Stratifikacija: hierarchija, klasė, luomas, galia

TURINYS

1. Įvadas
2. Hierarchija, stratifikacija ir klasė (pgl. M. Harris, R.A. Rothman)
3. Klasė kaip uždara ir atvira sistema (pgl. R.A. Rothman)
4. Kasta: skirtumai nuo klasės (pgl. L. Dumont, M. Harris)
5. Klasė: grupės ir kategorijos (pgl. R. Jenkins)
6. Klasių konfliktas (pgl. K. Marx)
7. Galios samprata (pgl. P. Bourdieu)
8. Išvados
9. Literatūros sąrašas

1. ĮVADAS

Išgirdę kalbas apie socialinę klasę, kastą ar luomą, dažnai pagalvojame, kad tai jau pasenęs skirstymas, egzistavęs prieš keletą šimtmečių, tačiau net ir XXI amžiuje socialinės klasės yra svarbu.

Visuomenė apibrėžiama kaip socialinių ryšių tarp organizuotų grupių visuma. Mes visi be išlygų essam socialinės būtybės, todėl esame priklausomi nuo visuomenės tam, kad gyventume kaip žmonės. Tai bendras žmogiškos sąlygos aspektas. Kitas aspektas: specifinės grupės žmonių, gyvenančių kartu tam tikrais būdais (angl. ways) – tai skirtingos visuomenės. Šiuolaikinės visuomenės dažnai vadinamos klasių visuomenėmis, suteikiant “klasės” sąvokai platesnę negu marksizme prasmę ir išskiriant žymiai daugiau klasių pagal įvairius kriterijus (A. Dargytė-Burokienė, 1999).

2. HIERARCHIJA, STRATIFIKACIJA IR KLASĖ

Žodis “hierarchija” kilęs iš lotynų kalbos žodžio “hierarchia”, o šis savo ruožtu iš graikų kalbos žodžio “hierarkhes”, kuris reiškia “didysis šventikas”, “kkunigas”. Taigi, akivaizdu, kad jo kilmė bažnytinė. Nepaisant to, šiuolaikinių socialinių mokslų kontekste terminas “hierarchija” neturi jokių užuominų į religiją. Socialinės ir kultūrinės antropologijos enciklopedijoje “hierarchija” apibrėžiama kaip “individų, socialinių klasių ar grupių, klasifikuojamų nuo aukštos iki žemos jų padėties visuomenėje, si

istema”. Tuo tarpu L. Dumont siūlo labiau specifinį hierarchijos apibrėžimą, apibūdindamas holistiniu apimančiojo (angl. encompassing) bei apimtojo (angl. encompassed) santykiu. Anot L. Dumont, hierarchija yra “valdžios kopėčios, kuriose žemesnieji laipteliai tvarkinga seka yra apsupti aukštesniųjų laiptelių”. Galima sakyti, kad jis perfrazuoja Trumpojo Oksfordo žodyno apibrėžimą (“asmenų ar daiktų grupė, pagal padėtį ar klasę esanti viena aukščiau už kitą”).
Klasių hierarchijos ištakų reiktų ieškoti vadystėse ir didelio žmogaus” (angl. bigman) visuomenėse. Tačiau tobuliausios klasinės sistemos atsirado valstybinėse visuomenėse. Beveik per visą stratifikuotų visuomenių evoliuciją priklausomybė klasei, kaip teigia M. Harris, buvo bent jau tokia išraiškinga kaip skirtumas tarp vyro ir moters.
Kiekviena valstybės visuomenė turi bent dvi hierarchiškai tvarkingas klases – valdovus bei valdomuosius. Ten, kur klasių yra daugiau nei dvi, jos nebūtinai viisos viena kitos atžvilgiu yra hierarchiškai išsidėsčiusios. Hierarchinis statusas yra mažai svarbus, kai jis negrindžiamas ekonomine-politine situacija. Išskirta iš religinio konteksto, hierarchija gali būti naudojama rangui apibūdinti, kur visuomenės sluoksniai yra vertinami santykyje su visuma. Tada hierarchija įgauna specialią formą, kuri šiuolaikinėje sociologijoje ir antropologijoje vadinama socialine stratifikacija. Stratifikacija – tai žmonių pasiskirstymas į sluoksnius arba grupes, išsidėsčiusias vertikaliai viena kitos atžvilgiu. Tai “bet kurios socialinės grupės padėtis visuomenės pozicijų hierarchijoje pagal valdžios, nuosavybės, socialinio įvertinimo ir/arba psichinio-psichologinio pasitenkinimo nelygybę” (M. T. Tu
umin, 1967). Akivaizdu, jog žmonių užimama padėtis visuomenėje yra nevienoda: vieni yra aukščiau, kiti žemiau. Pavyzdžiui, galime kalbėti apie skirtumą tarp darbininkų, dirbančių fizinį ir protinį darbą; tuo tarpu šeimos narių stratifikavimas skambėtų tikrai neįprastai. Kaip teigia R. A. Rothman knygoje “Nelygybė ir stratifikacija”, “socialinė stratifikacija turi daug formų, kurios skirtingose vietose ir skirtingu istoriniu laikotarpiu yra skirtingos, tačiau yra trys labiausiai žinomos formos – vergų, kastų bei klasių sistemos”. Jei sociologijos klasikas K. Marksas išskiria dvi pagrindines klases: 1) darbininkus, arba proletariatas, kurie uždirba pinigus parduodami savo darbo jėgą, bei gauna atlyginimą už darbo laiką, ir 2) kapitalistus, arba buržuaziją, kurie pelno pinigus pridedamąja darbo verte, nusavindami ją iš gerovę kuriančių darbininkų, tai šiuolaikinėje visuomenėje yra kur kas daugiau klasių ar socialinių grupių. Knygoje “Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas” pateikiamas socialinės struktūros atspindys, remiantis respondentų naudojamais terminais. Paklausti, ką mano apie šiandieninę Lietuvos gyventojų socialinę struktūrą, respondentai išskyrė šias socialines grupes (viso 15 grupių):
– Valdžia: tai Seimas, Prezidentas bei jį supantys žmonės;
– “Elitas”: tai pirmiausia intelektualusis elitas. Respondentai elitui priskiria verslininkus bei dalį inteligentijos;
– “Inteligentijos likučiai”: žmonės juos gerbia ir vertina jų kūrybinį darbą, bet verčiasi sunkiai, o mokesčių sistema nelabai skatina ar leidžia šį sluoksnį remti;
– “Plikbajoriai”: tai skurdūs intelektualos veiklos “likučiai”, neturintys žemės po savo kojomis”;
– Šiuolaikiniai valdininkai: vi
isi, kurie turėjo aukštus postus ir išlošė permainų metais – gamyklų direktoriai, privatizuotų įmonių atstovai, pan.;
– Valstybės tarnautojai: dirbantys dėl atlyginimo, suduriantys galą su galu;
– “Naujieji turčiai”: dėl palankios ekonominės situacijos staiga iškilę verslininkai bei tie, kurie žino, kaip daryti biznį;
– Verslininkai: iškilę dėl savo žinių, sugebėjimo bei pasiruošimo;
– “Neapibrėžta” prekiautojų grupė: labai besiskiriantys tarpusavyje. Vieni užsiima pačia primityviausia veikla, kiti turintys kvalifikaciją bei specialaus paruošimo reikalaujančios veiklos atstovai;
– “Daug žadančių verslininkų grupė”: tiek Lietuvos, tiek užsienio verslininkai, kurie kurdami biznį besiorientuojantys 10-15 metų į priekį;
– “Skurdžiai”: besiverčiantys iš skurdžių pajamų;
– Ūkininkai ir žemės ūkio darbininkai: dauguma vargšai, nors pagal turimą nuosavybę tarpusavyje skiriasi;
– Darbininkai: “nuskriaustieji”, praradę savo darbus ir tikėtąsias pensijas;
– Vargšai: tie, kurie buvo staigiai nuskurdinti, nes jų darbas tapo nebereikalingas;
– Mafija: grupė, siekianti savo tikslų šiurkščios jėgos metodais.
Pagrindiniai visuomenės skirstymo kriterijai yra profesija ir pajamos. Profesijos reikšmė, kaip sprendžiame iš tyrimo, išreiškiama pagal profesijų prestižo sampratą (“mokytojas dirba mažiau nei statybininkas, bet jo padėtis yra aukštesnė, nei darbininko”). O jei kalbėsime apie pajamas, tai kas turi pinigų – tas jaučiasi aukščiau kitų, nes “jeigu neturi pinigų, vadinasi, esi niekas” (M. Taljūnaitė, 1999).

3. KLASĖ KAIP UŽDARA IR ATVIRA SISTEMA
Klases sąlyginai galime skirstyti į uždaras ir atviras sistemas. Atvirųjų klasių sistemoje žmonės gali judėti aukštyn ir žemyn, nėra jokių formalių ar ideologinių kliūčių žmonėms judėti –

kilti ar kristi. Tavo priklausymas klasei šiuo atveju visiškai nesusijęs su tuo, kokiai klasei priklauso Tavo tėvai. Tiesiog viskas priklauso nuo Tavo pastangų ir sugebėjimų. Tai idealus klasės tipas, geriausiai matomas Vakarų šalių demokratinėse sistemose. “Visos demokratinių industrinių klasių sistemos yra atviresnės nei žemdirbyste užsiimančios visuomenės, kadangi urbanizacija ir industrinė transformacija padidina socialinio mobilumo galimybes”, teigia R. A. Rothman savo knygoje “Nelygybė ir stratifikacija: rasė, klasė ir lytis”. Pavyzdžiui, ankstyvoje industrializacijos stadijoje, perėjus nuo žemdirbystės prie pramoninės gamybos, kaimo darbininkai, taip pat ir smulkiųjų ūkių savininkai gali pereiti į miestiečių darbininkų klasę. To pasekoje daugeliui neturtingų kaimo darbininkų pagerėja darbo sąlygos, pakyla užmokestis. Tiesa, kai kurių, dirbančių miesto įmonėse, užmokestis ir darbo salygos pablogėja, nes jie dirba siaubingomis darbo sąlygomis.

Uždarosios sistemos – tos, kurių padėtis stratifikacinėje sistemoje yra paveldėta ir nekintanti. Sudaromos įvairios kliūtys, įtvirtintos įstatymu, papročiu ar sociokultūrinėmis idėjomis bei tikėjimu. To pasekoje praktiškai nėra galimybių pereiti į aukštesniąją klasę; išimtis galėtų būti nebent “pranašiųjų vaikai”, kaip teigia R. A. Rothman. Uždarosios sistemos populiariausios stabiliose žemdirbystės visuomenėse, kur industrializacijos procesas nėra pageidaujamas. Šios sistemos labai primena kastas, kurias tyrinėjo L. Dumont.

4. KASTA: SKIRTUMAI NUO KLASĖS
Pačia bendriausia prasme kastos apibūdinamos kaip hierarchiškai tvarkingos endogaminės grupės, kuriose narystė yra paveldima ir pastovi (Berreman, 1960). Kastos turi daug panašumų su uždaromis sistemomis bei etninėmis grupėmis. Indijos kastos yra klasikinis kastų visuomenės pavyzdys. Kastų identitetas, visų pirma, atsiskleidžia per religiją, – kastų hierarchija yra induizmo – daugumos indų religijos – neatskiriama dalis. Anot M. Harris, “Indijoje yra religinis įsitikinimas, kad žmonės nėra visi dvasiškai lygūs ir kad dievai nustatė grupių hierarchiją”. Minėtą hierarchiją sudaro keturios pagrindinės būties pakopos – varnos, kurios savo ruožtu yra nustatomos pagal kilmės taisyklę, tai yra, vaikų varna atitinka tėvų varną ir nesikeičia visą gyvenimą. L. Dumont išskiria tris esminius kastų sistemos bruožus, kurie, būtina pabrėžti, yra paremti religinėmis švarumo (angl. purity) kategorijomis:
1. kastų hierarchija, kuri teoriškai remiasi santykiniu švaros laipsniu. Patys švariausi yra brahmanai. Jie skiriasi nuo kastos, valdančios politinę-ekonominę galią;
2. tarp kastų egzistuoja darbo pasidalijimas, kuris baigiasi jų tarpusavio priklausomybe;
3. suteršimas yra užkrečiamas, todėl kasta turi apriboti santykius su žemesniaisiais, jei nori išlaikyti savo statusą. Yra keletas būdų atsiriboti: endogamijos taisyklė, draudžianti tuoktis su žemesniųjų kastų atstovais, bendravimo apribojimai, pašalinimas iš kastos tų, kurie pažeidžia taisykles, kad nesuterštų likusią grupės dalį, bei Neliečiamumo fenomenas, neleidžiantis fizinio kontakto tarp “švarios” ir “nešvarios” grupės.
Reikia pabrėžti ir tai, jog M. Harris išskiria du priešingus požiūrius į indusų kastų sistemą. Jei laikysimės vakarietiško požiūrio, atitinkančio eminį aukščiausio rango kastos požiūrį į žemesniuosius, tai kiekviena kasta ir subkasta turi paveldimą profesiją; kitaip sakant, jų identitetas išreiškiamas per profesiją. Išryškėja darbo pasidalijimas: žemesnės kastos teikia paslaugas aukštesniosioms; savo ruožtu pastarosios žino, jog neapsieis be žemesniųjų kastų, todėl ir nesielgia su jomis neteisingai. Kitas požiūris – iš apačios į viršų – Indijos kastų sistemą daro sunkiai atskiriamą nuo kitų rūšių hierarchinių grupių, tokių kaip klasės ar etninės grupės. J. Mencher teigia, jog “žemiausios kastos nėra patenkintos savo padėtimi gyvenime ir nemano, kad su jomis tinkamai elgiasi aukštesnės kastos” ir “vietiniai džatisai nenuilstamai bando pasigerinti oficialią padėtį”, teigia Carrol. Taigi, kova, per kurią atsiskleidžia identitetas, egzistuoja ne tik tarp klasių (apie tai kalbėsime truputį vėliau), bet ir tarp kastų, beje, kaip ir darbo pasidalijimas. Reikia pasakyti ir tai, jog apibūdinimai kastų arba klasių terminais gali būti naudingi tiriant sudėtingų stratifkuotų visuomenių stuktūras, tačiau jie pakankamai retai charakterizuoja visas svarbias socialinės organizacijos dimensijas, rastas tokiose visuomenėse.

5. KLASĖ: GRUPĖS IR KATEGORIJOS
Anot Berreman, “klasė yra kultūros aspektas, kuriame yra ryškūs skirtumai tarp eminių ir etinių pažiūrų”. R. Jenkins savo knygoje ‘Socialinis identitetas” apibrėžia du klasių tipus: grupę ir kategoriją. Pastaroji – tai klasė, kurios pobūdį ir sudėtį apsprendžia asmuo, apibūdinantis tą kategoriją. Kategorija skiriasi nuo grupės tuo, kad joje nėra ryšių tarp kategorijos narių. Tuo tarpu, grupė – tai klasė, kurios nariai supranta savo klasės savitumą ir veikia vieningai. Taigi, grupė atitinka eminį, kategorija – etinį požiūrį.
Reikia pabrėžti ir tai, jog grupė yra “reali” socialiniu požiūriu. Grupės nariai save atpažįsta ir žino, kad yra tos grupės nariai; kitaip tariant, jie žino, jog tai grupei priklauso, bei yra pripažįstami kitų šios grupės narių. Kategorijai būdinga tai, kad jos nariai gali nežinoti apie savo kolektyvinį identifikavimą. Be to, socialinė kategorija paprastai nėra paslaptis jos nariams.
K. Marx, išskirdamas “klasę klasėje” bei “klasę klasei” ; jis teigė, kad darbininkai savo panašia situacija, panašiais interesais priklauso “class in itself” kategorijai. Tačiau, pagal jį, minėti interesai gali būti realizuojami tada, kai darbininkai susijungia į “class for itself” bei suvokia, kokie yra jų interesai. Tai “K. Marx reiškia darbininkų klasės kaip kolektyvinio istorinio veikėjo iškilimą” (R. Jenkins, 1996). Grupės identifikavimosi procesas skatina, o tuo pačiu ir yra skatinamas klasių kovos. Šio modelio ištobulinimas sąlygoja tai, jog klasių kova negali “tik įvykti” kaip tarpklasinio interesų konflikto pasekmė; ji turi būti sukelta arba sukurta. R. Jenkins tai paaiškina, kad “grupės gali save identifikuoti, kadangi kiti (žmonės) jas suskirsto į kategorijas”. Esmė tame, kad “class in itself” nebuvo tol, kol nebuvo suvokti ir identifikuoti jos bendri interesai. Kategorinis darbininkų klasės kaip “class in itself” su padėtimi bei bendrais interesais sukūrimas – iš vienos pusės, socialistų ir kitų aktyvistų, kita vertus, kaip “pavojingos klasės”, kapitalistų ir valstybės – buvo būtina, nors ir nepakankama sąlyga “class in itself” atsiradimui, taigi, ir darbininkų klasės politikai (jei ne revoliucijai). Prieš darbininkų klasei pradedant veikti kaip klasei, dirbantieji turėjo pripažinti, kad ji – arba jie – yra klasė. Tokiu pripažinimu darbininkų klasė buvo sukurta kaip politiškai efektyvi grupė.

6. KLASIŲ KONFLIKTAS
Nors šiame referate daugiau akcentuoju į šiuolaikinę visuomenę, kalbant apie klasių konfliktus, negalime apeiti K. Marx, kadangi klasių konflikto teorija formavosi pastarojo darbų pagrindu. K. Marx klasių konfliktą vadina klasių kova, teigdamas, jog tai sudaro pačią visuomenės esmę. Klasių kova –tai “kova tarp klasių, kurių interesai nesuderinami arba prieštarauja vieni kitiems.” Klasių kovą galima apibūdinti ir kaip konfliktą tarp klasių, žvelgiant iš komunistinės perspektyvos.
Klasių konfliktas iškyla todėl, kad žmonės pasiskirstę į skirtingas klases pagal jų padėtį ekonominėje sistemoje. K. Marksas pabrėžia ir tai, kad abi klasės – kapitalistai ir samdomi darbininkai – neturi bendrų vertybių, be to, kapitalistai siekia viešpatauti ir išnaudoti darbininkus, todėl šios dvi klasės nuolat konfliktuoja. K. Marx manė, kad klasių kova yra daugelio politinių konfliktų šaltinis. Jis pranašavo, kad išnaudojama klasė sukils, ir revoliucija pakeis visuomenę. Pagal K. Marx teoriją, klasių konfliktas yra varomoji istorijos jėga. Marksizmas moksliškai paaiškino klasių kovą kaip į antagonistines klases susiskaldžiusios visuomenės vystymosi varomąją jėgą, parodė, kad klasinė darbininkų klasės kova būtinai veda į socialistinę revoliuciją ir proletariato diktatūrą, kurios tikslas — panaikinti bet kurias klases ir sukurti beklasę komunistinę visuomenę.
Šiandien žmonės, išgirdę žodžių junginį “klasių kova’’, paprastai atsigręžia į K. Marx apibrėžimą, įsivaizduodami vargšo darbininko kovą dėl geresnio darbo užmokesčio, pragyvenimo bei darbo sąlygų. Galima sakyti, jog K. Marx klasių konflikto teorija gali būti pritaikoma šiandien. Istorija gali pasikartoti, jei vėl ekonomika patirtų nuosmūkį.

7. GALIOS SAMPRATA
Kaip teigia R. Jenkins knygoje “Pierre Bourdieu”, P. Bourdieu laiko galią natūralia jėga – yra “jėgos laukai” – kurie krenta iš viršaus į apačią ir prieš kuriuos yra tik simbolinė pasipriešinimo galimybė, kuri pasmerkiama galutinei nesėkmei. P. Bourdieu manymu, galios įteisinimas vyksta per socialinių resursų kontrolę ir ideologiją – esamo galios resursų paskirstymo ir susiklosčiusios socialinės struktūros traktavimą lyg savaime suprantamų. Resursų kontrolė įgyvendinama kuriant socialinį tinklą: tiesioginius santykius su nedaug žmonių, netiesioginius su kuo daugiau žmonių. Į šiuos santykius žmonės įsijungia per socializaciją šeimoje, mokykloje, klubuose ir kitoje elitinėje aplinkoje, kur jie bendrauja su panašios padėties ir pasiekimų žmonėmis. Šie žmonės dėl savo dominuojančios padėties turi geresnį priėjimą prie ekonominių (geriau apmokamą darbą), kultūrinių (geresnis išsilavinimas), socialinių (labiau panaudojamų kontaktų ir informacijos) galios resursų. Tai didina jų įtaką ir lemia vadovaujančių postų ekonomikoje ar politikoje užėmimą, kas leidžia kontroliuoti ne tik savo, bet ir kitų žmonių galios resursus, išsaugojant savo socialinę padėtį.
Išsilavinimo sistemą P. Bourdieu nurodo kaip vieną iš įteisinimo ir stratifikacijos išsaugojimo sferų. Ši sistema ne tik nesumažina nelygybės tarp tų, kurie ateina iš šeimų su skirtingu socialiniu pagrindu ir kultūriniu lygiu, bet tarnauja reprodukcijai ir šios nelygybės legitimacijai. Čia apjungiami ekonominis, socialinis, kultūrinis bei simbolinis kapitalai, kuris (t.y. simbolinis) galios resursų legitimacijai, anot P. Bourdieu, turi didžiausią reikšmę. Veikėjai, kovoję už savo interesus, už savo vertybių hierarchijos primetimą turi tokią galią, kuri yra proporcinga jų simboliniam kapitalui, tai yra tam pripažinimui, kurį jie gauna iš grupės (Bourdieu, 1993).
Kita galios įteisinimo sritis yra politikos laukas, kuriame galia yra institucionalizuojama ir atsiranda aukščiausio rango valdžia.

8. IŠVADOS
Šiame referate naudojausiR. Jenkins, R.A. Rotuman, M. Harris, L. Dumont , P. Bourdieu, K. Marx veikalais.
Hierarchinis statusas yra mažai svarbus, jei negrindžiamas ekonomine-politine situacija. Naudojama rangui apibūdinti, hierarchija įgauna specialią formą, kuri šiuolaikinėje sociologijoje ir antropologijoje vadinama socialine stratifikacija. Klasių, kurių teorija gali būti vystoma per skirtingas teorines tradicijas, apibūdinimas skiriasi pagal jų narių užimamą padėtį visuomenėje. Tai priklauso nuo turimo valdžios kiekio, atliekamo darbo, pan. Taip pat kalbėjau apie socialinės struktūros atspindį, remiantis atliktu kokybiniu tyrimu, kurio metu respondentai išskyrė 15 socialinių grupių. Kalbėdama apie “Klasė: grupės ir kategorijos” aiškinau pagal R. Jenkins teoriją, kuri aiškina kad požiūris į grupę yra eminis, į kategoriją – etinis. Atvirųjų klasių sampratą R. A. Rothman, kuriuo rėmiausi tai dėstydama, grindžia galimu judėjimu iš vienos klasės į kitą, tuo tarpu uždarųjų klasių padėtis apibūdinama kaip nekintanti. Kastos atsiskleidžia per religiją, jų hierarchija pagrįsta “švaros“ bei “nešvaros“ priešprieša, apie kurią kalbėjau, remdamasi L. Dumont bei jo veikalu “Homo hierarchicus“. Kastos narių judėjimas iš viršaus į apačią ar iš apačios į viršų praktiškai neįmanomas. Kalbėdama apie klasių konflikto teoriją rėmiausi K. Marx . Dviejų pagrindinių K. Marx išskirtos klasės – buržuazijos bei proletariato –aiškinamos per konfliktą, kylantį tarp klasių. Taip pat kalbėjau apie galią, kurios sampratą aiškinau pagal P. Bourdieu. Pastarasis tai daro, atskleisdamas galią per resursus bei jų kontrolę. Tai geriausiai išryškina keturi Bourdieu išskirti bei tarpusavyje persipynę kapitalai.

Manau, kad kalbant apie klasių teorijos aktualumą šiuolaikinėje visuomenėje, reikia pasakyti, jog klasė yra būtina sąvoka socialiniuose moksluose, nes ji yra raktas apibrėžti materialinius interesus, individų gyvenimo šansus bei elgesį. Ne mažiau aktualus ir svarstomas klasių pasiskirstymas, stratifikacija, darbo judėjimas, organizacijos, paremtos klasiniu principu, klasių ekonominė perspektyva.

9. LITERATŪROS SĄRAŠAS

Berger P. L., Luckman T. Socialinis tikrovės konstravimas. Vilnius, 1999.

Brazienė R. Šiuolaikinės stratifikacijos teorijos. Kn.: Sociologija: praeitis ir dabartis. Kaunas: Technologija,

Grigas R. Sociologinė savivoka. Specifika, metodai, lituanizacija. Vilnius, 2001

Liuobikienė I,Guščinskienė J.Palidauskaitė J.,Vaitkienė R. Sociologijos pagrindai. Kaunas. 1997

Liuobikienė I. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika. Kaunas, 2000

Bourdieu, P. 1990. In Other Words. Essays Towards a Reflexive Sociology. Polity Press
Dumont, L. 1980. Homo Hierarchicus. The Caste System and Its Implications. The University of Chicago Press
Harris, M. 1998. Kultūrinė antropologija. Tvermė
Jenkins, R. 1996. Social Identity. Routledge: London and New York
Marx, K.  Engels, F. 1848. Manifesto of the Communist Party.
Rothman, R. A. 2002. Inequality and Stratification: Race, Class and Gender. Socialinis struktūrinimasis ir jo pažinimas. 1999. Vilnius: Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas
http://filo.web1000.com/istorija/ozolas/strp/34.htm
http://en.wikipedia.org
http://allfreeessays.com
http://.www.sociumas.lt

http://www.socforumas.lt
http://www.straipsniai .lt

Leave a Comment