Socializacijos samprata

Socializacija, tai procesas, kurios metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Socializacijos proceso tikslas yra “sukultūrinti” žmogiškąją būtybę. Sociologijoje nėra vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė – prigimtis ar kultūra. Vieni sociologai labiau sureikšmina vieną, kiti- kitą, tačiau abeji pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąveikų procesas. Abi jos riboja žmogaus elgesį, pavyzdžiui: mes negalime skraidyti, išsiversti be drabužių ar pastogės, taip pat turime paklusti socialinio gyvenimo normoms.
Kiekvienas mūsų esame gamtos dalis, todėl paveldime tam tikrą geenetinę programą, kurią sudaro elementarūs refleksai t.y.- griebimas, mirksėjimas; instinktai- savisaugos, maitinimosi, dauginimosi, motinystės; temperamentai, veikiantys mūsų socialinį elgesį.
Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma- tai procesas kurio metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais ir antra- savęs atskleidimo procesas. Vos tik užgimęs vaikas nieko nesuvokia, bet po kelių dienų jis pradeda mėgdžioti pirmąjį šypsnį. Tai pirmas jo žingsnis socializacijos link. Po to jis pradeda mėgdžioti ir mimika, ir garsus, pradeda suvokti pasaulį ir prie jo taikytis. Mėgdžiojimo principas išlieka viisą žmogaus gyvenimą. Mes turim savo idealus bandom juos atkartoti savo veiksmuose, judesiuose, žodžiuose. Kartais net bandome pasisavinti jų pasakytas frazes. Mėgdžiojame vardan savo naudos ir paklusnumo. Individas nepatyręs socializacijos proceso lieka tik su savo instinktais. Jei jis užaugo tarp la

aukinių žvėrių, jis ir elgsis kaip tas gyvūnas tarp kurių užaugo. Individas vystosi, kaip konkrečios visuomenės narys perimantis jos kultūrą, normas, vertybes, idialus, veiklos būdus. Kitaip negu gyvūno žmogaus genuose nėra užprogramuota sudėtingų veiklos būdų, pavyzdžiui: būsto statybos, maisto gavybos. Visa tai individas išmoksta būdamas visuomenėje. Dauguma iš mūsų žinome gražią pasaką apie tai, kaip mažas berniukas vardu Mauglis pakliuvo į vilkų šeimą ir joje užaugęs vardan meilės grįžta į žmonių bendruomenę. Tačiau faktai kalba patys už save. Izoliuotas vaikas, kuris nepatiria socializacijos nebesugeba įsisavinti mums priimtinų normų, simbolių ir suvokti mūsų kultūros. Ne tarp žmonių augusių kūdikių pavyzdžiai rodo, kad be socialinių kontaktų netampama visaverčiais žmonėmis, t.y. jie lieka žmogaus pavidalo gyvūnais. Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Kuo illgiau užtrunka socialinė izoliacija, tuo labiau jos rezultatai nebepataisomi.
Taigi socializacija nėra įgimta, mes ją galime suvokti kaip procesą, kurio metu individas įsisavina socialines normas ir vertybes tos visuomenės, kurios nariu jis tampa. Šis procesas trunka visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Pasaulis apie mus keičiasi, mes irgi keičiamės. Skiriami du socializacijos tipai: pirminė (arba socializacija vaikystėje) ir antrinė (arba suaugusiojo) socializacija.
Žmonėms ilgiau nei kitiems gyvūnams užtrunka priklausomybės periodas. Pirminė socializacija- tai priėmimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdieninio gyvenimo rutinoje. Šis pr
rocesas daug priklauso nuo tėvų: jų socialinės kilmės, išsilavinimo,vertybių, ambicijų dėl vaiko auklėjimo sampratos.
Šeimoje vaikas gauna pirminę ir bene svarbiausią socializacijos sampratą. Čia jis įsisavina kas tai yra vertybės ir kokios jos yra, čia jis susipažįsta su elgesio normomis, kurios būna gana stabilios ir padeda suprasti kas yra gerai, o kas blogai, padeda priimti sprendimus. Ankstyvoji socializacija vyksta ankstyvojoje vaikystėje. Ji yra pati sparčiausia ir aktyviausia. Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje. Vaikui reikia susipažinti su visa jį supančio pasaulio įvairove. Pagrindiniai socializacijos uždaviniai vaikystėje yra kalbos įgūdžių suformavimas, esminis asmenybės susiformavimas ir pagrindinių normų bei vertybių išmokimas. Vaikų idealas-jų tėvai.. Jie mato kaip yra elgiamasi šeimoje ir priima tai kaip už normą, kad taip turi būti. Tėvai neturėtų būti kategoriški savo vaikams, jie neturi teisės sakyti: ”tu žioplys, netikša” ar kaip kitaip reikšti savo nepasitenkinimą vaikais, nes tuomet vaikai yra “varomi į kampą”, jie praranda pasitikėjimą savimi. To pasekmės gali būti labai liūdnos. Taip pat yra didelė tikimybė, kad vaikas jaus nepilnavertiškumo kompleksą, jei jis užaugo derventiškoje šeimoje, kai motinos vaidmuo yra sureikšminamas, o vyrai (tėvai ) nustumiami į antrą planą. T.y. jis traktuojamas tik kaip reproduktorius. Vaikai pasimeta, jie nebežino kaip elgtis. Vyro idealo nėra. Labai sunkiai tokias situacijas iš
šgyvena berniukai. Deviantinės elgsenos pasekoje gali būti narkomanija, lyties problemos. Žmogutis nebežino- koks turi būti vyras. Šis klausimas iškyla ir tiems vaikams kurie užauga vienišos motinos šeimoje, ar kai aplinkui vien moterys (mama, jos draugės, močiutės, tetos.). Būti vienišai motinai labai rizikinga. Deviantiška šeima yra ir ta, kai tėvai išvažiuoja užsidirbti į užsienį, kas šiuo metu yra labai populiaru, o savo mažylius palieka auginti seneliams. Pilnavertė šeima yra tik tada, kai joje pilnai dalyvauja abu tėvai. Vaikas turi jausti ir tėti, ir mama.
Nors tėvai rūpinasi savo vaikais namie ir jų santykiai yra labai glaudūs, išorinės socialinės jėgos turi didelę įtaką vaikų auklėjimui. Pavyzdžiui maitinimo būdas yra skirtingas kiekvienoje visuomenėje, grupėje ir netgi skiriasi toje pačioje visuomenėje skirtingu laikotarpiu.
Kūdikiai ir maži vaikai yra beveik visiškai priklausomi nuo savo socialinės aplinkos. Bet net ir tada jie yra aktyvūs savo socializacijos dalyviai. Jie daro poveikį savo tėvams, kaip jie turi elgtis, tuo tarpu patys vaikai yra socializuojami. Tuo gyvenimo laikotarpiu, kai vaikelis yra bejėgiškiausias, jis daro didžiulį poveikį suaugusiems: verkia, kad susilauktų dėmesio ir paprastai tą dėmesį gauna. Žmogaus sugebėjimas išreikšti emocijas ir jausmus užima išskirtinę vietą socializacijoje. Emocija- tai branduolys apie kurią vystosi žmogaus asmenybė ir socialiniai ryšiai. Vaikai privalo išmokti kurie jausmai yr
ra leistini, kur, kada ir kaip tinka juos išreikšti. Nes nekontroliuojamos emocijos gali būti savigrioviškos ir neigiamai veikti visuomenę. Vaiko mokymas, kaip suvaldyti savo jausmus ir išreikšti juos visuomenei priimtina forma, yra vienas iš pagrindinių ankstyvosios socializacijos uždavinių. Kitas uždavinys yra padidinti emocijų ribas ir subtilumą.
Kiekvienas žmogus privalo perimti socialinio gyvenimo šaltinius, tarp jų kalbą, mokymosi dalykus , įgūdžius, siekius ir vaidmenis. Sugebėjimas mokyti ir sugebėjimas kalbėti yra tiesiog susiję. Kalba įgalina žmones galvoti apie tai ką jie yra padarę, taisyti tai ir perduoti savo mintis kitiems. Kalba gali būti vartojama reiškiant jausmus, vertybes požiūrius.Kalba yra ne vien tik pagrindinė socializacijos priemonė, bet ir informacijos užfiksavimas ar perdavimas naudojant simbolius padedančius žmonių atminčiai. Tie simboliai gali būti garsiniai (žodžiai), gestiniai ar raštiški.
Mokėti kalbą reikalaujama iš kiekvieno kompetatingo visuomenės nario. Išmokti kalbą yra vienas iš pačių svarbiausių ankstyvosios vaikystės užduočių. Daugumai kyla klausimas nuo kada reikia kalbėti su vaiku? Ilgai buvo specialistų diskutuojama tuo klausimu. Seniau buvo manoma, kad su kūdikiu reikia pradėti kalbėti tuomet, kai jis pradeda guguoti, po to buvo nuspręsta, kad reikia kalbėti tuomet, kai vaikutis gimsta. Šiuo metu medikai nustatė, kad vaisius jau girdi būdamas dar motinos įsčiose, šeštame nėštumo mėnesyje, kai jau yra išsivystęs klausos aparatas. Kuo anksčiau pradėsime bendrauti su kūdikiu, tuo lengviau jam bus pritapti prie mūsų bendruomenės.Ką tik gimusių kūdikių tyrimas rodo, kad kūdikiai gimsta jau turėdami gebėjimą skirti kalbos elementus, kurie įvairiems garsams suteikia prasmę. Šis gebėjimas įgalina juos išmokti kalbėti be formalaus pasiruošimo, kuris reikalingas mokantis tokius dalykus kaip aritmetika ar skaitymas. Nereikėtų kalbėti su vaikais jų kalba, kaip kad mažyliai veblena lia-lia ar di-di, tegul jie girdi kaip teisingai sakyti žodžius, frazes- jie taip mokinasi. Tačiau kūdikiai girdi šnekant aplink juos ir išmoksta kalbėti, net jeigu niekas ir nepadės mokytis. Kuo daugiau kantrybės turės tėvai atsakinėti į nesibaigiančius ir besikartojančius klausimus, tuo geriau vaikui. Taip vaikas įsitikina ir pasikartoja atsakymų teisingumus.Ekstensyviojoje socializacijoje vaikutis tartum kempinė siurbia į save informaciją iš visur, apie viską. Po to prasideda intecyvioji- kai žinios yra gilinamos ir įsijaučiama į kiekvieną atskirai. Jau vaikui nebeužtenka pasakyti, kad tai yra kamuolys ir jis yra apvalus. Jam jau rūpi kodėl jis apvalus ir geltonas, ir kodėl jis atšoka. Kai vaikas susipažįsta su raidėm, jis jas mokosi rašyti, jungti ir tai daro vis greičiau ir užtikrinčiau. Tas raideles iš lėto taria vieną po kitos. Po to bando iš jų sudėlioti žodį, perskaito jį skiemenuodamas ir galop gali skaityti ištisus sakinius. Taip ateityje jis galės keistis informacija. Tas pats vyksta ir su skaičiavimu ir su kitais veiksmais reikalaujančių įgudžių. Visi šie įgūdžiai jam bus labai svarbūs tolimesniam mokymuisi. Nuo to priklauso jo ateitis.
Žmonės daug laiko praleidžia išmokdami reikalingų įgūdžių. Anksčiau vaikai buvo mokomi įsikurti ir rasti maisto, pasigaminti įrankių reikalingų išgyvenimui. Pavyzdžiui: medžioklės, kasimo.Šiuolaikinėje visuomenėje visiems būtini nors elementariausi rašto pažinimo bei skaičiavimo įgūdžiai, nors kai kurie žmonės niekada neįgyja šių žinių. Sugebėjimas vairuoti mašiną yra beveik svarbiausias daugelyje šalių, o įgūdžiai gaminti maistą būtini tik keletui tam tikros grupės žmonių. Tokio įgūdžio kaip skaitymas įgijimas yra vadinamas “socializacija socializacijai”, kadangi šie įgūdžiai svarbūs tolimesniam mokymuisi.
Šeimoje vaikas įgauna ir buitinius įgūdžius. Išmoksta naudotis stalo įrankiais. Priklausomai nuo to kokioje šeimoje jis auga ir kaip toje šeimoje yra elgiamasi prie stalo, taip elgsis ir vaikas. Jis gali mokėti naudotis tik šaukštu arba visais penkiais stalo įrankiais. Jis žinos, kad kiaušinis yra verdamas puode, o ne arbatinyje. Kai kurie buitiniai įgūdžiai gali vėluoti, didelio skirtumo nebus jei vaikas vėliau pradės naudotis šakute ar peiliu, tačiau asmens higienos įgūdžiai vėluoti negali, nes tai gali pakenkti jo sveikatai.
Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Mes elgiamės vienaip ar kitaip dėl to, kad to nori visuomenė, kurioje mes esame, t.y. mes norime pateisinti visuomenės lūkesčius.Tačiau ryšys tarp elgesio ir lūkesčių yra įvairus: žmonės nevienodai reaguoja į lūkesčius, kuriuos jie apmasto ir savaip išsiaiškina. Žmonių elgesys priklauso nuo jo charakterio- temperamento pagrindu susiformavusio būdo bruožų. Todėl užimančių tą pačią socialinę padėtį individų elgesys yra individualus.
Blogai kontroliuojamas ar nedrausmingas elgesys, kai negalvojama apie pasekmes ir siekiama tik skubaus pasitenkinimo, gali trikdyti visuomenę. Socializacijos metu žmogus išmoksta pagrindines elgesio taisykles.
Jau mokindamasis kalbėti vaikas perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes. Savo lyties supratimo formavimąsi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ir nesąmoningai elgiasi su savo mažyliais skirtingai, priklausomai nuo lyties. Dukrelę tėvai dažniau priglaudžia, pamyluoja, kalba švelniau- lyg burkuodami. Didesnį dėmesį skiria į aprangą ir į išvaizdą: pavyzdžiui “kokia graži tavo suknutė”, arba “kaip tu gražiai sušukuota”. Tuo tarpu su berniukais tėvelis mėgsta žaidimo forma pasigrumti, taip pat mėgsta pastumdyti mašinėlę, padėlioti konstruktorių. Berniukai dažniausiai turi tokių žaislų, kurie skatina būti sporiškam, techniškam, ar net karingam. O mergaičių žaidimai skatina buitinius įgūdžius. Jos nuo mažumės jau “tupinėja apie dubenis”, ir mokosi suprasti grožio sąvoką per savo išvaizdą.
Taigi tėveliai atlieka socialinių “agentų’ funkciją namuose. Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų elgesį formuojančiais žmonėmis- tai mokytojai. Didžiąją dalį dienos vaikai praleidžia mokykloje, todėl didelę reikšmę socializacijai suteikia toje mokykloje dirbantys mokytojai. Mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į klasėje besimokančias mergaites ir berniukus.Pavyzdžiui, jei mokytoja uždavė klausimą, o berniukas be leidimo atsakinėti šūkteli atsakymą, tai yra priimama, kaip normalus elgesys, bet jei taip “netinkamai” pasielgs mergaitė- ji gaus pastabą. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės- elgtis santūriau. Net ir mokymo planai sudaryti taip, kad per darbų pamokas mokintųsi namų ruošos darbus, o berniukai- “vyriškų” darbų.
Socializacijos metu išmokstama pagrindinių elgesio taisyklių. Tai ugdosi per prizmę: “kas man bus, jei aš taip pasielgsiu? Būsiu nubaustas ar pagirtas?”Žmonės yra linkę elgtis drausmingai, tikėdamiesi visuomenės pritarimo ir atlygio už tai ateityje. Pagrindinių elgesio taisyklių turime laikytis, kad galėtume bendrauti. Pavyzdžiui, kai vienas kalba, kitas klausosi. Kada pamirštama ši viena iš pagrindinių elgesio taisyklių bendravimas yra nebeįmanomas. Tai įvyksta tuomet, kai yra baramasi, kai visi rėkia, šaukia vienas ant kito ir niekas nebesiklauso, arba kai gerai įkaušusių žmonių grupelė nebepaiso elgesio normų ir visi vienu metu šneka, o besiklausančių nebelieka, tai ir bendravimo nebelieka. Viso to pasėkmės būna liūdnos, nes toks “bendravimas” dažnai baigiasi net kūno sužalojimu. Agresyvus elgesys yra dažnai susijęs su blogai valdomu impulsu. Vadinasi, pirmoje eilėje elgesio normos reikalingos tam, kad mes suprastume kitus ir būtume suprasti patys.
Jei yra nukrypstama nuo elgesio normų esame baudžiami. Galima bausti įvairiais būdais tai ignoravimu, fiziniu poveikiu, finansiškai, moralizuojant ar spaudžiant psichologiškai. Taip pat palaikome tuos kurie elgiasi gerai- juos skatiname. Kaip ir baudimo taip ir skatinimo formos yra analogiškos t. y.- pagiriant, finansiškai ir kt.
Elgsenos nukrypimas nuo normos yra apibrėžtas. Tiksliau, visuomenė atranda nukrypimą nuo normos. Elgesio normos susiformavo per šimtmečius. Mūsų protėviai nustatė kaip ir kokioje situacijoje turime elgtis. Ryškiausiai matomas nustatytos normos, ir kurių uoliausiai laikomasi tai piršlybos. Kiekvienas žingsnis yra iš anksto numatytas ir nulemtas. Tai jau yra tapę ritualu, nors ir lieka šiek tik galimybių improvizuoti, bet per didelis laisvumas kelia grėsmę sužlugdyti visą operacijos sėmę. O seka turėtų būti maždaug tokia: Prasideda nuo pasimatymų viešose vietose iki pasimatymų intymesnėje aplinkoje ir apsilankymų vienas kito šeimose.
Tik labai retais atvejais mes atsiduriame situacijose, kai reikia patiems kurti naujas elgesio taisykles ir jais vadovautis.Individas gali pats nuspręsti kuo jis nori tapti muzikantu ar verslininku, tačiau abiem atvejais susidurs su iš anksto nustatytomis taisyklėmis, ką jis privalo daryti. Ir nė vienas iš gyvenimo būdų nebus išrastas jų pačių.
Socializacija įdiegia socialines vertybes ne vien tam, kad pažabotų impulsus, bet ir tam, kad formuotų asmeninius siekius. Socialinė padėtis nėra nekintanti, savo gyvenime žmonės keičia ją: gerina arba blogina. Todėl žmonėms labai svarbu padėties simbolinė išraiška. Demonstruodamas įvairius simbolius žmogus parodo pasauliui kokią visuomeninę padėtį jis jau užėmė. Tais simboliais gali būti elgsena, kalbos stilius, skonis, materialūs daiktai ar net atitinkamos pažiūros.
Individo siekiai yra susiję su padėtimi, kurią gali užimti visuomenėje, atsižvelgiant į jo lytį amžių ir priklausomybę. Klasinė padėtis suteikia jam tam tikrų galimybių. Tai reiškia, kad tokio pat amžiaus ir lyties atstovas iš, sakysim, turinčios savo biznį šeimos turi daug didesnes galimybes kilti karjeros laiptais, negu iš šeimos turinčias vidutines pajamas, ar iš asocialios šeimos. Tai nereiškia, kad pastarieji du neturi jokių galimybių įsigyti daugiau turto, o statistiškai tik tiek , kad jų galimybės mažesnės. Lygiai tas pats vyksta ir tarp individų turinčių amžiaus skirtumus. T.y. žmogus 25 metų amžiaus turi daug daugiau šansų užsitikrinti savo gerovę, negu žmogui 50-ties metų. Arba vyrui daug lengviau pasiekti savo užsibrėžta tikslą, negu moteriai.
Elgesio būdai gali būti sunkiai priimami ir neatnešantys sėkmės iš karto, jais besiremdami atskiri individai gali siekti asmeninių tikslų.
Mūsų siekiai tai nėra vien asmeninis noras kuo mes norime tapti, tai mums įbrukama visuomenės. Tačiau dažniausiai mes patys trokštame to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. Mes norime paklusti taisyklėms, mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė. Visuomenė lemia ne tik tai ką darome, bet ir tai kas esame. Kiekviena visuomenė siūlo daugybe tikslų, kurių jos nariai yra mokomi siekti, tačiau troškimai gali tiek padėti, tiek pakenkti asmenybės ateičiai. Pavyzdžiui: mergaitės, kurios yra mokomos, kad moters pagrindinė paskirtis yra vedybos ir motinystė, vargu ar įgis išsilavinimą, būtiną sėkmingam darbui. Jeigu kartais jų siekiai ir aplinkybės pasikeičia, jau gali būti per vėlu įgyti reikalingą pasirengimą.
Vaidmenys- tai teisės, pareigos, ir elgesio normos būdingos tam tikrą padėtį užimančiam žmogui. Vaidmenį galima apibrėžti kaip tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius. Vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi elgtis konkrečioje situacijoje. Visuomenėje kaip ir teatre, vaidmenys skiriasi tuo, kaip tiksliai aktoriui yra pateikiami vaidmenys. Pavyzdžiui:, vaidmenys pagal profesijas: kroviko vaidmeniui atlikti nėra jokių nurodymų, o gydytojai, dvasininkai ar kiti aukštas pareigas užimantys individai turi išmokti visų būdingų manierų, kalbėjimo ir elgesio įpročių. Tačiau vaidmuo nėra vien išorinė išraiška, jis apima ir tam tikrą veiklą, emocijas ir nuostatas, kurios susijusios su ta veikla. Profesorius imdamasis veiklos reikalaujančios išminties, ima jaustis išmintingas. Kiekvienu atveju prisiimtas vaidmuo sustiprina jausmus ir nuostatas. Žmogus tampa protingu paskirtas profesoriumi, tikinčiuoju- įsitraukdamas į religinę veiklą.
Vaidmenys yra susiję su socialine padėtimi. Kiekviena padėtis paprastai apima kelis vaidmenis: studentas vienaip elgiasi su studentais, kitaip su dėstytojais. Įtampa kyla dėl skirtingų lūkesčių ir reikalavimų vienam ir tam pačiam vaidmeniui. Pavyzdžiui: iš mokytojo vienokio elgesio tikisi mokiniai, kitokio- mokinio tėvai ir dar kitokio- kolegos mokytojai ar mokyklos vadovybė. Kai žmogui reikia atlikti kelis sunkiai suderinamus vaidmenis, vyksta vaidmenų konfliktas, tradicinis pavyzdys- dirbanti mažamečio motina.
Amerikiečio sociologo T. Parsonso nuomone, bet koks vaidmuo gali būti apibūdinamas penkiomis charakteristikomis: 1.)Emocionalumas. Gydytojas prie ligonio lovos yra santūrus, o artimieji rodo šiltus jausmus. 2.)Gavimo būdas. Vienus vaidmenis lemia gauta padėtis, kiti yra pasiekiami. 3.)Apimtis. Vieni vaidmenys yra apriboti siaura veikla (gydytojo vaidmuo), kiti neturi griežtų ribų (motina visapusiškai rūpinasi savo vaiku). 4.) Formalizavimo. Vieni vaidmenys yra formalizuoti, t.y. aprašyti taisyklėse (profesiniai vaidmenys), kiti neformalizuoti (šeimos narių vaidmenys). 5.) Motyvavimas. Verslininko motyvas – pelnas, labdaringos įstaigos darbuotojo- pagalba žmonėms.
Iškilus abejonėms, dėl jų vaidmenų visuomenėje, dažniausiai pasineriama į jiems dvejonių keliančią veiklą, o ne į apmąstymus. Verslininkas dvejojantis savo karjeros prasme pradės eiti į darbą net ir sekmadieniais, o teologas suabejojęs savo tikėjimu, pradės dar uoliau melstis. Vaidmuo ugdo, kuria, formuoja ir veiksmą ir veikėją. Dažniausiai žmogus tampa tuo, ką vaidina.
Vaikas išmoksta tam tikrų vaidmenų. Lytis yra vienas iš svarbiausių skiriamųjų bruožų. Dauguma veiksnių tai- šeima, mokykla, bendraamžių grupė, žiniasklaida,- jau nuo kūdikystės formuoja žmoguje lyčių skirtumą. Ir būtent yra akcentuojamas ne lyčių panašumas, o jų skirtumas. Iš vyrų yra tikimasi, kad jie būtų šeimos galva, jie turi būti savarankiški, emociškai ir fiziškai stiprūs, nepriklausomi, siekiantys karjeros, veiklūs. Tuo tarpu moterys turi rūpintis šeima, būti pasyvios, neišsišokti, būti priklausomos.Daugumai jos yra pateikiamos kaip kvailumo simbolis (ir neduok dieve ji dar graži šviesiaplaukė). Ne vienas iš mūsų esame girdėję anekdotų apie “blondines”.
Vos gimus kūdikiui yra duodamas vyriškas ar moteriškas vardas. Nuo tos dienos lyg ir “prilipdomas” lyties skirtumas. Iki trejų metų vaikai jau suvokia save ir kitus kaip skirtingų lyčių atstovus, t.y. kaip mergaites ir berniukus. Kai vaikas suvokia savo lyties pastovumą, jis pradeda stengtis visą savo gyvenimą būti tinkamas savo grupės narys. Stengiasi atitinkamai elgtis, įgyti savo lyties bruožų. Trumpai tariant mokymasis būti vyru ar moterimi reiškia taisyklių, apibrėžiančių lyčių vaidmenis, supratimo ir interpretavimo procesą.
Vaikas ugdosi vaidinti jam priklausančius vaidmenis. Žaisdami vaikai mėgdžioja daugybę socialinių vaidmenų ir taip jie suvokia jiems skirtų vaidmenų reikšmę. Pirmiausia vaikas imasi vaidmenų tų asmenų, kurių pažiūros labiausiai lemia vaiko savivokos formavimąsį.
Tai kas prisideda prie socializacijos proceso, yra vadinama socializaciją veikiančiomis jėgomis. Tad galima teigti, jog pagrindiniai socializacijos agentai yra:
1.)Tėvai ir šeima. Tai yra pagrindiniai socializacijos agentai, kurie padeda vaiko asmenybės raidos pagrindus ir yra tarpininkais tarp vaiko ir visuomenės. Seneliai neturėtų atlikinėti tėvų vaidmenis.
2.)Bendraamžiai. Tai pagrindiniai tėvų konkurentai. Tik neprotingi tėvai draudžia su jais bendrauti. Bendraamžių grupės atlieka šias funkcijas: suteikia erdvę, kurioje vaikas gali būti nepriklausomas nuo suaugusiojo; suteikia patyrimo bendraujant su kitais kaip su sau lygiais; suteikia neformalią informaciją apie seksą, deviaciją, madas ir t.t.
3.)Visos masmedijos priemonės (kinas, video, internetas.). Tai taip pat yra tėvų konkurentai. Kai tėvai labai užimti vaikai bando tuo kompensuoti tėvų dėmesio stoką. Masinio informavimo priemonės atlieka diskutuotina vaidmenį socializacijoje: teigiamas jų poveikis persipynęs su neigiamu. Pavyzdžiui prievartos vaizdavimas.
4.)Mokykla. Ji suteikia ne tik formalų, apgalvotą ir sistemingą lavinimą, bet ir supažindina su neformaliomis, nerašytomis vertybėmis nuostatomis.
5.)Religijos institucijos. Šiuo metu jų mažėja. Jaunimui neįdomu eiti į katalikišką bažnyčia. Jiems yra nuobodu išstovėti pora valandų nieko neveikiant. Bažnyčia turėtų tikėjimo tiesas pateikti sumodernintai. Dėl to šiuo metu įsigali įvairios sektos arba įsitvirtina tikėjimai atkeliavę iš kitų šalių, kaip pavyzdžiui- krišnoitai.
Dažnai socializacija vyksta beveik neįsisąmoninant, jog vienas individas daro įtaką kitam. Tačiau ji gali būti slegianti, netgi brutali, kuomet abi pusės suvokia spaudimų susidūrimą.
Socializacijos modeliai vykdomi vaikystėje. Galimi du pirminės socializajos modeliai: tai socializacija slopinant ir socializacija dalyvaujant. Nė viena jų neegzistuoja grynu pavidalu, galimas tik polinkis į kurią nors.
Socializacijos slopinant bruožai: vaiko paklusnumas, bausmės už blogą elgesį, materialiniai apdovanojimai ir bausmės, bendravimas be žodžių, bendravimas komanduojant. Pagrindinis vaidmuo suaugusiajam, vaikas žiūri ko nori suaugusysis.
Socializacijos dalyvaujant bruožai: vaiko savarankiškumas, atsidėkojimas už gera elgesį, simboliniai apdovanojimai ir bausmės, žodinis bendravimas, bendravimas kaip sąveika, pagrindinis vaidmuo yra skiriamas vaikui, suaugusysis žiūri ko nori vaikas.
Individas socializacijoj “slopinant” ugdomas būti priklausomu nuo kitų, būti pasyvus, jis nesugeba būti lyderiu. Lyderiai užauga socializacijoje dalyvaujant. Vaikui nereikia sakyti “neimk”, bet parodyti kuo visa tai baigsis. Kartais socializacija yra taikoma tikslingai socializuojamo individo labui, kuomet tėvai stengiasi suteikti vaikui galimybę savo vaikams tapti kompetatingais, sėkmės lydimais suaugusiais.
Kiekvienas individas suvokiamas daugeliu aspektu: fiziniu, emociniu, moraliniu ir socialiniu. Objektas – esu aš. Vertinimai grįsti dviem dalykais: sugebėjimo ir vertės pojūčiais. Abu jie vystosi iš nuomonės apie save patį ir kitų žmonių atsiliepimų. Mes tampame tokiais, kokiais mus laiko. Vaikas nepatyręs žmogiškos meilės bei dėmesio tampa kietaširdis. O vaikas, su kuriuo pagarbiai elgiamasi, pats ima gerbti save. Žmogus negali būti žmogus pats sau. Direktorius ar vadovas savo įvaizdį gali išlaikyti tik tada, jei aplinkiniai pripažins jo autoritetą. Jei staiga netenkama šio pripažinimo, tai ir saviįvaizdis sužlunga.
Mes dirbame geriau, jei mus paremia viršininkas. Mums sunku būti mikliais, jei mus laiko nerangiais. Intelektas, humoras, fiziniai įgudžiai, religingumas ir net seksualinė potencija priklauso nuo visuomenės lūkesčių. Žmogus renkasi draugus taip, kad jie sustiprintų savojo “aš” suvokimą.
Norint naujai interpretuoti savo praeitį ar pakeisti saviįvaizdį kitu, yra būtina sąmokslininkų grupė, kuri paremtų šias idėjas. Pavyzdžiui: sužadėtuvės. Tai perėjimas iš viengungystės laisvės į santuokos nelaisvę.
Kiekvienas individas suvokiamas daugelio aspektu: fiziniu, emociniu, moraliniu ir socialiniu. Objektas – esu aš. Vertinimai grįsti dviem dalykais: sugebėjimo ir vertės pojučiu. Abu jie vystosi iš nuomonės apie save patį ir kitų žmonių atsiliepimais. Mes tampame tokiais, kokiais mus laiko. Vaikas nepatyręs žmogiškos meilės bei dėmesio, tampa kietaširdžiu. O vaikas, su kuriuo pagarbiai elgiamasi pats ima save gerbti.
Žmogus negali būti žmogumi pats sau. Direktorius ar vadovas savo įvaizdį gali išlaikyti tik tada, jei aplinkiniai pripažins jo autoritetą. Jei staiga netenkama šio pripažinimo, tai ir saviįvaizdis sužlunga. Mes gyvename tarp pripažinimo arba nepripažinimo. Mes geriau dirbame, jei mus paremia viršininkas, mums sunku būti mikliais, jei mus laiko nerangiais. Intelektas, humoras, fiziniai įgudžiai, religingumas ir net seksualinė potencija priklauso nuo visuomenės lūkesčių. Žmogus renkasi draugus taip, kad jie sustiprintų savojo “aš” suvokimą.
Norint naujai interpretuoti savo praeitį ar pakeisti saviįvaizdį kitu yra būtina sąmokslininkų grupė, kuri paremtų šias idėjas. Pavyzdžiui sužadėtuvės: perėjimas iš viengungystės laisvės į santuokos nelaisvę.
Savivoka- tai savęs tapatinimas su tam tikra žmonių kategorija. Pavyzdžiui: kas aš – vyras ar moteris, kokiai priklausau tautybei, rasei ir t.t. Kitu aspektu įvertinama – kas aš esu per žmogus ir koks aš esu kaip žmogus. Savęs vertinimas t.y. ką apie mane mano kiti žmonės pagal sugebėjimus (geras- negeras, malonus– nemalonus.) ir pagal mentalitetą (sąžiningas, moralus.)
Savęs atskleidimą sociologai aiškina skirtingomis teorijomis. Zigmundas Fredas skyrė tris asmenybės sudedamąsias dalis: individas, ego ir superego. Individas- tai biologinis pagrindas, impulsai, reikalaujantys patenkinimo. Ego- derina individo impulsus su superego reikalavimais, padeda elgtis racionaliai, mąstyti, numatyti veiksmų pasekmes, vengti pavojaus ir t.t. Superego- tai visuomenė ir jos reikalavimai.
G. Herbertas Meadas asmenybę skaidė į dvi sudedamąsias dalis- tai į “aš” ir “mane”. Pagal Herbertą yra trys asmenybės raidos stadijos: a) imitavimas- kai vaikas kopijuoja suaugusiųjų elgseną, b) žaidimai- kai vaikai suvokia elgesį kaip vaidmenų atlikimą ir žaisdami juos atlieka, c) kolektyviniai žaidimai- kai vaikai mokosi suvokti ne vieno žmogaus lūkesčius, bet visos komandos.
Dar kiti sociologai asmenybės suvokimą skiria į veidrodinį “aš” ir jo elementus: a) mano nuomonė, kaip mane suvokia kiti, b) mano nuomonė, kaip jie į tai reaguoja, c) mano atsakas į mano išsiaiškintą kitų reakciją į mane. Mūsų gebėjimas į save pažvelgti kitų akimis t.y. būti savo pačio veiksmo žiūrovais yra socialinio elgesio pagrindas.
Žmonės skirstomi ne pagal tai kas įvyko,o pagal jų nuomonę pagal įvykusius dalykus. Problemas mums sukelia ne patys dalykai, o mūsų nuomonė apie juos. Mūsų savijauta priklauso nuo požiūrio į dalykus, įvykius, kitus žmones ir jų požiūrius.

“Normalūs“ žmonės (t.y. tie kuriuos tokiais laiko jų visuomenė) tiesiog privalo išlaikyti vaidmenų logiškumą. Šis suvaržymas yra išorinis ir vidinis.
Išorinis- tai visi kiti žmonės, su kuriais individui tenka bendrauti ir nuo kurių pripažinimo priklauso jo vaidmenys. Jiems reikia, kad individas atliktų savo vaidmenį, yra leidžiama, kad vaidmenys mažuma nesiderintų, bet peržengus leistiną ribą, individas netenka visuomenės pripažinimo.ir apšaukiamas moralės laužytoju ar netekusio proto.
Visuomenė nedraudžia, jei žmogus darbe yra tironas, o namie- vergas, bet neleis jam apsimetinėti seimo nariu, ar dėvėti priešingos lyties drabužiais.
Žmogų veikia ir vidiniai suvaržymai. Pavyzdžiui: teisėjas nuteisdamas žmogų myriop, išskaido identitetą lėmusį tokį sprendimą, nuo kitos savo sąmonės dalies, sąlygojančios, kad jis yra geras ir jautrus žmogus. Nacistų koncentracijos stovyklos viršininkas, rašo sentimentalius laiškus savo vaikams. Tai yra kraštutiniai atvejai, kurie nuolat pasitaiko mūsų visuomenėje.
Vaikams augant vis didesnis ir įvairesnis žmonių ir organizacijų ratas įsijungia į jų socializaciją. Paauglių socializacija skiriasi nuo vaikų socializacijos. Turi įtakos ne tik jų jau pasiektas protinis lygis, bet ir paaugliai įgyja vaikams dar nepasiekiamus individualius sugebėjimus, kurie savo ruožtu leidžia jiems naujai pažvelgi į save, savo šeimas ir draugus. Jie pastebi prieštaravimus ir neatitikimus į kuriuos anksčiau nekreipė dėmesio.
Pradėjus vaikams lankyti mokyklą, prasiplečia jų akiratis ir bendraamžių grupė įgauna reikšmę paauglystės socialiniame gyvenime. Paauglystės laikotarpiu tėvai nebeturėtų muštrinti savo atžalų. Nes kuo mažiau muštro, tuo didesnės investicijos į ateitį. Visi pagrindai akcentuojami į savivokos formąvimasį. Paaugliai analizuoja įvykius patys ir vertina patys per savo patirties prizmę. Tėvams nederėtų vaidinti “nekaltų avinėlių”. Geriausia išeitis būtų pasidalinti savo patirtimi, taip kaip su sau lygiu. Vargas tiems tėvams, kurie idealizuoja savo praeitį ir kurie draudimais nori ir bando išlaikyti savo atžalas “po sparneliu”. Šiuo amžiaus laikotarpiu vaikams autoritetais tampa jų bendraamžiai, draugai. Jei tėvai bando drausti su jais bendrauti paaugliai protestuoja. Jie gali pradėti bėgti iš namų ar susidėti su blogos reputacijos žmonėmis. Bendraamžiai tėvų konkurentai. Ryšiai su bendraamžiais paaugliams yra svarbesni, kadangi draugai išmoksta atpažinti ir gerbti jų asmeninius skirtingumus. Tėvai galėtų skatinti savarankiškumą atlikdami patarėjo ar norinčio išklausyti vaidmenį, o ne autoriteto vaidmenį. Šis bendravimo siekiantis požiūris daugiau būdingas mamoms negu tėvams, ypač tuomet, kai reikia aptarti asmenines problemas.
Paauglystė gali būti ir rami, ir audringa. Tačiau joms abejoms būdingi pasikeitimai, o vienas iš esminių pasikeitimų yra susijęs su jaunuolių, bei jų tėvų tarpusavio santykiais Vaikai paprastai laikė savo tėvus didžiausiais autoritetais, stengėsi paklusti jų raginimams ir pamokymams, kad sulauktų pritarimo. Santykiai pamažu keičiasi. Tėvai praranda savo autoritetą. Jaunuoliai pastebi, kad jų tėvai ne visuomet žino atsakymus į visus klausimus. Pradeda žiūrėti labiau, kaip į žmones turinčius jausmus, poreikius, individualybes. Paaugliui svarbu ir individualybė ir šeimyniniai santykiai. Paaugliai privalo išmokti būti atskirais individais galinčiais veikti savarankiškai nuo tėvų. Tačiau tėvai ir toliau atlieka svarbų vaidmenį vaiko socializacijai.
Socializacija vyksta visą žmogaus gyvenimą, kadangi suaugusiojo vaidmenys reikalauja naujo mokymosi, o socialinių situacijų pasikeitimas, iškelia naujus reikalavimus. Socializacija vaikystėje negali paruošti daugybei įvairiausių vaidmenų, kuriuos atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visą gyvenimą mes atsisakome senųjų vaidmenų, ir mokomės naujų. Žmonės įsijungia į darbą ir gauna naujus darbus. Jie tuokiasi, skiriasi ir vėl tuokiasi. Tėvai stebi besikeičiančias situacijas augant jų vaikams, jiems bręstant ir paliekant tėvų namus. Visi šie procesai reikalauja prisitaikyti, išmokti naujų įgudžių, kartais išmokti naujų vaidmenų, o su senaisiais atsisveikinti.
Pagal turinį socializacija vaikystėje yra susijusi su biologinių troškimų reikalavimu, paauglystėje- su vertybių perkainavimu ir savivoka, o suaugus – ji apima aiškesnes ir specifiškesnes normas bei elgesį ( pavyzdžiui susijusį su darbo pobūdžiu).
Individas turi atlikti savo vaidmenį: būti geras tėvas ar mama, būti geras darbuotojas. Šeimyninė ir profesinė socializacijos dažnai trukdo viena kitai.
Gerai vykdoma šeimyninė socializacija gali daug padėti vaikams. Socializuojant tėvus, padidėja ir vaikų socializacija. Daugelis išmoksta rūpintis kūdikiais ir vaikais tik tuomet, kai patys tampa tėvais. Kadangi šeimos vis mažesnės, nedaugelis turi patyrimo prižiūrint savo jaunesnius brolius, seseris. Todėl tenka mokytis tėviškų įgudžių ir vaidmenų tik jas vykdant. Jauniems tėvams patarimų nestinga: vaikų priežiūros kursai, vadovėliai, žurnalai, straipsniai laikraščiuose, pokalbiai per televiziją. Besispecializuojantys įvairiose srityse vaiko auklėjimo žinovai siūlo skirtingus patarimus, kartais vienas kitam prieštaraujančius nurodymus apie maitinimą, drausmę, sveikatą.Jaunieji tėveliai patys turi atsisijoti tai kas jų atveju tinka, o kas ne, kadangi mūsų šiuolaikinė visuomenė mažai ką daro, kad paruoštų žmones naujam dideliam vaidmeniui- būti tėvais.
Žmonės kopia karjeros laiptais. Jie turi tobulėti, įgauti vis naujų darbo įgudžių ir pritaikyti jau išmoktus dalykus, vardan savo gerovės ateityje. Užsiėmimas ar profesijos mokymasis yra sudedamoji suaugusiojo socializacijos dalis. Profesinė socializacija vykdoma per visą profesinę veiklą. Nes profesiniam meistriškumui ribų nėra. Pradedant nuo darbovietės į kurią individas patenka su įgyta profesija ar be jos. Tuomet profesija įgyjama jau dirbant. Profesinė socializacija yra daugiau nei profesijos mokymasis- tai darbiniai įgūdžiai ir techninė kvalifikacija.
Iš esmės socializacijos tikslai retai yra pasiekiami. Žmonių elgesys tik priartėja prie visuomeninių normų. Kuo labiau visuomenė primeta savo normas, tuo mažiau lieka vietos skirtingų individualybių pasireiškimui ir vystymuisi. Kalbėdamiesi su jaunimu kodėl jie vairuoja išgėrę, vartoja narkotikus, įsitraukia į kriminalinius nusikaltimus, išgirstam tokius žodžius “visi taip daro”. Visi nori pritapti ir neatrodyti kvailai. Net ir suaugusieji yra grupinio mąstymo aukos. Iš esmės visi gerbiami žmonės pasirinko dar nepramintus kelius. Būtent dėl to jie sugebėjo būti svarbūs. Dėl to klausomės ir džiaugiamės Mocarto kūriniais, grožimės Mikelandželo paveikslais, bei senovės Graikijos skulptūromis. Vadinasi kai kuria prasme du socializacijos elementai, tai kultūros perdavimas ir unikalios asmenybės sukūrimas, gali būti netgi prieštaringi.
Nukrypęs nuo įprastų socialinių normų elgesys gali reikšti nepilną ar neatitinkamą socializaciją. Arba gali būti rezultatas sėkmingos socializacijos pagal nukrypėlių grupės normas ir vertybes. Nors toks elgesys yra blogas mūsų visuomenės požiūriu, tačiau jis gali atitikti atitinkamos grupuotės normas. Netgi sąžiningiausi ir geriausiai pasiruošę tėvai, mokytojai, auklėtojai negali visuomet mokyti taip kaip ketino. Pavyzdžiui: naujai pasamdyti darbininkai mokinami kaip reikėtų sėkmingai atlikti darbą, kai tuo pat metu senesni darbuotojai išmoko kaip išvengti kokių tai darbo operacijų ar pakenkti sistemai.
Visą gyvenimą keičiasi žmonių požiūriai, vertybės ir savivoka, jiems imantis naujų vaidmenų ir įgyjant naujų patyrimų. Kuomet šis procesas yra laipsniškas ir dalinis, jis yra vadinamas besitęsiančia socializacija. Ir atvirkščiai, resocializacijos metu žmogus vardan vieno gyvenimo būdo atsisako kito, kuris labai skiriasi nuo pirmojo. Individui pereinančiam iš vienos visuomenės į kitą, reikės resocializuotis, kad perimtų naują kultūrą ir pritaptų prie naujo gyvenimo būdo. Taip pat resocializacija vyksta ir vienoje valstybėje. Pavyzdžiui: mūsų seneliai ir tėvai dar prisiminė nepriklausomos Lietuvos laikus. O mes gyvenome kitaip, turėjome gyventi dvilypį ar trilypį gyvenimą: vieną- deklaruoti, antra- galvoti ir trečia- daryti. Taigi dabar atkūru Lietuvos valstybingumą mūsų tėvams vėl teko socializuotis, tai yra bandyti vėl tapti laisvais žmonėmis demokratėjančioje visuomenėje. Tai nėra lengvas procesas, nes ne vienas tebemąsto remdamasis dvigubais standartais. Aktyvesnė resocializacija vyksta, kai individas netenka darbo, išėjus į pensiją ar po nelaimingo atsitikimo tenka atsisėsti į invalido vežimėlį. Žmogui tenka prisitaikyti prie naujos situacijos ir naujų gyvenimo sąlygų.
Resocializacijos procesas vyksta sėkmingiau ir intensyviau, jei jis savo subjektus įtraukia į totalinę instituciją. Asmuo, kuris pasirenka vienuolyną ryžtingai nutraukia visus ryšius su praeitimi ir pasaulietinę visuomene. Kitos totalinės institucijos yra psichiatrinės ligoninės, kalėjimai kai kurie kariniai padaliniai. Totalinės institucijos ne tik atskiria individus nuo išorinio pasaulio, bet reikalauja laikytis kraštutinės socializacijos dalykų.Visi individai esantys totalinėj institucijoj yra labai nuo jos priklausomi ir pastebi, kad sunku laikytis ankstesniojo gyvenimo įsitikinimų, vertybių ir elgesio. Resocializacija yra žalingiausia , kai ji vykdoma brutaliai, tiek psichologiškai, tiek fiziškai.
Socializacija yra būtina ir visuomenei, ir jos nariams, tačiau ji taip pat gali virsti valdymo, eksploatavimo priemone prieš tuos, kurie, kaip manoma, kelia pavojų visuomenei.
Socializacijos trunkančios visą žmogaus gyvenimą suvokimas siejasi su samprata, kad socializacija yra glaudžiai susijusi su socialine sąveika, žmogui siekiant sureikšminti, įgyti aukštesnę padėtį, prestižą. Šiuo atžvilgiu socializacija išreiškia nuolatinį žmogaus troškimą įsitvirtinti visuomenėje, aplenkti kitus gyvenimo lenktynėse.

Naudota literatūra:

Peter L. Berger “Sociologija”
Leonard Broom; Charles M. Bonjeen Dorothy H. Broom “Sociologija”
Internetas

Leave a Comment