Ekologijos mokslo raida

I .EKOLOGIJOS MOKSLO RAIDA

Žmonijos kelias į moksliškai pagrįstą žmogaus ir aplinkos santykių principų nustatymą buvo ilgas ir netolygus. Žmogų supanti aplinka visais laikais buvo neatsiejama nuo namų ( gr. Oikos) sąvokos. Ši sąvoka ir lėmė mokslo , nagrinėjančio gyvųjų būtybių ir jų aplinkos tarpusavio sąveiką, pavadinimą ekologijos mokslu.

Ekologija yra mokslas , tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio sąveiką ir jų santykius su gyvenamąja aplinka.

Ekologijos idėjos pagrindą sudaro senovės graikų filosofos Aristotelio išsakytas visuotinumo principas, nusakantis gyvojo ir negyvojo pasaulio tarpusavio ryšius .Ekologijos mokslo terminą įvedė vokiečių mmokslininkas E. Haeckel ( 1855 m), kuris pirmasis apibūdino ekologiją kaip mokslą, nagrinėjantį organizmą ir aplinkos santykius.

Įdomiai interpretuojama ekologijos ir religijos idėja. Lietuvoj apie ekologiją ir religiją, kaip apie vienas su kitu susisiekiančius du indus, praktiškai nieko nekalbama, nediskutuojama – nei ekologiniuose, nei religiniuose leidiniuose.
Įžengiant į trečiajį tūkstantmetį, kuris žmonijai gali būti ir paskutinysis, kaip niekad istorijoje tapo aktuali visos žmonijos dvasinės ir materialinės veiklos ekologizacija. Tai nėra kokia nors dogma ar utopija, kurią mums nori primesti ekologai , žalieji ar aplinkos apsaugos biurokratai. Smarkiai iššbalansuoto , beveik pražudyto ekologine prasme pasaulio akivaizdoje būtent visas gyvenimo sferas persmelkianti ekologizacija galbūt yra tas paskutinysis šiaudas , už kurio dar galima griebtis, jeigu tikimės išsaugoti save, biosferą ir bent šiokią tokią biologinę įvairovę.

Šiandien be išlygų konstatuojama, kad ekologinė krizė pi

irmiausia susijusi su antropologine krize- žmogiškumo nykimu žmoguje. Kalbama apskritai apie dar vieną naują globalinę problemą- visos žmonijos ir žmogaus dvasinę krizę.

Ne vienas mąstytojas , ekologas yra teigęs , kad religija yra daugiau ar mažiau kalta dėl šių dienų ekologinės krizės. Šis teiginys turi skaudžios ir istorinės , ir ideologinės tiesos.

Kadaise žmogus , sudievinęs gamtą, nesijautė pasaulio viešpačiu, o gyveno tuo pačiu ritmu kaip ir gamta. Vėliau panteizmą išstūmė žmogiškų, tačiau dar labai susijusių su gamta dievų panteonas. Dar vėliau įsigalėjus krikščionybei , liko vienintelis Dievas , o žmogus įtikėjo , kad jis pats sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Taip žmogus tapo Dievu. O Dievas tapo panašus į žmogų. Ši nuostata padėjo įsigalėti grobuoniškam požiūriui į gyvųjų ir negyvųjų gamtos turtų naudojimą , kol neišaušo pirmasis istorijoje gamtosaugos amžius –XX –asis.

Ekologinė krrizė, XX amžiaus antroje pusėje peraugusi į globalinį procesą .

Religijos , jų poveikis žmogui slepia dar daug neįspėtų dalykų. Regis, pasaulis yra kur kas mažiau pažinus, negu atrodo žmogui , apsiginklavusiam šiuolaikinėmis technologijomis, kurios , deja, dažnai mus vis labiau tolins ne tik nuo savo gamtinių šaknų , bet ir nuo savo psichofizinės prigimties. Vakaruose daug dėmesio skiriama psichoterapiniam religijos poveikiui , jos įtakai žmogaus ekologijai apskritai.

Daugelio ekologų nuomone , pati ekologiškiausia šių dienų religija yra induizmas. Būtent induizmas turi didžiausias galimybes padėti suformuoti ekologinę(gamtosauginę) etiką, pagrįstą tu
uo , kad biosferoje tokias pat teises turi ne tik žmogus , bet ir įvairios biologinės sietmos, atskiros laukinės gamtos rūšys ir net individai. Žvelgiant iš šių pozicijų , žmogus nėra joks dievas, iškilęs virš neva “ žemesniųjų” , t.y. neturinčių sielos augalų ir gyvūnų rūšių.

Iš esmės ekologijos idėjos pagrindą sudaro senovės graikų filosofo Aristotelio išsakytas visuotinumo principas, nusakantis gyvojo ir negyvojo pasaulio tarpusavio ryšys.

Gamtoje egzistavusios ekologinės harmonijos pažeidimas prasidėjo kartu su žmogaus veiklos pradžia žemėje. Greita mokslo raida prasidėjo XX amžiuje , kada kai kuriuose regionuose ekologinė pusiausvyra buvo taip pažeista, kad iškilo grėsmė ne tik žmogaus sveikatai , bet ir gyvybės egzistavimui. Tada buvo suvokta , kad žmogus privalo paisyti gamtos dėsnių, kitaip kyla grėsmė gamtai ir paties žmogaus egzistencijai.

Dabartiniu metu ekologijos sąvoka turi dvi prasmes. Vienu požiūriu ji traktuojama kaip biologijos mokslo šaka, nagrinėjanti gyvo organizmo arba visos populiacijos santykius su gyvenamąja aplinka, antruoju požiūriu , tai tarpdisciplininė mokslo sritis , apimanti žmonių visuomenės ir gamtos sąveikos aspektus.

Spartų ekologijos mokslo vystymąsi lėmė aplinkos taršos grėsmės globalinis charakteris.

Ekologijos mokslo vystymosi pradinėje stadijoje buvo tiriama aplinka, kurioje tarpsta atskiros rūšys, nagrinėjama jų simbiozė, santykiai su kitomis rūšimis. Atsirado sąvoka ekosistema , nusakanti ekologijos tyrimų objektą.

Ekosistema yra kintanti tarpusavyje susijusių gyvųjų organizmų ir jų aplinkos visuma.

Dabartiniu metu ekologijos sąvoka turi dvi pr
rasmes.Vienu požiūriu ji traktuojama kaip biologijos mokslo šaka, nagrinėjanti gyvo organizmo arba visos populiacijos santykius su gyvenamąja aplinka- tai vadinamoji gyvūnų ir augalų ekologija.Antruoju požiūriu tai tarpdisciplininė mokslo sritis, apimanti žmonių visuomenės ir gamtos sąveikos aspektus. Ši kryptis vadinama globaline ekologija arba socialine ekologija.

Ekologijos mokslo pagrindą sudaro biologija, jos šakos- fiziologija, genetika, biofizika. Ekologija yra susijusi su fizika , chemija, geologija , geografija, matematika ir tai sudaro globalinės ekologijos esmę. Darbo aplinkoje, gamyboje esamų fizinių veiksnių , tokių kaip triukšmas, drėgmė , temperatūra ir kt. Poveikį žmogui nagrinėja ergonomika, gimininga darbo medicinai ir darbų saugai , kuri priklauso ekologijos sričiai.

Svarbiausi šiuolaikinės ekologijos uždaviniai :
· sudaryti sąlygas pastoviam egzistavimui ir vystymuisi visiems ekologinės sistemos komponentams;
· šalinti veiksnius , sukeliančius neigiamą poveikį biologinei egzistencijai ( augalų , gyvūnų , žmonių populiacijoms).
Ekologijos mokslinių tyrimų kryptys:
· tiriami biosferos dėsningumai , analizuojamas priklausomumas tarp antropogeninio poveikio į gamtą ir aplinkos biosferą;
· kuriamas mokslinis pagrindas racionaliam biologinių resursų naudojimui , prognozuojama gamtos raida, įtaakojama žmogaus veiklos , biosferos pokyčiai , saugoma žmogaus gyvenamoji aplinka;
· kuriami pagrindai ekologiškai švariai gamybai ( be atliekų gamyba, švarūs nutekamieji vandenys, neužterštas oras, ekologinė ir tausojanti žemdirbystė);
· nustatoma ekologinė situacija tam tikrame rajone;
· numatomos galimybės pažeistų gamtos sistemų atstatymui ( dirvos erozijos, karjerų regeneracija);
· rūpinamais biosferos genofondo ( etaloninių) zonų išsaugojimu.

II .ŽMOGAUS EKOLOGIJA BENDROJE GAMTOS MOKSLŲ SISTEMOJE

Žmogaus ekologija – tai nauja ekologijos mokslo kryptis, atsiradusi JAV 1921 metais. Sa

avo gyvavimo pradžioje žmogaus ekologija buvo medicinos mokslo dalis, tirianti aplinkos įtaką žmogaus sveikatai. Ji vadinama antropoekologija.
Žmogaus ekologija yra ekologijos mokslo kryptis, tirianti aplinkos įtaką žmogaus sveikatai ir žmogaus įtaką aplinkai bei šių dviejų sąveikos krypčių pasekmes.
Žmogaus ekologijos tikslas:
· tirti gamtines ir antropogeninės kilmės aplinkos taršą tam tikroje vietovėje ir su ja susijusias žmonių sveikatos problemas;
· numatyti priemones ekologinei situacijai gerinti.
Žmogaus ekologija tyrinėja įvairias žmogaus sąveikos su aplinka sritis ir visa biosfera (žeme, vandeniu, oru ).Aplinka nuolat veikė žmogų per ilgą evoliuciją.Aplinkos veiksmų įtakoje susiformavo pastovūs žmogaus organizmo poreikiai, kuriems turėjo įtakos socializacijos procesai ir materialinės kultūros pažanga.Klimatinės sąlygos, gamtinė aplinka bei aplinkos kokybė turėjo įtakos specifinėms žmonių rasių savybėms, antropologiniams tipams, genetinei įvairovei bei padidintam polinkiui sirgti tam tikromis ligomis.
Ekologinės problemos, kilusios dėl antropogeninės veiklos, yra kompleksinės, jos susijusios su technologija, ekonomika, sociologija, etika.
Sėkmingas ekologinių problemų sprendimas yra galimas tik apjungus įvairių gamtos mokslų sričių specialistų pastangas ir gerai išstudijavus priežastis, sukėlusias aplinkos degradaciją ir iššaukusias ekosistemų pažeidimus.Taigi, žmogaus ekologija yra tarpdisciplininė mokslo kryptis, neatsiejama nuo biologijos, susijusi su aplinkotyra, aplinkos sveikatos mokslu, toksikologija, higiena, medicina.Šiuolaikinių aplinkotyros, inžinerinės ekologijos, darbų saugos, darbo medicinos ir kt. Specialistų rengimas yra neatskiriamas nuo žmogaus ekologijos mokymo, nes visos kuriamos inžinerinės priemonės ir technologijos pirmiausiai turi būti vertinamos tiek žmogaus ekologijos požiūriu, tiek aplinkosauginiu aspektu.

III. ŽMOGAUS APLINKA IR JOS POVEIKIS SVEIKATAI

Žmogaus gyvybė ir sveikata yra neatsiejama nuo nuolatinio ryšio su biosfera, gamtos ištekliais ir ekosistemų stabilumu.Visame pasaulyje dėl žmogaus veiklos vyksta dideli aplinkos kokybės kitimai, didėja tarša, netenkama natūralių gamtos resursų, mažėja genetinė įvairovė.
Kiekvienais metais žmogaus aplinkoje esantys biologiniai, cheminiai ir fiziniai veiksniai sukelia priešlaikinę mirtį milijonams žmonių, daugiausiai kūdikių ir vaikų, ir šimtams milijonų skatina lėtinių ligų progresavimą.Per mažas dėmesys yra skiriamas aplinkai ir aplinkos sąlygoms, turinčioms įtakos sveikatai gerinti.
Aplinka sveikatos prasme yra apibrėžiama kaip visa tai, kas supa žmogų ir gali turėti įtakos sveikatai.Išskiriama biologinė aplinka, psichosocialinė aplinka, darbo aplinka ir kt.
Žmogaus aplinka – tai laiko ir erdvės ribojama visuma veiksnių, sąlygojančių žmogaus būties gerovę fizine, dvasine ir socialine prasme.Aplinka formuoja žmogaus asmenybę ir jos sveikatą.
Sveikata yra žmogaus būsena, kuriai būdinga fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės visuma, ne tik ligų ar pakenkimų nebuvimas (PSO Konstitucija).
Fizinė sveikatos komponentė nusako supančių aplinkos ir organizmo harmoniją, nuolatinį palaikymą medžiagų apykaitos (įkvepiamas deguonis energijai gaminti, iškvepiamas anglies dvideginis), organizmo sistemų ir fiziologinių procentų stabilumą.
Dvasinė sveikatos komponentė nusako psichinę sveikatą, subalansuotus centrinės nervų sistemos dirginimo ir slopinimo procesus, pasitenkinimą savo veikla.
Socialinė sveikatos komponentė nusako padėtį visuomenėje, šeimoje, galimybes užsitikrinti ekonominę gerovę.
PSO aplinkos kokybei nusakyti naudoja terminą – aplinkos sveikata.
Aplinkos sveikata (environmental health) tai fizinių, biologinių, socialinių ir psichosocialinių aplinkos veiksnių visuma, kuri lemia žmonių sveikatą ir gyvenimo kokybę .

Aplinkos sukeliamiems sveikatos sutrikimams yra mažai skiriama dėmesio nustatant atskiro regiono ar šalies vystymo planus.Tačiau tik sveiki žmonės gali efektyviai dirbti gamyboje, kurti ekonominę šalies gerovę bei džiaugtis jos teikiamu gerbūviu. Sveikata ir šalies vystymasis yra taip tampriai susiję, kad šalies gyventojų sveikatos lygis yra laikomas šalies išsivystymo rodikliu.Nepaisant to, iki šiol daugelyje valstybių sveikata rūpinasi tik sveikatos tarnybų darbuotojai, kitų veiklos sferų specialistai ir visuomenė paliekama nuošalėje.Todėl daugybė žmonių kenčia nuo ligų, kurių būtų galima išvengti, pagerinus gyvenamosios ir darbo aplinkos kokybę.Tinkama aplinkosauga ir aplinkos kokybė sudaro prielaidas gyventojų sveikatai.
Daugumoje besivystančių šalių svarbiausias dėmesys mažinant aplinkos keliamą riziką yra skiriamas infekcinių ligų, kurių sukėlėjai dauginasi vandenyje, kontrolei.Aplinkos tarša pramonės ir transporto išmetamais teršalais taip pat kelia grėsmę sveikatai daugelyje miestų ir rajonų, tačiau jų kontrolei nėra teikiama reikiamo dėmesio. Daugumos žmonių gyvenimo ir darbo sąlygos neatitinka higienos reikalavimų. Visa tai turi reikšmės dideliam aplinkos sąlygojamų ligų paplitimui, mirtingumui, trumpai vidutinei būsimo gyvenimo trukmei besivystančiose šalyse. Didelis gyventojų prieaugis, vargana ekonomika bei skolos ekonomiškai stiprioms šalims skatina beatodairišką gamtos turtų naudojimą, aplinkos taršą, ekosistemų degradaciją, kas sukelia žmonių sveikatos pakenkimus.
Saugant aplinką , siekiant stiprinti žmonių sveikatingumą susiduriama su etinėmis problemomis. Prieštaravimai kyla , nes kiekviena kontrolė, ribojanti resursų naudojimą, gali trukdyti individualioms ar bendruomenės pastangoms pagerinti gyvenimo lygį. Taip yra pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės bei sumažinamos galimybės gerinti sveikatą. Kitas kraštutinumas yra pozicija, kad kiekviena veikla, skirta saugoti aplinką ir užtikrinti ekosistemų stabilumą, yra įteisinta įstatymais, nepaisant poveikio į žmogaus veiklą ir sveikatą. Jungtinės Tautos Žmogaus teisių deklaracijoje pabrėžia, kad prioritetas yra žmogaus išgyvenamumo užtikrinimas ir šis principas yra įteisintas dokumente.
Pavojingi aplinkos veiksniai , kurie turi įtakos sveikatai , yra skirtomi į penkias grupes :
· biologiniai veiksniai;
· cheminiai veiksniai;
· fizikiniai veiksniai;
· socialiniai veiksniai;
· psichologiniai veiksniai;
Biologinių veiksnių grupei yra priskiriamos bakterijos, virusai, parazitai ir kiti organizmai , kurie yra supančioje aplinkoje ir gali sukelti žmonių sveikatos pakenkimus.
Į cheminių veiksnių grupę yra priskirtos toksinės cheminės medžiagos. Tai metalai , oro teršalai , tirpikliai , pesticidai. Į cheminių veiksnių grupę taip pat priskiriamos dulkės , nes jų aerozolinėje struktūroje kartu su kietąja dalele yra vandens garų su ore esančiais teršalais. Tarp maisto priedų , keliančių riziką sveikatai,yra stabilizatoriai , konservantai , nitratai. Tabako dūmai, pasklidę ore, yra priskiriami cheminių teršalų grupei , keliančiai pavojų sveikatai.
Pavojingų fizikinių veiksnių grupei yra priskirti mašinų , mechanizmų ir įrengimų keliamas triukšmas, virpesiai, radiacija, elektromagnetiniai laukai. Šiai grupei priskiriami ir klimatiniai veiksniai , tokie kaip šaltis, karštis , drėgmė.
Tarp socialinių veiksnių , keliančių riziką sveikatai , yra profesinės darbo grupės, žemas išsilavinimas su jam būdingomis mažomis pajamomis, elgsenos rizikos veiksniais ir sveikatai kenksmingomis darbo sąlygomis.
Psichologiniai kenksmingi veiksniai skatina daugelio ligų progresavimą, didina sergamumo riziką. Didelį pavojų sergamumui lėtinėmis ligomis turi nuolatinis psichologinis stresas, įtempti tarpusavio santykiai, diskriminacija darbe.

Pavojingų aplinkos veiksnių poveikio dydžiui ir sukeliamų ligų eigai turi įtakos organizmo atsparumas, imunitetas.

IV. SVARBIAUSI REIKALAVIMAI SVEIKAI APLINKAI IR SVEIKATA

Žmogaus sveikatai ir gyvenimo kokybei didelę įtaką turi žmonių veiklos harmonija su gamta.Todėl sukuriama draugiška aplinka, kuri sudaro žmogaus organizmo egzistavimui palankią situaciją.Pagrindiniai reikalavimai sveikai aplinkai buvo numatyti Jungtinių Tautų veiklos programoje (Agenda 21) 1992 metais.
Penki pagrindiniai reikalavimai sveikai aplinkai:
· švarus oras;
· saugus ir pakankamas kiekis vandens;
· saugus ir sveikas maistas;
· saugi ir taiki pastogė;
· stabili globalinė ekosistema, tinkama žmogaus gyvenimui.

V. ORO KOKYBĖ IR SVEIKATA

Oras yra esminis aplinkos komponentas gyvybei palaikyti, kurio kiekvieną dieną per plaučius perfiltruojama apie 12 m³
Oras yra žemutinių atmosferos sluoksnių dujų mišinys.Jo sudėtyje azotas sudaro 78,1 proc., deguonis – 20,9proc., argonas – 0,9 proc., ir anglies dioksidas 0,03 proc.Kitų dujų yra dar mažesni kiekiai.Ore vandens garų koncentracija yra nepastovi.
Žmogus be oro gali išgyventi tik keletą minučių, nes ore esantis deguonis yra būtinas organizmo medžiagų apykaitai palaikyti.Nuolat kvėpuojant užterštu oru organizme pamažu kaupiasi kenksmingos mežiagos.Todėl esant nedidelėms teršalų koncentracijoms, oro taršos poveikis organizmui pasireiškia po tam tikro laiko.Atmosferos užterštumas yra viena iš plaučių ligų, piktybinių navikų, alergijos ir kt. lėtinių ligų priežasčių.PSO duomenimis, 1500mln. Žmonių gyvena miestuose, kuriuose yra sveikatai pavojingos oro teršalų koncentracijos.
Labiausiai orą teršiančios gamybos šakos:
· energijos gamyba;
· kitos pramonės šakos ir jų atliekos;
· kelių transportas;
· namų ūkis;
· žemės ūkis.
Energetikai teko 60,2 proc. visų SO2 emisijų.Energijos gamybos metu į aplinką pateko 33 proc. visų anglies dvideginio CO2 emisijų.
Siekiant sumažinti gyventojų, veikiamų didelių emisijų ir šiluminių elektrinių dalį, elektrinės yra statomos kaimiškuose regionuose, o oro taršos sklaidai pagerinti įrengiami aukšti kaminai.Tokiu būdu yra sumažinama lokali teršalų koncentracija.Teršalų rinktuvai ir modernios krosnys labai sumažina emisijas iš elektrinių, tačiau lieka didelių lokalių koncentracijų pavojus esant nepalankoims atmosferos sąlygoms.
Europos šalys, pasirašiusios susitarimus dėl oro emisijų mažinimo, iš esmės sumažino sieros dioksido emisijas.Tačiau ir toliau energetika išliks vienu iš dižiausiu aplinkos teršėju, jeigu branduoliniai reaktoriai bus keičiami į šilumines elektrines.
Energetikos taršos poveikį oro kokybei lokaliu mastu padeda mažinti įstatymų nustatytų normų paisymo kontrolė ir taršos prevencinės priemonės.
Gamybos atliekos gali turėti neigiamą poveikį aplinkai teršdamos orą, dirvą ar vandenį.Blogai tvarkomų atliekų sąvartynų (tiek kompostuojant, tiek ir deginant) emisijos gali kelti pavojų žmonių sveikatai.Netinkamai kompostuojant susidaro dideli metano dujų, sveikatai pavojingų anglies dvideginio, organinių dujų ir lakiųjų medžiagų kiekiai.Atviri sąvartynai skleidžia blogą kvapą, kurį yra ypatingai sunku panaikinti.Nekontruoliuojamo atliekų deginimo žemoje temperatūroje metu gali išsiskirti nuodingi cheminiai junginiai, tokie kaip hidrochlorinė rūgštis, dioksinai, sunkieji metalai.Šiuolaikinių, tinkamai įrengtų atliekų deginimo krosnių išskiriamų dūmų sudėtis turi atitikti nustatytas leistinas ribas ir nekelti pavojaus žmonių sveikatai
Transporto variklių išmetami teršalai šiuo metu daugelyje šalių kelia didžiausią pavojų sveikatai, nes jų įnašas į bendrą oro taršą miestuose nuolat didėja.Didėjant transportų srautams, ypač daugėjant senų automobilių, kontroliuoti oro taršą tampa ypač sunku.Benzinu varomų variklių išmetami teršalai – anglies monoksidas, azoto oksidai, benzinas, suodžių dalelės ir švinas yra priskiriami pirminiams teršalams.Dyzeliniai varikliai, kuriuose degalai dega esant deguonies pertekliui, išmeta nedaug anglies monoksido, tačiau daug anglies dvideginio.Antriniai teršalai – azoto dioksidas ir ozonas susidaro iš benzinu varomų variklių emisijų.Antrinių dalelių dydis būna nuo 0,005 mikronų iki kelių mikronų.
Oro teršalų dalelės pagal dydį yra klasifikuojamos į 3 kategorijas:
· Branduolinė forma (diametras yra mažesnis už 0,2µm.Tai naujai susidariusios atmosferoje daleles, kurių yra daug miestų ore.
· Akumuliacinė forma (diametras 0,2µm-2µm).Tai dalelės, garų kondensacijos ar koaguliacijos metu susidariusiosiš branduolinės formos.Jos yra stabilios atmosferoje, gyvavimo trukmė – 7-30 dienų.
· Stabilios forma (diametras didesnis už 2µm) susidaro erozinių procesų metu – tai dirvos, pramonės, kelių dangos dulkės.Stambiųjų dalelių atmosferoje gyvavimo trukmė yra trumpa.
Antrinės dalelės susidaro cheminių reakcijų atmosferoje metu.Joms priklauso sulfatai, nitratai, angliavandeniliai.Pačios mažiausios antrinės dalelės susidaro fotocheminių reakcijų metu, didesnės atsiranda šioms koaguliuojant bei kondensuojantis.Didesnės pirminės ir antrinės dalelės iš atmosferos greitai nusėda veikiamos traukos jėgos, o mažesnės išsilaiko savaitę ar ilgiau, jos iškrenta nuosėdomis.
Kuo mažesnė oro teršalų dalelė, tuo giliau ji prasiskverbia į kvėpavimo takus.Oro teršalai gali sukelti kvėpavimo takų ligas (bronchitą, bronchinę astmą, plaučių uždegimą), širdies ir kraujagyslių ligas, odos ligas, piktybinius navikus.
Aplinkos oro tarša priklauso nuo naudojamų degalų sudėties.Oro tarša švinu labai sumažėjo, nustojus naudoti šviną benzine.Naudojant bešvinį benziną buvo pradėti diegti katalininiai konverteriai, kurie iš esmės sumažino angliavandenilių, NO× ir CO emisijas, padidino CO2 ir neturėjo įtakos dalelių emisijoms.Nuo 1993 metų visuose naujuose automobiliuose, eksploatuojamuose Europos Sąjungoje, yra įrengiami katalitiniai konverteriai.Iki juos įrengiant, dyzeliu varomi automobiliai buvo laikomi švaresni negu benzinu varomi automobiliai.Pagal Europos Sąjungos normatyvus, angliavandenilių, NO× ir CO emisijos benzinu ir dyzeliniu kuru varomų automobilių turi atitikti tuos pačius reikalavimus.Dyzelinis kuras išskiria didesnes suodžių dalelių, policiklinių aromatinių angliavandenilių ir CO2 emisijas.SO2 emisijoms sumažinti yra naudojamas dyzelinis kuras, turintis mažesnį sieros kiekį.
Pastaraisiais metais aplinkos oro taršai mažinti yra griežtinami emisijų standartai, tobulinama visuomeninio transporto sistema, įvedamas eismo ribojimas.

Namų ūkio išmetamų oro teršalų didžiausią dalį iki 1960 m. sudarė deginamos anglies dalelės. Šiuo metu daugumoje Europos miestų dalelių jincentracija neviršija 30µm/m³. Rytų Europos šalyse , kuriose naudojama rudoji anglis, koncentracijos yra daug didesnės. Dalelių išmetimui mažinti siūloma deginti atracitą specialiose krosnyse, būstui šildyti naudoti centralizuotą šildymo sistemą, elektros energiją arba atsinaujinančią energiją( vėjo,vandens, saulės).

Kitas svarbus oro taršos šaltinis namų ūkyje yra dujinės viryklės, kurios naudojant išsiskiria anglies monoksidas , azoto dioksidas. Jų koncentracijas patalpose galima mažinti atitinkama ventiliacija.

Žemės ūkis labiausiai aplinkos orą teršia amoniaku, kurio emisijos sudaro apie 96 proc. visų amonialo emisijų. Žemės ūkiui tenka 45 proc. metano emisijų, daugiausiai iš gyvulių ir paukščių fermų. Metanas yra priskiriamas šiltnamio efektą sukeliančioms dujoms.

Šiuolaikinės galvijų auginimo ir agronomijos technologijos bei gyvulių koncentracijos mažinimas mažina žemės ūkio daromą žalą aplinkai.

Švarus oras yra santykinė sąvoka, kuria nusakoma oro kokybė, kai teršalų koncentracija neviršija nustatytų ribų ir 95 proc. vusų gyventojų sveikatai turėtų negrėsti pavojus.

Slenkstinis lygis yra mažiausia koncentracija, kurią viršijus gali kilti sveikatos pakenkimai.

Oro tarša yra terminas, nusakantis mišinį kenksmingų medžiagų , kurios egzistuoja gamtoje ar pateko į orą kaip žmogaus veiklos pasekmė ir kelia pavojų sveikatai.

Oro taršos poveikis sveikatai. Teršalai gali patekti į žmogaus organizmą trimis keliais :
· Įkvepiant užterštą orą per plaučius;
· Su maistu per virškinimo sistemą;
· Per odą absorbcijos būdų.

Dažnai keli teršalai patenka į organizmą vienu metu. Taip būna kvėpuojant transporto ir pramonės teršalais užterštu oru.

VI . SAUGUS MAISTAS IR VANDUO

Vanduo yra mitybos elementas. Jis natūralus gamtos junginys, būtinas gyvybei palaikyti. Vanduo sudaro apie 70 proc. žmogaus svorio. Visi gyvybiškai svarbūs procesai , medžiagų apykaita vyksta ištirpus į organizmą patekusioms organinėms ir neorganinėms medžiagoms.To dėka palaikomas osmotinis slėgis audiniuose ir kraujyje , organizmo šilumos balansas, su vandeniu pašalinami medžiagų apykaitos produktai.
Fiziologiniams procesams palaikyti būtina nuolat papildyti iš organizmo pašalintą vandens kiekį.

Vandens kiekis rir kokybė yra svarbiausia problema trims ketvirtadaliams žemės gyventojų. Kiekvienais metai 4 mln. Žmonių pasaulyje miršta dėl nesaugaus geriamojo vandens. Europos regione apie 120 mln. Žmonių , kuriems nuolat tiekiamas mikrobiologiškai saugus geriamas vanduo, yra nepatenkinti vandens kokybe. Vandens tiekimas ir jo kokybės gerinimas yra vienas svarbiausių vietinės valdžios rūpesčių, kuriam spręsti yra būtina vandens šaltinių apsauga nuo taršos.

Vandens tarša yra žmogaus elgsenos ir ūkinės veiklos pasekmė. Vandens teršalams priklauso natūralus žmogaus ir gyvulių medžiagų apykaitos produktai , biologinės išskyros ir cheminės medžiagos , naudojamos žemės ūkyje, pramonėje , buityje. Vanduo gali būti užterštas mineraliniais , organiniais . biologiniais teršalais.

Didžiausią pavojų žmonių sveikatai kelia biologinė vandens tarša. Vandens tarša choleros , dizenterijos, vidurių šiltinės , koli ir kt. žarnyno grupės ligų, virusinių ligų( infekcinio hepatito, poliomielito ir kt) sukėlėjais kasmet tampa apie 500 mln. Žmonių ligos priežastimi. Vandenyje ligų sukėlėjai ilgai išbūna gyvybingi , jie dayginasi ir gali sukelti epidemijas.
Pagal prigimtį vandens tarša gali būti :
· Fizinė – pakilusi temperatūra, dalelės, pakitusi spalva;
· Mikrobiologinė – bakterijos , virusai, pirmuonys;
· Cheminė – mineralinė ( druskos, sunkieji metalai) , organinė ( pesticidai, tirpikliai, angliavandeniai );

Vandens tarša pagal prigimtį gali būti :
· Miestų – buities, kritulių, sąvartynų nuotekos;
· Pramonės – skystos ir kietos gamybos atliekos;
· Žemės ūkio – trąšos, pesticidai , tvartų nuotekos;
Vandens tarša pagal laiką :
· Nuolatinė – nuotekos;
· Atsitiktinė – avarijos nuotekų sistemoje;
· Sezoninė – augalų apsaugos medžiagomis, kelių priežiūros žiemos medžiagomis.
Vandens tarša pagal pasiskirstymą erdvėje :
· Difuzinė- iš žemės ūkio , gyvenviečių;
· Lokalizuota – iš saugyklų , sąvartynų , pramonės;
· Linijinė – iš greitkelių, upių.
Žmogaus ekologija nusako esamą situaciją aplinkos taršos požiūriu ir atsako į klausimą , ar supanti aplinka kelia grėsmę žmogaus sveikatai bei kokių galima laukti pasekmių. Vertinant ekologinę situaciją žmogaus ekologijos mokslo požiūriu yra būtina nusakyti kintamuosius – koks yra cheminis, fizinis ar biologinis taršos dydis bei kokia yra žmonių , gyvenančių ar dirbančių taršos sąlygomis , sveikatos būklė. Tiktai šių dviejų kintamųjų analizė gali apibūdinti ekologinę situaciją žmogaus ekologijos aspektu. Akcentuojama žmogaus sveikata ir skiria žmogaus ekologiją kaip mokslą nuo socialinės ekologijos.

Leave a Comment