MARIJAMPOLĖS KOLEGIJA
VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETAS
VADYBOS IR EKONOMIKOS KATEDRA
Ekonomikos referatas
Nedarbo priežastys Lietuvoje
Atliko: Rolandas Mikolaitis, 1BAa
Patikrino:
MARIJAMPOLĖ, 2003
TURINYS
|ĮVADAS…………………………………………….|3 |
|1. NEDARBO PROBLEMOS |4 |
|ISTORIJA…………………………………………..| |
|2. NEDARBO |5 |
|RŪŠYS……………………………………………..| |
|3. AKTYVUMO IR UŽIMTUMO |7 |
|RODIKLIAI……………………………………….. | |
|4. PAGRINDINĖS NEDARBO PRIEŽASTYS……………………………… |9 |
|4.1. GYVENTOJŲ SKAIČIAUS ĮTAKA |10 |
|NEDARBUI…………………………….. | |
|4.2. DARBO PASIŪLOS-PAKLAUSOS |11 |
|POKYČIAI………………………………. | |
|4.3. TERITORINIS NEDARBAS……………………………………………. |13 |
|4.4. JAUNIMO NEDARBAS………………………………………………… |14 |
|4.5. ILGALAIKIS NEDARBAS……………………………………………… |17 |
|4.6. DARBO UŽMOKESČIO ĮTAKA |19 |
|NEDARBUI…………………………………. | |
|5. BEDARBYSTĖS |22 |
|PASEKMĖS…………………………………………..| |
|LITERATŪROS SĄRAŠAS……..…………………………………………… |24 |
ĮVADAS
Aukštas nedarbo lygis – viena didžiausių ekonominių ir socialinių XXI
amžiaus pradžios problemų beveik visose valstybėse. Bedarbystės plitimas sukelia daug socialinių, demografinių, kriminogeninių, psichologinių problemų. Sumažėja šeimų disponuojamų pajamų dydis, neturintys darbo patiria daug stresų, nervinės įtampos, padažnėja alkoholizmo atvejų, žmonės emigruoja į kitas šalis ieškodami darbo, mažėja gimstamumas, nes nedirbantys tėvai negali išlaikyti savo vaikų.
Praėjusias metais Lietuvoje pavyko pasiekti esminį persilaužimą darbo rinkoje – sustabdyti nedarbo augimą ir jį sumažinti. Pirmą kartą nuo 1997
metų oficialiai registruotas nedarbo lygis po 3,5 metų pertraukos nukrito žemiau dešimties procentų ir 2003 m. liepos 1 d. sudarė 9,4 procento.
Džiugu, kad mažėja darbo neturinčių žmonių. Nuo metų pražios bedarbių skaičius sumažėjo daugiau kaip 38 tūkst. – iki 153 tūkst. Ilgalaikių bedarbių sumažėjo per 18 tūkst., jaunų bedarbių daugiau kaip 5
tūkstančiais. Išaugo darbo pasiūla. Teritorinėse darbo biržose buvo įregistruota apie 135 tūkst. naujų darbo pasiūlymų. Tačiau nedarbas vis dar išlieka problema.
1. NEDARBO PROBLEMOS ISTORIJA.
Lietuvos gyventojų užimtumas formavosi labai sudėtingomis sąlygomis.
Jį veikė iš vienos pusės politinės ir socialinės permainos, iš kitos – ūkio pokyčiai. Keitėsi ūkio prioritetai, gamybos asortimentas ir apimtis, prekių ir žaliavų judėjimo kryptis, įrankiai, instrumentai bei medžiagos, bet kartu pakito ir žmogaus padėtis darbo rinkoje, ir tai atitinkamai atspindėjo užimtumą bei darbo santykius reguliuojančiuose įstatymuose.
Dabartinė politinė ir ūkio reforma, nauji įstatymai, orientuoti į išsivysčiusių šalių (Vakarų Europos) standartus, suformavo laisvos verslininkystės aplinką, prie kurios daugelis Lietuvos gyventojų negali prisitaikyti. Taigi, bet kokie ekonominio mechanizmo pokyčiai tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia užimtumo pokyčius. Tai vienas iš pagrindinių darbo ekonomikos teiginių. Sovietmetis labai pakeitė darbo ir darbo santykių sampratą. Totalinė valstybės globa atpratino daugelį piliečių nuo savarankiškumo. O autoritarinio valdymo metodai ir vidinis esamos santvarkos (valstybės) netoleravimas neskatino iniciatyvos, didino atotrūkį tarp piliečio ir valstybės interesų. Ekonomikai augant, netobuli darbo santykiai tapo pagrindine socialinės ekonominės įtampos priežastimi. Šalyje atsirado viena aktualiausių problemų – nedarbas.
Nedarbo lygis yra procentas tų asmenų iš darbo jėgos, kurie neturi darbo ir jo ieško.
Nedarbo lygis = Bedarbių skaičius / Darbo jėga
Darbo jėgos dalyvavimo lygis yra apskaičiuojamas taip:
Dalyvavimo lygis = Darbo jėga / Darbingojo amžiaus gyventojų skaičius
2. NEDARBO RŪŠYS.
Bedarbystė gali būti laisvanoriška bei priverstinė. Laisvanoriška –
kai darbuotojas nesutinka dirbti už siūlomą darbo užmokestį arba ieško geresnio darbo. Priverstinė – tradicinė, kai norinčiųjų dirbti bei darbo vietų skaičius neatitinka arba darbo kvalifikacija skiriasi nuo tos, kurios pageidauja darbdaviai.
Tradiciškai, nedarbas skirstomas į šias nedarbo rūšis:
2.1. Tekamasis nedarbas – tai laisvanoriškas nedarbas, susijęs su tuo, kad žmonės laikinai nedirba ieškodami geresnio darbo; keičia gyvenamąją vietą; veda ar išteka; gimdo ar augina vaikus.
Tuo pačiu metu, visi šie žmonės anksčiau ar vėliau susiranda naują, juos tenkinantį, darbą arba grįžta į senąjį, kiti išeina iš darbo ar pirmą kartą prisijungia prie darbo jėgos, pakeisdami pirmuosius.
Tekamasis nedarbas daugiau būdingas jaunimui, tačiau bendrąją prasme, šiam nedarbui priskiriami visi asmenys, kurie tikisi darbą susirasti artimiausiu laiku. Ši nedarbo rūšis yra neišvengiama. Jis tam tikru mastu ir pageidautinas, nes daugelis žmonių susiranda geriau apmokamą, labiau kvalifikuotą ir produktyvesnį darbą. Dėl to didėja žmonių pajamos, racionaliau pasiskirsto darbo ištekliai, auga realusis nacionalinis produktas.
2.2. Struktūrinis nedarbas – apima bedarbius, kurie neteko darbo ilgam laikotarpiui ir turi mažai vilties jį rasti. Struktūriniam nedarbui priskiriami žmonės, kurie neteko darbo dėl ūkio struktūrinių pokyčių, kuriuos iššaukia techninė pažanga. Struktūrinis nedarbas paprastai egzistuoja ir tada, kai tuo pačiu metu yra laisvų darbo vietų, tačiau darbo netekusių profesinis pasirengimas neatitinka reikalaujamos kvalifikacijos.
“Struktūriniai” bedarbiai negali iš karto gauti darbą, nes jiems reikia keisti profesiją, arba papildomai mokytis, gal būt keisti gyvenamąją vietą.
2.3. Ciklinis nedarbas – susijęs su verslo cikliškumu. Šis nedarbas atsiranda esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukelia bendrųjų išlaidų nepakankamumas. Ciklinis nedarbas sumažėja, kai ekonominis aktyvumas išauga.
Tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas yra neišvengiami ir esant normaliai ūkio plėtrai, todėl tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis ir yra natūralus nedarbo lygis. Jį galima apskaičiuoti. Natūralusis ir nedarbo lygis (Un) yra laikinojo ir struktūrinio nedarbo sumos procentinis santykis su šalies darbo jėga. Jei šalyje yra tik tekamasis nedarbas ir struktūrinis nedarbas, tuomet šalies BVP sutampa su potencialiu BVP.
Šiuo metu tekamojo ir struktūrinio nedarbo lygis Vakarų šalyse sudaro apie 6% nuo civilinės darbo jėgos. Todėl, jei nedarbas neviršija šios ribos, galima teigti, kad šalyje yra visiškas užimtumas, kuris nereiškia, kad nėra darbo.
Dirbančių žmonių ir bedarbių skaičių galima vertinti įvairiai.
Dažniausiai vertinama pagal įmonių ir organizacijų ataskaitas apie darbuotojų skaičių. Tačiau dažnai įmonėse asmenys dirba neoficialiai (be darbo sutarčių). Jų skaičiaus oficiali statistika nerodo. Duomenis apie bedarbius įprasta skelbti remiantis Valstybinės darbo biržos informacija.
Tačiau ne visi bedarbiai į ją kreipiasi. Valstybės statistikos sistema gana išsamiai analizuoja užimtumo problemas, tačiau yra žinoma, kad ne visi bedarbiai užsiregistravę darbo biržose iš tikro neturi darbo.
Lietuvos gyventojai dažnai registruojasi darbo biržoje ne tik ieškodami darbo, bet vien tik norėdami gauti atitinkamą pažymą, leidžiančią jiems pretenduoti į tam tikras socialines išmokas ar lengvatas.
Kaip ir kiekvienais metais, pasireiškia nedarbo lygiui būdingas sezoniškumas, kurį įtakoja tai, kad šaltojo sezono metu besiregistruojančių darbo biržose asmenų skaičius padidėja, nes sumažėja sezoninių darbų, į darbo biržas pradeda kreiptis asmenys, anksčiau aktyviai neieškoję darbo ir siekiantys įgyti teisę į socialines pašalpas, nemokamai naudotis gydymo įstaigų paslaugomis ir kitomis socialinėmis lengvatomis. Nemaža dalis nedirbančių asmenų darbo ieško privačiose darbo biržose, renka informaciją iš žiniasklaidos, pasitelkia į pagalbą giminaičius, pažįstamus ar darbdavius. Remiantis
Bedarbių rėmimo įstatymu (Žin.,1991, Nr. 2-25; 2002, Nr. 2-51), kuriuo vadovaujasi darbo birža, bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymo įstaigose, įsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Bedarbystė apibūdinama kaip dalis darbingų asmenų, kurie šiuo metu neturi darbo, tačiau intensyviai jo ieško:
registruojasi darbo biržoje, kreipiasi į darbdavius, seka skelbimus spaudoje ar kitais būdais dalyvauja darbuotojų atrankose.
Plintant privačioms firmoms vis daugiau žmonių dirba neoficialiai, t.y. nesudarę su darbdaviais darbo sutarčių, arba dalį pajamų nuslėpdami (dažnai nurodomas tik minimalus darbo užmokestis). Skiriamas neoficialus užimtumas ir paslėptas nedarbas.
2.4. Neoficialus užimtumas – tai juridiškai darbo sutartimi ar patentu neįforminta darbinė veikla, už kurią gaunama pajamų. Tai taip pat darbinė veikla, kai iš gaunamų pajamų nesumokami mokesčiai bei įnašai (pajamos nuslepiamos). Labiausiai neoficialus darbas paplitęs žemės ūkyje, statybose bei prekyboje ir automobilių remonte. Smulkių įmonių savininkai naudojasi neoficialiu trumpalaikiu darbu, kurį apmoka grynaisiais pinigais be jokių dokumentų.
2.5. Paslėptas nedarbas. Paslėptas nedarbas – tai žmogaus užimtumas ne visą darbo laiką dėl darbo stokos. Prie šios bedarbių kategorijos priskiriami darbingo amžiaus nedirbantys asmenys, kurie nesiregistruoja darbo biržoje. Taip elgiasi ypač kaimo gyventojai, kurie prieš prarasdami darbą dirbo žemės ūkyje.
3. AKTYVUMO IR UŽIMTUMO RODIKLIAI.
Nors kursinio darbo tema – nedarbo priežastys Lietuvoje, tačiau svarbūs aktyvumo ir užimtumo rodikliai.
Aktyvumo lygis – tai darbo jėgos ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis.
Užimtumo lygis – užimtų gyventojų ir tiriamojo amžiaus grupės (darbingo amžiaus ir vyresnių) gyventojų skaičiaus santykis. Užimtumo lygį apibūdina visiško užimtumo sąvoka.
Visiškas užimtumas – darbo išteklių (darbo jėgos) panaudojimo lygis, kai ekonomikoje yra tik laikinas ir struktūrinis nedarbas. Galima teigti, kad esant visiškam nedarbas egzistuoja.
Spartėjanti šalies ekonomikos plėtra bei vykstantys pokyčiai įvairiuose šalies ūkio sektoriuose sudaro palankias sąlygas užimtumo plėtrai. Statistikos departamento gyventojų užimtumo tyrimo duomenims, pirmąjį ketvirtį užimtų gyventojų, palyginti su 2002 metų pirmuoju ketvirčiu padidėjo 32,2 tūkstančiais arba 2,4 procentais. Per visus 2002
metus užimtų gyventojų skaičius padidėjo daugiau kaip 74 tūkstančiais. Tai rodo, kad neišvengiami darbo praradimo atvejai iš esmės pasibaigė, nes
Lietuvos ekonomika pastaraisiais metais auga palaipsniui greitėjančiais tempais. 2002 metais jos augimas, pasiekęs 6,7 proc. viršijo visus ekonomikos plėtros lūkesčius. Bendrasis vidaus produktas šių metų pirmąjį ketvirtį išaugo net 9,4 procento, palyginti su tuo pačiu praeitų metų laikotarpiu.
1 lentelėje pateikiama Lietuvos gyventojų aktyvumo ir užimtumo rodiklių dinamika 2000-2002 metais.
1 lentelė
AKTYVUMO IR UŽIMTUMO LYGIS
(15–64 m. gyventojų; procentais)
| |2000 |2001 |2002 |
| |Moterys|Vyrai |Moterys|Vyrai |Moterys|Vyrai |
2 lentelėje pateikiama nedarbo lygio dinamika Lietuvoje 1994-2002
metais, procentais.
2 lentelė
NEDARBO LYGIS % (1994-2002)
[pic]
Iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje oficialiai neegzistavo nedarbo problema. Lietuvos darbo rinkoje įvyko svarbių pasikeitimų pereinamojo laikotarpio metu. Įgyvendinant ekonomines reformas ir formuojantis darbu rinkai mažėjo bendras užimtumas, atsirado bedarbystė.
Per 10 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo ypač sumažėjo darbo vietų skaičius. Daugiausia darbo vietų buvo prarasta 1992-1994 metais. Ūkio restruktūrizavimo išdavoje pasikeitė užimtųjų valstybiniame ir privačiame sektoriuje, kuris lėmė darbo vietų skaičiaus mažėjimą. Sumažėjęs užimtumas labiausiai palietė 64 metų amžiaus asmenis bei dirbusius pramonėje ir žemės ūkyje. 1991 metų pabaigoje buvo registruota 4 600 bedarbių, 3 000 iš jų buvo moterys. 1994 metų pabaigoje bedarbių skaičius siekė net 33,3
tūkstančius. Moterys sudarė apie 60 procentų visų bedarbių.
4. PAGRINDINĖS NEDARBO PRIEŽASTYS.
Nedarbo priežastys yra labai įvairios, jos skirtingai veikia nedarbo lygį įvairiose šalyse, dažnai jų būna visas kompleksas, todėl nustatyti svarbiausias labai sudėtinga.
Pagrindinės nedarbo priežastys
Užimtumo pokyčiai:
• Mažėja dirbančiųjų.
• Mažėja smulkaus ir vidutinio verslo plėtra.
• Sumažėjo individualių personalinių įmonių mažų įmonių struktūroje.
• Mažėja darbdavių ir dirbančių sau žmonių.
• Susiformavo regioniniai netolygumai.
• Nykstantys ekonominiai sektoriai – mašinų, staklių gamybos.
• Kas penktas besikreipiantis – jaunimas iki 25 metų amžiaus.
Bedarbių struktūros pokyčiai:
• Didžiąją dalį, apie 77 %, sudaro nepasirengę darbo rinkai bedarbiai.
• Didėja bedarbių be profesinio pasirengimo. Sparčiausiai jų tarpe auga jaunimo skaičius.
• Didėja jaunų bedarbių, neturinčių pagrindinio išsilavinimo.
• Beveik pusę visų jaunų bedarbių turi ne didesnį kaip pagrindinį išsilavinimą.
• Menka jaunų bedarbių darbo patirtis ir didelės ambicijos greit siekiančių darbo.
• Aukšti darbdavių reikalavimai profesinėms kompetencijoms, darbo patirčiai bei socialiniams gebėjimams.
• Nepakankamas jų profesinis informavimas ir konsultavimas.
• Didėja registruotų kaimo bedarbių.
• Didėja ilgalaikių bedarbių.
4.1. GYVENTOJŲ SKAIČIAUS ĮTAKA NEDARBUI.
Nors statistikai fiksuoja augantį gimstamumą, dėl augančio mirusiųjų ir išvykusių gyventi kitur skaičiaus per devynis šių metų mėnesius Lietuvos gyventojų sumažėjo 11,8 tūkst. Išankstiniais duomenimis, 2003 m. spalio pradžioje Lietuvoje gyveno 3,451 mln. žmonių.
3 lentelė
GYVENTOJŲ SKAIČIUS
laikotarpio pradžioje, tūkst.
[pic]
Mažėjant bendram Lietuvos gyventojų skaičiui, tuo pačiu mažėja ir dirbančiųjų skaičius.
Nedarbo lygio augimui turėjo įtakos 1998 – 1999 metais išryškėjusios finansinės krizės Rusijoje neigiamos pasekmės šalies ūkiui. Pirmieji krizės požymiai kai kurioms šalies įmonėms, eksportuojančioms produkciją į Rusiją ir kitas NVS šalis, pasireiškė 1998 metų liepos mėnesį: buvo vėluojama apmokėti už pateiktą produkciją, sumažintos gamybos apimtys arba sustabdyti tolimesni užsakymai gaminamai produkcijai.
Gilėjanti finansinė krizė labiau išryškėjo 1998 metų IV ketvirtyje.
Įmonės, eksportuojančios savo produkciją į NVS šalis, dar daugiau pradėjo mažinti gamybos apimtis, darbuotojų skaičių, dalis dirbančiųjų dirbo nevisiško užimtumo režimu, t.y. arba priverstinai dirbo ne visą darbo laiką, arba dirbo su prastovomis, arba buvo neapmokamose atostogose. 1999 metais bendro vidaus produkto (BVP)
sumažėjimas įtakojo gyventojų užimtumo mažėjimą. Labiausiai sumažėjo užimtumas pramonėje (66 proc.), statyboje, transporte dėl sumažėjusios gamybos ir dėl bendrų ūkio sunkumų: prarastų rinkų, apyvartinių lėšų trūkumo, prastos produkcijos kokybės, pasenusių technologijų, mažo produktyvumo. 1999 metais išaugo grupinių darbuotojų atleidimų skaičius.
Toks augimas sietinas taip pat su Rusijos krizės padariniais, nebuvo vystoma įmonių veikla.
4.2. DARBO PASIŪLOS-PAKLAUSOS POKYČIAI.
Besivystant techninei pažangai ir kintant žmonių poreikiams, vienų ekonomikos šakų vaidmuo didėjo, kitų – mažėjo. Tai veikia darbo paklausą, nes naujoms prekėms ir paslaugoms gaminti reikia naujų profesijų bei aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų. Darbo jėgos paklausos profesinė ir kvalifikacinė struktūra pradeda neatitikti jos pasiūlos struktūros.
Nagrinėjant darbo jėgos paklausos pokyčius, pastebėta, kad didžiausia galimybė įsidarbinti ir didžiausia darbo vietų pasiūla su pagrindiniu, viduriniu išsilavinimu ir profesine kvalifikacija yra draudimo įmonių tarnautojams, pardavėjams, prekių žinovams, smulkaus verslo organizatoriams, siuvėjams, tarptautinių pervežimų vairuotojams, statybininkams, staliams, automobilių kėbulų remontininkams. Su aukštesniuoju išsilavinimu geriausia galimybė įsidarbinti yra įstaigų, viešbučių, pramonės verslo administravimo ir organizavimo, prekybos ir komercijos, matematikos ir kompiuterių, interjero, reklamos dizaino ir vadybos išsilavinimą turintiems žmonėms. Turintiems aukštąjį išsilavinimą, darbo rinka siūlo darbą tarptautinio verslo, informacinių technologijų, vadybos, socialinės gerovės, apskaitos, audito finansų ir bankininkystės specialistams, medicinos gydytojams.
4 lentelė
KVALIFIKUOTOS IR NEKAVLIFIKUOTOS DARBO JĖGOS
PAKLAUSOS POKYČIAI
5 lentelė
DARBO JĖGOS PAKLAUSA PAGAL EKONOMINES VEIKLAS
Darbo rinkos analizė rodo, kad darbo jėgos pasiūla viršija paklausą.
Laisvų darbo vietų yra mažiau, negu registruotų pasirengusių darbo rinkoje bedarbių. Išanalizavus profesinį konkurencingumą, išlieka aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumas. Taip pat didėja profesijų, susijusių su šiuolaikinių technologijų, informacijos valdymu, paklausa. Ypač geros įsidarbinimo galimybės statybininkams. Išaugo galimybės susirasti nuolatinį darbą. Reikšminga 2003 m. tendencija – darbo rinkoje didėja specialistų, turinčių aukštesnįjį išsilavinimą, paklausa.
Darbo jėgos pasiūla 2003 m. išaugo lyginant su 2002 m. I pusmečiu, kreipėsi 0,7 tūkst. bedarbių daugiau.
6 lentelė
|Darbo jėgos pasiūla per I |2002 m. |2003 m. |
|pusmetį | | |
| |tūkst. |proc. |tūkst. |proc. |
|Įregistruota bedarbių, iš |123,4 |100,0 |124,1 |100,0 |
|jų: | | | | |
|moterų |55,7 |45,1 |57,3 |46,2 |
|vyrų |67,7 |54,9 |66,8 |53,8 |
|jaunimo |23,9 |19,4 |23,6 |19,0 |
4.3. TERITORINIS NEDARBAS.
Nedarbo lygis atskirose šalies vietovėse yra nevienodas. Išlieka ženklūs teritoriniai nedarbo skirtumai. Kai kuriuose rajonuose nedarbas net
2 kartus viršija vidutinį šalies lygį, o nedarbo lygio skirtumai tarp teritorijų viršija 3 kartus. Žemiausias nedarbo lygis yra šiose savivaldybėse – Elektrėnų – 4,2 proc., Kretingos rajone – 4,5 proc., Molėtų ir Trakų rajono – po 4,9 proc., Vilniaus miesto – 5,2 proc. Aukščiausio nedarbo teritorijos – Druskininkų – 21,9 proc., Mažeikių rajono – 19,6
proc., Šalčininkų – 18,0 proc., Lazdijų – 17,7 proc., Pasvalio – 17,0 proc.
Tai gali atsitikti dėl labai didelės migracijos į miestus, kur didesnė darbo jėgos paklausa.
7 lentelė
| |[pic] | |
Dideli teritoriniai nedarbo skirtumai ir nedarbo augimas kaimo gyventojų tarpe. Ypač išsiskiria žemės ūkio rajonai. Kaimo gyventojai, besiverčiantys iš 2 – 3 hektarų žemės, jaučia didelį papildomo darbo, kaip pajamų šaltinio, poreikį. Iširus žemės ūkio bendrovėms ir nepakankamai sparčiai kuriantis savarankiškai ūkininkaujančių, padidėjo bedarbių, atleistų iš žemės ūkio įmonių, skaičius.
4.4. JAUNIMO NEDARBAS.
Šalies visuomenę vis labiau neramina jaunimo socialinės problemos, kurios yra dėmesio centre. Bene aktualiausia socialinė problema – jaunimo nedarbas – per pastaruosius metus ne tik nemažėjo, bet, kaip ir bendras nedarbo lygis šalyje, augo. Sumažėjęs užimtumas labiausiai palietė jaunimą iki 25 metų amžiaus.
8 lentelė
JAUNIMO NEDARBO LYGIS 1999-2003 METAIS
[pic]
Tipiškas jaunas bedarbis – tai 21 – 24 metų amžiaus žmogus, turintis pakankamai žemą išsilavinimą (beveik pusė iš jų neturi profesinio pasirengimo), neturintis paklausios profesijos, be pastovaus pajamų šaltinio, neturintis vaikų bei gyvenantis kartu su tėvais ir jų išlaikomas asmuo, kuris nesėkmingai bando įsitvirtinti darbo rinkoje.
Jaunimo nedarbas 1,5-2 kartus viršija bendrą nedarbo lygį. Jis sukuria beviltiškumo situaciją ir skatina jaunus žmones migruoti. 2001 metų lapkričio mėnesį atliktos apklausos duomenimis, užsienyje dirbo daugiau kaip 200 tūkstančių lietuvių. Norinčiųjų išvykti dirbti į užsienį amžiaus vidurkis buvo 30 metų.
Nuo 1989 metų surašymo iki 2001 metų surašymo 15-24 metų amžiaus gyventojų skaičius sumažėjo 60 tūkst. arba 10,7 proc. 2001 metų balandžio
6 d. Lietuvoje buvo 500 tūkst. šios amžiaus grupės gyventojų, tačiau 2002
ir 2003 m. duomenys rodo jų skaičiaus didėjimą.
9 lentelė
JAUNIMAS TARP GYVENTOJŲ METŲ PRADŽIOJE
| | | | | |Darbo biržoje|
| |Gyventojų |15-24 m. |Jaunimo dalis |Darbo biržoje|registruoto |
| |skaičius |jaunimo |tarp visų |registruoto |jaunimo dalis|
| | |skaičius, |gyventojų, |jaunimo |tarp viso |
| | |tūkst. |proc. |skaičius, |jaunimo, |
| | | | |tūkst. |proc. |
|2002|3475,6 |511,8 |14,7 |28,7 |5,6 |
|2003|3462,6 |520,8 |15,0 |21,7 |4,2 |
Duomenys iš Lietuvos darbo biržos, 2003 Nr.8(68), p.9
Dirbančio jaunimo sumažėjo nuo 194 iki 123 tūkst. Į dirbančio jaunimo grupę patenka studijuojantis jaunimas: dirba apie 1/3 bakalauro studijose studijuojančio jaunimo ir 4/5 magistrantų. Dirbančio jaunimo mažėjimo priežastimi gali būti vėl padidėjęs išsilavinusių žmonių prestižas. 2003 m. pageidaujančių įgyti aukštąjį išsilavinimą absolventų skaičius buvo didžiausias per paskutinį dešimtmetį.
Šiuo metu jaunimas atsisako dirbti mažai kvalifikuotą darbą dėl svarbesnio tikslo – įsigyti paklausią specialybę ir taip įsitvirtinti darbo rinkoje. Be to, dideli profesionalumo reikalavimai darbo rinkoje ilgina jaunimo mokymosi laikotarpį ir atitinkamai nutolina darbinės veiklos pradžią. Tačiau jaunimo nedarbas neigiamai įtakoja materialinę padėtį ir gyvenimo lygį, tuo pačiu mažindamas galimybes toliau mokytis ir blogindamas bendrą emocinę savijautą.
Teritorinėse darbo biržose užsiregistravęs jaunimas pagal bendrąjį išsilavinimą ir profesinį parengimą nėra vienalytė grupė. Galima išskirti tokius pogrupius:
a) jaunimas, neturintis išsilavinimo arba turintis tik pradinį išsilavinimą be profesinio mokymo;
b) jaunimas, turintis tik pagrindinį (9, 10 klasių) ar vidurinį išsilavinimą be profesinio parengimo;
c) jaunimas, turintis pagrindinį ar vidurinį išsilavinimą su profesiniu parengimu;
d) jaunimas, turintis aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą.
Skirtingi jaunimo pogrupiai turi skirtingas galimybes dalyvauti darbo rinkoje. Bedarbių įsidarbinimo analizė rodo, kad darbo rinkoje geriausiai konkuruoja išsilavinę, turintys profesinį parengimą asmenys ir labiausiai neturi paklausos nekvalifikuotas jaunimas, ypač – neturintis pagrindinio išsilavinimo. Didžiausia dalis jaunimo, beveik 70 proc., turi vidurinį ar pagrindinį išsilavinimą, 5,3 proc. jaunimo turi aukštąjį išsilavinimą, 8,5
proc. – aukštesnįjį. Jaunimo profesinė kvalifikacija yra žemesnė negu kitų bedarbių grupių. Daugiausia jaunimas, baigęs profesines mokyklas bei gyvenantis rajonų miestuose ir kaime, dėl finansinių lėšų trūkumo bei šeimos materialinės padėties mokymo įstaigą renkasi arčiau namų. Šeimos, kurių pajamos yra mažos, švietimui skiria mažai lėšų. Jų vaikai ne visada gali įgyti aukštesnio lygio išsilavinimą. Taip jie patenka į menką profesinį pasirengimą turinčių ar nekvalifikuotų asmenų grupę, sunkiai integruojasi į darbo rinką, pasitenkina mažiausiai apmokamais darbais, –
vaikai įstringa toje pačioje socialinėje terpėje, kaip ir jų tėvai.
Formuojasi “užburtas” skurdo plėtros bei socialinės atskirties ratas, didinantis šalies socialinių problemų mastą.
Dažnai jaunas bedarbis turi absolvento statusą – ne anksčiau kaip prieš metus yra baigęs aukštąją, aukštesniąją mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą. Liepos-rugsėjo mėnesiais tokį statusą turinčiųjų dalis išauga iki
20 proc. Net 65 proc. absolvento statusą turinčių bedarbių sudaro moterys.
Jaunų žmonių privalumai darbo rinkoje įtakoja, kad, palyginti su kitomis amžiaus grupėmis, jaunimo įdarbinimo galimybės yra didesnės. Nors darbdaviai, priimdami į darbą jaunesnius asmenis, pirmenybę atiduoda ne pradedančiam darbinę veiklą jaunuoliui, o turinčiam tam tikrą gamybinę patirtį. Todėl gerinant praktinį parengimą, labai svarbu moksleiviams sudaryti sąlygas atlikti mokymo ar gamybinę praktiką įmonėse (darbo vietoje). Profesinio mokymo įstaigose turi būti numatytos lėšos gamybinės praktikos organizavimui ir paruošta tvarka, kuri užtikrintų tinkamas sąlygas praktikai atlikti.
Skiriamas didelis dėmesys jaunimo integravimui į darbo rinką ir nedarbo lygio mažinimui. Siekiant padėti kuo didesniam jaunų bedarbių skaičiui efektyviai dalyvauti darbo rinkoje, darbo biržoje jiems siūlomos dvi priemonių grupės: įdarbinimas ir dalyvavimas aktyviose darbo rinkos politikos programose.
Negalima pamiršti, kad jaunimo nedarbo visuomeninai kaštai yra labai dideli ir kad jaunimo nedarbas šiandien – tai augančios socialinės problemos rytoj.
Atskirų grupių jaunimo nedarbas pradeda formuotis žymiai anksčiau nei jaunas žmogus patenka į darbo biržą, o momentinės socialinės intervencijos neišsprendžia problemų – jas tik sušvelnina. Reikalinga lanksti kompleksinė jaunimo nedarbo prevencijos sistema, kuri prasidėtų bendrojo lavinimo mokykloje, o užsibaigtų mokesčių lengvatomis darbdaviams, įdarbinantiems tam tikrų grupių jaunimą.
4.5. ILGALAIKIS NEDARBAS.
Turbūt sunkiausia jaustis darbo rinkoje nereikalingu. Augant nedarbo trukmei, blogėja materialinė padėtis, didėja psichologinė įtampa. Tokioje padėtyje atsiduria ilgalaikiai bedarbiai. Patirtis rodo, jog išaugus bendrajam nedarbui, per ilgesnį laikotarpį beveik visada padidėja ilgalaikis nedarbas. Ilgalaikis nedarbas iškelia ir kitas problemas –
profesinių kvalifikacijų bei darbo patirties praradimą, ekonominio ir socialinio aktyvumo sumažėjimą, nepasitikėjimą savimi.
Dar 1999 metais ilgalaikis nedarbas sudarė apie pusę viso nedarbo, o 2001
m. pabaigoje sudarė tik trečdalį visų bedarbių. 2002-2003 m. ilgalaikis nedarbas pradėjo mažėti. Darbo biržos duomenys rodo, jog ilgalaikio nedarbo mastas pamažu artėja prie Europos Sąjungos vidutinio lygio, kai vidutiniškai kas antras darbo biržose užsiregistravęs asmuo neturi darbo ilgiau nei 1 metus. Lietuvos darbo biržos atliktas Darbo ir socialinių tyrimų instituto 2001 metais tyrimas parodė, kad nedarbas ir visų pirma, ilgalaikis, didina žmonių riziką tapti skurstančiais. Lemiama ilgalaikių bedarbių dalis – 60 proc. turi vieno MGL ir mažesnes pajamas, tai yra iki
125 Lt. Jie didžiąja dalimi (88 proc.) priklauso žemiausiam Lietuvos gyventojų socialiniam sluoksniui. Atsiranda nuolatinio skurdo situacijos, kai šeima pripranta prie gyvenimo iš pašalpų ir neįsivaizduoja jo kitokio.
Pagal atliktus įvertinimus, nuo 20 iki 40 proc. gaunančių socialines pašalpas šeimų be pertraukų jas gauna nuo 25 iki 36 mėnesių.
2002 m. sausio pradžioje Lietuvoje buvo 74,5 tūkst. ilgalaikių bedarbių, kovo pradžioje – 75,6 tūkst. pagrindinis argumentas, iliustruojantis ilgalaikio nedarbo raidos perspektyvas, – prasidėjęs naujai užsiregistravusių darbo biržose asmenų skaičiaus mažėjimas 2001 m. 2000 m.
į šalies TDB kreipėsi 258 tūkst. bedarbių, tuo tarpu 2001 m. – 248 tūkst.
Vadinasi, sumažėjo srautas asmenų, galinčių papildyti ilgalaikių bedarbių kontingentą. Tai rodo ir darbo biržoje užsiregistravusių asmenų per metus ir vidutinio metinio bedarbių skaičiaus santykio mažėjimas.
Ilgalaikiai bedarbiai – tai socialiai bene pažeidžiamiausias gyventojų sluoksnis Lietuvoje. Ši problema ypač aktuali tarp vyresnio amžiaus asmenų, kurie turi sveikatos problemų, nes negali dirbti kai kurių darbų, ir gyvenančių kaime, kur žemės ūkyje dirba daugiausia gyventojų, taip pat asocialūs, vengiantys darbo asmenys.
Ilgalaikio nedarbo problema Lietuvoje tyrinėta menkai, tačiau Vakarų valstybės nors ir turėdamos labiau išplėtotą ūkį, nepajėgia išspręsti šios problemos. Iškyla klausimas: ar ilgalaikis nedarbas Lietuvoje – tai beviltiška aptariamos asmenų grupės padėtis darbo rinkoje, ar tai tiesiog atskirų asmenų gyvensena prisitaikant prie socialinės paramos sistemos galimybių.
Specialistai, tyrinėjantys ilgalaikį nedarbą, kaip svarbiausią aptariamo reiškinio priežastį dažniausiai nurodo struktūrinius pokyčius darbo rinkoje ir daug rečiau – asmenines žmogaus savybes. Asmeninės žmogaus savybės gali sąlygoti psichologinio veiksnio (ypač darbinės motyvacijos) įtaką aptariamam reiškiniui. Ilgalaikių bedarbių įsitvirtinimo Lietuvos darbo rinkoje galimybės labai ribotos dėl menkos jų darbinės motyvacijos.
Didelę įtaką ilgalaikiam nedarbui turi ūkio struktūriniai pokyčiai. Struktūriniai pokyčiai, vykstant ekonominėms permainoms, gali būti susiję su darbo vietų stygiumi žemą kvalifikaciją turintiems darbuotojams, arba vyresnio amžiaus darbuotojų atleidimu. Tai gali būti susiję su regioniniais ypatumais.
Kitos tokio nedarbo priežastys, susijusios su struktūrinių pokyčių pasekmėmis, – nepakankamos kvalifikacijos ir patirties neturinčio jaunimo gausėjimas darbo rinkoje, švietimo tikslų neatitikimas pramonės poreikiams, darbo paklausos ir pasiūlos skirtumai darbo rinkoje. Nė vienas vienašalis apibūdinimas nėra tikslus. Ilgalaikio nedarbo priežastys gali būti skiriamos į subjektyvias ir objektyvias.
ILGALAIKIO NEDARBO PRIEŽASTYS
Subjektyvios Objektyvios
• Žemas išsimokslinimas bei kvalifikacija;
• Nepakankamas informuotumas apie padėtį darbo rinkoje;
• Nepakankama darbo patirtis;
• Kalbų nemokėjimas;
• Neigiamas darbdavių požiūris į ilgalaikius bedarbius;
• Pasyvus gyvenimo būdas ir žalingi įpročiai;
• Būtinybė padėti kitiems šeimos nariams;
• Žemas mobilumas;
• Užimtumo sumažėjimas;
• Struktūriniai darbo rinkos neatitikimai (teritoriniai ir pagal profesijas);
• Žemi atlyginimai;
• Aukštos socialinės garantijos bedarbiams;
• Aukšti persikėlimo kaštai;
• Intensyvi naujų technologijų plėtra;
• Nepakankamai efektyvios darbo rinkos politikos priemonės;
Ilgalaikis nedarbas – tai ištisas kompleksas tarpusavyje susijusių veiksnių; egzistuoja jų santykio problema, nes atskiri veiksniai (jų grupės) ilgalaikį nedarbą veikia nevienodu mastu. Mokslinėje literatūroje išskiriamos ir nekontroliuojamos ilgalaikio nedarbo priežastys: ekonominė stagnacija, pajamų lygis ir jų struktūra, demografinis sprogimas, migracija, mokymo sistemos ypatumai, todėl ilgalaikio nedarbo problemos mastas priklauso ir nuo sprendimų kitose gyvenimo srityse.
4.6. DARBO UŽMOKESČIO ĮTAKA NEDARBUI.
Remiantis pagrindine neoklasikinės teorijos teze, darbo rinka laisvosios rinkos sąlygomis turi savaime pasiekti pusiausvyrą – maksimalų visiško užimtumo lygį, esant tam tikram ekonomikos išsivystymo lygiui ir finansinėms galimybėms. Neoklasikų nuomone, pagrindinė didelio nedarbo priežastis – laisvosios rinkos mechanizmų veikimo apribojimai, kurie atsiranda dėl netinkamos darbo apmokėjimo politikos, o to rezultatas –
nelankstus darbo užmokestis. Darbo užmokestis turi tiesioginę įtaką nedarbui.
Pagal 1991 m. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymą darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų. Tačiau darbo užmokestis ne visada suderina paklausą ir pasiūlą.
Teoriškai pagal rinkos modelį darbo pasiūla ir paklausa turi balansuotis ir pusiausvyros taškas suformuoja darbo kainą (užmokestį). Tokia situacija rodo, kad visi norintys gauti darbą, esant tam tikram darbo užmokesčio lygiui, darbą gali rasti. (Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. – V.,
2000. – 52 p.) Tačiau darbo pasiūla rinkoje viršija jos paklausą.
Nedarbas, atsiradęs kaip nelankstaus darbo užmokesčio rezultatas, vadinamas lūkesčių nedarbu. Bedarbiais tampama todėl, kad, esant nustatytam užmokesčio lygiui, darbo jėgos pasiūla viršija jos paklausą. Netikėtai ir stipriai sumažėjus bendrajai paklausai, ekonomikos derinimasis prie pasikeitusių aplinkybių vyksta lėtai ir skausmingai. Tuo pačiu ir darbo užmokestis keičiasi lėtai, kol prilygsta naujai ilgojo laikotarpio pusiausvyrai. Visiškas prisiderinimas neįmanomas. “Kai bendroji paklausa labai mažėja, firmos pradeda atleisti savo darbuotojus. Atsiranda priverstinių bedarbių, kurie sutiktų dirbti už mažesnį darbo užmokestį.
Tačiau ne visi darbdaviai nori sumažinti darbo užmokestį, todėl, kad naujas darbuotojas yra blogesnis už senąjį darbuotoją dėl to, kad jis neišmano savo darbo. Labai svarbi ir firmos reputacija. Taip pat ilgalaikis firmos ir darbuotojų bendradarbiavimas yra svarbesnis už trumpalaikį pelną, gautą, šiek tiek sumažinus darbo užmokestį.” (Makroekonomika. – Kauno technologijos universitetas, 2002. – 325 p.) nenori dirbti už šį darbo užmokestį. Tuomet darbdaviai turėtų sumažinti darbo užmokestį, nes to reikalauja rinkos logika. Bet įmonė to padaryti negali, nes :
1. vyriausybė yra priėmusi minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, kurie neleidžia nusileisti iki pusiausvyros lygio. Minimalaus darbo užmokesčio nustatymas reiškia, jog tie, kieno darbas vertas mažiau, apskritai neturės galimybės rasti legalaus darbo, todėl bedarbiai liks be darbo, dirbantieji jį praras, nebus sukurtos gėrybės, skurstantieji toliau skurs, o biudžeto lėšos bus skiriamos pašalpoms. Yra daugybė žmonių, kurie, nepaisant visų įmanomų reguliavimų, uždirba mažiau nei minimalus darbo užmokestis, arba nepaisant visų kontrolių, priversti dirbti ilgiau, kad uždirbtų nustatytus atlygius.
Minimalus valandinis darbu užmokestis ypač veikia jaunimo nedarbą, nes jų pusiausvyros darbu užmokestis yra žemas.
2. Veikia profsąjungos, turinčios monopolinę valdžią darbo rinkoje.
Profsąjungoms priklausančių darbuotojų pusiausvyros darbo užmokestį lemia ne darbo pasiūlos ir paklausos pusiausvyra, o profsąjungų lyderių ir darbdavių derybos. Pagal sudaromą darbo kolektyvinę darbo sutartį darbo užmokestis būna aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokesčio lygį, o įmonė gali savarankiškai spręsti apie jai reikalingų darbininkų skaičių.
3. Darbo užmokesčio dydžiu įmonė skatina savo darbuotojus geriau dirbti. Todėl firmos nesistengia jo mažinti, nors ir yra darbo pasiūlos perteklius. Skatinantis darbo užmokestis yra aukštesnis už pusiausvyros darbo užmokestį.
Ryšį tarp dviejų pagrindinių makroekonomikos problemų – nedarbo ir infliacijos – parodo Filipso kreivė. O. Filipsas statistiniais duomenimis pagrindė sekantį teorinį teiginį: esant aukštesniems infliacijos tempams, nedarbo lygis yra mažas, ir atvirkščiai.
Grafikas rodo, kad, kuo didesnė visuminė paklausa, tuo didesnė infliacija, tuo aukštesnės kainos, gamybos apimtis bei užimtumas. Kadangi gamybos apimtis ir nedarbo lygis – atvirkščiai proporcingi, galime daryti išvadą, kad aukštas infliacijos lygis siejamas su mažu nedarbo lygiu. Šią priklausomybę išreiškia Filipso kreivė:
O. Filipso kreivę paaiškina 2 priežastys:
Darbo jėgos rinkos nesubalansuotumas. Vystantis ekonomikai, keičiantis technologijoms, vykstant geografiniams pokyčiams, sunku pasiekti visų specialybių darbuotojų pilną užimtumą vienu ir tuo pačiu metu. Tuo metu, kai vienose šakose darbuotojų gali trūkti, kitose gali būti nedarbas. Tose sferose, kur darbuotojų trūksta, darbo užmokestis pakyla, t.y. padidėja gamybos kaštai, kurie sąlygoja kainų augimą. Rezultate, kainos auga dar nesant pilnam užimtumui;
Ekonomikai artėjant prie pilno užimtumo rinkos, vis labiau pasinaudojama monopoline stambaus verslo ir profsąjungų valdžia.
Pastarosios diktuoja aukštesnes atlyginimo sąlygas, su kuriomis stambios firmos linkusios sutikti. Jos padidėjusius gamybos kaštus gana lengvai aukštesnių kainų sąskaita permeta ant vartotojų pečių. Rezultate, visuminei paklausai likus tai pačiai, kainos išauga.
Apibendrinant šias priežastis, matome, kad, kuo mažesnis nedarbas, tuo sparčiau didėja atlyginimai. Vadinasi, Filipso kreivę galime nubrėžti ne tik infliacijos ir nedarbo, bet ir darbo užmokesčio ir nedarbo koordinačių ašyse:
Filipso kreivės vaidmuo ypač pasireiškia nustatant vyriausybės ekonominę politiką. Reguliuojama visuminės paklausos politika palūkanų normos, mokesčių politikos pagalba leidžia Filipso kreivėje nustatyti palankiausią tam momentui tašką. Tačiau bet kuri vyriausybės politika negali panaikinti alternatyvias nedarbo ir infliacijos sąsajas.
Iš pradžių manyta, kad Filipso kreivė tinka tiek trumpiems, tiek ilgiems periodams. Tačiau jau 1968 metais M. Frydmanas ir E. Phelpsas įrodė, kad O. Filipso alternatyvus sąryšis tarp infliacijos ir nedarbo gali būti tik trumpame laikotarpyje. Ilgalaikiame periode šio alternatyvaus sąryšio nėra. Tuo atveju M.Frydmano – E. Phelpso tezė skamba taip:
ilgalaikiame periode ekonomika juda natūralaus nedarbo lygio linkme, nepriklausomai nuo darbo užmokesčio augimo tempo ir infliacijos tempo.
Siūlydami pagerinti Filipso kreivę, M.Friedman’as (M.Friedman “The role of monetary policy”, 1968) ir E.Phelps’as (E.Phelps “Phillips curves, expectations of inflation, and optimal unemployment over time”, 1967)
pažymėjo, kad Filipso kreivė ignoruoja lauktos infliacijos efektą darbo užmokesčio nustatymui. Darbininkams svarbus realus darbo užmokestis, o ne nominalus, todėl jie nori, kad infliacija jiems būtų kompensuota.
Friedman’o – Phelps’o teorija siūlo kompensuoti lauktą infliaciją. Tačiau yra dvi alternatyvos:
• darbo užmokesčio didėjimas kompensuoja laukiamą infliaciją;
• darbo užmokesčio didėjimas kompensuoja praeito periodo infliaciją.
Skirtumas tarp šių alternatyvų yra labai svarbus, nes paaiškinimas turi skirtingas laikotarpio, reikalingo infliacijos lygiui pakeisti, reikšmes. Jei šių metų darbo užmokestis atspindi praeitų metų infliaciją, ir kainos didele dalimi priklauso nuo darbo užmokesčio, tai dabartinė infliacija atspindės praeitų metų infliaciją, ir infliacijos lygis keisis tik palaipsniui. Sudarant sutartis dėl darbo užmokesčio svarbi būtent laukiama infliacija, nes ji dažnai nesutampa su tikrąją, todėl tenka imtis radikalių priemonių, galinčių staigiai pakeisti infliacijos lygį.
5. BEDARBYSTĖS PASEKMĖS.
5.1. Ekonominės nedarbo pasekmės. Ekonominės nedarbo Gyventojų užimtumas ir bedarbystė turi tiesioginę įtaką šalies ūkio ekonomikai ir jos augimo tempams. Žmogaus darbas yra vienas iš pagrindinių gamybos veiksnių, be kurių kapitalas ir žemė negali dalyvauti gamybos procese.
Jei norime darbo veiksnį įvertinti ekonominiu požiūriu, išskiriamas kiekybinis ir kokybinis darbo potencialas. Kiekybinį darbo potencialą parodo šalies gyventojų skaičius, o kiekybinį- techninis ekonominis ir teisinis gyventojų išsimokslinimo lygis. Taigi juo daugiau žmonių ir aukštesnės kvalifikacijos dalyvauja gamyboje, tuo daugiau sukuriama materialinių vertybių ar suteikiama paslaugų, didėja bendrasis vidaus produktas, nacionalinės pajamos. Gerėjant šiems rodikliams, didėja valstybės biudžetas, daugiau lėšų galima skirti šalies gyventojų socialiniams, ekonominiams ir kultūriniams poreikiams. Tik didinant darbo vietų skaičių ir darbo intensyvumą pasieksime norimus rezultatus rinkos ekonomikos sąlygomis.
5.2. Socialiniai nedarbo nuostoliai. Žmogus ištiktas priverstinio nedarbo kenčia ne vien dėl pajamų sumažėjimo, jis kenčia ir psichologiškai, ko ekonomistai nesugeba (nepraktiškai neįmanoma) nesugeba išmatuoti.
Nedarbas demoralizuoja žmogų ir sąlygoja netikrumą rytojumi, psichines ligas, savižudybes, nusikaltimus, skyrybas, ir panašiai. Pavyzdžiui, JAV
atlikti nedarbo ir fizinių ir protinių tarpusavio nepriklausomybės analizės rezultatai – bauginantys. Nedarbui išaugus 1 proc., savižudybių padaugėja 920 atvejų, mirties dėl širdies ligų – 21 tūkst. (tai sudaro 2
proc. bendro skaičiaus), žmogžudysčių -648, psichinių sutrikimų – 4543, nusikaltimų -3440 atvejų. Vokietijos medikų duomenimis, vieneri metai be darbo, sutrumpina gyvenimą vidutiniškai 5 metais.
Dar viena nedarbo priežastis ir pasekmė žmogui – jo darbinės patirties praradimas, bei pagrindinio pragyvenimo šaltinio praradimas.
Praradus darbą žmogus neturi pinigų minimalioms gyvenimo reikmėms:
pavalgyti, buto nuomai, sveikatos poreikiams ir kt. Kyla nesutarimai šeimoje, ligos, mažėja žmonių išsilavinimas.
5.3. Psichologinės bedarbystės pasekmės. Kiekvienas žmogus savo darbu kuria, išreiškia sugebėjimus, planuoja pajamas ir ateities gyvenimą.
Netekęs darbo žmogus patiria ne tik finansines, bet ir sunkias psichologines pasekmes. Žmogaus psichologinę reakciją į bedarbystę sunkina šie veiksniai:
1) labai ribotos piniginės lėšos;
2) bedarbis netenka gyvenimo perspektyvos, kuri dažnai susijusi su profesija;
3) nebelieka griežtos dienotvarkės ir laiko planavimo, kurį diktavo kasdienė darbo rutina;
4) bedarbystė veda prie socialinės izoliacijos;
5) bedarbis nesijaučia svarbus visuomenės narys, tą jausmą jam iš esmės teikdavo darbas;
6) daugumai vyrų bedarbystę dar labiau apsunkina tai, kad jie netenka tradicinio šeimos maitintojo vaidmens;
7) bedarbiai dažnai patiria socialinę diskriminaciją. Labai sunku paneigti išankstinę nuostatą bedarbių atžvilgiu, tai dar labiau didina socialinę izoliaciją (atskirtį).
8) Bedarbystės augimas – tai valstybės ir jos ekonomikos silpnumo požymis.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Lietuvos statistikos metraštis 2000. – V., 2000.
2. Lietuvos statistikos metraštis 2001. – V., 2001.
3. Lietuvos darbo biržos strateginis ir veiklos planas 2003-2005
metai. – V., 2002. – p. 5
4. Filosofija. Sociologija 2003 Nr.1, p. 43.
5. Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/1998. – V., 2000. – p.52.
6. Makroekonomika. – Kauno technologijos universitetas, 2002. – p.375.
7. Darbo biržos naujienos, 2003, Nr. 8, p. 5.
8. Darbo biržos naujienos, 2003, Nr. 5, p. 8.
9. Darbo biržos naujienos, 2003, Nr. 7, p. 3.
10. Darbo biržos naujienos, 2001, Nr. 7, p. 13.
11. www.ldb.lt
12. www.std.lt
[pic]
[pic]
Nedarbas
Infliacijos tempai
Nedarbas
Darbo užmokestis