Socializacijos proceso biologinis ir kultūrinis kontekstai

Turinys

Įvadas 2
1. Socializacijos procesas ir jo samprata 5
1.1. Asmenybės tapsmo teorijos 5
1.2. Socializacijos proceso šaltiniai 6
1.3. Socializacijos tipai 9
2. Kultūrinės socializacijos teorijos 10
3. Biologinės socializacijos teorijos 15
5. Išvados 22
Literatūros sąrašas 23Įvadas
Žmogus yra sociali būtybė, todėl labai svarbus procesas jo egzistencijoje yra socializacija. Tam, kad šis procesas vyktų, žmogus turi augti visuomenėje, nes tik supamas kitų jis gali vystytis ir apskritai pažinti pasaulį kaip žmogus, o ne tiesiog gyvūnas.
Pirmiausia būtų tikslinga tiksliai nustatyti sąvokas. Sąvoką „žmogus” tikslinga vartoti tuomet, kai asmuo gali būti priski¬riamas žmonių grupei (homo sapiens) ir turi visas jai būdingas savybes. Kai kalbama ne appie visą žmoniją, o apie konkretų žmogų, tada vartojama sąvoka „individas”. Ji skiriasi nuo sąvokos „individualybė”, kaip konkre¬čios asmenybės savitumo, nepakartojamumo ir netgi unikalumo išraiškos.
Socializacija – tai procesas, vykstantis visą žmogaus gyvenimą. Jo metu individas perima žinias, nuostatas, požiūrius, vertybes, elgesį ir kitus komponentus, kurie būtini efektyviam dalyvavimui visuomenės gyvenime.
Asmenybe negimstama, o tampama. Tik ką atėjęs į pasaulį kūdikis yra žmogus, bet ne asmenybė, nors jame jau užprogramuota reali gali¬mybė tapti asmenybe ateityje. Taigi ne kiekvienas žmogus – asmenybė. Tačiau, antra vertus, bet kuuris žmogus (ne tik genialus, talentingas ar itin socialiai ryškus), atspindintis svarbiausius savo visuomenės socia¬linius ir kultūrinius bruožus bei aktyviai veikiantis joje kaip subjektas, gali būti vertinamas kaip asmenybė.
Greta šio požiūrio į asmenybės sampratą egzistuoja ir kitas, pasak kurio, bet kuris žm

mogus yra laikytinas asmenybe, todėl nepripažįsta¬mas žmonių dalijimasis į asmenybes ir ne asmenybes. Šiuo atveju as¬menybės sąvoka yra apibrėžiama tomis ypatybėmis, kurios būdingos tiek žmonėms apskritai, tiek ir konkrečiam žmogui. Jo savybių visuma ir sudaro asmenybės savitumą (individualumą).
Vis dėlto egzistuoja dvi pagrindinės socializacijos teorijų kryptys, nes pats socializacijos procesas yra sąlygojamas biologinės ir kultūrinės prigimties. Jų pagrindu ir yra pats procesas, tiksliau tai, kokiu kontekstu jis nagrinėjamas. Nėra vieningos nuomonės, kuri prigimtis svarbesnė. Vis tik galima pastebėti, kad pagrindinės socializacijos teorijos yra vystomos toliau, jos įtakoja ir vėlesnių sociologų mintis bei darbus.
Šios dvi kryptys – tai biologinis ir kultūrinis socializacijos kontekstai. Jie iš esmės skiriasi, nes remiasi dviem skirtingais socializacijos šaltiniais – prigimtimi ir įgyjamais bruožais.
Biologinės socializacijos prigimties šalininkai dar vadinami sociobiologais. Jųų atspirties taškas yra kiekvieno individo kilmė ir priklausymas gamtai. Individas negali egzistuoti atskirai nuo visumos, mūsų vadinamos gamta, o ir gimdamas jis paveldi tam tikrą genetinę informaciją, nulemiančią tolimesnį jo gyvenimą bei socialinį elgesį.
Socialinės, arba kultūrinės, prigimties šalininkai laikosi teorijos, kad biologinis paveldimumas egzistuoja, bet jis toli gražu neapsprendžia individo būsimo socialinio gyvenimo, t. y. kad biologinis kontekstas pernelyg silpnas ir negali įtakoti socializacijos raidos taip stipriai, kaip socialinė aplinka. Pagrindiniu ir lemiamu faktoriumi jie laiko jo kultūrinę socializaciją –
mokymą, ugdymą.
Taigi, tai ir yra esminis skirtumas tarp šių dviejų krypčių, šių teorijų idėjų. Negalima teigti, kad kuri nors jų turi ryškią persvarą ar įtikinamesnius argumentus. Žinoma, šias teorijas siekiama įrodyti ir atliekamais tyrimais, tačiau ir jų rezultatai, priklausomai nuo paties tyrimo, negali apspręsti vienos ar kitos teorijos “teisingumo”.
Šio darbo objektas yra socializacijos procesas bei dalyvaujantis šiame procese žmogus kaip individas, taip pat individo tapsmas asmenybe bei tai įtakojantys veiksniai, jų priklausomybė biologiniam ar kultūriniam kontekstui.
Taipogi susiduriame su rimta problema – kurią pusę palaikyti, o galbūt ieškoti kompromiso ar bandyti suporuoti šias dvi teorijas? Tam reikia nuodugniai ištirti abi puses, įvertinti jų argumentus bei priimti savąjį sprendimą. Žinoma, galimas variantas ir toks, kad šis sprendimas bus subjektyvus, nes sociologija nėra tokia griežta ar apibrėžta kaip .pvz. matematika. Tačiau tai bet kuriuo atveju ir bus siekiamas tikslas. Jį, manau, geriau būtų išskirti į kelias dalis. Taip būtų lengviau orientuotis ir paprasčiau aiškinti šią gan painią problemą. Taigi, darbo tikslai:

• Visapusiškai ištirti sociologijos procesą kaip reiškinį, peržvelgti bei palyginti susiformavusias pagrindines socializacijos teorijas bei jų raidą, nustatyti klasifikavimo principus.
• Išsiaiškinti, kaip socializacijos procesas vyksta biologiniu ir kultūriniu aspektais, ištirti pagrindinius skirtumus bei juos palyginti.
• Padaryti išvadas, kuriose pasirinkti vieną kryptį arba surasti kompromisą tarp ši

ių dviejų šalių.

Pasak A. Juodaitytės, “šiuolaikinis mokslas negali visiškai atsiriboti nuo [.] posakio, jog “vagies sūnus visada bus vagimi, o tik garbingi ir sąžiningi žmonės išaugins dar vieną tokį pat žmogų”. Kultūringu žmogumi negimstama, o tampama”. A. Juodaitytės socializacijos proceso samprata yra kultūrinė, o procesą, kurio metu žmogus tampa asmenybe, ir vadiname socializacija. Tačiau autorė pripažįsta, jog “daugelis biologinių bei psichinių žmogaus savybių gali būti perduodamos genetiškai, [.] biologinės žmogaus organizacijos ypatybės kartais gali šiek tiek veikti ir žmogaus socialinę raidą”. Taigi, pats socializacijos procesas yra sudėtingas, gilus bei ilgai trunkantis procesas, kurį įtakoja išties labai daug įvairių aplinkybių, tame tarpe ir prigimtinės savybės. Juk niekas negali nuneigti nei talento, nei įgimto komunikabilumo. Tarkim, abiturientams stojant į Lietuvos karo akademiją jie turi atlikti lyderio savybių nustatymo testus, o neįvykdę testo reikalavimų studijuoti nekviečiami. Peršasi išvada, jog tokios savybės taip pat laikomos įgimtomis. Nors šios savybės yra aktyviai ugdomos studijų LKA metu, tik turintys jų žmonės gali jas ugdyti efektyviai.
Tačiau visiškai suprantami ir kultūrinio konteksto pusę palaikančiųjų argumentai, nes dažniausiai jau susiformavusios asmenybės sociokultūriniai bruožai priklauso būtent nuo aplinkos, kurioje ji formavosi. Na, tokius bruožus bent jau lengviausia pastebėti bei analizuoti. Tarkim, niekam nenuostabu, kad vaikų namuose išaugę vaikai dažnai turi įvairiausių pr

roblemų, tiek socialinių, tiek psichinių. Žinoma, didžioji dalis šių vaikų yra būtent asocialių tėvų, tačiau apstu pavyzdžių, kai būna ir priešingai.
Visuomenė yra ta sociokultūrinė realybė, kurioje ir vyksta šie su¬dėtingi žmogaus socialinio tapsmo procesai. Asmenybė yra svarbiau¬sias bazinis visuomenės socialinės struktūros elementas. Be jos nėra ir negali būti socialinių veiksmų, socialinių ryšių ar santykių, žmonių bendrijų ar grupių, socialinių institutų ar organizacijų. Žmogus tuo pačiu metu yra socialinių santykių subjektas ir objektas. Tokios sąvokos, kaip „žmogus”, „individas”, “asmenybė”, dažnai sutapatinamos. Tačiau so¬ciologijoje (P. Berhman, 1995, L. Broom, 1992) jos anaiptol nelaikomos tapačiomis, nors yra tarpusavyje glaudžiai susijusios ir labai panašios savo esme. Kadangi sociologiją žmogus domina pirmiausia kaip visuo¬menės, o ne kaip gamtos produktas, tai jai svarbiausia yra ne žmogaus, o „asmenybės” kategorija. Asmenybė paprastai nagrinėjama kaip konkreti žmogaus esmės išraiška ir kaip socialiai reikšmingų konkrečios visuomenės bruo¬žų ir savybių sistemos įsikūnijimas žmoguje. Kaip pastebėjo sociologas A. Giddensas, „asmenybės ypatingumas yra ne jos kraujo sudėtis ar abstrakti žmogaus fizinė prigimtis, o jo socialinė vertė” (1989, p. 72). Neatskiriami asmenybės bruožai yra savimonė, vertybinės orientaci¬jos, socialiniai santykiai, autonomija, atsakomybė už savo poelgius..1. Socializacijos procesas ir jo samprata
1.1. Asmenybės tapsmo teorijos
Sociologija skiria du socializacijos procesus: 1) kultūros priėmimą ir 2) savęs atskleidimą, asmenybės tapsmą, kurį aiškina skirtingos teorijos. Labiausiai paplitusios yra keturios: Z. Freudo, G. H. Meadaso, Ch. H. Cooley’so, J. Piageto.
Zigmundas Freudas (Sigmund Freud, 1854-1939) skyrė tris asmenybės sudedamąsias dalis: id, ego, superego.
• id yra biologinis pagrindas, impulsai, reikalaujantys patenkinimo.
• Superego yra visuomenė ir jos reikalavimai.
• Ego derina id impulsus su superego reikalavimais, padeda asmenybei elgtis racionaliai: mąstyti, numatyti veiksmų pasekmes, vengti pavojaus ir t.t.
Z. Freudas išskyrė keturias asmenybės raidos stadijas: 1) oralinę, 2) analinę, 3) falinę ir 4) genitalinę.
Džordžas Herbertas Meadas (George Herbert Mead, 1863-1931) asmenybę skaidė į dvi sudedamąsias dalis: subjektyvųjį “aš”, kuris yra aktyvus, spontaniškas, kūrybingas, atsirandantis dėl kiekvieno iš mūsų individualaus unikalumo, ir objektyvųjį “aš”, kuris yra suvoktas socialiai (t.y. kitų žmonių lūkesčiai, įsivaizdavimai apie mane, poreikiai kaip socializacijos rezultatas). Dažniausiai subjektyvusis “aš” atsižvelgia į objektyvųjį “aš”, tačiau kartais žmogaus elgesys būna spontaniškas ir nenuspėjamas, o tai liudija, jog objektyvusis “aš” ne visą laiką valdo subjektyvųjį.
Pagal D. H. Meadą skiriamos trys asmenybės raidos stadijos: 1) imitavimas, kai vaikai kopijuoja suaugusiųjų elgesį, 2) žaidimai, kai vaikai suvokia elgesį kaip vaidmenų atlikimą ir žaisdami juos atlieka, 3) kolektyviniai žaidimai, kai vaikai mokosi suvokti ne tik vieno žmogaus lūkesčius, bet ir visos grupės.
Čarlzas Hortonas Coolėjus (Charles Horton Cooley, 1864-1929) skyrė veidrodinį “aš” ir jo tris elementus:
• kaip, mano nuomone, mane suvokia kiti,
• kaip, mano nuomone, jie į tai reaguoja,
• mano atsakas į mano išsiaiškintą kitų reakciją į mane.
Mūsų gebėjimas pažvelgti į save kitų akimis, t.y. būti savo pačių veiksmų žiūrovais, ir yra, pagal Č. H. Coolėjų, socialinio elgesio pagrindas. Kitaip tariant, mes esame tiek socializuoti, kiek gebame pažvelgti į save kitų akimis.
Žanas Piagetas (Jean Piaget, 1896-1980) tyrė kognityvinę (pažinimo) asmens raidą – mokymosi mąstyti procesą. Jame jis išskyrė keturias stadijas:
• sensomotorinę (iki 2 m. amžiaus), kai vaikai mokosi susieti savo pojūčius su judesiais;
• priešoperacinę (2-6 m.), kai vaikai mokosi atskirti simbolius nuo jais reiškiamų daiktų;
• konkrečių operacijų (6-12 m.), kai vaikai mokosi mintinai atlikti operacijas, kurias iki tol atlikdavo tik rankomis (pvz., aritmetikos veiksmai);
• formalių operacijų (nuo 12 m. iki brandos), kai mąstymas tampa abstraktus ir hipotetinis, vaikai gali lyginti alternatyvius sprendimus, mąstyti apie savo ateitį, formuluoti savo vertybes ir idealus.1.2. Socializacijos proceso šaltiniai
Socializacija – tai socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima vertybes, nuostatas, elgesį, žinias, reikalingus normaliam dalyvavimui bei gyvenimui visuomenėje. Socializacijos procesą sąlygoja du veiksniai: biologinė prigimtis ir kultūra. Abi jos daro didelę įtaką bei turi savo ypatybių, taigi sociologai nėra priėmę vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė. Vieni labiau sureikšmina pirmąją sąlygą, kiti – antrąją, tačiau visi pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąlygų sąveikos procesas. Abi jos atitinkamai nustato žmogaus elgesį, jo galimybes ir ribas. Žmogus, norintis pritapti visuomenėje, turi laikytis socialinio gyvenimo normų – tą sąlygoja kultūra. Biologinė prigimtis žmogaus gyvenimą apibrėžia labai aiškiai – fiziškai tai gan neatsparus aplinkos poveikiui (temperatūrai, sužeidimams, atšiaurioms sąlygoms) individas. Taigi mus sąlygoja ir biologinis, ir kultūrinis kontekstai.
Socializacija gali būti vadinamas procesas, kurio metu individas įsijungia į visuomenę, jos struktūrinius padalinius (socialines grupes ir bendrijas, insti¬tutus, organizacijas), perima jų sukauptą patirtį, socialines vertybes ir nor¬mas, formuoja socialiai reikšmingus asmenybės bruožus.
Šis procesas nėra momentinis ir vienkartinis, jis trunka ilgai ir kartojasi kintant aplinkybėms. Jo metu individas ne tik socializuojasi, t.y. įsijungia į jį supančios visuomenės gyvenimą, bet ir pats socialiai keičiasi. Atsiranda toks reiškinys kaip socialinis statusas, kuriuo apibrėžiamas individo dalyvavimas jį supančios visuomenės gyvenime.
Biologinis kontekstas. Žmogus iš gamtos, jei taip galima sakyti, paveldi genetinę programą, sudarytą iš elementarių refleksų (pvz., reakcija į skausmą, šviesą, šilumą), ir instinktų (pvz., savisaugos, mitybos, dauginimosi). Jie atitinkamai veikia ir mūsų socializacijos procesus.
Tokį mūsų elgesio visuomenėje biologinį sąlygotumą (genetinį paveldimumą, gamtinės aplinkos poveikį) tiria sociobiologija, teigianti, kad daugybė žmonių elgesio tipų – nuo altruizmo iki agresyvumo – yra nulemti genetiškai. Genetinio paveldimumo svarba dažnai iliustruojama dvynių pavyzdžiais, kurie kūdikystėje buvo atskirti ir augo skirtingoje socialinėje aplinkoje.
Kultūrinis kontekstas. Individas socializuojasi kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą (normas, vertybes, idealus, veiklos būdus). Kitaip negu gyvūnų, žmogaus genuose nėra užprogramuotų sudėtingų veiklos būdų (pvz., maisto gamybos ar būsto statybos) bei šios veiklos reguliatorių. Viso to individas išmoksta tik gyvendamas visuomenėje. Kūdikiai, kuriuos augino ne žmonės, yra įrodymas, kad be socialinių kontaktų tokie kūdikiai netampa visaverčiais žmonėmis (jie lieka žmogaus pavidalo gyvūnais). Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje.
Anot V. Pruskaus, socializacija turi penkis pagrindinius šaltinius:
1. kalba – tai ne tik pagrindinė socializacijos priemonė, bet ir informacijos užšifravimas naudojantis žodiniais simboliais,
2. įgūdžiai,
3. elgesio taisyklės,
4. siekiai,
5. vaidmenys ir padėtys
Tuo tarpu A. Juospaitytė išskiria socializaciją kultūros ir lyties pagrindais, kaip du pagrindinius socializacijos šaltinius. Šiuo atveju šaltiniai yra parinkti taip, kad kuo labiau atspindėtų individo socializacijos visuomenėje raidą, o V. Pruskus šaltinius pateikia abstraktesnius, labiau tinkamus nagrinėjant socializaciją bendrais principais. Abu šie skirstymai savaip teisingi, ir vienos ar kitos krypties pasirinkimas priklauso nuo turimų tikslų.
Socializacijos proceso metu individą veikia atitinkami veiksniai, kurie ir formuoja proceso eigą bei ypatumus. Beje, kadangi aktyviausiai socializacijos procese dalyvauja vaikai, tai juos geriausia ir nagrinėti. Vaikai, sąmoningai ir nesąmoningai mėgdžiodami juos supančius žmones, taip iš aplinkos perima socialinę patirtį. Žmonės, kuriuos jie mėgdžioja, vadinami socializuojančiais veiksniais, arba tiesiog socialiniais institutais. Socializuojantys ve.iksniai yra tokie:
1. Šeima, jos nariai (tėvai, broliai, seserys, seneliai, kiti artimi šeimos žmonės)
2. Bendraamžiai (kiemo, mokyklos, būrelių, susirašinėjimo ir pan. draugai)
3. Mokykla ir kitos švietimo įstaigos (papildomos veiklos mokyklos, įvairūs fakultatyvai, ugdymo organizacijos). Jaunuoliams prie šio veiksnio priskiriami ir kolegos, dirbantys kartu.
4. Masinės informacijos priemonės (televizija, internetas, spauda, radijas, reklama)
Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties. Pavyzdys – moterų elgesio su kūdikiu tyrimas. Iš tiesų, tyrime dalyvavo tik vienas kūdikis, kuris buvo aprengiamas skirtingos spalvos drabužiais. Kai moterys būdavo paliekamos kambaryje su mėlynos spalvos drabužėliais aprengtu kūdikiu, daugelis jų tik paduodavo mažyliui žaislinį traukinuką; o kai tas pats kūdikis būdavo aprengtas rožiniais drabužėliais, moterys daug dažniau su juo burkuodavo, šypsodavosi ir siūlė, be abejo, lėlytę. Tėvo bendravimas su vaiku taip pat skirtingas – su sūneliu jis žaidimo forma pasigrums, o dukrelę dažniau prisiglaus, pamyluos. Berniukai dažniausiai turi tokių žaislų, kurie skatina aktyvumą, nukreiptą į sportą, mašinas, karybą – tai yra, į sferą už namų ribų. O mergaitėms siūlomi žaislai, skatinantys jų aktyvumą, nukreiptą į namų sferą. Paauglystėje norintis užsidirbti berniukas bus skatinamas išnešioti laikraščius ar pjauti žolę, o mergaitė dirbs aukle. Taigi mergaitės yra socializuojamos jas orientuojant į šeimą. Iš dukrų tėvai tikisi, kad jos rūpinsis vaikais, kitais šeimos nariais, atliks daugiau namų ruošos darbų, negu sūnūs.
Taigi tėvai atlieka socializacijos „agentų“ funkciją namuose. Paaugę vaikai susiduria su kitais labai svarbiais jų tapatumą ir elgesį formuojančiais žmonėmis – mokytojais. Šios srities tyrinėtojai yra pastebėję, kad mokytojai paprastai laikosi skirtingo požiūrio į jų klasėje besimokančius berniukus ir mergaites: pavyzdžiui, jei uždavus klausimą, berniukas šūkteli atsakymą prieš tai nepakėlęs rankos ir negavęs leidimo atsakyti, mokytojas dažnai tai priima; bet kai taip „netinkamai“ pasielgia mergaitė, jai padaroma pastaba. Tai rodo, kad berniukai turi būti aktyvesni, o mergaitės – elgtis santūriau. Mokyklų paskaitos, kursai taip pat lemia lyčių vaidmenų išmokimą. Pavyzdžiui, korėjiečių mergaitės privalo pasirinkti tokias pamokas, kurios atspindėtų šeimos gyvenimą (maisto gaminimas, drabužių siuvimas ir pan.); Lietuvos mokyklose darbų pamokų metu mergaitės mokomos įvairių „moteriškos“ namų ruošos, o berniukai – „vyriškų“ darbų.
Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius, kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida – pavyzdžiui, televizijoje vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei elgesio būdus .1.3. Socializacijos tipai
Asmens socializacija įvairiomis formomis trunka visą žmogaus gyvenimą. Galima pasakyti ir taip: pasaulis aplink mus keičiasi, o mes irgi keičiamės. Paprastai skiriami du socializacijos tipai: 1) pirminė (arba socializacija vaikystėje) ir 2) antrinė (arba suaugusiųjų).
Pirminė socializacija – tai perėmimas žinių ir įgūdžių, būtinų kasdienio gyvenimo rutinoje. Šis procesas priklauso nuo tėvų – jų socialinės kilmės, išsilavinimo, puoselėjamų vertybių, supratimo apie vaikų auklėjimą. Galimą pirminės socializacijos variantų spektrą iliustruoja du visiškai skirtingi socializacijos modeliai – tai socializacija slopinant ir socializacija dalyvaujant. Suprantama, kad nė vienas iš šių modelių grynu pavidalu neegzistuoja – galimas tik polinkis į vieną ar kitą kraštutinumą. Socializacijos slopinant pagrindiniai bruožai: vaiko paklusnumas, bausmės už blogą elgesį, materialiniai apdovanojimai ir bausmės, bendravimas be žodžių, bendravimas įsakinėjant. Čia pagrindinis vaidmuo skiriamas suaugusiajam, nes vaikas stebi suaugusiojo norus.
Socializacijos dalyvaujant pagrindiniai bruožai: vaiko savarankiškumas, atsidėkojimas už gerą elgesį, simboliniai apdovanojimai ir bausmės, žodinis bendravimas, bendravimas sąveikaujant. Čia pagrindinis vaidmuo skiriamas vaikui, nes suaugusysis stebi vaiko norus.
Antrinė socializacija. Suprantama, kad socializacija vaikystėje negali parengti daugybei vaidmenų, kuriuos žmogus atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visą gyvenimą mes nuolat keičiame vaidmenis – vienų atsisakome, o kitų – naujų – nuolat mokomės. Skiriami trys antrinės socializacijos tipai:
• Išankstinė socializacija – tai naujo vaidmens apmąstymas ir bandymas jį atlikti.
• Profesinė socializacija – tai sudedamoji suaugusiųjų socializacijos dalis, trunkanti visą gyvenimą, nes profesiniam meistriškumui ribų nėra.
• Resocializacija – tai vieno gyvenimo būdo atsisakymas vardan kito, kuris labai skiriasi nuo pirmojo (pvz., ryžtas mokytis siekiant įgyti dar vieną profesiją).
Socializacijos institutai – tai socialiniai dariniai, atliekantys esminį vaidmenį individo socializacijos procese. Dažniausiai skiriami penki socializacijos veiksniai:
1. Šeima – pirmasis ir pagrindinis socializacijos veiksnys, kuris padeda asmens kaip asmenybės raidos pagrindus ir tam tikra prasme yra asmens ir visuomenės tarpininkas.
2. Bendraamžių grupės. Jos atlieka šias gana svarbias funkcijas: a) suteikia erdvę, kurioje asmuo (vaikas) gali būti nepriklausomas nuo suaugusių, b) suteikia patyrimo bendraujant su kitais sau lygiais, c) sukuria atmosferą, kurioje asmens padėtis nėra marginalinė, d) suteikia neformalią informaciją apie seksą, deviaciją, madas ir kt.
3. Mokykla (plačiąja prasme) suteikia ne tik formalų, apgalvotą ir sistemingą lavinimą, bet ir supažindina su neformaliomis, nerašytomis taisyklėmis, nuostatomis ir kt.
4. Darbovietė. Profesijos įgijimas, įgūdžių išsiugdymas, kvalifikacijos kėlimas yra apibūdinami kaip profesinė socializacija, vykstanti visos profesinės veiklos metu.
5. Visuomenės informavimo priemonės atlieka nevienareikšmį vaidmenį individo socializacijos procese. Viena vertus, teigiamą, sietiną su tam tikrų žinių ir objektyviu informacijos perdavimui kurį individas panaudoja socializacijos reikmėmis, kita vertus, negatyvų (pvz., prievartos, kaip vienintelio būdo spręsti visas problemas, vaizdavimas ekrane, spaudoje), kuris gali gerokai apsunkinti individo socializaciją konkrečioje visuomenėje.2. Kultūrinės socializacijos teorijos
Sociologijoje sąvoka “kultūra” suvokiama žymiai plačiau nei populiariojoje literatūroje. Kultūra apima visus grupinės veiklos aspektus – pažinimą, mąstymą, jausmus, kurie susikaupė per ilgus socialinių grupių egzistavimo amžius ir buvo perduodami iš kartos į kartą. Socialinės grupės savo požiūrius, įsitikinimus ir jausmus reiškia skirtingai. Tai leidžia suprasti “skirtingi kultūriniai idealai, prietarai, logika, stereotipai, žodžio, muzikos, vaizduojamasis menas, netgi grafiti, paminklai ir techninė kūryba, pradedant paprasta strėle ir baigiant lėktuvu” . Panašią nuomonę turi ir A. Juodaitytė, teigdama, jog “Kultūra yra pagrindi¬nė žmogaus socializacijos sritis, apimanti žmonijos sukauptas žinias, vertybes, normas ir pavyzdžius, atstovaujančius atskirų individų, socialinių grupių, bendrijų ir visos visuomenės dvasiniam pasauliui. Kaip minėjome, sudaiktintas pasaulis vadinamas materialiąja kultūra. Ši patirtis ir veiklos būdai, perduodami iš kartos į kartą, sąlygoja žmonių visuomenėje kultūrinių vertybių funkcionavimą, veikia žmonių ben¬dravimą, jų elgesį ir veiklą, šiuo požiūriu asmenybės socializacijai svar¬bios tampa tokios žmogaus socializacijos funkcijos, kaip adaptavimasis esant tam tikroms socialinėms sąlygoms, kurias sudaro nuolat atsinaujinanti žmonių gyvenimo sritis – kultūra” .
Kultūra ir visuomeninis gy¬venimas sąveikauja su žmogaus socialinių ir kultūrinių savybių kom¬pleksais. Kultūrą suprantame labai plačiai, įjungdami į šią sampratą tiek materialiuosius, tiek ir idealiuosius socialinio gyvenimo produk¬tus. Dažniausiai kultūra ir skirstoma į šias dvi sudedamąsias dalis, reiš¬kiančias dvi žmonių gyvenimo sritis: materialiąją (darbo priemones, kasdienio naudojimosi daiktus, aprangą, pastatus, susisiekimo priemo¬nes ir pan.) ir dvasinę (kaip tam tikrų grožio, gėrio, tiesos idealų visu¬mą ir kaip kompleksą vaizdinių, simbolių, papročių, tradicijų, kurių pagrindu šie idealai tampa reikšmingi ir atsispindi vaizdiniuose).
Tačiau tai nėra galutinis skirstymas. Kiekvienas materialus daiktas yra žmogaus sukurtas, todėl susietas su atitinkama socialine patirtimi, vaizdiniu, sumanymu, kuris atspindi tam tikrą daikto socialinę paskir¬tį. Be to, žmogų veikia tos idėjos, ideologijos ir socialinio pobūdžio pro¬gramos (religija, literatūra, meno kūriniai), kurios taip pat įgyja mate¬rialinę formą, pereina į socialinį patyrimą ir inspiruoja tam tikrus jo apmąstymus. Pastarieji pereina į žmonių elgseną ir sudaro galimybę jiems tęsti veiklą toje ar kitoje srityje. Tai ir yra pagrindinė socialinio stabilumo ir kultūros raidos sąlyga. Ideologija, literatūros kūriniai, ti¬kėjimai, legendos ir kt. socialinę reikšmę turi tik tada, kai jie yra mate¬rialiai įprasminami: užrašomi, perduodami žodžiu arba įgyja simbolių reikšmę, kurių pagrindu susidaro žmonių pažiūros, lemiančios jų elg¬seną. Meno kūriniai realizuojami dar kitomis formomis, tačiau jų socialinė reikšmė taip pat yra panaši. Panašiu būdu visi daiktai pereina į idealią kultūrą, o vėliau ir į realius žmonių gyvensenos ir elgsenos eta¬lonus, kuriuos mes matome kasdieniame žmonių gyvenime. Kultūrą sudaro materialūs ir nematerialūs žmonių produktai, kurie išlieka ir perteikiami kitiems žmonėms bei lemia jų vertybes, elgseną ir padeda jiems „matyti” kultūrą kaip koncepciją, kurioje labai ryškūs žmonių ko¬munikacijos ryšiai, nulemti tam tikrų socialinių situacijų.
Ypatingos reikšmės turi socialinis, istorinis kultūros susidarymo tonas, nes ankstesnės kultūros įtaka dabartinei yra neabejotina. Jos pagrindu ir susidaro naujoji kultūra, nes kultūra – reiškinys, kuris reiš¬kiasi tik esant tam tikroms socialinėms sąlygoms ir tam tikroje materialioje erdvėje ir laike, šios sąlygos laikomos kultūros susidarymo impulsais, pereinančiais į žmogaus veiklą, į materialias ir nematerialias verty¬bes, kurios perduodamos naujoms kartoms ir tampa svarbios visuo¬menei bei jos socialinėms grupėms. Kultūros raida visada veda prie žmogaus socialinių, ekonominių poreikių, kurie sudaro vis geresnes gali.mybes plėtotis patiems įvairiausiems žmogaus psichiniams ir in¬telektualiniams poreikiams.
Psichologijoje adaptacija yra api¬brėžiama kaip asmenybės prisitaikymas prie nepalankių išorinės ap¬linkos poveikių, o sociologijoje adap¬tacija dažniausiai išskiriama kaip pirmasis socializacijos žingsnis, susietas su žmonių patirties perėmimu. Taigi adaptaciją galima nagri¬nėti ne tiktai kaip organizmo prisitaikymą prie aplinkos, bet ir sociali¬niu požiūriu, t.y. kaip aktyvų žmogiškosios patirties perėmimo proce¬są ir prisitaikymą prie kintančios aplinkos.
Socialinės prigimtie mokykla teigia, jog yra paveldima genetinė informacija, kuri turi tikrai svarbią reikšmę tolimesniame žmogaus gyvenime, tačiau socializacijoje jo vystymąsi nulemia būtent aplinka, kurioje individas auga ir vystosi. T. y., genetinis fondas jo socialinio elgesio neapsprendžia. Šį elgesį apsprendžia pati socializacija plačiąja prasme, arba socialinis mokymas bei ugdymas.
Svarbiausias socializacijos tikslas – pats socializacijos procesas, vykstantis perimant visuomenės normas ir kultūrą.
Socializacijos prasmė – sudaryti sąlygas kiekvienam visuomenės nariui tapti iniciatyviu, kūrybingu socialinės veiklos objektu. Kai kalbama apie kultūrą, tai, kas dvasiška, visada nugali tai, kas materialu. Tačiau dabartinėmis visuomenės raidos sąlygomis, kai dažnai pripažįstamos tik materialinės vertybės, būtina specialiomis priemonėmis aktyvinti asmenybės sąveiką su dvasinėmis (idealiomis) visuomenės vertybėmis. Ži¬noma, tai nereiškia nedėmesingumo materialiajai žmogaus gyvenimo sričiai. Kalbant apie materialinių kultūros elementų sudvasinimą, kalbama ir apie moralinių vertybių lemiamo vaidmens kultūrose su¬grąžinimą, visų žmogaus veiklos sričių visavertį funkcionavimą.
Buvo atlikta daug tyrimų, siekiant išsiaiškinti, kurie faktoriai vis tik nulemia žmogaus socialinį gyvenimą. Tam buvo parinkti vaikų namuose arba išvis izoliuotai užaugę vaikai, kurie neturėjo galimybių perimti socialinių bei kultūrinių vertybių iš aplinkos. Logiškai mąstant, šie vaikai biologinės socializacijos teorijos šalininkų teigimu turėtų išaugti normaliais ir pilnavertiškais visuomenės nariais. Žinoma, galima abejoti tokių tyrimų objektyvumu, vien todėl, kad genetinio fondo išaiškinimas bei kontrolė tokiais atvejais vargiai įmanoma. Juk tendencijos yra tokios, kad vaikų namuose augantys vaikai dažniausiai būna kilę iš asocialių šeimų ar tėvų. O šių genetinio pagrindo kokybe abejoti, manau, turėtų daugelis.
Tačiau tyrimų metu buvo nustatyta, kad šie vaikai visiškai neturi jokio socialinio patyrimo, nemoka nei kalbėti, nei vaikščioti (čia kalbama apie vaikus, kurie augo visiškai izoliuoti nuo visuomenės ir normalios aplinkos), bendrauti ir pan. Jie neturi higienos, valgymo įgūdžių ir labiau primena gyvūnus nei žmones.
Tikriausiai tokie ar panašūs tyrimai geriausiai patvirtina vienų teoretikų mintis arba paneigia kitų. Pvz., G. Kvieskienė savo mintimis patvirtina kultūrinio socializacijos konteksto svarbą ir argumentuoja taip: “Plačiai paplitusi nuomonė, kad pagrindinė asocialaus elgesio vaikų didėjimo priežastis – vaikų nepriežiūra, kuri pasireiškia tuo, jog tėvai ne¬sirūpina savo vaikais, nesidomi jų veikla, interesais, leidžia elgtis nepri¬imtinu būdu (pvz., vartoti narkotikus, alkoholį ir kt.). Kartais tėvai neatlieka net elementarių savo pareigų: neaprūpina jų materialiai, nesudaro sąlygų mokytis, nesirūpina jų sveikata ir t.t. Nepriežiūros formos gali bū¬ti įvairios. Kai kurie tyrėjai išskiria nuolaidžiaujančios hipoglobos formą, tuomet kontrolės ir priežiūros nebuvimas pasireiškia kartu su nekritišku tėvų požiūriu į vaiko elgesį bei bandymu jį pateisinti. Visais atvejais, kai šeimoje nėra priežiūros ir kontrolės, labai padidėja tikimybė vaikui patekti į asocialių asmenų ar grupių poveikio zoną ir perimti asocialias vertybes bei elgesio normas.
Yra priešingas hipoglobai auklėjimo stilius – hipergloba, kuri pasireiš¬kia pernelyg dideliu vaiko kontroliavimu, bandymu išspręsti už jį visas problemas.. Toks auklėjimo stilius slopina vaiko savarankiškumą, iniciatyvumą. atsakomybės jausmą. Tai dažnai iššaukia tėvų ir vaikų konfliktus” .
Moralės pagrindą sudaro bendražmogiškos vertybės – žmogaus gy¬venimas, jo laisvė, vertė, garbė, individualumo pilnatvė. Tačiau moralė yra neinstitualizuota, jos galimybės socializacijos procesuose realizuo¬jamos per kitas kultūros rūšis, pirmiausia per meną, mokslą, religiją ir asmeninį bendravimą. Visų šių visuomenės sąmonės sričių visuma tei¬giamai veikia harmoningai išvystytos asmenybės formavimą.
Didžiausius nesklan¬dumus žmogus patiria socializacijoje tuomet, kai netenka jau susiforma¬vusios kultūrinės patirties. Mūsų visuomenėje sugriauti seni „šviesios ko¬munistinės ateities mitai”, kurių veikiamos gyveno ištisos žmonių kartos. Pasikeitus sąlygoms, daugelis nežino, kaip elgtis, todėl jų elgesys dažnai neatitinka konkrečios socialinės situacijos reikalavimų. Tad socializacijos pro¬cesuose yra svarbi identifikacija, leidžianti asmenybei jaustis priklausančia vie¬nai ar kitai socialinei grupei, bendrijai, esančiai kultūrinių vertybių nešėja.
Sociologo M. Cole nuomone, socialinė identifikacija gali bū¬ti prarasta dėl dviejų priežasčių: dėl kardinalių psichinių žmogaus as¬menybės pasikeitimų ir dėl greitų bei ryškių pokyčių supančioje aplin¬koje. Mūsų visuomenėje tai įvyko staiga pasikeitus socialinėms ir ekonominėms žmogaus veiklos sąlygoms, o tai kai kuriems žmonėms ir jų grupėms reiškė gyvenimiškų planų žlugimą. Ypač skaudžiai tary¬binės kultūros žlugimas paveikė aktyviąją visuomenės dalį, orientuotą į sėkmę ir pripažinimą, kurių profesinė veikla buvo kultūrinės ir socia¬linės integracijos priemonė. Rusų sociologė L. Michailova 1999 metais atliko kultūrinės identifikacijos vertybių pasikeitimo tyrimą, kurio pa¬grindu buvo paimti devyni vertybių kompleksai, tarp jų ir sociokultū¬rinio pobūdžio:
• vitalinis, susijęs su kasdienio gyvenimo materialiniu aprūpinimu: pinigais, būstu, maistu, namų ūkiu, prekyba, transportu;
• mokymosi – gamybinis, apimantis įvairių problemų sprendimą dar¬bo bendruomenėse ir mokantis;
• šeiminis – gimininis, apimantis visas šeimos santykių problemas;
• etinis, apimantis žmonių tarpusavio santykių sociume problemas, grįstas gėrio, teisingumo, sąžiningumo supratimu;
• asmenybinis, susijęs su tokiomis vertybėmis, kaip savišvieta, tikslo siekimas, savęs pažinimas, savęs realizacija, dvasinis tobulėjimas;
• tarpasmeninis, apimantis problemas, kylančias bendraujant su ar¬timais draugais;
• kitos vertybės, susijusios su asmeninėmis problemomis tokiomis kaip laimė, dvasinė ramybė, laisvė, nepriklausomybė, garbė ir valdžia;
• izoliuotumo kompleksas, apimantis nuobodulį, vilties neturėjimą, nusivylimą gyvenimu;
• nedraugiškas požiūris į žmones.

Visi šie vertybių kompleksai gali būti laikomi sociokultūriniais pa¬vyzdžiais, atskleidžiančiais daugiau ar mažiau sėkmingą socialinių pro¬blemų sprendimą veiksmų, elgesio, bendravimo lygmeniu. Todėl jie gali įeiti kaip tam tikra sociokultūrinės identifikacijos priemonė, šių pavyz¬džių pagrindą sudaro vertybiniai-normatyviniai santykiai. Tokie pavyz¬džių rinkiniai atitinka kiekvieną sociokultūrinę bendriją. Jie padeda žmonėms atpažinti savo sociokultūrinę aplinką ir vertinti supančio pasaulio įvykius. Tokių pavyzdžių būta visais laikais ir visose visuome¬nėse. Jie padeda identifikuoti individo socializavimo(si) procesus, vykstančius tam tikros kultūros rėmuose, taip pat ir socializacijos įtaką sociokultūrinių vertybių ir normų atsinaujinimui bei socialinio asme¬nybės tipo formavimui(si), atitinkančiam tam tikrus visuomeninės kultūros reikalavimus.
Sociokultūriniais pavyzdžiais gali būti vertybės, normos, idealai, atskiros asmenybės. Visuomenėje autoritetingi žmonės arba jos „numy¬lėtiniai” įgyja herojų, šventųjų, kūrėjų įvaizdžius ir sustiprina kultūros gyvybingumą. Kiekviena karta pamėgdžioja sąmoningai ar stichiškai susiformavusius patrauklius įvaizdžius. Šiandien mūsų šalyje jau pa¬mirštami žymių kultūros ir ist.orijos veikėjų, kuriais daugelis žmonių savo laiku sekė, paveikslai. Jų vietą užima kai kurių turtingų verslinin¬kų ar politikų paveikslai. Siekiama perorientuoti kitų elgesį į jų gyveni¬mo idealus ir normas. Kiekviena kultūra turi savų herojų. Jie ne visada v ra tikri, bet dažnai apie juos sukuriami mitai. Tokie pavyzdžiai atlieka kultūrinę funkciją, nes sukuria vertybes ir normas, atitinkančias gyve¬nimiškus žmonių lūkesčius.
Sociokultūriniai pavyzdžiai dažniausiai gimsta kasdienėje prakti¬koje. Iš pradžių jie būna būdingi tik kai kuriems individams arba kuriai nors žmonių grupei. Vėliau jie gali tapti visuotinai pripažintomis ver¬tybėmis ir normomis. Sociokultūriniai pavyzdžiai padeda žmonėms orientuotis socialiniame gyvenime, išskirti jame svarbesnius ir reikš¬mingesnius įvykius bei spręsti pasitaikančius sunkumus. Tai savotiški kultūros orientyrai, kuriais įvertinama visuomenėje vykstančių socia¬linių procesų reikšmė ir prasmė. Urbanizuota kultūra yra lydima pa¬vyzdžių įvairiose žmonių veiklos srityse, ir tuo palengvinama žmogaus adaptacija naujomis socialinėmis sąlygomis, ir kartu veikiami žmogaus socializacijos procesai bei formuojamas asmenybės socialumas.3. Biologinės socializacijos teorijos
Žvilgsnis į vaiko asmenybės raidą. Psichoanalitinės teorijos pagrindu vaiko asmenybės raidos problemas analizavo E. Erikson’as. Kaip ir S. Freud’as, E. Erikson’as teigė, kad tik sveikas žmogus geba paten¬kinti savo poreikius per ego („aš” norus), o kartu atsakyti į visuomenės reikalavimus. Skirtingai negu S. Freud’as, jis dažnai vartojo sąvoką „so¬cialinė raida” ir pabrėžė žmogaus raidai būtinų socialinių, istorinių ir kul¬tūrinių veiksmų visumą (S. Freud’as etapus vadino psichoseksualiniais). E. Erikson’as išskyrė šiuos asmenybės psichosocialinės rai¬dos etapus:
1. Pasitikėjimas ir nepasitikėjimas (maitinimo krūtimi amžius).
2. Autonomija, gėda ir abejonės (pasitikėjimas ir nepasitikėjimas 1-2 m.).
3. Iniciatyvos ir kaltės jausmas (3-5 m.).
4. Darbštumas ir nevisavertiškumas (jaunesnis mokyklinis amžius).
5. Individualybės tapsmas (identifikacija – vaidmenų difuzija – jau¬nystė).
6. Intymumas ir vienišumas (suaugusio žmogaus periodo pradžia).
7. Kūrybinis aktyvumas ir ramybė (vidurinysis amžius).
8. Susitaikymas ir nusivylimas (senatvė).
Tokiu būdu E. Eriksonas išskyrė aštuonis asmenybės raidos etapus.
Pirmajame vaiko raidą lemia jo bendravimas su suaugusiais žmo¬nėmis, ir pirmiausia su motina. Čia jau gali atsirasti prielaidos norui bendrauti su žmonėmis arba jų vengti ir atsiriboti nuo jų.
Antrajame etape atsiranda tokios asmenybės savybės, kaip sava¬rankiškumas ir pasitikėjimas savimi. Tai, kad šios savybės atsiranda, priklauso nuo bendravimo pobūdžio ir suaugusiųjų santykio su vaiku. Trečiaisiais metais vaikas jau įgyja tam tikras asmenybės struktūras. E. Eriksonas teigė, jog trejų metų vaikas jau yra asmenybė ir, jo nuomone, šis teiginys yra neabejotinas.
E. Erikson’o nurodyti trečiasis ir ketvirtasis asmenybės raidos eta¬pai sutampa su rusų mokslininko D. Elkonin’o tyrinėjimais. Jis pabrėžia mokyklinės veiklos reikšmingumą vaiko psichinei raidai, o E. Eriksonas, skirtingai nei D. Elkonin’as, akcentuoja ne kognityvinius mokėjimus bei įgūdžius, bet asmenybės savybes ir jų raišką tam tikrose veiklos srityse. Pagrindinis asmenybės raidos akcentas vaikystėje yra iniciatyva, tačiau nauji socialiniai vaidmenys įvaldomi tik jaunystėje, ir tai suteikia žmogui galimybių naujai vertinti daugelį dalykų.
Kiekviename iš šių aštuonių raidos etapų žmogus išgyvena tam tikrą krizę, kurios esmę sudaro konfliktas tarp prieštaringų socialinių sąlygų ir galimybių. Todėl kiekvienas etapas yra lydimas tam tikrų konfliktų:
1) tarp pasitikėjimo ir nepasitikėjimo supančiu pasauliu (nuo gimi¬mo iki 1 m.);
2) tarp nepriklausomybės jausmo, gėdos ir abejonių atsiradimo (1-3 m.);
3) tarp iniciatyvumo ir kaltės jausmo (4-5 m.);
4) tarp darbštumo ir nevisavertiškumo pojūčių (6-11 m.).
5) tarp priklausomybės tam tikrai lyčiai supratimo ir nesupratimas elgesio formų, kurios atspindi priklausomybę šiai lyčiai;
6) tarp siekių intymumo ir izoliavimosi nuo aplinkinių (ankstyvoji branda);
7) tarp gyvenimiško aktyvumo ir susikoncentravimo į save, bei savo amžiaus problemas (vidurinioji branda);
8) tarp gyvenimo pilnatvės pajautimo ir nusivylimo gyvenimu (vė¬lyvoji branda).
E .Erikson’as teigia, jog visi šie konfliktai yra sėkmingai sprendžia¬mi, jeigu krizė neįgyja aštrių formų ir neveikia tam tikrų asmenybės sa¬vybių, kurių visuma sudaro tą ar kitą asmenybės tipą. Jei kuriame nors iš etapų krizė išsprendžiama nesėkmingai, tai, pereidamas į naują eta¬pą, žmogus sunkiai įgyja gebėjimą spręsti prieštaravimus, kurie yra bū¬dingi ne tik šiam etapui, bet ir prieš tai buvusiems. E. Erikson’as atkreipė dėmesį į asmenybės raidos anomalią kryptį. Šį požiūrį nulėmė tai, kad E. Erikson’ui įtakos turėjo psichoanalizė ir klinikinė asmenybės raidos anomalijų praktika. Be to, kiekviename iš šių išskirtų raidos etapų E. Erikson’as aprašė tik atskirus momentus susiformuojant naujai asmenybei. Neaptarta liko kalbos išmokimas vaikystėje ir vaiko dorinės raidos kryp¬tis. Nepaisant to, ši koncepcija yra svarbi, nes atsk.leidžia vaikystės peri¬odo reikšmingumą žmogaus asmenybės raidos procesuose.
Socializacija apima įvairius etapus, kurių kiekvienas turi savo ypa¬tumų. Šį klausimą įvairūs mokslininkai sprendžia skirtingai. R. Berhman’as (1995), M. Cole (1996), N. Eizenberg’as (1990) ginčijasi, kas suda¬ro šių etapų išskyrimo pagrindą. Vieni teigia, kad svarbiausiu asmenybės raidos ir brandos požymiu yra darbinė veikla, ir žmogaus socializacijoje išskiria tris bendriausius etapus: ikidarbinis, darbinis, podarbinis. Kiti (M. Boldvin, 1996) šį procesą skirsto į du etapus: pirminę socializacija (nuo gimimo iki socialiai brandžios asmenybės) ir antrinę socializacija (asmenybės persitvarkymas jos socialinės brandos peri¬oduose), treti siūlo socializaciją skirstyti pagal žmogaus gyvenimo ir raidos periodus: socializacija kūdikystėje, vaikystėje, jaunystėje, bran¬dos tarpsniuose ir senatvėje (N. Eizenberg, 1990).
Aišku viena, kad intensyviausiai socializacija vyksta ankstyvuosiuose žmogaus gyvenimo perioduose, kai vaikai yra tikslingai rengiami gy¬venimui ir veiklai suaugusiųjų pasaulyje. Ypač svarbus čia tėvų ir šei¬mos – pirmųjų socializacijos agentų vaidmuo. Ankstyvojo (pirminio) etapo reikšmingumą lemia ne tik jo pirmumas žmogaus raidoje, bet ir vaikys¬tės periodo ypatybės: emocionalumas, nuoširdumas vaikui bendraujant su tėvais, kitais šeimos nariais. Būtent tada vaikai įgyja pirmąsias ele¬mentarias žinias, pradinius mąstymo įgūdžius, palaipsniui perima vis sudėtingesnes elgesio taisykles ir pradeda susipažinti su paprasčiausiais kultūrinių vertybių pavyzdžiais, mokosi sekti jais net tuomet, kai dar gerai nesuvokia jų prasmės ir paskirties. Ypatingą, išskirtinę, reikšmę ankstyvajai socializacijai, veikiančiai asmenybės formavimąsi ir jos raidą ne tik dabartyje, bet ir ateityje (brandos laikotarpyje), skiria daugelis so¬ciologų ir psichologų, taip pat ir austrų psichiatras Sigmund’as Freud’as (1856-1939). Jis manė, kad didžiausią įtaką mūsų psichiniam gyvenimui turi pasąmonė, t.y. iš mūsų sąmonės išstumti su seksualiniais instinktais susiję vaikystės prisiminimai. Šį mūsų gelmėse glūdintį sąmoningai mūsų pačių nesuvokiamą psichinio gyvenimo klodą gali atskleisti specialus metodas, tai psichoanalizė. Nepaisant gausios kritikos, Freud’o teorija turėjo didelės įtakos XX amžiaus socialiniams mokslams. Jis nepagrįstai apribo¬jo žmogaus socializacija tik pačiais pirmaisiais, ypač penktaisiais-šeštaisiais, vaiko gyvenimo metais ir neigė pozityvų socialinės aplinkos vaidmenį tolimesnei jų korekcijai. Svarbiausi socializacijos būdai pirmi¬niuose jos etapuose, S. Freud’o nuomone, yra:
• imitacija, kai vaikas kopijuoja savo tėvų ir kitų šeimos narių elgesį;
• identifikacija, kai vaikas perima kitų, pirmiausia tėvų, elgesio mo¬delį kaip savąjį, ir savo elgesį sutapatina su juo.
Vaikui išmokstant kalbą ji tampa svarbiausia jo sąmonės ir mąsty¬mo formavimosi bei tolesnės raidos sąlyga. Išmokus kalbėti, išsiplečia žinios apie aplinkinį pasaulį, atsiranda naujos jų įgijimo galimybės ir naujos sąlygos socialinei sąveikai ir kultūrinio palikimo perėmimui. Vai¬kui augant pamažu plečiasi socializacijos agentų ratas ir vis sudėtin¬gesnis tampa socializacijos turinys. Dabar jau greta šeimos vis dides¬nį poveikį vaiko socializacijai turi ir ugdymo institucijos, pirmiausia ikimokyklinės (vaikų darželiai), o vėliau ir mokykla, užmokyklinės veiklos centrai, vaikų organizacijos, teatras, televizijos ir radijo laidos, kompiuteriai ir kt. Nemažas vaidmuo tenka ir vaikų žaidimams, ben¬dravimui su kitais vaikais, ypač su kaimynų, kiemo ir kt.
Labai svarbūs žmogaus socializacijoje yra paauglystės ir jaunys¬tės periodai, kai paaugliai ir jaunuoliai, išgyvenantys vadinamąjį „per¬einamąjį amžių”, įgyja vis daugiau žinių, kurios padeda asmenybės ir pasaulėžiūros pagrindams atsirasti, šiame etape šeima ir kitos pirmi¬nės socialinės grupės (kaimynai, draugai, bendraamžiai) vaidina svar¬bų vaidmenį. Tačiau, skirtingai nei prieš tai, paaugliui ir jaunuoliui pa¬laipsniui vis svarbe.snės tampa antrinės socialinės grupės, t.y. įvairūs socialiniai institutai, organizacijos ir įstaigos. Smarkiai išauga masinių informacijos priemonių ir komunikacijų vaidmuo. Visa tai leidžia pa¬augliams ir jaunimui įgyti daugiau žinių apie savo miestą, rajoną ir vi¬są šalį. Jie labiau nei vaikystėje įsitraukia į visuomenės gyvenimą ir pra¬deda suvokti socialinių vaidmenų skirtumus bei statusų įvairovę, o kartu vis dažniau pagalvoja apie savo vietą ir vaidmenį visuomeniniame gy¬venime bei profesijos pasirinkimo perspektyvas. Aišku, kad bendraujant tik su savo šeimos nariais, kai nėra ryšių su kita socialine aplinka, vaikai negali įgyti jiems reikalingų socialinių įgūdžių.
Sulaukus brandos, kuri kiekvienam prasideda skirtingu metu (tai priklauso nuo konkrečių asmeninio ir visuomeninio gyvenimo sąlygų ir aplinkybių), socializacija nesibaigia, nors ir vyksta ne taip intensyviai, kaip ankstesniais žmogaus gyvenimo periodais. Svarbiausia tuo metu įgyti savarankišką socialinį statusą ir socialinius vaidmenis, perimti patirtį aktyviai ir įvairiapusiškai įsijungti į visuomeninę, politinę ar kito¬kie] veiklą. Dabartinėmis spartaus mokslo ir komunikacijos progreso, informacijos ir švietimo revoliucijų, visuomeninių, politinių permainų sąlygomis ypač išryškėja nepertraukiamo žinių ir įgūdžių įgijimo būti¬nybė, nuolatinio mokymo(si), naujų profesijų ir veiklos būdų, vertybių 11 normų įsisavinimo poreikis. Tai būdinga ne tik Lietuvos visuomenei, išgyvenančiai pereinamąjį, krizinį laikotarpį, kurį galima apibūdinti kaip perėjimą nuo valstybinio tipo ekonomikos prie rinkos, o tuo pačiu ir prie ją atitinkančių socialinių santykių, pilietinės visuomenės ir demo¬kratinės teisinės valstybės. Toks perėjimas yra susijęs su žinių, vertybių, normų, idealų kaita ir su socializacijos procesais brandžiame amžiuje. Socializacijos turinys gali būti paaiškintas darbo pasidalijimu ir jį atitin¬kančiu socialinių žinių pasiskirstymu ir perėmimu.
Įprasta manyti, kad pirminė socializacija yra kažkas daugiau nei paprasčiausias kognityvinis procesas ir yra susijusi su apibendrintu re¬alybės vaizdo susidarymu. Antrinei socializacijai būdingas specializavimasis darbo srityje ir ją atitinkantis socialinių žinių ir mokėjimų įgijimas arba, kaip teigia sociologai P. Bergeris, P. Luckmann’as, tai „spe¬cifinės – vaidmeninės žinios ir jos tiesiogiai ar netiesiogiai yra susiju¬sios su visuomenėje egzistuojančiu darbo pasidalijimu bei jį atitinkan¬čiais konkrečiais žmogaus profesiniais vaidmenimis”.
Pirmąkart pažvelgę į naujagimį sako¬me: „jis kaip berniukas”, „jis kaip mergaitė”. Naujagimiai skiriasi vienas nuo kito daugeliu išorinių požymių. Vieni gimsta plaukuotesni, kiti raukšlėtesni ir t.t. Jie skiriasi savo ūgiu ir svoriu. Kūdikiai skiriasi ir lytimi.
Beveik visos mūsų laikų visuomenės (beje, kaip ir ankstesnės) pri¬pažįsta, jog lyties skirtumai turi didelės reikšmės tolimesniam individo socialiniam gyvenimui ir socializacijos procesams, kurie jau kūdikystė¬je diferencijuojasi į dvi kryptis.
Biologiškai skirtingas vyrų ir moterų funkcijas naujagimiai galės atlikti tik tada, kai pasieks pilnutinės lytinės brandos. Moterų ir vyrų vaidmenų socialinis turinys yra kas kartą peržiūrimas, todėl kyla daug diskusijų. Moterų ir vyrų socialinės funkcijos išsikristalizavo visuome¬nės istorinėje raidoje. Susiklostė šių vaidmenų sampratos, kurios egzis¬tuoja ir dabar (pvz., kad moterys turi ne tik išnešioti, gimdyti, bet ir auklėti vaikus, rūpintis namų ūkiu ir savo vyru). Galvojama, kad mote¬rys privalo tai daryti dėl to, kad tokia jų prigimtis. Tačiau dabar jau aiškinama, kad moterys gali tai daryti, bet nebūtinai. Tokiu būdu, mo¬terų socialiniai vaidmenys suskilo į moterims skirtus ir jų pačių prisi¬imtus pagal veiklos rūšį, pvz., rūpinimasis vaikais. Tvarkyti namų ūkį taip pat skirta moterims. Ši pareiga susieta su vaikų priežiūra ir su¬prantama kaip natūrali pasekmė, susijusi su moters funkcija – gimdyti vaikus. Šis moters vaidmuo susiformavo jau ankstyvose civilizacijos. užuomazgose, kur vyras, priešingai nei moteris, užsiminėjo tokia veikla, kuri jį atitraukdavo nuo namų ir kur jis geriausiai galėdavo pritaikyti i savo jėgą ir vikrumą.
Vertinant šiuolaikinės visuomenės vyrų ir moterų skirtumus ir vaidmenis svarbūs tampa šie klausimai:
• kokiu lygiu vyrų ir moterų skirtumai yra nulemiami jų prigimties ir kiek šiems skirtumams gali turėti įtakos socialiniai procesai?
• ar vis dar gyvuoja nuostata, kad moteris yra atsakinga už vaiko ir namų priežiūrą?
• kodėl karybos menas yra visada tik vyrų reikalas?
• ar dėl to, jog vyrai yra agresyvesni nei moterys, suaugusieji nuo vaikystės rengia savo sūnus, o ne dukras karinei tarnybai?
Trumpiau tariant, būtų galima klausti, kaip ir kokiu būdu žmogaus biologinė prigimtis gali turėti įtakos socializacijai ir kiek socializacija veikia prigimtį. Aiškinant socializacijos įtaką biologinei prigimčiai, reikšmingas yra teiginys apie lyties nulemtą žmogaus vaidmenį reprodukcijos procesuose. Šis teiginys geriau paaiškina ir socialinį lyties vaid¬menį. Vyriškos lyties kūdikiai yra potencialūs tėvai, todėl į juos nuo pat gimimo žiūrima kaip į vyrus. Jų savęs suvokimas, elgesio normų paži¬nimas ir elgesys remiasi biologinėmis nuostatomis. Moteriškos lyties kūdikiai laikomi potencialiomis būsimomis motinomis ir jų socializacija yra grindžiama jau kitokiomis pažiūromis nei berniukų. Dažnai sie¬kiama, kad mergaičių pažiūros, elgesys, santykiai iš esmės skirtųsi nuo berniukų jau ankstyvoje vaikystėje.
Pasitelksime terminą „lyties sąlygotas socialinis vaidmuo”, kuris ap¬ima visumą tų pažiūrų ir elgesio, kurio tikimasi tiek dabartyje, tiek ateityje iš asmens, priklausančio tam tikrai lyčiai tam tikroje visuomenėje. Kai kurie autoriai tai vadina „vaidmeniu pagal prigimtį”, tačiau šie terminai turi tas pačias reikšmes.
Socializacija pagal lytį apima daugumą procesų. Vienas jų yra bio¬loginės lyčių ypatybės, turinčios įtakos socializacijos procesams net kūdikystėje.
Pasitaikantys dvilytiškumo atvejai verčia mokslininkus analizuoti i r studijuoti žmonių lyties formavimosi procesus. Būtina užfiksuoti ku¬ri šiuose raidos etapuose įvyksta šie nukrypimai ir kaip jie būna susiję su socialinėmis asmenybės ypatybėmis. Mokslininkai J. Money ir P. Tucker’is dešimt metų tyrė lytinių organų išsigimimų atvejus. Jie pri¬ėjo prie išvados, jog, norint suprasti išsigimimo priežastis, reikia gerai susipažinti su normalaus vystymosi ciklais. Šie tyrėjai pateikė išvadas, kuriomis ir dabar naudojasi mokslininkai, aptardami biologinius socia¬lizacijos pagal lytį pagrindus. Jų teigimu, biologinis lytiškumas turi ke¬turis etapus: būna chromosominis lytiškumas, genitalinis lytiškumas, hormonų lytiškumas, morfologinis lytiškumas.
Sociologai J. Blumen’as, A. Tickameyer’is pabrėžia biologi¬nius moters ir vyro skirtumus ir nurodo, jog vyrų organizme gamina¬ma daugiau hormono androgeno, todėl jie yra agresyvesni. Šiuo agre¬syvumu ir remiasi vyrų dominuojanti pozicija šeimoje ir visuomenėje. Socializacijos procesai tik sustiprina tokias biologines tendencijas. Šie mokslininkai pažymi, jog kartais ir moterys gali būti fiziškai labai stip¬rios ir įgyti pranašumą veikloje, kuria vyrai nesidomi ir todėl su jomis nekonkuruoja. Taigi mokslininkai, aiškindami biologinius ir fizinius mo¬terų ir vyrų skirtumus, privalumą čia suteikia vyrams, o moterų fizinį pajėgumą lygina tik su pajėgumu, kurio gali pasiekti tik moterys, turin¬čios panašių su vyrais biologinių savybių. Mokslininkai pripažįsta, kad esant tam tikroms sąlygoms moterys gali išvystyti fizines savybes pa¬našiai kaip ir vyrai.
Kitas šio reiškinio aiškinimas remiasi moterų judėjimo ideologijomis, kuriose sutelkiamas dė¬mesys į istorinius ir ekonominius veiksnius, nulemiančius moterų socializaciją, kuri dažniausiai priskiriama prie socializacijos formos, va¬dinamos „socializacija slopinant”.
J.Clausen rašė „Susiklosčius palankioms istorinėms sąlygoms, kai kuriose šalyse moterys pasiekė ekonominės ir politinės įtakos savo vals¬tybėse, o tai leid.o joms įgyti ekonominę autonomiją ir pavertė vyrus priklausomus nuo moterų. Ši moterų valdžia remiasi natūralia pilieti¬ne teise ir kiekvieno žmogaus galimybe siekti aukštumų. Tačiau žem¬dirbių gyvenimas rėmėsi giliomis tradicijomis ir religija. Formali val¬džia ir kontrolė, kuri buvo grįsta teisėmis ir pareigomis, visada priklausė moterims. Vyrų valdžia buvo kitokia. Ji buvo siejama su jėga, taigi su medžiokle, šeimos pratęsimu ir socialinėmis gėrybėmis”. Dauguma sociologų visuomenės raidos eko¬nominius veiksnius taip pat laiko pagrindiniais, veikiančiais vyrų ir moterų socializacija tiek pirmykštėse, tiek ir dabartinėse visuomenėse. Tei¬giama, jog nesvarbu, kokia lytis, jėga ir privilegijos yra rankose tų, kas kontroliuoja ir skirsto maistą bei kitas gėrybes. Taigi moterys tai ir kontroliuoja, nors jos gali valdžios ir neturėti, tačiau jų įtaka tiek šeimoje, liek visuomenėje dėl šios funkcijos yra labai akivaizdi.
Ieškodami istorinių ir ekonominių sąlygų, turėjusių įtakos skirtin¬goms vyrų ir moterų pozicijoms visuomenėje, galime pastebėti, kad moterų vaidmenys iš esmės pakito. Socialinių sąlygų ir ideologijų kaita laikė tiek vyrų, tiek ir moterų vaidmenų turinį. Sociologas J. Money teigia: „Dabartiniu metu suaugusiųjų vaidmenų skirstymas į moteriš¬kus ir vyriškus tampa vis mažiau reikšmingas nei anksčiau. Tai prieštarauja socialinės diferenciacijos reikalavimams. Darbo vietai gauti svarbesni tampa talentai ir gebėjimai nei lyties skirtybės”
Nors dabartiniu metu socialiniuose ir humanitariniuose moksluose vyrų ir moterų skirtybės, jėgos, valdžios ir kontrolės klausimai yra išskirtinai grindžiami pačios visuomenės socialiniais, kultūriniais, eko¬nominiais bruožais, dar iki šiol nėra įvertintas vienas reikšmingas faktas – visose visuomenėse vyrų situacija valdžioje yra kur kas geresnė negu moterų. Net ir labiausiai išsivysčiusiose demokratinėse šalyse po¬litinio valdymo sferose moterys sudaro mažumą. Antropologų ir sociologų istoriniai, ekonominiai tyrimai liudija, kad šalių lyčių skirtumai yra beveik išskirtinai grindžiami sociali¬zacijos ypatybėmis. Vis daugiau moterų tampa karinin¬kėmis, politikėmis, todėl nebėra jokio biologinio pagrindo, kuriuo remiantis jas būtų galima izoliuoti iš tam tikrų socialinio gyvenimo sričių.5. Išvados
Taigi, vertinant biologinį ir kultūrinį socializacijos kontekstą, galima padaryti išvadas, kad tiek vienos, tiek kitos pusės šalininkai pakankamai rimtai argumentuoja savo idėjas, juolab, kad abiejų pusių šalininkų yra pakankamai daug. Sunku net ir nuspręsti, kas vis dėl to yra teisingesnis. Žmogus yra įvairialypė ir sudėtinga būtybė, o kiekvieno individo socializacija labai savita ir priklauso nuo daugelio aplinkybių.
Vis tik manau, kad kultūrinio socializacijos konteksto šalininkai rimčiau argumentuoja savo poziciją. Atlikti tyrimai su vaikais, kurie yra aktyviausi socialinių vaidmenų mokiniai, parodė, kad turi būti tam tikro laipsnio kontaktas su socializuojančiais veiksniais, kitaip vaikas užauga neturėdamas esminių įgūdžių bei vėliau nebesugeba socializuotis visuomenėje. Taigi, tokių tyrimų išvados smarkiai sumenkina biologinės socializacijos kilmės šalininkus. Be to, palyginus argumentus, įtikinamesnis atrodo kultūrinis kontekstas. Biologinis kontekstas tikriausiai daugiausia įtakos turi būtent lyties klausimu, jis apsprendžia individo socializaciją pagal lytį. Berniukas, net ir auklėjamas ir auginamas kaip mergaitė, anksčiau ar vėliau nesąmoningai pradės domėtis tipiškais vyriškais dalykais ar atitinkamose situacijose elgtis vyriškai, taip pat ir atvirkščiai. Organizme vykstančių biologinių procesų šiuo atveju pakeisti neįmanoma, o bet kokie bandymai tai padaryti dažniausiai sužaloja ar bent jau žaloja individo psichiką ir gali turėti labai liūdnų pasekmių (asmenybės konfliktai ir pan.)
Socializacijos tipas, jos pobūdis, formos, metodai ir priemonės pir¬miausia priklauso nuo tos visuomenės, kurioje ji vyksta. Demokratinėje visuomenėje žmogaus socializacijos procesų pobūdis bus demokratinis bei humanistinis savo formomis ir turiniu, natūralus, grindžiamas demokratinio gyvenimo vertybėmis ar idealais Nedemokrati¬nėse, juo labiau totalitariniu režimu grindžiamose ir atitinkamų kul¬tūrų visuomenėse, kai ignoruojamos ir nepaisomos žmogaus ir pilie¬čio teisės, asmenybės individualybė bei jos gebėjimai, socializacija iš esmės bus prievartinė, joje bus stokojama pačios asmenybės aktyvios sąveikos su savimi ir socialine aplinka.Literatūros sąrašas
1. Juodaitytė, A. Socializacija ir ugdymas vaikystėje. Vilnius: Petro ofsetas, 2000
2. Karužaitė, R. Socializacija kaip lyčių vaidmenų perteikimo procesas // http://www.sociumas.lt/Lit/nr14/lytys.asp
3. Kvieskienė, G. Socializacijos pedagogika. Vilnius: Baltijos kopija, 2000
4. Liubinienė, V. Kultūra ir visuomenė. Kaunas: Technologija, 2002
5. Pruskus, V. Sociologija. Vilnius: Vilniaus teisės ir verslo kolegija, 2004

Leave a Comment