Suicidas

ĮVADAS

Kodėl kai kurie žmonės nenori gyventi?
Ieškant atsakymo į šį klausimą, reikėtų pažinti ir aprašyti patį savižudybių reiškinį. Tik tada bus galima mėginti suprasti, kodėl kažkam savižudybė gali tapti ilgai ieškotu būdu sunkiai situacijai įveikti. Kartais žmogus to, ką jis ketina sau padaryti, kaip reikiant nesuvokia, kartais kažkas visai nerūpestingai rizikuoja savo gyvybe, kartais savižudybė būna įrankis, padedantis manipuliuoti aplinkiniais, o kartais. pagalbos šauksmas. Savižudybė nėra vienalytis reiškinys, nes galima skirti įvairius savižudybių tipus pagal motyvaciją, pagal žmogaus suvokimą, kad toks poelgis, kuriam jiis ryžtasi, yra tikrai grėsmę jo gyvybei keliantis veiksmas. Norime to ar ne, tačiau Lietuva vis dėlto garsėja savižudybių skaičiumi. Kadangi ši tema yra be galo plati, šiame referate pabandysiu aprašyti kiek galima glausčiau apie savižudybes kaip tokį reiškinį apskritai, paliesiu savižudybių problemą mokyklose bei pabandysiu pateikti išvadas ir, galbūt, sprendimo būdus. Pagrindinė literatūra, kuria naudojausi rašydamas, buvo ištraukos iš laikraščių bei žurnalų, o statistikos daugiausia radau D. Gailienės knygoje “Jie neturėjo mirti. Savižudybės Lietuvoje”.

DĖSTYMAS

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna sunkių moomentų, kiekvienas savaip juos išgyvena ir bando išspręsti, tačiau ne kiekvienas pagalvoja apie savižudybę, kaip apie įmanoma problemų sprendimo būdą.
Klaidingai mano tie, kurie galvoja, kad savižudybė yra kokio nors vieno išorinio streso ar įvykio padarinys arba, kad tai tik skausmo, ku

urį žmogus išgyvena, išraiška. Savižudybė – ilgai trunkančio proceso rezultatas. Kažkokia konkreti priežastis dažniausiai būna paskutinis lašas, kuris galutinai priverčia žmogų apsispręsti ir įvykdyti savižudybę.
Žmogus nusižudo ne dėl skausmo ar streso, o dėl to, kad šis absoliučiai subjektyvus skausmas yra nebepakeliamas, ir šis žmogus tiesiog nesugeba susidoroti su konkrečia gyvenimo situacija. Mes visi gyvename vieni tarp kitų, palaikome ryšius tarpusavyje, todėl savižudybė yra vidinė žmogaus drama tarpasmeniniuose santykiuose. Ir vis dėlto visos savižudybės turi kažką bendra.
Edvinas Shneidmanas, vienas žymiausių šiuolaikinės suicidologijos (mokslas apie savižudybes, pavadinimas kilęs iš lotyniško žodžio suicidum – savižudybė) kūrėjų, Los Andžele esančio Kalifornijos universiteto Tanatologijos (mokslas apie mirtį) instituto direktorius, pateikia 10 visoms savižudybėms bendrų charakteristikų:
1. Bendras savižudybių tikslas – rasti problemos sprendimo būdą.
2. Bendra savižudybių užduotis – atimti sau sąmonę, kad galima būūtų negalvoti.
3. Bendras savižudybes sukeliantis dirgiklis – tai dirgiklis, teikiantis nepakeliamą psichinį skausmą.
4. Bendras savižudybes sukeliantis stresorius – frustruoti psichiniai poreikiai.
5. Visoms savižudybėms bendra emocinė būklė – bejėgiškumo ir nevilties pojūtis.
6. Visoms savižudybėms bendra vidinė pozicija – ambivalentiškumas gyvenimo atžvilgiu: potraukiai gyventi ir negyventi susilygina.
7. Visoms savižudybėms bendra pažinimo sferos būklė – horizontų susiaurėjimas.
8. Visose savižudybėse pasirenkama veiklos rūšis – pasitraukimas.
9. Visoms savižudybėms bendra tarpasmeninio komunikavimo forma – atskleidimas kam nors savižudybės plano.
Visoms savižudybėms bendra priežastis, dėl kurios vėliau atsiranda vidinis sutelktumas – ryšys tarp būdų, kuriais žmogus visą gyvenimą kovojo su sunkiomis situacijomis.

PAGRINDINIAI VEIKSNIAI:
a) NE

EPAKELIAMAS PSICHOLOGINIS SKAUSMAS
Žmogus, išgyvenantis savižudybės krizę, yra labai nerimastingas, jis jaučia skausmą dėl savo skausmo. O skausmas – gyvenimo priešas. Žmogus jaučiasi ypač beviltiškai ir bejėgiškai, nes negali atsikratyti skausmo, kurį patyrė traumos (nelaimės, skausmingo įvykio ar pan.) ar krizės metu. Ir ši baime, kad trauma ar krizė, o kartu ir begalinis skausmas, gali niekada nesibaigti, tampa amžina kančia.
Žmogus gali jaustis atstumtas, nuskriaustas, vienišas ir liūdnas. Jis desperatiškai ieško išeities iš taip susiklosčiusios gyvenimo situacijos. Besižudantys nori ne mirti, o visų pirma pabėgti nuo savo skausmo.
Nusižudyti nusprendęs žmogus siaurai suvokia savo gyvenimo situaciją ir nemato išeities, dėmesį sutelkia tik į savo emocinę būseną, dienų dienas galvoja tik liūdesį keliančiomis temomis (nesėkmės darbe, liga, artimo mirtis, išsiskyrimas ir pan.), prisimena tik juodus savo gyvenimo periodus. Ir taip savižudybę jis regi kaip vienintelę išeitį iš susidariusios situacijos.
Išgyvenantis tokią krizę žmogus gali painiai kalbėti, vienu metu išreikšti prieštaringus jausmus, gyvenimo nuostatas, gali kandžiai kalbėti kitų žmonių ir, aplamai, gyvenimo atžvilgiu. Tai yra lyg konfliktas tarp noro išgyventi ir nepakeliamo skausmo. Visa ta agresija nukreipta į patį save. Žmogus nuvertina, kaltina save, būna perdėtai nuolankus.
b) NESUGEBĖJIMAS PRISITAIKYTI
Žmogus atmeta bet kokias galimybes, norėdamas išvengti skausmingų gyvenimo įvykių. Jis suvokia save tik kaip nesugebantį prisitaikyti, mano, jog yra per si
ilpnas įveikti asmeninius sunkumus. Paprastai toks žmogus kenčia nuo savo nesugebėjimo užmegzti ir palaikyti santykius su kitais žmonėmis. Ne paslaptis visiems, kad sutrikę santykiai suteikia begalę skausmo. Žmogus mano, kad vienintelis išgyvenimo būdas – pagerinti šiuos santykius, tačiau tai atrodo nerealu. Tokie psichologiniai žmogaus poreikiai kaip prieraišumas, tobulumas, pagarba, autonomija ir kiti, tampa nepasiekiami.
c) PRARADIMAS – PASITRAUKIMAS
Praradimas (artimo žmogaus mirtis, išsiskyrimas) yra pagrindinis veiksnys savižudybės krizėje. Praradęs žmogus jaučiasi nuskriaustas ir apleistas. Tai sukelia skausmą, o neretai ir agresiją. Žmogus, išgyvenantis savižudybės krizę, prarastam žmogui jaučia prieštaringus jausmus – meilę ir neapykantą. Agresiją, kurią jaučia prarastam žmogui, jis nukreipia į patį save. Taigi, savižudybė gali būti užslėptas agresijos padarinys.
Ko gero, kiekvienas iš mūsų žino ką reiškia prarasti artimą žmogų. Šis praradimas sukelia labai stiprų psichologinį skausmą, todėl norisi pasitraukti, pabėgti, išnykti. Ir savižudybė atrodo vienintelis būdas pabėgti nuo skausmo.

Savižudybė apima ne tik skausmą, bet ir žmogaus nesugebėjimą jį pakelti bei aktyvų norą jį sustabdyti. Kiekvienas iš mūsų turi savo skausmo tolerancijos slenkstį, kuris lemia “daugiau nekentėti skausmo”.
Daugumos savižudžių ypatumas – ambivalentiškumas, kai vienu metu jaučiami prieštaringi jausmai. Tai sąmoningas ar nesąmoningas svyravimas tarp priešingų tendencijų – kuriami planai kaip nusižudyti, o tuo pat metu žmogus tikisi pagalbos, turi įvairiausių fantazijų apie išsigelbėjimą ir pagalbą.
Polinkis į savižudišką elgesį da
ažniausiai yra laikina būsena. Pats didžiausias rizikos laikas, kai žmogus gali nusižudyti, santykinai yra gana trumpas – paprastai jis trunka keletą valandų ar dienų, bet ne mėnesių ar metų. Kai kurie žmonės nori nusižudyti tik kartą gyvenime, o kitiems savižudybės krizės kartojasi tam tikrais periodais.
Savižudybė beveik visada yra procesas. Laikui bėgant kaupiasi įvairiausios priežastys, stumiančios žmogų į savižudybę ir, kaip jau minėjau, paskutiniu lašu gali būti išgyvenamas didžiulis stresas ar sunki krizė. Kai kuriems asmenims būdingi impulsyvūs poelgiai, o jei esama alkoholio ar narkotikų poveikio, savižudybė gali būti ir neplanuotas, atsitiktinis poelgis.
Kiekvienoje savižudybėje yra susipynusios įvairios tendencijos, t.y. savižudybės komponentai:
1. Noras numirti, autoagresija – noras nužudyti save.
2. Agresija kitų atžvilgiu – noras nubausti, atkeršyti. Dažniausiai tai būna nukreipta į artimiausius žmones, tačiau gali būti nukreipta ir apskritai į pasaulį, Dievą, likimą ir pan.
3. Pagalbos šauksmas – komunikacijos priemonė – nevilties, bejėgiškumo šauksmas, noras, kad situacija pasikeistų, siekimas atkreipti kitų dėmesį.
4. Pabėgimas. Tai ramybės noras, bėgimas nuo sunkumų.

RIZIKOS FAKTORIAI
Didesnę kai kurių žmonių savižudybės riziką lemia asmenybės brandumo bei atsparumo laipsnis, žmogaus socialinė bei šeimyninė situacija ir krizę sukėlusių įvykių sudėtingumas bei kiti faktoriai. Labiausiai savižudybės riziką didina:
• ankstesni mėginimai nusižudyti. Klinikiniai tyrimais įrodyta, kad dažniausiai apie 30 proc. mėginusių nusižudyti žmonių šį poelgį kartoja.
• psichikos sutrikimai, ypač klinikinė depresija.
• piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikais labai sustiprina savižudiškas tendencijas.
• sukrėtimai šeimoje: mirtis, skyrybos, rimti konfliktai.
• ligos: sunkios, chroniškos, neišgydomos.
• artimųjų savižudybės.
• lemtingos netektys – artimųjų mirtis, darbo netekimas, esminiai pralaimėjimai, “tuščio lizdo” sindromas.
• nepalankios psichologinės sąlygos vaikystėje: nesirūpinantys, nemylintys, mušantys tėvai, tėvų alkoholizmas, psichinės ligos, savižudybės.

Savižudybės grėsmė ypač padidėja tada, kai susideda keli rizikos faktoriai.
Taip pat yra skiriamos savižudžių rizikos grupės modeliai:

I
1. Depresyvūs, vieniši, išsiskyrę, be draugų, vyresni nei 40 metų vyrai.
2. Vieniši asmenys.
3. Alkoholikai ir narkomanai.
4. Asmenys, patyrę didelę netektį.
5. Sergantys somatinėm ligom žmonės.

II
1. Nuteistieji, esantys įkalinimo įstaigose, kai
a) juos apima neviltis dėl ilgo įkalinimo laiko
b) nutrūksta ryšiai su artimaisiais
c) artimo žmogaus nužudymas ir pan.
2. Tarnaujantys armijoje ir karo veteranai, kai
a) prarandamas įprastas palaikymas
b) jaučia grėsmę gyvybei ar sveikatai
c) nestatutiniai santykiai
d) numatomas dalyvavimas karo veiksmuose ir pan.
3. Homoseksualūs asmenys
4. Asmenys, sergantys nepagydomom ligom
5. Asmenys, sergantys kai kuriomis psichinėmis ligomis
6. Esant šeimos santykių krizei
7. Esant amžiaus tarpsnių krizei
8. Esant didelėms finansinėms problemoms
9. Dirbant atsakingą darbą ir patyrus nesėkmę

SAVIŽUDYBĖ VAIKŲ/PAAUGLIŲ/JAUNIMO TARPE

Moksleiviško amžiaus jaunuolių savižudybių šalyje nepaprastai padaugėjo. Kasmet nusižudo 50-60 vaikų ir paauglių nuo 10 iki 19 metų. 1990 m. nusižudė 30 šio amžiaus jaunuolių, o 1999 m. – jau net 71. Vidutiniškai 6-7 iš jų būna vaikai iki 10 metų. Vaikinų visada nusižudo daugiau nei merginų. Miestuose nusižudo daugiau jaunuolių nei mažuose miesteliuose ir kaimuose, bet savižudybių rodikliai, apskaičiuoti šimtui tūkstančių gyventojų, kaimuose aukštesni nei miestuose.
Paauglių savižudybių rodikliai yra aukščiausi Rusijos Federacijoje, Lietuvoje, Latvijoje. Daugelyje Vakarų šalių per pastaruosius dvidešimt metų taip pat padaugėjo vaikų ir paauglių savižudybių. Per pastaruosius dešimt metų (lyginant 1989 – 1990 m. rodiklių vidurkius) paauglių savižudybių rodikliai Lietuvoje padidėjo 55,8 proc. Mėginimų nusižudyti paprastai įvyksta apie dešimt kartų daugiau nei savižudybių. Mėginimas nusižudyti laikomas vienu aukščiausių savižudybės ženklų.
Savižudybė vyksta keliais etapais: minčių, ketinimų ir veiksmo (tiesa, paauglių suicidiniai poelgiai dažniau nei suaugusių būna impulsyvūs). Suicidiniai polinkiai būdingi gana dideliam Lietuvos moksleivių skaičiui. Beveik 40 proc. vienuolikos, trylikos ir penkiolikos metų paauglių galvoja apie savižudybę, yra kūrę konkrečius savižudybės planus ar net bandę žudytis. O jauniausias savižudis buvo vos septynerių metų.

MOKYTOJŲ NUOSTATOS IR ŽINIOS
Buvo apklausti aštuonių Kauno mokyklų mokytojai tam, kad būtų galima įvertinti pedagogų galimybę dalyvauti moksleivių savižudybių prevencijoje. Pasirodė, kad mokytojai menkai gali padėti mažinti moksleivių savižudybių pavojų. Daugiau nei pusė apklaustų mokytojų savo žinias (kaip teikti pagalbą krizę išgyvenančiam mokiniui) įvertino kaip nepakankamas, 16,8 proc. prisipažino, kad net nežino, kur siųsti psichologinių sunkumų turintį mokinį. Nors mokytojai nelinkę sumenkinti vaiko patiriamų sunkumų ir net 81,8 proc. iš jų prisipažįsta, kad vaikų problemos būna tokios pat sunkios kaip ir suaugusių žmonių, bet daugiau nei pusė mano, kad kiekvienas savo problemas turi spręsti pats. Sąmoningai ar nesąmoningai mokytojai perteikia savo įsitikinimus ir mokiniams.

INTERVENCIJA

Ką daryti? Susidomėti, imti rūpintis ir suteikti paramą. Atvirai ir nuoširdžiai apie tai kalbėti. Pagrindinė taisyklė – ieškoti pagalbos. Pranešti tėvams. Nesiimti per daug atsakomybės. Ieškoti specialisto per savižudybių prevencijos centrą, mokyklos psichologą, psichikos sveikatos kliniką, šeimos gydytoją ar kitą įstaigą. Veikti nedelsiant.

Pagalbos tikslas – sumažinti emocinių sutrikimų, pakartotinių savižudybių ir kitokio destruktyvaus elgesio tikimybę. Po savižudybės dažnai nesiimama jokių veiksmų, nes nežinoma kaip elgtis ir bijomasi pabloginti situaciją. Kartais priešingai – blaškomasi, griebiamasi įvairių veiksmų. Kraštutinumų reikia vengti. Pagrindiniai principai teikiant pagalbą:

• Savižudybė negali būti dramatizuojama, šlovinama ir romantizuojama.
• Nieko nedarymas gali būti taip pat pavojingas kaip ir pernelyg didelis aktyvumas.
• Pirmiausia pagalba teikiama mokyklos administracijai ir mokytojams, po to mokiniams.

Apklausos rezultatai:
Ar dažnai į jus kreipiasi mokiniai dėl sunkių psichologinių išgyvenimų?

• Moksleiviai nėra linkę kreiptis pagalbos į mokytojus, kai juos slegia sunkios psichologinės problemos.
• Mokytojai mažai pasitiki savo žiniomis ir įgūdžiais teikdami pagalbą krizę išgyvenančiam mokiniui.
• Tarp mokytojų plačiai paplitę klaidingi įsitikinimai apie savižudybę.

“Žmonės, kurie daug kalba apie savižudybę, paprastai nesižudo” – 54 proc.
“Savižudybė dažniausiai įvyksta be išankstinio perspėjimo” – būdingas pusei apklaustųjų.
“Jei žmogus bando žudytis – jis visiškai apsisprendęs mirti” – taip mano daugiau nei ketvirtadalis.
“Jei žmogus labai prislėgtas, negalima užsiminti apie savižudybę – taip galima įpiršti jam tokią mintį” – 75 proc.
Visus apklausos anketoje pateiktus teiginius teisingai įvertino tik 2,8 proc. apklaustų mokytojų. Tuo tarpu Kanadoje atliktas tyrimas parodė, kad teisingas žinias apie suicidinę riziką turi 77,5-84,2 proc. suaugusiųjų.

IŠVADOS, SIŪLOMI SPRENDIMO BŪDAI IR PASTABOS
Savižudybė ir savižudiškas elgesys nėra retas dalykas tarp jaunuolių. Nors daugumoje mokyklų su tuo galime ir nesusidurti, kiekvienas turi turėti svarbiausių žinių apie savižudybės riziką ir ką daryti kritinėmis aplinkybėmis. Žudytis linkusiam jaunuoliui mūsų pastangos padėti ir rasti jam profesionalią pagalbą, gali išgelbėti gyvybę. Mokytojai turi suprasti, kad jiems gali tekti imtis gelbėtojų vaidmens ir turi išmokti deramai elgtis su naujais į savižudybę linkusiais žmonėmis. Mokytojai turi turėti pagrindinių prevencijos ir intervencijos įgūdžių, jei kiltų tragedijos grėsmė, ir postvencijos, jei tragedija įvyktų. Kad prevencija veikia tik laikinai – mitas. Jei deramai padėsime, mūsų vaikai nugyvens ilgą ir visavertį gyvenimą. Taigi, svarbūs visi etapai – prevencija, intervencija ir postvencija.
• Prevencija – tai rūpinimasis psichikos higiena. Tai įvairios strategijos, kaip panaikinti sąlygas, kurios gali sukelti savižudybės grėsmę: imtis ko nors, kad būtų užkirstas kelias savižudybei. Prevencija – tai švietimas.
• Intervencija – tai gydymas ir priežiūra žmogaus, išgyvenančio krizę. Antrinė prevencija – tai įsikišimas į patį savižudybės procesą, kuris turi biologinių, psichologinių, tarpasmeninių, sociokultūrinių, filosofinių/egzistencinių aspektų. Intervencija kartu su postvencija mokyklose skatintų bendruomenės ryšių raidą, keltų visuomenės sąmoningumą sveikatos klausimais.
• Postvencija – E. Schneidmano sugalvotas terminas, kuris apima visa, ko imamasi įvykus savižudybei ar bandymui žudytis. Postvencija padeda įveikti savižudybės pasekmes savižudžio (ar bandžiusio žudytis) artimiesiems teikiant psichikos ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas.

Pirmiausia yra svarbi bendra visuomenės atmosfera. Netiesioginė savižudybių prevencija – tai įvairios priemonės, mažinančios “kvietimą savižudybei”, savižudybių skatinimą visuomenėje. Svarbu keisti požiūrį į savižudybes ir jų prevenciją. Kol kas pas mus jokių prevencijos priemonių nesiimama, visuomenė į tai žiūri abejingai, vis labiau pratinama prie minties, kad tai nieko ypatingo, kad tai galimas problemų sprendimo būdas. Tai tik didina savižudybės motyvaciją. Žiniasklaida taip pat daug kuo prisideda prie savižudybių skatinimo.
Būtina teikti žinias apie savižudybės ypatumus gydytojams, mokytojams, psichologams, socialiniams darbuotojams, taip pat moksleiviams bei studentams.
Tiesioginė savižudybių prevencija – tai teisingas diagnozavimas ir gydymas sutrikimų, ypač didinančių savižudybės riziką. Tai depresija, alkoholizmas, narkotikai ir kitos priklausomybės. Būtina teikti pagalbą žmonėms su aukštais suicidinės rizikos rodikliais, išgyvenantiems krizę. Užsienyje yra specialūs centrai, kur teikiama tokia pagalba, pas mus realiausia pagalbos forma – psichologinė pagalba telefonu.

PAGALBA
Skiriami dvejopi poreikiai: emociniai (vidiniai) ir somatiniai arba praktiniai (išoriniai) Todėl ir pagalba būtų dvejopa. Wilbertas Roettgeras išskiria dvi pagalbos rūšis:
Išorinė pagalba Emocinė pagalba
-pagalba logiška -pagalba paradoksali ir psichologinė
-padedantysis autokratiškas -dialogo santykiai
-padedantysis geriau viską žino -klientas žino, kas jam geriau
-padedantysis imasi atsakomybės -klientas išmoksta prisiimti atsakomybę
-padedantysis kažką keičia -padedantysis negali pakeisti kliento,

tik pats save
-padedantysis gali kažką padaryti -padedantysis turi susitaikyti su tuo, kad nieko negali padaryti

Išoriniai žmonių, patiriančių gyvenimo krizę, poreikiai labai panašūs: jie
išgyvena stresą ir jaučiasi labai suvaržyti. Emociniai kiekvieno poreikiai vis kitokie ir priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Dėl jų įvairovės atsirado ir įvairių rūšių pagalbos agentūrų, padedančių ir išoriškai, ir emociškai.
Kadangi ne kiekviena tarnyba gali suteikti visapusišką pagalbą, būtina bendradarbiauti. Visos vietovės tarnybos – jaunimo paramos centrai, mokykla, šeimos gydytojai, psichiatrijos ligoninės, psichiatrai ir kt. – privalo bendradarbiauti ir dalytis nuomonėmis bei patirtimi. Psichologinės pagalbos telefonai turi būti lengvai prieinami bet kam bet kuriuo paros metu, nes tai lengviausiai pasiekiama pagalba. Ypač parankios tarnybos, dirbančios visą parą. Naktį jos – vienintelė galimybė tiesiai kreiptis į pasirengusį išklausyti ir galintį padėti žmogų.
Vienas veiksmingiausių būdų žmogui, kuris ketina žudytis, – tai žmogiškas supratimas ir palaikymas. Kai sunkią krizės minutę atsiranda ryšys tarp dviejų žmonių, iš kurių vienas yra apimtas nevilties, abejonių, balansuoja tarp gyvenimo ir mirties, išgyvena visiškos izoliacijos jausmą, ir kitas – pasirengęs ir norintis padėti, turintis tam įgūdžių, be to, prieinamas tuo metu, kai skambinančiajam labiausiai reikia, – toks ryšys visuomet mažina savižudybės riziką.
Užsimezgęs ir pasitikėjimu grįstas ryšys leidžia priimti realius sprendimus, susijusius su skambinančiojo problemomis: arba padėti klientui išsakyti savo skaudžiausius jausmus ir išgyvenimus, arba padėti rasti jam reikiamą psichikos sveikatos specialistą, arba, jei to reikalauja aplinkybės, suteikti skubią pagalbą (greitąją med. pagalbą). Visos psichologinės pagalbos telefonu tarnybos turi sukaupusios informacinį psichologinės, medicinos, socialinės paramos tarnybų banką, kuris padeda klientams gauti reikiamą informaciją apie kitas pagalbos tarnybas jo problemoms spręsti.
Taip pat teikiant pagalbą svarbu atminti:
• Pirmiausia reikia rūpintis, kad sumažėtų emocinė įtampa
• Skatinti žmogų padėti sau, o ne imtis už jį tvarkyti gyvenimą
• Reikia įtraukti aplinkinius į pagalbą, bet ne per ilgai ir ne per daug (kad netaptų priklausomas ar nedingtų noras pačiam veikti)
• Vien nuoširdžios žmogiškos pagalbos gali neužtekti, kartais reikia specialistų pagalbos
• Nepalikti žmogaus vieno su savo problemomis
• Neskubėti vertinti, teisti, duoti patarimų. Svarbu leisti pačiam žmogui susivokti savyje
• Reikia parodyti, kad jums svarbios jo problemos, kad jūs jį suprantate ir pan.
Svarbiausias dalykas dirbant – geras kontaktas. Kartais tik jis ir išlaiko tą žmogų. Svarbu būti labai dėmesingu, išklausyti, padėti išreikšti jausmus ir emocijas. Susidūrus su žmogum, turinčiu suicidinių ketinimų ar jau bandžiusiu žudytis, reikėtų išsiaiškinti biografinius faktus, paprašyti jį papasakoti apie šeimą, artimus žmones, kalbėti apie tuos dalykus, kas jį privedė iki tokios būsenos. Stebėti kaip subjektyviai žmogus vertina tuos faktus. Dažnai kalbėti apie jausmus, skatinti juos išreikšti, išsilieti.

Kauno jaunimo centras parengė savižudybių postvencijos mokyklose programą. Ją parėmė Atviros Lietuvos fondas ir Kauno miesto savivaldybė. Tikslas – integruoti postvencinę veiklą į kompleksines moksleivių savižudybių prevencijos programas. Uždaviniai – suburti įvairių specialybių atstovus į savižudybių postvencijos komandą, apmokyti ir ją parengti veiklai: teikti konkrečią pagalbą moksleiviui nusižudžius; rengti konsultacijas, mokyklos bendruomenės nuolatinius mokymus. Komandą sudaro penki psichologai, psichiatras, bendrosios praktikos gydytojas, teisininkas, socialinis darbuotojas, mokyklos administratorius, kunigas, švietimo skyriaus vyriausiasis ugdymo specialistas, savivaldybės policijos skyriaus komisarė inspektorė. Atstovaujant įvairioms žinyboms ir esant skirtingai profesinei patirčiai, galima visapusiškiau spręsti sudėtingas problemas ir adekvačiau teikti pagalbą. Strategija netgi išleista atskiru leidiniu “Moksleivių savižudybės: rizikos veiksniai ir pagalbos principai”. Patirtis galėtų būti panaudota rengiant ir įgyvendinant valstybinę savižudybių prevencijos programą.
Visuomenė dar per mažai žino apie savižudybių prevenciją, apie tai, kad laiku įvertinus gresiantį pavojų, galima būtų jo išvengti. Todėl ši patvirtinta prevencijos programa turėtų padėti Lietuvai atsidurti gale to šiurpaus skaičiais sąrašo.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Gailienė D. Savižudybių prevencijos idėjos.-Vilnius:Tyto alba, 2001.-209p.
2. Gailienė D. Jie neturėjo mirti:savižudybės Lietuvoje.-1998
3. Gailienė D. Savižudybė?Ne!.-1996
4. Plužek Pastoralinė psichologija

Leave a Comment