Nedarbo priežastys Lietuvoje

MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA

VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS

VADYBOS IR EKONOMIKOS KATEDRA

Ekonomikos referatas

Nedarbo priežastys Lietuvoje

Atliko: Rolandas Mikolaitis, 1BAa

Patikrino:

MARIJAMPOLĖ, 2003

TURINYS

|ĮVADAS..................|3 |
|................... | |
|1. NEDARBO PROBLEMOS |4 |
|ISTORIJA..................| |
|... | |
|2. NEDARBO |5 |
|RŪŠYS...................| |
|........... | |
|3. AKTYVUMO IR UŽIMTUMO |7 |
|RODIKLIAI................. | |
|4. PAGRINDINĖS NEDARBO PRIEŽASTYS............ |9 |
|4.1. GYVENTOJŲ SKAIČIAUS ĮTAKA |10 |
|NEDARBUI............. | |
|4.2. DARBO PASIŪLOS-PAKLAUSOS |11 |
|POKYČIAI............. | |
|4.3. TERITORINIS NEDARBAS.................. |13 |
|4.4. JAUNIMO NEDARBAS................... |14 |
|4.5. ILGALAIKIS NEDARBAS.................. |17 |
|4.6. DARBO UŽMOKESČIO ĮTAKA |19 |
|NEDARBUI.............. | |
|5. BEDARBYSTĖS |22 |
|PASEKMĖS..................| |
|....... | |
|LITERATŪROS SĄRAŠAS..................... |24 |

ĮVADAS

Aukštas nedarbo lygis – viena didžiausių ekonominių ir socialinių XXI
amžiaus pradžios problemų beveik visose valstybėse. Bedarbystės plitimas
sukelia daug socialinių, demografinių, kriminogeninių, psichologinių
problemų. Sumažėja šeimų disponuojamų pajamų dydis, neturintys darbo
patiria daug stresų, nervinės įtampos, paadažnėja alkoholizmo atvejų, žmonės
emigruoja į kitas šalis ieškodami darbo, mažėja gimstamumas, nes
nedirbantys tėvai negali išlaikyti savo vaikų.

Praėjusias metais Lietuvoje pavyko pasiekti esminį persilaužimą darbo
rinkoje – sustabdyti nedarbo augimą ir jį sumažinti. Pirmą kartą nuo 1997
metų oficialiai registruotas nedarbo lygis po 3,5 metų pertraukos nukrito
žemiau dešimties procentų ir 2003 m. liepos 1 d. sudarė 9,4 procento.
Džiugu, kad mažėja darbo neturinčių žmonių. Nuo metų pražios bedarbių
skaičius sumažėjo daugiau kaip 38 tūkst. – iki 153 tūkst. Ilgalaikių
bedarbių sumažėjo per 18 tūkst., jaunų bedarbių daugiau kaip 5
tūkstančiais. Išaugo darbo pasiūla. Teritorinėse darbo biržose buvo
įregistruota appie 135 tūkst. naujų darbo pasiūlymų. Tačiau nedarbas vis dar
išlieka problema.

1. NEDARBO PROBLEMOS ISTORIJA.

Lietuvos gyventojų užimtumas formavosi labai sudėtingomis sąlygomis.
Jį veikė iš vienos pusės politinės ir socialinės permainos, iš kitos – ūkio
pokyčiai. Keitėsi ūkio prioritetai, gamybos asortimentas ir apimtis, prekių
ir žaliavų judėjimo kryptis, į

įrankiai, instrumentai bei medžiagos, bet
kartu pakito ir žmogaus padėtis darbo rinkoje, ir tai atitinkamai
atspindėjo užimtumą bei darbo santykius reguliuojančiuose įstatymuose.

Dabartinė politinė ir ūkio reforma, nauji įstatymai, orientuoti į
išsivysčiusių šalių (Vakarų Europos) standartus, suformavo laisvos
verslininkystės aplinką, prie kurios daugelis Lietuvos gyventojų negali
prisitaikyti. Taigi, bet kokie ekonominio mechanizmo pokyčiai tiesiogiai ar
netiesiogiai sukelia užimtumo pokyčius. Tai vienas iš pagrindinių darbo
ekonomikos teiginių. Sovietmetis labai pakeitė darbo ir darbo santykių
sampratą. Totalinė valstybės globa atpratino daugelį piliečių nuo
savarankiškumo. O autoritarinio valdymo metodai ir vidinis esamos
santvarkos (valstybės) netoleravimas neskatino iniciatyvos, didino atotrūkį
tarp piliečio ir valstybės interesų. Ekonomikai augant, netobuli darbo
santykiai tapo pagrindine socialinės ekonominės įtampos priežastimi. Šalyje
atsirado viena aktualiausių problemų – nedarbas.

Nedarbo lygis yra procentas tų asmenų iš darbo jėgos, kurie neturi
darbo ir jo ieško.

Nedarbo lygis = Bedarbių skaičius / Darbo jėga

Darbo jėgos dalyvavimo lygis yra apskaičiuojamas taip:

Dalyvavimo lygis = Darbo jėga / Darbingojo amžiaus gyventojų skaičius

2. NEDARBO RŪŠYS.

Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška –
kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško
geresnio darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo
vietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios
pageidauja darbdaviai.

Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:

2.1. Tekamasis nedarbas – tai laisvanoriškas nedarbas, susijęs su tuo,
kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją
vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Tuo pačiu metu, v

visi šie
žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą arba
grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo
jėgos, pakeisdami pirmuosius. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui,
tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie
tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku. Ši nedarbo rūšis yra
neišvengiama. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, nes daugelis žmonių
susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl
to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, auga
realusis nacionalinis produktas.

2.2. Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam
laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui
priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių,
kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai
egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo
netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos.
“Struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia
keisti profesiją, arba papildomai mokytis, gal būt keisti gyvenamąją vietą.

2.3. Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas
atsiranda esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų
nepakankamumas. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas
išauga.

Tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami ir esant
normaliai ūkio plėtrai, todėl tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis ir yra
natūralus nedarbo lygis. Jį galima apskaičiuoti. Natūralusis ir nedarbo
lygis (Un) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis
su šalies darbo jėga. Jei šalyje yra tik tekamasis nedarbas ir

r struktūrinis
nedarbas, tuomet šalies BVP sutampa su potencialiu BVP.

Šiuo metu tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis Vakarų šalyse sudaro
apie 6% nuo civilinės darbo jėgos. Todėl, jei nedarbas neviršija šios
ribos, galima teigti, kad šalyje yra visiškas užimtumas, kuris nereiškia,
kad nėra darbo.

Dirbančių žmonių ir bedarbių skaičių galima vertinti įvairiai.
Dažniausiai vertinama pagal įmonių ir organizacijų ataskaitas apie
darbuotojų skaičių. Tačiau dažnai įmonėse asmenys dirba neoficialiai (be
darbo sutarčių). Jų skaičiaus oficiali statistika nerodo. Duomenis apie
bedarbius įprasta skelbti remiantis Valstybinės darbo biržos informacija.
Tačiau ne visi bedarbiai į ją kreipiasi. Valstybės statistikos sistema gana
išsamiai analizuoja užimtumo problemas, tačiau yra žinoma, kad ne visi
bedarbiai užsiregistravę darbo biržose iš tikro neturi darbo. Lietuvos
gyventojai dažnai registruojasi darbo biržoje ne tik ieškodami darbo, bet
vien tik norėdami gauti atitinkamą pažymą, leidžiančią jiems pretenduoti į
tam tikras socialines išmokas ar lengvatas. Kaip ir kiekvienais metais,
pasireiškia nedarbo lygiui būdingas sezoniškumas, kurį įtakoja tai, kad
šaltojo sezono metu besiregistruojančių darbo biržose asmenų skaičius
padidėja, nes sumažėja sezoninių darbų, į darbo biržas pradeda kreiptis
asmenys, anksčiau aktyviai neieškoję darbo ir siekiantys įgyti teisę į
socialines pašalpas, nemokamai naudotis gydymo įstaigų paslaugomis ir
kitomis socialinėmis lengvatomis. Nemaža dalis nedirbančių asmenų darbo
ieško privačiose darbo biržose, renka informaciją iš žiniasklaidos,
pasitelkia į pagalbą giminaičius, pažįstamus ar darbdavius. Remiantis
Bedarbių rėmimo įstatymu (Žin.,1991, Nr. 2-25; 2002, Nr. 2-51), kuriuo
vadovaujasi darbo birža, bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus
darbingi as
smenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, įsiregistravę
gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir
pasirengę profesiniam mokymuisi. Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų
asmenų, kurie šiuo metu neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško:
registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus
spaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose.

Plintant privačioms firmoms vis daugiau žmonių dirba neoficialiai,
t.y. nesudarę su darbdaviais darbo sutarčių, arba dalį pajamų nuslėpdami
(dažnai nurodomas tik minimalus darbo užmokestis). Skiriamas neoficialus
užimtumas ir paslėptas nedarbas.

2.4. Neoficialus užimtumas – tai juridiškai darbo sutartimi ar patentu
neįforminta darbinė veikla, už kurią gaunama pajamų. Tai taip pat darbinė
veikla, kai iš gaunamų pajamų nesumokami mokesčiai bei įnašai (pajamos
nuslepiamos). Labiausiai neoficialus darbas paplitęs žemės ūkyje, statybose
bei prekyboje ir automobilių remonte. Smulkių įmonių savininkai naudojasi
neoficialiu trumpalaikiu darbu, kurį apmoka grynaisiais pinigais be jokių
dokumentų.

2.5. Paslėptas nedarbas. Paslėptas nedarbas – tai žmogaus užimtumas ne
visą darbo laiką dėl darbo stokos. Prie šios bedarbių kategorijos
priskiriami darbingo amžiaus nedirbantys asmenys, kurie nesiregistruoja
darbo biržoje. Taip elgiasi ypač kaimo gyventojai, kurie prieš prarasdami
darbą dirbo žemės ūkyje.

3. AKTYVUMO IR UŽIMTUMO RODIKLIAI.

Nors kursinio darbo tema – nedarbo priežastys Lietuvoje, tačiau
svarbūs aktyvumo ir užimtumo rodikliai.

Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo
amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.

Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės
(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Užimtumo lygį
apibūdina visiško užimtumo sąvoka.

Visiškas užimtumas – darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis,
kai ekonomikoje yra tik laikinas ir struktūrinis nedarbas. Galima teigti,
kad esant visiškam nedarbas egzistuoja.

Spartėjanti šalies ekonomikos plėtra bei vykstantys pokyčiai
įvairiuose šalies ūkio sektoriuose sudaro palankias sąlygas užimtumo
plėtrai. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenims,
pirmąjį ketvirtį užimtų gyventojų, palyginti su 2002 metų pirmuoju
ketvirčiu padidėjo 32,2 tūkstančiais arba 2,4 procentais. Per visus 2002
metus užimtų gyventojų skaičius padidėjo daugiau kaip 74 tūkstančiais. Tai
rodo, kad neišvengiami darbo praradimo atvejai iš esmės pasibaigė, nes
Lietuvos ekonomika pastaraisiais metais auga palaipsniui greitėjančiais
tempais. 2002 metais jos augimas, pasiekęs 6,7 proc. viršijo visus
ekonomikos plėtros lūkesčius. Bendrasis vidaus produktas šių metų pirmąjį
ketvirtį išaugo net 9,4 procento, palyginti su tuo pačiu praeitų metų
laikotarpiu.

1 lentelėje pateikiama Lietuvos gyventojų aktyvumo ir užimtumo
rodiklių dinamika 2000-2002 metais.

1 lentelė

AKTYVUMO IR UŽIMTUMO LYGIS

(15–64 m. gyventojų; procentais)

|  |2000 |2001 |2002 |
| |Moterys|Vyrai |Moterys|Vyrai |Moterys|Vyrai |

2 lentelėje pateikiama nedarbo lygio dinamika Lietuvoje 1994-2002
metais, procentais.

2 lentelė

NEDARBO LYGIS % (1994-2002)

[pic]

Iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje oficialiai neegzistavo
nedarbo problema. Lietuvos darbo rinkoje įvyko svarbių pasikeitimų
pereinamojo laikotarpio metu. Įgyvendinant ekonomines reformas ir
formuojantis darbu rinkai mažėjo bendras užimtumas, atsirado bedarbystė.
Per 10 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo ypač sumažėjo darbo vietų
skaičius. Daugiausia darbo vietų buvo prarasta 1992-1994 metais. Ūkio
restruktūrizavimo išdavoje pasikeitė užimtųjų valstybiniame ir privačiame
sektoriuje, kuris lėmė darbo vietų skaičiaus mažėjimą. Sumažėjęs užimtumas
labiausiai palietė 64 metų amžiaus asmenis bei dirbusius pramonėje ir žemės
ūkyje. 1991 metų pabaigoje buvo registruota 4 600 bedarbių, 3 000 iš jų
buvo moterys. 1994 metų pabaigoje bedarbių skaičius siekė net 33,3
tūkstančius. Moterys sudarė apie 60 procentų visų bedarbių.

4. PAGRINDINĖS NEDARBO PRIEŽASTYS.

Nedarbo priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikia nedarbo
lygį įvairiose šalyse, dažnai jų būna visas kompleksas, todėl nustatyti
svarbiausias labai sudėtinga.

Pagrindinės nedarbo priežastys

Užimtumo pokyčiai:

• Mažėja dirbančiųjų.

• Mažėja smulkaus ir vidutinio verslo plėtra.

• Sumažėjo individualių personalinių įmonių mažų įmonių struktūroje.

• Mažėja darbdavių ir dirbančių sau žmonių.

• Susiformavo regioniniai netolygumai.

• Nykstantys ekonominiai sektoriai – mašinų, staklių gamybos.

• Kas penktas besikreipiantis – jaunimas iki 25 metų amžiaus.

Bedarbių struktūros pokyčiai:

• Didžiąją dalį, apie 77 %, sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai.

• Didėja bedarbių be profesinio pasirengimo. Sparčiausiai jų tarpe auga

jaunimo skaičius.

• Didėja jaunų bedarbių, neturinčių pagrindinio išsilavinimo.

• Beveik pusę visų jaunų bedarbių turi ne didesnį kaip pagrindinį

išsilavinimą.

• Menka jaunų bedarbių darbo patirtis ir didelės ambicijos greit

siekiančių darbo.

• Aukšti darbdavių reikalavimai profesinėms kompetencijoms, darbo

patirčiai bei socialiniams gebėjimams.

• Nepakankamas jų profesinis informavimas ir konsultavimas.

• Didėja registruotų kaimo bedarbių.

• Didėja ilgalaikių bedarbių.

4.1. GYVENTOJŲ SKAIČIAUS ĮTAKA NEDARBUI.

Nors statistikai fiksuoja augantį gimstamumą, dėl augančio mirusiųjų
ir išvykusių gyventi kitur skaičiaus per devynis šių metų mėnesius Lietuvos
gyventojų sumažėjo 11,8 tūkst. Išankstiniais duomenimis, 2003 m. spalio
pradžioje Lietuvoje gyveno 3,451 mln. žmonių.

3 lentelė

GYVENTOJŲ SKAIČIUS

laikotarpio pradžioje, tūkst.

[pic]

Mažėjant bendram Lietuvos gyventojų skaičiui, tuo pačiu mažėja ir
dirbančiųjų skaičius.

Nedarbo lygio augimui turėjo įtakos 1998 – 1999 metais išryškėjusios
finansinės krizės Rusijoje neigiamos pasekmės šalies ūkiui. Pirmieji krizės
požymiai kai kurioms šalies įmonėms, eksportuojančioms produkciją į Rusiją
ir kitas NVS šalis, pasireiškė 1998 metų liepos mėnesį: buvo vėluojama
apmokėti už pateiktą produkciją, sumažintos gamybos apimtys arba sustabdyti
tolimesni užsakymai gaminamai produkcijai. Gilėjanti finansinė krizė labiau
išryškėjo 1998 metų IV ketvirtyje. Įmonės, eksportuojančios savo produkciją
į NVS šalis, dar daugiau pradėjo mažinti gamybos apimtis, darbuotojų
skaičių, dalis dirbančiųjų dirbo nevisiško užimtumo režimu, t.y. arba
priverstinai dirbo ne visą darbo laiką, arba dirbo su prastovomis, arba
buvo neapmokamose atostogose. 1999 metais bendro vidaus produkto (BVP)
sumažėjimas įtakojo gyventojų užimtumo mažėjimą. Labiausiai sumažėjo
užimtumas pramonėje (66 proc.), statyboje, transporte dėl sumažėjusios
gamybos ir dėl bendrų ūkio sunkumų: prarastų rinkų, apyvartinių lėšų
trūkumo, prastos produkcijos kokybės, pasenusių technologijų, mažo
produktyvumo. 1999 metais išaugo grupinių darbuotojų atleidimų skaičius.
Toks augimas sietinas taip pat su Rusijos krizės padariniais, nebuvo
vystoma įmonių veikla.

4.2. DARBO PASIŪLOS-PAKLAUSOS POKYČIAI.

Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų
ekonomikos šakų vaidmuo didėjo, kitų – mažėjo. Tai veikia darbo paklausą,
nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei
aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė ir
kvalifikacinė struktūra pradeda neatitikti jos pasiūlos struktūros.

Nagrinėjant darbo jėgos paklausos pokyčius, pastebėta, kad didžiausia
galimybė įsidarbinti ir didžiausia darbo vietų pasiūla su pagrindiniu,
viduriniu išsilavinimu ir profesine kvalifikacija yra draudimo įmonių
tarnautojams, pardavėjams, prekių žinovams, smulkaus verslo
organizatoriams, siuvėjams, tarptautinių pervežimų vairuotojams,
statybininkams, staliams, automobilių kėbulų remontininkams. Su
aukštesniuoju išsilavinimu geriausia galimybė įsidarbinti yra įstaigų,
viešbučių, pramonės verslo administravimo ir organizavimo, prekybos ir
komercijos, matematikos ir kompiuterių, interjero, reklamos dizaino ir
vadybos išsilavinimą turintiems žmonėms. Turintiems aukštąjį išsilavinimą,
darbo rinka siūlo darbą tarptautinio verslo, informacinių technologijų,
vadybos, socialinės gerovės, apskaitos, audito finansų ir bankininkystės
specialistams, medicinos gydytojams.

4 lentelė

KVALIFIKUOTOS IR NEKAVLIFIKUOTOS DARBO JĖGOS

PAKLAUSOS POKYČIAI

5 lentelė

DARBO JĖGOS PAKLAUSA PAGAL EKONOMINES VEIKLAS

Darbo rinkos analizė rodo, kad darbo jėgos pasiūla viršija paklausą.
Laisvų darbo vietų yra mažiau, negu registruotų pasirengusių darbo rinkoje
bedarbių. Išanalizavus profesinį konkurencingumą, išlieka aukštos
kvalifikacijos specialistų trūkumas. Taip pat didėja profesijų, susijusių
su šiuolaikinių technologijų, informacijos valdymu, paklausa. Ypač geros
įsidarbinimo galimybės statybininkams. Išaugo galimybės susirasti nuolatinį
darbą. Reikšminga 2003 m. tendencija – darbo rinkoje didėja specialistų,
turinčių aukštesnįjį išsilavinimą, paklausa.

Darbo jėgos pasiūla 2003 m. išaugo lyginant su 2002 m. I pusmečiu,
kreipėsi 0,7 tūkst. bedarbių daugiau.

6 lentelė

|Darbo jėgos pasiūla per I |2002 m. |2003 m. |
|pusmetį | | |
| |tūkst. |proc. |tūkst. |proc. |
|Įregistruota bedarbių, iš |123,4 |100,0 |124,1 |100,0 |
|jų: | | | | |
|moterų |55,7 |45,1 |57,3 |46,2 |
|vyrų |67,7 |54,9 |66,8 |53,8 |
|jaunimo |23,9 |19,4 |23,6 |19,0 |

4.3. TERITORINIS NEDARBAS.

Nedarbo lygis atskirose šalies vietovėse yra nevienodas. Išlieka
ženklūs teritoriniai nedarbo skirtumai. Kai kuriuose rajonuose nedarbas net
2 kartus viršija vidutinį šalies lygį, o nedarbo lygio skirtumai tarp
teritorijų viršija 3 kartus. Žemiausias nedarbo lygis yra šiose
savivaldybėse – Elektrėnų – 4,2 proc., Kretingos rajone – 4,5 proc., Molėtų
ir Trakų rajono – po 4,9 proc., Vilniaus miesto – 5,2 proc. Aukščiausio
nedarbo teritorijos – Druskininkų – 21,9 proc., Mažeikių rajono – 19,6
proc., Šalčininkų – 18,0 proc., Lazdijų – 17,7 proc., Pasvalio – 17,0 proc.

Tai gali atsitikti dėl labai didelės migracijos į miestus, kur didesnė
darbo jėgos paklausa.

7 lentelė
| | |
| | | |
| |[pic] | |
| | | |

Dideli teritoriniai nedarbo skirtumai ir nedarbo augimas kaimo
gyventojų tarpe. Ypač išsiskiria žemės ūkio rajonai. Kaimo gyventojai,
besiverčiantys iš 2 – 3 hektarų žemės, jaučia didelį papildomo darbo, kaip
pajamų šaltinio, poreikį. Iširus žemės ūkio bendrovėms ir nepakankamai
sparčiai kuriantis savarankiškai ūkininkaujančių, padidėjo bedarbių,
atleistų iš žemės ūkio įmonių, skaičius.

4.4. JAUNIMO NEDARBAS.

Šalies visuomenę vis labiau neramina jaunimo socialinės problemos,
kurios yra dėmesio centre. Bene aktualiausia socialinė problema – jaunimo
nedarbas – per pastaruosius metus ne tik nemažėjo, bet, kaip ir bendras
nedarbo lygis šalyje, augo. Sumažėjęs užimtumas labiausiai palietė jaunimą
iki 25 metų amžiaus.

8 lentelė

JAUNIMO NEDARBO LYGIS 1999-2003 METAIS

[pic]

Tipiškas jaunas bedarbis – tai 21 – 24 metų amžiaus žmogus, turintis
pakankamai žemą išsilavinimą (beveik pusė iš jų neturi profesinio
pasirengimo), neturintis paklausios profesijos, be pastovaus pajamų
šaltinio, neturintis vaikų bei gyvenantis kartu su tėvais ir jų išlaikomas
asmuo, kuris nesėkmingai bando įsitvirtinti darbo rinkoje.

Jaunimo nedarbas 1,5-2 kartus viršija bendrą nedarbo lygį. Jis
sukuria beviltiškumo situaciją ir skatina jaunus žmones migruoti. 2001 metų
lapkričio mėnesį atliktos apklausos duomenimis, užsienyje dirbo daugiau
kaip 200 tūkstančių lietuvių. Norinčiųjų išvykti dirbti į užsienį amžiaus
vidurkis buvo 30 metų.

Nuo 1989 metų surašymo iki 2001 metų surašymo 15-24 metų amžiaus
gyventojų skaičius sumažėjo 60 tūkst. arba 10,7 proc. 2001 metų balandžio
6 d. Lietuvoje buvo 500 tūkst. šios amžiaus grupės gyventojų, tačiau 2002
ir 2003 m. duomenys rodo jų skaičiaus didėjimą.

9 lentelė

JAUNIMAS TARP GYVENTOJŲ METŲ PRADŽIOJE

| | | | | |Darbo biržoje|
| |Gyventojų |15-24 m. |Jaunimo dalis |Darbo biržoje|registruoto |
| |skaičius |jaunimo |tarp visų |registruoto |jaunimo dalis|
| | |skaičius, |gyventojų, |jaunimo |tarp viso |
| | |tūkst. |proc. |skaičius, |jaunimo, |
| | | | |tūkst. |proc. |
|2002|3475,6 |511,8 |14,7 |28,7 |5,6 |
|2003|3462,6 |520,8 |15,0 |21,7 |4,2 |

Duomenys iš Lietuvos darbo biržos, 2003 Nr.8(68), p.9

Dirbančio jaunimo sumažėjo nuo 194 iki 123 tūkst. Į dirbančio
jaunimo grupę patenka studijuojantis jaunimas: dirba apie 1/3 bakalauro
studijose studijuojančio jaunimo ir 4/5 magistrantų. Dirbančio jaunimo
mažėjimo priežastimi gali būti vėl padidėjęs išsilavinusių žmonių
prestižas. 2003 m. pageidaujančių įgyti aukštąjį išsilavinimą absolventų
skaičius buvo didžiausias per paskutinį dešimtmetį. Šiuo metu jaunimas
atsisako dirbti mažai kvalifikuotą darbą dėl svarbesnio tikslo – įsigyti
paklausią specialybę ir taip įsitvirtinti darbo rinkoje. Be to, dideli
profesionalumo reikalavimai darbo rinkoje ilgina jaunimo mokymosi
laikotarpį ir atitinkamai nutolina darbinės veiklos pradžią. Tačiau jaunimo
nedarbas neigiamai įtakoja materialinę padėtį ir gyvenimo lygį, tuo pačiu
mažindamas galimybes toliau mokytis ir blogindamas bendrą emocinę
savijautą.

Teritorinėse darbo biržose užsiregistravęs jaunimas pagal bendrąjį
išsilavinimą ir profesinį parengimą nėra vienalytė grupė. Galima išskirti
tokius pogrupius:

a) jaunimas, neturintis išsilavinimo arba turintis tik pradinį
išsilavinimą be profesinio mokymo;

b) jaunimas, turintis tik pagrindinį (9, 10 klasių) ar vidurinį
išsilavinimą be profesinio parengimo;

c) jaunimas, turintis pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą su
profesiniu parengimu;

d) jaunimas, turintis aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą.

Skirtingi jaunimo pogrupiai turi skirtingas galimybes dalyvauti darbo
rinkoje. Bedarbių įsidarbinimo analizė rodo, kad darbo rinkoje geriausiai
konkuruoja išsilavinę, turintys profesinį parengimą asmenys ir labiausiai
neturi paklausos nekvalifikuotas jaunimas, ypač – neturintis pagrindinio
išsilavinimo. Didžiausia dalis jaunimo, beveik 70 proc., turi vidurinį ar
pagrindinį išsilavinimą, 5,3 proc. jaunimo turi aukštąjį išsilavinimą, 8,5
proc. – aukštesnįjį. Jaunimo profesinė kvalifikacija yra žemesnė negu kitų
bedarbių grupių. Daugiausia jaunimas, baigęs profesines mokyklas bei
gyvenantis rajonų miestuose ir kaime, dėl finansinių lėšų trūkumo bei
šeimos materialinės padėties mokymo įstaigą renkasi arčiau namų. Šeimos,
kurių pajamos yra mažos, švietimui skiria mažai lėšų. Jų vaikai ne visada
gali įgyti aukštesnio lygio išsilavinimą. Taip jie patenka į menką
profesinį pasirengimą turinčių ar nekvalifikuotų asmenų grupę, sunkiai
integruojasi į darbo rinką, pasitenkina mažiausiai apmokamais darbais, –
vaikai įstringa toje pačioje socialinėje terpėje, kaip ir jų tėvai.
Formuojasi “užburtas” skurdo plėtros bei socialinės atskirties ratas,
didinantis šalies socialinių problemų mastą.

Dažnai jaunas bedarbis turi absolvento statusą – ne anksčiau kaip
prieš metus yra baigęs aukštąją, aukštesniąją mokyklą ar profesinio mokymo
įstaigą. Liepos-rugsėjo mėnesiais tokį statusą turinčiųjų dalis išauga iki
20 proc. Net 65 proc. absolvento statusą turinčių bedarbių sudaro moterys.

Jaunų žmonių privalumai darbo rinkoje įtakoja, kad, palyginti su
kitomis amžiaus grupėmis, jaunimo įdarbinimo galimybės yra didesnės. Nors
darbdaviai, priimdami į darbą jaunesnius asmenis, pirmenybę atiduoda ne
pradedančiam darbinę veiklą jaunuoliui, o turinčiam tam tikrą gamybinę
patirtį. Todėl gerinant praktinį parengimą, labai svarbu moksleiviams
sudaryti sąlygas atlikti mokymo ar gamybinę praktiką įmonėse (darbo
vietoje). Profesinio mokymo įstaigose turi būti numatytos lėšos gamybinės
praktikos organizavimui ir paruošta tvarka, kuri užtikrintų tinkamas
sąlygas praktikai atlikti.

Skiriamas didelis dėmesys jaunimo integravimui į darbo rinką ir
nedarbo lygio mažinimui. Siekiant padėti kuo didesniam jaunų bedarbių
skaičiui efektyviai dalyvauti darbo rinkoje, darbo biržoje jiems siūlomos
dvi priemonių grupės: įdarbinimas ir dalyvavimas aktyviose darbo rinkos
politikos programose. Negalima pamiršti, kad jaunimo nedarbo visuomeninai
kaštai yra labai dideli ir kad jaunimo nedarbas šiandien – tai augančios
socialinės problemos rytoj. Atskirų grupių jaunimo nedarbas pradeda
formuotis žymiai anksčiau nei jaunas žmogus patenka į darbo biržą, o
momentinės socialinės intervencijos neišsprendžia problemų – jas tik
sušvelnina. Reikalinga lanksti kompleksinė jaunimo nedarbo prevencijos
sistema, kuri prasidėtų bendrojo lavinimo mokykloje, o užsibaigtų mokesčių
lengvatomis darbdaviams, įdarbinantiems tam tikrų grupių jaunimą.

4.5. ILGALAIKIS NEDARBAS.

Turbūt sunkiausia jaustis darbo rinkoje nereikalingu. Augant nedarbo
trukmei, blogėja materialinė padėtis, didėja psichologinė įtampa. Tokioje
padėtyje atsiduria ilgalaikiai bedarbiai. Patirtis rodo, jog išaugus
bendrajam nedarbui, per ilgesnį laikotarpį beveik visada padidėja
ilgalaikis nedarbas. Ilgalaikis nedarbas iškelia ir kitas problemas –
profesinių kvalifikacijų bei darbo patirties praradimą, ekonominio ir
socialinio aktyvumo sumažėjimą, nepasitikėjimą savimi.
Dar 1999 metais ilgalaikis nedarbas sudarė apie pusę viso nedarbo, o 2001
m. pabaigoje sudarė tik trečdalį visų bedarbių. 2002-2003 m. ilgalaikis
nedarbas pradėjo mažėti. Darbo biržos duomenys rodo, jog ilgalaikio nedarbo
mastas pamažu artėja prie Europos Sąjungos vidutinio lygio, kai
vidutiniškai kas antras darbo biržose užsiregistravęs asmuo neturi darbo
ilgiau nei 1 metus. Lietuvos darbo biržos atliktas Darbo ir socialinių
tyrimų instituto 2001 metais tyrimas parodė, kad nedarbas ir visų pirma,
ilgalaikis, didina žmonių riziką tapti skurstančiais. Lemiama ilgalaikių
bedarbių dalis – 60 proc. turi vieno MGL ir mažesnes pajamas, tai yra iki
125 Lt. Jie didžiąja dalimi (88 proc.) priklauso žemiausiam Lietuvos
gyventojų socialiniam sluoksniui. Atsiranda nuolatinio skurdo situacijos,
kai šeima pripranta prie gyvenimo iš pašalpų ir neįsivaizduoja jo kitokio.
Pagal atliktus įvertinimus, nuo 20 iki 40 proc. gaunančių socialines
pašalpas šeimų be pertraukų jas gauna nuo 25 iki 36 mėnesių.

2002 m. sausio pradžioje Lietuvoje buvo 74,5 tūkst. ilgalaikių
bedarbių, kovo pradžioje – 75,6 tūkst. pagrindinis argumentas,
iliustruojantis ilgalaikio nedarbo raidos perspektyvas, – prasidėjęs naujai
užsiregistravusių darbo biržose asmenų skaičiaus mažėjimas 2001 m. 2000 m.
į šalies TDB kreipėsi 258 tūkst. bedarbių, tuo tarpu 2001 m. – 248 tūkst.
Vadinasi, sumažėjo srautas asmenų, galinčių papildyti ilgalaikių bedarbių
kontingentą. Tai rodo ir darbo biržoje užsiregistravusių asmenų per metus
ir vidutinio metinio bedarbių skaičiaus santykio mažėjimas.

Ilgalaikiai bedarbiai – tai socialiai bene pažeidžiamiausias gyventojų
sluoksnis Lietuvoje. Ši problema ypač aktuali tarp vyresnio amžiaus asmenų,
kurie turi sveikatos problemų, nes negali dirbti kai kurių darbų, ir
gyvenančių kaime, kur žemės ūkyje dirba daugiausia gyventojų, taip pat
asocialūs, vengiantys darbo asmenys. Ilgalaikio nedarbo problema Lietuvoje
tyrinėta menkai, tačiau Vakarų valstybės nors ir turėdamos labiau išplėtotą
ūkį, nepajėgia išspręsti šios problemos. Iškyla klausimas: ar ilgalaikis
nedarbas Lietuvoje – tai beviltiška aptariamos asmenų grupės padėtis darbo
rinkoje, ar tai tiesiog atskirų asmenų gyvensena prisitaikant prie
socialinės paramos sistemos galimybių. Specialistai, tyrinėjantys ilgalaikį
nedarbą, kaip svarbiausią aptariamo reiškinio priežastį dažniausiai nurodo
struktūrinius pokyčius darbo rinkoje ir daug rečiau – asmenines žmogaus
savybes. Asmeninės žmogaus savybės gali sąlygoti psichologinio veiksnio
(ypač darbinės motyvacijos) įtaką aptariamam reiškiniui. Ilgalaikių
bedarbių įsitvirtinimo Lietuvos darbo rinkoje galimybės labai ribotos dėl
menkos jų darbinės motyvacijos. Didelę įtaką ilgalaikiam nedarbui turi ūkio
struktūriniai pokyčiai. Struktūriniai pokyčiai, vykstant ekonominėms
permainoms, gali būti susiję su darbo vietų stygiumi žemą kvalifikaciją
turintiems darbuotojams, arba vyresnio amžiaus darbuotojų atleidimu. Tai
gali būti susiję su regioniniais ypatumais. Kitos tokio nedarbo priežastys,
susijusios su struktūrinių pokyčių pasekmėmis, – nepakankamos
kvalifikacijos ir patirties neturinčio jaunimo gausėjimas darbo rinkoje,
švietimo tikslų neatitikimas pramonės poreikiams, darbo paklausos ir
pasiūlos skirtumai darbo rinkoje. Nė vienas vienašalis apibūdinimas nėra
tikslus. Ilgalaikio nedarbo priežastys gali būti skiriamos į subjektyvias
ir objektyvias.

ILGALAIKIO NEDARBO PRIEŽASTYS

Subjektyvios Objektyvios

• Žemas išsimokslinimas bei kvalifikacija;

• Nepakankamas informuotumas apie padėtį darbo rinkoje;

• Nepakankama darbo patirtis;

• Kalbų nemokėjimas;

• Neigiamas darbdavių požiūris į ilgalaikius bedarbius;

• Pasyvus gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai;

• Būtinybė padėti kitiems šeimos nariams;

• Žemas mobilumas;

• Užimtumo sumažėjimas;

• Struktūriniai darbo rinkos neatitikimai

(teritoriniai ir pagal profesijas);

• Žemi atlyginimai;

• Aukštos socialinės garantijos bedarbiams;

• Aukšti persikėlimo kaštai;

• Intensyvi naujų technologijų plėtra;

• Nepakankamai efektyvios darbo rinkos politikos priemonės;

Ilgalaikis nedarbas – tai ištisas kompleksas tarpusavyje susijusių
veiksnių; egzistuoja jų santykio problema, nes atskiri veiksniai (jų
grupės) ilgalaikį nedarbą veikia nevienodu mastu. Mokslinėje literatūroje
išskiriamos ir nekontroliuojamos ilgalaikio nedarbo priežastys: ekonominė
stagnacija, pajamų lygis ir jų struktūra, demografinis sprogimas,
migracija, mokymo sistemos ypatumai, todėl ilgalaikio nedarbo problemos
mastas priklauso ir nuo sprendimų kitose gyvenimo srityse.

4.6. DARBO UŽMOKESČIO ĮTAKA NEDARBUI.

Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka
laisvosios rinkos sąlygomis turi savaime pasiekti pusiausvyrą – maksimalų
visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir
finansinėms galimybėms. Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo
priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai, kurie
atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, o to rezultatas –
nelankstus darbo užmokestis. Darbo užmokestis turi tiesioginę įtaką
nedarbui.

Pagal 1991 m. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo
įstatymą darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo paklausos ir
pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos
rezultatų. Tačiau darbo užmokestis ne visada suderina paklausą ir pasiūlą.
Teoriškai pagal rinkos modelį darbo pasiūla ir paklausa turi balansuotis ir
pusiausvyros taškas suformuoja darbo kainą (užmokestį). Tokia situacija
rodo, kad visi norintys gauti darbą, esant tam tikram darbo užmokesčio
lygiui, darbą gali rasti. (Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. – V.,
2000. – 52 p.) Tačiau darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą.

Nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas,
vadinamas lūkesčių nedarbu. Bedarbiais tampama todėl, kad, esant nustatytam
užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą. Netikėtai ir
stipriai sumažėjus bendrajai paklausai, ekonomikos derinimasis prie
pasikeitusių aplinkybių vyksta lėtai ir skausmingai. Tuo pačiu ir darbo
užmokestis keičiasi lėtai, kol prilygsta naujai ilgojo laikotarpio
pusiausvyrai. Visiškas prisiderinimas neįmanomas. “Kai bendroji paklausa
labai mažėja, firmos pradeda atleisti savo darbuotojus. Atsiranda
priverstinių bedarbių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį.
Tačiau ne visi darbdaviai nori sumažinti darbo užmokestį, todėl, kad naujas
darbuotojas yra blogesnis už senąjį darbuotoją dėl to, kad jis neišmano
savo darbo. Labai svarbi ir firmos reputacija. Taip pat ilgalaikis firmos
ir darbuotojų bendradarbiavimas yra svarbesnis už trumpalaikį pelną, gautą,
šiek tiek sumažinus darbo užmokestį.” (Makroekonomika. – Kauno
technologijos universitetas, 2002. – 325 p.) nenori dirbti už šį darbo
užmokestį. Tuomet darbdaviai turėtų sumažinti darbo užmokestį, nes to
reikalauja rinkos logika. Bet įmonė to padaryti negali, nes :

1. vyriausybė yra priėmusi minimalaus darbo užmokesčio įstatymus,
kurie neleidžia nusileisti iki pusiausvyros lygio. Minimalaus darbo
užmokesčio nustatymas reiškia, jog tie, kieno darbas vertas mažiau,
apskritai neturės galimybės rasti legalaus darbo, todėl bedarbiai liks be
darbo, dirbantieji jį praras, nebus sukurtos gėrybės, skurstantieji toliau
skurs, o biudžeto lėšos bus skiriamos pašalpoms. Yra daugybė žmonių, kurie,
nepaisant visų įmanomų reguliavimų, uždirba mažiau nei minimalus darbo
užmokestis, arba nepaisant visų kontrolių, priversti dirbti ilgiau, kad
uždirbtų nustatytus atlygius.

Minimalus valandinis darbu užmokestis ypač veikia jaunimo nedarbą, nes
jų pusiausvyros darbu užmokestis yra žemas.

2. Veikia profsąjungos, turinčios monopolinę valdžią darbo rinkoje.
Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestį lemia
ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o profsąjungų lyderių ir
darbdavių derybos. Pagal sudaromą darbo kolektyvinę darbo sutartį darbo
užmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o įmonė
gali savarankiškai spręsti apie jai reikalingų darbininkų skaičių.

3. Darbo užmokesčio dydžiu įmonė skatina savo darbuotojus geriau
dirbti. Todėl firmos nesistengia jo mažinti, nors ir yra darbo pasiūlos
perteklius. Skatinantis darbo užmokestis yra aukštesnis už pusiausvyros
darbo užmokestį.

Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir
infliacijos – parodo Filipso kreivė. O. Filipsas statistiniais duomenimis
pagrindė sekantį teorinį teiginį: esant aukštesniems infliacijos tempams,
nedarbo lygis yra mažas, ir atvirkščiai.

Grafikas rodo, kad, kuo didesnė visuminė paklausa, tuo didesnė
infliacija, tuo aukštesnės kainos, gamybos apimtis bei užimtumas. Kadangi
gamybos apimtis ir nedarbo lygis – atvirkščiai proporcingi, galime daryti
išvadą, kad aukštas infliacijos lygis siejamas su mažu nedarbo lygiu. Šią
priklausomybę išreiškia Filipso kreivė:

O. Filipso kreivę paaiškina 2 priežastys:

Darbo jėgos rinkos nesubalansuotumas. Vystantis ekonomikai, keičiantis
technologijoms, vykstant geografiniams pokyčiams, sunku pasiekti visų
specialybių darbuotojų pilną užimtumą vienu ir tuo pačiu metu. Tuo metu,
kai vienose šakose darbuotojų gali trūkti, kitose gali būti nedarbas. Tose
sferose, kur darbuotojų trūksta, darbo užmokestis pakyla, t.y. padidėja
gamybos kaštai, kurie sąlygoja kainų augimą. Rezultate, kainos auga dar
nesant pilnam užimtumui;

Ekonomikai artėjant prie pilno užimtumo rinkos, vis labiau
pasinaudojama monopoline stambaus verslo ir profsąjungų valdžia.
Pastarosios diktuoja aukštesnes atlyginimo sąlygas, su kuriomis stambios
firmos linkusios sutikti. Jos padidėjusius gamybos kaštus gana lengvai
aukštesnių kainų sąskaita permeta ant vartotojų pečių. Rezultate, visuminei
paklausai likus tai pačiai, kainos išauga.

Apibendrinant šias priežastis, matome, kad, kuo mažesnis nedarbas, tuo
sparčiau didėja atlyginimai. Vadinasi, Filipso kreivę galime nubrėžti ne
tik infliacijos ir nedarbo, bet ir darbo užmokesčio ir nedarbo koordinačių
ašyse:

Filipso kreivės vaidmuo ypač pasireiškia nustatant vyriausybės
ekonominę politiką. Reguliuojama visuminės paklausos politika palūkanų
normos, mokesčių politikos pagalba leidžia Filipso kreivėje nustatyti
palankiausią tam momentui tašką. Tačiau bet kuri vyriausybės politika
negali panaikinti alternatyvias nedarbo ir infliacijos sąsajas.

Iš pradžių manyta, kad Filipso kreivė tinka tiek trumpiems, tiek
ilgiems periodams. Tačiau jau 1968 metais M. Frydmanas ir E. Phelpsas
įrodė, kad O. Filipso alternatyvus sąryšis tarp infliacijos ir nedarbo gali
būti tik trumpame laikotarpyje. Ilgalaikiame periode šio alternatyvaus
sąryšio nėra. Tuo atveju M.Frydmano – E. Phelpso tezė skamba taip:
ilgalaikiame periode ekonomika juda natūralaus nedarbo lygio linkme,
nepriklausomai nuo darbo užmokesčio augimo tempo ir infliacijos tempo.

Siūlydami pagerinti Filipso kreivę, M.Friedman’as (M.Friedman “The
role of monetary policy”, 1968) ir E.Phelps’as (E.Phelps “Phillips curves,
expectations of inflation, and optimal unemployment over time”, 1967)
pažymėjo, kad Filipso kreivė ignoruoja lauktos infliacijos efektą darbo
užmokesčio nustatymui. Darbininkams svarbus realus darbo užmokestis, o ne
nominalus, todėl jie nori, kad infliacija jiems būtų kompensuota.
Friedman’o – Phelps’o teorija siūlo kompensuoti lauktą infliaciją. Tačiau
yra dvi alternatyvos:

• darbo užmokesčio didėjimas kompensuoja laukiamą infliaciją;

• darbo užmokesčio didėjimas kompensuoja praeito periodo infliaciją.

Skirtumas tarp šių alternatyvų yra labai svarbus, nes paaiškinimas
turi skirtingas laikotarpio, reikalingo infliacijos lygiui pakeisti,
reikšmes. Jei šių metų darbo užmokestis atspindi praeitų metų infliaciją,
ir kainos didele dalimi priklauso nuo darbo užmokesčio, tai dabartinė
infliacija atspindės praeitų metų infliaciją, ir infliacijos lygis keisis
tik palaipsniui. Sudarant sutartis dėl darbo užmokesčio svarbi būtent
laukiama infliacija, nes ji dažnai nesutampa su tikrąją, todėl tenka imtis
radikalių priemonių, galinčių staigiai pakeisti infliacijos lygį.

5. BEDARBYSTĖS PASEKMĖS.

5.1. Ekonominės nedarbo pasekmės. Ekonominės nedarbo Gyventojų
užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos
augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių,
be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese.

Jei norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas
kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą
parodo šalies gyventojų skaičius, o kiekybinį- techninis ekonominis ir
teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių ir
aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama
materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendrasis vidaus
produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja
valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų
socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbo
vietų skaičių ir darbo intensyvumą pasieksime norimus rezultatus rinkos
ekonomikos sąlygomis.

5.2. Socialiniai nedarbo nuostoliai. Žmogus ištiktas priverstinio
nedarbo kenčia ne vien dėl pajamų sumažėjimo, jis kenčia ir psichologiškai,
ko ekonomistai nesugeba (nepraktiškai neįmanoma) nesugeba išmatuoti.
Nedarbas demoralizuoja žmogų ir sąlygoja netikrumą rytojumi, psichines
ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas, ir panašiai. Pavyzdžiui, JAV
atlikti nedarbo ir fizinių ir protinių tarpusavio nepriklausomybės
analizės rezultatai – bauginantys. Nedarbui išaugus 1 proc., savižudybių
padaugėja 920 atvejų, mirties dėl širdies ligų – 21 tūkst. (tai sudaro 2
proc. bendro skaičiaus), žmogžudysčių -648, psichinių sutrikimų – 4543,
nusikaltimų -3440 atvejų. Vokietijos medikų duomenimis, vieneri metai be
darbo, sutrumpina gyvenimą vidutiniškai 5 metais.

Dar viena nedarbo priežastis ir pasekmė žmogui – jo darbinės
patirties praradimas, bei pagrindinio pragyvenimo šaltinio praradimas.
Praradus darbą žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms:
pavalgyti, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai
šeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas.

5.3. Psichologinės bedarbystės pasekmės. Kiekvienas žmogus savo darbu
kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą.
Netekęs darbo žmogus patiria ne tik finansines, bet ir sunkias
psichologines pasekmes. Žmogaus psichologinę reakciją į bedarbystę sunkina
šie veiksniai:

1) labai ribotos piniginės lėšos;

2) bedarbis netenka gyvenimo perspektyvos, kuri dažnai susijusi su

profesija;

3) nebelieka griežtos dienotvarkės ir laiko planavimo, kurį diktavo

kasdienė darbo rutina;

4) bedarbystė veda prie socialinės izoliacijos;

5) bedarbis nesijaučia svarbus visuomenės narys, tą jausmą jam iš esmės

teikdavo darbas;

6) daugumai vyrų bedarbystę dar labiau apsunkina tai, kad jie netenka

tradicinio šeimos maitintojo vaidmens;

7) bedarbiai dažnai patiria socialinę diskriminaciją. Labai sunku

paneigti išankstinę nuostatą bedarbių atžvilgiu, tai dar labiau

didina socialinę izoliaciją (atskirtį).

8) Bedarbystės augimas – tai valstybės ir jos ekonomikos silpnumo

požymis.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos statistikos metraštis 2000. – V., 2000.

2. Lietuvos statistikos metraštis 2001. – V., 2001.

3. Lietuvos darbo biržos strateginis ir veiklos planas 2003-2005

metai. – V., 2002. – p. 5

4. Filosofija. Sociologija 2003 Nr.1, p. 43.

5. Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. – V., 2000. – p.52.

6. Makroekonomika. – Kauno technologijos universitetas, 2002. – p.375.

7. Darbo biržos naujienos, 2003, Nr. 8, p. 5.

8. Darbo biržos naujienos, 2003, Nr. 5, p. 8.

9. Darbo biržos naujienos, 2003, Nr. 7, p. 3.

10. Darbo biržos naujienos, 2001, Nr. 7, p. 13.

11. www.ldb.lt

12. www.std.lt

———————–
[pic]

[pic]

Nedarbas

Infliacijos tempai

Nedarbas

Darbo užmokestis

Leave a Comment