MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS VADYBOS IR EKONOMIKOS KATEDRA
Ekonomikos referatas
Nedarbo priežastys Lietuvoje
Atliko: Rolandas Mikolaitis, 1BAa
Patikrino:
MARIJAMPOLĖ, 2003
TURINYS
|ĮVADAS…………………………………………….|3 ||………………………………………………… | ||1. NEDARBO PROBLEMOS |4 ||ISTORIJA…………………………………………..| ||……. | ||2. NEDARBO |5 ||RŪŠYS……………………………………………..| ||…………………………… | ||3. AKTYVUMO IR UŽIMTUMO |7 ||RODIKLIAI……………………………………….. | ||4. PAGRINDINĖS NEDARBO PRIEŽASTYS……………………………… |9 ||4.1. GYVENTOJŲ SKAIČIAUS ĮTAKA |10 ||NEDARBUI…………………………….. | ||4.2. DARBO PASIŪLOS-PAKLAUSOS |11 ||POKYČIAI………………………………. | ||4.3. TERITORINIS NEDARBAS……………………………………………. |13 ||4.4. JAUNIMO NEDARBAS………………………………………………… |14 ||4.5. ILGALAIKIS NEDARBAS……………………………………………… |17 ||4.6. DARBO UŽMOKESČIO ĮTAKA |19 ||NEDARBUI…………………………………. | ||5. BEDARBYSTĖS |22 ||PASEKMĖS…………………………………………..| ||………………. | ||LITERATŪROS SĄRAŠAS……..…………………………………………… |24 |
ĮVADAS
Aukštas nedarbo lygis – viena didžiausių ekonominių ir socialinių XXIamžiaus pradžios problemų beveik visose valstybėse. Bedarbystės plitimassukelia daug socialinių, demografinių, kriminogeninių, psichologiniųproblemų. Sumažėja šeimų disponuojamų pajamų dydis, neturintys darbopatiria daug stresų, nervinės įtampos, padažnėja alkoholizmo atvejų, žmonėsemigruoja į kitas šalis ieškodami darbo, mažėja gimstamumas, nesnedirbantys tėvai negali išlaikyti savo vaikų. Praėjusias metais Lietuvoje pavyko pasiekti esminį persilaužimą darborinkoje – sustabdyti nedarbo augimą ir jį sumažinti. Pirmą kartą nuo 1997metų oficialiai registruotas nedarbo lygis po 3,5 metų pertraukos nukritožemiau dešimties procentų ir 2003 m. liepos 1 d. sudarė 9,4 procento.Džiugu, kad mažėja darbo neturinčių žmonių. Nuo metų pražios bedarbiųskaičius sumažėjo daugiau kaip 38 tūkst. – iki 153 tūkst. Ilgalaikiųbedarbių sumažėjo per 18 tūkst., jaunų bedarbių daugiau kaip 5tūkstančiais. Išaugo darbo pasiūla. Teritorinėse darbo biržose buvoįregistruota apie 135 tūkst. naujų darbo pasiūlymų. Tačiau nedarbas vis darišlieka problema.
1. NEDARBO PROBLEMOS ISTORIJA.
Lietuvos gyventojų užimtumas formavosi labai sudėtingomis sąlygomis.Jį veikė iš vienos pusės politinės ir socialinės permainos, iš kitos – ūkiopokyčiai. Keitėsi ūkio prioritetai, gamybos asortimentas ir apimtis, prekiųir žaliavų judėjimo kryptis, įrankiai, instrumentai bei medžiagos, betkartu pakito ir žmogaus padėtis darbo rinkoje, ir tai atitinkamaiatspindėjo užimtumą bei darbo santykius reguliuojančiuose įstatymuose. Dabartinė politinė ir ūkio reforma, nauji įstatymai, orientuoti įišsivysčiusių šalių (Vakarų Europos) standartus, suformavo laisvosverslininkystės aplinką, prie kurios daugelis Lietuvos gyventojų negaliprisitaikyti. Taigi, bet kokie ekonominio mechanizmo pokyčiai tiesiogiai arnetiesiogiai sukelia užimtumo pokyčius. Tai vienas iš pagrindinių darboekonomikos teiginių. Sovietmetis labai pakeitė darbo ir darbo santykiųsampratą. Totalinė valstybės globa atpratino daugelį piliečių nuosavarankiškumo. O autoritarinio valdymo metodai ir vidinis esamossantvarkos (valstybės) netoleravimas neskatino iniciatyvos, didino atotrūkįtarp piliečio ir valstybės interesų. Ekonomikai augant, netobuli darbosantykiai tapo pagrindine socialinės ekonominės įtampos priežastimi. Šalyjeatsirado viena aktualiausių problemų – nedarbas. Nedarbo lygis yra procentas tų asmenų iš darbo jėgos, kurie neturidarbo ir jo ieško.
Nedarbo lygis = Bedarbių skaičius / Darbo jėga
Darbo jėgos dalyvavimo lygis yra apskaičiuojamas taip:
Dalyvavimo lygis = Darbo jėga / Darbingojo amžiaus gyventojų skaičius
2. NEDARBO RŪŠYS.
Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška –kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieškogeresnio darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbovietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kuriospageidauja darbdaviai. Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis: 2.1. Tekamasis nedarbas – tai laisvanoriškas nedarbas, susijęs su tuo,kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąjąvietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus. Tuo pačiu metu, visi šiežmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą arbagrįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbojėgos, pakeisdami pirmuosius. Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui,tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurietikisi darbą susirasti artimiausiu laiku. Ši nedarbo rūšis yraneišvengiama. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, nes daugelis žmoniųsusiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėlto didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, augarealusis nacionalinis produktas. 2.2. Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam
laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbuipriskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių,kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastaiegzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbonetekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos.“Struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikiakeisti profesiją, arba papildomai mokytis, gal būt keisti gyvenamąją vietą.2.3. Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbasatsiranda esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidųnepakankamumas. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumasišauga. Tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami ir esantnormaliai ūkio plėtrai, todėl tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis ir yranatūralus nedarbo lygis. Jį galima apskaičiuoti. Natūralusis ir nedarbolygis (Un) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykissu šalies darbo jėga. Jei šalyje yra tik tekamasis nedarbas ir struktūrinisnedarbas, tuomet šalies BVP sutampa su potencialiu BVP. Šiuo metu tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis Vakarų šalyse sudaroapie 6% nuo civilinės darbo jėgos. Todėl, jei nedarbas neviršija šiosribos, galima teigti, kad šalyje yra visiškas užimtumas, kuris nereiškia,kad nėra darbo. Dirbančių žmonių ir bedarbių skaičių galima vertinti įvairiai.Dažniausiai vertinama pagal įmonių ir organizacijų ataskaitas apiedarbuotojų skaičių. Tačiau dažnai įmonėse asmenys dirba neoficialiai (bedarbo sutarčių). Jų skaičiaus oficiali statistika nerodo. Duomenis apiebedarbius įprasta skelbti remiantis Valstybinės darbo biržos informacija.Tačiau ne visi bedarbiai į ją kreipiasi. Valstybės statistikos sistema ganaišsamiai analizuoja užimtumo problemas, tačiau yra žinoma, kad ne visibedarbiai užsiregistravę darbo biržose iš tikro neturi darbo. Lietuvosgyventojai dažnai registruojasi darbo biržoje ne tik ieškodami darbo, betvien tik norėdami gauti atitinkamą pažymą, leidžiančią jiems pretenduoti įtam tikras socialines išmokas ar lengvatas. Kaip ir kiekvienais metais,pasireiškia nedarbo lygiui būdingas sezoniškumas, kurį įtakoja tai, kadšaltojo sezono metu besiregistruojančių darbo biržose asmenų skaičiuspadidėja, nes sumažėja sezoninių darbų, į darbo biržas pradeda kreiptisasmenys, anksčiau aktyviai neieškoję darbo ir siekiantys įgyti teisę įsocialines pašalpas, nemokamai naudotis gydymo įstaigų paslaugomis irkitomis socialinėmis lengvatomis. Nemaža dalis nedirbančių asmenų darboieško privačiose darbo biržose, renka informaciją iš žiniasklaidos,pasitelkia į pagalbą giminaičius, pažįstamus ar darbdavius. RemiantisBedarbių rėmimo įstatymu (Žin.,1991, Nr. 2-25; 2002, Nr. 2-51), kuriuovadovaujasi darbo birža, bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiausdarbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, įsiregistravęgyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo irpasirengę profesiniam mokymuisi. Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingųasmenų, kurie šiuo metu neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško:registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimusspaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose. Plintant privačioms firmoms vis daugiau žmonių dirba neoficialiai,t.y. nesudarę su darbdaviais darbo sutarčių, arba dalį pajamų nuslėpdami(dažnai nurodomas tik minimalus darbo užmokestis). Skiriamas neoficialusužimtumas ir paslėptas nedarbas. 2.4. Neoficialus užimtumas – tai juridiškai darbo sutartimi ar patentuneįforminta darbinė veikla, už kurią gaunama pajamų. Tai taip pat darbinėveikla, kai iš gaunamų pajamų nesumokami mokesčiai bei įnašai (pajamosnuslepiamos). Labiausiai neoficialus darbas paplitęs žemės ūkyje, statybosebei prekyboje ir automobilių remonte. Smulkių įmonių savininkai naudojasineoficialiu trumpalaikiu darbu, kurį apmoka grynaisiais pinigais be jokiųdokumentų. 2.5. Paslėptas nedarbas. Paslėptas nedarbas – tai žmogaus užimtumas nevisą darbo laiką dėl darbo stokos. Prie šios bedarbių kategorijospriskiriami darbingo amžiaus nedirbantys asmenys, kurie nesiregistruojadarbo biržoje. Taip elgiasi ypač kaimo gyventojai, kurie prieš prarasdamidarbą dirbo žemės ūkyje.
3. AKTYVUMO IR UŽIMTUMO RODIKLIAI.
Nors kursinio darbo tema – nedarbo priežastys Lietuvoje, tačiau
svarbūs aktyvumo ir užimtumo rodikliai. Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingoamžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės(darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Užimtumo lygįapibūdina visiško užimtumo sąvoka. Visiškas užimtumas – darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis,kai ekonomikoje yra tik laikinas ir struktūrinis nedarbas. Galima teigti,kad esant visiškam nedarbas egzistuoja. Spartėjanti šalies ekonomikos plėtra bei vykstantys pokyčiaiįvairiuose šalies ūkio sektoriuose sudaro palankias sąlygas užimtumoplėtrai. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenims,pirmąjį ketvirtį užimtų gyventojų, palyginti su 2002 metų pirmuojuketvirčiu padidėjo 32,2 tūkstančiais arba 2,4 procentais. Per visus 2002metus užimtų gyventojų skaičius padidėjo daugiau kaip 74 tūkstančiais. Tairodo, kad neišvengiami darbo praradimo atvejai iš esmės pasibaigė, nesLietuvos ekonomika pastaraisiais metais auga palaipsniui greitėjančiaistempais. 2002 metais jos augimas, pasiekęs 6,7 proc. viršijo visusekonomikos plėtros lūkesčius. Bendrasis vidaus produktas šių metų pirmąjįketvirtį išaugo net 9,4 procento, palyginti su tuo pačiu praeitų metųlaikotarpiu. 1 lentelėje pateikiama Lietuvos gyventojų aktyvumo ir užimtumorodiklių dinamika 2000-2002 metais. 1 lentelė AKTYVUMO IR UŽIMTUMO LYGIS(15–64 m. gyventojų; procentais)
| |2000 |2001 |2002 || |Moterys|Vyrai |Moterys|Vyrai |Moterys|Vyrai |
2 lentelėje pateikiama nedarbo lygio dinamika Lietuvoje 1994-2002metais, procentais.
2 lentelė NEDARBO LYGIS % (1994-2002)
[pic]
Iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje oficialiai neegzistavonedarbo problema. Lietuvos darbo rinkoje įvyko svarbių pasikeitimųpereinamojo laikotarpio metu. Įgyvendinant ekonomines reformas irformuojantis darbu rinkai mažėjo bendras užimtumas, atsirado bedarbystė.Per 10 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo ypač sumažėjo darbo vietųskaičius. Daugiausia darbo vietų buvo prarasta 1992-1994 metais. Ūkiorestruktūrizavimo išdavoje pasikeitė užimtųjų valstybiniame ir privačiamesektoriuje, kuris lėmė darbo vietų skaičiaus mažėjimą. Sumažėjęs užimtumaslabiausiai palietė 64 metų amžiaus asmenis bei dirbusius pramonėje ir žemėsūkyje. 1991 metų pabaigoje buvo registruota 4 600 bedarbių, 3 000 iš jųbuvo moterys. 1994 metų pabaigoje bedarbių skaičius siekė net 33,3tūkstančius. Moterys sudarė apie 60 procentų visų bedarbių.
4. PAGRINDINĖS NEDARBO PRIEŽASTYS.
Nedarbo priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikia nedarbolygį įvairiose šalyse, dažnai jų būna visas kompleksas, todėl nustatytisvarbiausias labai sudėtinga.
Pagrindinės nedarbo priežastys
Užimtumo pokyčiai: • Mažėja dirbančiųjų. • Mažėja smulkaus ir vidutinio verslo plėtra. • Sumažėjo individualių personalinių įmonių mažų įmonių struktūroje. • Mažėja darbdavių ir dirbančių sau žmonių. • Susiformavo regioniniai netolygumai. • Nykstantys ekonominiai sektoriai – mašinų, staklių gamybos. • Kas penktas besikreipiantis – jaunimas iki 25 metų amžiaus. Bedarbių struktūros pokyčiai: • Didžiąją dalį, apie 77 %, sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai. • Didėja bedarbių be profesinio pasirengimo. Sparčiausiai jų tarpe auga jaunimo skaičius. • Didėja jaunų bedarbių, neturinčių pagrindinio išsilavinimo. • Beveik pusę visų jaunų bedarbių turi ne didesnį kaip pagrindinį išsilavinimą. • Menka jaunų bedarbių darbo patirtis ir didelės ambicijos greit siekiančių darbo. • Aukšti darbdavių reikalavimai profesinėms kompetencijoms, darbo patirčiai bei socialiniams gebėjimams. • Nepakankamas jų profesinis informavimas ir konsultavimas. • Didėja registruotų kaimo bedarbių. • Didėja ilgalaikių bedarbių. 4.1. GYVENTOJŲ SKAIČIAUS ĮTAKA NEDARBUI.
Nors statistikai fiksuoja augantį gimstamumą, dėl augančio mirusiųjųir išvykusių gyventi kitur skaičiaus per devynis šių metų mėnesius Lietuvosgyventojų sumažėjo 11,8 tūkst. Išankstiniais duomenimis, 2003 m. spaliopradžioje Lietuvoje gyveno 3,451 mln. žmonių. 3 lentelė GYVENTOJŲ SKAIČIUS
laikotarpio pradžioje, tūkst. [pic] Mažėjant bendram Lietuvos gyventojų skaičiui, tuo pačiu mažėja irdirbančiųjų skaičius. Nedarbo lygio augimui turėjo įtakos 1998 – 1999 metais išryškėjusiosfinansinės krizės Rusijoje neigiamos pasekmės šalies ūkiui. Pirmieji krizėspožymiai kai kurioms šalies įmonėms, eksportuojančioms produkciją į Rusijąir kitas NVS šalis, pasireiškė 1998 metų liepos mėnesį: buvo vėluojama
apmokėti už pateiktą produkciją, sumažintos gamybos apimtys arba sustabdytitolimesni užsakymai gaminamai produkcijai. Gilėjanti finansinė krizė labiauišryškėjo 1998 metų IV ketvirtyje. Įmonės, eksportuojančios savo produkcijąį NVS šalis, dar daugiau pradėjo mažinti gamybos apimtis, darbuotojųskaičių, dalis dirbančiųjų dirbo nevisiško užimtumo režimu, t.y. arbapriverstinai dirbo ne visą darbo laiką, arba dirbo su prastovomis, arbabuvo neapmokamose atostogose. 1999 metais bendro vidaus produkto (BVP)sumažėjimas įtakojo gyventojų užimtumo mažėjimą. Labiausiai sumažėjoužimtumas pramonėje (66 proc.), statyboje, transporte dėl sumažėjusiosgamybos ir dėl bendrų ūkio sunkumų: prarastų rinkų, apyvartinių lėšųtrūkumo, prastos produkcijos kokybės, pasenusių technologijų, mažoproduktyvumo. 1999 metais išaugo grupinių darbuotojų atleidimų skaičius.Toks augimas sietinas taip pat su Rusijos krizės padariniais, nebuvovystoma įmonių veikla.4.2. DARBO PASIŪLOS-PAKLAUSOS POKYČIAI.
Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienųekonomikos šakų vaidmuo didėjo, kitų – mažėjo. Tai veikia darbo paklausą,nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų beiaukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė irkvalifikacinė struktūra pradeda neatitikti jos pasiūlos struktūros. Nagrinėjant darbo jėgos paklausos pokyčius, pastebėta, kad didžiausiagalimybė įsidarbinti ir didžiausia darbo vietų pasiūla su pagrindiniu,viduriniu išsilavinimu ir profesine kvalifikacija yra draudimo įmoniųtarnautojams, pardavėjams, prekių žinovams, smulkaus versloorganizatoriams, siuvėjams, tarptautinių pervežimų vairuotojams,statybininkams, staliams, automobilių kėbulų remontininkams. Suaukštesniuoju išsilavinimu geriausia galimybė įsidarbinti yra įstaigų,viešbučių, pramonės verslo administravimo ir organizavimo, prekybos irkomercijos, matematikos ir kompiuterių, interjero, reklamos dizaino irvadybos išsilavinimą turintiems žmonėms. Turintiems aukštąjį išsilavinimą,darbo rinka siūlo darbą tarptautinio verslo, informacinių technologijų,vadybos, socialinės gerovės, apskaitos, audito finansų ir bankininkystėsspecialistams, medicinos gydytojams.
4 lentelė
KVALIFIKUOTOS IR NEKAVLIFIKUOTOS DARBO JĖGOS
PAKLAUSOS POKYČIAI
5 lentelė
DARBO JĖGOS PAKLAUSA PAGAL EKONOMINES VEIKLAS
Darbo rinkos analizė rodo, kad darbo jėgos pasiūla viršija paklausą.Laisvų darbo vietų yra mažiau, negu registruotų pasirengusių darbo rinkojebedarbių. Išanalizavus profesinį konkurencingumą, išlieka aukštoskvalifikacijos specialistų trūkumas. Taip pat didėja profesijų, susijusiųsu šiuolaikinių technologijų, informacijos valdymu, paklausa. Ypač gerosįsidarbinimo galimybės statybininkams. Išaugo galimybės susirasti nuolatinįdarbą. Reikšminga 2003 m. tendencija – darbo rinkoje didėja specialistų,turinčių aukštesnįjį išsilavinimą, paklausa. Darbo jėgos pasiūla 2003 m. išaugo lyginant su 2002 m. I pusmečiu,kreipėsi 0,7 tūkst. bedarbių daugiau. 6 lentelė
|Darbo jėgos pasiūla per I |2002 m. |2003 m. ||pusmetį | | || |tūkst. |proc. |tūkst. |proc. ||Įregistruota bedarbių, iš |123,4 |100,0 |124,1 |100,0 ||jų: | | | | ||moterų |55,7 |45,1 |57,3 |46,2 ||vyrų |67,7 |54,9 |66,8 |53,8 ||jaunimo |23,9 |19,4 |23,6 |19,0 |
4.3. TERITORINIS NEDARBAS.
Nedarbo lygis atskirose šalies vietovėse yra nevienodas. Išliekaženklūs teritoriniai nedarbo skirtumai. Kai kuriuose rajonuose nedarbas net2 kartus viršija vidutinį šalies lygį, o nedarbo lygio skirtumai tarpteritorijų viršija 3 kartus. Žemiausias nedarbo lygis yra šiosesavivaldybėse – Elektrėnų – 4,2 proc., Kretingos rajone – 4,5 proc., Molėtųir Trakų rajono – po 4,9 proc., Vilniaus miesto – 5,2 proc. Aukščiausionedarbo teritorijos – Druskininkų – 21,9 proc., Mažeikių rajono – 19,6proc., Šalčininkų – 18,0 proc., Lazdijų – 17,7 proc., Pasvalio – 17,0 proc. Tai gali atsitikti dėl labai didelės migracijos į miestus, kur didesnėdarbo jėgos paklausa. 7 lentelė| | || | | || |[pic] | || | | |
Dideli teritoriniai nedarbo skirtumai ir nedarbo augimas kaimogyventojų tarpe. Ypač išsiskiria žemės ūkio rajonai. Kaimo gyventojai,besiverčiantys iš 2 – 3 hektarų žemės, jaučia didelį papildomo darbo, kaippajamų šaltinio, poreikį. Iširus žemės ūkio bendrovėms ir nepakankamaisparčiai kuriantis savarankiškai ūkininkaujančių, padidėjo bedarbių,atleistų iš žemės ūkio įmonių, skaičius. 4.4. JAUNIMO NEDARBAS.
Šalies visuomenę vis labiau neramina jaunimo socialinės problemos,kurios yra dėmesio centre. Bene aktualiausia socialinė problema – jaunimonedarbas – per pastaruosius metus ne tik nemažėjo, bet, kaip ir bendrasnedarbo lygis šalyje, augo. Sumažėjęs užimtumas labiausiai palietė jaunimąiki 25 metų amžiaus. 8 lentelė
JAUNIMO NEDARBO LYGIS 1999-2003 METAIS[pic] Tipiškas jaunas bedarbis – tai 21 – 24 metų amžiaus žmogus, turintispakankamai žemą išsilavinimą (beveik pusė iš jų neturi profesiniopasirengimo), neturintis paklausios profesijos, be pastovaus pajamųšaltinio, neturintis vaikų bei gyvenantis kartu su tėvais ir jų išlaikomasasmuo, kuris nesėkmingai bando įsitvirtinti darbo rinkoje. Jaunimo nedarbas 1,5-2 kartus viršija bendrą nedarbo lygį. Jissukuria beviltiškumo situaciją ir skatina jaunus žmones migruoti. 2001 metųlapkričio mėnesį atliktos apklausos duomenimis, užsienyje dirbo daugiaukaip 200 tūkstančių lietuvių. Norinčiųjų išvykti dirbti į užsienį amžiausvidurkis buvo 30 metų. Nuo 1989 metų surašymo iki 2001 metų surašymo 15-24 metų amžiausgyventojų skaičius sumažėjo 60 tūkst. arba 10,7 proc. 2001 metų balandžio6 d. Lietuvoje buvo 500 tūkst. šios amžiaus grupės gyventojų, tačiau 2002ir 2003 m. duomenys rodo jų skaičiaus didėjimą.
9 lentelė
JAUNIMAS TARP GYVENTOJŲ METŲ PRADŽIOJE
| | | | | |Darbo biržoje|| |Gyventojų |15-24 m. |Jaunimo dalis |Darbo biržoje|registruoto || |skaičius |jaunimo |tarp visų |registruoto |jaunimo dalis|| | |skaičius, |gyventojų, |jaunimo |tarp viso || | |tūkst. |proc. |skaičius, |jaunimo, || | | | |tūkst. |proc. ||2002|3475,6 |511,8 |14,7 |28,7 |5,6 ||2003|3462,6 |520,8 |15,0 |21,7 |4,2 |
Duomenys iš Lietuvos darbo biržos, 2003 Nr.8(68), p.9
Dirbančio jaunimo sumažėjo nuo 194 iki 123 tūkst. Į dirbančiojaunimo grupę patenka studijuojantis jaunimas: dirba apie 1/3 bakalaurostudijose studijuojančio jaunimo ir 4/5 magistrantų. Dirbančio jaunimomažėjimo priežastimi gali būti vėl padidėjęs išsilavinusių žmoniųprestižas. 2003 m. pageidaujančių įgyti aukštąjį išsilavinimą absolventųskaičius buvo didžiausias per paskutinį dešimtmetį. Šiuo metu jaunimasatsisako dirbti mažai kvalifikuotą darbą dėl svarbesnio tikslo – įsigytipaklausią specialybę ir taip įsitvirtinti darbo rinkoje. Be to, dideliprofesionalumo reikalavimai darbo rinkoje ilgina jaunimo mokymosilaikotarpį ir atitinkamai nutolina darbinės veiklos pradžią. Tačiau jaunimonedarbas neigiamai įtakoja materialinę padėtį ir gyvenimo lygį, tuo pačiumažindamas galimybes toliau mokytis ir blogindamas bendrą emocinęsavijautą. Teritorinėse darbo biržose užsiregistravęs jaunimas pagal bendrąjįišsilavinimą ir profesinį parengimą nėra vienalytė grupė. Galima išskirtitokius pogrupius: a) jaunimas, neturintis išsilavinimo arba turintis tik pradinįišsilavinimą be profesinio mokymo; b) jaunimas, turintis tik pagrindinį (9, 10 klasių) ar vidurinįišsilavinimą be profesinio parengimo; c) jaunimas, turintis pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą suprofesiniu parengimu; d) jaunimas, turintis aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą. Skirtingi jaunimo pogrupiai turi skirtingas galimybes dalyvauti darborinkoje. Bedarbių įsidarbinimo analizė rodo, kad darbo rinkoje geriausiaikonkuruoja išsilavinę, turintys profesinį parengimą asmenys ir labiausiaineturi paklausos nekvalifikuotas jaunimas, ypač – neturintis pagrindinioišsilavinimo. Didžiausia dalis jaunimo, beveik 70 proc., turi vidurinį arpagrindinį išsilavinimą, 5,3 proc. jaunimo turi aukštąjį išsilavinimą, 8,5proc. – aukštesnįjį. Jaunimo profesinė kvalifikacija yra žemesnė negu kitųbedarbių grupių. Daugiausia jaunimas, baigęs profesines mokyklas beigyvenantis rajonų miestuose ir kaime, dėl finansinių lėšų trūkumo beišeimos materialinės padėties mokymo įstaigą renkasi arčiau namų. Šeimos,kurių pajamos yra mažos, švietimui skiria mažai lėšų. Jų vaikai ne visadagali įgyti aukštesnio lygio išsilavinimą. Taip jie patenka į menkąprofesinį pasirengimą turinčių ar nekvalifikuotų asmenų grupę, sunkiaiintegruojasi į darbo rinką, pasitenkina mažiausiai apmokamais darbais, –vaikai įstringa toje pačioje socialinėje terpėje, kaip ir jų tėvai.Formuojasi “užburtas” skurdo plėtros bei socialinės atskirties ratas,didinantis šalies socialinių problemų mastą. Dažnai jaunas bedarbis turi absolvento statusą – ne anksčiau kaipprieš metus yra baigęs aukštąją, aukštesniąją mokyklą ar profesinio mokymoįstaigą. Liepos-rugsėjo mėnesiais tokį statusą turinčiųjų dalis išauga iki20 proc. Net 65 proc. absolvento statusą turinčių bedarbių sudaro moterys. Jaunų žmonių privalumai darbo rinkoje įtakoja, kad, palyginti sukitomis amžiaus grupėmis, jaunimo įdarbinimo galimybės yra didesnės. Norsdarbdaviai, priimdami į darbą jaunesnius asmenis, pirmenybę atiduoda nepradedančiam darbinę veiklą jaunuoliui, o turinčiam tam tikrą gamybinępatirtį. Todėl gerinant praktinį parengimą, labai svarbu moksleiviams
sudaryti sąlygas atlikti mokymo ar gamybinę praktiką įmonėse (darbovietoje). Profesinio mokymo įstaigose turi būti numatytos lėšos gamybinėspraktikos organizavimui ir paruošta tvarka, kuri užtikrintų tinkamassąlygas praktikai atlikti. Skiriamas didelis dėmesys jaunimo integravimui į darbo rinką irnedarbo lygio mažinimui. Siekiant padėti kuo didesniam jaunų bedarbiųskaičiui efektyviai dalyvauti darbo rinkoje, darbo biržoje jiems siūlomosdvi priemonių grupės: įdarbinimas ir dalyvavimas aktyviose darbo rinkospolitikos programose. Negalima pamiršti, kad jaunimo nedarbo visuomeninaikaštai yra labai dideli ir kad jaunimo nedarbas šiandien – tai augančiossocialinės problemos rytoj. Atskirų grupių jaunimo nedarbas pradedaformuotis žymiai anksčiau nei jaunas žmogus patenka į darbo biržą, omomentinės socialinės intervencijos neišsprendžia problemų – jas tiksušvelnina. Reikalinga lanksti kompleksinė jaunimo nedarbo prevencijossistema, kuri prasidėtų bendrojo lavinimo mokykloje, o užsibaigtų mokesčiųlengvatomis darbdaviams, įdarbinantiems tam tikrų grupių jaunimą.4.5. ILGALAIKIS NEDARBAS.
Turbūt sunkiausia jaustis darbo rinkoje nereikalingu. Augant nedarbotrukmei, blogėja materialinė padėtis, didėja psichologinė įtampa. Tokiojepadėtyje atsiduria ilgalaikiai bedarbiai. Patirtis rodo, jog išaugusbendrajam nedarbui, per ilgesnį laikotarpį beveik visada padidėjailgalaikis nedarbas. Ilgalaikis nedarbas iškelia ir kitas problemas –profesinių kvalifikacijų bei darbo patirties praradimą, ekonominio irsocialinio aktyvumo sumažėjimą, nepasitikėjimą savimi.Dar 1999 metais ilgalaikis nedarbas sudarė apie pusę viso nedarbo, o 2001m. pabaigoje sudarė tik trečdalį visų bedarbių. 2002-2003 m. ilgalaikisnedarbas pradėjo mažėti. Darbo biržos duomenys rodo, jog ilgalaikio nedarbomastas pamažu artėja prie Europos Sąjungos vidutinio lygio, kaividutiniškai kas antras darbo biržose užsiregistravęs asmuo neturi darboilgiau nei 1 metus. Lietuvos darbo biržos atliktas Darbo ir socialiniųtyrimų instituto 2001 metais tyrimas parodė, kad nedarbas ir visų pirma,ilgalaikis, didina žmonių riziką tapti skurstančiais. Lemiama ilgalaikiųbedarbių dalis – 60 proc. turi vieno MGL ir mažesnes pajamas, tai yra iki125 Lt. Jie didžiąja dalimi (88 proc.) priklauso žemiausiam Lietuvosgyventojų socialiniam sluoksniui. Atsiranda nuolatinio skurdo situacijos,kai šeima pripranta prie gyvenimo iš pašalpų ir neįsivaizduoja jo kitokio.Pagal atliktus įvertinimus, nuo 20 iki 40 proc. gaunančių socialinespašalpas šeimų be pertraukų jas gauna nuo 25 iki 36 mėnesių. 2002 m. sausio pradžioje Lietuvoje buvo 74,5 tūkst. ilgalaikiųbedarbių, kovo pradžioje – 75,6 tūkst. pagrindinis argumentas,iliustruojantis ilgalaikio nedarbo raidos perspektyvas, – prasidėjęs naujaiužsiregistravusių darbo biržose asmenų skaičiaus mažėjimas 2001 m. 2000 m.į šalies TDB kreipėsi 258 tūkst. bedarbių, tuo tarpu 2001 m. – 248 tūkst.Vadinasi, sumažėjo srautas asmenų, galinčių papildyti ilgalaikių bedarbiųkontingentą. Tai rodo ir darbo biržoje užsiregistravusių asmenų per metusir vidutinio metinio bedarbių skaičiaus santykio mažėjimas. Ilgalaikiai bedarbiai – tai socialiai bene pažeidžiamiausias gyventojųsluoksnis Lietuvoje. Ši problema ypač aktuali tarp vyresnio amžiaus asmenų,kurie turi sveikatos problemų, nes negali dirbti kai kurių darbų, irgyvenančių kaime, kur žemės ūkyje dirba daugiausia gyventojų, taip patasocialūs, vengiantys darbo asmenys. Ilgalaikio nedarbo problema Lietuvojetyrinėta menkai, tačiau Vakarų valstybės nors ir turėdamos labiau išplėtotąūkį, nepajėgia išspręsti šios problemos. Iškyla klausimas: ar ilgalaikisnedarbas Lietuvoje – tai beviltiška aptariamos asmenų grupės padėtis darborinkoje, ar tai tiesiog atskirų asmenų gyvensena prisitaikant priesocialinės paramos sistemos galimybių. Specialistai, tyrinėjantys ilgalaikįnedarbą, kaip svarbiausią aptariamo reiškinio priežastį dažniausiai nurodostruktūrinius pokyčius darbo rinkoje ir daug rečiau – asmenines žmogaussavybes. Asmeninės žmogaus savybės gali sąlygoti psichologinio veiksnio(ypač darbinės motyvacijos) įtaką aptariamam reiškiniui. Ilgalaikiųbedarbių įsitvirtinimo Lietuvos darbo rinkoje galimybės labai ribotos dėlmenkos jų darbinės motyvacijos. Didelę įtaką ilgalaikiam nedarbui turi ūkiostruktūriniai pokyčiai. Struktūriniai pokyčiai, vykstant ekonominėmspermainoms, gali būti susiję su darbo vietų stygiumi žemą kvalifikacijąturintiems darbuotojams, arba vyresnio amžiaus darbuotojų atleidimu. Taigali būti susiję su regioniniais ypatumais. Kitos tokio nedarbo priežastys,
susijusios su struktūrinių pokyčių pasekmėmis, – nepakankamoskvalifikacijos ir patirties neturinčio jaunimo gausėjimas darbo rinkoje,švietimo tikslų neatitikimas pramonės poreikiams, darbo paklausos irpasiūlos skirtumai darbo rinkoje. Nė vienas vienašalis apibūdinimas nėratikslus. Ilgalaikio nedarbo priežastys gali būti skiriamos į subjektyviasir objektyvias.ILGALAIKIO NEDARBO PRIEŽASTYS
Subjektyvios Objektyvios • Žemas išsimokslinimas bei kvalifikacija; • Nepakankamas informuotumas apie padėtį darbo rinkoje; • Nepakankama darbo patirtis; • Kalbų nemokėjimas; • Neigiamas darbdavių požiūris į ilgalaikius bedarbius; • Pasyvus gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai; • Būtinybė padėti kitiems šeimos nariams; • Žemas mobilumas;
• Užimtumo sumažėjimas; • Struktūriniai darbo rinkos neatitikimai (teritoriniai ir pagal profesijas); • Žemi atlyginimai; • Aukštos socialinės garantijos bedarbiams; • Aukšti persikėlimo kaštai; • Intensyvi naujų technologijų plėtra; • Nepakankamai efektyvios darbo rinkos politikos priemonės; Ilgalaikis nedarbas – tai ištisas kompleksas tarpusavyje susijusiųveiksnių; egzistuoja jų santykio problema, nes atskiri veiksniai (jųgrupės) ilgalaikį nedarbą veikia nevienodu mastu. Mokslinėje literatūrojeišskiriamos ir nekontroliuojamos ilgalaikio nedarbo priežastys: ekonominėstagnacija, pajamų lygis ir jų struktūra, demografinis sprogimas,migracija, mokymo sistemos ypatumai, todėl ilgalaikio nedarbo problemosmastas priklauso ir nuo sprendimų kitose gyvenimo srityse. 4.6. DARBO UŽMOKESČIO ĮTAKA NEDARBUI.
Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinkalaisvosios rinkos sąlygomis turi savaime pasiekti pusiausvyrą – maksimalųvisiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui irfinansinėms galimybėms. Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbopriežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai, kurieatsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, o to rezultatas –nelankstus darbo užmokestis. Darbo užmokestis turi tiesioginę įtakąnedarbui. Pagal 1991 m. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimoįstatymą darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo paklausos irpasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklosrezultatų. Tačiau darbo užmokestis ne visada suderina paklausą ir pasiūlą.Teoriškai pagal rinkos modelį darbo pasiūla ir paklausa turi balansuotis irpusiausvyros taškas suformuoja darbo kainą (užmokestį). Tokia situacijarodo, kad visi norintys gauti darbą, esant tam tikram darbo užmokesčiolygiui, darbą gali rasti. (Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. – V.,2000. – 52 p.) Tačiau darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą. Nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas,vadinamas lūkesčių nedarbu. Bedarbiais tampama todėl, kad, esant nustatytamužmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą. Netikėtai irstipriai sumažėjus bendrajai paklausai, ekonomikos derinimasis priepasikeitusių aplinkybių vyksta lėtai ir skausmingai. Tuo pačiu ir darboužmokestis keičiasi lėtai, kol prilygsta naujai ilgojo laikotarpiopusiausvyrai. Visiškas prisiderinimas neįmanomas. “Kai bendroji paklausalabai mažėja, firmos pradeda atleisti savo darbuotojus. Atsirandapriverstinių bedarbių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį.Tačiau ne visi darbdaviai nori sumažinti darbo užmokestį, todėl, kad naujasdarbuotojas yra blogesnis už senąjį darbuotoją dėl to, kad jis neišmanosavo darbo. Labai svarbi ir firmos reputacija. Taip pat ilgalaikis firmosir darbuotojų bendradarbiavimas yra svarbesnis už trumpalaikį pelną, gautą,šiek tiek sumažinus darbo užmokestį.” (Makroekonomika. – Kaunotechnologijos universitetas, 2002. – 325 p.) nenori dirbti už šį darboužmokestį. Tuomet darbdaviai turėtų sumažinti darbo užmokestį, nes toreikalauja rinkos logika. Bet įmonė to padaryti negali, nes : 1. vyriausybė yra priėmusi minimalaus darbo užmokesčio įstatymus,kurie neleidžia nusileisti iki pusiausvyros lygio. Minimalaus darboužmokesčio nustatymas reiškia, jog tie, kieno darbas vertas mažiau,apskritai neturės galimybės rasti legalaus darbo, todėl bedarbiai liks bedarbo, dirbantieji jį praras, nebus sukurtos gėrybės, skurstantieji toliauskurs, o biudžeto lėšos bus skiriamos pašalpoms. Yra daugybė žmonių, kurie,nepaisant visų įmanomų reguliavimų, uždirba mažiau nei minimalus darboužmokestis, arba nepaisant visų kontrolių, priversti dirbti ilgiau, kaduždirbtų nustatytus atlygius. Minimalus valandinis darbu užmokestis ypač veikia jaunimo nedarbą, nes
jų pusiausvyros darbu užmokestis yra žemas. 2. Veikia profsąjungos, turinčios monopolinę valdžią darbo rinkoje.Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestį lemiane darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o profsąjungų lyderių irdarbdavių derybos. Pagal sudaromą darbo kolektyvinę darbo sutartį darboužmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o įmonėgali savarankiškai spręsti apie jai reikalingų darbininkų skaičių. 3. Darbo užmokesčio dydžiu įmonė skatina savo darbuotojus geriaudirbti. Todėl firmos nesistengia jo mažinti, nors ir yra darbo pasiūlosperteklius. Skatinantis darbo užmokestis yra aukštesnis už pusiausvyrosdarbo užmokestį. Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo irinfliacijos – parodo Filipso kreivė. O. Filipsas statistiniais duomenimispagrindė sekantį teorinį teiginį: esant aukštesniems infliacijos tempams,nedarbo lygis yra mažas, ir atvirkščiai. Grafikas rodo, kad, kuo didesnė visuminė paklausa, tuo didesnėinfliacija, tuo aukštesnės kainos, gamybos apimtis bei užimtumas. Kadangigamybos apimtis ir nedarbo lygis – atvirkščiai proporcingi, galime darytiišvadą, kad aukštas infliacijos lygis siejamas su mažu nedarbo lygiu. Šiąpriklausomybę išreiškia Filipso kreivė:O. Filipso kreivę paaiškina 2 priežastys: Darbo jėgos rinkos nesubalansuotumas. Vystantis ekonomikai, keičiantistechnologijoms, vykstant geografiniams pokyčiams, sunku pasiekti visųspecialybių darbuotojų pilną užimtumą vienu ir tuo pačiu metu. Tuo metu,kai vienose šakose darbuotojų gali trūkti, kitose gali būti nedarbas. Tosesferose, kur darbuotojų trūksta, darbo užmokestis pakyla, t.y. padidėjagamybos kaštai, kurie sąlygoja kainų augimą. Rezultate, kainos auga darnesant pilnam užimtumui; Ekonomikai artėjant prie pilno užimtumo rinkos, vis labiaupasinaudojama monopoline stambaus verslo ir profsąjungų valdžia.Pastarosios diktuoja aukštesnes atlyginimo sąlygas, su kuriomis stambiosfirmos linkusios sutikti. Jos padidėjusius gamybos kaštus gana lengvaiaukštesnių kainų sąskaita permeta ant vartotojų pečių. Rezultate, visumineipaklausai likus tai pačiai, kainos išauga. Apibendrinant šias priežastis, matome, kad, kuo mažesnis nedarbas, tuosparčiau didėja atlyginimai. Vadinasi, Filipso kreivę galime nubrėžti netik infliacijos ir nedarbo, bet ir darbo užmokesčio ir nedarbo koordinačiųašyse:
Filipso kreivės vaidmuo ypač pasireiškia nustatant vyriausybėsekonominę politiką. Reguliuojama visuminės paklausos politika palūkanųnormos, mokesčių politikos pagalba leidžia Filipso kreivėje nustatytipalankiausią tam momentui tašką. Tačiau bet kuri vyriausybės politikanegali panaikinti alternatyvias nedarbo ir infliacijos sąsajas. Iš pradžių manyta, kad Filipso kreivė tinka tiek trumpiems, tiekilgiems periodams. Tačiau jau 1968 metais M. Frydmanas ir E. Phelpsasįrodė, kad O. Filipso alternatyvus sąryšis tarp infliacijos ir nedarbo galibūti tik trumpame laikotarpyje. Ilgalaikiame periode šio alternatyvaussąryšio nėra. Tuo atveju M.Frydmano – E. Phelpso tezė skamba taip:ilgalaikiame periode ekonomika juda natūralaus nedarbo lygio linkme,nepriklausomai nuo darbo užmokesčio augimo tempo ir infliacijos tempo. Siūlydami pagerinti Filipso kreivę, M.Friedman’as (M.Friedman “Therole of monetary policy”, 1968) ir E.Phelps’as (E.Phelps “Phillips curves,expectations of inflation, and optimal unemployment over time”, 1967)pažymėjo, kad Filipso kreivė ignoruoja lauktos infliacijos efektą darboužmokesčio nustatymui. Darbininkams svarbus realus darbo užmokestis, o nenominalus, todėl jie nori, kad infliacija jiems būtų kompensuota.Friedman’o – Phelps’o teorija siūlo kompensuoti lauktą infliaciją. Tačiauyra dvi alternatyvos: • darbo užmokesčio didėjimas kompensuoja laukiamą infliaciją; • darbo užmokesčio didėjimas kompensuoja praeito periodo infliaciją. Skirtumas tarp šių alternatyvų yra labai svarbus, nes paaiškinimasturi skirtingas laikotarpio, reikalingo infliacijos lygiui pakeisti,reikšmes. Jei šių metų darbo užmokestis atspindi praeitų metų infliaciją,ir kainos didele dalimi priklauso nuo darbo užmokesčio, tai dabartinėinfliacija atspindės praeitų metų infliaciją, ir infliacijos lygis keisistik palaipsniui. Sudarant sutartis dėl darbo užmokesčio svarbi būtentlaukiama infliacija, nes ji dažnai nesutampa su tikrąją, todėl tenka imtis
radikalių priemonių, galinčių staigiai pakeisti infliacijos lygį. 5. BEDARBYSTĖS PASEKMĖS.5.1. Ekonominės nedarbo pasekmės. Ekonominės nedarbo Gyventojųužimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir josaugimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių,be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese. Jei norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamaskiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialąparodo šalies gyventojų skaičius, o kiekybinį- techninis ekonominis irteisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių iraukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriamamaterialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendrasis vidausproduktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėjavalstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojųsocialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbovietų skaičių ir darbo intensyvumą pasieksime norimus rezultatus rinkosekonomikos sąlygomis.
5.2. Socialiniai nedarbo nuostoliai. Žmogus ištiktas priverstinionedarbo kenčia ne vien dėl pajamų sumažėjimo, jis kenčia ir psichologiškai,ko ekonomistai nesugeba (nepraktiškai neįmanoma) nesugeba išmatuoti.Nedarbas demoralizuoja žmogų ir sąlygoja netikrumą rytojumi, psichinesligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas, ir panašiai. Pavyzdžiui, JAVatlikti nedarbo ir fizinių ir protinių tarpusavio nepriklausomybėsanalizės rezultatai – bauginantys. Nedarbui išaugus 1 proc., savižudybiųpadaugėja 920 atvejų, mirties dėl širdies ligų – 21 tūkst. (tai sudaro 2proc. bendro skaičiaus), žmogžudysčių -648, psichinių sutrikimų – 4543,nusikaltimų -3440 atvejų. Vokietijos medikų duomenimis, vieneri metai bedarbo, sutrumpina gyvenimą vidutiniškai 5 metais.
Dar viena nedarbo priežastis ir pasekmė žmogui – jo darbinėspatirties praradimas, bei pagrindinio pragyvenimo šaltinio praradimas.Praradus darbą žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms:pavalgyti, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimaišeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas. 5.3. Psichologinės bedarbystės pasekmės. Kiekvienas žmogus savo darbukuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą.Netekęs darbo žmogus patiria ne tik finansines, bet ir sunkiaspsichologines pasekmes. Žmogaus psichologinę reakciją į bedarbystę sunkinašie veiksniai: 1) labai ribotos piniginės lėšos; 2) bedarbis netenka gyvenimo perspektyvos, kuri dažnai susijusi su profesija; 3) nebelieka griežtos dienotvarkės ir laiko planavimo, kurį diktavo kasdienė darbo rutina; 4) bedarbystė veda prie socialinės izoliacijos; 5) bedarbis nesijaučia svarbus visuomenės narys, tą jausmą jam iš esmės teikdavo darbas; 6) daugumai vyrų bedarbystę dar labiau apsunkina tai, kad jie netenka tradicinio šeimos maitintojo vaidmens; 7) bedarbiai dažnai patiria socialinę diskriminaciją. Labai sunku paneigti išankstinę nuostatą bedarbių atžvilgiu, tai dar labiau didina socialinę izoliaciją (atskirtį). 8) Bedarbystės augimas – tai valstybės ir jos ekonomikos silpnumo požymis. LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Lietuvos statistikos metraštis 2000. – V., 2000. 2. Lietuvos statistikos metraštis 2001. – V., 2001. 3. Lietuvos darbo biržos strateginis ir veiklos planas 2003-2005 metai. – V., 2002. – p. 5 4. Filosofija. Sociologija 2003 Nr.1, p. 43. 5. Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. – V., 2000. – p.52. 6. Makroekonomika. – Kauno technologijos universitetas, 2002. – p.375. 7. Darbo biržos naujienos, 2003, Nr. 8, p. 5. 8. Darbo biržos naujienos, 2003, Nr. 5, p. 8. 9. Darbo biržos naujienos, 2003, Nr. 7, p. 3. 10. Darbo biržos naujienos, 2001, Nr. 7, p. 13. 11. www.ldb.lt 12. www.std.lt
———————–[pic]
[pic]
Nedarbas
Infliacijos tempai
Nedarbas
Darbo užmokestis