Monopolija lietuvoje

VILNIAUS UNIVERSITETAS TARPTAUTINIO VERSLO MOKYKLA

Ksenija Drozdova,
Marius Andriūnas,
Vytautas Vansavičius,

1BA2 studentai

MONOPOLIJOS LIETUVOJE

Mikroekonomikos referatas

Tikrino doc.dr.N.Minkevičienė

Vilnius, 2007

ĮVADAS

Vienas kraštutinis rinkos struktūros atvejis – tobula konkurencija, kai yra daug pardavėjų. Kitas kraštutinumas – monopolija, kai yra vienintelis pardavėjas. Terminas „monopolija“ yra graikų kalbos kilmės, susidedantis iš dviejų žodžių: „monos“ reiškia „vienintelis“ ir „poleo“ reiškia „parduoti“ [2;214]

Kai rinkoje yra tik viena firma, ji turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį, kurie maksimalizuos jos pelną. Priklausomai nuo įvairių sąlygų, monopolija laikomos įvairios įmonės, kurios vienintelės teikia toos rūšies paslaugas. Lietuvoje monopolinės veiklos įmonių pavyzdžiai gali būti laikomi: „Lietuvos dujos“, tai pat Mažeikių naftos perdirbimo gamykla ir daugelis kitų, nes monopoline veikla gali užsiimti ne tik plataus mąsto veikla užsiimančios stambios įmonės, bet ir net labai mažos, kaip tarkim vienintelė parduotuvė mažame miestelyje.[1;217]

Monopolija rinkoje egzistuoja tuomet, kai yra vienintelis prekių ir paslaugų, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas. Iš to seka, kad monopolistas turi rinkos galią leidžiančią jam kontroliuoti pasiūlos apimtį ir kainas, siekti maksimalaus pelno, be didelio pagrindo biijoti, kad į šaką įeis kita firma, kuri sudarys konkurencija monopolinei firmai.

Išlaikyti monopolinės veikos firmą rinkoje naudinga, ir tam yra aiškus pagrindas – didelis ekonominis pelnas. Tačiau kaip tai atsiliepia paslaugų ir prekių vartotojams? Ar jiems tai taip pat naudinga aptarsime plačiau ši

iame darbe, remdamiesi monopoline veikla užsiimančių įmonių pavyzdžiu Lietuvoje, tokių kaip „Lietuvos dujos“ ar „Mažeikių nafta“.

Darbo tikslas: atskleisti kas yra grynoji monopolija; paaiškinti monopolizacijos veiksnius; suprasti, kaip monopolijos pasirenka parduodamos produkcijos kiekį ir kainą; pateikti monopolijos pavyzdžių Lietuvoje.

(Ksenija Drozdova atliko: titulinį lapą, įvadą, grynąją monopoliją, monopolizavimo priežastis, monopolizacijos veiksnius, taipogi rinko informaciją)

(Marius Andriūnas atliko: „Lietuvos dujos” ir jų monopolinė veikla, „Mažeikių nafta“, Rytų skirstomieji tinklai; taipogi rinko informaciją)

(Vytautas Vansavičius atliko: natūralią monopoliją, monopolinę kainą, monopolijos Lietuvoje, išvadą; taipogi rinko informaciją referatui)

1. Grynoji monopolija.

Absoliučioji arba grynoji monopolija (pure monopoly) – tai toks rinkos sandaros tipas kai yra vienintelis prekių, neturinčių artimų pakaitų, pardavėjas. Šiuo terminu vadinamas ir pats vienintelis prekės pardavėjas ar gamintojas.

Kadangi monopolijos gamindamas ar parduodamas produktas yra tuo unikalus, kad neturi arrtimų pakaitų, vartotojui nėra alternatyvų: jis turi pirkti iš monopolisto arba apsieti be produkto. Jeigu esama pakaitų, tuomet reikia reklamos. Pavyzdžiui, vartotojas gali pirkti briliantą arba išleisti pinigus poilsiui prie jūros. Vartotojui apsispręsti padės įtikinama reklama. Būties prekėms ir paslaugoms, pavyzdžiui, vandeniui, nėra pakaitų, joms reklamos nereikia.

Grynoji monopolija yra abstrakcija. Realiame gyvenime yra labai mažai (jeigu iš viso yra) produktų, kurie neturi pakaitų. Mieste vietinė elektros kompanija gali būti vienintelė elektros energijos pardavėja regione, tačiau elektra, kadangi ji vartojama įvairiems ti

ikslams, turi pakaitų. Jeigu energijos kaina didėja, šildyti vartojama elektros energija keičiama anglimi ar kt. [1;217]

Grynoji monopolija būdingesnė vietinėms rinkoms nei tarpnacionalinėms. Mažuose miesteliuose gali būti vienas dantų gydytojas, vienas knygynas ir pan.

Monopolijos valdžia (monopoly power) yra tuomet, kai firma gali keisti savo produkcijos kainą, keisdama gaminamą kiekį, kurį numato parduot.

Monopolijos valdžios laipsnis priklauso nuo gaminamos produkcijos pakaitų ir jos dalies rinkoje. Monopolijos valdžią turėti gali nebūtinai gryna monopolija. Monopolijos valdžios sąlyga yra ta, kad firmos produkcijos paklausos kreivė turi būti ne horizontali, kaip tobuloje konkurencijoje, o pasvirusi, ir tuomet firma turi galimybę didinti ar mažinti kainą, keisdama gaminamos produkcijos kiekį, kurį siūlo rinkai.[1;218]

Tapti monopolija ir ja išlaikyti nėra paprasta. Įėjimo į monopolinę šaką kliūtys (barriers to entry) – tai tam tikri trukdymai kurie mažina konkurenciją ir neleidžia kitoms firmoms įeiti į šaką.

2. Monopolizavimo priežastys.

Skiriamos keturios priežastys, sąlygojančios vienintelio pardavėjo atsiradimą:

1. Monopolija atsiranda kontroliuojant tam tikrus išteklius. Kai veikianti firma turi reikšmingą patentą ar išimtinę ištekliaus kontrolę, tai naujos firmos nors ir norėtų patekti į veiklos sferą, bet neįstengtų tai padaryti. [2;214]

2. Įteisinta (legalizuota) monopolija. Kartais yra draudžiama daugiau negu vienai firmai pardavinėti tam tikrą produktą. Pavyzdžiui, kartais vienai privačiai autobusų kompanijai suteikiama išimtinė teisė aptarnauti keleivius, važinėjančius tam tikru maršrutu. [2;214]

3. Monopolija atsiranda, susijungiant keletui ga

amintojų. Jeigu įstatymai nedraudžia, tai keletas gamintojų gali susijungti į vieną firmą ir, tokiu būdu, pakelti prekių kainą bei padidinti gaunamą pelną. Taip sukurtai monopolijai, nėra lengva išsilaikyti rinkoje. Aukštos kainos gali privilioti į rinką naujas firmas, t.y. potencialius konkurentus. [2;214]

4. Natūrali monopolija. Tokia monopolija atsiranda tuomet, kai masto ekonomija yra itin svarbus veiksnys, įgalinantis visą duotos ūkio šakos produkcijos apimtį gaminti mažiausiais vidutiniais kaštais vienoje firmoje, o ne dviejose ir daugiau. Pavyzdžiu, gali būti vietinė telefonų tarnyba. Akivaizdu, kad žymiai pigiau nutiesti gatve vieną telefonų liniją, o ne dvi (jeigu būtų dvi telefonų tarnybos). [2;214]

Monopolijos įsigalėjimas iš dalies priklauso nuo to, kaip siaurai yra apibrėžiama rinka. Iš tikrųjų plačiąja prasme kiekvienas gamintojas konkuruoja su kiekvienu kitu gamintoju dėl vartotojo pinigų. Jeigu tu nusiperki naują televizorių, tai tu tuo pačiu atsisakai termostato, mažinančio mokėjimą už naudojamas dujas. Vadinasi, plačiąja prasme, dujų kompanija konkuruoja net su televizorių gamintojais.

Jeigu rinkos apibrėžiamos siaurąja prasme, tai monopolizavimas pasireiškia vietinėje vandens tarnyboje, vietinėje dujų tarnyboje ir vietinėje elektros tarnyboje.

3. Monopolizacijos veiksniai.

Monopolijos susidaro įvairiais būdais. Aptarsime pagrindinius monopolijų tipus, pagal veiksnius, lemiančius jų susidarymą:
1. Natūrali monopolija:
a) tokios monopolijos atsiranda, dėl ribotos žaliavų pasiūlos. Pvz. viena firma kontroliuoja tam tikrus gamtos išteklius (anglį);
b) kai masto ekonomija vaidina itin didelį vaidmenį. Ka

ada gamyba sutelkta vienose rankose, leidžia gaminti mažiausiais kaštais pvz. telefonų linijų tiesimas – pigiau gatve nutiesti vieną telefonų liniją o ne dvi.
2. Teisinė monopolija. Kartais įstatymine tvarka draudžiama pardavinėti daugiau kaip vienai firmai, t.y. kai vienam pardavėjui suteikiama išimtinė teisė (pardavinėti alkoholį – valstybės monopolis) Čia monopolija tampa valstybė. Įstatyminiai įėjimo į šaką barjerai yra valstybės galia suteikta teisė kuriai nors firmai gaminti tam tikras prekes arba teikti paslaugas. Jų yra keletas.

Pirma, firma gali gauti viešą privilegiją veikti tam tikroje šakoje. Konkurentams draudžiama įeiti į tą šaką. Valstybė savo galia apsaugo jos privilegiją gavusią firmą nuo konkurentų ir ji tampa monopolija, pavyzdžiui, pašto tarnyba.

Antra, daugelyje šakų reikalingos centrinės valdžios arba vietinės valdžios licencijos. Jos reikalingos architektams, dantistams, farmacininkams, teisininkams ir pan. Licencijos reikalingos norint įsteigti TV bendrovę. Neturintiems licencijos draudžiama veikla tose sferose. Kuo mažiau bus gavusiųjų licencija, tuo didesnės bus jų pajamos. Teikiant licencijas, sukuriamos monopolinės teisės.

Trečia, patentai arba autorinės teisės suteikia išradėjui išimtinę teisę naudoti išradimą tam tikrą laiką.
3. Monopolija, atsirandanti susijungus keletui gamintojų. Gamintojai gali susijungti į vieną firmą ir taip pakelti kainą, aišku jei nedraudžia įstatymas. Kiek plačiau apie pastarąsias:
Firmų susijungimas gali būti:

1. Horizontalus susijungimas apima įmones, kurios gamina panašias prekes. Susijungus keliems gamintojams, susijungia ir jų rinkos galia. Buvę konkurentai išnyksta, galima didinti kainas ir mažinti gamybos apimtį.

2. Vertikalus susijungimas vyksta tarp įmonių, kurios perka viena iš kitos resursus arba parduoda viena kitai produktus. Pvz. popieriaus įmonė gali susijungti su spaustuve, statybos įmonė nupirkti plytinę.Vertikali integracija gali trukdyti konkurentams įeiti į rinką. Jeigu perdirbimo įmonė integruojasi su pagrindiniu žaliavų tiekėju, potencialūs konkurentai nebegali nusipirkti žaliavų ir nepajėgia konkuruoti perdirbimo sferoje.

Monopolistas, naudodamas vertikalią integraciją, gali “suspausti” konkurentus vadinamųjų tarpinių ir galutinių produktų kainų žirklėmis. Tarkime, kad yra susiliejusi įmonė, monopolizavusi pradinį žaliavų perdirbimą arba pradinę kokio nors produkto gamybos stadiją. Ji gali didinti tarpinio produkto, parduodamo nemonopolizuotiems gamintojams, kainas, bet kartu mažinti kainas galutinio produkto, kurį gamina pati iš savo pusfabrikačių.

Nemonopolizuotos įmonės pirks brangius pusfabrikačius iš monopolisto, o gaminamo produkto rinkoje turės konkuruoti su ta pačia monopolija, naudojančia savo gaminamus pusfabrikačius. “Suspaudus” konkurentus, galima branginti galutinį produktą ir gauti padidintą pelną.

4.Natūrali monopolija

Natūrali monopolija atsiranda tada, kai vienos firmos vidutiniai kaštai mažėja, didėjant gamybos apimčiai, ir kai viena firma gali gaminti visą perkamų prekių kiekį mažesniais vidutiniais kaštais negu dvi ar daugiau firmų. Vadinasi, geriausiai būdas patenkinti rinkos paklausą, – gaminti vienoje firmoje. Tokia gamyba yra natūrali monopolija. [2;216]

Kodėl mažėja kaštai tol, kol nepagaminamas kiekis reikalingas visuminei paklausai patenkinti? Atsakymas gali būti toks: dideli pastovūs kaštai. [2;216]

Aišku, kad vartotojai turės naudos, jeigu gamybos kaštai veikiami konkurencijos mažės. Tačiau ši vartotojui palanki situacija išnyks, jeigu stambi firma pašalins iš rinkos savo konkurentus ir taps monopolija. Jai nerūpės naujų varžovų atsiradimas. Dėka didelio gamybos masto ir žemo vidutinių kaštų lygio monopolija įveiks bet kurį naujai pasirodžiusį konkurentą ir privers jį bankrutuot, jeigu tas mėgins sumažinti kainas. Todėl prekės vartotojui tampa priklausomi nuo monopolijos. Išimtis sudaro tie atvejai, kada vartotojai gali sumažinti pirkimus, išaugus kainai, o taip pat kada vyriausybė imasi reguliuoti kainą.[2;217]

Natūraliąsias monopolijas vyriausybės dažniausiai arba reguliuoja, arba valdo. Šalys taiko skirtingus metodus. Kai kuriuose valstybėse telefono ryšius teikia vyriausybė, kitose – jos reguliuojamos privačios firmos.

5.Monopolinė kaina.

Jei firma turi monopolį, tai nebūtinai reiškia, jog už prekę (ar paslaugą) ji gali imti aukščiausią kainą. Dauguma didžiųjų firmų (korporacijų), turinčių monopolinę padėtį (galią), pelną siekia didinti ne keldamos kainas , o mažindamos kaštus. Tai vykdo:
1) plėsdamos didelio masto gamybą, (masto ekonomijos politika)
2) gamybą sutelkdamos geriausią techniką turinčiose įmonėse
(technologinės pažangos politika);
3) maksimaliai mažindamos kaštus – kaštų ekonomijos politika.

Rizikinga kelti kainą. Monopolistas žino, kad nustatydamas labai didelę kainą,
jis skatins:
1) naujų gamintojų-konkurentų atsiradimą; (naujos firmos sieks įeiti į rinką)
2) substitutų sukūrimą ir vartojimą (bus pradėti gaminti pakaitalai);
3) valstybės įsikišimą.

Ji praras pirkėjus, klientus, paklausą. Visumoje, labai aukštų kainų nustatymas ima veikti monopolijos nenaudai.

Galima daryti išvada: monopolija nors ir turi galimybes diktuoti kainas, tačiau ribotas.
Tad kokia kaina monopolija turi pardavinėti savo gaminius, kad gautų didžiausią pelną: t.y. kas sąlygoja monopolinės rinkos pusiausvyrą. Tam, kad gautų didesnį pelną, monopolija gali pasinaudoti dviem būdais:
1) parduoti daugiau prekių maža kaina;
2) parduoti mažiau prekių aukšta kaina.

Tačiau ji negali parduoti tiek prekių, kiek ji norėtų aukšta kaina. Jei monopolija nenustatys tinkamos kainos, tai kaina susidarys pati veikiant paklausos ir pasiūlos mechanizmui.Paklausa yra už monopolijos kontrolės ribų. Monopolija tegali valdyti pasiūlą ir veikti į kainą. Daugeliu atveju monopolija apsisprendžia parduoti daugiau prekių mažesne kaina, o ne mažiau prekių – didesne kaina.
Kaip pavyzdį galėtume paimti „Lietuvos telekomą“.

Kuomet, fiksuoto ryšio paslaugų vartojimas buvo normalių kainų, o mobilus ryšys kaip pakaitalas pagal kainą, buvo mažai kam prieinamas, telekomas turėjo pakankamai fiksuoto ryšio vartotojų ir gaudavo pakankamai gerą pelną. Tačiau turėdamas savo rankose monopolijos galią, nejuto saiko, keldamas kainas iki tokio lygio, kol jos tapo artimai panašios mobilaus ryšio kainoms. Galbūt ir mobilaus ryšio pardavėjų buvo pasielgta apdairiai, pradėta po truputį mažinti kainas, kuomet telekomas patyrė fiasko. Šiandien telekomas taip pat daro labai daug nuolaidų ir viliojančių reklaminių pasiūlymų vartotojams. Ir nors telekomas vis dar vienintelis fiksuoto ryšio tiekėjas Lietuvoje, tačiau šiandien šalia „Bitės GSM“, „Omnitel“ ar „Tele2“ operatorių paslaugų reklamos mes matome ir „Lietuvos telekomo“ teikiamų paslaugų reklaminius klipus, plakatus ir skrajutes.

Išvada labai paprasta ir vienareikšmė – monopolijos galia taip pat turi ribas, ypač kalbant apie kainas.

Žinoma įdomus klausimas kas apibrėžia ribas, kurios silpnina monopolijos galią ir savivaliavimą kainų nustatyme.

Nustato ar ne monopolija didelę kainą, priklauso ir nuo to ar prekės paklausa yra elastinga ar ne, bei nuo kitų gamybos sąlygų pvz. ar įmonė dirba didėjančio ar mažėjančio rezultatyvumo sąlygomis. Elastinga ar ne t.y. paklausa reaguoja ar ne į kainą.

Jei monopolija, dirbanti didėjančio rezultatyvumo sąlygomis, nustatys didelę kainą, jos produkcijos paklausa mažės, teks mažinti gamybą, didės produkcijos vieneto kaštai. Jei gamintojas sumažins kainą, jo gaminių paklausa didės, ir gautas papildomas pelnas iš papildomos apyvartos (gaunamos didėjant rezultatyvumui dėl mažėjančių vieneto gamybos kaštų) ne tik kompensuos, bet ir viršys pelno praradimą dėl mažesnių kainų. [2;220]
Tai rodo, kad pardavimas didžiausiomis kainomis nebūtinai duos didžiausią pelną.

Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa elastinga (reaguoja ar ne į kainą) ir veikia didėjančio rezultatyvumo dėsnis, monopolinė kaina greičiausiai bus maža, kadangi vieneto gamybos kaštai, gaminant didelį kiekį, mažesni negu gaminant mažą kiekį. Didelė paklausa esant mažai kainai, gali duoti didelį pelną.

Jei monopolijos siūlomos prekės paklausa neelastinga (nereaguoja į kainą) ir nėra tinkamų substitutų, monopolistas turi galimybę nustatyti didelę kainą nekreipdamas dėmesio ir į gamybos sąlygas (t.y. didėjantį arba mažėjantį rezultatyvumą). Tačiau esant substitutams (pakaitalams), monopolija negali labai pakelti kainos , jei aišku ji pati tų substitutų nekontroliuoja. Priešingu atveju didės paklausa substitutams. Kaip ir atsitiko su minėtu telekomo pavyzdžiu.

Net jei nėra substitutų, monopolija, nustačiusi dideles kainas neelastingos paklausos prekėms, gali neišlaikyti tos kainos – gali įsikišti vyriausybė. Apskritai, didelė paklausa, esant mažoms kainoms, leidžia monopolijai gauti pakankamą pelną iš masto ekonomijos. Be to, didelė paklausa skatina gamybos organizavimo efektyvumą. Taigi, peršasi išvada, kad monopolinė kaina nebūtinai yra didelė.

Detaliau apibūdinti teikiamų paslaugų elastingumą padės monopolijos paklausos kreivė. Monopolinės firmos paklausos kreivė slenka žemyn į dešinę, dėl to monopolija turi surasti gamybos apimtį bei kainą, kurios užtikrintų didžiausią pelną. Dėl žemyn į dešinę slenkančios monopolijos paklausos kreivės monopolija gali didinti pardavimų apimtį tik mažindama kainas arba didinti kainas tik mažindama pardavimų apimtį. Kitaip tariant, monopolijai iškyla problema, kaip rasti optimalų kainų ir gamybos apimties derinį, užtikrinantį jai maksimalų pelną.
1 pav. a nubrėžta tobulos konkurencijos firmos horizontali, absoliučiai elastinga paklausos kreivė D0. Firma gali parduoti daugiau arba mažiau prekių, jų kaina dėl to nesikeis. 9.1 grafike b nubrėžtos dvi skirtingo elastingumo monopolijos paklausos kreivės (tiesės formos) D1 ir D2. Paklausos kreivė D1 yra santykinai neelastinga kainoms, o D2 – santykinai elastinga kainoms. Toks pat kainos didėjimas pirmuoju atveju mažiau sumažina pardavimų apimtį nei antruoju atveju.
1 pav. a pavaizduota grynos konkurencijos firmos horizontali paklausos kreivė. Bet kurį produkcijos kiekį firma gali parduoti ta pačia P0 kaina. Grafike b nubrėžtos dvi skirtingo elastingumo monopolijos paklausos kreivės, slenkančios žemyn į dešinę.

1. pav. Tobulos konkurencijos firmos (a) ir monopolinės firmos (b) paklausos kreivės.

Parengė: Marius Andriūnas, Ksenija Drozdova

Monopolijos paklausos kreivės santykinis elastingumas arba neelastingumas kainoms daugiausiai priklauso nuo to, ar yra artimi substitutai (arba pakaitai), ar nėra, taip nuo to, kokios tų substitutų kainos. Nors monopolija yra vienintelė firma šakoje, bet ji kai kuriais atvejais neapsaugota nuo substitutų gamintojų konkurencijos. Esant substitutams, monopolijos paklausa būtų elastingesnė kainoms, o nesant substitutų – santykinai neelastinga.

6. Monopolijos Lietuvoje

Lietuvoje yra nemažai tokių sričių, kuriose vis dar vyrauja monopolijos. Tai elektros, šilumos, vandens, dujų, fiksuoto telefoninio ryšio, geležinkelio pervežimų, miestų visuomeninio transporto sritys.

Vartotojams su monopolininkais bendrauti nėra paprasta ir lengva. Monopolistų paslaugų kainos yra aukštos, kokybė prasta, bendravimas nemalonus, galimybės nebendrauti taip pat dažniausiai yra minimalios.

Aktualus klausimas yra, ką daryti, kad monopolijos neslėgtų vartotojo. Pradėti tenka nuo to, kad ne visi verslai, vadinami monopolijomis, yra vienodai žalingi ir nebūtinai su monopolijomis reikia kovoti. Visiškai akivaizdu, kad vienos vadinamosios monopolijos arba dominuojančios įmonės tiesiog tėra sėkmingiausios savo srities įmonės, lyderio poziciją užsitarnavusios dėl gero darbo. Tokių net monopolijomis nederėtų vadinti, nes jos arba turi akivaizdžių konkurentų, taigi, vartotojas turi pasirinkimą, arba konkurentai tiesiog neatsiranda, žinodami, jog negalės geriau įtikti vartotojui. Tenka tik pasakyti, kad potenciali konkurencija kiekvieną įmonę verčia elgtis taip pat, kaip ir tuomet, kai yra kitas realus konkurentas.

Kita rūšis monopolijų yra kur kas pavojingesnė todėl, kad jų monopolinis statusas yra įtvirtintas teisiškai arba tokios monopolijos proteguojamos valdžios. Pavyzdžiui, teikti fiksuoto ryšio paslaugas, kurias teikia “Lietuvos telekomas” kitiems tiesiog uždrausta; draudžiama arba praktiškai neįmanoma atsisakyti monopolinio savo buto šildymo; neleidžiama įsirengti alternatyvų vandens tiekimą. Panagrinėję kiekvieną labai monopolizuotą sritį, atrastume, kad kiekviena iš jų nėra natūrali monopolija, kaip bandoma teigti, kad natūralumas tėra dirbtinis valdžios įsikišimo padarinys.

Bandant reguliuoti tokias monopolijas dažniausiai atsiduriama aklavietėje, kuomet, nepaisant visų reguliavimų, kainos yra per didelės, kokybė per prasta, o monopolijos, nežiūrint to, skundžiasi, kad negali reguliuojamomis kainomis padengti savo kaštų ir pagalbos kreipiasi į valdžią. Taigi, blogai visiems: ir vartotojams, ir patiems monopolistams.

7. „Lietuvos dujos” ir jų monopolinė veikla

Kas yra „Lietuvos dujos“?

„Lietuvos dujos“ – akcinė bendrovė, kurios veiklos sritis gamtinių dujų pirkimas (importas), perdavimas, paskirstymas ir pardavimas. Bendrovei priklauso dauguma Lietuvoje esančios gamtinių dujų tiekimo infrastruktūros.„Lietuvos dujos“, kaip akcinė bendrovė, registruotą 1995 metais. Bendrovė perėmė ir tęsia nuo 1961 metų Lietuvoje vykdomą gamtinių dujų verslą. Pagrindiniai bendrovės veiklos tikslai yra užtikrinti Lietuvos vartotojų aprūpinimą gamtinėmis dujomis, gamtinių dujų ūkio plėtojimą ir vystymą, saugų gamtinių dujų tiekimo sistemą eksploatavimą. Bendrovė turi racionaliai naudoti savo turtą bei kitus išteklius, siekti pelno, kad būtų užtikrinti akcininkų turtiniai interesai. [3;1]

Šiais, tai yra 2007 metais „Lietuvos dujos“ neaudituotas grynasis devynių mėnesių pelnas – 87,2 mln. Lt, tai 127% daugiau nei atitinkamu laikotarpiu pernai.

Bendrovės įstatinis kapitalas 2000 metais buvo 392 441 593 Lt, iš jo 362 450 452 Lt priklausė valstybei ir 29 991 141 Lt privatiems Lietuvos ir užsienio fiziniams bei juridiniams asmenims. 2000 m. gruodžio 31 d. nuo bendrovės atskyrus jos filialus firmas ,,Suskystintos dujos“ ir ,,Dujiniai įrengimai“ ir jų pagrindu įkūrus dvi atskiras bendroves, AB „Lietuvos dujos“ buvo įregistruota įmonių rejestre (ūkio ministerijoje) su 340 877 835 Lt įstatiniu kapitalu, iš jo 314 827 295 Lt sudaro valstybės kapitalo dalis, likusi 26 050 540 Lt bendrovės įstatinio kapitalo dalis priklauso privatiems asmenims. Valstybei priklausančias akcijas patikėjimo teise praėjusiais metais buvo įgaliota valdyti LR ūkio ministerija, o nuo 2001 m. balandžio 17 d., vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. kovo 28 d. protokoliniu sprendimu, ši teisė perduota valstybės įmonei Valstybės turto fondas.[3;8]

Bendras gamtinių dujų vartojimas Lietuvoje:

2000 metais Lietuvos Respublikos vartotojai suvartojo
2,5438 milijardo kub. metrų gamtinių dujų, arba 13,2 %
daugiau negu 1999 metais (2,2461 mlrd. m3). Šis dujų kiekis,
2543,8 mln. m3, pagal vartotojų kategorijas pasiskirstė taip:
– 1356,0 mln. m3 – energetikos įmonėms (53,3 % viso
Lietuvoje suvartoto dujų kiekio);
– 679,7 mln. m3 – trąšų gamybos įmonei AB „Achema“ (26,7 %);
– 293,4 mln. m3 – pramonės įmonėms (11,5 %);
– 129,9 mln. m3 – gyventojams (5,1 %);
– 63,2 mln. m3 – komunaliniams buitiniams vartotojams (2,5 %);
– 21,6 mln. m3 – žemės ūkio įmonėms (0,9 %). [3;13]

Bendrovės „Lietuvos dujos“ gamtinių dujų tiekėjai AB „Lietuvos dujos“ pasirašė dvi sutartis dėl gamtinių dujų tiekimo 2000 metais:
– 1999 m. gruodžio 16 d. pasirašyta ilgalaikė (6 metų) sutartis tarp Rusijos AB „Gazprom“ ir AB „Lietuvos dujos“
– 2000 m. sausio 14 d. pasirašyta vienerių metų gamtinių dujų pirkimo ir pardavimo sutartis tarp bendros Lietuvos ir Rusijos įmonės UAB „Stella Vitae“ ir AB „Lietuvos dujos“. [3;23]

8. „Mažeikių nafta”

Kai kurie Lietuvos gyventojai mūsų šalį ironiškai vadina „didžia“ naftos šalimi. Tačiau ironija nublanksta, kai peržvelgi, kas pastaraisiais metais vyko Lietuvos „juodojo aukso“ rinkoje. Čia nėra menkniekių – pasaulio galingieji kovoja dėl kiekvieno naftos vamzdelio ar dėmelės. Ir nesvarbu, kur jie būtų: Čečėnijoje, Saudo Arabijoje ar Lietuvoje. Tiesa, Lietuvos (kuri turi vieną nediduką naftos gręžinį ir dėl kurio dantis griežia kaimynai latviai) didžia naftininkų šalimi nepavadinsi, tačiau įdomiausių dalykų dedasi ir čia. Kol aprimusios aistros dėl pačios naftos, kuri glūdi Baltijos jūros dugne, dabar didžiausios kovos verda tarp užsienio kompanijų, kurios valdo mūsų naftos produktų rinką. Ir ši rinka tapo „Mažeikių naftos“ monopoliu. Ši monopolija atsirado todėl, kad naftos produktais (ir benzinu) prekiaujančioms kompanijoms dėl didelių eksporto bei importo muitų yra pigiau naftos produktų nusipirkti iš vienintelės perdirbėjos – „Mažeikių naftos“, nei gabenti iš kitų užsienio šalių. Natūralu, kad mūsų rinkoje dominuoja „Mažeikių nafta“. Šiuo metu degalų kainos pasiekė trijų litų dvidešimt centų (ir vis kyla), o suskystintos dujos 1,74 litų ribą. “Mažeikių naftos” Komunikacijos skyriaus vadovas Giedrius Karsokas teigia, kad naftos kainų prognozes galima sudaryti ne ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui.
“Prognozių iki metų pabaigos negali būti dėl paprastos priežasties – Europos rinkoje egzistuoja pernelyg daug nežinomųjų, lemiančių naftos produkcijos kainą”, – teigia G. Karsokas.

Anot jo, didmeninę bendrovėje pagaminamų degalų kainą nustatoma pagal 10 dienų produkcijos kainų vidurkį Roterdame. O šias kainas jau lemia daugelis pasaulinio masto veiksnių (neramumai naftą išgaunančiose šalyse, naftos išgavimo pokyčiai, naftos produktų paklausa tiek didžiausiose, tiek ir mažiausiose rinkose ir t.t.).

Minimalųjį ES akcizų tarifą Lietuva turės pasiekti per numatytą pereinamąjį laikotarpį. Dyzelino akcizo tarifas iki 2013 m. sausio 1 d. turi pasiekti 330 eurų tūkstančiui litrų (dabar Lietuvoje jis siekia 245,2 eurų). Bešvinio benzino akcizas iki 2011 m. sausio 1 d šalyje turi pasiekti 359 eurus 1000 litrų (dabar – 287,01 eurų).

Vairuotojai kasdien spaudoje ieško lentelių su benzino kainomis, kurios per pastaruosius metus pakilo beveik dvigubai. Lietuvoje dėl šitokio kainų šuolio vairuotojai ėmė labiau taupyti. Tai matydami ir norėdami daugiau parduoti savo produkcijos, „Mažeikių naftos“ vadovai sumažino didmeninę benzino kainą. „Mažeikių naftos“ atstovai skelbė, jog šis atpiginimas turėtų pasijusti ir mažmeniniam vartotojui. Tiesa, atpigus kurui „Mažeikių naftoje“, degalinių tinklų vadovai ne visuomet kreipia į tai dėmesį. Jie neskuba sumažinti kainų. Kai kurie specialistai tvirtina, jog „Mažeikių nafta“ susirūpino ir sumažino kainas, nes pamatė, jog konkurentė bei partnerė – „Lukoil“ – iš Rusijos įveža vis daugiau pigesnio benzino. Tačiau naftos kainos priklauso nuo pasaulinės rinkos, o nafta iš Rusijos brangsta.

Šiuo metu turbūt įdomiausia ir aktualiausia tai, kaip mūsų vartotojams tenka pajusti užsienio naftos magnatų verslo posėdžių aidus. 2006 metais barelis (barelis = 115 litrų) naftos Naftą eksportuojančių valstybių organizacijos (OPEC) susitarimu kainavo maždaug septyniolika JAV dolerių. Dabar ši kaina siekia maždaug dvidešimt aštuonis JAV dolerius ir kyla. [4;18]

Augančios naftos kainos palengvina ne tik vairuotojų pinigines. Nuo to, už kokią sumą parduodamas „juodasis auksas“, priklauso didieji ekonomikos procesai. Pabrangus naftai, kyla kuro kainos, tad padidėja ir kasdieninių produktų kainos. (Pavyzdžiui, pabrangsta sūris, nes jį išvežioti reikalingi pabrangę degalai). O pabrangę produktai didina infliaciją Lietuvoje.

Prekyba nafta – didelis verslas ir dar viena proga pasipelnyti, tik reikia nemažai žinių, bei sugebėjimų jį įgyvendint.

9.Rytų skirstomieji tinklai

Elektros energiją skirstanti ir tiekianti bendrovė Rytų skirstomieji tinklai yra viena iš didžiausių energetikos bendrovių Lietuvoje. 2001 metų gruodžio 31 dieną įkurta AB Rytų skirstomieji tinklai (toliau – RST) skirsto ir tiekia elektros energiją per 727 tūkstančiams elektros vartotojų rytinėje Lietuvos dalyje: Vilniaus, Panevėžio, Alytaus, Utenos apskrityse ir dalyje Kauno bei Marijampolės apskričių. Bendrovės aptarnaujamoje teritorijoje veikia 4 regioniniai padaliniai ir 25 teritoriniai skyriai. RST atsakinga už žemosios ir vidutinės įtampos elektros tinklų priežiūrą ir plėtrą bei patikimą elektros energijos tiekimą klientams bendrovės aptarnaujamoje teritorijoje. 2006 metais RST baigė 4 metus vykdytą bendrovės pertvarkymą ir atnaujino bendrovės ženklą. Per šį laikotarpį pasikeitė bendrovės organizacijos valdymo modelis bei veiklos principai. 2006 metais buvo pilnai suformuota RST įmonių grupė, kurią sudaro AB Rytų skirstomieji tinklai, UAB „Elektros tinklo paslaugos“, UAB „Rytra“ ir UAB „Tetas“ – įmonės, siūlančios įvairias paslaugas energetikos srityje. RST valdo 100 proc. antrinių įmonių akcijų. Visose antrinėse bendrovės įmonėse galioja bendri patikimumo, orientacijos į klientus, efektyvios ir pelningos veiklos siekimo principai. RST siekia tapti geriausia energetikos bendrove Lietuvoje. Link užsibrėžto tikslo žengiama nuosekliai tvirtinant ryšius su bendrovės klientais, partneriais, darbuotojais ir akcininkais. Jie siekia patikimai ir saugiai skirstyti ir tiekti elektros energiją visiems vartotojams bendrovės aptarnaujamoje teritorijoje. RST kasdieniai darbai skirti vienam tikslui – matyti visuomet patenkintus žmones. [5;3-9]

Išvados

Kaip matome iš tikro monopolija negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai: ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Jeigu monopolija nustatys aukštą kainą, ji galės parduoti tik nedidelį produkcijos kiekį. Paklausa, kurią sąlygoja vartotojo elgsena, nulems monopolininko pasirenkamą kainą ir produkcijos kiekį. Gali būti, jog monopolininkas pasirenka kainą, po to vartotojai nustato, kiek jie norėtų produkcijos šia kaina pirkti; arba nusprendžia, kiek gali mokėti už šį kiekį.

Su šiame darbe nagrinėtų monopolinių įmonių pavyzdžiais atsitiktų ar atsitiko visiškai tas pats.
Juk elektros energiją galima taupyti ją keičiant kitu kuru šildymui, virimui, pvz. kaip medžio anglimi, gamtinėmis dujomis ar benzinu.

Naftos monopolis šiandien perkant degalus taip pat jau turi analogų, tai automobilinės dujos, kurių atsiradimas stipriai įtakojo benzino kainas.

Vadinasi monopolijos galia yra ribota ir tai labai gerai prekių ir paslaugų pirkėjams. Nors dažnai viena stambi monopolinė įmonė užtikrina teikiamų prekių ir paslaugų kokybę, bei patikimumą, tačiau pernelyg skaudžiai nukenčia vartotojų piniginė.

Laisvoje visuomenėje dėl monopolio kyla dviejų rūšių problemų. Pirmiausia, monopolis riboja laisvuosius mainus ir jis siaurina individo pasirinkimo laisvę. Antra, monopolis kelia – kaip dabar sakoma – monopolininko “socialinės atsakomybės” problemą. Konkurencinės rinkos dalyvis neturi realios galios keisti mainų sąlygas; kaip atskiras vienetas jis yra beveik nepastebimas, todėl vargu ar galima sakyti, jog jis turi kokią nors “socialinę atsakomybę”, išskyrus bendrąją pilietinę pareigą laikytis šalies įstatymų ir gyventi savo galva. Monopolininkas yra pastebimas ir turi apčiuopiamą galią. Reiktų pasakyti, jog tą galią jis privalo naudoti ne vien savo, bet ir visuomenės interesų labui. Tačiau toks įsitikinimas, jeigu jis taptų plačiai pripažintas, sunaikintų laisvąją visuomenę.

Literatūros sąrašas ir informacijos šaltiniai
1. AB „LIETUVOS DUJOS” 2000 metųveiklos ataskaita. [žiūrėta 2007 – 11 – 05] Prieiga per internetą:
3. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ finansinė atasktaita 2005. [žiūrėta 2007 – 11 – 05] Prieiga per internetą:
4. Mikroekonomika. Kaunas.: Technologija. 2005., 239p.
5. Wonnasott P., Wonnasot R., Mikroekonomika. Kaunas.: Poligrafija ir informatika. 1997.,571p.

Leave a Comment