renesanso ideologijos

Renesanso ideologijos bruožai

Renesansas (prancūziškai renaissance) reiškia atgimimą arba atgijimą. Šį terminą jau 1500 metais pavartojo Džordžas Vazaris (Giorgio Vasari) – taip jis italų menininkų gyvenimo aprašymuose vadino savąją epochą. Jis turėjo omenyje pagoniškąją antikos kultūrą, iš naujo atrastą po ilgo viduramžių miego. Tas renesansas ypač pasireiškė architektūroje, skulptūroje ir tapyboje; jis sukūrė nuostabiuosius Italijos miestus, kuriais žavimės ir šiandieną. Po ilgos viduramžių religinės estetikos vyravimo epochos įvairiose Rytų ir Vakarų šalyse plėtojantis miestų kultūrai, ryškėja renesansiniai sąjūdžiai. Jie liudija laipsniškai besiskleidžiančius naujus pasaulietinius, humanistinius estetinius idealus kuriuos reiškia naujo tipo universalios kūrybingos asmenybės. Aiškinant XV – XVI a. italų kultūros ir meno pakilimą kaip antikinių idealų atgaivinimo epochą, itin pabrėžiamas jos idealų priešingumas viduramžiais. Iš čia kyla daugelis vėliau plačiai paplitusių vienpusių stereotipinių požiūrių, prietarų, supaprastintų schemų, aiškinančių renesansą kaip ²prabudimą² po ilgos ir tamsios viduramžių nakties arba kaip išimtinai vakarietiškos kultūros, estetikos, meno fenomeną. Vėlesni kritikai pateikdami daug naujų faktų, subtilių pastebėjimų iš kitų Vakarų Europos ir Rytų renesansinių sąjūdžių istorijos, parodė, kad renesansas yra daug sudėtingesnis, įvairiapusiškesnis ir labiau kontraversiškas reiškinys, nei manė pirmieji jo tyrinėtojai. Išryškėjus esminiams poslinkiams antrosios XX a. pusės medievistikoje ir orientalistikoje, šiuolaikinis mokslas jau atsisako tradicinės renesansinių sąjūdžių priešpriešos viduramžiams. Įsivyrauja naujas požiūris į renesansinę kultūrą, estetiką, meną kaip svarbų ²pereinamąjį² laikmetį nuo viduramžiais vyravusių religinių prie pasaulietinių kultūros formų.

Skiriami trys renesanso laikotarpiai: · Ankstyvasis (XIV – XV a.)· Brandusis (XV a. pab. – XVI a. I ketvirtis)

· Vėlyvasis (XVI a.)

Siekiant teisingai suvokti renesensinės estetikos pobūdį, tikslinga apibrėžti pagrindinius specifinius jos bruožus. Pirmiausia renesanso epochos estetika ir menas visose Rytų ir Vakarų šalyse buvo išimtinai miestų kultūros padarinys, glaudžiai susijęs su ekonominio, socialinio gyvenimo intensyvėjimu, naujo humanitarinės inteligentijos sluoksnio, skelbusio humanistines idėjas, iškilimu. Esminis renesansinių sąjūdžių bruožas, ženklinęs perėjimą nuo viduramžiškų prie naujų estetinių idealų Rytų ir Vakarų šalyse, susijęs su ²atsigręžimu į praeitį², ankstesnės kultūros, estetikos, meno tradicijų atgaivinimu, siekimu apmąstyti aukščiausius klasikinio periodo kultūros laimėjimus ir juos įtraukti į epochos aktualijų kontekstą. Atgimstanti antikos kultūra, estetika, menas neabejotinai buvo viena svarbiausių kiniškojo, indiškojo, iranietiškojo, itališkojo renesanso ištaka. R.Kleinas pabrėžia, kad renesansas savo gilumine esme nėra vien tik antikos atgimimas, tačiau daug gilesnis ir platesnis žmonių sąmonės ir gyvenimo atsinaujinimas.Renesansinės pasaulėžiūros ir estetikos vidinį prieštaringumą savo genialioje knygoje ²Renesanso estetika² giliai atskleidė A. Losevas. ²Renesanso epochos svyravimai,- rašo jis,- istorikui nėra kažkas netikėta ar keista. Visos istorinės epochos yra pereinamosios (tarpinės) ir amžinai banguojančios; joks išorinis principinis jų stabilumas negali sutrukdyti istorikui surasti jose nuolatinį kintamumą. Antra, artistiškojo žmogiškojo individualizmo principas menkiau stabilus nei kitų kultūrų ir epochų pamatiniai principai. Juk visiškai aišku, kad izoliuotas žmogiškasis individas nėra itin tvirtas ir patikimas pagrindas kultūros vertybėms kurti.². A. Losevas apnuogina antrąją, ²tamsiąją² renesansinio titanizmo pusę, kuri Italijoje Borgia’ų, Machiavellio gyvenimo metais siejosi su neregėtu žiaurumu, išdavystėmis, smurtu, aistrų siautėjimu, inkvizicijos medžioklėmis. Per 150 metų (nuo 1484 iki 1589) Ispanijoje, Italijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse estetinė mintis palaipsniui išsivaduoja iš religinės pasaulėžiūros įtakos, viduramžiais vyravusių grožio idealų. Renesanso estetikos kūrėjai atsiriboja nuo viduramžių estetikai būdingo visaaprėpiančio teocentrinio grožio suvokimo, kuriame ištirpsta ir meno pasaulis. Renesansinėje estetikoje, siekiančioje spontaniškai atspindėti galingą meno pakilimą ir naujo tipo universalių menininkų genijų įsiveržimą į kultūros gyvenimą, visa jėga atsiskleidžia ir naujomis spalvomis sušvinta meno pasaulis. Jis humanistinėje renesanso estetikoje pradedamas suvokti kaip didžiai reikšminga, autonomiška žmogaus kūrybinės veiklos sritis.

Kaip vieną ryškiausių specifinių renesansinės pasaulėžiūros bruožų subtilus šios epochos estetikos ir meno žinovas A. Chastelis nurodė ne paprasto žmogaus, o būtent menininko asmenybės iškėlimą, menininko, kuris savo kūrybinėmis galiomis prilyginamas Dievui kūrėjui. Iš čia kyla humanistams būdingas siekimas vadinti Dievą didžiuoju architektu, kadangi pasaulio Kūrėjas yra Didysis meninikas. Su tuo susijęs kinų, indų ir Vakarų estetikams ir meninikams būdingas meninės kūrybos palyginimas su dieviškąja, užuomina į tai, kad meninikas turi kurti taip pat laisvai, kaip ir Dievas.

FILOSOFIJA. Reneanso laikotarpiu mokslo šakos buvo dar ne visai išsidiferencijavusios, ir filosofines pažiūras kartu su kitų mokslų idėjomis reiškė daugiausia mokslininkai gamtininkai, menininkai, filologai, visuomenės veikėjai. Idealus žmogus vaizduojamas kaip harmoningai išplėtotų fizinių ir dvasinių galių, kūrybinga, savarankiška, veikli asmenybė. Atgaivintos kai kurios antikos filosofijos srovės: stoicizmas (F. Petrarka), epikūrizmas (L. Vala, F. Rablė), platonizmas (M. Fičinas, Florencijos Platono Akademija) ir neoplatonizmas (Visarionas Nikietis), autentiškesnio pavidalo negu viduramžiais, aristotelizmas (P. Pomponacis, Paduvos universitetas), skepticizmas (M. de Montenis). Renesnso natūrfilosofija (Nikolajus Kubietis, Paracelsas) kėlė tikslą aiškinti gamtos reiškinių esmę jų pačių savybėmis, atskeisti natūralias jų kitimo priežastis, ieškojo būdų pajungti gamtą žmogaus interesams. Buvo mėginama aiškinti gamtą, remiantis empiriniais tyrimais, o trūkstant duomenų – magija ir kitomis iracionaliomis mistinėmis pažiūrų sistemomis (kabalistika, astrologija, alchemija). Renesanso etika orientavosi į natūralią žmogaus prigimtį, individo poreikius; antra vertus, individualizmo, egoizmo principai buvo derinami su individui būtino visuomeniškumo idėja. Renesanso filosofija veikė švietimo epochos visuomeninę mintį, vėlesnių laikotarpių utopinio socializmo, komunizmo teoretikus, klasicinę vokiečių filosofiją.LITERATŪRA. Renesanso literatūra reiškė opoziciją viduramžių literatūrai (ypač jos religinėms mistinėms ir asketizmo idėjoms) ir rėmėsi antikos literatūra kaip sektinu pavyzdžiu. Daugiausia buvo sekama romėnų klasikais (Vergilijumi, Ciceronu); literatūros teoretikai vadovavosi Platono, Aristotelio, Horacijaus estetikos ir poetikos teiginiais. Antra vertus, renesanso literatūra perėmė pažangias vėlyvųjų viduramžių rašytojų (pvz., Dantės) idėjas; kai kuriose kūriniuose buvo plėtojami tie vidurinių amžių literatūros motyvai ir tendencijos (riterystės kultas, dėmesys kasdienybės detalėms), kurie neprieštaravo renesanso idealams. Įvairių motyvų ir meninių tendencijų renesanso literatūrai būdinga humanistinė pasaulėžiūra, nauja žmogaus koncepija, kuri teigė, kad žmogus – kūrybinga savarankiška būtybė, galinti formuoti save ir aplinkinį pasaulį. Joje daug dėmesio skiriama žmogaus žemiškos būties, aistrų, minčių vaizdavimui. Racionalistinis pradas jungiamas su poetine fantastika. Šalia antikinės mitologijos, antikos kūrinių kompozicinių principų ir stilistikos būdinga ir nacionalinės mitologijos, tautosakos motyvai.

ARCHITEKTŪRA. Renesanso architektūroje buvo vartojami antikiniai orderiai ir konstrukcinės sistemos – įvairių tipų arkos, cilindriniai, kryžminiai skliautai, kupolai, kolonos, piliastrai. Pastatų kompozicijai būdinga simetrija, horizontalumas, saikingos dekoratyvinės formos, taisyklinga, šviesi vidaus erdvė. Buvo stengiamasi, kad pastatų proporcijos atitiktų žmogaus proporcijas ir poreikius. Pradėta statyti daug civilizuotų pastatų – rūmų (palaco), vilų, visuomeninių statinių. Kolektyvinę vidurinių amžių meistrų veiklą pakeitė individuali architekto profesionalo kūryba.XVI a. renesanso architektūra (daugiausia manieristinė) paplito daugelyje Europos šalių, susipynė su vietos (ypač gotikos) architektūros tradicijomis. Prancūzijoje pastayta reprezentacinių renesanso pastatų (Šamboro ir kt pilys ; Božansi rotušė, Luvras, Tiuilri rūmų fasadas). Ispanijoje susiformavo puošnus plateresko stilius (Karališkoji ligoninė, Šv. dvasios bažnyčia); pastatyta ir itališkojo tipo pastatų (Eskorialo ansamblis).MUZIKA. Muzikoje renesansas apima XV a. – XVII a. pradžią. Muzikinės kūrybos atsinaujinimą sąlygoja bendrieji renesanso idealai; išryškėjo polinkis į pasaulietinę tematiką, lemiamą reikšmę įgavo kompozitoriaus individualybė, pradėjo kurtis nacionalinės muzikos mokyklos, įsigalėjo (ypač vokalinėje muzikoje) nauji žanrai (frotola, kačia, madrigalas, romansas, šansona, vilanela, viljansika).DAILĖ. Rensanso dailei būdinga dėmesys žmogui (visų pirma konkrečiam individui) ir žemiškoms realijoms, gyvenimo meilė, tikėjimas žmogaus galia, protu, orientacija į antikos dailę. Dailininkai stengėsi pasiekti formos aiškumo ir harmonijos, perteikti tikrovės daugialypiškumą, analitiškai tyrė pasaulį, meninį tikrovės pažinimą derino su moksliniu. Greta populiarių freskų atsirado molbertinė tapyba; iš Nyderlandų buvo perimta aliejinės tapybos technika. Ankstyvojo renesanso skulptūroje susidarė naujų (ir kitiems renesanso laikotarpiams būdingų) formų – raitelio paminklas, sieninis antkapis, dekoratyvinė statula, portretinis biustas, perspektyvinis reljefas. Skulptoriai Donatelas, L. Gibertis, A. Roselinas, A. Verokjas siekė plastinio ir anatominio tikslumo, kompozicijos tektoniškumo, orientavosi į senovės Romos skulptūrą. Jau ankstyvųjų renesanso kultūros tyrinėtojų veikaluose ypatingas dėmesys kreipimas į ²pasaulio ir žmogaus atradimą² (J. Michelet) ir ²žmogaus ir gamtos atradimą² (J. Burckhardtas). Iš tiesų tiek Rytų, tiek Vakarų estetikams, menininkams būdinga panteistinė pasaulėžiūra, itin stiprus menininko kontakto su jį supančiu gamtos pasauliu išgyvenimas. Šis dominuojantis Tolimųjų Rytų (Kinijos, Korėjos, Japonijos) renesansinės estetikos ir meno buožas labai ryškus Diurerio ir Leonardo da Vinči estetinėse pažiūrose.
LEONARDAS IR DIURERIS. Leonardo kūrybinis gyvenimas – ilgas gyvenimas ir kitu atžvilgiu: jį pratęsė kitų dailininkų, tėvynainių ir svetimšalių, kūryba. Albrechtas Diureris buvo didis vokiečių renesanso menininkas. Ar jis pažinojo Leonardą? Ar buvo susipažinęs su jo kūryba? Ar turėjo italų renesansas įtakos panašiam reiškiniui Vokietijoje? Diureris ir Leonardas susitiko, jų kūrybiniai keliai susikryžiavo… Ar tai buvo tiesioginis Leonardo sekimas? Ir, tai dar svarbiau, ar vokiečių renesansas buvo kilęs iš itališkojo? Ir ar iš viso buvo renesansas Vokietijoje, ar buvo tik genialusis Diureris, Italijos milžinų mokinys? Apmokytas Volhemuto dirbtuvėse Diureris, kaip reikalavo tradicija, iškeliavo į kitus miestus ir žemes susipažinti su tapybos meistriškumo paslaptimis. Į Italiją jis atvyko 1494 m. rudenį. Čia jis praleido du mėnesius. Venecija jaunam dailininkui padarė nepaprastai stiprų įspūdį. Gyva, kunkuliuojanti, spindinti Venecija buvi įasmeninta venecijietės figūroje, kurią jis nupiešė šalia santūrios Niurnbergo biurgerės. Italijoje Diureris rado artimą jo siekiams meninę aplinką. Jis studijuoja Polajolo, Lorenco di Kredžio, Mantenio, Džentilės Belinio kūrybą. Kopijuodamas iš jų kūrinių nuogas figūras, jis mokosi atkurti žmogaus kūno judesius. Diureris ne tik kopijuoja, bet ir daro savarankiškus nuogos figūros eskizus. Venecijoje jis išėjo ne tik italų renesanso meno, bet ir auklėjimo mokyklą: visa kūrybinė atmosfera, kurioje gyveno ir dirbo italų dailininkai, padėjo Diureriui subręsti kaip kūrybinei renesanso tipo asmenybei, o tai, be abejo, turėjo įtakos ir jo elgesiui, ir tolesnei kūrybai. Kaip tik Italija Diurerį padarė pirmuoju vokiečių renesanso dailininku. Kelionė į Italiją Diureriui davė tą galybę įspūdžių ir patirties, kurie daugelį metų atsispindėjo jo darbuose. Šie jo įspūdžiai vėl atgijo, kai 1500 m. į Niurenburgą atvyko italų dailininkas Jakopas dei Barbaris, kuris buvo gyvas italų meno diegėjas į vokišką dirvą. Barbaris, be abejonės, talentingas dailininkas, nors toli gražu ne pirmaeilis tarp tos epochos italų. Bet kaip tik XVI a. pradžioje Italijos menas darė stipriausią įtaką Diureriui ir kitiems didiems Vokietijos dailininkams. Diureris rinko ir studijavo Barbario piešinius ir graviūras, domėdamasis proporcijos ir perspektyvos problemomis.
Ypač artimas Diureris Leonardui da Vinčiui, su kuriuo jį sieja siekimas meninę kūrybą prilyginti mokslui. Šis siekimas – tai protestas prieš viduramžių estetiką, kuri meną nužemina iki amato. Ir Leonardas, ir Diureris ne tik kūrė teorinius traktatus apie meną, gynė jo renesansiškus principus, bet stengėsi čia įžiebti mažytę ugnelę , iš kurios ilgainiui gali būti įpūsta liepsna, kuri švies visam pasauliui. Tokia filosofija buvo tų žmonių, kurie ne tik kūrė meno filosofiją, bet ir mokėsi iš savo epochos filosofų. Italų siužetai, kaip pavyzdžiui, Policiano poemos, žinomos ir iš vokiškų leidinių, Diureriui yra tema sukurti tokioms graviūroms, kaip ²Nemezidė². Pavaizduota pagal taisykles, kurias parengė tokie antikiniai klasikai, kaip Vitruvijus ir jo pasiekėjai italai, ji pateikta kaip gyvas personažas, skirtingai nuo 1504 m. graviūros ²Adomas ir Ieva². Ši graviūra yra griežtos konstrukcijos kūrinys ir kartu aiškiai rodo, kad Diureris gerai išstudijavo proporcijas, skirtingai nuo to paties pavadinimo paveikslo, sukurto 1507 m. Taigi Diurerį, kaip renesanso dailininką, daugelių požiūrių sukūrė Italija. Tokio masto ir talento dailininkas, kaip Diureris, galėjo iš to tik laimėti. Be itališkos mokyklos Diurerio kūryba būtų buvusi kitokio pobūdžio. Tačiau Diureris nebūtų tapęs renesanso milžinu, jei būtų buvęs tik renesansinės Italijos mokinys. Jis yra daug platesnio ir gilesnio turinio, o jo kūrybą maitinusieji šaltiniai – įvairūs. Svarbiausias iš jų – vokiečių menas. IŠVADOS. Taigi italų ir vokiečių renesanso atstovų estetinėse koncepcijose išryškėja daug naujų, būdingų visai vėlesnės Vakarų estetinės minties raidai bruožų, iš kurių pirmiausia reikėtų išskirti istorinį optimizmą, racionalizmą, antropologizmą, kuriuos jungia begalinis tikėjimas žmogaus proto galia ir skaidriomis būties perspektyvomis. Renesanse jau regime vėlesnėje Vakarų estetikoje suvešėjusio natūralizmo, gnoseologizmo, natūrfilosofinės orientacijos užuomazgas. Vienu reikšmingiausių renesansinės estetikos laimėjimų buvo stiprėjantis meno autonimijos ir meninės kūrybos svarbos suvokimas. Tačiau netrukus, jau XVI a. viduryje, dėl renesansinei estetikai būdingo prieštaringumo išryškėja daugelio jos skelbiamų idealų utopiškumas, krizės simptomai, o mene gyvas formas vis labiau išstumia akademizmas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. ANDRIJAUSKAS A. ²Grožis ir menas². Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1995;2. GOMBRICH E. H. ²Meno istorija². Vilnius, Alma littera, 1997;3. Renesansas // ²Lietuviškoji tarybinė enciklopedija², 9 tomas, p.388 – 393.Vilnius, Šviesa, 1980;4. RUTENBERGAS V. ²Renesanso milžinai². Vilnius, Mokslas, 1978;5. SCHWANITZ D.²Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus². Vilnius, Tyto Alba, 2001.

P L A N A S

ĮVADASBENDRI RENESANSO IDEOLOGIJOS BRUOŽAI:FILOSOFIJALITERATŪRAARCHITEKTŪRAMUZIKADAILĖLEONARDAS IR DIURERIS

IŠVADOSLITERATŪROS SĄRAŠAS