Lyčių lygybės skatinimo procesas Europos Sąjungos valstybėse

Turinys

Įvadas..............................3psl.
1. Lyčių aspekto integravimas Europos užimtumo strategijos pakopose......4-8psl.

1.1 Verslumas............................4-5psl.

1.2 Adaptacija............................5-6psl.

1.3 Lygios galimybės..............................7-8psl.
2. Lyčių lygybės skatinimas ekonomikos sektoriuje..................8-9psl.
3. Lyčių lygybės darbo rinkoje link..........................9-12psl.
4. Pagrindinės lyčių aspekto integravimo kliūtys.................12-14psl.

4.1 Ideologiniai ir kultūriniai veiksniai......................12-13psl.

4.2 Politiniai veiksniai........................13psl.

4.3 Teisiniai veiksniai........................13-14psl.
Išvados..............................15-16psl.
Priedai..............................17psl.
Literatūros sąrašas..............................18psl.

Įvadas

Jungtinių tautų gyventojų fondo kasmetiniame pranešime pažymima, kad šiuo metu pasaulyje gyvena 1,7 mlrd. moterų tarp 15 ir 49 metų. Yra teigiama, jog tiek daug produktyvaus amžiaus moterų planetoje dar nebuvo. Kryptingos investicijos į jų išsilavinimą, gimstamumo reguliavimą, ekonomines galimybes ir politines teises gali ilgalaikėje perspektyvoje paspartinti ūkio augimą ir užtikrinti subalansuotą plėtrą. Šimtai milijonų žmonių per ateinantį dešimtmetį gaali išbristi iš skurdo, jei pasaulio vyriausybės imsis visų reikalingų priemonių lyčių lygybei skatinti ir gimstamumui reguliuoti, jei pasaulio ekonomika pasiūlys teisingas taisykles visiems. Šio pasiekimo vaisiais naudotųsi ištisos ateities kartos.

Rašant šį darbą buvo naudojamasi medžiaga rasta tiek knygose, tiek internete. Buvo remiamasi 1997 metų Amsterdamo sutartimi , Europos Bendrijos 2001-2005 metų strategija .2003/2004 m Bendrąja užimtumo ataskaita (Joint Employment Report 2003/2004) , 2000 m. 12 ES šalių ekspertų nacionalinėmis ataskaitomis ir išvadomis . Buvo pasinaudota ir informacija iš knygų: „Tarptautinių santykių teorijos šiandien“ , „Žmogaus socialinė raida“ .

Pagrindinis klausimas, į kurį baandoma atsakyti šiame darbe – kas yra daroma lyčių nelygybės sumažinimo labui? Darbe siekiama išskirti veiksnius, lemiančius tokį sudėtingą lygybės integravimo procesą, būdus. Sąlygų ir veiksnių išanalizavimas, įsigilinimas į juos, turėtų padėti atsakyti į pagrindinį darbe iškeltą klausimą.

Šis darbas yra analitinio pobūdžio, nes ja

ame keliama moterų teisių stokos problema, siekiama ne vien parodyti, kad tokia problema egzistuoja, bet taip pat išdėstyti šios problemos sprendimo būdus, aptarti kokių priemonių turi būti imtasi ir ar jos būtų veiksmingos.

Lyčių aspekto integravimas Europos užimtumo strategijos pakopose

Europos Tarybos susitikime Liuksemburge 1997 m. lapkričio mėn. ypatingas dėmesys buvo skiriamas naujojo Amsterdamo sutarties skyriaus apie ES užimtumo politiką analizei. Po šio susitikimo buvo suformuluotos 1998 metų užimtumo politikos gairės 4 veiksmų srityse( darbingumo, verslumo, adaptacijos, lygių galimybių), pagal kurias visos ES valstybės narės buvo raginamos peržiūrėti savo užimtumo politikos strategijas. Svarbu pažymėti, kad lyčių aspektas (gender mainstreaming) yra integruotas į visas EUS veiksmų sritis. Šiame skyriuje plačiau aptarsime lyčių aspekto klausimą šiose pakopose.

Verslumas

2002 metų EUS įvertinimo ataskaitos verslumo sektoriuje išskiriamas poreikis plėtoti verslo kultūrą, yppač pabrėžiant jos trūkumą tarp moterų. Verslo sritis buvo ilgą laiką rezervuota vyrams, todėl, nepaisant moterų verslininkių skaičiaus augimo paskutiniame dešimtmetyje, jų skaičius Europoje, įskaitant Lietuvą, išlieka nedidelis, palyginti su vyrų verslininkų ir bendru moterų skaičiumi. Įvairių statistinių šaltinių duomenimis, vidutinis vyrų ir moterų naujai įsteigtų įmonių santykis ES šalyse apytiksliai yra 70% ir 30% . Galima teigti, kad moterų kūrybiškumas ir verslo potencialas yra užslėptas ekonominio augimo ir naujų darbo vietų kūrimo šaltinis.

Net ir šiandien moters apmokamas darbas dažnai laikomas jos papildoma ve

eikla, o pagrindinė energija, kaip manoma, turi būti investuota į adekvataus šeimos funkcionavimo užtikrinimą. Todėl, dirbdamos viešojoje sferoje ar plėtodamos savo verslą, moterys istoriškai užėmė ir tebeužima žemesnio lygio ir statuso pozicijas, kurios nėra aukštai vertinamos ir pripažįstamos. Tokia moterų padėtis dažnai siejama su jų natūraliosiomis ir „reikšmingų kitų“ suformuotomis savybėmis, kurios dažnai nėra tinkamos vadovaujančioms pozicijoms užimti. Sklandantys stereotipai formuoja įspūdį, kad moters pasiekimus profesinėje srityje riboja jų menki fiziniai, emociniai ir taktiniai gebėjimai, žemas pasitikėjimo savimi laipsnis, sėkmės baimė, menki organizacinio darbo ir sprendimų priėmimo gebėjimai, žemas motyvacijos laipsnis, priklausomybės poreikis, menkas verslo organizavimo normų išmanymas ir žemas verslo kultūros lygis. Verslo plėtojimas kaip nuolatinė kova ir, sėkmės atveju, pasiekimas darbo aplinkoje, pasireiškiantis kilimu karjeros laiptais, išaugusia asmens galia ir prestižu visuomenėje, priešingai nuo paprasto darbo, reikalauja sąlyginai didelio asmeninio įsipareigojimo, kuris, kaip manoma, labiau priimtinas vyrams nei moterims. Be to, manoma, kad nuosavas verslas dažnai užgožia dėmesį asmeniniam privačiam gyvenimui, dėl to jis dažniau siejamas su vyrais nei moterimis.

Lietuvos statistikos departamento kartu su LR ūkio ministerija 2001 m. atlikto smulkių ir vidutinių įmonių verslo sąlygų tyrimo duomenimis, moterų dalis tarp įmonių vadovų didėja. 2000 m. Lietuvoje moterų vadovių buvo vos 29,2%, o 2001 m. – jau 40%.

Adaptacija

Nors EUS gairėse nenurodyta, kaip adaptacija ga

alėtų stiprinti lygias galimybes užimtumo srityje, tačiau savaime suprantama, kad darbo organizacija ir modernizacija nėra lyčių požiūriu neutralus klausimas. Darbo rinkoje dirba abi lytys, jas abi vienodai liečia ir darbo organizavimo principai. Adaptacijos strategijų taikymas darbo organizacijos ir darbo formų srityse yra neatsiejamas nuo lyčių lygybės tikslų įgyvendinimo, ypač moterų padėties darbo rinkoje pagerinimo. Naujos darbo formos turėtų sukurti kontekstą bendresnio pobūdžio socialinėms, ekonominėms ir kultūrinėms lyčių santykių permainoms. Kaip teigiama vienoje iš adaptacijos strateginių gairių, kova su lyčių nelygybės apraiškomis šiuolaikinėje visuomenėje yra vienas iš pagrindinių EUS tikslų, ir šią kovą reikia pirmiausia pradėti nuo naujų organizacinių principų diegimo darbo rinkoje.

Kodėl svarbu taikyti lyčių aspekto integravimo strategiją adaptacijos srityje? Čia būtų galima išskirti kiekybinius ir kokybinius kriterijus. Pirmiausia, šios strategijos taikymo efektyvumo rodiklius atspindi didėjantis moterų dalyvavimas darbo rinkoje bei jų karjeros pasiekimai. Kasmet, nors ir nežymiai, didėja moterų – naujai įsteigtų įmonių vadovių ir savo verslą pradedančiųjų skaičius. Vykdomos įvairios programos, padedančios moterims pasiekti darbo ir asmeninio gyvenimo suderinamumo kokybę.

Tačiau kad ir kaip ten būtų, užimtumo segregacija ir lyčių pajamų skirtumai nemažėja, didėjant moterų užimtumui. Moterys dažnai neišnaudoja karjeros ir mobilumo galimybių, netgi būna priverstos pasitraukti iš vadovaujančių pozicijų, susidūrusios su priešiška atmosfera darbo vietoje, neįveikusios darbo ir šeimos va
aidmenų konflikto ar dėl kitų psichologinių bei sociokultūrinių veiksnių. Įprasta darbo trukmė bei „ilgų darbo valandų kultūra“ aukščiausio/vidurinio lygio vadybinėse pozicijose moterims istoriškai buvo sunkiai pakeliama našta, turint galvoje atsakomybę už namų ūkio darbus ir šeimos narių priežiūrą.

Lyčių aspekto integravimo politika adaptacijos srityje išreiškia poreikį pereiti nuo kiekybinės prie kokybinės darbo modernizavimo kaitos. Kiekybinė moterų reprezentacija įvairiausio lygio pozicijose darbo rinkoje yra teigiama, bet pati savaime nepakankama sąlyga lyčių lygybei pasiekti tol, kol moterys bus rengiamos siauram profesiniam pasirinkimui tose srityse, kurios neturi ar turi menkas karjeros perspektyvas, arba tol, kol pagrindinė atsakomybė už namų ūkį guls ant moters pečių. Kokybiniai lyčių santykių kaitos ir lyčių lygybės įgyvendinimo aspektai neatsiejami nuo institucinių reformų. Kalbant apie moterų užimtumo potencialą, dažnai pamirštama, kad moterų darbingumą ir jų pozicijas įmonėse galima pagerinti, nuolat stiprinant jų įgūdžius, mokymo bei darbuotojų profesinių įgūdžių tobulinimo praktikas. Vykdant darbo organizavimo ir darbo laiko formavimo inovacijas, turi būti atsižvelgiama į specifinius moterų poreikius, esant galimybėms reikia sudaryti sąlygas joms pačioms kontroliuoti savo darbo organizavimo procesą įvairiuose lygmenyse. Siekiant moterų ir vyrų lygių galimybių adaptacijos procese, būtinas darbo organizacijos modernizavimas, kad būtų įgyvendinti šie procesai:
• mokymai, įgūdžių stiprinimas,
• darbuotojų profesinio tobulinimo strategijos,
• moterims palankus darbo laiko organizavimas,
• darbo ir šeimos vaidmenų suderinimas,
• kokybiškos ir prieinamos vaikų priežiūros paslaugos,
• aktyvesnis nevyriausybinių organizacijų, dirbančių lygių galimybių plėtros srityje, vaidmuo vyriausybės ir socialinių partnerių diskusijose.

Apibendrintai galime teigti, kad darbo rinka istoriškai vaidino reikšmingiausią vaidmenį, įtvirtinant ir legitimuojant lyčių nelygybę. Tačiau šie dažnai subtilūs jos veikimo mechanizmai, kaip ir galimybės kovoti su nelygybės apraiškomis, diegiant naujus darbo organizavimo principus, ilgą laiką buvo neįvertinti.
Lygios galimybės

Lygių galimybių aspektas yra vienas iš pagrindinių žmogaus teisių ir ES politikos principų. Lygių galimybių standartai yra tiek pirminės, tiek antrinės ES teisės dalis, įtvirtinta ES sutartyse ir direktyvose, kurios perkeltos į ES šalių narių teisės aktus. 1997 m. Amsterdamo sutarties 13 straipsnis įgalioja Ministrų Tarybą imtis „atitinkamų veiksmų“, kovojant su diskriminacija dėl lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalės, amžiaus ar seksualinės orientacijos.
Pagrindinės EUS lygių galimybių politikos gairės:
• lyčių skirtumų įveikimas,
• šeimos gyvenimo ir darbo suderinimas,
• (re)integracijos į darbo rinką palengvinimas,
• parama įvairių socialinės atskirties grupių integracijai į darbo rinką.

Jos formuluojamos atsižvelgiant į esamą situaciją užimtumo srityje, kuri, nors ir tendencingai, gerėja kiekybine prasme, tačiau vis dar išlieka pakankamai diskriminuojanti. 2002 m. moterų užimtumo senosiose ES valstybėse narėse lygis šiek tiek padidėjo nuo 55% iki 55,6%, sumažindamas lyčių užimtumo skirtumą iki 17,2%. Didžiausi lyčių skirtumai (daugiau kaip 20% užimtumo ir 5% nedarbo srityse) fiksuojami Ispanijoje, Graikijoje ir Italijoje. 2003 m. lapkričio mėn. 15 ES valstybių moterų nedarbo lygis buvo 8,9% , o vyrų – 7,3% (Lietuvoje atitinkamai 12,2% ir 12,7%). 2001 m. viena iš šešių 25–54 metų ES moterų negalėjo dirbti dėl savo šeimyninių įsipareigojimų.

Nuo 1998 m. moterų ir vyrų pajamų skirtumas išlieka aukštas ir mažai pakitęs – 16%, ypač privačiame sektoriuje – 21% (valstybiniame sektoriuje – 12%). 2002 m. didžiausi pajamų skirtumai – daugiau kaip 20% – egzistavo Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Olandijoje (Lietuvoje – 19%). Net aštuoniose senosiose ES šalyse pajamų skirtumas viršija 20% privačiame sektoriuje. Lyčių pajamų skirtumus lemia ir tai, kad didelė dalis moterų dirba dalinio užimtumo sektoriuje( tai galima matyti diagramoje- priedas Nr. 1) .

EUS lygių galimybių srityje ypatingas dėmesys skiriamas darbo ir asmeninio gyvenimo suderinimui, ypač plečiant vaikų ir kitų globotinių institucinės priežiūros galimybes, taip pat skatinant dalijimąsi šeimos ir profesinėmis atsakomybėmis, teikiant paramą darbo rinką palikusių vyrų ir moterų reintegracijai, vystant lankstesnes ir efektyvesnes darbo organizavimo formas bei paramos priemones. Šiuo metu darbo ir šeimos suderinamumo politika (reconciliation policy) yra matoma kaip vienintelis kelias, siekiant mažinti aukščiau aprašytas lyčių nelygybės apraiškas. Politinės gairės šiuo atveju pirmiausia priklausys nuo to, kaip ši problema ir jos priežastys bus apibrėžiamos nacionaliniame kontekste. Kai kuriose šalyse vaidmenų suderinamumas yra suvokiamas kaip moters problema, todėl nenuostabu, kad dauguma priemonių nukreipiama į moters įsipareigojimų šeimoje ir profesinėje srityje palengvinimą, kitos šalys pripažįsta poreikį reformuoti tėvystės institutą ir suaktyvinti vyro/tėvo vaidmenį privačioje namų sferoje (dažniausiai peržiūrint vaikų priežiūros įstatymus ir skatinant vyrus dažniau pasinaudoti tokia galimybe). Šiuo metu vis didėjantis moterų užimtumo procentinis rodiklis dar jokiu būdu nereiškia, kad tokiais pat tempais didėja ir vyrų atsakomybė už vaikų priežiūrą ir namų ūkio darbus. ES socialinė politika nenumato priemonių užtikrinti vienodą tėvų dalyvavimą prižiūrint vaikus ar priversti juos prisiimti vienodą atsakomybę, atsižvelgiant į nevienodą laiko ir pajamų pasiskirstymą.

Iš čia pateiktos medžiagos galime teigti, jog EUS lygių galimybių integravimo strategija pakoregavo lyčių politikos raidą daugelyje ES šalių.

Lyčių lygybės skatinimas ekonomikos sektoriuje

Nuo pat įkūrimo pradžios 1957 metais Europos Sąjunga didelį dėmesį skyrė užimtumo ir socialinės apsaugos sričiai, taip pat lyčių lygių galimybių principų įgyvendinimui šiose srityse . Iki 2003 metų užimtumo strategijos tikslai buvo išdėstyti pagal keturias pagrindines pakopas („pillars“): darbingumas, verslumas, adaptacija ir lygios galimybės, kurios bus plačiau aptartos tolimesniuose šios publikacijos skyriuose. Kasmet pagal šias pakopas apibrėžiamos Europos užimtumo gairės, kurios perkeliamos į ES valstybių narių užimtumo nacionalines veiksmų programas.

EUS yra vienas iš pagrindinių Lisabonos strategijos komponentų. 2000 metais Europos Tarybos patvirtinta Lisabonos strategija nustatė naujus strateginius tikslus, siekiant padidinti ES gyventojų užimtumo lygį, stiprinti ekonomines reformas ir socialinę sanglaudą žiniomis pagrįstoje ekonomikoje. Paprastai Lisabonos strategijos pagrindinis tikslas apibūdinamas kaip siekis per dešimtmetį Europos Sąjungą paversti „konkurencingiausia ir dinamiškiausia žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje, kurioje darni ekonominė plėtra būtų suderinta su didesniu ir geresnės kokybės užimtumu ir tvirtesne socialine sanglauda“ . Be ekonominės politikos, Lisabonos strategija buvo papildyta naujais siekiais, tarp kurių buvo ir dirbančiųjų moterų lygio padidinimas nuo vidutiniškai 51% iki 60%.

Moterų užimtumas yra viena iš svarbiausių moterų ekonominės autonomijos ir visuomenės ekonominės gerovės prielaidų, todėl lyčių lygybės politika yra neatsiejama ES politikos dalis, taip pat vienas iš pagrindinių EUS prioritetų. Jos gairėse išdėstyti tikslai nurodo poreikį peržiūrėti lyčių lygybės rodiklius ir vykdyti lyčių aspekto integravimo politiką visuose lygmenyse.

Ataskaitoje apie 1999-2000 Europos užimtumo strategiją Europos komisija pabrėžė faktą, kad vienodų sąlygų taikymas vyrams ir moterims yra ekonominė būtinybė ir kad ES šalių bendrasis nacionalinis produktas kasmet didėjo maždaug penktadaliu (2,3%.) dėl didesnio moterų dalyvavimo darbo rinkoje. Kaip buvo minėta, Lisabonos strategijoje siekiama iki 2010 m. padidinti moterų užimtumo lygį iki daugiau nei 60%. 2003 m. tik 4 valstybės narės – Danija, Olandija, Austrija ir Portugalija – pasiekė šį tikslą .

Lyčių lygybės ekonomikos sektoriuje stiprinimas yra vienas iš pagrindinių 2001-2005 m. Europos Bendrijos lyčių lygybės strategijos tikslų . Joje pabrėžiama būtinybė stiprinti lyčių dimensiją EUS, taip pat paskirstant struktūrinių fondų lėšas kurti strategijas labiau apčiuopiamam lyčių aspekto integravimo modeliui fiskalinės, finansinės, ekonominės, švietimo, transporto, tyrimų ir socialinės politikos srityse.

Lyčių lygybės darbo rinkoje link

Atsižvelgiant į aukščiau aptartus veiksnius, įvairių ES šalių lyčių aspekto integravimo strategijose užimtumo srityje numatyti skirtingi nacionaliniai prioritetai. Vienose šalyse jie susiję su moterų politinių galių stiprinimu (pvz., Šiaurės šalyse), kitose – struktūrų mobilizavimo strategija (Vokietija, Austrija, Olandija), dar kitose – kuriami tam tikri instrumentai, tačiau konkrečių reformų lyčių desegregacijos darbo rinkoje klausimais nepasiūloma (Prancūzija, Liuksemburgas), diegiamos pozityvios diskriminacijos priemonės (Jungtinė Karalystė, Ispanija), vykdomos konkrečių veiksmų programos (Italija, Graikija) .

Šiaurės šalyse lyčių aspekto integravimo strategijos metodologija pakankamai sėkmingai įgyvendinama nuo pat jos sukūrimo pradžios, o pastaruoju metu didžiausias dėmesys kreipiamas į ideologinius ir kultūrinius nelygybės aspektus bei subalansuotų sprendimų visose pirmame skyriuje aptartose srityse paieškas. Aktyvus moterų socialinis judėjimas šiose šalyse plačiai atstovauja moterims, priimant politinius sprendimus bei reorganizuojant ankstesnius lyčių politikos projektus. Vienas iš pagrindinių judėjimo tikslų – keisti patriarchalinį visuomenės mąstymą, tuo būdu ir lyčių galios santykius bei vaidmenis, suaktyvinti vyrų domėjimąsi ir vaidmenį lyčių lygybės projektuose. Nuoseklios politinės veiklos ir valios dėka šios šalys ir toliau stiprina savo pozicijas lyčių aspekto integravimo stebėsenos ir politinių sprendimų poveikio lytims tyrimų srityje. Užimtumo sektoriuje bandoma priartėti prie „lokalių“ nelygybės atvejų, į įvairias problemas žiūrėti kompleksiškai ir labiau specializuotai.

Kontinentinių Europos šalių (Vokietijos, Austrijos, Olandijos) lyčių politikoje iš esmės vyrauja organizacinis požiūris į lyčių skirtumo darbo rinkoje mažinimą. Šiam tikslui pasiekti valstybė peržiūri šeimos ir darbo rinkos organizavimo pagrindus, bando kurti šeimai palankesnes darbo rinkos organizacines struktūras. Pastaruoju metu šiose šalyse kuriamos vis naujos struktūros lyčių aspekto strategijos įgyvendinimui, eksperimentuojami įvairūs politikos monitoringo, kontrolės ir vertinimo mechanizmai. Pvz., Austrijos valdžios struktūrose samdomi lyčių ekspertai, kurie „prižiūri“ strategijos įgyvendinimo procesą, Vokietijoje, kaip ir, beje, Lietuvoje, sukurta tarpministerinė darbo grupė, atsakinga už lyčių lygių galimybių politikos įgyvendinimą šalyje. Vis dėlto sąlyginai mažai dėmesio skiriama ideologinių ir kultūrinių lyčių nelygybės priežasčių analizei, kurios priverstų visuomenę permąstyti „natūralia“ laikomos lyčių tvarkos standartus, o ilgainiui užkirstų kelią įvairioms seksistinėms ir diskriminacinėms praktikoms.

Dar kitose šalyse (Prancūzija, Liuksemburgas, Lietuva) lyčių nelygybę darbo rinkoje bandoma spręsti, pasitelkiant įvairius lyčių aspekto integravimo strategijos instrumentus, tačiau užimtumo srityje jokių konkrečių priemonių nepasiūloma. Pvz., Prancūzijoje ši strategija įgyvendinama, pasitelkiant sociologines ir politines priemones, t.y. kaupiama lyčių statistika, moterys skatinamos aktyviau dalyvauti politikoje ar kuriama „lygybės patarėjų“ struktūra, tačiau šios priemonės pačios savaime dar nėra pakankamos spręsti lyčių nelygybei darbo rinkoje. Kaip teigia Lemière and Silvera (2001), pirmiausia reikia visuomenę informuoti apie konkrečias darbo rinkos problemas, ieškoti konkrečių į darbo rinką orientuotų priemonių ir kurti šeimai draugišką darbo aplinką. Nors ir pripažįstama, kad moters vaidmuo ekonomikoje yra reikšmingas, tačiau jokia transformacija šioje srityje Prancūzijoje, kaip ir, beje, Lietuvoje, iš esmės nevyksta. Moterų politinis dalyvavimas išlieka mažas, darbdaviai ir darbuotojai bei jų interesams atstovaujančios organizacijos mažai domisi lygybės klausimais.

Galima išskirti ir dar vieną šalių grupę, kuriose aktyvus pilietinis judėjimas bei kitos visuomenės struktūros siūlo pažangius strateginių veiksmų projektus, tačiau šiose šalyse trūksta adekvataus teisinio pagrindo lyčių lygybei realizuoti (pvz., Jungtinėje Karalystėje ir iš dalies Ispanijoje). Todėl šiose šalyse vyrauja institucinis požiūris į moterų darbingumo potencialo stiprinimą, aktyviai kovojama dėl vienodų sąlygų ir vienodų galimybių vyrams ir moterims taikymo darbo rinkoje, kurios užtikrintų pasekmių lygybę (pasitelkiant pozityvios diskriminacijos priemones). Tokia strategija turi pozityvų poveikį, nes valstybė priversta užtikrinti bent minimalias žmogaus teises ir vykdyti savo įsipareigojimus, be to, ir lyčių klausimai viešame diskurse įgauna kitokią reikšmę. Tačiau, iš kitos pusės, reikalavimai įteisinti pozityvios diskriminacijos priemones dažnai paremti ekonominiais argumentais apie moterų, kaip „pridėtinės darbo jėgos“, poreikį ekonomikos funkcionavimui. Taip dar labiau sustiprinamas moters antrarūšis statusas ir jos „pridėtinė“ vertė visuomenėje. Dar viena iš šio tipo strategijos silpnybių Jungtinėje Karalystėje susijusi su darbo nesaugumu ir netipiško užimtumo formomis, kurie turi didžiausią neigiamą poveikį moterims. Kaip jau buvo minėta, dalinio užimtumo sistemos plėtra šioje šalyje greičiau tenkina verslo įmonių asmeninius interesus ir turi mažai bendro su darbo ir šeimos funkcionavimo derinimu.

Italijoje ar Graikijoje lygių galimybių politika iš esmės suprantama kaip nelygybės viešinimas visuomenei gerinant statistinių rodiklių kokybę ir pagalbą socialinės atskirties grupėms. Šių šalių lyčių aspekto integravimo strategijose akcentuojamos ideologinės ir institucinės lyčių nelygybės darbo rinkoje priežastys, tačiau jos įgyvendinimas ir šių priežasčių sprendimas yra dar tik pradinėje būsenoje. Jose galima aptikti populiarių politinių sprendimų užuomazgų, orientuotų į specialių veiksmų programas, pvz., peržiūrėti moksleivių ugdymo programas, pagerinti moterų padėtį „vyriškame“ ekonomikos sektoriuje arba plėsti valstybinį vaikų priežiūros tinklą. Apibendrintai galima teigti, kad šių šalių egalitarinės politikos kontekstas apskritai yra palankus institucinėms ir teisinėms lyčių nelygybės reformoms įgyvendinti, tačiau šiam tikslui pasiekti trūksta adekvačių instrumentų, suderintų ir tyrimais pagrįstų politinių sprendimų bei tarpinstitucinio įsipareigojimo. Nors iki šiol šiose šalyse nepasiekti jokie esminiai lyčių santykių pokyčiai, tačiau, ekspertų vertinimu, vien tai, kad lyčių politika tapo neatsiejama viešosios politikos ir viešo diskurso bendrai dalimi, laikoma dideliu pasiekimu.

Pagrindinės lyčių aspekto integravimo kliūtys
Ideologiniai ir kultūriniai veiksniai

Lyčių vaidmenų modelius įvairiose šalyse iš esmės lemia istorinė ideologinė individo ir šeimos/bendruomenės svarbos visuomenėje samprata bei valstybės vaidmuo socialinės gerovės procesuose. Šiaurės šalis charakterizuoja piliečių universaliosios lygybės ideologija ir jos lygių galimybių, pilietybės (socialinių teisių individualizacijos) ir socialinės partnerystės principai. Teisinėje lyčių santykių reguliavimo plotmėje iš esmės ginamos individų kaip piliečių, o ne kaip darbo rinkos dalyvių teisės. Tokiose šalyse kaip Vokietija tradicinė šeima yra pagrindinė visuomenės atrama; lyčių papildomumas skirtingumo pagrindu yra vienas iš esminių visuomenę organizuojančių principų. Jungtinėje Karalystėje dominuoja liberalioji lygybės samprata, kurios pagrindas – individų laisvas apsisprendimas ir vienodos galimybės dalyvauti formaliai lygiaverčiuose ekonominiuose mainuose. Šios skirtingos ideologinės nuostatos sukuria iš esmės skirtingas lyčių aspekto integravimo strategijos prielaidas, priemones ir įgyvendinimo būdus.
Politiniai veiksniai

Iškovojus lyčių aspekto integravimo strategijai deramą vietą ES politiniame lygmenyje, jos gyvybiškumas turi būti nuolat palaikomas aktyvaus moterų politinio dalyvavimo, jų koalicijų formavimo ir tarptautinio bendradarbiavimo pastangomis. Pati strategijos samprata nuolatos rizikuoja būti iškreipta, neadekvačiai suprasta ar net pamiršta. Jos įgyvendinimui dažnai siūlomi neadekvatūs mechanizmai, prisidengiama paviršutinišku rūpesčiu lyčių problemomis arba nueinama lengviausiu keliu, apkaltinant moteris dėl jų pačių tarpusavio nesusikalbėjimo. Tokiomis aplinkybėmis moterų politinis dalyvavimas ir procesų stebėsena yra viena iš pagrindinių lyčių perspektyvos plėtros politiniuose procesuose prielaidų.

Kai kuriose ES šalyse (pvz., Vokietijoje) moterų koalicijos pagrįstai baiminasi dėl neadekvačios lyčių aspekto integravimo strategijos sampratos politiniame lygmenyje, kuri gali sukurti prielaidas įvairioms politinėms manipuliacijoms, sukurti finansines kliūtis moterims palankių priemonių ir programų įgyvendinimui. Kai kuriose ES šalyse tam tikros politinės jėgos veikia prisidengusios lyčių lygybės vėliava, skelbia kovojančios ne tik už moterų, bet ir vyrų teises, todėl siekia uždaryti moterų reikalų ministerijas, sustabdyti į moteris orientuotas programas, tik jų vietoje nepasiūlo „teisingesnių“ institucijų ar abiem lytims „teisingesnio“ lyčių lygybės politikos modelio. Ne mažiau svarbus šiuo atveju ir kompetencijos bei išmanymo apie lyčių klausimus trūkumas tarp politikų ir valstybės tarnautojų, jau nekalbant apie tuos, kuriems pavedamos atsakingiausios lyčių lygybės politikos įgyvendinimo pareigos. Kaip rodo aukščiau pristatyti Lietuvos ekspertų nuomonės tyrimo rezultatai, kai kuriems Lietuvos lyčių lygybės politikos vykdytojams trūksta ne tik žinių, noro ar nusiteikimo, bet jų pačių ideologija yra iš esmės nesuderinama su jų darbo uždaviniais.
Teisiniai veiksniai

Pirmieji istoriniai moterų pasiekimai lyčių lygių galimybių srityje yra susiję su jų teisių įtvirtinimu teisinėje plotmėje. Vienokio ar kitokio pobūdžio antidiskriminaciniai įstatymai, įtvirtinantys bent minimalius socialinius standartus (pvz., minimalias pajamas), kurie ypač aktualūs moterims, arba lygias galimybes viešajame sektoriuje (pvz., vienodas lyčių galimybes priimant į darbą, vienodų pajamų principą ir pan.) XX amžiuje tapo beveik visų ES šalių teisine norma. Tiesa, ne be ES teisinių standartų pagalbos. Tačiau realybė pasirodo esanti daug sudėtingesnė nei ją apibrėžiančios teisinės normos. Nepaisant iš pažiūros nepriekaištingos teisinės bazės, Vokietijoje ir Pietų Europos šalyse lyčių lygių galimybių įgyvendinimas privačiame ekonomikos sektoriuje išlieka problemiškas, o politinės ir teisinės pajamų antidiskriminacinės priemonės akivaizdžiai nepakankamos. Lietuva, nors ir giriama dėl jos pažangaus lyčių lygybės teisinio mechanizmo, tačiau net iš tolo nedemonstruoja lyčių lygybės pavyzdžio kitoms šalims. Kad ir kaip ten būtų, lygių teisių įtvirtinimas dar jokiu būdų nereiškia pasekmių lygybės. Pvz., Prancūzijos lygių galimybių politika neduoda norimų rezultatų dėl silpno socialinių partnerių vaidmens, priimant sprendimus. Šiaurės šalių patirtis rodo, kad, įgyvendinant lygių galimybių politiką užimtumo srityje, principinį vaidmenį vaidina moterų atstovavimas, priimant sprendimus, ir strateginiai ideologinių bei institucinių kliūčių šalinimo mechanizmai.

Išvados

Apibendrinant reikėtų išskirti keletą pozityvių XX a. pabaigos lyčių lygybės sampratos kaitos tendencijų. Pirmoji iš jų susijusi su 1995 m. JT Pasauline moterų konferencija Pekine, kurioje didelis dėmesys buvo skirtas lyčių lygybės programų įvertinimui. Buvo pripažinta, kad ankstesnė strategija ir jos metodai, siekiant moterų ir vyrų lygybės, nebuvo veiksmingi, be to, ir pati lyčių lygybės kaip moterų ir vyrų vienodų galimybių samprata yra ydinga. Ilgą laiką Europoje lyčių lygybė buvo apibrėžiama kaip vienodas traktavimas, vienodos galimybės ar lygios teisės, tačiau ilgainiui pastebėta, kad tokia samprata tik sustiprina tradicinės lyčių tvarkos status quo, o ne ją transformuoja. Kitais žodžiais tariant, lyčių lygių galimybių principo įtvirtinimas dar nereiškia, kad realybėje ta lygybė bus pasiekta. Imta kalbėti apie naujos sampratos ir metodo poreikį, kuris nuo to laiko vadinamas lyčių aspekto integravimo strategija (gender mainstreaming).

Antrasis pasiekimas susijęs su 1997 Europos Bendrijos Amsterdamo sutartimi ir jos 13 straipsnyje numatytais įgaliojimais Ministrų Tarybai imtis „atitinkamų veiksmų“, kovojant su diskriminacija dėl lyties, rasės ar etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, negalės, amžiaus ir seksualinės orientacijos. Šis straipsnis praplėtė Europos komisijos įgaliojimus, jos kompetencijos ir politinės intervencijos ribas lyčių lygybės srityje, nes iki tol beveik keturis dešimtmečius ES lyčių lygybės politika buvo iš esmės orientuota tik į vienodo užmokesčio principo taikymą (1957 m. Romos sutarties 119 straipsnis). Lyčių lygybės samprata ekonominiame sektoriuje praplečiama; dabar moterys gali tikėtis ne tik vienodo užmokesčio už vienodos vertės darbą, bet ir vienodų galimybių darbo santykių srityje apskritai. Dar daugiau, paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dėl Jungtinių Tautų didesnių galių suteikimo (empowerment) strategijos įtakos Europos komisijos išimtinai ekonominis požiūris į lyčių lygybę pamažu kinta, pripažįstant poreikį subalansuoti moterų ir vyrų dalyvavimą sprendimų priėmimo procesuose visuose visuomenės lygmenyse. Lyčių aspektas pamažu integruojamas į įvairius ES politinius procesus (gender mainstreaming). Nors lyčių lygybės aspektai daugelyje sričių įgavo tik formalų pobūdį, ši XX a. pabaigos politinė intervencija moterų teisių srityje laikoma sėkmingiausia Europos komisijos socialinės politikos sritimi.

Išanalizavus visus šiuos faktorius, galima daryti išvadas, jog lyčių lygybės įgyvendinimas įgauna pagreitį ir jo rezultatai jau matomi.

Priedas Nr.1
Women’s earning as a percentage of men’s in %

Naudota literatūra
1. http://europa.eu.int/abc/obj/amst/en/
2. “Joint Employment Report 2003/2004”, http://europa.eu.int/comm/employment_social/employment_strategy/report_2003/jer20034_en.pdf.
3. Booth K., Smith S., Tarptautinių santykių teorija šiandien, Vilnius: Algarvė, 2000.
4. Žmogaus socialinė raida, Vilnius: Homo Liber, 2001.
.
5. Behning, Ute, Pascual S. Amparo Gender Mainstreaming in the European Employment Strategy, Brussels: ETUI, 2001.
6. http://europa.eu.int/comm/employment_social/equ_opp/strategy_en.html.
7. http://www.svv.lt/index2.php?article=960
8. 2003/2004 m Bendroji užimtumo ataskaita (Joint Employment Report2003/2004): http://europa.eu.int/comm/employment_social/employment_strategy/report_2003/jer20034_en.pdf.
9. http://www.elections2004.eu.int/highlights/lt/1101.html.
10. http://europa.eu.int/comm/employment_social/employment_strategy/index_en.
11. http://europa.eu.int/abc/obj/amst/en/

Leave a Comment