreikis – individo reikmė, susijusi su normaliu jo funkcionavimu (Jovaiša, 1981, 93).Asmeniniai dirbančiųjų poreikiai yra materialiniai (maistas, drabužiai, butas, asmens saugumas, poilsis ir t. t., dvasiniai (žinios, mokslas, kultūra, menas) ir socialiniai (bendravimas su kitais visuomenės nariais, pažiūra į save, savo padėties patikimumas, laisvės, kūrybos ir pan. poreikiai) (Kulvinskienė, 1994, 4–5).Interesas, t.y. poreikis sužinoti, tirti yra pastovesnis, daugiausia socialinių veiksnių nulemtas, profesijos rinkimosi veiksnys. Interesai yra konkreti veiklos sritis ar objektas (Kulvinskienė, 1994, 5).Poreikį visada lydi emocijos, intelekto kryptingumas, tikslas jį patenkinti. Profesinis interesas suprantamas dvejopai: 1) kaip poreikis susipažinti su profesija ir ją tirti ir 2) kaip ilgalaikis gilinimasis į ją dirbant. (Jovaiša, 1981, 93–94). Kai nėra intereso, galimybės formuoti gebėjimus, mokėjimus, įgūdžius labai menkos, net turint idealias gebėjimų prielaidas ir gabumus. (Kregždė, 1988, 12–13). Be to profesinis interesas jungia tokius motyvacinius asmenybės darinius, kaip poreikiai, polinkiai, profesiniai interesai, vertybinės orientacijos, pasaulėžiūros komponentai. (Jovaiša, 1981, 94).Profesiniai interesai gali būti pažintiniai ir praktiniai. Pažintiniai interesai esti tada, kai jaunuolis nori žinių apie tą profesiją, darbą joje, darbo rezultatus, tos profesijos techninius ir technologinius procesus ir kt. Apie praktinį interesą galima kalbėti tada, kai jaunuolis nori praktiškai veikti toje srityje, atsidėjęs su teigiamomis emocijomis ir valios pastangomis siekia rezultatų (Bartnikienė, 1989, 30).Profesinius interesus galima skirstyti į tris lygius – vartotojo, veikėjo ir specialiai profesinį. Vartotojo lygiui būdingas nedidelis veiklos aktyvumas, atsirandantis kaip išorinių poveikių pasekmė, sukeliamas atitinkamų ryškių, stiprių, išsiskiriančių iš aplinkos veiklos ypatybių, objektų, į kuriuos gali atkreipti dėmesį ir kiti asmenys. Vartotojo lygiui būdingas silpnas intelektinis, emocinis ir valios aktyvumas. Tai ir lemia intereso situaciškumą ir nepastovumą. Aukštesniam veikėjo lygiui svarbiausias yra valios komponentas, kai žmogus nesitenkina tuo, kad interesą jam sukelia kiti, bet pats planuoja ir organizuoja veiklą, kuri sukelia jam pasitenkinimą. Aukščiausiam intereso lygiui – specialiai profesiniam interesui būdinga tos pačios kaip ir veikėjo interesui dėmesio, valios ir emocijų charakteristikos: su nevalingu besikaitaliojantis savaiminis ir valingas dėmesys veiklai, kurią organizuoja pats individas; aktyvios pastangos, esant galimybei, užsiimti atitinkama veikla; teigiamos emocijos ir sąmoningas siekimas jas pakartoti, pratęsti atitinkamos veiklos metu. Tačiau jos pasireiškia intensyviau. Be to šiam interesui būdinga jau atsiskleidusios sugebėjimų prielaidos ir pastovus, apibendrintas interesas, įsisąmonintas intereso derinimas su kitomis apibendrintų interesų grupėmis ir vertybinėmis orientacijomis. Specialiai profesiniai interesai jau priklauso žmogaus vertybinių orientacijų sistemai, t.y. sutampa su jomis (Kregždė, 1988, 30–33).
Pasirenkant konkrečią profesiją yra reikšminga vertybinių orientacijų struktūra ir ypač dominuojančios vertybės, kurias formuoja poreikiai ir interesai. Vertybinė orientacija yra žmogaus vaizdinys apie svarbiausius gyvenimo tikslus ir priemones jiems pasiekti, tai, ko žmogus ieško savo biologiniams, materialiniams, socialiniams ar dvasiniams poreikiams patenkinti. Kaip ir profesinio subrendimo, taip ir vertybinių orientacijų būtina formavimosi sąlyga yra sąmoningumas. Priklausomai nuo daugelio veiksnių tiek sąmoningumas, tiek ir pati orientacija gali būti nevienodo lygio. Žemiausias vertybinės orientacijos formavimosi lygis yra pažintinis. Šis lygis pasireiškia tuomet, kai žmogus perima vertybę, žinodamas apie ją, ja remdamasis gali aiškinti savo elgesį, bet, pasikeitus situacijai, jos atsisakyti. Aukštesnis – emocinis – lygis esti tuomet, kai individas vertina teigiamai. Aukščiausias lygis yra elgesio, kai yra tiesioginis pasirengimas veiksmui. Dažniausiai skiriami pažintinis-emocinis, arba elgesio-emocinis lygis. Vertybės asmenybės struktūroje įgyja idealų, siekių, gyvenimo tikslo ir prasmės formas. Yra išskirtos tokios darbo ir profesijos vertybės:(Matulionis, 1992, 28).Profesijos rinkimosi procese tam tikrą vaidmenį vaidina ir žmogaus charakteris ir temperamentas. Charakteriologinėmis asmenybės savybėmis suprantame individualų elgesio ir veiklos stilių ir tokius intelekto, motorikos, kryptingumo, jausmų ir valios bruožus, kurie ryškiausiai apibūdina individą. Individualaus elgesio turinio pagrindas yra dorovinė sąmonė (Jovaiša, 1978, 153). Yra profesijų, kurias gali pasirinkti tik tam tikro temperamento žmogus. Kita vertus, daugeliui profesijų tinka įvairios temperamento savybės. Be to, tos pačios profesijos skirtingose situacijose dažnai reikia vis kitokio temperamento žmonių. Reikia atsižvelgti ir į tai, jog grynų temperamentų pasitaiko ne taip daug (Jovaiša, 1978, 164).Profesijos rinkimuisi turi įtakos ir sveikata – įvairios chroniškos ligos, buvusių sunkių somatinių ligų padariniai, psichiniai sutrikimai, protinis atsilikimas, invalidumas, vystymosi defektai, taip pat ir fizinės bei psichinės reabilitacijos galimumai (Jovaiša, 1981, 94–95). Kita vertus, fiziologai yra nustatę, kad ne visi sveiki paaugliai vienodai sėkmingai gali išmokti ir dirbti tą patį darbą. Tam turi įtakos tam tikros psichofiziologinės savybės. Šios savybės turi atitikti specifinius reikalavimus, kuriuos kelia gamybos procesai profesiškai svarbioms funkcijoms (Bartnikienė, 1989, 46).Visi šie minėti psichologiniai veiksniai yra dinamiški, kinta mokymo, auklėjimo, treniruočių dėka ir kokybiškai vystosi tam tikro amžiaus laikotarpiais.Vis dėlto netgi ir labai stiprus veiksnys gali nebūti lemiamas, jeigu jo krypčiai prieštaraus visuma kitų, nors ir pastebimai silpnesnių objektyvių ir subjektyvių veiksnių. (Kregždė, 1988, 81).Individai paprastai turi daug poreikių, interesų, vertybinių orientacijų. Ne visi jie gali būti įgyvendinti. Jų aktualumas taip pat nevienodas.Palyginus individo poreikius, interesus ir vertybes su darbo situacija, reikalinga paskata parenkama remiantis motyvais (Kulvinskienė, 1994, 6).
1.2 Profesijos rinkimosi motyvacija
Motyvas yra palankumo, pasirengimo veikti konkrečiu būdu veiksnys. Palankumas šiuo atveju yra individo vidinė pozicija įvairių objektų ir darbo situacijų požiūriu. Motyvas pasireiškia kaip priemonė. Juo individas kiekvienoje konkrečioje veiklos situacijoje paaiškina ir pagrindžia savo elgseną (Kulvinskienė, 1994, 6).
1.2.1 Motyvų klasifikacijaPagal tai, kokia motyvo paskirtis asmenybės gyvenime, galime skirti: 1) biologinius (maisto, šilumos ir kt.), 2) socialinius (reguliuoja tarpasmeninius, kolektyvinius, visuomeninius-darbinius žmonių santykius, 3) asmeninius motyvus.Pagal motyvų ryšį su objektu skiriami pirminiai (betarpiški) ir antriniai (tarpiški) motyvai (Jovaiša, 1981, 99). Veikiant pirminiams tiesioginiams motyvams, individas pasitenkina pačiu darbo procesu ir jo rezultatais. Esant netiesioginiai motyvacijai, individą traukia ne pats darbas ir jo rezultatai, o pašaliniai dalykai: darbo užmokestis, pripažinimas, padėtis visuomenėje, siekimas padaryti artimiesiems džiaugsmo, praktiniai gyvenimo tikslai (noras įgyti specialybę), visuomeniniai interesai (noras būti naudingu ir pan.). Pirminiai ir antriniai motyvai būna susiję: žmogus suinteresuotas tiek savo darbu, tiek ir darbo užmokesčiu ir kitomis vertybėmis (Kulvinskienė, 1994, 18).Motyvai gali būti klasifikuojami ir pagal jų aktualumą. Čia skiriami dispoziciniai ir aktualieji motyvai. Pastarieji yra dabar vykstančio veiksmo priežastis. Jie būna spontaniški. Tačiau yra ir motyvų, kurie kalbamuoju momentu neveikia. Tai motyvai “aš žinau, bet nedarau”, “aš noriu, bet negaliu”. Šie motyvai gali būti veiksmingi, kai susidaro atitinkamos sąlygos. Tokie motyvai, tai pirmiausia nuostatos, požiūriai, pažiūros, įsitikinimai ir ketinimai.Galima kalbėti ir apie nesąmoningą arba mažai įsisąmonintą motyvaciją. Kai kurias šios motyvacijos rūšis aptarsime smulkiau. Nuostata yra vidinis būsimo elgesio planas, programa. Savotiška nuostata yra sugestyvumas – emocinė, intelektinė ir valinė asmenybės parengtis nekritiškai priimti įtaigius išorės poveikius ir pagal juos reguliuoti elgesį. Galima skirti didelio ir mažo sugestyvumo individus. Jį galima aiškinti kaip emocinės, intelektinės, valinės motyvacijos bejėgiškumą. Artima nuostatoms ir sugestyvumui dispozicija yra konformizmas. Grupiniame bendravime jis pasireiškia tuo, kad nesąmoningai pasiduodama grupės nuostatoms, pagal jas mąstoma ir elgiamasi. Konformizmui priešingas yra kolektyvizmas. Kolektyvizmas yra asmenybės parengtis savarankiškai veikti pagal socialiai reikšmingus kolektyvo interesus.Sąmoningą motyvaciją galima skirti į tris grupes: be jau minėtų poreikių yra išskiriama kognityvinė ir emocinė motyvacija (Jovaiša, 1981, 99–102).
1.2.2 Kognityvinė profesijos rinkimosi ir veiklos motyvacijaKognityvinė motyvacija yra vadinama sistema paskatų, betarpiškai kylančių iš žinojimo ir supratimo, kuriems įgyti reikia informacijos, vaidinančios šioje motyvacijoje pagrindinį vaidmenį. Informacija gali būti trejopa: episteminė – žinios apie objektų ypatybes ir jų ryšius, instrumentinė – žinios, kaip veikti, kokius veiksmų būdus naudoti ir vertinamoji – žinios apie objektyvią objektų reikšmę ar subjektyvią prasmę. Pastaroji informacija tiesiogiai įtakinga motyvacijai.
Kognityvinę informaciją tikslinga skirti į stereotipinę ir dinaminę. Pirmoji parodo, kokie motyvaciniai šablonai susiformuoja pastovios informacijos pagrindu, kaip jie skatina asmenybę veikti. Antroji apibūdina asmenybės motyvaciją konkrečioje jos veikloje. Prie stereotipinės kognityvinės motyvacijos yra priskiriami įspūdžiai, nuomonės, požiūriai, pažiūros. Iš dinaminės kognityvinės motyvacijos sistemos reikia skirti tikslus, aspiracijas, perspektyvą, siekimus.Yra iškelta kognityvinio disonanso teorija, kuri teigia, kad žmogus gali veikti, neskatinamas nei poreikių, nei interesų, nei kitokių malonių išgyvenimų. Sudėtingoje, konfliktinėje situacijoje jis gali priimti sprendimą remiantis ne poreikiais, bet žinojimu. T.y. žmogaus nuomonės, požiūriai, įsitikinimai keičiasi, kai jie daro tai, ką turi daryti. Jei atliekama veikla pastiprinama, atsiranda aukštesni, nauji motyvai. Kitaip sakant, pati veikla motyvuoja.1.2.3 Emocinė motyvacijaEmocijos yra ne tik veiklą lydinčios būsenos, bet ir žmogaus reakcija į aplinką; kitaip sakant, emocijos sukelia išorinį veiksmą. Emocijos, vidinis nusiteikimas profesijos atžvilgiu neretai tampa pagrindiniu pasirinkimą lemiančiu veiksniu. Šis emocinis veiksnys ypač didelę įtaką turi apsisprendžiant profesiškai nesubrendusiems (Jovaiša, 1981, 114–122). Vis tik teigiama nuostata profesijos atžvilgiu padeda asmenybei siekti užsibrėžto tikslo. Toks atkaklus siekimas, skatinamas stiprių teigiamų emocijų, gali liudyti apie pašaukimo buvimą.Profesijos patrauklumas ar nepatrauklumas priklauso nuo įvairių aspektų. Vieniems atrodo patraukli pati veikla, kitus neretai patraukia išorinės neesminės profesijos savybės (patrauklios darbo sąlygos arba aplinka, graži apranga, romantikos elementai) ar mokymosi įstaigos patrauklumas (Bartnikienė, 1989, 53-54).Individo veikla vienu metu gali būti grindžiama keliais motyvais, t.y. motyvaciniu branduoliu. Tai aiškinama tuo, jog individas yra susijęs įvairiais santykiais: su daiktais, žmonėmis, visuomene ir su savimi (Kulvinskienė, 1994, 7).
1.3 Sutrikęs intelektas ir asmenybė
Profesijos rinkimosi poreikio ir problemiškumo atsiradimas priklauso nuo įvairių sąlygų. Žmogus yra biosocialinė būtybė. Todėl kiekvieno ateitis priklauso tiek nuo to, ką išugdė socialinė aplinka, tiek nuo kiekvieno individo fizinės ir dvasinės sveikatos, t.y. fizinės būklės – žmogaus konstitucijos (individualių fiziologinių ir anatominių ypatybių komplekso), charakterio, protinio išsivystymo lygio (Matulionis, 1992, 18–19). Profesijos rinkimosi motyvams turi įtakos asmenybės darbingumas ir aktyvumas, sugebėjimas prisitaikyti prie kintančios aplinkos, asmenybės socialinių kontaktų ir komunikacijos ypatumai, emocinio tonuso, veiklos dinamikos ir produktyvumo pobūdis (Jovaiša, 1978, 163). Visi šie asmenybės bruožai yra glaudžiai susiję su intelektu – mąstymo savybių visumos, nuo kurios priklauso mokymosi ir kitokios veiklos sėkmė (Bagdonas, 1995, 23). Intelekto sutrikimas yra protinių gebėjimų nukrypimas nuo normos, sukeliantis elgesio, emocijų ir socialinio prisitaikymo sutrikimų. Šiai sutrikimų grupei priskiriamas protinis atsilikimas, intelekto regresija ir kt. intelekto sutrikimai (Bagdonas, 1995, 6). Jiems yra būdinga:1. Iniciatyvos stoka arba bejėgiškumas, kuris atsiranda dėl nepakankamų žmogaus galimybių daryti įtaką savo padėčiai (iniciatyvos stoka).2. Blogi pojūčių dirgikliai (emocinė deprivacija).3. Blogi intelektualiniai impulsai (sensorinė deprivacija).Siekiant suprasti sutrikusio intelekto jaunuolių profesinės motyvacijos ypatumus, reikia gerai pažinti jų mąstymo, psichinio vystymosi, aukštutinės nervinės veiklos, valios, emocinės sferos, elgesio būdingus bruožus, nulemtus sveikatos ypatumų. Intelekto sutrikimas yra specifinis veiksnys, savaip sąlygojantis profesinės psichologijos dėsningumus, t.y. profesijos pasirinkimą, interesų ir motyvų įsisąmoninimą, profesinį rengimąsi ir t.t.
1.3.1 Sutrikusio intelekto asmenų charakterio savybės Vienas iš psichologinių veiksnių, lemiančių profesinių interesų kryptį ir profesinį apsisprendimą yra charakteris. Liga arba sutrikęs intelektas nesukuria jokio charakterio būdo, bet sukuria, pirma, atitinkamus asmens nervinių procesų dinamikos ypatumus ir, antra, yra patys kaip tokie vieni iš svarbiausių asmens gyvenimo sąlygų, prie kurių asmuo turi prisitaikyti. Atsižvelgiant į tai, asmenų charakteris, visada yra nulemtas ugdymo.Be priežasčių, kurios nulemia sutrikusio intelekto asmenų charakterio vystymosi ypatumus, yra ir keletas kitų, bendrų priežasčių, veikiančių sutrikusio intelekto asmenų charakterį.Auklėjimas ir ugdymas šeimoje sukelia žymius sunkumus. Tėvai paprastai negali nustatyti griežtumo ir reiklumo ribų. Nuo tėvų griežtumo ir reiklumo, nuo darbinio krūvio ir dienos režimo priklauso pagrindiniai vaiko charakterio bruožai: valia, savimeilė, darbštumas, pareigos jausmas ir t.t.Labai svarbu išugdyti sutrikusio intelekto vaikų įpročius, nes sutrikusio intelekto asmenų “įvaizdis” yra ne gamtos tvarinys, bet pirmiausia įpročių rezultatas. Šie elgesio nukrypimai nuo normos yra neteisingo, neadekvataus protiškai atsilikusių asmenų įpročių formavimo rezultatas (Рубинштейн, 1979, 175–176, 178–179, 181, 189).Taigi, sutrikusio intelekto asmenų vienintelė ir pagrindinė trauma yra susijusi su protu. Kiti papildomi sunkumai dažniausiai susiję su bloga aplinka. Sutrikusio intelekto asmenys, kurie turėjo ir turi geras gyvenimo sąlygas, kurių jausmai ugdomi, skatinamas žinių siekimas, gerai prisitaiko prie kasdienio gyvenimo sąlygų ir išsivysto harmoningais žmonėmis (Kylen, 1992, 4–5).1.3.2 Sutrikusio intelekto jaunuolių profesinės integracijos problemaProfesinių interesų ir motyvacijos formavimuisi atsiliepia aktuali socialinė situacija, kai jaunuoliams baigiant mokyklą būtina pasirinkti tolesnį savo gyvenimo kelią (Kregždė, 1988, 53). Tokia aktuali socialinė situacija nebuvo reikšminga daugeliui sutrikusio intelekto jaunuolių. Keletą dešimtmečių vidutinio, žymaus ir labai žymaus intelekto sutrikimo vaikai visame pasaulyje buvo laikomi nemokytinais. Tačiau protinis atsilikimas yra ne tiek liga, kiek būklė, taigi sutrikusios psichikos žmones reikia ne tiek gydyti, kiek padėti jiems surasti savo vietą visuomenėje (Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę, 1997, 44). Taigi švietimas ir profesinis paruošimas yra svarbūs reabilitacijos aspektai Mokyklinė integracija turėtų vesti į profesinę integraciją (Maisonneuve, 1995, 136). Pomokyklinio švietimo atžvilgiu egzistuoja bendri teisiniai įpareigojimai, nors ši teisė kiek silpnesnė ir neturi tos galios, kaip mokyklinio amžiaus vaikų švietime. Todėl asmenys, turintys proto negalę, pasibaigus mokykliniam amžiui dažnai atsiduria žymiai mažiau stimuliuojančioje aplinkoje, netgi jei jų poreikiai nepasikeitė (Ward, 1999, 165). Net ir mokyklos kol kas sunkiai padeda jiems tapti ekonominiu požiūriu aktyviems. Sutrikusio intelekto jaunuoliai neturi susiformavusių tų kasdienio gyvenimo įgūdžių, kurių reikalauja socialinės visuomenės būvis ir suaugusio žmogaus vystymasis, dažnai nėra įsisąmonintas asmeninės karjeros planavimas ir modeliavimas.
Be kitų faktorių, integracijos sėkmę lemia ir socio-psichologinis kontekstas. Socialinė integracija reiškia ne vien tik žmogaus su negale galimybes įsitraukti į visuomenės gyvenimą, bet ir visuomenės pasirengimą jį priimti. Reikia atsižvelgti ir į psichologinį kontekstą, kurį nulemia visuomenė ir kultūra kaip visuma, ir į psichologinį kontekstą, kuris priklauso nuo kiekvieno individo. Be abejo, šie aspektai susiję (Integracija: ar tai išeitis vaikams su negalia, 1997, 24). Vis tik visuomenės nariai dar nėra pasiruošę priimti žmones su negale į savo tarpą (Visuomenės požiūrio į negalę tyrimas. Ataskaita, 1999, 24, 29–31). Kiekvienam vaikui yra būdinga socialinė raida. Šio proceso metu vaikas ima vis savarankiškiau bendrauti visuomeninėje aplinkoje, kuriai jis priklauso, ima laikytis jos papročių ir vertybinių nuostatų. Tačiau negalė, ypač proto, visuomenės vis dar dažnai priskiriama nukrypimui. Palaipsniui asmeniui jo negalės apibrėžtas elgesys tampa socialine role, mažėja jo vertės suvokimas ir sugebėjimas prisitaikyti prie socialinės aplinkos. Toks etikečių klijavimas veda prie neigiamo savęs ir visuomenės vertinimo (Pivorienė, 1997, 99). Antra vertus, socialinį asmens statusą lemia ir elgesio bendravimo būdas. Neįgalių asmenų atstūmimas pasireiškia ir per daug juos saugojant nuo socialinės realybės, taip jiems atimant atsakomybės jausmą. Atskirtas nuo kitų žmogus su negale nebeturi jokio pasirinkimo. Jis gali tik susitelkti į savo negalę ir daryti viską, kad patvirtintų savo, kaip neįgalaus asmens, statusą (Ruškus, 1997, 39-40). Žmogus su negale gali gerai adaptuotis tik tada, kai jis iš aplinkos pusės turi pakankamai galimybių socialiniams santykiams, emocinio palaikymo šaltinius, galimybę atlikti savo pareigas, įsipareigojimus, išpildyti savo ir kitų lūkesčius, įsitraukti į produktyvią ir įdomią veiklą bei pasiekti išsikeltus tikslus, gauti informaciją, kuri leistų numatyti, užsitikrinti ateitį, turėti pakankamas ir teisingas žinias apie savo fizinę ir psichinę būklę ir bendruomenėje esančius resursus, žinoti, ko tikėtis, kaip elgtis naujose vietose ir situacijose, gauti pagalbą, kuri atitiktų jo poreikius ir gyvenimo vertybes, turėti pakankamai laiko integracijai (Pivorienė, 1998, 254).Profesinio lavinimosi motyvacijai susiformuoti gerokai svarbesnis aspektas, tačiau, ko gero, ganėtinai nulemtas socialinių nuostatų, yra paties žmogaus požiūris į savo negalę, gebėjimas prie jos prisitaikyti ir su ja susitaikyti. Tik adekvatus požiūris į savo fizinę ar psichinę negalę gali padėti žmogui išnaudoti savo vidinį potencialą produktyviam gyvenimui (Gailienė, 1997, 24 – 25). Taigi, daugiausiai galimybių, susijusių su suaugusiųjų integracija, grindžiama pasiruošimu gyventi bendruomenėje, dalyvavimu bendroje veikloje ir įsidarbinimu, kuris tiesiogiai susijęs su mokymo patirtimi. Darbas duoda ne tik finansinį saugumą, bet ir identiteto jausmą: jis didina savigarbą, sudaro galimybių užmegzti socialinius kontaktus, yra laiko struktūravimo būdas (Sutton, 1999, 52). Pagal atliekamą darbą visuomenė sprendžia apie individo vertę. Antra vertus, žmonių su negale įdarbinimas, teikiant visokeriopą paramą, yra vis dar naujas požiūris. Tarp žmonių su negale yra daugiausia bedarbių. Be to, ši visuomenės grupė yra labiausiai neįdarbinta grupė. 1997 m. duomenimis, dirbo tik beveik 16 žmonių su negale, gaunančių SODROS pensijas. Kuo sunkesnė invalidumo grupė, tuo mažiau dirba (Lygios galimybės neįgaliesiems: Lietuvos socialinės politikos invalidumo srityje analizė, 1998, 42). Be to, lengvo protinio atsilikimo jaunuolių socialinės adaptacijos tyrimai (1997) parodė, kad proto negalės bedarbių jaunuolių skaičius viršija Lietuvos bedarbių vidurkį tiriamųjų amžiaus grupėje (19-20 m.) net 15 (Karvelis, 1997, 47), nors absoliuti dauguma specialiųjų mokyklų moksleivių, baigę devynias klases, stengiasi kuo skubiau įsigyti profesiją ir turėti nuolatinį pragyvenimo šaltinį (Petrauskas, 1998, 13). Sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos “Viltis” 1999 m. pabaigos duomenimis, tuo metu dirbo tik 1,5 proto negalės žmonių. Miglota ateitis anaiptol neskatina sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos: jeigu žmogui su negale ilgai nepavyksta rasti darbo, jis dažniausiai visam laikui pasitraukia iš darbo rinkos (Bičiulystė, 1999, 2). Antra vertus, didelę įtaką žmonių su negale įdarbinimui daro ekonominio persitvarkymo procesai šalyje. Privačios nuosavybės santykiai, kelis kartus sumažėjusi gamyba, maži atlyginimai ir nedarbas neigiamai veikė žmonių su negale darbą. Visa tai neskatino jų dirbti įprastinėje darbo rinkoje. Darbo biržos duomenimis, 1996 m. bedarbių buvo apie 8, 2000 m. jų jau buvo apie 11 (www.std.lt/informacija). Minėtos ugdymui(si), profesiniam lavinimui(si) ir darbinei veiklai nepalankios istoriškai susiklosčiusios, psichologinės ir socialinės kliūtys neskatina brandžios ir sąmoningos sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos.II. Sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos ypatumai
2.1 Jaunuolių veikla prieš ateinant į Mokymo centrą „Mes esame“
Brandi profesinio lavinimosi motyvacija yra vienas iš svarbesnių žmogaus elgesį lemiančių veiksnių. Sutrikusio intelekto jaunuoliai nėra pakankamai profesiškai subrendę. Nors dažniausiai minimas motyvas, paskatinęs jaunuolius ateiti į Centrą buvo noras išmokti specialybės ir tapti savarankiška(u), antra vertus, didžiajai daugumai paskata ateiti į Centrą buvo antriniai motyvai: tėvų (globėjų) ir kitų žmonių patarimai (34%) bei nuobodulys (24%). Taigi, didžioji dauguma jaunuolių, ateidami į Centrą vadovavosi ne profesiniu, bet socialiniu pasirinkimu, kai buvo renkamasi profesinė mokykla. Ypač ši tendencija (C = 0.40) išryškėja tarp skirtingą sutrikimo laipsnį turinčių jaunuolių (žr. 1 pav.). Dauguma sunkaus ir vidutinio protinio atsilikimo jaunuolių į Centrą atėjo vedini antrinių motyvų, tuo tarpu, kai lengvo protinio atsilikimo, taip pat kaip ir bendro lavinimo mokyklas baigę jaunuoliai pirmiausia pabrėžė norą išmokti specialybę ir tapti savarankiška(u).1 pav. Priežastys, paskatinę į Mokymo centrą ateitiskirtingo protinio atsilikimo jaunuolius
Tokius motyvus iš dalies lemia tai, kad profesinių interesų ir motyvacijos formavimuisi atsiliepia aktuali socialinė situacija, kai jaunuoliams baigiant mokyklą būtina pasirinkti tolesnį savo gyvenimo kelią. Tokia aktuali socialinė situacija nebuvo reikšminga daugeliui sutrikusio intelekto jaunuolių. Pusė apklaustų jaunuolių buvo namuose ir tik 20% jaunuolių dirbo, likę jaunuoliai lankė užimtumo centrą ar įstaigą, keletas atėjo iškart po mokyklos.
2.2 Jaunuolių požiūris į specialybes ir lavinimąsi Mokymo centre „Mes esame“
Svarbus profesijos rinkimosi veiksnys yra poreikis. Centre lankytis patinka absoliučiai visiems tirtiems jaunuoliams, tačiau daugiau nei pusė jų nurodė su specialybe nesusijusius motyvus: socialinius (37%) ir materialinius (20%) poreikius. Antra vertus, 43% buvo svarbu dvasiniai poreikiai: noras išmokti specialybės. Stebėjimai ir pokalbiai su jaunuolių socialiniais pedagogais rodo, kad dalis jaunuolių, rinkdamiesi specialybę turėjo veiklų interesą, t.y. mokymosi ir darbo poreikį, todėl tokių jaunuolių profesinio apsisprendimo lygis buvo aukštesnis, nei tų, kurie rinkosi Mokymo centrą tik kaip mokymo įstaigą. Tik keletas jaunuolių į Centrą atėjo tvirtai apsisprendę kokią specialybę mokysis. Skiriasi merginų ir vaikinų motyvai. Vaikinams buvo svarbiau išmokti specialybės. Šį motyvą minėjo 80% vaikinų ir tik 62% merginų. Tačiau atsakydami į konkretų klausimą, kas labiausiai patinka Centre – galimybė turiningai praleisti laisvalaikį ar galimybė mokytis pasirinktos specialybės jau net 70% jaunuolių pabrėžė, kad labiausiai jiems patinka galimybė mokytis pasirinktos specialybės. Antra vertus, trečdaliui jaunuolių svarbiausia Centre vis tik liko galimybė turiningai praleisti laisvalaikį. Tyrimo duomenys priklausė nuo baigtos mokymo įstaigos: absoliučiai visiems iš baigusių bendro lavinimo mokyklą svarbiausia buvo galimybė mokytis pasirinktos specialybės. Tuo tarpu, kai baigusiems spec. mokyklą galimybė mokytis pasirinktos specialybės svarbiausiu motyvu tapo tik 72%. Analizuojant profesinio apsisprendimo problemas, reikšminga vieta skiriama profesinio apsisprendimo motyvacijai. Pasirenkant konkrečią profesiją yra reikšminga vertybinių orientacijų struktūra ir ypač dominuojančios vertybės. Galima išskirti tokius jaunuoliams pagrindinius savo specialybės pasirinkimo motyvus (žr. 2 pav.). 2 pav. Konkrečios specialybės pasirinkimo motyvai (bendra statistika)
Antra vertus, pats pasirinkimo faktas dar nereiškia, kad jis pagrįstas visiškai susiformavusiu profesiniu interesu. Daugumos jaunuolių pagrindinis specialybės pasirinkimo motyvas buvo tai, kad specialybė jiems patinka ir yra įdomi. Kita vertus, emocinis veiksnys ypač didelę įtaką turi apsisprendžiant profesiškai nesubrendusiems. Nors nemažai jaunuolių rėmėsi polinkiais, specialiais gebėjimais, turimais įgūdžiais, tačiau dokumentų analizė, pokalbiai su socialiniais pedagogais, stebėjimai leidžia teigti, kad tik vienas kitas Centre besimokantis jaunuolis turi brandų profesinį interesą. Likę jaunuoliai turi vartotojo ir veikėjo interesą, dažnai pasitenkina tik jiems duodamu darbu, patys iniciatyvos nerodo, dažnai nesusikaupia darbui, mieliau šnekasi su grupės draugais nei dirba. Dažnai pasirinkimas buvo siejamas su tam tikromis vertybėmis (darbu, nauda, praktiškumu), tačiau neturėjo ryšio su profesiniais interesais, tiek pažintiniais, tiek praktiniais. Dalis jų specialybę rinkosi nepagrįstai, pasikliaudami patarimais, atsitiktiniais išoriniais paskatinimais ar todėl, kad nebuvo kito pasirinkimo.Kai kurie motyvų aspektai priklausė nuo jaunuolių amžiaus. 18-25 m. jaunuoliai specialybę rinkosi pirmiausia vadovaudamiesi emocine motyvacija ir sėkme darbe (specialiaisiais gebėjimais), darbo pobūdžio vertybėmis, tokiomis kaip darbo turiningumas, darbo įvairovė. Be to, trečdalis konkrečią specialybę pasirinko, nes ten lengva dirbti (šis motyvas atsidūrė trečioje vietoje), perpus svarbiau jiems tapo patarimai. Tuo tarpu 26-36 m. jaunuoliai rinkdamiesi specialybę vadovavosi pirmiausia antriniais motyvais, materialinio ir moralinio atlygio vertybėmis: naudingumas, praktiškumas, geras atlyginimas. Atsižvelgiant į baigtą mokymo įstaigą baigusių bendro lavinimo mokyklas jaunuolių tyrimo duomenys sutampa su 26-35 m. tirtų jaunuolių duomenimis. Baigusių spec. mokyklą – su 18-25 m. amžiaus tirtų jaunuolių duomenimis. Nebaigę jokios mokymo įstaigos jaunuoliai vadovavosi emocine motyvacija: pasirinkta specialybė jiems buvo įdomi.Stipri koreliacija išryškėja priklausomai nuo sutrikimo laipsnio (C = 0.49). Daugumai sunkaus protinio atsilikimo jaunuolių pasirinkti konkrečią specialybę patarė (žr. 1 lentelę). Beveik pusė jų pažymėjo, kad rinkosi atsižvelgdami į kitas priežastis, pvz., “kad rankos stipresnės taptų”, “tai tikro vyro darbas”, “reikia gi ko nors išmokti”. 1 lentelėKonkrečios specialybės pasirinkimo priežastysPasirinkimo motyvai Sutrikimo laipsnis Lengvas Vidutinis SunkusĮdomi 53% 35% 29%Naudinga 44% 40% 14%Praktiška 34% 15% 14%Patarė tėvai (globėjai), Centro darbuotojai 16% 5% 57%Jos mokiausi/dirbau anksčiau 19% 30% 14%Ši specialybė man labiausiai sekėsi 28% 40% 14%Ten lengva dirbti/ specialybė atitiko sveikatos būklę 31% 10% 14%Patiko darbo aplinka 9% 10% –Iš visų specialybių ši labiausiai patiko 13% 10% 14%Kita 9% 5% 43%
Svarbiausi vidutinio protinio atsilikimo jaunuolių specialybės rinkimosi motyvai buvo specialybės nauda ir tai, kad ta specialybė jiems labiausiai sekėsi, nedaug atsiliko trečias motyvas – rinkosi pagal tai, ar specialybė yra jiems įdomi, svarbus motyvas buvo tai, kad pasirinktos specialybės jaunuoliai buvo dirbę ar mokęsi ankščiau.Lengvo protinio atsilikimo jaunuoliams, kaip ir spec. mokyklos auklėtiniams bei 18-25 m. jaunuoliams svarbiausia buvo tai, kad specialybė buvo jiems įdomi. Svarbu jiems buvo ir specialybės nauda bei praktiškumas. Po trečdalį specialybę rinkosi todėl, kad ten buvo lengva dirbti ar todėl, kad ta specialybė labiausiai sekėsi. Susiformavusią brandžią profesinio lavinimosi motyvaciją apibūdina ir pastovus profesinis interesas pasirinktai veiklai ir specialybei. Deja, net 17% jaunuolių mokymosi eigoje keitė pasirinktą pagrindinę specialybę. Antra vertus, viena specialybės keitimo priežasčių buvo tai, kad po pusmečio nuo Centro atsidarymo pradžios atsirado medžio specialybė, iš karto tapusi populiari tarp vaikinų.
Be to, daugumai jaunuolių būdingas dvigubas pasirinkimas, kai pasirenkama pagrindinė ir rezervinė specialybės (antros specialybės neturėjo trečdalis jaunuolių). Tai lemia šių jaunuolių socialinė-ekonominė situacija. Trečdalis antrą specialybę pasirinko tikėdamiesi, jog turint dvi specialybes didesnė tikimybė gauti darbą arba tiesiog ne visą laiką yra darbo vieta pagrindinėje specialybėje. Penktadalis antrą specialybę rinkosi, nes ši jiems patiko. Ypač ateitimi susirūpinę 26-35 m. jaunuoliai. 18-25 m. jaunuoliai, priešingai nei vyresni, manę, kad taip atsiranda didesnė tikimybė rasti darbą, antros specialybės dažniausiai neturi. Jaunuolių, baigusių bendro lavinimo mokyklą ir spec. mokyklą požiūris į antrą specialybę beveik sutampa. Abiejų grupių jaunuolių antros specialybės neturi mažiau nei pusė (po 42%). Pagrindinis motyvas turėti antrą specialybę buvo tai, kad turint dvi specialybes didesnė tikimybė rasti darbą arba ne visą laiką yra darbo vieta pagrindinėje specialybėje. Palyginus nemažai jaunuolių – baigusių bendro lavinimo mokyklą trečdalis, baigusių spec. mokyklą penktadalis, jokios mokymo įstaigos nebaigusių jaunuolių net 75% – pasirinko antrą specialybę, nes ši patinka.Gana ryški priklausomybė išryškėja nuo sutrikimo laipsnio (C = 0.50) (žr. 3 pav.). Pirmiausia tai, kad daugiau nei pusė sunkaus ir lengvo protinio atsilikimo jaunuolių neturi antros specialybės. Tų sunkaus protinio atsilikimo jaunuolių, kurie ją turi pagrindinis motyvas buvo tai, kad antra specialybė jiems patinka. O dauguma lengvo protinio atsilikimo jaunuolių tikisi, kad turint dvi specialybes didesnė galimybė gauti darbą. Labai skiriasi vidutinio protinio atsilikimo jaunuolių tyrimų duomenys. Tik 20% šių jaunuolių neturi antros specialybės. Pusė jų turėdami antrą specialybę tikisi lengviau gauti darbą arba ne visą laiką yra darbo vieta pagrindinėje specialybėje. Kitai pusei antra specialybė tiesiog patinka.3 pav. Jaunuolių dvigubo pasirinkimo priežastysNors patys specialybę išsirinko tik 61% jaunuolių (daliai jaunuolių ją išrinko tėvai (globėjai), tačiau absoliučiai daugumai (97%) jaunuolių patinka ir įdomu dirbti specialybės darbus. Svarbiausias motyvas buvo darbo specifika (žr. 2 lentelę). Motyvas, kad taip užsidirbs pinigus buvo svarbus tik lengvo protinio atsilikimo jaunuoliams. Tuo tarpu, kai sunkaus protinio atsilikimo jaunuoliams buvo svarbūs tik du motyvai: darbo specifika ir tai, kad gali sau ir kitiems ką nors padaryti. Tarp vidutinio ir lengvo protinio atsilikimo jaunuolių motyvų šiuo požiūriu esminio skirtumo nėra. Antra vertus, iš septynių jaunuolių, kuriems buvo svarbu saviraiškos vertybės, šeši buvo lengvo protinio atsilikimo. 2 lentelėJaunuolių motyvai (%) kodėl jiems patinka ir yra įdomu dirbti specialybės darbusJaunuolių motyvai Jaunuolių, pasirinkusių šį motyvą procentasDarbo specifika 41Darbo aplinka 16Sekasi darbas 15Nežinau 10Daug sužinau, tobulėju 8Galiu pasidaryti sau ir kitiems 7Taip užsidirbu pinigų 3
Taigi, pati specialybės darbo specifika buvo svarbi mažiau nei pusei jaunuolių. Dauguma jaunuolių vadovavosi tik emocine motyvacija, keletas minėjo pažintinius motyvus ir galimybę kurti. Ypač didelė reikšmė buvo skiriama specialiesiems gabumams. Daugumai dirbti savoje specialybėje dažnai nepatinka tada, kai nesiseka, o kai sekasi – labai patinka. Dažnas sunkesnį sutrikimo laipsnį turintis jaunuolis buvo linkęs keisti veiklą ar tiesiog mesdavo darbą, kai jam nustodavo sektis. Tai liudija šių jaunuolių interesų situaciškumą, dinamiką ir valingų pastangų nebuvimą.Jaunuoliai nebuvo tokie vieningi vertindami pasirinktos specialybės naudą. Pasirinkta specialybė buvo naudinga 80% jaunuolių. Statistinės analizės duomenys rodo žymią koreliaciją su jaunuolių baigta mokymo įstaiga (C = 0.54) ir sutrikimo laipsniu (C = 0.74). Daugumai sunkaus protinio atsilikimo ir jokios mokymo įstaigos nebaigusių jaunuolių specialybė buvo nenaudinga arba negalėjo pasakyti ar yra naudinga (žr. 4 pav.). Tuo tarpu daugiausia specialybės naudą teigė lengvo protinio atsilikimo ir bendro lavinimo mokyklas baigę jaunuoliai. Pusei bendro lavinimo ir spec. mokyklas baigusių bei vidutinio ir lengvo sutrikimo jaunuolių įgyta specialybė turėtų padėti lengviau rasti darbą ir užsidirbti. Be to, abiejų grupių jaunuoliams buvo svarbi įgūdžių nauda buityje. Dauguma jokios mokymo įstaigos nebaigusių jaunuolių specialybės naudą suprato tik kaip naudą buityje. Galimybė tobulintis buvo svarbiausia bendro lavinimo mokyklas baigusiems ir lengvo protinio atsilikimo jaunuoliams. Kad specialybė nėra jiems naudinga teigė dauguma sunkaus protinio atsilikimo jaunuolių. Jaunuoliai, teigę, kad specialybė nėra jiems naudinga negalėjo pasakyti kodėl arba motyvavo profesiškai nereikšmingais motyvais, tokiais, kaip: pavargsta dirbti, “vienas žmogus jo darbo nevertina”.4 pav. Jaunuolių požiūris ar jiems naudinga pasirinkta specialybė
Brandi profesinio lavinimosi motyvacija gali susiformuoti tik tada, kai specialybė atitinka individo poreikius ir vertybes. Turėdami galimybę rinktis bet kokią profesiją tik trečdalis rinktųsi tą pačią. Dauguma – 25% – svajojančių apie kitą specialybę ją įsigytų kitur. Tiek pat jaunuolių kaip ir besirenkančių tą pačią specialybę, nežino kokią specialybę apskritai norėtų įsigyti. Minėti faktai byloja, kad pasirinkta specialybė ir Centre besimokančių jaunuolių profesinės, dažnai nerealios, svajonės nesutampa, kad vyravo socialinis apsisprendimas, kai dėl savo sveikatos būklės buvo renkamasi mokymo įstaiga, bet ne profesija. Dalis, nepatenkinti savo profesiniu apsisprendimu arba norėję keisti specializaciją neretai idealizavo norimą pasirinkti profesiją arba rinkosi nederindami savo norų su realiomis galiomis.Tyrimų duomenys pastebimai koreliavo su jaunuolių baigta mokymo įstaiga (C = 0.53) ir sutrikimo laipsniu (C = 0.56).Pusė, baigusių bendro lavinimo mokyklą jaunuolių pasirinktų tą pačią specialybę. Likusi pusė jaunuolių pasirinktų arba kitą specialybę, arba nežino kokios norėtų. Trečdalis jaunuolių pasirinktų specialybę, kurios Centre nemoko. Tuo tarpu, net 40% spec. mokyklą baigusių jaunuolių nežinojo kokią apskritai specialybę norėtų įsigyti. Tik trečdalis jaunuolių pasirinktų tą pačią specialybę. Iš dalies tai lemia, kad kai kurie Centre besimokantys sutrikusio intelekto jaunuoliai mažai įsivaizduoja, kokią specialybę be Centre esančių jie dar galėtų įsigyti. Nei vienas jokios mokymo įstaigos nebaigusių jaunuolių neminėjo, kad norėtų mokintis ne Centre esančios ir tos pačios specialybės kaip dabar.
Kai kurie skirtumai išryškėja atsižvelgiant ir į jaunuolių sutrikimo laipsnį (žr. 5 pav.). Penki iš septynių sunkaus protinio atsilikimo jaunuolių nežinojo kokią 5 pav. Norima įsigyti profesija esant galimybėmsspecialybę apskritai norėtų įsigyti. Tik trečdalis vidutinio protinio atsilikimo jaunuolių norėtų įsigyti tą pačią specialybę. Trečdalis apskritai nežinojo kokią specialybę norėtų įsigyti. Lengvo protinio atsilikimo jaunuoliai daugiausia norėtų įsigyti ne Centre esančią specialybę. Antra vertus, ir šiuo atveju vėlgi tą pačią specialybę norinčių įsigyti jaunuolių yra mažiau nei pusė. Šie jaunuoliai mažiausiai nežinojo kokią specialybę apskritai norėtų įsigyti, nors tokių ir buvo penktadalis. Centre besimokančių jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacija remiasi (žr. 6 pav.) daugiau antriniais motyvais, materialinėmis ir moralinio atlygio vertybėmis, iš dalies dominuoja ir aukščiausiojo lygio vertybės, tik jos apsiriboja pagrindine socialine institucija – šeima, t.y. būti naudinga(u) ir daryti gera žmonėms reiškia padėti savo tėvams ar globėjams. Mažiausiai reikšmingos saviraiškos vertybės. Dalis besimokančių nežinojo ką jiems reiškia įsigyti specialybę arba pasirinko kitas reikšmes. 6 pav. Specialybės reikšmė jaunuoliams (bendra statistika)
Šiuo požiūriu tyrimų duomenys koreliavo su visais. Vaikinams svarbiausia buvo galimybė lengviau rasti darbą ir užsidirbti, merginoms – tapti savarankiškomis. 13% vaikinų ir tik 5%paminėjo saviraiškos vertybes. Merginos dažniau nežinojo kuo joms reikšminga specialybė.Tyrimo duomenys atsižvelgiant į amžių rodo, kad net 21% 18-25 m. ir tik 5% 26-35 m. jaunuolių nežinojo specialybės reikšmės jiems. Galimybės tapti savarankiška(u) ir naudinga(u) bei saviraiškos vertybės (atitinkamai 20% ir 5%) svarbesnės buvo vyresniems jaunuoliams. Skirtumai matyti ir tarp skirtingas mokymo įstaigas baigusių jaunuolių. Tarp jaunuolių, baigusių bendro lavinimo mokyklą nebuvo nei vieno nežinojusio ką jam reiškia įsigyti specialybę. 60% šių jaunuolių specialybė buvo reikšminga kaip galimybė lengviau rasti darbo ir užsidirbti. Mažiausiai jaunuolių – tik trys, sudarę 16% – pabrėžė, kad įsigyti specialybę jiems reiškia tobulėti. Nors ir spec. mokyklą baigusiems jaunuoliams pagrindinis motyvas yra rasti darbą ir užsidirbti, tačiau šį motyvą minėjo tik pusė jaunuolių. Galimybė tapti naudinga(u) buvo beveik dvigubai vertingesnė nei bendro lavinimo mokyklą baigusiems jaunuoliams. Be to, penktadalis šių jaunuolių nežinojo kuo jiems svarbi specialybė. Šis atsakymas atsidūrė trečioje vietoje. Pats nereikšmingiausias motyvas, minėtas 8% šios grupės jaunuolių buvo poreikis tobulėti. Iš keturių nebaigusių jokios mokymo įstaigos jaunuolių visi minėjo skirtingus motyvus. Nei vienas šių jaunuolių nepaminėjo saviraiškos motyvo. Taigi, saviraiškos vertybės labiausiai rūpėjo bendro lavinimo mokyklas baigusiems jaunuoliams.Pastebima koreliacija (C = 0.47) su jaunuolių sutrikimo laipsniu (žr. 7 pav.). 7 pav. Specialybės reikšmė jaunuoliams
Daugiausia nežinojusių kuo jiems reikšminga specialybė buvo tarp sunkaus, mažiausiai – tarp lengvo protinio atsilikimo jaunuolių. Saviraiškos vertybės svarbiausios buvo lengvo protinio atsilikimo jaunuoliams, tuo tarpu iš sunkaus protinio atsilikimo jaunuolių nei vienas neminėjo šio motyvo. Taigi, tik merginoms ir vidutinio protinio atsilikimo jaunuoliams svarbiausia specialybės reikšmė buvo galimybė tapti savarankiška(u), likusiems – galimybė lengviau rasti darbą ir užsidirbti. Dauguma sunkaus protinio atsilikimo jaunuolių nežinojo kuo jiems svarbi specialybė.
2.3 Jaunuolių požiūris į ateitį
Norint sėkmingai tęsti profesinę veiklą, reikalingas teigiamas ir sąmoningas požiūris į darbinę veiklą apskritai. Tyrimų duomenys rodo, kad dauguma jaunuolių (73%) dirbti labai norėtų, tačiau trečdalis dirbti tik norėtų ar visai nenorėtų. Egzistuoja tam tikri požiūrio į darbinę veiklą skirtumai tarp skirtingos lyties asmenų: beveik penktadaliu vaikinų daugiau nei merginų labai norėtų dirbti. Tyrimų duomenys atspindi realius jau anksčiau aptartus Centre besimokančių sutrikusio intelekto jaunuolių profesinės motyvacijos aspektus: antrinę profesinio lavinimosi motyvaciją ir itin šiems jaunuoliams svarbias materialines ir moralinio atlygio vertybes: pagrindiniais motyvais dirbti yra pinigai, veikla ir užimtumas apskritai bei savarankiškumas. Yra esminių nukrypimų nuo šių bendrų tendencijų: daliai jaunuolių svarbu saviraiškos vertybės. Kita vertus, save realizuoti dirbant galvojo tik 4 jaunuoliai. Nors ir nedaug, bet vis tik dalis jaunuolių nežinojo kodėl nori dirbti. Tyrimai rodo šio aspekto koreliaciją su tirtų jaunuolių amžiumi, baigta mokymo įstaiga ir sutrikimo laipsniu. Nors pagal svarbą motyvai atsižvelgiant į amžių pasiskirstė vienodai, tačiau 26-35 m. jaunuoliams buvo svarbiau užsidirbti pinigų, beveik dvigubai svarbiau darbas kaip užimtumas, svarbiau tapti savarankiškais ir realizuoti save. Nežinančių kodėl nori dirbti šio amžiaus grupėje nebuvo. Tuo tarpu 18-25 m. amžiaus jaunuolių net 8% nežinojo kodėl nori dirbti. Daugiau kaip dvigubai nei 26-35 m. amžiaus grupėje šiems jaunuoliams buvo svarbiau tapti naudingais (visi galvojo pinigais padėti savo tėvams ar globėjams). Dvigubai mažiau nei vyresnių jaunuolių galvojo darbu realizuoti save.Motyvų eiliškumas atsižvelgiant į jaunuolių baigtą mokymo įstaigą ir sutrikimo laipsnį pasikartoja. Į pirmą vietą visose grupėse iškyla pinigai. Šį motyvą daugiausia minėjo vidutinio ir lengvo protinio atsilikimo, bendro lavinimo mokyklas baigę jaunuoliai – apie 85%. Pastariesiems nei spec. mokyklas baigusiems rūpėjo darbas kaip užimtumas (atitinkamai 37% ir 28%) ir noras tapti savarankiškais (atitinkamai 32% ir 25%). Galimybė tapti naudingais svarbiu akstinu dirbti tapo tik vidutinio protinio atsilikimo jaunuoliams. ir realizuoti save šiems jaunuoliams nebuvo tokie svarbūs. Galimybė realizuoti, nors nebuvo labai svarbi, didesniu motyvu tapo bendro lavinimo mokyklą baigusiems ir lengvo protinio atsilikimo jaunuoliams. Tarp pastarųjų nebuvo nei vieno, kuris nežinotų kodėl nori dirbti, tuo tarpu, dalis spec. mokyklą baigusių jaunuolių negalėjo to pasakyti. Jokios mokymo įstaigos nebaigusių ir sunkaus protinio atsilikimo jaunuolių motyvai apsiribojo noru dirbti dėl pinigų ir veikla kaip užimtumu.
Nors dauguma (85%) jaunuolių galvoja dirbti pagal įsigytą specialybę, tačiau beveik 70% jaunuolių pabrėžė, jog sutiktų dirbti bet kokį darbą. 15% apklaustųjų negalvoja arba nežino ar dirbs pagal įsigytą specialybę. Abejones jiems kelia ar jie sugebės įsidarbinti. Tai patvirtina duomenis, kad sutrikusio intelekto jaunuolių įsidarbinimo gebėjimai yra vieni žemiausių. Nesutiktų dirbti bet kokio darbo tik 20% visų tiriamųjų. Ryški statistinių duomenų koreliacija (C = 0.47) atsiskleidžia tarp skirtingo amžiaus jaunuolių. Dirbti bet kokį darbą sutiktų žymiai daugiau 18-25 m. nei 26-35 m. jaunuolių. Nesutiktų dirbti bet kokio darbo 40% 26-35 m. ir tik 10% 18-25 m. jaunuolių. Dalis abiejose amžiaus grupėse negalėjo pasakyti ar sutiktų dirbti bet kokį darbą. Tokių jaunuolių daugiau buvo 18-25 m. amžiaus grupėje.Tyrimo duomenys, gauti atsižvelgus į baigtą mokymo įstaigą ir sutrikimo laipsnį vėlgi rodo, kad dauguma visų grupių jaunuolių sutiktų dirbti bet kokį darbą. Antra vertus, nesutiktų dirbti bet kokio darbo trečdaliu daugiau jaunuolių, baigusių bendro lavinimo mokyklas ir lengvo protinio atsilikimo nei spec. mokyklas baigę ir vidutinio protinio atsilikimo jaunuoliai. Tarp bendro lavinimo mokyklų auklėtinių ir lengvo protinio atsilikimo jaunuolių nebuvo ir tokių, kurie nežinotų ar sutiktų dirbti bet kokį darbą. Tuo tarpu tokių jaunuolių, baigusių spec. mokyklas ir vidutinio protinio atsilikimo buvo apie 14%. Dauguma jokios mokymo įstaigos nebaigusių jaunuolių teigė, kad sutiktų dirbti bet kokį darbą. Trečdalis sunkaus protinio atsilikimo jaunuolių nežinojo ar sutiktų dirbti bet kokį darbą ir nebuvo nei vieno, kuris nesutiktų.Kita vertus, nors dauguma teigia, kad nori dirbti ir sutiktų dirbti bet kokį darbą, kad jiems svarbu uždarbis ir veikla, tačiau tik retas kuris Centre besimokančių jaunuolių norėtų dirbti pilną darbo dieną su atitinkamu darbo režimu. Yra realu, kad sutrikusio intelekto jaunuolių motyvacija nuolat krinta, todėl ją reikia pastoviai palaikyti.IŠVADOS
1. Sutrikusio intelekto jaunuolių profesinis rengimas Lietuvoje yra reformuojamas, nors ir nesparčiai, tačiau pastebimai. Vis tik sutrikusio intelekto jaunuolių socialinėje ir profesinėje integracijoje vis dar daug socio-psichologinio, užimtumo ir darbinės veiklos, profesinio rengimo pobūdžio problemų. Tai neskatina brandžios ir sąmoningos sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos.2. Dauguma tiriamųjų eidami į Centrą vadovavosi patarimais, ne profesine, bet socialine motyvacija, kai buvo renkamasi profesinė mokykla. Todėl pasirinkta specialybė ir tiriamųjų profesinės, dažnai nerealios, svajonės nesutampa.3. Tiriamųjų profesinio lavinimosi motyvacijai būdinga: netiesioginė motyvacija, pagrįsta materialinio ir moralinio atlygio vertybėmis: darbu, pinigais, savarankiškumu, nauda. 4. Centre besimokinančių jaunuolių poreikiai yra daugiau socialiniai (bendravimas) ir materialiniai nei dvasiniai (žinios, mokslas ir kt.). Dažnai vadovaujamasi artimaisiais motyvais nei tolimaisiais.5. Vyrauja vartotojo ir veikėjo lygio interesai, ypatingai pagrįsti emocine motyvacija. Daugelis jaunuolių turi polinkį tam tikrai veiklai, bet ne specialiai profesinį interesą. Dalies jaunuolių interesai situaciški ir dinamiški. Darbas ir mokymasis suprantamas kaip užimtumas. Profesinio lavinimosi motyvacija yra nebrandi ir nesąmoninga. Dauguma yra profesiškai nesubrendę.6. Yra esminių nukrypimų nuo šių bendrų tendencijų: nedidelė dalis jaunuolių turi iš dalies specialiai profesinį interesą, pagrįstą aktyviais ilgalaikiais pažintiniais ir saviraiškos motyvais, o specialybės mokymosi motyvacijoje dominuoja darbo pobūdžio (specifikos) vertybės.7. Didesnei pusei tiriamųjų darbas yra svarbiausias, daug ką lemiantis socialinis poreikis.8. Didesne ir brandesne profesinio lavinimosi motyvacija, aktyviu ilgalaikiu polinkiu tam tikrai veiklai labiau pasižymi vaikinai nei merginos, vyresnio nei jaunesnio amžiaus jaunuoliai. Lengviausią sutrikimo laipsnį ir bendro lavinimo mokyklas baigę jaunuoliai turi aukštesnius profesinio lavinimosi motyvus, žemiausio lygio motyvai dominuoja tarp sunkų protinį atsilikimą turinčių ir jokios mokymo įstaigos nebaigusių jaunuolių.9. Labiausiai tiriamųjų profesinio lavinimosi motyvacijos ypatumai priklauso nuo baigtos mokymo įstaigos ir jaunuolių sutrikimo laipsnio.
REKOMENDACIJOS
Nors sutrikusio intelekto jaunuolių profesinis rengimas Lietuvoje yra reformuojamas, vis tik šių jaunuolių socialinėje ir profesinėje integracijoje vis dar daug socio-psichologinio, užimtumo ir darbinės veiklos, profesinio rengimo pobūdžio problemų, anaiptol neskatinančių brandžios ir sąmoningos sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvacijos. Antra vertus, socialiniai pedagogai, specialybės mokytojai ir kiti specialistai, dirbantys su sutrikusio intelekto vaikais bei jaunuoliais gali imtis specialių priemonių, padidinančių sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvaciją. Siūlomi veiksniai nėra pavieniai, nei vienas už kitą svarbesni. Jie tiesiogiai sąveikauja vieni su kitais ir visi kartu gali padidinti brandžią sutrikusio intelekto jaunuolių profesinio lavinimosi motyvaciją.1. Ugdant brandžią sutrikusio intelekto jaunuolių profesinę motyvaciją, reikia gerai pažinti jų mąstymo, psichinio vystymosi, aukštutinės nervinės veiklos, valios, emocinės sferos, elgesio būdingus bruožus, nulemtus sveikatos ypatumų.2. Reikalavimai, kuriuos visuomenė numato atitinkamo amžiaus žmonėms, yra žinomi sutrikusio intelekto jaunuoliams, tačiau dauguma atvejų nėra tapę jų vidine priimta norma ir asmeniniais motyvais, išeinančiais iš poreikių, interesų ir siekių, todėl yra vykdomi be įtampos ir valios pastangų. Dėl šių priežasčių būtina ugdyti šių jaunuolių savarankiškumą, nes labai maloniai įsitraukiama į veiklą, kuri suvokiama kaip laisvai pasirinkta.3. Būdingas sutrikusio intelekto jaunuolių bruožas yra pažintinių interesų poreikio trūkumas ir iniciatyvos stoka, todėl profesiškai orientuojant ir ugdant šiuos jaunuolius labai svarbu ugdyti įpročius. Šių jaunuolių asmenybės, tuo pačiu profesinio lavinimosi motyvacijos formavimosi pagrindu labiau yra įprasti poelgių motyvai, nei įprasti veiksmai. Valios trūkumas yra aiškus sutrikusio intelekto asmenų bruožas. Valia pasireiškia tik tais atvejais, kai asmenys gerai žino kaip veikti.
4. Būtina ugdyti sunkiai ir pavėluotai besiformuojančius aukščiausius sutrikusio intelekto asmenų dvasinius jausmus, tokius kaip sąžinė, atsakomybė, pasiaukojimas ir t.t.5. Sutrikusio intelekto jaunuoliai nesunkiai renkasi juos dominančią veiklos sritį, kai turi galimybę praktinėje veikloje jas lyginti tarpusavyje, tačiau šiems jaunuoliams būdingas nevalingas ir nepastovus dėmesys, kai greičiau pastebimi ryškiai iš aplinkos išsiskiriantys daiktai sunkiai leidžia sutrikusio intelekto jaunuoliams sukoncentruoti dėmesį tikslingai, kryptingai ir planingai veiklai. Todėl organizuojant mokymą šiems jaunuoliams būtina užduotis skaidyti į mažas užduotėles būtinai reikalaujant jas atlikti iki galo, padėti išsikelti tikroviškus, trumpalaikius ir pasiekiamus tikslus.6. Būtinas nuolatinis kaip galima skubesnis ir nevertinantis veiklos rezultatų grįžtamasis ryšys bei tikslus instruktavimas, suteikiantis jaunuoliams pasitikėjimo savo jėgomis.7. Sutrikusio intelekto asmenys turi gerą supratimą apie artimiausią aplinką ir šią artimą aplinką suvokia kaip visumą. Tolimesnės ateities vaizdai jiems yra per daug abstraktūs ir nesuvokiami, todėl dirbant su šiais jaunuoliais būtinas konkretumas. Pasakymas „tai jums pravers kada nors ateityje“ yra per daug neapibrėžtas ir tolimas.Literatūra
1. Bagdonas A. Sutrikimų klasifikacija. Vilnius, 1995.2. Bartnikienė Z., Paurienė L. Padėkime mokiniams pasirinkti profesiją. Kaunas, 1989.3. Bendruomenės mokymas elgtis su invalidais/Helander E., Mendis P., Nelson G., Goerdt A. Vilnius, 1989.4. Černius V. Mokytojo pagalbininkas. Vilnius, 1992.5. Darbinis ir profesinis neįgaliųjų rengimas: turinio kaita [straipsnių rinkinys]. Šiauliai. 2000.6. Elijošienė I. Vaikai, turintys intelekto sutrikimų. // Specialiųjų poreikių vaikai. Šiauliai, 1998. P.5-19.7. Elijošius E., Karvelis V. Nežymiai sutrikusio intelekto jaunuolių ( nuo 14 metų) profesinio apsisprendimo struktūra ugdymo procese // Socialiniai mokslai. Kaunas, 2000. Nr.2(23). P.99-105.8. Elijoši