LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETASEKONIMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
Dalykinio bendravimo savarankiškas darbas
DALYKINIO SUOMIŲ VIZITO PROGRAMOS SUDARYMASSUOMIŲ VERSLO YPATUMAI
Parengė: Giedrė TamošiūnaitėKonsultavimo vadybaI kurso magistrantė
Įvertino: doc. Violeta Šilinginė
Akademija, 2004Įvadas
Seniai, labai seniai toli prie pat speigračio plytėjo tuščias šaltas miškų ir ežerų kraštas, kur laisvai klajojo meškos, vilkai, elniai ir lūšys ir kur Kalėdos visada būdavo baltos. Į tą kraštą iš toli atsibastė gentis, ji užsibrėžė patogiai įsikurti ten, kur kiti žmonės nenorėjo gyventi. Kirto miškus ir statėsi namus, atviruose plotuose sėjo javus, žvejojo upėse ir ežeruose. Tie žmonės buvo nepaprasti, nepriklausomi iš prigimties, nebijantys sunkaus darbo, tačiau kuklūs ir saugantys savo gerą vardą. Buityje švarūs, fiziškai tvirti ir mėgo darbuotis atvirame ore. Jie labai mažai kalbėjo, nes plepumas ir ypač gyrimasis jiems buvo tabu. Nuošalumoje saugiausia, ir jiems patiko tie dideli tušti plotai, kurios rado naujajame krašte. Kaip ir kitoms tautoms, jiems pavydėjo kaimynai, tad jie turėjo daug kariauti gindami savo teritorijas. Ne visada pavykdavo laimėti, todėl ilgai buvo pavergti. Nepaisydami kančių ir apžeminimo, jie nepasidavė ir galiausiai išsilaisvinę laimingai gyvena iki šių dienų, Tai panašu į pasaką, tačiau mes kalbame apie šiuolaikinę realiai egzistuojančią tautą. Ši tauta, laikydamasi senųjų pasakos vertybių, nugalėjo 200 mln.žmonių turinčią milžinišką valstybę ir išlaikė tai, ką mes šiandien vadiname demokratija. Sąžiningoji gentis toliau moka savo skolas, saugo aplinką ir mažina nusikalstamumą, neteisybes bei skurdą. Tie tylūs žmonės ramiai sprendžia aktualias problemas, tokias kaip sugyvenimas su tautinėmis mažumomis, pabėgėlių integravimas (400 000 karelų) ir kova su aplinkos tarša.
Gentis vis dar nelabai žinoma kraštuose, esančiuose toliau į pietus, nes nemėgsta apie save garsiai trimituoti. Iš Altajaus atsinešta jų kalba sunkiai dera su kitomis pasaulio kalbomis, įgimtas drovumas ir nepakanta ekshibicionizmui tik dar labiau užtraukia tą storą uždangą, susidariusią dėl savito kultūrinio savitumo, savanoriško atsiskyrimo ir geografinio nuotolio. Jie jaučiasi kitokie, negu visi kiti žmonės. Tačiau šios genties žmonių širdis šilta, jie nori būti mylimi ir gyventi kartu su visais. Jie energingi, išradingi ir turi daug ką kitiems pasiūlyti . Neregėtai aukštas tautinės savimonės lygis Suomijoje rodo, kad suomiai žino esą ypatingi, tačiau svetimšaliui lengviau spręsti ir vertinti jų ypatingumą. Pavyzdžiui, viena keistesnių suomių savybių tai, kad jie nepakenčia daugžodžiavimo, arba kita – karštas troškimas neturėti skolų. Patiems suomiams jos yra natūralios, tačiau lyginamosios kultūros tyrinėtojui atrodo retos.Didvyrių tauta Suomių charakteris pašaliečiui yra mįslingas. Suomiai yra ryškus pavyzdys didvyrių tautos, nesusitepusios savo reputacijos nei vidaus, nei tarptautiniuose reikaluose. Nesunku išvardinti suomių dorybes. Po ilgų ir, reikia manyti, sunkių klajonių suomiai apsigyveno prie Baltijos jūros maždaug prieš du ar tris tūkstančius metų. Pirmasis jų stiprybės įrodymas, kad jie vieninteliai gebėjo sukurti pasiturinčią visuomenę teritorijoje, kuri visa yra aukščiau 60 laipsnių šiaurės platumos. (Islandija irgi panašiai, tik ji mažesnė ir žmonės tenai ne laisva valia atvykę, kaip rodo jos kruvina istorija.) ne vieną šimtą metų suomiai buvo valdomi svetimųjų, tačiau nei kadaise galinga Švedija, nei monolitinė Rusija neįstengė sunaikinti suomių papročių, kalbos ar kultūros, o istoriniuose abiejų šių didžiųjų valstybių šaltiniuose nuolat minima suomių drąsa, patikimumas ir darbštumas.
Kai pasitaikė proga atgauti nepriklausomybę, suomiai sumaniai ir greitai ją atsikovojo. Jie pasinaudojo istoriniu momentu; laimė, turėjo tuo metu ir gerus vadus. Kraujo buvo pralieta nedaug, neskaudūs ir atsakomieji smūgiai. Nė sekundės negaišdami suomiai ant lygybės ir laisvės pamatų ėmė kurti šiuolaikinę valstybę. Tautinis pakilimas buvo didelis, tačiau arogantiško šovinizmo nebuvo pastebėta per visą Suomijos istoriją. Jie skrupulingai teisingi švedų (dabar apie 6 proc.) tautinei mažumai. Švedų kalba kartu su suomių kalba iki šiol yra valstybinė, ir Suomijos švedai (kurie yra labiau suomiai negu švedai) turi savo politinę partiją, laikraščius ir lygias teises. Per dvidešimt nepriklausomybės metų (1919-1939) Suomija padarė didelę, net, sakytume, įspūdingą pažangą. Iškovota ir daug sportinių pergalių, ypač per 1939 m. olimpiadą; moterys gavo balsavimo teisę, šalyje klestėjo tikra demokratija. Sibielius, Kajanusas, Saarineras, Järnefeltas, Gallen-Kallela ir Alvaras Aaltas atstovavo savo valstybei kaip aukščiausio lygio menininkai; protingai valdomi ir naudojami Suomijos miškai ir kiti turtai sudarė galimybę labai greitai kilti pragyvenimo lygiui. Antrasis pasaulinis karas jaunai valstybei sudavė skaudų smūgį ir nubloškė tolokai atgal, tačiau netgi pralaimėdama Suomija laimėjo, nes išlaikė nepriklausomybę, ir dešimties Rytų Europos šalių vėlesnis likimas tik pabrėžė Suomijos sėkmę, pelnytą pasiryžimu iki galo kovoti už tai, kuo tikėjo. Po karo graži pasaka tęsėsi. Pasaulis nepastebėjo Suomijos sugebėjimo per labai trumpą laiką – kelis mėnesius – apgyvendinti 400 000 pabėgėlių iš Karelijos. Karo nuniokotas kraštas nedelsdamas ėmė mokėti Sovietų Sąjungos neteisingai primestą karo nuostolių atlyginimą ir išmokėjo iki nustatytos datos. Šeštas ir septintas dešimtmečiai buvo ekonomiškai sunkūs, ką tik įstojus į šiaurės tautų šeimą Suomija jautėsi neturtinga giminaite. Tačiau žmonių darbštumas nugalėjo: Suomija pirmąsyk pralenkė Švediją kryžminėmis investicijomis ir dešimt metų (nuo 1978m.) jos ekonomika ypač klestėjo. Devintojo dešimtmečio pradžioje ši švari, mažai nusikaltėlių ir skurdžių turinti visuomenė įsijungė į dešimties turingiausių pasaulio šalių gretą. Ir neniokodama savo gamtos.Pesimizmas ir paradoksai Suomius periodiškai ištinka pesimizmo ir savęs menkinimo priepuoliai. Užsieniečiai gudresni už mus, sako jie tada. Mes kaimiečiai, lengvatikiai ir lengvai apgaunami. Mes negalime išmokti kalbų, esame šiurkštūs ir nerangūs. Britams ir prancūzams sunku ir įsivaizduoti , kad taip sėkmingai daug sunkumų nugalėjusi tauta galėtų jaustis nevisavertė. Tokių prieštaringumų esti visa virtinė. Suomiai yra geros širdies, tačiau linksta į vienatvę. Jie sunkiai dirbantys ir protingi, bet išbridę iš ekonominio nuosmukio sielvartauja. Myli laisvę, bet prisigalvoja visokių suvaržymų – anksti uždaro parduotuves, riboja alkoholio vartojimą, negali maudytis vėliau kaip iki 22 val., apsikrauna nepakeliamais mokesčiais. Garbina sportą ir gerą sportinę formą, bet maitinasi taip, kad dažniau nei bet kas kitas Europoje serga širdies ligomis. Gerbia žvalumą ir sveiką protą, bet smarkiai girtauja. Trokšta bendrauti, bet užsiskleidžia savyje. Jie malonūs pašnekovai, bet verčiau sėdi vieni ant ežero kranto. Yra atlaidūs, tačiau širdyje smerkia melodramatiškus pernelyg jausmingus žmones. Iš esmės suomiai nepriklausomi, bet dažnai nesiryžta pasakyti savo nuomonės tarptautinėse arenose. Yra tikrai demokratiški, bet neretai leidžiasi “tironiškos daugumos” valdomi. Vakarietiškos pasaulėžiūros, bet kaip rytiečiai saugo savo orumą. Yra turtingi, tik nuolatos apsimeta skurdžiais. Pajėgūs veikti po vieną, bet dažnai spiečiasi į grupes. Norėtų būti mėgstami, tačiau nesistengia sužavėti. Myli savo kraštą, bet retai gerai apie jį atsiliepia. Tikriausiai dėl istorinių ir geografinių aplinkybių suomių tautinė savimonė yra aukštesnė negu daugumos kitų žmonių. Tą savybę turi ir japonai, kinai bei prancūzai, tik suomiai ne tokie šovinistai. Jie aiškiai jaučia savo kultūros ypatingumą ir labai tuo domisi. Taip pat domisi ir kultūriniu reliatyvizmu, t.y. kuo jie skiriasi nuo kitų tautų. Jie išsamiai svarsto savo išskirtinumą ir linkę išsiugdyti ne visuomet tikrovę atitinkančius kompleksus. “Suomių skirtingumo” tema kadaise pirmavo mene, literatūroje ir įtvirtino politinės nepriklausomybės siekį. Šiuo metu ji vėl atgyja plėtojant ir vykdant tarptautinį verslą.
Suomių savybės Kokios yra žinomiausios suomių vadovų savybės, ar jos padeda jiems, ar trukdo? Pirmiausia suomio verslininko įvaizdis susijęs su bendru Suomi-kuva (“suomio įvaizdžiu”), kurį kuria patys suomiai ir kuriuo šimtu procentu tiki užsieniečiai, mažai pažystantys Suomiją. Pagal Suomi-kuva tikras suomis yra šviesiaplaukis ir mėlynakis; jis lėtas, sąžiningas, patikimas ir lengvai apgaunamas. Suomis stiprus, tylus, kaimiškų įpročių ir puikiai jaučiasi aplinkoje, kur daug miškų, ežerų ir sniego, žvejodamas ant ledo ir retai persimesdamas žodžiu su kaimynu, gyvenančiu už 5 km. Mėgsta bėgioti, slidinėti ir kartkartėmis gerti stiprius gėrimus. Jis gyvena demokratinėje valstybėje, kuri turi rašytinę konstituciją, yra labai nepriklausomas, ištikimas draugas, geras karys ir piktas priešas. Suomiai negabūs kalboms ir nesaugiai jaučiasi su užsieniečiais, tačiau vaišina juos stipria kava ir vedasi juos į sauną. Jie liuteronai, sunkiai dirba, kai gerai atlyginama, ir sąžiningai moka skolas. Šis mitas (turintis realų pagrindą) tinka ir suomiui verslininkui. Užsieniečiai tikisi, kad suomių derybininkai elgsis kaip tikri suomiai. Tačiau dėl teisybės įvaizdį reikia papildyti. Taigi suomiai verslininkai nenori mokytis svetimų kalbų, bet prisiverčia jų išmokti. Jiems labiau patinka tylėti, tačiau kartkartėmis prabyla ir pasako, ką iš tikrųjų mano (tai gali būti ir jų sprendimas). Jie sąžiningai moka skolas, bet išnaudoja 90 dienų kreditą. Jie sudaro sutartis su Vidurinių Rytų žmonėmis, ir su pietiečiais, tačiau saugosi ir nepamiršta atsargumo. Jie prekiauja su Vakarais, taip pat su Rytais, be kitų, ir su rusais, kuriuos supranta geriau nei kiti europiečiai. Suomiai žino, kad jų šalis negali konkuruoti su didelėmis valstybėmis, bet susiranda pramonėje savo nišą, kur gali praversti savitas jų mąstymas. Suomiai verslininkai būtinai siekia pažangiausių technologijų, stato moderniausius fabrikus ir įstaigas, iš pagrindų moko visą personalą. Pelnas skubiai investuojamas į modernias įstaigas, mokymo centrus, sporto įrenginius ir bet ką, kas gali padidinti darbo našumą.
Suomių stiprybės Šaltas klimatas išugdo šaltakraujus, sveikus ir atsparius žmones, turinčius nepaprastą gebėjimą pasikliauti savimi ir stiprų išlikimo instinktą. Arkties gyventojui reikia ištvermės, drąsos, savikliovos ir išradingumo, vadovui – atkaklumo, valios, savitumo ir originalaus mąstymo. Skirtingai nuo savo kaimynų skandinavų, suomiai yra kilę iš rytų, tačiau jie ne slavai. Kalbos savitumas ir pakraščio gyventojų mentalitetas nulemia savarankišką požiūrį į netradicinį mąstymą, kuris savitai pasireiškia ne tik literatūroje, muzikoje, dailėje, bet ir iki tobulumo pakylėja pramoninį dizainą ir suteikia įžvalgos kuriant įvairias technologijas. Neatsitiktinai Suomija pastaruoju metu yra tarp pirmaujančių valstybių stiklo, tekstilės, baldų ir pramonės, ištaikingų laivų statybos ir elektroninės technologijos srityse. Įkūrę įmonės filialą užsienyje suomių valdininkai ateina ne sunkiu vokiečio žingsniu ar su savim patenkinto prancūzo logika. Galima pamanyti, kad jie nenuovokūs, lengvatikiai, tačiau sugeba prisitaikyti, yra pasirengę mokytis ir siekti sutarimo. Neturėdami stiprios tautinio verslo kultūros, jie mielai linksta į narystę prekybos “klubuose”, ir sėkmingas Suomijos patyrimas su ELPA, be abejonės padės jai taip pat vaisingai bendrauti su Europos Sąjunga. Suomija klestėtų kaip labai svarbi ES narė,- tiltas tarp Rytų ir Vakarų,- ypač jeigu tenai įstotų tokios valstybės,kaip Vengrija, Lenkija ir Rusija. Suomijos verslo istorija trumpa, tačiau joje daugybė savo jėgomis prasimušusių versininkų ir “kampuotų” individų, sukūrusių kompanijas, kurių pavadinimai šiandien jau net vaikui žinomi. Įeinant į madą “verslui pagal susitarimą”, tokie žmonės mažiau pastebimi, bet jų tradicijos gyvos, nes suomiai gerbia stiprius lyderius, veržliai žengiančius pirmyn. Dauguma suomių vadybininkų sprendžia savarankiškai, nesikonsultuodami nuolat su centru, ir toks lankstus bei mobilus valdymas teikia privalumų mažam Dovydui grumiantis su galijotais – užsienio korporacijomis.
Suomiai gerbia, netgi saugo silpnesniojo teises, todėl vargas tam suomiui viršininkui, kuris bandytų spausti ar prievartauti pavaldinius. Neoficiali kolektyviška atmosfera Suomijos kompanijose skatina pasikeitimą idėjomis ir tarpusavio pagarbą. Taip pat dėl nepakantumo užsienio primestam biurokratizmui suomių verslininkai laikomi meritokratais, o aukštas suomių derybininkų išsilavinimas leidžia jiems būti pranašesniems už daugelį užsienio partnerių. Iš Švedijos ir kitų vakarų šalių suomiai perėmė liuteronybę, protestantišką darbo etiką, stiprų socialinio teisingumo jausmą, pagarbą išsilavinimui ir visuomenės stabilumui (be kita ko, ir stiprios moterų padėties visuomenėje įtvirtinimą). Šis vieningas fonas ir skandinavams būdingas smurto nenaudojimas taikos metu buvo stipri prielaida Suomijos pramonės raidai dvidešimtame amžiuje, ypač jo pakilimui devintame dešimtmetyje ir aukštam pragyvenimo lygiui šiandien.Suomių silpnybės Istorinės ir geografinės aplinkybės taip pat sąlygojo suomių silpnybes plečiant verslą ir prekybą. Jie iki nesenų laikų buvo kaimiška žemdirbių visuomenė, todėl jų prekybos istorija dar neilga. Švedija išėjo į tarptautinę rinką 1870 m., o Suomija tiktai 1970 m. Dar tik pirma suomių verslininkų karta dalyvauja tarptautiniame versle ir daro tas pačias klaidas, iš kurių kiti jau pasimokė. Švedijos ir Rusijos valdomi suomiai įprato manyti, kad yra atsilikę, ir netgi paskutinių dešimtmečių neabejotini laimėjimai neišblaškė neapsitikėjimo, į kurį jie nuolatos krinta. Pasitaiko ir atvirkščių savimonės apraiškų (“velniop užsieniečius – suomiai geriausi”), kurios trukdo eiti į tarptautinę areną. Akivaizdžios bendravimo sferos silpnybės – suomiai mažai kalba, dažnai delsia atsakyti į korespondeciją ir vengia atsiverti kitiems žmonėms iš drovumo ir todėl mano, kad stokoja sumanumo ir apsukrumo. Po 1970 m. ir 1980 m. suomių pramoninkų konfliktų su žiniasklaida daugelis verslo sluoksnių pradėjo vengti spaudos ir televizijos. Šis nenoras bendrauti persidavė užsienio žiniasklaidai (gaila, nes kai kuriose šalyse , kaip JAV ir Britanijoje, žiniasklaida labai praverčia ryšiams su visuomene palaikyti). Tiesumu pagarsėjusių suomių vadybininkus labai mielai priimtų užsienio spauda.
Europa be suomių pramonės gali išsiversti, bet ne atvirkščiai. Nišų ieškojimas Suomijos kompanijoms pasirodė gera išeitis, nes sava rinka labai maža. Ateityje Suomijos pramonė negalės sau leisti ignoruoti nė vienos perspektyvios užsienio rinkos, būtinai turės užmegzti ryšius su europiečiais, amerikiečiais, arabais, japonais ir kitomis rytų valstybėmis. Vadinasi, turės pradėti šnekėtis, nors suomiams iš seno tai laibai sunku. Suomijoje tylėjimas nereiškia nesugebėjimo bendrauti, tai neatskiriama normalaus bendravimo dalis. Anglosaksų pasaulyje, Lotynų ir Vidurinių Rytų kraštuose kalbėjimas turi dar vieną funkciją. Plačiai žinomas britų paprotys pasikalbėti apie orą su kaimynu ar netgi nepažystamu žmogumi rodo ne tik britų nuolatinį susirūpinimą savo permainingu klimatu, bet taip pat jų troškimą išreikšti draugiškumą ir solidarumą su kitais žmonėmis. Toks persimetimas keliais žodžiais dar labiau paplitęs JAV, Kanadoje ir Australijoje, kur kalba gyvybiškai reikalinga kaip būdas pažinti žmones ir greitai užmegzti ryšį. Kalbinis santūrumas išskiria suomius ir japonus iš tarptautinės bendruomenės. Abiejuose kraštuose nuolat gali girdėti tokius pačius pasišnibždėjimas: “užsieniečiai taip greitai šneka”, “mes tokie lėti”, mes negalime išmokti kalbų”, “todėl, kad mūsų kalba tokia sunki”, “mūsų tarimas siaubingas”, “užsieniečiai labiau patyrę”, “jie vienaip sako, kitaip galvoja”, “jie protingesni ir mus apgaudinėja”, “negalime jais pasitikėti”, “mes sąžiningiausi”. Daug metų gyvenant abiejuose kraštuose, tikrai juos gerbi, gali suprasti suomių ir japonų pagarbos vertą santūrumą bei akivaizdų nuoširdumą. Tačiau tikrovė yra tokia, kad Suomijos ir Japonijos vadovai nori nenori turės į žodžių grumtynes. Japonai jau įkūrė savo fabrikų ir įstaigų visame pasaulyje ir bando susidoroti su kultūrinėmis ir bendravimo problemomis, kylančiomis dirbant greta kitataučių ir net jiems vadovaujant. Suomija irgi pradeda tai daryti, suprantama, mažesniu mastu.Kultūrinis šokas Dažnai girdime sakant “kultūrinis šokas”; jis ištinka daugelį žmonių, iš vienos kultūros patekus į kitą. Pirmąsyk į Kairą ar Neapolį pakliuvę suomiai patiria savotišką kultūrinį šoką. Jį sukelia neturėjimas tos kultūros rakto, arba tai, kad nepažįstama ženklų, nurodančių, kaip toje visuomenėje elgtis. Užsieniečių, pirmąsyk patekusių į Suomiją, viena bėdų yra ta, kad drovūs ir tylūs suomiai nedaug parodo savo kultūros ženklų. Todėl užsieniečiai elgiasi taip, kaip yra įpratę savo krašte, ir kai suomiai atvirai nereaguoja, atvykėliai suabejoja jų vaidmeniu ir tapatybe. Pavyzdžiui, anglas Prancūzijoje, Ispanijoje ir Italijoje jaučiasi tylus, rimtas individas. Jis, tipiškas santūrus anglas, klausosi romanų kilmės žmonių tarškėjimo. Suomijoje tas pats anglas staiga pasijunta šnekiausias iš visų. Kaip jam elgtis? Stengtis ne pagal charakterį plepėti, kaip kokiam neapoliečiui, ar mėgdžioti kolegą suomį ir tylomis stebėti saulėlydį virš Nesijarvio ežero. Jeigu jau Šiaurės europietis susimąsto, koks jis atrodo suomiams, tai galima įsivaizduoti, kaip jaučiasi tenai italai ar ispanai, kurie be perstojo kalba ir dar mosikuoja rankomis. “Jaučiuosi kaip aktorius scenoje,- prisipažino vienas italas derybininkas.- Ir turiu tą pagrindinį vaidmenį vaidinti visus penkis veiksmus kiekvieną vakarą”. Vadovo vaidmuo Akivaizdu, jog užsienio verslininkams gali kilti neaiškumų, kaip jie turėtų vadovauti kolegoms suomiams. Aišku tai, kad užsienio verslininkams yra kas veikti Suomijoje, – jiems reikia pasiūlyti naujų idėjų ir pamatyti įprastus dalykus iš kito kampo. Tačiau kaip jie ten turi elgtis – išdidžiai ar kukliau? Ar neturėtų prancūzai, lakios vaizduotės žmonės, pasistengti uždegti ir įkvėpti suomius savo entuziazmu ir energija, ar verčiau telieka jų akyse sentimentalūs, teatrališki, pilni keistų idėjų? Ar nevertėtų vokiečiams, turintiems aiškias tvarkos sąvokas, pasistengti įdiegti tvirtas sistemas ir daugiau pagarbumo, ar geriau tegul jie lieka ramūs, nelankstūs teutonai, netgi nemodernūs ir senoviški? Ar verta švedams akcentuoti darbininkų tarybų ištobulintą vadovavimo meną, o gal individualistinis suomių elgesys veiksmingesnis už jų metodus?
Vėlgi turime nepamiršti, kad suomiai nevienodai atrodo įvairių tautybių žmonėms. Italams jie tarsi mediniai, ispanams per daug paisantys įstatymų. Mandagieji japonai laiko suomius truputį netašytais (nors jų gerai nepažįsta). Danams jie girtuokliai (ir moterys!), o švedams atrodo truputį pavojingi. Britai, gerai žinodami istoriją, mato juos kaip Dovydą, kovojantį su Galijotu, bet kitais atžvilgiais laiko juos normaliais, gal kiek per tyliais.Gera, bloga ir bjauru Šiuo požiūriu svetimšalių verslininkų gyvenimas Suomijoje, matyt, yra toks, kokį jie tenai jį susikuria. Jeigu ieško gero, blogo ir bjauraus, tikriausiai visko ir atras. Galėtume pasakyti, kad bloga yra žiemiška elgsena, kai žmonės vaikšto lūpas sučiaupę, netardami nei žodžio, nes šaltis gatvėje –20°C, ir maukia savo Koskenkorva, kad atitirptų irzlumas. Kai kam Suomija atrodo kaip kankinių kraštas, kur žmonės patys apsunkina sau gyvenimą tame ir taip nesvetingame Europos kampe, bet prie Europos neskuba jungtis. 1952 m. negalėjai gauti jokių svaigiųjų gėrimų, jeigu nepirkdavai maisto, daugiabučiuose namuose nebuvo galima maudytis vėliau kaip 22 val., į gerą restoraną neįeisi bet kaip apsivilkęs, o parduotuvės buvo uždaromos kokia 10 min. anksčiau negu baigdavosi darbo diena. Dabar daug kas pasikeitę, tačiau kainos ir mokesčiai tokie dideli, kad žmogus vos gali kvėpuoti. Kodėl suomiai stato tokius kokybiškus namus, kai žmogui neįmanoma jų išsinuomoti? Suomijoje pragyvenimo lygis toks aukštas, kad dauguma gyventojų negali jo pasiekti. Bet yra ir gero. Suomių vadovavimo tradicijos pagrįstos sveiku protu. Jų vadovai, kaip ir karininkai, paprastai veda iš fronto ir dažniausiai išlaiko pusiausvyrą tarp įsakomojo ir patariamojo tono. Nors ledai sunkiai pralaužiami, užsienio verslininkai netruks suprasti, kad neoficiali verslo atmosfera teikia jiems veikimo laisvę. Jų nevargins daugybė žinynų, sistemų ir hierarchinių laiptelių. Suomiai anksti pradeda darbą ir anksti jį baigia, tad pasitaiko, kad atlieka visos dienos užduotis iki to laiko, kai dauguma britų dar tik eina priešpiečių. Suomiai darbuotojai yra sąžiningi, patikimi, punktualūs ir dauguma lojalūs, o jų savybės gerai žinomos. Biurokratizmo nedaug, stengiamasi jį mažinti.
1 Priedas
· Mūsų įmonė UAB Kesko agro Lietuva užsiima visų žemės ūkio produktų/paslaugų pardavimu bei technikos nuoma.
· Esam suomių firmos Kesko dukterinė įmonė. Dirbam nuo 2002 metų.
· Šiai dienai įmonėje dirba apie 150 žmonių. Centrinis ofisas yra Vilniuje, padaliniai Kaune ir Klaipėdoje.
· Kadangi prekiaujam tiek Vokietijos, tiek Danijos, tiek Didžiosios Britanijos bei Suomijos prekėmis, labai svarbu išmanyti jų kultūros ypatumus, bei žinoti, kaip elgtis vienoje ar kitoje derybų bei bendradarbiavimo situacijoje.
· Atvyksta Suomių firmos Kesko atstovai, tartis dėl mūsų firmos biudžetų. Suomiai yra punktualūs, santūrūs žmonės, nesigiriantys ir nemėgstantys garbėtroškų, išpuikusių žmonių, nors niekada to neparodantys. Suomiai mėgsta neoficialią aplinką, gerą drabužių, mašinų kokybę, sveiką maistą ir stiprius gėrimus. Efektyviausia suomiams yra pirma darbo dienos pusė, todėl reikia stengtis viską atlikti iki pietų pertraukos.
· Sutikti suomius gali tiek įmonės direktorius, tiek jo pavaduotojas. Jokiu būdu nevėluoti. Apranga turėtų būti oficiali arba pusiau oficiali (džinsai, švarkas), kadangi suomiai mėgsta komfortą.
· Sutikti suomius reiktų santūriai, paspaudžiant ranką, paklausti, kaip sekėsi kelionė, daug klausimų neužduoti, o tiesiog pakeliui į viešbutį trumpai pristatyti vizito planus.
· Viešbutis turėtų būti mažiausiai 4 žvaigždučių, nes kaip minėjau, jie mėgsta kokybę. Maistas turėtų būti ekologiškai švarus (kaip jie yra įpratę Suomijoje) ir sveikas.
· Derybų metu būtina išlaikyti santūrumą, leisti jiems patylėti pagalvoti, nesitikėti greito atsakymo ir būti atsargiems, kadangi po suomių lėtumu, santūrumu slepiasi gudrūs, sveiko proto, šiuolaikiški kariai (jiems tai įgimta). Kaip taisyklė suomiai turi nemažai kapitalo, tačiau niekad to neparodys.
· Derybos turėtų tęstis apie 4 valandas per dieną, geriausiai nuo ankstaus ryto iki pietų. Pietų metu galima šiek tiek pagirti suomių išradingumą, sumanumą, prekių kokybę, tačiau ne per daug. Pietūs turėtų būti sotūs, bet sveiki. Nereiktų suomių skrandžio apkrauti tarkuotom bulvėm, ar miltiniais patiekalais.
· Po susitikimų, geriausiai suomius nuvesti į kultūringą barą, kavinę, kur grotų rami gera muzika, kur jie galėtų pasmaguriauti stipresniais gėrimais, pašnekėti, pasidalinti įspūdžiais, tačiau jokiu būdu suomiams nereikia girti švedų (tai jiems istorinė nuoskauda). · Dovanų suomiams galima būtų įteikti lietuvišką suvenyrą ar gero stipresnio gėrimo. 2 Priedas
Programa:
I diena:
9.00 – Sutikimas oro uoste (dalyvauja UAB Kesko Agro Lietuva gen.direktoriaus pavaduotojas ir marketingo vadovė)
9.30 – Svečių vežimas į viešbutį Balt Park (4 žvaigždutės)
10.00 – Priešpiečiai viešbučio restorane
11.00 – Pirmasis susirinkimas, kuriame išdėstyti mūsų įmonės įsivaizduojami biudžetai (dalyvauja svečiai, gen.direktorius, departamentų vadovai). Susirinkimas vyks viešbučio konferencijų salėje.
13.30 – Pietūs viešbučio restorane
15.00 – Svečių vežimas į Vilniaus miestą: Onos bažnyčia, Gedimino pilis, Katedra, muziejai
18.00 – vakarienė, pobūvis restorane “Stikliai”
22.00 – svečių parvežimas į viešbutį
II diena
8.00 – pusryčiai viešbučio restorane
9.00 – susirinkimas konferencijų salėj. Tęsiamos derybos dėl biudžeto patvirtinimo. Pateikiami galutiniai rezultatai.
10.30 – kavos pertraukėlė 20 min., toliau tęsiamas susirinkimas
13.30 – pietūs viešbučio restorane, suvenyrų įteikimas
15.00 – svečių vežimas į oro uostą, išlydėjimas