Sociologijos išsamus konspektas

1 SOCIALINIO POŽIŪRIO Į VISUOMENĘ YPATUMAI

Visuomenę sudaro:
1) biologiniai faktai – pojūčiai, noras;
2) psichologiniai – emocijos, dvasinis;
3) socialiniai faktai – susiję su ritualais, ryšiais;
sociologai domisi tiek ekonominiais, tiek psichologiniais bei socialiniais klausimais. Soc. požiūrio specifiką praturtina spekuliatyviai naudojami 4 požiūriai:
1) Demografija – sociologai dirba su gyventojais grupiuodami juos (lytis, amžius,gyv.vieta);
2) Psichologinis aspektas – sociologijoje aiškinama žmonių elgsena, kuri motyvuoja kažkaip tą elgseną. Mūsų asmeninės svybės, charakteris lemia mūsų elgseną.
3) Socialinis psichologinis aspektas – psichologijoje – individuali asmeninė charakteristika. Soc. psichologijoje nagrinėjama grupinėje veikloje atsirandančios elgsenos normos, vaidmenys. Soc. psichologijos aspektas akcentuoja ir atkreipia dėmesį į tai, jog visas viisuomenės gyvenimas susideda iš tam tikrų elgsenos standartų, vadinamų vaidmenimis.
Kaip su ta charakteristika žmogus telpa standarte – vaidmenyje?
Vaidmuo – socialinis rūbas, kurį mums užvelka kiti (lūkesčiai, prie kurių bandome prisitaikyti).
4) Kolektyvistinis aspektas – bandymas žiūrėti į žmonių santykius tam tikrose grupėse bei kolektyvuose.
5) Kultūrologinis aspektas – atkreipia dėmesį, jog yra tam tikri sąliginumai, reguliuojantys žmonių santykius.
Taisyklės pabrėžia, jog gyvename sunormintą soc. gyvenimą. Prisitaikymas prie buvimo soc. aplinkoje. Taisyklės daro žmogų socialiniu veikėju. (Darome poveikį ir jaučiame poveikį).
TAISYKLĖS:
1) Sankcionuotos k – os normos: jos susijusios su kategoriškais draudimais. Labai įsisąmoninta: neevok, nežudyk, nes gresia bausmė.
2) Sąlyginės normos – nėra bausmės.
SOCIOLOGIJOS TIKSLAI:
1. Rinkti ir kuo išsamesnius duomenis apie soc. santykius bei žmonių tarp. santykius.
2. Labiau profesionalus: gebėjimas surinktus duomenis teoriškai interpretuoti.
Sociologiniai įvykiai: žmonių stebėjimas, profesionalios žinios, geranoriškos interpretacijos.
Svarbu gerai suvokti, kad socialinis gyvenimas yra labai su

udėtingas. Sociologija remiasi kitais mokslais.
1.sociologiniu laikomas toks tyrimo projektas, kuris įvykdo 4-ias jam keliamas sąlygas:
1) duomenys tyrimo metu renkami iš realaus žmonių gyvenimo ir tampa tyrimo faktais;
2) tyrimas visada turi būti struktūruotas; duomenys grupuojami į atskiras kategorijas;
3) tyrimo metu surinktų duomenų skirtumai turi būti interpretuojami arba aiškinami remiantis kokia nors specialia technologine teorija;
4) sociologinio tyrimo reprezentatyvumas; atskiro tyrimo objektas turi leisti daryti apibendrinimus apie visos socialinių santykių struktūros įtaką tiriamam atvejui ir atvirkščiai.

2 Sociologijos objektas ir f-os.

Sociologija – formuoja žmogaus gebėjimą mąstyti apie savo gyvenimą. Tai viena iš galimybių pažinti, ištirti žmonių gyvenimą. Sociologai siekia išsiaiškinti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Labiausiai domina, kas su žmonėmis vyksta kai jie tarpusavy susiję.
Sociologinio tyrimo objektu tampa ne individuuoli žmogaus elgsena, o įtaka vienas kitam kai bendraujam.
Sociologinis objektas yra suusijęs su žmonių tarpusavio sąveikomis.
Sociologiją galima apibrėžti kaip mokslą, tyrinėjanrį visuomenę, o visuomenę siūloma suprasti kaip socialinių santykių, socialinių intelektų ir socialinių grupių sistemą.
Sociologija pasirinkusi savo objektu nagrinėja žmonių gyvenimą.
Visuomenė – žmonių santykių sistema. Tie santykiai nėra asmeniški. Domina santykių tipiškumas.
Visuomenė – didžiulis žmonių santykių kompleksas, tarpusavio santykių sistema.
Sociologijoj žodžio visuomenė reikšmė sunkiai apibrėžta. Svarbu suprasti visuomenę kaip santykių vyksmą tarp žmonių.
Visuomenė sociologijoj apibrėžiama kaip santykių visuma yra pakankamai apibrėžta, kad ją būtų galima analizuoti ar suprasti kaip autonominį vienetą.
Sociologijos paskirtis yra su

usijusi su 3-mis susijusiomis f-jomis, vykdoma 3-is kryptimis:
1) pažintinė kryptis, t.y. užtikrinanti žinias apie skirtingas socialinio gyvenimo sferas, atskleidžia visuomenės vystimosi dėsningumus;
2) taikomoji kryptis yra susijusi su praktinių problemų sprendimu, taip sociologija atlieka 3 f-jas:
a) socialinės kontrolės f-ja, nes soc. Informacija naudojasi įstatymus leidžiančios ir vykdančios valdžios institucijos;
b) sociologinės prognozės f-ja, t.y. sociologija parengia moksliškai pagrįstas prognozes apie socialinių procesų kaitą, apie jų valdymą;
c) ideologinė f-ja, ją sociologija atlieka kai sociologinio tyrimo rezultatais naudojasi politinės partijos arba visos politinės sistemos, kurios pagal tuos rezultatus kuria savo programas, grindžia jas.
3) humanistinė kryptis, tiems kam įdomu sociologija gali pateikti žinių apie save patį, apie grupę, padeda žmogui formuodama jam žmonių tarpusavio santykių supratimą.

3 PAGR. SOCIALINĖS ANALIZĖS LYGIAI

Bandymas aprėpti sociologinį objektą, kuris yra labai platus.
Jų yra du: soc. analizės lygiai. Soc. tiria :
1. Subjektyviąją soc. gyvenimo pusę – kasdienes žmonių sąveikas – mikroanalizės lygis (santykiai tarp nedidelių grupių tarp įvairių kolektyvų).
Mikroanalizės lygiu tiriamas žm. bendravimas kasdieniniame gyvenime, kuris suprantamas kiap interakcija – tarpusavio sąveikos(besikartojančios).
Bandoma soc. reiškinius suprasti ir paaiškinti analizuojant reikšmes, kurias žmonės suteikia reiškiniams, daiktams, veiksmams bendraudami vienas su kitu. Pagrindiniu tyrimų objektu tampa individų socialinė elgsena. Elgsena kiekvieno žmogaus yra reikšminga visai visuomenei. Individo soc. elgsena aprėpia individų motyvus, poelgius ir svarbiausia simbolius ir reikšmes, kurios atsiranda žmonių tarpusavio sąveikoje (mimika, gestai). Reikšmės tu

uri įtakos visos visuomenės stabilumui, ne tik žmogui pačiam.
2.Nagrinėjami objektyvūs žmonių santykius nulemiantys dalykai, tuomet yra makroanalizės lygis.
Nagrinėja objektyvią žmogaus gyvenimo pusę. Ji susijusi su visuomenės sandara. Ta simbolika vartojama tam tikrose specifinėse aplinkose (kareivinėse, politiniuose santykiuose). Makroanalizės lygyje nagrinėjami tokie elgsenos modeliai, kurie padeda suprasti visuomenės pagrindus.
Elgsenos modeliai – didelės struktūros, apjungiančios tokius soc. instinktus: šeima, švietimas, religija, politinė – soc. sistema.
Priklausomai nuo pasirenkamo soc. analizės vaidmens, sociologai yra skirtingai aprašo žmonių buvimą visuomenėje. Makroanalizės lygyje tiriami atskirų visuomenės dalių tarpusavio ryšiai ir jų kaita. Nagrinėjami žmonių elgseną įtakojantys visuomenės struktūriniai padaliniai.

4 Svarbiausios paradigmos sociologijoje

Abiejuose lygiuose nagrinėdami soc. problemas sociologai naudojasi paradigmomis. Sąvoką sukūrė amer. T.Kuhn 1977m. Šis terminas reiškia visų pripažintą mokslinį atradimą, kuris tam tikram laikui siūlo mokslininkų bendrijai problemos išskyrimo ir išsprendimo modelį. Tai tam tikras žiūrėjimo kampas į soc. reiškinį. Sociologija dėl tolerantiško požiūrio į tą patį reiškinį vadinama multiparadigmine – t.y. ji naudojasi keliomis paradigmomis. Multiparadigminė sociologija turi tris pagrindines paradigmas, kuriomis vadovaujasi. Mikroanalizės lygyje, kai siekiama aprėpti asmenis ir jų santykius grupėse naudojama simbolinės sąvokos paradigma (simbolinio interakcionizmo). Šia paradigma yra sprendžiama, kad žmonės į juos supančio pasaulio įtaką negali reaguoti betarpiškai kaip gyvūnai vien per refleksus. Todėl jie būdami žmonėmis sureikšmina juos veikiančius bet kokius stimulus ir reaguoja pirmiausia ne

e į pačius išorinio pasaulio veiksmus, o į jų reikšmes ir simbolius. Tokiais simboliais tampa žodžiai, daiktai poelgiai, veido išraiška ir net atstumas tarp bendraujančių žmonių, t.y. žmonės savo bendravime sureikšmina juos supančius signalus. Šios paradigmos pagr. autoriai: G.C.Homans, H.Garfinkel, E.Hofman. Jų darbais daugiausia remiamasi. Homans pastebėjęs, kad žmonių tarpusavio sąveiką galima suprasti ne šeip sau. Jis kalba apie simbolių atsiradimo, jų atsiminimo, pasikartojimo reikšmę. Bet koks simbolis įsitvirtina žmonių sąveikoje kai jis gauna tam tikrą įvertinimą. Garfinkelio pagr. idėja, kad mes susikuriam tam tikras bendravimo taisykles (ceremonijas), kurios padeda palaikyti kasdieninę sąveiką. Hoffman sako, kad analizuodami mūsų tarpusavio santykius, mes galim pamatyti ne tik simbolius, ceremonijas, bet galim pamatyti, kad t.y. tam tikras teatras. Šis požiūris teigia, kad tarpusavio sąveika rodo ne tik priklausomybę, bet ir norint palikti įspūdį.
Makroanalizės lygyje, kai siekiama aprėpti dideles socialines grupes, visuomenės sluoksnius ir soc. procesus yra naudojamos dvi pagr. paradigmos. Ar akcentuojam visuomenės sandarą, ar jos kaitą, mes remiamės struktūrinio funkcionalizmo paradigma arba soc. konflikto paradigma. Strukt. funkc. paradigmos pradininkas yra H.Spencer. jis visuomenę prilygino gyvam organizmui. Visuomenė kaip ir organizmas susideda iš dalių ir tos dalys turi f – jas. Kuo skirtingesnės dalys, tuo mažiau jos gali būti pakeičiamos viana kita. Kitas autorius pranc. E.Devikheim. jis atkreipė dėmesį į tai ką tos dalys veikia, akcentavo funkcionalumą. Ši paradigma dar vadinama suderinamumo paradigma. Šiuolaikiniai atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad bet koks soc. reiškinys gali turėti ne vieną paskirtį. Parsons, Merton, Davis, jie sakė, kad soc. reiškinių f – jos gali būti dvejopos. Gali būti aiški, suprantama, akivaizdi f – ja ir gali būti nuspėjama, foninė f – ja, dar vadinama latentine f – ja.
Egzistuoja ir disjunkciniai reiškiniai (terorizmas) jie grėsmingi pačiai visuomenei.
Pagr. strukt. funkc. idėjos yra 5:
1. Visuomenėje yra dalių, sujungtų į vientisą visumą sistema ir tos dalys turi paskirtį ar f – ją, ji gali būti akivaizdi ir latentinė.
2. Visuomenės sitemos išlieka patvariomis, nes jų viduje veikia socialinės kontrolės mechanizmas (teisėsauga).
3. Visuomenės dalys nesuderinamos tarpusavyje, vadinamos disjunkcija, bet disjunkciniai visada yra visuomenės įveikiami.
4. Visuomenėje vykstančios permainos yra evoliucinio pobūdžio.
5. Visuomenės vientisumas arba socialinė integracija formuojasi tada, kai visuomenės dauguma pritaria vieningai vertybių visumai.
II – oje makrolygio analizėje naudojama paradigma – socialinio konflikto paradigma. Jos autorius K.Marksas. akcentas į nuolatinį vyksmą. Marksas teigė, kad visuomenės esmę sudaro klasių konfliktas. Jis atsiranda todėl, kad žmonės susiskaidę į klases priklausomai nuo jų padėties ekonominėje sistemoje. Kapitalistai ir samdomi darbininkai yra pagr. buržuazinės visuomenės klasės ir jie negali turėti bendrų interesų, vertybių. Kapitalistai stengiasi eksploatuoti darbininkus ir viešpatauti visuomenėje. Todėl šios priešingos klasės nuolatos nesutaria tarpusavyje. Tas nesutarimas ilgainiui virsta klasių kova. Klasių kovą galima laikyti visų politinių konfliktų pagr. priežastimi. Savo epogėjuje ji perauga į revoliuciją ir tampa visuomenės istorijos varomąja jėga.
Kitas autorius išvystęs šią paradigmą – R.Dahrendorf. jis neigia Marksą, t.y. pagr. Markso idėją apie ekonominį klasių pagrindimą. Jis konfliktų priežastį mato pavaldume. Klasių kovos pagr. priežastis ne ekonominė, o politinė. Pagr. soc. konflikto priežastis yra tai, jog vieni žmonės valdo kitus, todėl pagr. konfliktai kyla tarp tų, kurių rankose yra valdžia, ir tų, kurie jos neturi.
Pagr. idėjomis galima būtų laikyti 5:
1. Bet kurios visuomenės pagr. skiriamieji požymiai yra valdžia, konfliktas ir slopinimas;
2. Visuomeninė struktūra yra pagrysta tuo, kad viena žmonių grupė visada valdo kitą (verslininkai darbuotojus ir kt.);
3. Kiekviena iš tokių grupių turi bendrus interesus (grupinius) ir nesvarbu ar jie yra grupės narių įsisąmoninti ar ne, tačiau skirtingų grupių interesai yra visada skirtingi arba priešingi;
4. Kai žmonės įsisąmonina grupinius interesus, jie gali sudaryti visuomenės klasę arba profsąjunginę grupę;
5. Klasių konfliktas visuomenėje aštrėja, jei visa valdžia sutelkta kelių žmonių rankose, o kiti nušalinami nuo jos visiškai, jeigu tie, kurie neturi valdžios neturi ir galimybės ją įgyti ir jei žmonės gali laisvai telktis į politines grupes.

Skirtumai:
1. SF paradigma akcentuoja soc. stabilumą, o SK akcentuoja soc. pokyčius;
2. T.y. paradigmų objektų samprata skiriasi, SF visuomenė suvokiama kaip patvari ir vientisa, o SK paradigmos objektas – tai visuomenė, kurioje vyksta permainos ir kyla konfliktai. Domina kokios konfliktų priežastys;
3. SF paradigma teigia, kad visuomenę vientisą daro visų visuomenės narių pritarimas vieningai vertybių sistemai, o SK šalininkai mano, kad niekada pilnos santarvės dėl vertybių tarp ž-monių negali būti. Įdomiausia, kaip tokioj situacijoj visuomenė išsaugo save kaip organizuotą derinį.
Reziume:
SF ir SK paradigmas negalima kategoriškai atskirti viena nuo kitos vykdant visuomenės analizę, iš esmės jos yra viena kitą papildančios. Viena tyrinėja akivaizdžią visuomenės tendenciją į stabilumą, o kita – į pokyčius. Visuomenė negalėtų egzistuoti be kai kurių bendrų vertybių ir turi pasiekti tam tikrą integracijos laipsnį, kad ją būtų galima vadinti visuomene. Tačiau tokios visuomenės viduje gali tarpusavyje konfliktuoti grupės inicijuodamos permainas. Nuolatiniai socialiniai pokyčiai būtini kaip visuomenės egzistavimo būdas.
Sociologijos taikomasis pobūdis. Sociologija atsirado ir vystosi vykdydama tam tikrus soc. užsakymus. Sociologijos mokslo vystymuisi reikalingas palankus politinis klimatas. Amerikiečių sociologija 1930m. užsiėmė bedarbyste, 1940/50m. aiškinamas paradigmos vaidmuo, 1960 – studentiški judėjimai, o taip pat kova už politines teises, 1970/80m. sekso problemos, vyro ir moters kaip partnerių santykių problemos, 1990 – tai politikų reitingų tyrimai. Ir šis dešimtmetis: sociologai iškėlė gyvenimo būdo ir sveikatingumo tyrimus.
Lietuvoje pagr. sociologijos vystymosi kryptys:
Visuomenės nuomonės tyrimai, politikų reitingų, lytinės partnerystės tyrimai. Lietuviškos sociologijos tradicijos formavosi atliekant savivaldos atskirus amžiaus tyrimus, elgsenos , gyvenimo būdo ir laiko biudžeto tyrimus. Socialiniai tyrimai visada užsakomieji ir brangūs.
Sociologijos humanistinė paskirtis yra padėti žmogui suvokti, ką reiškia būti žmogumi ir kaip juo būti esant įvairioms situacijoms, kurias sukuria soc. gyvenimo įvairovė.
Sociologija gali būti įdomi aktyvaus intelekto žmonėms, kurie vadovaujasi taisykle – nieko nėra akivaizdaus.
Sociologijos mokslas labai stipriai padeda pačiam žmogaus intelektui vystyti.

9 Sociologinė kultūros samprata. Kultūros struktūra ir formos

Kultūros turinį sudaro daug dalykų:
• Žmonių įsitikinimai
• Jų gyvenimo tikslai ir vertybės
• Įvairiausios jų išraiškos priemonės, kurios yra bendros ir privalomos, nes jos ima reguliuoti žmogišką elgseną
Kultūra suprantama kaip žmonių bendravimo bendra grupinės veiklos sistema. Čia įeina įv. tikėjimai, (religiniai, mistiniai), įv. pažinimo teorijos, žmogiškieji jausmai. Kultūrą sudarantys elementai turi išliekamąją vertę. Egzistuoja įvairios kultūros perdavimo priemonės.
Būdingos žmonėms charakteristikos, nulemiančios kultūros atsiradimą:
1. Išradinga vaizduotė
2. Ilgalaikė priklAausomybė nuo aplinkinių, nuo grupės (Mauglis). Dėl to labai palankiai perduodama kultūra.
3. Žinių perdavimas per ilgalaikę atmintį. Dėl to mes galime susikurti bendravimo sistemą: pašto ženklai, kalbos ženklai ir t.t. Galime informaciją perduoti, priimti, apibendrinti, išanalizuoti.
4. Žmogaus savimonė ir savistaba (kaip mus vertina, kaip mes atrodom)
Svarbu suvokti, kad kultūros vystymosi kelias gali būti suprantamas kaip žmogaus vystymosi biologinis ir soc. asmenybės vystymasis
Kultūros 3 pagrindinės funkcijos:
1) orientacinė – organizacinė. Jei gyvūnų elgsena priklauso nuo instinktų, tai žmonių elgsenos pagrindas – kultūra ir kultūrinės normos. Orientaciją visuomenėje mes išmokstame, o ne paveldime.
2) Socializacijos funkcija (kaip elgtis)
3) Represyvinė funkcija – kultūra baudžia už normų nesilaikymą.
Kultūros įtaką žmogaus elgsenai riboja kai kurie objektyvūs faktoriai:
1) ribotos žmogaus organizmo ir intelekto galimybės;
2) gyvenamoji aplinka;
3) visuomenės poreikis palaikyti tvarką
Kultūrinės bendrybės, universalijos – (būdingos visoms kultūros savybės) visuotinai pripažįstamos vertybės, reguliuojančios žmogiškąją elgseną.
Apie kultūrines bendrybes apie 1960 m. rašė Murdock:
1. šokiai
2. kūno puošimas
3. bendras darbas
4. sportas kaip veiklos rūšis ir treniruoto kūno kultas
5. mokymas kaip procesas
6. pagarba mirusiam
7. svetingumas ir vaišingumas
8. pokštai ir humoras
9. religinis įsitikinimas
10. kraujomaišos tabu

Kalbos vieta kultūroje
Kalbos vieta kultūroje išskirtinė, nes kalba – vienintelis ir patikimiausias informacijos perdavimo būdas. Žinios ir elgsenos taisyklės padeda žmonėms organizuoti soc. santykius. Kalba – priemonė bendrauti, jos pagalba žmonės mąsto, padeda užmegzti santykius, bendrauti.

2 Kultūros struktūra
4 pagrindiniai elementai, sudarantys kultūros struktūrą:
W.Goodenoucht pasiūlė
1 Sąvokos; organizuoja visą

Simboliai; žmogišką patyrimą
Kalbiniai ženklai;

Kad galėtų orientuotis soc. aplinkoje, žmogus turi mokėti žodžių reikšmes. Taip žmonės sugeba atsirinkti iš aplinkos reikiamus daiktus ir reiškinius.
Simboliai – daiktiniai, garsiniai ar vaizdiniai ženklai, apibūdinantys kokią nors sąvoką. Simbolio reikšmė ura socialinė todėl, kad žmonės suteikė jam prasmę, priklausomai nuo to, kokiame soc. konteksto (situacijoje) jis yra naudojamas.
Simboliais gali būti žodžiai, veiksmai, judesiai, mimika, daiktai.
2 Santykiai tarp sąvokų kaip simbolių
Simbolius mes siejame loginiais ryšiais. Simboliai yra 2 rūšių:
a) referentiniai – tokie žodžiai, vaizdai, ženklai, kurie neša inf. protui; jie nurodo kokiai daiktų klasei mes priskiriam objektą.
b) ekspresyviniai – ženklai, kurie neša inf. mūsų jausmui; ženklai, naudojami perkeltine prasme.
Kiekv. simbolis gali būti ir referentiniu ir ekspresyviniu. Viskas priklauso nuo soc. situacijos, kurioje mes linkę jais pasinaudoti.
3 Vertybės gali būti apibrėžiamos kaip visuotiniai įsitikinimai atspindintys tikslus, kurių žmonės turėtų siekti.
Vertybių pagrindu suformuota moralė.
4 Normos ir taisyklės reguliuoja žmonių elgseną, siekiant minėtų kultūrinių vertybių (idealų)
Individai paklūsta kultūrinėms normoms ir reikalavimams, taikomiems žmonių tarpusavio santykiams ne visada laisva valia, o dažnai todėl, kad tie reikalavimai yra palaikomi visos soc. grupės.
Kultūros struktūrą galima apibūdinti: kultūrą sudaro
1) įvaizdžiai, leidžiantys spręsti, kas egzistuoja (supančio pasaulio vaizdai ir įsitikinimai apie jį)
2) kas gali būti (tarpusavio ryšiai)
3) kaip vertinti tai, kas yra ir kas gali būti (vertybės)
4) ką su tuo daryti ir kaip daryti (normos)

3 Kultūra kaip procesas arba vyksmas
Kultūroje galima pastebėti 2 labai priešingas tendencijas:
1) susijusi su tuo, kad naudodamiesi tais pačiais simboliais mes galime sukurti ir išgyventi grupės vienybės jausmą (save identifikuojam su kt. individais). (Kartų konfliktas – tai kultūrinis konfliktas) Tai tendencija integruotis.
2) Naudojant skirtingą kultūrinę simboliką kyla konfliktai tarp grupių. Tendencija į dezorganizavimą. Šios tendencijos slypi kultūros vyksme. Kultūrą mes visada vertiname, tai atspindi 2 pagr. tendencijas.
Kultūrinis etnocentrizmas remiasi 2 dalykais:
1) ksenofobija – kitokios kultūrinės simbolikos baimė
2) stereotipais remiantis nuvertinama kitokia kultūra (durnius – tai čiukčia, suktas – žydas ir t.t)
Etnocentrizmas nėra vien tik neigiama savybė. Tai galimybė išlikti.
Kultūrinis kosmopolitizmas – pasaulėjauta, kai žmogus sugeba atsiriboti nuo tautinių, religinių skirtumų. Tai labai išsilavinusio žmogaus, toleruojančio kt., pasaulėjauta.
Vidurys tarp etnocentrizmo ir kosmopolitizmo – kultūrinis reliatyvumas . Kultūrinius skirtumus galima ir reikia suvokti religiniam, istoriniam, geografiniam. kontekste.
Pačioje kultūroje gali būti dominuojanti kultūra ir subkultūros (specifinis gyvenimo būdas, kuris per įvairesnę simboliką atspindi subkultūros žmonių gyvenimo būdą).
Dominuojanti – paremta tautinėmis tradicijomis, papročiais. Subkultūros susidaro remiantis kriterijais: amžiumi, profesijomis, kilme, pinigais. Savo išlikimui naudoja įv. organizacijų kūrimą.
Yra deviantinių (iškrypėliškų) subkultūrų, tai grupės žmonių, kurios nukrypsta nuo natūralių visuomenės normų (nudistai). Šios subkultūros gali būti narkomanai, neigiantys savisaugos, sveikatos vertybes, iškelia asmeninę laisvę, savą apsisprendimą. Homoseksualai turi visai kt. normas. Šios derviantinės subkultūros nekelia visuomenei jokios grėsmės, jeigu jie nenaudoja jokios prievartos. Kontrkultūrinės grupės kelia grėsmę, nes jos kėsinasi į įprastas vertybes (satanistai, teroristai).

Kultūroje galima pastebėti tam tikrų soc. konfliktų. Galimi trejopi konfliktai:
1. Kult. Konfliktas kaip anomija – toks soc. reiškinys, kai, esant neaiškioms kultūros normoms, prasideda kultūrinis skilimas. Tai vertybių persivertimas.
2. Kultūrinis vėlavimas arba atsilikimas, kai materialinės kultūros rezultatai yra labai dideli, o adaptyvinė kultūra dar nesusikūrė.
3. Kultūrinė difurija (svetimos kultūros įtaka) – atviros visuomenės požymis. Gydo nuo etnocentrizmo, tačiau gali pagimdyti ir anomiją.

10 Socializacijos procesas ir jo komponentai. Pagrindiniai socializacijos tarpsnių ypatumai

Socializacija – priemonė arba būdas, kurio pagalba žmogus įeina į visuomenę, žmogaus tapsmas visuomenės dalimi
Socializacija galima suprasti kaip procesą, kurio metu individas įsisavina kultūrines normas ir vertybes tos visuomenės, kurios nariu jis tampa.
Socializaciją nagrinėja etika, soc., psichologija, pedagogika ir kt. Socializacijos teorijų iš soc. pusės pradininkas G.Tarde. Tai mokymas apie internalizaciją (gebėjimas laikyti grupės požiūrį savomis). Internalizacijos procesas, pagal Tardą, organizuojamas mėgdžiojimo principu. Visi žmonių santykiai atitinka mokytojo ir mokinių santykių tipą.mėgdžiojimo principas sustiprinamas grynai socialiniais faktoriais:

Pripažinimas

Pagarba

Nauda
XX a. pradžioje nuo pasiūlyto Tardo mėgdžiojimo principo bandoma aiškintis gilyn. Šiuolaikinės socializacijos sampratoje akcentuojama tai, dėl ko mėgdžiojimas vyksta.
T.Parsons siūlo socializaciją kaip socialinių vaidmenų mokymąsi, kuris vyksta įsisavinant šiuos vaidmenis:

Lyties

Amžiaus

Profesinius
Soc. vaidmuo – komplektas pareigų ir teisių, kurias visuomenės nariai įgyja dėl savo vietos tarp kt. narių.
Socializacija vadinama ta dalis asmenybės tarpsnio proceso, kurios metu formuojasi labiausiai paplitusios ir bendrai pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios socialiai organizuotoje veikloje, kurią reguliuoja visuomenės vaidmenų struktūra.
Pasak Parsono. soc. vaidmenų mokymasis vyksta imitacijos principu. Imitacija prasideda vaikystėje (nesąmoningai), vėliau – imitacija žaidimų pavidalu iš pradžių mažose grupelėse, vėliau didelėse. Socializacijos teorija labai svarbi soc., nes ji leidžia įsivaizduoti, kaip vyksta žm. integracija į visuomenę. Žmonės jaučia visuomenės spaudimą.
Socializacija iš vienos pusės labai palanki visuomenei, o iš kt. pusės tai labai svarbu ir asmeniškai kiekvienam. Socializacijai patingai svarbus šeimos vaidmuo. Šeima – pagrindinis pirminės socializacijos organas. Šeimoje susiklosto fundamentalios asmenybės motyvacijos nuostatas. Lytinių vaidmenų išmokimui t.b. pilna šeima.
Socializacijos mechanizmą aktyviai tyrinėjo Z. Froidas. Socializaciją garantuoja du mechanizmai:
1 atpažinimas ir vertinimas;
2 vertybių įsisavinimas
1. paremtas principu – “malonumas arba kančia“. Žmogus , imituodamas jam brangių žmonių elgesį, yra arba baudžiamas arba skatinamas. Šis mechanizmas veikia imituojant, mėgdžiojant suaugusius ir sutapatinant save su jais.
2. Vyksta, kai formuojasi super ego – asmenybės dalis, kuri padeda save identifikuoti su vienu iš tėvų, ne tik vyr. ar mot. giminės pavidalu, bet kaip tėvo ar motina.
Socializacijos metu atsirandarecetyvai arba deviantinė elgsena, kuri nukrypsta nuo visuotinai priimtinų elgsenos normų. Deviantinė nuostata formuojasi pirminės socializacijos metu, todėl jos pavyzdžių reikia ieškoti šeimoje.
Deviantinės elgsenos pradžių galima rasti apribotose aplinkose. Pvz. Berniukų ar mergaičių gimnazijos.
Deviantinė elgsena gali atsirasti dėl to, kad socializacijos dalyje, žmogus pajuto stiprų nepasitenkinimą. Save ir tą įspūdi užtvirtinti padėjo netinkamas auklėtojas ar socializatorius.
Socializacija – visą gyvenimą trunkantis procesas, kurio metu žmogus tampa socialine būtybe, galinčia prisitaikyti prie įvairių socialinių situacijų skirtingai gyvenimo periodais.

Socializacijos procesai
1. mokymasis būti žmogumi, soc. būtybe;
2. tuo pačiu metu vykstantis asmenybės formavimasis .
1. socializacija kaip mokymasis gali būti apibrėžiama kaip žmogiško elgesio pagrindų mokymasis socialinėje aplinkoje, jo metu įsisąmoninama ir perduodama iš kartos į kartą. Jie aktyviausiai vyksta vaikystėje. Tai vyksta dviem kryptim: ekstensyvioji (kiekybiška), gaunam daug žinių; intensyvi (kokybiška) žinios gilinamos.
Socializacijos turinys – pagrindiniai soc. gyvenimo dalykai, žmogaus gyvenimo ABC. Apie tai, kas yra žmonės, ko galima iš jų tikėtis, kaip jie turi elgtis mažose ir didelėse grupėse ir kaip jie turi bendrauti.
Penki pagrindiniai socializacijos turinį sudarantys dalykai:
1. kalba
2. įgūdžiai ir mokėjimai
3. elgesio taisyklės (mokomės galvoti apie poelgių pasekmes)
4. siekiai (kuo būti, kokiu būti)
5. vaidmenys verčia elgtis taip, kad pateisintume socialinius lūkesčius.
Socializatoriai dar vadinami socializacijos agentais. Kiekvienas žmogus yra socializacijos objektas.
Pirminiai pagr. socializatoriai – tėvai. Svarbu, kad šeimoje būtų daugiau vaikų. Idealiausia – 3 vaikai arba 2 skirtingų lyčių.
Bendraamžiai paauglystėje nukonkuruoja tėvus. Dažniau vienturčiai vaikai, nes jie šeimoje neturi bendraamžių.
Dažnai konkuruojančiu socializatoriumi tampama žiniasklaida. Ji nugali tėvus.
Stiprūs socializatoriai:

Žiniasklaida

Reklama

Religija, sektos

Menas

Literatūra

Kinas
3 pagr. socializacijos etapai
1. Vaikystė
2. Paauglystė
3. Suaugusiojo socializacija
1 g.b. vykdoma 2 skirtingais modeliais:
• socializacija slopinant (apribojant)
• socializacija dalyvaujant (leidžiant rizikuoti, negąsdinant, badymų ir klaidų principu)
2 Čia akcentuojama savivoka. Ieškoma, kaip save išreikšti. Vaikas ima suprasti, kad socializatoriai elgiasi priešingai, nei liepiama daryti jam. Viršų ima bendraamžiai, kurie siūlo tam tikras sąlygas, su kuriomis priims į savo grupę. Paauglystėje svarbu būti grupės nariu.
3 Šis etapas neturi pabaigos. Čia vyksta asmeninių bruožų derinimas su įsisavintomis normomis ir elgesio taisyklėmis. Svarbiausia problema – atitikimas vaidmenims. Vaidmenys keičiasi su amžiumi, lūkesčiais, pomėgiais ir kt.
Čia yra 2 kertiniai dalykai:
1 tėvystės socializacija (nebūtinai kraujo ryšys, susiję su vaikų poreikiu)
2 profesinė socializacija

1112 Socialinė sąveika kasdieniniame gyvenime. Socialinės situacijos apibrėžimas/ socialinė sąveika kaip mainai

Socialinė sąveika – veikimas atsižvelgiant į kitus žmones, esančius daugiamatėje socialinėje erdvėje. Socialinė sąveika yra nagrinėjama 2 lygiais: mikrolygyje, makrolygyje
Soc. sąveika mikrolygyje yra mūsų kaip individų kasdieninis bendravimas. Soc. veikėjai veikia kaip individai.
Soc. sąveika makrolygyje leidžia pamatyti, kad mums daro įtaką sąveikaujant tai, tai kad mes atstovaujam tam tikras grupes. Mes nesam nepriklausomi veikėjai, o kažkokios grupės atstovai.
Kasdieninė sąveika yra valdoma per soc. organizaciją, kurią galima suprasti kaip tam tikrą socialinę struktūrą, kuri pasiūlo daugybę stabilių ryšių kaip individų modelių (elgsenos technologija). Soc. organizacija įtvirtina daugybę modelių, pagal kuriuos mes sąveikaujam ir tų modelių buvimas leidžia teigti, kad realybėje individai sąveikauja drastiškai, o stebimi visuomenės kuri vardan savo stabilumo ir soc tvarkos reikalauja, kad visi individai elgtųsi atitinkamai nustatytoms konstrukcijomis, taisyklėmis.
Tam kad būtų vykdoma socialinė sąveika reikia kad visuomenėje egzistuotų 3 pagrindiniai faktoriai įvaldyti kontaktų chaosą :
1. visuomenėje egzistuojanti normatyvinė tvarka ( t.y. kultūra), kuri padiktuoja soc veikėjams kokios yra vertybės visuomenėje, kokių normų siūloma laikyti ir kokios yra pagrindinės elgesio taisyklės.
2. Socializacija, kurios metu mes buvome supažindinti su normatyvinė ir priversti paklusti tiems apribojimams.
3. Faktas kad mes esame vienas nuo kito priklausomi. Tai prieštarauja asmens laisvei.
Visuomenė sukuria ištisą socialinės sąveikos kontrolę, priežiūrą.
Soc sąveika yra aptariama priklausomai nuo to, kas jos metu yra labiausiai akcentuojama ( ar jos reikšmė, ar aplinkybės ar patys veikėjai). Priklausomai nuo to, kas sureikšminama, yra 2 pagr. soc sąveikos mikrolygyje interpretacijos :

1. reikšmės aiškinimas per simbolius

2. galima paaiškinti kaip mainus
1. Simbolinė sąveika galima suprasti kaip žmonių bendravimą užuominomis, gautomis vienas iš kito arba iš situacijos. Kaip atskiro individo elgseną nulemia tai, kaip suprantama situacija.
1) kaip soc sąveikos metu individai apibūdina vienas kitą
2) kaip soc sąveikos metu apibrėžiama soc situacija
Soc sąveiką kaip simbolinę sąveiką pirmasis pasiūlė nagrinėti Herbertas Blumeris. Rašo :

Kasdieniniuose kontaktuose individams yra būdingas gebėjimas naudotis simboliais, kuriais jie prisistato kitiems soc veikėjams ir aiškinasi sau kitų veiksmus jų pačių atžvilgiu.
Simbolinė paradigma yra paremta 3 pagrindinėmis prielaidomis :
a) individai veikia atsižvelgdami į tai, kokie reikšmingi jiems patiems žmonės, įvykiai ar objektai, bet jie neturi manyti, kad kitų supratimas būtinai bus toks pats.
b) Reikšmių, kurias pateikiame įvykiui, žmogui ar objektui slypi ne juose pačiuose, o atsiranda soc sąveikos procese. Tą reikšmę atrasti gali padėti kitų žmonių nuomonė.
c) Reikšmės, kurias mes suteikiam yra nuolatos peržiūrimos; vyksta nuolatinė simbolių reinterpretacija.
Simbolinei sąveikai didelę įtaką daro aplinkybės, kurių metu sąveika vyksta. Soc. situacijos supratimas dažnai padiktuoja simbolių supratimą.
Soc situacija – aplinkybės, apibrėžtos laike ir erdvėje, kuriose vyksta individų kontaktas. Tų aplinkybių supratimas nulemia sąveikos pobūdį.
Kuo sudėtingesnės aplinkybės tuo sunkiau nuspėti būsimų santykių eigą.
Situacijos suvokimas gali būti vienodas, sudaroma grupė žmonių šiuo pagrindu, žmonės įgyja grupės vienybės jausmą.
Socialinė sąveika labai dažnai gali nulemti situacijos tipiškumas dažnai įvykstančios, standartinės situacijos. Huserlis ir Ščiucas apibūdino šią situaciją savaime suprantamu pasauliu.

Kaip vyksta socialinė sąveika
Žmonės būdami sąveikos veikėjais visada siekia soc. situaciją apibrėžti kaip atitinkančią jo asmeninius interesus. Todėl norėdami kūrybiškai, įtakoti situaciją, žmonės ne tik naudojasi tipiškomis situacijomis, privalomomis taisyklėmis, bet dar ir stengiasi sudaryti apie save gerą įspūdį kitam sąveikos veikėjui. Soc sąveikos metu mes naudojamės: etiketo taisyklėmis.
Į soc sąveiką galima pažvelgti Irmingo Holfmano pasiūlytu požiūriu. Tai – bandymas detaliau ieškoti priemonių, kuriomis nmes vadovaujamės sąveikaudami tipiškose situacijose kuriant savo įvaizdį. Šią idėją Holfmanas vysto 4 pagrindines soc sąveikas kaip dramą atspindinčiais aspektais:
1. Socialinį gyvenimą galima įsivaizduoti kaip susidedanti iš atskirų epizodų. Socialinę sąveiką – proginis bendravimas
2. Šitie epizodai turi sceną ir užkulisius. Priklausomai nuo to scenoje ar užkoliuose vyksta epizodas, socialinė sąveika vyksta skirtingai.
3. Situacijos valdymas. Stengiantis išsaugoti įspūdį apie save. Čia pateisinamas net falšas, nes tai žmogui naudinga.
Stigma turi ir atvirkštinį poveikį žmogui gavusiam stigmą. Žmogus yra suniekinamas visam gyvenimui ir kartais ta stigma tampa žmogaus gyvenimo būdu. Žmonėms sunku integruotis į visuomenę todėl gavę stigmą žmonės taip ir elgiasi. Kiti socialiniai veikėjai nesudaro galimybių elgtis kitaip. Stigmuoti žmonės dažnai išgyvena depresija, neurozę.

3 Socialiniai mainai
Galima į socialinę sąveiką pasižiūrėti kaip į mainus. Ji buvo aprašyta Blau, kuris siūlė įsivaizduoti socialinę sąveiką, reguliuojamą tam tikros asmeninės naudos intereso. Todėl soc mainuose soc veikėjas visada stengiasi būti pranašesnis už kitus. Soc sąveikoje kaip mainuose žmogus visada tikisi daugiau naudos negu pats įdeda savų pastangų. Tipiškas sandorio variantas.
Soc sąveikoje galima pastebėti idėją: aš tau – tu man. Soc sąveikoje mes keičiamės jausmais, daiktais, idėjomis norint naudos. Tie mainai gali būti laikino pobūdžio (padeda tikėtis, kad jam ateitį kas nors padės), pastovaus pobūdžio (su seniūnu).
Soc mainai dažniausiai įgyvendinami per socialinius vaidmenis o tam padeda svarbūs soc veiksniai, kaip: išoriniai reguliatoriai: prestižas, savigarba, aplinkinių pritarimas. Vidiniai reguliatoriai: atlygio troškimas, tarpusavio įsipareigojimai, pasitikėjimas vienas kitu.
Žmogus turi padėti tam, kas jam padėjo ir būti dėkingas už tą pagalbą. Tokie įsipareigojimai yra palaikomi vadinamo sandorio dalyvių.

13 socialinė padėtis ir vaidmuo. Identito samprata

Socialinė integracija – gebėjimas sukurti kuo > reikšmingų santykių visokio dydžio grupėse, dalyvauti įvcairiuose bendrijose, suvokus save kaip bendruomenės dalį, kaip grupės narį (kaimyną, draugą).
Žmogaus gebėjimą integruotis padeda vaidmenys
Vaidmenų teorija pasiūlo Meston ir Lipton. Vaidmenų teorija padeda suprasti, kaip atskiras individas integruojamas į visuomenę grupės lygyje. Vaidmenų teorija siūlo įsivaizduoti žmones, atstovaujančius įvairias grupes.
Pagrindinis vaidmenų teorijos klausimas: kaip visuomenėje užimama padėtis ir vaidmuo būdami sudėtinėmis didesnių soc struktūrų dalimis, įtakoja individų elgseną?
Siekis – noras, primestas individui visuomenės, užimti tam tikras pareigas visuomenėje, atsižvelgiant į lytį, kilmę, profesiją, padėtį visuomenėje.
Kasdieninius žmonių kontaktus nulemia tai, kokią padėtį jie užima visuomenėje. Soc padėtis yra statika. Su jos pagalba mes įgyjame tam tikras pareigas. Soc padėties turėjimas išreiškia žmogaus būvima soc visuomenės nariu.
Soc padėtis gali būti keleriopos (priklausomai nuo kriterijaus)
Padėtis gali būti labai aiški (standartinė) (pagal profesiją).
Kai kurias padėtis mes gauname jau gimdami, jos priklauso nuo mūsų pasitenkinimo ja (lyties padėtis, rasinė padėtis) Netgi įgimtą padėtį žmonės linkę peržiūrėti.
Įgimtos padėtis labai dažnai tampa šeimininko – dominuojančiomis – padėtimis. Ši padėtis dominuoja visuose gyvenimo sferose.
Įgyjamos padėtis gali būti pasiekiamos su labai daug asmeninių pajėgų, konflikto su visuomenės nuomone. Įgyjamos padėtys dažniausiai siejamos su profesija. 20 a pabaigoje karjera ir profesija tampa dominantėmis.
Užimdamas padėtis žmogus turi atlikti vaidmenis – teises ir pareigas, kurias diktuoja užimama socialinė padėtis.
Merton: žmogus gyvenime turi atlikti kuo pilnesnį vaidmenų rinkinį.
Kuo vaidmenų daugiau tuo žmogus yra daugiau integruotas. Jei žmogui trūksta soc situacijos padiktuotų vaidmenų jis gali net įgyti tam tikrą kompleksą (senmergystė).
Vaidmenų poveikis mūsų gyvenimui gali būti analizuojamas apžvelgiant tris esminius dalykus:
1 kaip vaidmuo yra priskiriamas. Dažniausiai tai siejama su pasiekta padėtimi profesijoje. Vaidmenų pagalba gaunamos teisės, kurios gali virsti privilegijomis.
2 Kiekvienas iš mūsų vaidmenį suvokia (prisiima vaidmenį) mes prisiimame vaidmenį ir atitinkamai elgiamės.
3 Kokį poveikį pačiam individui turi vaidmens atlikimas. Noras patenkinti lūkesčius, kuriuos visuomenė kartu su vaidmeniu deleguoja, gali tapti našta, tada galimi keli keliai: a simuliavimas, kai kurių vaidmenų b atsirinkimas svarbiausių vaidmenų. Vaidmuo – visuomenės standartas, kuriems mes priversti paklusti.
Kaip aš save suvokiu kaip socialinį veikėją, kaip mane kiti supranta kaip soc. veikėją?
Socializacija kaip savivokos formavimasis yra būtina, norint išsaugoti originalumą ir unikalumą. Savivoką galima apibrėžti kaip savęs tapatinimą, savęs supratimą kaip objekto (įsivaizdavimas savęs kaip savarankišką stebimos būtybės).
Savivoka susideda iš dviejų dalių:
1. susitapatinimo;
2. savęs vertinimo.
Tai sugebėjimas atsakyti į du klausimus: kas esu? Koks esu?
Savivoką formuojant priskiriame save prie kitų žmonių, susitapatinę pradedam save vertinti. Formuojame savo požiūrį į save, bandome įsivaizduoti, kaip apie mus galvoja kiti.
Savęs vertinimas yra susijęs su:
a) sugebėjimais kuriuos atrandame,
b) vertės pojūčiu (kokius sugebėjimus labiausiai vertiname, ar vertina kiti).
Socializacija gali vykti tik socialinės sąveikos metu, kai darome vieni kitiem įtaką.
Socialinėje aplinkoje nuolat formuojasi žmogaus savivoka. Apie tai daug rašė daugybė autorių.
Socializacijos kaip savivokos teorijos:
1. Ch.H.Coolye teorija – veidrodinio “aš“ teorija. Veidrodinis “aš“ – tai tie pojūčiai, kuriuos mums sukelia kt. žmonių reakcija į mus, jų nuomonė apie mus.
2. G.H.Mead sako, kad mes savivokos formavimosi metu mokomės pažiūrėti į save iš šalies. Pagal jį savivoka susideda iš “I“ ir “me“. “I“ – spontaniškas, “me“ – įgytas socializacijos metu. “Me“ slopina “I“.
3. S.Freud savivokos formavimasi siūlo suvesti į tam tikras stadijas, kurios priklauso nuo erogeninių zonų.

Pagr. 4 etapų pavadinimai:
1) oralinė (malonumas patiriamas per burną)
2) analinė
3) falinė stadija (kūdikiai save priskiria tam tikrai lyčiai su tam tikru pavydu)
4) lytinės brandos stadija
ID – lytinis ir agresijos pradai, atitinkantis visuomenės reikalavimus “aš“.
EGO – slopinantis Idą
SUPER EGO – suderintas, atitinkantis visuomenės reikalavimus “aš“.
4. Akcentuojama socializacija kaip mokymąsi. Tampame visuomenės nariais, nes yra tam tikri periodai. Rašė apie tai J.Piagel. Jis laikomas pažinimo vystymosi teorijos autoriumi.
Esmė :
Besimokantis suaugusiųjų pavyzdžiu elgtis vaikas yra aktyvus veikėjas, fiziškai ir intelektualiai analizuojantis pasaulį, formuojantis pasaulio ir savęs jame supratimą. Rinkdami inf. apie aplinką pereiname 4 vystymosi etapus, kurie įtakoja pačių savęs supratimą.
1) etapas – sensomotorinis etapas arba jutiminis judėjimo etapas, yra paremtas 5 žmogaus pojūčių informacija (pirmi du metai)
2) loginio matematinio mąstymo pradžia arba priešveikiminis etapas (2-6 metai. Jo metu aktyvus kalbos vystymasis, gebėjimas atsirinkti ir formuoti simbolius. Svarbu turėti atmintį , išlavėja atmintis. Svarbu su vaikais kalbėti daug ir nevaikiška kalba.
3) Konkrečių operacijų arba konkrečių veiksmų etapas (iki 12). Formuojasi abstraktūs sugebėjimai. Imami suvokti priežastingumo ryšiai, daiktai imami grupuoti į atskiras sistemas pagal bendras tipines savybes.
4) Formaliosios logikos etapas (formalių veiksmų) (iki 15 metų). Imamasi
Tirti problemas. Suaugusių mąstymas. Siūlo hipotetiškai (su daugybe variantų) spręsti problemas.

14 Socialinė sąveika makrolygyje. Socialinė integracija. Pagrindiniai ir šalutiniai santykiai.

Socialinė integracija – gebėjimas sukurti kuo > reikšmingų santykių visokio dydžio grupėse, dalyvauti įvcairiuose bendrijose, suvokus save kaip bendruomenės dalį, kaip grupės narį (kaimyną, draugą).
Socialinę itegraciją mes galime matyti per socialinius santykius. M. Veberis domėjosi soc. Santykiais ir soc. Santykių apsprestomis grupėmis. Pagal jį: Socialinę integraciją galima įsivaizduoti kaip pastovias tarpusavio sąveikas.
Soc. Santykiai grupės lygmenyje gali būti:
1 Pagrindiniai santykiai, siejantys individą su visuomenę per grupę;
2 Šalutiniai santykiai, siejantys individą su visuomenę per grupę.
Pagrindiniai jų skirtumai:
1 Dominuoja neformalūs santykiai tarp žmonių. Jie paremti jausmais. Dažniausiai jausmai yra palankūs, grindžiami abipusiu prieraišumu. Bendrauja asmenybės.
2 Formalūs santykiai. Čia nereikalingos emocijos. Jie užsimezga, kai laikomasi labai dalykinės tarpusavio sąveikos. Bendrauja vaidmenų atlikėjai.
Pagrindiniai skirtumai pagal santykių pobūdį:
1 Pagal asmens reikšmingumą. Pagrindiniuose santykiuose mums reikšmingas visas soc. Veikėjas. Soc sąveika čia yra unikali. Šalutiniuose reikšmingas kuris nors soc veikėjo sugebėjimas.
2 Sąveikų apimtis. Pagr. Santykiuose sąveikos pilnos jausmo. Jos tampa savitikslėmis. Šalutiniuose santykiuose sąveika – sandėris. Sąveika trumpalaikė.
3 Nuo gaunamo pasitenkinimo kiekio. Pagr. Santykiuose pasitenkinimas yra tikslas. Darome labai didelę įtaką vienas kitam. Falšas draudžiamas. Šalutiniuose santykiuose šito visai nereikia. Santykiai – priemonė labai aiškiam tikslui pasiekti. Čia falšas yra pateisinamas.
Konfliktus pagrindiniuose santykiuose išgyvename kur kas ilgiau negu šalutiniuose. Šalutiniai yra valdomi paprasčiau, socialinė tvarka yra labiau standartizuota.
Pagrindinių arba šalutinių santykių pagrindu formuojasi grupės Coolley pasiūlė grupių susiformavimą pagrindinių arba šalutinių santykių pagrindu:
Pagrindinė grupė – grupė žmonių, tarp kurių palaikomi pagrindiniai santykiai ir jie išreiškia glaudžią tokios grupės narių tarpusavio priklausomybę. Pagrindinė sąlyga ta, kad žmonės ilgą laiką gyventų arba bent dirbtų kartu. Turi būti paremta fiziniu artumu.
Pagrindinės grupės: Šeima, vienuolių brolija, kaimynai, artimi draugai.
Pagrindinėje grupėje ugdoma žmonių soc. Prigimtis, jis verčiamas pasijusti kolektyvo nariu. Laiku ir greitai gaunama emocinė pagalba.
Pagrindinė grupė atlieka visas kontrolės funkcijas atskiro individo atžvilgiu.
Šalutinių santykių pagrindu sudaroma grupė visose su profesija susijusiose socialinėse sferose. Čia palaikomi beasmeniai santykiai. Santykių formalumas leidžia objektyviai vertinti soc. Veikėjus, daryti tai prisilaikant profesinių standartų.

15 Socialinės bendrijos. Bendruomenė: natūrali ir planinė.

Bendruomenė – sunkiai apibrėžiama visuomenės dalis, kuri leidžia žmogui save įsivaizduoti visuomenėje.
Bendruomenė – iliuzija, bendros pagrindinės grupės bandymas iškelti į visuomenės lygį pagrindinius santykius.
Mes su jumis kaip individai gimstame natūraliose bendruomenėse (kraujo giminėje ryšys). Dabar giminės svarba nėra labai reikšminga, todėl daug kas ieško giminės pakaitalo – specialiai organizuojamo dalyvavimo planinėje bendruomenėje. Žmogus pats ieško planinių bendruomenių.
Natūrali bendruomenė yra praradusi savo svarbą.
Planinę bendruomenę atrandame kelių planinės bendruomenės tipų veikloje:
1 Religinės bendruomenės (nebūtinai sektos)
2 Pasaulietinės bendruomenės:

a firmos bendruomenės

b urbanistinės bendruomenės
3 Subkultūrinis bendruomenės tipas (pasirenkamas gyvenimo būdas pretenduoja pakeisti pagrindinę grupę)

16 Formalios organizacijos visuomenėje. Biurokratija. Pagrindiniai formalios struktūros bruožai

Organizacijų formos:
1. savanoriškos draugijos, organizacijos (kinologų, sociologų draugijos)
2. Totalinės organizacijos, įstaigos(kalėjimai)
3. Biurokratinės arba formalios organizacijos (organizacijos turinčios griežtai apibrėžtą formalią struktūrą)
Formali organizacija ir biurokratija yra sinonimai.
Biurokratija – žmonių santykių modelis formalioje organizacijoj.
Biurokratizmas yra labiausiai paplitęs organizacijos tipas arba efektyviausias būdas organizacijos tikslams pasiekti..
Biurokratija yra būtina įvairiausių visuomenės dalykinės veiklos sričių organizavimui.
Pagrindinis biurokratijos tikslas – valdymo efektyvumas. Biurokratijos atsiradimas įgalino atskirti valdymą (organizavimą) nuo kasdieninės darbo rutinos.
Biurokratijos atsiradimas susijęs su:
1 oficialių taisyklių įvardijimu.
2 pareigybių atsiradimu.
3 didžiuliu organizaciniu darbu.
4 vadovų atsiradimu.
Šeimyninėms organizacijoms peraugant į biurokratines ir plečiantis jų veiklai, formali struktūra kūrėsi taip:
1 asmeniniai vadovo tikslai tampa gerai suformuluotais visos organizacijos tikslais.
2 Silpna sprendimų priėmimo sistema keičiama į tikslią valdžios hierarchiją ir nurodomos komunikacijos kryptys.
3 Kasdienines procedūras keičia griežtos rašytinės taisyklės
4 vadovavimas tampa sistemingu, specializuotu, paremtu sugebėjimais.
5 Į darbą priimami profesionalai.
6 profam sudaromos galimybės daryti karjerą.
Pagrindiniai formalios organizacijos bruožai
Biurokratinės įstaigos (administruojamos organizacijos) būtinos šiuolaikinės visuomenės racionalizavimui ir jos sisteminiam vystymuisi nes jų pagalba visuomenės narių dalykinė veikla bet kurioje srityje tampa valdoma ir prognuozojama nes ji yra griežtai reglamentuota pareigomis ir pavaldumu pačių organizacijų viduje. Visuomenė yra suinteresuota biurokratijos augimu. Biuriokratija labai domėjosi Veberis. Jis yra pasiūlęs tam tikrą idealų biurokratijos modelį, jam būdingi 7 bruožai.
1 Darbo pasidalijimas, kuris yra numatytas taisyklėmis arba įstatymais. Kiekviena įmonė turi pareigybių funkcijų aprašymus.
2 Pavaldumas, kurį apsprendžia tam tikra valdytojų hierarchija. Pavaldumas išreiškiamas vertikalia schema.
3 Viešas ofisas ar biuras su kanceliarija, kur kaupiama raštinė informacija ir įvairūs dokumentai apie organizacijos veiklą.
4 Oficiali atsakingų asmenų parengimo procedūra (atskiros rengimo programos) skirtingo lygio vadovams ir eiliniams darbuotojams
5 Etatiniai darbuotojai
6 Taisyklės reguliuojančios darbo rėžimą, firmos etikos kodeksas.
7 lojalumas visų organizacijos narių firmai.
Visus šiuos bruožus galima suvesti į 4
1 darbo pasidalijimas
2 valdžios hierarchija
3 darbotvarkė ir taisyklės
4 beasmeniški santykiai
Darbo pasidalijimas
1 Tai užduočių arba funkcijų paskirstymas tarp skirtingų organizacijos padalinių arba pareigybių. Darbo pasidalijimas sutapatinamas su organizacija.
Specializacija siejama su Fordo firmoje atsiradusiu konvejeriu.
Darbo pasidalijimu privalumai:
• skirstant darbus pagal specializacija darbuotojai parenkami pagal profesiją
• didesnis darbo efektyvumas
• galima sudaryti pareigybių tam tikrai struktūrai. Žmonės išskirstomi į personalą, administraciją. Galima atskirti veiklos sritis
Minusai:
• Darbo specializacijos negalima suabsoliutinti, nes tai tampa monotoniška, nekūrybinga.
• Spec darbas yra labai įtemptas
valdžios hierarchija
2 Tai daugiapakopė organizacinė struktūra, kurios grandis nuo viršaus į apačią sudaro griežtai reglamentuotus pavaldumą ir priklausomybės ryšių modelius, tai komandų grandinė, kurioje keli individai duoda nurodymus kitiems, kuriems jų vykdymas yra privalomas pagal jų profesinę padėtį.
Valdžios hierarchija negali būti prievartinė
Veber sako, kad žmonės žino tris pagrindinius pavaldumo šaltinius:
1 tradicija
2 simpatija
3 įstatymas
egzistuoja trys pagrindiniai valdžios tipai pagal sprendimo priėmimo ir vykdymo šaltinius.
1 Tradicinė valdžia yra santykių modelis, tinkantis neformaliose grupėse, svarbiausia pagr. Jose yra ypatinga vadovo soc padėtis, kuri įpareigoja kitus individus jam paklusti ir tą padėtį palaiko kultūrinės tradicijos ir papročiai.
2 Horizmatinė valdžia paremta simpatija vadovui. Šis tipas labiausiai tinkamas bendruomenėse ir savanoriškose organizacijose.
3 Racionali įstatyminė valdžia pagr formalių org valdymo tipas. Ji išreiškiama: pavaldiniai paklūsta vadovo padėčiai pačioje form org įgytoje. Vadovo padėtis yra labai aiškiai apibrėžta ir formali. Labai svarbu laikytis subordinacijos principo – jaunesniojo pavaldumas vyresniajam organizacijoje, pagrįstas tarnybinės drausmės taisyklėmis.
Formolioje organizacijoje biurokratinė (racionali įstatyminė) valdžia yra teisėta. Vadovo padėtį nustato įstatymas. Biurokratinis valdžios teisėtumas yra pagr jos požymis. Biur valdžia yra susijusi su profesine kiekvienos grandies kompetencija. Be prof kompetencijos t. b. ir vadovavimo įgūdžiai. Prof komp reikalauja, kad vadovas kuo geriau turi išmanyti organizacijos valdymą.
Vadovai t. b. skiriami pagal atrankos rezultatus ir rekomendacijas (kur nurodoma vadovo išmanymo ribos). Vadovai turi labai aiškiai apibrėžtas pareigas ir yra atsakingi už atskiras sritis.
Formalioje org vadovams yra privalomos tos pačios taisyklės kaip ir kitiems nariams
Pagr racionalus įstatyminės valdžios minusas:
1 fomalioje org egzistuoja nuolatinė galimybė pasireikšti konfliktui tarp vadovų ir pavaldinių
2 dėl skirtingų orientacijų į profesija egzistuoja įtampa tarp vadovų ir personalo.
3 segmentacijos grėsmė. Segmentai – atskiri firmos padaliniai. Tai dėl gilios specializacijos vienas ar keli org. padalinių gali pernelyg sureikšminti savo veiklos sferą ir priešpastatyti savo nuopelnus kitiems padaliniams
darbotvarkė ir taisyklės
Yra būtini kiekvienoje org, nes tai yra pagr priemonė siekiant org tikslų. Jos suteikia galimybę reglamentuoti darbuotojų elgesį kiekvienoje form org. Jų vaidmuo – atlikti kontrolę. Tai daroma 2 būdais.
• supažindinimas su nuostatomis
• išaiškinamos, kokios nuobaudos yra įteisintos už formalių taisyklių nepaisymą. Pagr formalios org taisyklės apibrėžia kiekvienos org nario padėtį ir su ja susijusio vaidmens bei funkcijos ir taip pat tarpusavio santykių pobūdį.
beasmeniški santykiai
Vienintelis įmanomas žmonių santykių tipas. Darbo tvarka t. b. privaloma visiems darbuotojams.
Vertinimo kriterijai taip pat t. b. vienodi visiems
Tokių santykių privalumai:
• įmanomas didesnis objektyvumas vertinant kiekvieno nario indėlį į bendrą rezultatą.
• Padeda slopinti asmeninius konfliktus. Nepageidaujama, kad vienoje form. Org dirbtų artimi žmonės.
• Tokie santykiai leidžia apsisaugoti nuo vadovų savivalės.
• Padeda pajungti bendram tikslui kartais sunkiai suderinamus org narius.
Minusai:
• žmonių susvetimėjimo problema. Tai gali iššaukti ir segmentaciją. Susvetimėjimo problemos yra sprendžiamos neformaliose struktūrose.
Sociologijoje yra organizacijų sociologija.
Ji nagrinėja, kokią įtaką buvimas form org, turi profesinei žmogaus veiklai.
Svarbu žmogui įsisavinti normalų požiūrį atleidimo iš darbo.

17 Socialinės kontrolės sistema. Svarbiausios priemonės

Soc kontrolės sistema – priemonių sistema, sukurta visuomenės savo narių tarpusavio sąveikų reguliavimui įvairiose socialinėse situacijose. Tai reikalinga nes žmonių santykiai yra reguliuojami.
Soc kontrolės sistemos f-jos:
Tikrinti ar žmonės paklūsta soc taisyklėms
Išskirti nepaklusniuosius .Juos izoliuoti
1. Bando išaiškinti nepaklusnius visuomenės narius.
2. Sukurti jiems nepalankų klimatą.
3. Pašalinti kaip nepageidaujamą asmenį arba nubausti kitu būdu.
Tiesioginė funkcija 
Latentinė funkcija 
4. perspėti visus kitus kas bus jei elgsis netinkamai
Soc kontrolės sistema apima daugybę priežiūros priemonių. Principas – prievarta. Prievartos būdų yra daug :
• jėga (fizine, įstatymo prasme)
Populiariausi prievartos būdai :
• fizinė jėga
• ekonominis spaudimas
• psichologinis-moralinis spaudimas (įtikinėjimai, pašaipa, apkalbos ir kt)
Soc kontrolės grafinis vaizdas
Šios kontrolės sistemos buvimas paremtas visuomenės tikslais, noru, kad būtų tvarka.
2 Simbolinis sąveikavimas
Svarbu kiek soc sąveika makrolygyje įtakoja sąveiką mikrolygyje ir atvirkščiai.
Sociologai sako socialinė sąveika yra reguliuojama dviejų sistemų :
1. išorinės (kultūrinės vertybės ir normos)
2. vidinės (asmeniniai troškimai ir siekiai)

18 Visuomenės stratifikacija. Pagrindiniai socialinės diferenciacijos kriterijai ir lygmenys

Stratifikacija – priemonių sistema, kurios pagalba nelygybė perduodama iš kartos į kartą. Taip formuojasi skirtingi visuomenės sluoksniai (stratos).
Socialinė nelygybė visuomenėje aiškinama stratifikacijos pagalba, o ji reiškia tam tikrą visuomenės struktūra arba tam tikro susisluoksniavimo pagal tam tikrus požymius sistemą.
Stratifikacijos teorija remiasi prielaida, kad socialinė nelygybė yra statusų nelygybė, atsirandanti dėl skirtingų individų sugebėjimo atlikti vienoki ar kitokį soc vaidmenį.
Šiuolaikinėje visuomenėje soc statusas yra nulemtas kvalifikacijos mikro lygyje ir priklausymo profesijai makro lygyje.
Dirheimas siūlė labai paprastai įsivaizduoti, kad kai kurios veiklos sritys yra labai svarbios visuomenėj ir todėl labai vertinamos. Trys svarbiausios veiklos sferos: valdymo, technologijų kūrimo sritis, religijų. Žmonės turi skirtingus sugebėjimus. Patys talentingiausi turi atlikti reikšmingiausias funkcijas, o visuomenė turi apdovanoti juos už nuopelnus ir taip skatinti geriausius visuomenės narius atsakingiausiai veiklai.
T Parsonsas: Stratifikacijos pagrindą sudaro visuomenės narių vertybinės orientacijos žmonių skirtumus įvertinti ir juos suskirstyti į tam tikrus sluoksnius galima remiantis keliais kriterijais: genetiniais bruožais (paveldėtais gabumais), žmonių atliekamais socialiniais vaidmenimis, pirmniausiai profesiniais.
Devys ir More. Nelygybė visuomenėje padeda susidaryti tokioms sąlygoms, kurių dėka iškyla patys protingiausi žmonės, stratifikacija visuomenėje yra nulemta netolygaus materialinių gėrybių ir visuomeninių gėrybių (prestižo) pasiskirstymo.
Visuomenėje egzistuoja apdovanojimo sistema, kuri atlieka akivaizdžią ir latentine funkciją.
Akivaizdi – norima paskatinti individus atlikti savo soc vaidmenis
Latentinė – norint palaikyti nelygybę pagal užimtumo statusą. Kai kurios vietos visuomenėje labiau vertinamos dėl svarbos, dėl to reikalingi didesni sugebėjimai ir pasirengimas ilgiau dirbti toje srityje. Visuomenėje labiau vertinamas
1 vadovo statusas. Atliekantis vadovo funkciją gauna didelius soc apdovanojimus. Vadovai įgauna didesnės valdžios galios, turtinį atlygį, privilegijas, prestižą.
2 specialisto statusas. Gana gerai vertinamas visuomenės. Reikalauja kad žmonės turėtų gilių ir išsamių žinių tam tikroje veikloje ir būtų pasirengę priimti sprendimus. Specialisto statusas garantuoja materialinį atlygį, prestižą, valdžios įgyja labai nedaug, nuolatos turi pagilinti savo žinias pereiti kvalifikacijos patikrinimą.
Labai dažnai vadovo ir specialisto statusai sutampa.
3 Rizikingos veiklos atlyginimo statusas. Rizikinga veikla – gerai apmokamas vaidmuo pvz policininko, gaisrininko ir t.t. Didelę reikšmę turi prestižiškumas už tai, kad jie rizikuoja savo gyvybe dėl kitų.
Apdovanojimo sistema leidžia visuomenei žmones, užimančius skirtingas pozicijas skirtingai apdovanoti. Soc apdovanojimo sistema visuomenėje yra dėl kelių priežasčių:
1 Soc apdovanojimo sistema garantuoja individų egzistavimo priemones ir konforto galimybes. Tai yra skirtingas žmonių statusas.
2 suteikia žmonėms skirtingas galimybes tenkinti įvairius papildomus poreikius ir polinkius (keliauti po pasaulį užsiimti sporto šaka)
3 ši sistema pasiūlo būdus. Stiprinti savo vertės pojutį ir saviraišką

Pagrindinės struktūrinio funkcionalizmo idėjos apie soc nelygybę
1 Vienos pozicijos arba statusai yra svarbesni už kitus visuomenėje.
2 Tik nedideliam žmonių skaičiui visuomenė leidžia atlikti atsakingiausias funkcijas
3 netolygus naudojimasis gėrybėmis lemia, kad įvairios stratos įgyja nevienoda prestižą arba pagarbą.
4 prestižas ir pagarba, o taip pat teisės ir pranašumai sukuria institucionalizuota nelygybe.

Kaip socialinio konflikto paradigmos autoriai žiūri į soc nelygybę
Mano, kad soc nelygybė yra rezultatas tokios padėties visuomenėje, kai žmonija kontroliuoja visuomenines vertybes, naudojasi tuo, kaip galimybe pasipelnyti kitų žmonių sąskaita, jie naudojasi išskirtine sau palankia padėtimi. Autoriai sako, kad visuomenė suskaidyta į sluoksnius, kuriuos reikėtų vadinti klasėmis, nes pati visuomenės ekonominė sistema supriešina tarpusavį tas klases, dėl nuosavybės, gamybos priemonių. Pats žymiausias soc nelygybės tyrinėtojas Veber siūlo pažvelgti į soc nelygybę atsisakant ekonominio pagrindo.
Bet kokiai visuomenės struktūrai būdingi 3 soc faktoriai : nuosavybė, valdžia, prestižas.
Nuosavybės pagrindu atsiranda ekonominės klasės.
Valdžios skirtumu pagrindu atsiranda politinės partijos, o prestižo susiformuoja stratos arba statuso grupė. Turtinė nelygybė gali priklausyti ne tik nuo atlyginimo ar užmokesčio už darbą. Turtingiems žmonėms dideles jų pajamas garantuoja didelė jų nuosavybė. Skirtumai nuosavybės atžvilgiu suteikia individams skirtingas galimybes. Valdžios turėjimas pradeda valdyti tyrinius išteklius, taip pat politines grupes, spręsti valstybinius klausimus, todėl norinčių būti valdžioje niekada netrūksta.
Soc statusas (prestižas) nulemia individo galimybes siekti sėkmės, apibrėžia savo padėties įvertinimą sutapatinant su tam tikra grupe ir lyginant savo soc padėtį su kitų individų bei grupių padėtimi. Soc statusas labai griežtai diktuoja : kaip gyventi, kokius draugus rinktis, kaip leisti laisvalaikį.

19 Socialinė nelygybė ir mobilumas

Tai pripažinimas kad soc nelygybė daro didelę įtaką atskiro individo gyvenimui ir kad egzistuojant skirtingiems soc statusams, žmogui kaip individui paliekama galimybė judėti visuomenėje. Soc mobil tai soc padėties keitimas soc nelygybės sąlygomis. Priklausymas tam tikrai stratai gali nulemti žmogaus gyvenimo trukmę, šeimyninį gyvenimą ir jo laimę, priklausomybė kuriai nors stratai. Šiuolaikinė visuomenė vertina labiau jeigu ji įgyta asmeninėmis pastangomis, o ne paveldėta. Šiuolaikinei visuomenei vertinant kitus svarbi prof karjera, įgytas įsilavinimas. Prestižiškomis Lietuvoje laikomas mokslininkų, profesorių, o mažiausiai politikos statutas.
Soc mobilumas gali būti kelių rūšių: vertikalus ir horizontalus.
Vertikalus ir horizontalus mob gali būti kaip laisvanoriškas individų perėjimas į kitą socialinę poziciją, o gali būti soc mobil dėl visuomenės struktūrinio reorganizavimo. Vertikalus mobilumas gali būti priklausomas nuo vektorių. Gali kilti aukštyn: įgyjama daugiau soc ir materialinių vertybių, sudaromos sąlygos lengviau įgyvendinti asmeninius sugebėjimus, atranda daugiau galimybių prisijungti prie naujų grupių ir įgyjama visokios patirties.
Bet koks soc mobil gali būti vertinamas teigiamai ir neigiamai. Žmogus gali objektyviau vertinti save ir tada susiranda realiasnius, lengviau pasiekiamus tikslus, juos turint pradeda vėl intensyviau dirbti – horizontalus mobilumas gali būti keleriopas. Pvz perėjimas į kitą darbą, ištekėjimas (papildymas ištekėjusių šeimos narių) perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą.
Vertikalų mobilumą tiek kylantį aukštyn, tiek smunkanti visuomenė dažnai tapatina su soc nelygybe.
Šitaip suprantama soc nelygybės ir soc mobil sąsaja. Sąsaja yra grindžiama pagrindiniais individualiais skirtumais tarp žmonių.
1 gamtiniai (fizinių duomenų skirtumai), sugebėjimų skirtumai
2 psichologiniai (motyvacijos, nukreipiančios į svarbiausių kasdieninių poreikų tenkinima skirtumai)
Tiek sugebėjimai, tiek individuali motyvacija yra subjektyvus dalykai, o sociologus domina tai, kad egzistuoja objektyvios soc prielaidos soc mobil vyksmui. Sociologų nuomone įvairios soc aplinkybės ir jėgos, o ne tik asmeniniai gebėjimai ir siekiai sąlygoja soc mobilumą. Sociologus labiausiai domina tarp mikro lygio mobil ir makro.
Soc mobil mikro lygije gali būti dvejopas pagal jo kryptį, tačiau jis visada yra individualus. Jis nepaprastai susijęs su grupės soc mobil (dažniausiai šeimos)
Vertikalus – žmonės įgyja didesnį išsilavinimą negu turėjo jo tėvai; įgyjamos kitos pareigos, gyvenamos vietos pakeitimas.
Horizontalus – kurio metu individo pokyčiai gyvenime vyksta tame pačiame soc lygmenyje perėjimas į kitą amžiaus grupę; pakeičiama darbovietė, kai atlyginimas ar kitką lieka tas pats.
Dažniausiai individualus mob vertinimas pagal pokyčius darbinėje veikloje. Šiuolaikinėse visuomeninėse ind soc padėtį geriausiai charekterizuoja profesinė karjera. Vertikalų mob soc dažniausiai aiškina kaip karjeros mobil. Karjeros mob – individo soc padėties pakeitimą per visą jo darbinės veiklos laiką.
Kilimą karjeros laiptais (ver mob) nulemia trys faktoriai: 1 įgytas išsilavinimas 2 pirmojo darbo pobūdis ir dabo srities reputacija 3 tėvų užsiėmimo pobūdis, sritis (kilmė).
Išsilavinimas ir kilmė sąlygoja aukštesnį statusą labiau negu jo norai ir net aktyvios darbo paieškos.
Soc mobil pastebimas ir grupės lygije, čia ryškiasiai siejamos tėvį ir vaikų soc padėtis lyginant tėvų ir vaikų soc mob įvedama dar viena sąvoka: tarpgeneracinis mobilumas, nustatomas tyrimais ieškant panašumų ir skirtumų tarp tėvų ir sunų igyjamų statusų, tarp motinų ir dukrų išsilavinimo lygio. (stereotipinė tradicija) šis mob leidžia kalbėti apie kilmės ir išsilavinimo faktorių svarbą.
Visuomenėje egzistujanti srautų ar klasių skirtumai kaip vienų pranašumai ar kitų neprieinamumai kitiems perduodami iš kartos į kartą. Galima teigti kad priklausymas sluoksniams įtakoja vaikų galimybes.
Šioje visuomenėje tarpgeneracinis mob pavirsta irkuliaciniu (soc padėtį vaikai įgyja patys priklausomai nuo tėvų statuso) mobilumu. Soc mobilumą veikia ne tik kilmė ir išsilavinimas bet ir tai kad jis vyksta soc ir ekonominių pokyčių kontekste.
(makrolygyje)
makrolygyje soc mob yra vadinamas struktūriniu mob – technologijos pasikeitimu, sukuria galimybes individualiam ir grupiniam mobilumui (atsiranda daugiau paklusnių darbo vietų). Galima sakyti kad strukt mobil veikia pati darbo rinkos sandora, kuri siūlo skirtingas individualaus mob galimybes. Darbo rinka susideda iš:
1 pirminės darbo rinkos (garantuoja pasitenkinimą darbu, pelnu, pelningesnes darbo vietas, geresnes darbo sąlygas, tikresnes karjeros galias)
2 antrinė (menkiau apmokomos darbo vietos, blogos sąlygos, menkos karjeros galimybės). Apdovanojimo sistema sutelkusi dėmesį į pirminę darbo rinką. Užimtumas antrinėje darbo rinkoje beveik visiškai sustabdo individualaus mobilumo vyksmą.
Soc mobilumo vertikalia kryptimi įtakoja 8 pagrindiniai faktoriai :
1. visuomeninė santvarka – visuomenės tipas : uždara ar atvira visuomenė. Uždaro tipo egzistuoja daug formalių apribojimų soc mobilumai. Atvirose labiau vertinamas įgyjamas statusas.
2. Švietimas (soc liftas). Ši sistema suteikia galimybę išsilavinimo pagalba pretenduoti į soc padėtį.
3. Dalyvavimas politinių partijų veikloje ir net buvimas vyriausybėje.
4. Turtas, pinigai, gebėjimas daryti pinigus.
5. Santuoka ir šeima (teisėto gimimo faktas), tuokiasi daž

Leave a Comment