Nedarbas

Vilniaus Universitetas

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Vilniaus universiteto bakalauro studijų programa

Makroekonomikos pagrindai

paulius ragauskas

I kurso, 3 grupės studentas

Nedarbas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje

REFERATAS

Vilnius, 2003 gegužės 6 diena.

Lietuvos valdžia dažnai mėgsta pasigirti nuo seno darbščiais Lietuvos
žmonėmis. Iš tikro, darbštumas yra specifinis Lietuvos (aisku kaip ir
daugelio kitų šalių) gyventojų bruožas. O kaipgi kitaip – savo galva,
rankomis ir sūriu prakaitu žmogus užsidirba pragyvenimui. Todėl
nenuostabu, kad darbštumas liaudyje laikomas gyvenimo norma, labai
darbštus žmogus visuomet yra pavyzdys, o atsiliekantis savo darbuose
ar darbymečio metu patingintis – smerkiamas ir pajuokiamas. Visgi ne
visi darbingo amžiaus žmmonės gali pasigirti, turintys darbą, o tuo
pačiu ir stabilų pragyvenimo šaltinį. Tai amžina XX-XXI amžiaus
problema, visgi kai kurios valstybės parodė, kad galima su ja kovoti,
smarkiai mažinant nedarbingų žmonių skaičių. Pabandysiu apibendrinti
Lietuvos, jau kaip nepriklausomos valstybės, ir Europos Sąjungos
(visos ir atskirai tam tikrų jos narių) nedarbo problemą pirma
daugiau teoriniu lygmeniu, vėliau pereidamas ir prie statistinių
duomenų.
Šiuo metu Lietuvoje susiklosčius grėsmingai ekonominei situacijai,
mūsų valstybė susiduria su viena aktualiausių problemų pasaulyje –
nedarbu. Pasiekęs tam tikrą lygį, šis reiškinys neigiamai veikia
pačius bedarbius, visuomenę bei valstybę. Nėėra tikslių ekonominių ar
sociologinių apskaičiavimų, tačiau manytina, kad 10 proc. nedarbas –
grėsminga riba. Šiuo metu Lietuvoje nedarbas siekia būtent tokį lygį,
todėl valstybė turėtų imtis priemonių gyventojų užimtumui skatinti.
Nepaisant ekonominės situacijos, kuri lemia tai, jog teisė į darbą
negali būti efektyviai įgyvendinama, vis tik t

turėtų būti ir yra
įstatymiškai įtvirtintos garantijos bedarbiams. Lietuva siekia
integruotis į europines struktūras, todėl politikos tikslus šioje
srityje valstybė nustato atsižvelgdama į Europos Sąjungos direktyvų
reikalavimus. Pagrindinis tikslas – nedarbo ribojimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtina kiekvieno
žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, teisę į tinkamas darbo
sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju. Bedarbių rėmimo
įstatymas numato socialines garantijas asmenims, kurie dėl ne nuo jų
priklausančių priežasčių negali dirbti, o turi teisę gauti
atlyginimą. Valstybės funkcija teikiant socialinį aprūpinimą šiai
asmenų kategorijai neturėtų apsiriboti vien nedarbo pašalpų skyrimu.
Gyventojų užimtumo politika turėtų būti nukreipta į gyventojų
aktyvumo skatinimą, kad būtų mažinamas santykis tarp dirbančiųjų ir
visuomenės išlaikomų žmonių.
Kalbant apie valstybės teikiamas užimtumo garantijas bedarbiams,
svarbu apibrėžti, kokia tai asmenų grupė. Iki 1996 m. vasario mėn.
nedirbantys asmenys buvo skirstomi į dvi kategorijas: ieškančius
darbo ir bedarbius. Bedarbiais buvo laikomi tik tie asmenys, kurie
turi teisę ggauti bedarbio pašalpą. Dabar ši sąvoka atitinka
tarptautiniuose dokumentuose nustatytą sąvoką. Tačiau sąvoka visgi
nėra tobula – tarp bedarbio požymių neaptinkame nuorodos į tai, kad
toks asmuo neturi privataus verslo ar kito pajamų šaltinio. Vadinasi,
bedarbio pašalpa gali būti skiriama asmenims, kuriems ji visiškai
nebūtina.
|Dabar bedarbiais laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys,|
|nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios |
|vietos valstybinėje darbo biržoje ir pasirengę profesiniam mokymuisi. |
|bedarbiai jiems taikomų valstybinių užimtumo garantijų prasme skirstomi|
|į pasirengusius darbo rinkai ir nepasirengusius. Pasirengusiųjų grupei |
|priskiriami turintys paklausią vietos darbo rinkoje profesiją, veiklos |<

|praktiką, turintys ne ilgesnę nei 1 metų darbo pertrauką pagal |
|profesinį pasirengimą ar veiklos praktiką. Nepasirengusieji darbo |
|rinkai – neturintys profesinio pasirengimo, turintys nepaklausią |
|profesiją ar veiklos praktiką vietos darbo rinkoje, turintys ilgesnę |
|nei 1 metų darbo pertrauką pagal profesinį pasirengimą ar veiklos |
|praktiką. |
|Bedarbiams, kurie laikomi pasirengę darbo rinkai, 3 mėn. siūlomas |
|darbas, atitinkantis jų profesinį pasirengimą ir sveikatos būklę. Darbo|
|biržai nepasiūlius darbo per nurodyta laikotarpį nurodytomis sąlygomis,|
|skiriama bedarbio pašalpa. Teisės doktrina be įstatyme numatytų |
|socialinės paramos bedarbiams formų pripažįsta ir paskolas bedarbiams |
|savo verslui organizuoti. Tai priemonė, skatinanti gyventojų užimtumą. |
|Tačiau valstybė šioje srityje palieka daugiau laisvės asmens |
|savarankiškumui; jos vaidmuo apsiriboja verslo plano įvertinimu bei |
|kontrole, susijusia su tam tikrų reikalavimų, nustatomų asmenims bei jų|
|veiklai organizuojant verslą, įgyvendinimo kontrole. |
|Tad įstatymas numato keletą priemonių, skiriamų bedarbių socialinei |
|apsaugai. Tačiau valstybės prioritetas šioje srityje turėtų būti |
|teikiamas bedarbių aktyvumui skatinimui, teikiant nemokamas profesinio |
|orientavimo ir konsultavimo, informavimo apie laisvas darbo vietas, |
|nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant bei organizuojant |
|nemokamą profesinį mokymą ir kvalifikacijos tobulinimą. Dėl to ir |
|turėtų būti pateisinama kartais nepalankiai vertinama bedarbio pareiga |
|reguliariai atvykti į darbo biržą ir registruotis joje, kartu dar kartą|
|pasidomėti laisvomis darbo vietomis. leidžia bedarbiams dirbti |
|laikinuosius viešuosius darbus. Tokią teisę turi tiek gaunantys |
|bedarbio pašalpą (asmenys, ne
eturintys socialinio draudimo stažo, kai |
|yra pasibaigęs pašalpos mokėjimo laikas arba pašalpos mokėjimas |
|nutrauktas), tiek jos negaunantys (bedarbiai, nepasirengę darbo rinkai,|
|kiti, gaunantys bedarbio pašalpą, jeigu jie pageidauja dirbti |
|viešuosius darbus). Bedarbio pašalpa – laikina priemonė, užtikrinanti |
|pragyvenimo šaltinį. Jos laikinumas atskleidžia valstybės požiūrį į šią|
|garantiją. Nes, kaip ir minėta, valstybės politikos prioritetas |
|teikiamas bedarbių aktyvumui skatinti. |
|Piešiant šiandieninio bedarbio portretą pagrindiniai jo bruožai būtų |
|tokie: tai gerokai pagyvenęs (dažniau vyras nei moteris), |
|nekvalifikuotas, nedaug mokslo ragavęs mažo miestelio ar kaimo |
|gyventojas. Tačiau tai tik bendri bruožai, o niuansų yra visokių. Mūsų |
|bedarbio tipas vis dėlto šiek tiek skiriasi nuo europiečio bedarbio. |
| |
|Nelinksmas mūsų jauno bedarbio paveikslas. Vienas iš niūriausių jo |
|bruožų yra tas, kad jauni bedarbiai, kurių vis daugėja, pagal savo |
|išsimokslinimą atsilieka nuo tėvų. Teigiama, kad tai, ko gero, jau |
|intelektualiai degraduojančios visuomenės simptomas. |
| |
|Kad ir kaip statistiką vartaliotum, tačiau beveik ketvirtis milijono |
|bedarbių reiškia, kad Lietuvoje penktadalis darbingo amžiaus žmonių |
|tapo vis labiau nirštančiais mokesčių mokėtojų išlaikytiniais. Nors |
|nuolat linksniuojami nedarbo lygio procentai ir nesutampa, tačiau viena|
|tendencija neginčytina – ir tikrasis, ir oficialiai registruotas |
|nedarbas vis didėja. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija remiasi |
|registruota darbo biržose nedarbo statistika, o Statistikos |
|departamentas nedarbo lygį nustato atlikdamas tyrimus ir apklausas. |
|Kadangi ne visi be
edarbiai kreipiasi į darbo biržas, tad skaičiai dėl |
|nedarbo ir skiriasi: pagal Statistikos departamentą darbo neturi 16,6 |
|proc. darbingų žmonių, pagal Darbo biržą – 12,1 proc. Kai Lietuvos |
|nedarbo lygis gretinamas su Europos Sąjungos ar kitų valstybių lygiu, |
|imami Statistikos departamento nustatyti skaičiai. |
|Lietuvos darbo biržos prognozės kitokios: jos išvados – padėtis darbo |
|rinkoje liks įtempta. Optimistinę tendenciją dėl nedarbo mažėjimo gali |
|išsklaidyti ir pradėjęs veikti naujas, greitesnis ir griežtesnis Įmonių|
|bankroto įstatymas. Teritorinės darbo biržos jau gauna pranešimų apie |
|grupinius darbuotojų atleidimus dėl iškeltų bankroto bylų. 2002 vasarą |
|apie grupinius atleidimus 25 įmonėse buvo įspėta apie 1,5 tūkst. |
|darbuotojų. Ūkio ministerijos duomenimis, pagal naująjį Bankroto |
|įstatymą šiemet į “dugną” nusės apie 500 įmonių. Tai turėtų dar |
|padidinti bedarbių skaičių.  |
|Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė sutinka su nuomone, kad |
|nedarbas iš pradžių padidės, bet kadangi naujas Bankroto įstatymas |
|leidžia bankroto ir restruktūrizavimo procedūras daryti greitai, |
|greičiau bus atnaujintos ir darbo vietos. |
|Blogiausia ir ryškiausia nedarbo tendencija reikėtų laikyti tai, kad |
|vis daugėja ilgalaikių bedarbių ir taip formuojasi profesionalių |
|bedarbių grupės. Šiuo metu asmenys, kurių nedarbo trukmė jau ilgesnė |
|kaip metai, sudaro apie 30 proc. visų bedarbių ir dėl to atsiranda |
|sunkiai įveikiamų psichologinių bei socialinių problemų. |
| |
|Ilgalaikių bedarbių daugiausia mažuose miesteliuose ir kaime. Tai |
|paprastai priešpensinio amžiaus, turintys nepaklausią profesiją ir |
|nenorintys niekur pajudėti žmonės. |
|Apie nedarbą (tik skaičiai ir faktai) |
|Statistikos departamentas, atlikęs tyrimą pagal ES standartus, nustatė,|
|kad Lietuvoje tikrasis nedarbo lygis yra apie 16,5 proc., Darbo biržos |
|duomenimis – tik 12,1 proc. |
|Vidutiniškai 2002 metų pradžioje Lietuvos darbo biržoje buvo |
|užsiregistruodavo 217,2 tūkst. bedarbių. Palyginti su pernai, tai apie |
|10 proc. daugiau. |
|Didesnę bedarbių pusę (apie 55 proc.) sudaro vyrai. 1991 m. bedarbių |
|buvo užregistruota 55,5 tūkst., o 2000 m. pabaigoje – jau 258 tūkst. |
|Bendras užregistruotų bedarbių skaičius per šį laikotarpį išaugo 4,5 |
|karto. |
|Didėjant nedarbui vis ilgėjo vidutinė jo trukmė. Pavyzdžiui, 1993 m. ji|
|sudarė 4,6 mėn., o 2000 m. šoktelėjo iki 6,7 mėn. Šiuo metu asmenys, |
|kurių nedarbo trukmė didesnė kaip 12 mėn., sudaro apie 31 proc. visų |
|bedarbių.  |
|Kas trečias bedarbis nekvalifikuotas. Bedarbiai, turintys aukštąjį |
|išsimokslinimą, sudaro tik 4,5 proc.  |
|Didesnis kaip 20 proc. nedarbas yra penktadalyje Lietuvos teritorijos. |
|Didžiausias nedarbas Druskininkuose, Pasvalyje, Lazdijuose, Akmenėje, |
|Jonavoje. |
|Per dešimtmetį nuo 1991 iki 2001 m. aukščiausias buvo jaunimo nedarbo |
|lygis, dabar jis sudaro 15,3 proc  |
|Kas ketvirtas bedarbis – jaunas (iki 25 m.). 1991 m. į darbo biržas |
|kreipėsi 13,3 tūkst. jaunų žmonių, o 2000 m. beveik penkis kartus |
|daugiau – 62,6 tūkst. Spalio 1 d. Darbo biržoje užregistruota 67 tūkst.|
|jaunuolių.  |
|6 proc. nedirbančio jaunimo – visiški bemoksliai: neturi pagrindinio ar|
|net pradinio išsimokslinimo.  |
|Prognozuojama, kad paklausiausi bus informacinių technologijų, valdymo |
|ir administravimo, finansų, apskaitos ir audito, reklamos, prekybos |
|darbuotojai. |
|Per 1991-2000 m. laikotarpį savo verslo ėmėsi vos 4,7 tūkst. |
|teritorinėse darbo biržose įregistruotų bedarbių. Tai sudaro tik 0,27 |
|proc. visų bedarbių. Tad iš tūkstančio tik 3 bedarbiai imasi verslo ir |
|rizikos gyventi savo galva.  |
| |
|Visos nedarbą tyrinėjančios pasaulio valstybės fiksuoja vyrų ir moterų |
|nedarbo lygį. Palyginus Lietuvą su ES valstybėmis, pasirodė, kad pas |
|mus darbo rinkoje vyrai labiau nuskriausti nei moterys. Mūsų šalis nuo |
|ES valstybių skiriasi tuo, kad moterų nedarbas yra mažesnis negu vyrų. |
|Pastaruoju metu bedarbės moterys Lietuvoje sudaro apie 48 proc. |
|bedarbių. Tai, rodo, kad mūsų moterys geriau prisitaiko prie darbo |
|rinkos, jos ne tokios išrankios kaip vyrai, kurie dažnai atsisako |
|siūlomo darbo dėl per menko atlyginimo. Be to, moterys, linkusios |
|mokytis, keisti profesiją. |
|Bedarbio portrete labai svarbus bruožas – išsimokslinimas. Lietuvoje, |
|palyginti su kitomis šalimis, labai daug bedarbių (net 44 proc.), |
|turinčių profesinį išsimokslinimą. Tai, rodo, kad profesinis mokymas |
|neparengia rinkai reikalingų specialistų. ES šalyse studijų programos, |
|mokymas geriau orientuoti į paklausą ir ten profesija pasirenkama |
|pagrįstai. Lietuvoje vis dar laikomasi principo, kad svarbiausia |
|”įstoti”.  |
| |
|Lietuvoje kas trečias bedarbis yra be kvalifikacijos ir kaip tik tokie |
|papildo ilgalaikių bedarbių gretas. Tokie mūsų bedarbiai nenori |
|mokytis. Su šia problema buvo susidūrusios ir Vakarų Europos šalys.  |
|Pagal nedarbo lygį Vidurio Europoje Lietuva dabar yra maždaug šeštoje |
|vietoje, o ES šalyse nedarbas mažesnis nei pas mus. Ir Europoje nedarbo|
|problemos panašios: tai ilgalaikiai bedarbiai, jaunimo, moterų |
|įdarbinimas. Tačiau mūsų nedarbas turi ir savų, “nacionalinių” bruožų. |
|Vienas iš bruožų, skiriančių mūsų bedarbį nuo europiečio, yra tai, kad |
|norima turėti daug pastangų nereikalaujantį darbą. Pas mus dar daug kas|
|ieško darbo vietos, o ne darbo, nes vis dar gajus noras turėti lengvą |
|darbą. Vakarų šalyse žmonės jau pripratę prie rinkos sąlygų ir tokių |
|vizijų neturi. Ko gero, šis “nacionalinis” bruožas nepersidirbti ir |
|paaiškina tai, kodėl Lietuvoje, esant tokiam nedarbui, yra tūkstančiai |
|laisvų darbo vietų. Labai daug žmonių (apie 20 proc., o kaimiškuose |
|rajonuose net 50 proc.) į darbo biržas ateina vien dėl pašalpų, o ne |
|darbo ieškoti. |
|Dar daugiau naujausių faktų apie nedarbą Lietuvoje lyginant su Europos |
|sąjungos šalimis: |
|Europos Sąjunga (15)   |
|7,7 % (-) |
|Euro zona  (12) 8,4 % (-) |
|Lietuva    |
|10,7 % ([pic]) |
|Latvija 7,7 % (-)   |
|Estija 7,1 %  |
|([pic]) |
| |
|Didžiausias nedarbas |
|ES valstybėje narėje – Ispanija (11.8 %) |
|ES šalyje kandidatėje – Lenkija (17.8 %) |
|Mažiausias nedarbas |
|ES valstybėje narėje – Liuksemburgas (2,6 %) |
|ES šalyje kandidatėje – Vengrija (5,9 %) |
|Eurostat duomenimis nedarbo lygis euro zonoje 2002 m. lapkričio mėn. |
|siekė tiek pat kiek ir spalį – 8,4 %. |
|Nedarbo lygis ES per lapkričio mėn. taip pat nepakito ir išliko 7,7 %. |
|Tuo tarpu 2001 m. lapkritį nedarbas ES siekė 7,4 %. |
|2002 m. gruodžio 1 d. mažiausias nedarbas buvo Liuksemburge (2,6 %), |
|Olandijoje (2,9 %*), Austrijoje (4,1 %), Airijoje (4,4 %) ir Danijoje |
|(4,7 %*). Ispanija su 11,8 % išliko ES “lydere” nedarbo srityje. |
|Per paskutiniuosius dvylika mėnesių nedarbas išaugo vienuolikoje iš |
|trylikos duomenis pateikusių valstybių narių. Didžiausias santykinis |
|padidėjimas buvo pastebimas Portugalijoje (nuo 4,1 iki 5,1 %), |
|Liuksemburge (nuo 2,1 % iki 2,6 %), Olandijoje (nuo 2,4 % iki 2,9 %†) |
|ir Ispanijoje (nuo 10,6 % iki 11,8 %). Nedarbas Italijoje sumažėjo nuo |
|9,3 % iki 8,9 %†. Suomijoje bedarbystė sumažėjo nuo 9,2 % iki 8,9 %. |
|Iš ES valstybių narių tik Ispanijoje nedarbas buvo didesnis negu |
|Lietuvoje. |
|Tarp šalių kandidačių geriausių rezultatų mažinant nedarbą per metus |
|pasiekė Slovakija (nedarbas nukrito 0,9 procentinio punkto) ir Estija |
|(0,8 procentinio punkto), tuo tarpu Lenkijoje nedarbas išaugo 1 |
|procentiniu punktu. |
|Lyginant su kitomis ES narystės siekiančiomis šalimis, nedarbo lygis |
|Lietuvoje 2002 m. gruodžio 1 d. buvo mažesnis už Lenkijos, Bulgarijos‡ |
|ir Slovakijos. |
|Lietuvoje nedarbo lygis 2002 m. lapkričio mėn., palyginus su tuo pačiu |
|praėjusių metų mėnesiu, sumažėjo 1,8 procentinio punkto. |
|2002 m. lapkričio mėn. nedarbas kitose Baltijos šalyse buvo žemesnis |
|negu Lietuvoje: Latvijoje siekė 7,7 %, Estijoje – 7,1 %. |
|Per lapkritį nedarbo lygis padidėjo Lietuvoje ir Estijoje (atitinkamai |
|0,3 ir 0,2 procentinio punkto), ir liko stabilus Latvijoje. |
|Apie bėgimą |
|Vis minimi skaičiai, kad apie 20 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikų iš |
|viso nesimoko, o 17 tūkst. jaunų, gerai išsimokslinusių žmonių |
|išvažiavo dirbti į užsienį. Prognozuojama, kad, Lietuvai įstojus į ES, |
|gali išvažiuoti apie 300 tūkst. pačių energingiausių ir |
|kvalifikuočiausių specialistų. Visgi išsamių tyrimų dėl bėgimo į |
|užsienį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dar neturinti, o |
|paviršutiniškai atlikta analizė rodo, kad 2-3 proc. apklaustųjų norėtų |
|išvykti dirbti į kitas šalis. Šiuo metu jau atliekamas išsamus tyrimas,|
|po kurio turėtų paaiškėti, kur, kas, kokias profesijas turintys |
|specialistai norėtų pabėgti. |
|Visgi nieko tragiškai blogai, kad žmonės išvyksta padirbėti į Vakarus. |
|Jie atveža uždirbtus pinigus į Lietuvą, tampa profesionalesni. Kitų |
|šalių (Airijos, Portugalijos) patirtis rodo, kad jose irgi buvo |
|baiminamasi dėl masinio bėgimo. Tačiau kai gyvenimo lygis pakilo, |
|žmonės nenorėjo niekur važiuoti. Dabar, pavyzdžiui, Airija jau kviečia |
|dirbti svetimšalius. Tikimasi, kad ir Lietuvoje mažės priežasčių, dėl |
|kurių dabar išvykstama dirbti svetur.  |
|Jauno bedarbio portretas |
|Nors 2000 m. buvo paskelbti jaunimo metais, tačiau jaunimo iki 25 metų |
|nedarbas 1991-2000 m. laikotarpiu buvo didesnis nei bendras nedarbo |
|lygis ir šių metų pradžioje pasiekė net 15,3 proc. Apie 63 tūkst. jaunų|
|žmonių kreipėsi į teritorines darbo biržas. Kas ketvirtas bedarbis – |
|iki 25 metų.  |
|Darbo ir socialinių tyrimų institutas atliko jaunų bedarbių tyrimą. Kuo|
|gi jaunas bedarbis skiriasi nuo vyresnio amžiaus ir jauno ES bedarbio? |
|Itin akcentuojama viena tyrimo metu išaiškėjusi neigiama mokslininkus |
|nustebinusi tendencija – vis menkėjantis nedirbančio jaunimo |
|išsimokslinimas. Kas antras jaunas bedarbis neturi jokios profesijos, o|
|6 proc. (iš daugiau kaip 60 tūkst. jaunų bedarbių) yra nebaigę net |
|pagrindinės mokyklos. Jų išsimokslinimas – tik pradinis. Užfiksuota |
|gąsdinanti neigiama tendencija, kad jauni bedarbiai pagal savo |
|išsimokslinimą atsilieka nuo tėvų. “Vaikai nesulaukia tėvų amžiaus, kas|
|rodo biologinę degradaciją, o menkesnis už tėvus išsimokslinimas gali |
|būti traktuojamas kaip intelektinės degradacijos požymis”, – liūdną |
|išvadą daro mokslininkai.  |
| |ES jauniems bedarbiams irgi būdingas menkas išsimokslinimas, tačiau |
| |neturintys darbo europiečiai vis dėlto labiau išsimokslinę nei |
| |mūsiškiai, o vaikų išsimokslinimas ne menkesnis už tėvų.  |
|Didelė bėda, kad daugelis mūsų jaunų žmonių įgyja nepaklausią |
|profesiją. Europoje jaunimas parengiamas kryptingiau, gerai žinant |
|darbo rinkos užsakymus. Lietuvoje labai sunku įsidarbinti turintiems |
|žemės ūkio, inžinieriaus (chemijos, statybinių medžiagų) specialybę, |
|maisto prekių žinovams. Lietuvos jaunam bedarbiui būdinga ne tik |
|tuštoka, mokslais neiškvaršinta galva, bet ir visai tuščios kišenės, |
|todėl 80 proc. jaunų bedarbių neturi šeimos, vaikų. Mūsų jaunimas nuo |
|ES šalių jaunimo labai skiriasi ir tuo, kad gyvena su tėvais ir yra jų |
|išlaikomas. Kelia nerimą tai, kad gerokai daugiau nei kas trečias |
|jaunas bedarbis gyvena kaime. |
|Jauni bedarbiai ir ieškantys darbo asmenys bei jų šeimos – blogiausiai |
|materialiai apsirūpinęs ir skurdžiausias gyventojų sluoksnis Lietuvoje.|
|Darbo ir socialinių tyrimų instituto tyrimas parodė dar vieną |
|tendenciją: Lietuvoje formuojasi bedarbių dinastijos. Vaikai iš tėvų |
|perima gyvenimo būdą ir papildo beviltiškiausių ilgalaikių bedarbių |
|gretas. Tad padedant Darbo ir socialinių tyrimų instituto mokslininkams|
|galima apibendrinti šiandieninio jauno bedarbio socialinį portretą. |
|Tipas atrodytų taip. Tai 21-24 metų žemo išsimokslinimo (net kas antras|
|jaunuolis nekvalifikuotas), neturintis paklausios profesijos, be |
|pastovių pajamų, neturintis vaikų, gyvenantis kartu su tėvais ir jų |
|išlaikomas asmuo. |
|Nedarbas atima iš jauno žmogaus galimybę kabintis į gyvenimą, pastumia |
|klystkeliais. Streso tyrimai rodo, kad darbo netektis – vienas iš |
|didžiausių sukrėtimų. JAV buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas – |
|įvertinti gyvenimo įvykius pagal jų emocinį poveikį. Pagal 100 balų |
|skalę buvo įvertinti 42 įvykiai (nuo stipriausiai veikiančių emocijas -|
|100 balų iki silpniausiai veikiančių – 1 balas). Atleidimas iš darbo |
|buvo vertinamas 47 balais iš 100 ir užėmė 8 vietą. Aukštesniais balais |
|buvo vertinami tik tokie išties sukrečiantys įvykiai kaip sutuoktinio |
|mirtis, skyrybos, šeimos nario mirtis, vedybos. Kai jaunas žmogus |
|negauna darbo, jis dažnai visam gyvenimui praranda motyvaciją dirbti. |
|Štai kokia yra nedarbingumo lygio dinamika Lietuvoje (procentais, |
|1994-1999) Šaltinis: Lietuvos Statistikos Departamentas |
|[pic] |
|Nedarbo požiūriu mūsų situacija irgi prastoka. 1999 metais Lietuvoje |
|nedarbo lygis buvo apie 8%, o iki 2002 pakilo net iki 12%. |
|[pic] |
| |
|Užimtumas |
|Kad ir kaip jums būtų keista, tačiau 1989 m. Lietuvoje (kai dar ši buvo |
|Sovietų Sąjungos dalis) buvo užregistruotas didžiausias užimtumo, o tuo |
|pačiu mažiausias nedarbo rodiklis. Pagal įmonių statistinius duomenis, |
|tuomet dirbo 1903 tūkst. gyventojų, o tai buvo apie 70% visų darbingų |
|Lietuvos gyventojų įskaitant ir pensinio amžiaus žmones. 1991 atgavus |
|nepriklausomybę ir prasidėjus ekonomikos reformai gyventojų užimtumas |
|kasmet mažėjo. |
|Vykstant ekonomikos reformai mažėja dirbančiųjų pramonėje (nuo 30% 1990 |
|m. iki 20% 1996 m.), statybose (nuo 11 iki 7%), tačiau daugėja žemės |
|ūkyje (nuo 18,6 iki 24%) ir paslaugų sferoje. Ypač padaugėjo asmenų, |
|besiverčiančių prekyba (nuo 8 iki 13%). Tačiau pradėjus didėti bendram |
|vidaus produktui, jau 1996 m. užfiksuotas užimtų gyventojų skaičiaus |
|didėjimas: oficialūs užimtumo rodikliai pirmą kartą po 1990 m. pakilo nuo|
|57,7% 1995 m. iki 58,1% 1996 metais. |
|Palyginti su kitomis Europos šalimis, užimtumo lygis Lietuvoje (t.y. |
|užimtų gyventojų santykis su darbingo ir vyresnio amžiaus gyventojais) |
|1996-aisiais, kaip ir ankstesniais metais, buvo pakankamai aukštas. |
|Danijoje jis siekia 60,1%, Suomijoje _ 50,7%, Švedijoje _ 57,3%, |
|Austrijoje _ 56,8%, Latvijoje _ 55,4%, Estijoje _ 58,9%. |
|Aukštojo mokslo diplomus turi 53% specialistų1, 39% įstatymų leidėjų, |
|vyriausiųjų pareigūnų ir valdytojų, 15% technikų ir asocijuotų |
|specialistų, 11% tarnautojų. Daugiausia diplomuotų specialistų dirba |
|švietimo sferoje, kur 1000 dirbančiųjų tenka 578 specialistai, turintys |
|aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą, sveikatos apsaugoje ir socialiniame|
|darbe tokių specialistų yra 539, finansiniame tarpininkavime _ 515, |
|valstybės valdyme ir socialiniame draudime _ 414. |
|Net 14% aukštojo mokslo diplomus turinčių specialistų užima pareigas, |
|kurioms nebūtinas aukštasis išsimokslinimas. |
|Pereinant į laisvąją rinką, mažiau reikia žemės ir miškų ūkio bei gamtos |
|mokslų specialistų, tačiau kaimo ir mažesnių miestelių jaunimas vis dar |
|pasirenka šias specialybes. Tokių yra apie 45 tūkst., arba 20%, visų |
|aukštojo ir 53 tūkst., arba 21%, visų aukštesniojo mokslo diplomus |
|turinčių specialistų. |
|Idomus pastebėjimas, kad Lietuvoje pilną darbo dieną dirbo 72% tirtų |
|įmonių darbuotojų. Toks darbo būdas vyrauja valstybinėse įmonėse. Čia |
|pilną darbo dieną dirbo 93%, o akcinėse bendrovėse 85% tų įmonių |
|darbuotojų. Individualiose įmonėse tik apie 41% užimtųjų dirbo pilną |
|darbo dieną. |
|Atkūrus nepriklausomybę, atsirado nauja užimtųjų gyventojų grupė _ |
|savininkai ir bendrasavininkai. Individualiose įmonėse jie sudaro apie |
|46%, akcinėse bendrovėse _ apie 7%. Be to, savininkų yra ir |
|atsikuriančiuose ūkininkų ūkiuose. 1996 m. ūkininkų registre įregistruota|
|apie 60 tūkst. ūkininkų, turinčių 3 ir daugiau hektarų žemės. Tokiuose |
|ūkiuose, įskaitant šeimos narius ir samdomus darbuotojus, 1996 m. dirbo |
|apie 210 tūkst. gyventojų. |
|Be to, vis didesnio populiarumo įgauna gyventojų veikla dirbti pagal |
|patentus. 1996 m. į tokią veiklą buvo įsitraukę apie 60 tūkst. gyventojų.|
|Patentininkų darbas daugiausia paplitęs didžiuosiuose Respublikos |
|miestuose. Ekonominėse veiklose daugiausia patentininkų dirba prekybos |
|(65%), transporto paslaugų (10%), pramoninės gamybos (9%) srityse. Šis |
|veiklos būdas parankus tuo, kad gyventojas už patentą sumoka nustatytą |
|mokesčių sumą, o visas gautas pelnas lieka jam. |
|Lietuvoje susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kuri nuo |
|tradicinės (užimtumas _ nedarbas) skiriasi tuo, kad joje yra dar du |
|segmentai: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas. Tai būdinga ir |
|Europos šalims, bet mažesniu mastu. Paslėptas nedarbas, o ypač |
|neoficialus užimtumas, labiausiai paplito buvusios Sovietų Sąjungos |
|šalyse. Lietuvoje paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas apima |
|15_20% ekonomiškai aktyvių gyventojų. |
|Paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas sudaro nekontroliuojamą darbo|
|rinkos dalį. Dėl šios priežasties labai sunku įvertinti darbo rinkos |
|priemonių efektyvumą bei realizuoti bendras socialinės politikos |
|priemones. Lietuvoje gyventojai dažnai registruojasi darbo biržoje ne iš |
|tiesų ieškodami darbo, bet vien norėdami gauti atitinkamą pažymėjimą, |
|leidžiantį jiems pretenduoti į tam tikras socialines išmokas ar |
|lengvatas. |
|Paslėptas nedarbas. Paslėptas nedarbas _ tai užimtumas ne visą darbo |
|laiką dėl darbo stokos. Tačiau asmenys, dirbantys ne visą darbo laiką |
|darbo biržoje neregistruojami. 1996 m. paslėpto nedarbo mastas Lietuvoje |
|gerokai sumažėjo. Didžiausias paslėptas nedarbas buvo 1991_1993 m., |
|kuomet dėl darbo stokos ne visą darbo laiką dirbo 300_400 tūkst. žmonių. |
|Tuo laikotarpiu paslėptas nedarbas labiausiai palietė didžiosios |
|elektronikos, metalo apdirbimo bei staklių gamybos įmones. 1994_1995 m. |
|įmonės, kuriose buvo daug ne visą darbo laiką dirbančių darbuotojų, |
|smarkiai sumažino užimtųjų skaičių. Šiuo metu statistinė informacija apie|
|užimtumą ne visą darbo laiką nėra kaupiama, todėl sunku objektyviai |
|įvertinti šito reiškinio mastą. Ekspertų nuomone, 1996 m. apie 90 tūkst. |
|darbuotojų buvo priversti dirbti ne visą darbo laiką. Kitas paslėpto |
|nedarbo šaltinis _ bedarbiai, nesiregistruojantys darbo biržoje, _ |
|pastoviai teikia į darbo rinką (priklausomai nuo skaičiavimo metodikos) |
|nuo 70 iki 180 tūkst. darbo ieškančių žmonių. |
|Neoficialus užimtumas. Tai juridiškai darbo sutartimi ar patentu |
|neapiforminta darbinė veikla, už kurią gaunamos pajamos, bet nemokami |
|mokesčiai. Šiuo metu tikslios informacijos apie neoficialiai dirbančių |
|gyventojų skaičių nėra. Statistikos departamentas, remdamasis gyventojų |
|apklausa, pabandė įvertinti, kokiose veiklose labiausiai paplitęs |
|neoficialus darbas. 1996 m. iš 1754 apklaustų namų ūkių kas antras ūkis |
|naudojosi tokiu darbu. Daugiausia neoficialus darbas paplitęs žemės ūkyje|
|(39% visų darbų), statybose (21%) bei prekyboje ir automobilių remonte |
|(19%). Be to, buvo naudotasi siuvimo, transporto, repetitorių, medicinos,|
|slaugos bei kirpyklų paslaugomis. Apklausos būdu sudėtinga nustatyti, |
|kuriai kategorijai, neoficialiai ar oficialiai, priskirtinos užfiksuotos |
|paslaugos, kadangi gyventojams sunkoka įvertinti naudotų paslaugų |
|oficialumą. |
|Plintant privačioms firmoms, ypač smulkioms, vis daugiau žmonių dirba |
|neoficialiai, t.y. nesudarę su darbdaviais darbo sutarčių. Tikslios |
|informacijos, kiek asmenų dirba be darbo sutarčių, nėra, tačiau įvairių |
|ekspertų nuomone, priklausomai nuo metų laiko jų gali būti nuo 200 tūkst.|
|iki 400 tūkst. žmonių. Smulkių įmonių savininkai naudojasi neoficialiu |
|trumpalaikiu darbu, už kurį apmoka grynais pinigais be jokių dokumentų. |
|Neoficialiai daugiausia dirbama laisvu nuo pagrindinio darbo metu. |
|Neoficialiai taip pat dirba bedarbiai bei pensininkai, norėdami padidinti|
|savo pajamas. Gyventojai jų darbu taip pat su malonumu pasinaudoja, nes |
|jų paslaugos gerokai pigesnės. |
|Naujausiais 2002 metų duomenimis, nepaisant sezoniškumo, kai šiltuoju |
|metų laiku nedarbas Lietuvoje kiekvienais metais pastebimai sumažėja dėl |
|sezoninių darbų paklausos, tačiau kovo mėnesį pasiektas nedarbo lygio |
|antirekordas (11,4%) mažėja labai lėtais tempais – balandį sumažėjo 0,18 |
|proc., o gegužę – 0,1 procentu. |

Ką patys žmonės mano apie socialinę apsaugą ir nedarbo problemą Lietuvoje

Viena iš LLRI ( Lietuvos laisvos rinkos instituto) 2001 atlikto
Lietuvos socialinės tyrimo dalių buvo sociologinė apklausa, kuria
siekta išsiaiškinti, kaip Lietuvos gyventojai vertina dabartinę
socialinę politiką. Jos metu buvo apklausta 2035 gyventojų, kurių
struktūra pagal amžių, lytį, gyvenamąją vietą, išsimokslinimą,
tautybę atitinka visos Lietuvos gyventojų struktūrą. Todėl galima
teigti, kad apklausos rezultatai rodo visos Lietuvos gyventojų
nuomonę. Nuomonių palyginimui buvo apklausta ir 100 Lietuvos elito
atstovų, tai yra 40 Seimo narių, 43 įmonių vadovai ir 17
žiniasklaidos priemonių vadovų.

Didžiausia problema – nedarbas
Visgi pagrindinė respondentų aiškiai išskirta socialinė problema yra
nedarbas. Ją nurodė net 61,1 proc. apklaustųjų, tuo tarpu kai kitos
problemos buvo vardijamos kur kas rečiau (nusikalstamumas atrodo
svarbiausia problema 13 proc. respondentų, skurdas – 7,7 proc.,
dideli komunaliniai mokesčiai – 7,5 proc. ir pan.). Elitas taip pat
nurodė nedarbą kaip pagrindinę socialinę problemą Lietuvoje (62 proc.
atsakymų). Įdomu tai, kad respondentai šias problemas vardijo patys –
jiems nebuvo pateikta atsakymų variantų.
Kad nedarbo problema suvokiama kaip aštriausia, rodo ir tai, jog
labiausia pažeidžiama socialine grupe tiek gyventojai, tiek elitas
nurodė esant bedarbius (80,1 ir 76 proc. atitinkamai).
Taigi, aiškiai suvokiama, kad socialinės gerovės pagrindas yra visų
pirma darbas, ne socialinės išmokos – kas turi darbą, tam nereikia
socialinės pagalbos. Jo netekę žmonės pakliūna į sunkią padėtį.
Daugiau nei pusė apklaustųjų (64,5 proc.) teigia, kad valstybė
praktiškai nesuteikia jiems jokios pagalbos netekus darbo arba ši
pagalba yra per menka. Užtikrintų, kad gaus savalaikę ir kvalifikuotą
valstybės pagalbą, yra tik 1,8 gyventojų. Beje, iš elito taip
neatsakė niekas.
Nemažai daliai respondentų (beveik 40 proc.) yra tekę ieškoti darbo,
taigi, atsakinėdami jie galėjo remtis ir savo patirtimi. Darbo
paieškoje daugiausia jų pasikliovė savo jėgomis (40 proc.) arba
draugų ir pažįstamų pagalba. Valstybinė darbo birža, nors ji turi
plačiausią agentūrų tinklą ir darbdaviams įstatymu yra privaloma
pranešti jai apie laisvas darbo vietas, įdarbino tik 7,7 apklaustųjų.
Klausiant apie šeimos narius, ne tik pačius respondentus, atsakymai
buvo maždaug tokie pat – įsidarbinti padėjo draugai, pažįstami (32,6
proc. atsakymų) arba jie įsidarbino patys (32,1 proc.).
Nepasitikėjimą darbo biržos paslaugomis rodo tai, kad jei vėl tektų
ieškoti darbo, į ją kreiptųsi tik 1,6 apklaustųjų. Nemaža dalis
žmonių (20,1 proc.) ten eitų po to, kai išmėgintų kitas priemones –
visų pirma, paiešką savo jėgomis ir artimų žmonių pagalbą.
Kaip pagrindinę priemone nedarbui sumažinti ar įveikti žmonės nurodo
palankesnes sąlygas verslui, mažesnius mokesčius (56 proc.) ir naujų
darbo vietų kūrimą (53,8 proc.). Elito nuomone labai svarbus ir
investicijų skatinimas (64 proc.). Tačiau žmonių supratimu
palankesnės verslo sąlygos neapima palankesnių darbdavio bei
darbuotojo santykių. Biurokratijos ir reguliavimo mažinimas šioje
srityje dar nesuvokiamas kaip geresnių sąlygų sudarymo veiksnys. 45,7
proc. apklaustųjų pasisako už visapusišką valstybės kišimąsi į darbo
santykius ir griežtą jų reguliavimą. Daugiausia pritarimo sulaukė
darbo sąlygų kontrolė (85,2 proc.) bei minimalios algos nustatymas
(80,7 proc.), tačiau ir kitos sritys gavo ne ką mažiau balsų (darbo
laiko reguliavimas 74,7 proc.) .

Kokios gi yra nedarbo priežastys ekspertų akimis?
          Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu nemažėja
nedarbas yra ta, kad Lietuvos valdžia savo laiku nepadarė reikalingų
struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai
pertvarkytas ir taptų pajėgus veikti ne planinėje, o rinkos
ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios. Reikia pabrėžti, kad
kai kuriuose sektoriuose jos dar net nepradėtos, taigi, nauja
vadinamojo struktūrinio nedarbo banga dar bus ateityje.
          Būtina pažymėti, kad pertvarkant ūkį neįmanoma išvengti
nedarbo padidėjimo dėl vykdomų struktūrinių reformų bei
modernizacijos, tačiau šis reiškinys yra laikinas. Pertvarkos dėka
auganti ekonomiką kuria naujas darbo vietas, taigi nedarbas sumažėja.
Tačiau kuomet reformos yra nenuoseklios ir užsitęsusios, jos nesudaro
prielaidų ekonomikai augti, ir išaugęs nedarbo lygis nemažėja. Kaip
tik taip yra šiandien Lietuvoje.
          Antra priežastis, turinti neabejotinos įtakos nedarbo lygio
augimui, yra darbo santykių reguliavimai, tokie kaip privaloma
minimali alga, darbo bei atostogų laiko reguliavimas, apribojimai
sudarant sutartis dėl darbo, profesinių sąjungų privilegijos darbo
santykiuose ir pan. Šie reguliavimai stabdo darbo jėgos mobilumą,
trukdo darbdaviui ir darbuotojui priimti abiem pusėms naudingiausią
susitarimą.
          Trečia priežastis dėl kurios žmonės neturi darbo yra
nemažėjanti biurokratija bei mokesčių našta. Darbo jėgos
apmokestinimas Lietuvoje 2000 dar padidėjo. Trim procentiniais
punktais padidinta privalomojo socialinio draudimo įmoka. Be to,
kadangi Sodros biudžeto deficitas didėja, nuolatos yra grėsmė, kad vėl
gali būti didinamos įmokos arba plečiama mokėtojų bazė. Dėl didelės
mokesčių, biurokratijos, reguliavimų naštos ir neadekvačių
nusižengimams baudų grėsmės žmonės praranda galimybes bei paskatas
plėtoti esamus bei kurti naujus verslus (taigi, ir darbo vietas).
          Ketvirta, netgi nedidelį nedarbo lygio kilimą sukėlusi buvo
1999 ekonominė krizė Rusijoje bei bendras Lietuvos ekonomikos
nuosmukis. Tačiau šis veiksnys, priešingai dažnai nuomonei, nebuvo
lemiantis. Kai šalyje yra palankios verslo sąlygos ir darbo jėgos
mobilumas nėra varžomas, atsiradus sunkumams vienoje ūkio šakoje darbo
jėgą iš jos nuperka kitos šakos. Tiesa, žmonės priversti keisti darbo
pobūdį, tačiau išvengia bedarbystės. Kaip matome, nedarbas nėra
paprastas reiškinys, kurį galima būtų pažaboti vyriausybei ar partijai
paskelbus “darbo vietų kūrimo” ar panašią programą. Nedarbą galima
sumažinti tik gerai suprantant jo priežastis ir imantis priemonių
šioms priežastims pašalinti.
Valstybinių užimtumo garantijų bedarbiams įgyvendinimo procese
dalyvauja ne viena institucija. Tai lemia priemonių, numatomų
įstatymais bei poįstatyminiais aktais, gausa. Lietuvos gyventojų
užimtumo skatinimo politika susijusi tiek su siekiu integruotis į
tarptautines bei regionines struktūras, tiek su būtinybe reguliuoti
bedarbystės lygį . Apsiribojant pašalpomis šioje srityje, nebūtų
sudarytos sąlygos užimtumo vystymui bei konkurencijai darbo rinkoje.
Neprogresuotų darbo jėgos kokybė. Kita vertus, Lietuva susiduria su
vis didesniais sunkumais, sprendžiant bedarbystės klausimą. Tai,
galiausiai, neatsiejama nuo socialinių problemų. Bedarbystė neigiamai
veikia visuomenės vystymąsi bei kiekvieno individo psichologinę
būseną. Dėl šių ir dar kitų priežasčių, valstybinės užimtumo
garantijos bedarbiams skatina darbo rinkos vystymąsi bei visuomenės
progresą.

Leave a Comment