TURINYS
ĮVADAS 31. SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA 42. SOCIALINĖS POLITIKOS RAIDA UŽSIENYJE 53. SOCIALINĖ POLITIKA LIETUVOJE 63.1. Užimtumo politika 63.2. Sveikatos politika 73.3. Valstybės parama šeimai 83.4. Senatvės politika 83.5. Migracijos problemos 84. VAIKO TEISĖS IR SOCIALINĖ NAŠLAITYSTĖS PREVENCIJA 94.1. Našlaitystės priežastys 94.2. Vaiko globa ir rūpyba 104.2.1. Globos ir rūpybos nustatymas 104.2.2. Vaiko globos (rūpybos) rūšys ir formos 104.2.3. Globos (rūpybos) steigimas 114.2.4. Globos (rūpybos) problemos 114.3. Įvaikinimas 114.3.1. Įvaikinimo sąlygos ir tvarka 124.3.2. Įsivaikinusių šeimų problemos 124.4. Našlaitystės prevencijos priemonės 134.5. Vaiko teisių apsaugos institucijos Lietuvoje 13IŠVADOS 17LITERATŪRA 18ĮVADASSkurdas, staigūs asmens visuomeninio statuso pasikeitimai negatyvia linkme, nepalankūs ekonominiai veiksniai nuo senų laikų laikomi pavojais, kuriuos įveikti galima tik specialiai tam pasiruošus.Pradžioje buvo pasikliaujama neformaliomis tradicinėmis priemonėmis, kurios užtikrindavo žmogaus apsaugą agrarinėje visuomenėje: labdara, šeimos narių tarpusavio įsipareigojimai, parapinis solidarumas. Industrializacija kartu su radikaliais ekonominiais ir socialiniais pasikeitimais, augantys miestai, stiprėjančios individualistinės pažiūros sugriovė šias neformalias apsaugos priemones ir savo ruožtu sukūrė naujus pavojus žmonių saugumui.Industrializacija atnešė ne tik naujų pavojų, bet ir suteikė naujų galimybių tiems pavojams pasirengti: pasirūpinant santaupomis, apsidraudžiant privalomuoju gyvybės draudimu individualiai ar įkuriant savišalpos draugijas, privačias įmones. Tai buvo nauji prekinio ūkio finansiniai ir teisiniai instrumentai, kurie labiau tiko industrializacijos sukurtam naujam gyvenimo būdui nei tradicinis neformalus solidarumas. Tačiau tai nebuvo problemų sprendimas, o veikiau tik ankstyvosios jo paieškos. Tie instrumentai rėmėsi beveik vien rinka. Rinkoje sunku užtikrinti pastovų saugumą, nes rinkai būdingas nepastovumas ir rizikinga veikla. Kita vertus, rinkose nusipirkti saugumą galima tik turint už ką. Mažiau uždirbantiems, dažnai prarandantiems darbą reikalingas solidarus stipresniųjų elgesys jų atžvilgiu.Atsvara industrializacijos keliamiems pavojams tapo solidarumo persikėlimas iš šeimos, kaimo, parapijos bendruomenės lygmens į visos šalies lygmenį. Žinoma, tam reikėjo prielaidų, kurios atsirado kartu su struktūriniais visuomenės pokyčiais.Pakitus socialiniams, ekonominiams faktoriams, transformavosi šeimos herarhija, pakito per amžius nusistovėję šeimos narių vaidmenys ir tarpusavio santykiai. Tai sudarė prielaidas atsirasti socialinei našlaitystei. Nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d Lietuvoje įsigaliojo Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinėje įvaikinimo srityje, kuri įpareigojo valstybes pripažinti kiekvieno vaiko teisę į tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jam visiškai, protiškai, dvasiškai, doroviškai ir socialiai vystytis. Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims atiteko didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Valstybė įsipareigojo imtis reikiamų priemonių ir padėti tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikti materialinę paramą ir remti įvairias programas, ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir būstu.1. SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATASocialinės apsaugos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV įstatymų leidyboje prezidento Franklino D. Ruzvelto administracijai 1935 m. priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Socialinė apsauga yra įvairialypis ir nuolat kintantis reiškinys, todėl nenuostabu, kad tebevyksta jo tinkamiausio apibrėžimo paieškos. Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra “politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus”. Žmogus gali susidurti su šiais pavojais:Prarasti darbo pajamas dėl senatvės, negalios, ligos, nedarbo, mokymosi (persikvalifikavimo), reabilitacijos, šeimos nario slaugos:Prarasti išlaikymą dėl sutuoktinių skyrybų, dėl maitintojo mirties;Atsiradus specialių poreikių: vaikų išlaikymas, sveikatos priežiūra ir reabilitacija, mokymosi kaštai, didelės išlaidos būstui, neįgalaus žmogaus išlaikymo kaštai, artimo žmogaus slaugos kaštai;Nepajėgumas užsitikrinti bet minimalų socialinį-kultūrinį egzistavimą.Šie pavojai vadinami socialiniais pavojais, arba socialinėmis rizikomis. Pavojus socialiniu laikytinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, visuomenė jį pripažįsta reikšmingu, antra, asmuo ar šeima savarankiškai be visuomenės pagalbos su tuo pavojumi negali susidoroti. Kitaip tariant, socialinę apsaugą galima suprasti kaip visapusišką žmogaus apsaugą.Socialinei apsaugai taikomomis priemonėmis sukuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių darbo pajamų arba susidūrusių su įpatingomis išlaidomis. Solidarumas galimas vienos kartos mastu (tarp sveikų ir ligotų arba tarp dirbančiųjų ir bedarbių). Šiuo metu labai svarbiu yra tapęs solidarumas tarp skirtingų kartų: tarp darbingos ir jau nedarbingos, kai dėl pailgėjusios gyvenimo trukmės žymios visuomenės dalies pensijas finansuoja darbingos kartos gyventojai.
Socialinės apsaugos struktūra. Socialinė apsauga struktūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai ir pagalbos peimonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu ir skirstomos į tokias šakas:– senatvės, invalidumo ir našlystės (maitintojo netekimo) pensijos;– ligos ir gimdymo pašalpos bei medicinimė pagalba;– išmokos nelaimingų atsitikimų darbe atvejais;– nedarbo pašalpa;– pašalpa šeimai.Pastaruoju metu išskiriamos dar dvi šakos: globa ir būtiniausių pragyvenimo išteklių užtikrinimas.Darbo užmokesčio praradimas nėra vienintelė finansinė rizika. Kita rizikos rūšis susijusi su tam tikrų papildomų išlaidų atsiradimu, pvz. susirgus arba padidėjus šeimai.Socialinė apsauga vykdoma vadovaujantis trimis pagrindiniais principais:– Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apasaugos sistemą.– Kategorinis principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategirijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas. Tačiau susitaikoma su tuo, kad ne kiekvienas į tą kategoriją patekęs asmuo skursta.– Stokos, arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami. Tai ištiriama kiekvienu atskiru atveju prieš nusprendžiant suteikti socialinę paramą.2. SOCIALINĖS POLITIKOS RAIDA UŽSIENYJEŽmogaus socialinė raida – tai procesas, praplečiantis žmogaus pasirinkimo galimybes. Apskritai galima rinktis iš daugybės alternatyvų, kurios laikui bėgant kinta. Tačiau bet kuriame visuomenės lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikiamais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti.Apibrėžti socialinę apsaugą nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jos apibrėžimas gali būti skirtingas tiek skirtingose pasaulio šalyse, tiek tose pačiose šalyse skirtingu metu. Pvz. Labai išsivysčiusiose Skandinavijos gerovės valstybėse socialinė apsauga apima daugelį gyvenimo sričių – ne tik socialinį draudimą ir socialinę paramą, bet ir gyvenamojo būsto statybos bei išlaikymo politiką, darbo aplinkos klausimus, sveikatos apsaugą bei švietimą. Tuo tarpu Lietuvoje socialinei apsaugai priklauso tik privalomas (valstybinis) socialinis draudimas, ir socialinis aprūpinimas bei socialinė šalpa (parama). Mokslininkai taip pat neturi vienos nuomonės dėl to, kaą apima socialinės politikos bei socialinės apsaugos terminai. Literatūroje įvairūs autoriai taip pat nevienodai pasisako šiuo klausimu. Taigi socialinės politikos ir socialinės apsaugos apibrėžimus reikėtų laikyti susitarimo dalyku.Valstybės socialinė politika – tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Pagrindinis žmonių gyvenimo šaltinis yra darbo pajamos. Tam tikra visuomenės dalis – seni žmonės, invalidai, ligoniai – negali dalyvauti darbo rinkoje. Kitaip juos galima pavadinti socialinės atskirties grupe. Kad galima būtų užtikrinti tokių žmonių normalų gyvenimą, jais turi pasirūpinti valstybė. Tuo tikslu kuriama socialinės apsaugos sistema, kurios esmė – lėšas perskirstyti tarp darbingų ir nedarbingų asmenų bei gaunančių mažas pajamas. Socialinės apsaugos sistema – tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Daugelyje pasaulio šalių, įpač Europoje, be socialinės paramos, įteisintos šios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų (senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių), ligos, motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų. Socialinės apsaugos analizę sudaro ir struktūriniai, ir kultūriniai veiksniai. Struktūrinius veiksnius sudaro demografinė, ekonominė, ir organizacinė evoliucija. Kultūriniai veiksniai apima vertybines orientacijas, ideologijas, politinę argumentaciją, kurios lemia aspiracijų, poreikių ir reikalavimų kaitą.Vienas iš veiksnių, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį įvedant, plėtojant ir skleidžiant socialinės apsaugos sistemas, buvo pramoninis perversmas. Jo metu įvyko keletas svarbių pokyčių žmonių gyvenimo sąlygų ir visuomeninio gyvenimo srityje. Taigi pramoninį perversmą galima laikyti pagrindiniu katalizatoriumi, lėmusiu pajamų apsaugos sistemų sukūrimą, kadangi jis sukėlė dvigubą poveikį: struktūrinius ir vertybinius pokyčius.Pirmoji šalis, įstatymais įteisinusi socialinės apsaugos sistemas, buvo Vokietija, o ne Didžioji Britanija, kur pramoninis perversmas įvyko anksčiausiai. Tačiaus šioje šalyje nebuvo nebuvo tinkamų kultūrinių sąlygų, reikalingų socialinės apsaugos programai plėtoti. Vokietija pirmoji priėmė reikiamus teisinius aktus – pažymėtina, kad Vokietijoje iki 1880 m. buvo taikomas socialinis draudimas ir socialinė parama. Tačiau tada jie buvo taikomi fragmentiškai ir apėmė labai nedidelę gyventojų dalį. Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais įgivendintas Vokietijoje pramonės darbininkų draudimas ligos ir nelaimingo atsitikimo atveju skyrėsi nuo skandinaviškojo varianto.Trys sistemos greitai plėtėsi. 1895 m. jau visi dirbantieji turėjo nelaimingo atsitikimo darbe draudimą. Į jį buvo… įtraukti ir savarankiškai dirbantys asmenys.Kitose kontinentinės Europos šalyse socialinė politika turėjo panašų pobūdį, t.y. socialinės teisės buvo garantuojamos kaip politinių teisių pakaitalas. Vokietijoje socialinis draudimas skyrėsi nuo danų ir švedų “Liaudies namų” tipo socialinės teorijos ir praktikos, nes Vokietijoje socialinis saugumas visada turėjo pirmenybę prieš lygybę. Čia visada reiškėsi galimybių, o ne rezultatų lygybė.Vokietijos patirtis netrukus paskatino aukštos industrializacijos šalis, tokias kaip Belgija, Olandija ir Didžioji Britanija, pasekti jos pavyzdžiu. Prieš pat Pirmajį pasaulinį karą ir tuoj po jo šalyse, turėjusiose intensyvius kontaktus su šiomis valstybėmis pionierėmis, tokiose kaip Sandraugos šalys, t.y. Australijoje, Pietų Afrikoje, kitose vakarų Europos šalyse ir daugelyje pietų Amerikos šalių, turėjusių ryšį su Ispanija, atsirado visos būtinos kultūrinės sąlygos, reikalingos socialinės apsaugos programoms sukurti. Nuo 1920 m. kitos šalys susikūrė bent po vieną socialinės apsaugos schemą.Tose šalyse, kuriose valstybinė socialinės apsaugos sistema nėra universalaus pobūdžio, visaapimanti, į socialinės apsaugos sistemą įsiterpia arba ją papildo privatus sektorius. Privati atskirų asmenų ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyva reiškiasi įvairiais būdais. Tokia sitema yra labiau būdinga angliškai kalbančioms šalims (įpač JAV ir Australijai), pietų Europai, Lotynų Amerikai, Afrikai, kai kurioms Azijos šalims.3. SOCIALINĖ POLITIKA LIETUVOJE Šiuolaikinė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistema buvo sukurta labai greitai pertvarkant paveldėtą sovietinę socialinę apsaugą vos tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. o vėliau gerokai papildyta ir reformuota, priimant reikalingus įstatymus.Dauguma šių įstatymų buvo priimti jau 1990-1991 m. 1995 metai taip pat buvo svarbųs, nes įsigaliojo Pensijų įstatymai, o kai kurie ankstesni įstatymai buvo iš esmės pakeisti (valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas).Anksčiau minėtais įstatymais buvo formuojama ir šiandieninės Lietuvos socialinės apsaugos struktūra, kurioje paprastai išskiriamos trys pagrindinės dalys: valstybinis socialinis draudimas, socialinė parama, papildomos socialinės išmokos.Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinytės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.3.1. Užimtumo politikaŠalies ūkio pertvarkymas, privatizacija, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus bei išorės veiksniai sąlygoja gyventojų užimtumo sumažėjimą ir nedarbo didėjimą. Vykstantys pokyčiai iššaukė didelius nedarbo lygio Lietuvos regionuose skirtumus, kurie tęsiasi jau keletą metų. Kai kuriuose šalies teritorijose nedarbas 3, 4 kartus didesnis negu vidutinis šalyje.Pagrindinės problemos, varžančios užimtumo didinimą vietiniame lygmenyje: – dažnai laikomasi nuostatos, kad užimtumo didinimo klausimai priklauso tik nuo valdžios institucijų priimtų sprendimų;– trūksta pasitikėjimo ir bendradarbiavimo tarp vietinės valdžios institucijų, privataus sektoriaus, socialinių ekonominių partnerių (profsąjungų ir darbdavių organizacijų), visuomeninių organizacijų;– trūksta priemonių, įpatingai finasinių, skatinti gyventojų pastangas pradėti savo verslą, įgivendinti pažangias įdėjas;– nepakankama valstybinių institucijų (savivaldybių, darbo rinkos institucijų parama vietinėms uimtumo iniciatyvoms įgivendinti;– trūksta žinių ir patirties projektams regti.2001 gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą (Žin., 2001, Nr. 40-1404; 2002, Nr.112-5014), kuri apibrėžia užimtumo ir darbo rinkos politikos strateginius tikslus, numatančius įveikti užimtumui ir darbo rinkai daromus neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius, didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką. Programoje numatytos penkios svarbiausios nedarbo mažinimo politikos įgyvendinimo kryptys: – darbo vietų kūrimo sistemos plėtojimas (darbo vietų sistemos plėtra, vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas); – užimtumo rėmimo tobulinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, užimtumo gebėjimų didinimas, profesinio rengimo tobulinimas, užimtumo ir socialinės sanglaudos stiprinimas);– gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas (lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas); – lygių galimybių darbo rinkoje didinimas (visiems prieinamos darbo rinkos formavimas, vyrų ir moterų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas, asmenų su negalia rėmimas); – užimtumo politikos integralumo didinimas (užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas, institucinės darbo rinkos sistemos stiprinimas ir pertvarkymas, atviros darbo rinkos formavimas, privačių įdarbinimo agentūrų sistemos plėtojimas).3.2. Sveikatos politikaIki šiol nėra visuotinai priimto “sveikatos” sąvokos turinio apibūdinimo. Dažniausiai remiamasi apibrėžimu, kurį pateikia pasaulinė sveikatos organizacija: “Sveikata yra nedarbingumo nebuvimas”. Nedarbingumas yra ribotos žmogaus galimybės (sugebėjimai) atlikti veiksmus, kurie laikomi normaliais, įprastais kiekvienam individui.” Gyventojų sveikatos būklės analizėje paprastai naudojami ne “pozityvūs” rodikliai, kurie galėtų parodyti sveikatos stokos buvimą, bet vadinamieji “negatyvūs” matai, apibūdinantys sveikatos stokos nebuvimą – ligas, nedarbingumą ir galiausiai mirtį. Todėl galima teigti, kad sveikatos statistika – tai sergamumo ir mirtingumo statistika.Žmogaus socialinės raidos požiūriu bendriausi sveikatos politikos tikslai yra ilginti gyvenimo trukmę, mažinti mirtingumą ir sergamumą. Šie tikslai yra realizuojami, palaikant sveikatos “ rėmimo” veiksnius (tobulinant sveikatos priežiūros įstatyminę bazę, skatinant medicinos bei reabilitacijos paslaugų plėtrą bei gerinant jų kokybę, propaguojant sanitarinį švietimą ir pan.) bei ribojant ir mažinant sveikatos “rizikos” veiksnių (aplinkos užterštumo, žalingų įpročių ir t.t.) poveikį. Sveikatos politikos priemonės ir programos yra skirtos ligų profilaktikai.Nuo 1970 m. išsivysčiusios šalys, vykdydamos sveikatos politiką, didžiausią dėmesį skyrė ligų prevencijos bei sveikatos priežiūros efektyvumo didinimo priemonėms, siekdamos, kad medicinos paslaugos būtų prieinamos kiekvienam gyventojui.Iki dešimtojo dešimtmečio sveikatos politika Lietuvoje buvo “pasyvi”, nukreipta ne į ligų prevenciją, bet į jų gydymą, o sveikatos apsaugos sistemos plėtra vyko ekstensyviu keliu, t.y. statant naujs gydymo įstaigas, didinant personalo skaičių ir pan. Pastaraisiais metais šalyje formuojama sveikatos politika, atitinkanti išsivysčiusių šalių patyrimą, o Sveikatos politikos koncepcijos pagrindinės nuostatos remiasi Pasaulio sveikatos organizacijos programa.3.3. Valstybės parama šeimaiVienas pagrindinių socialinės paramos tikslų – tai padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Todėl ir šeimoms bei vaikams yra mokamos socialinės išmokos ir teikiamos socialinės garantijos bei lengvatos.Valstybinę šeimų ir vaikų rėmimo sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamos pašalpos bei mažas pajamas turinčioms šeimoms teikiama parama įvertinus jų pajamas. Gerinant socialinės paramos šeimoms ir vaikams sistemą įgyvendinamos svarbios kryptys: ekonominės socialinės aplinkos kūrimas mažinant nedarbą; profesinio aktyvumo skatinimas; paramos šeimoms ir vaikams sistemos tobulinimas; šeimų atsakomybės už šeimos gerovę didinimas; palankių sąlygų šeimoms kūrimas sprendžiant būsto problemas; pašalpų šeimoms derinimas su kitomis paramos formomis bei kitos priemonės, skatinančios žmones aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyjant išsilavinimą3.4. Senatvės politikaValstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos – svarbiausia socialinės apsaugos senatvėje rūšis. Valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, kai jie tenkina nustatytus amžiaus ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimus, tai yra:1) yra sukakę nustatytą senatvės pensijos amžių; 2) turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai (minimalus pensijų draudimo stažas senatvės pensijai gauti – 15 metų).Pensijų draudimo stažas, tai laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos ar turi būti mokamos nustatytos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Senatvės pensiją sudaro dvi dalys: pagrindinė ir papildoma. Pagrindinė pensijos dalis lygi valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai ir yra vienoda visiems asmenims, turintiems būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (jo neturintiems ji proporcingai mažinama). Bazinė pensija negali būti mažesnė už 110 proc. minimalaus gyvenimo lygio. Šiuo metu bazinė pensija yra 152 Lt.Papildoma pensijos dalis – tai su draudžiamosiomis pajamomis susijusi išmoka (papildoma pensijos dalis), kuri atspindi individualaus teisingumo principą, tai yra pensijų išmokos, proporcingos asmens mokėtoms valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokoms.3.5. Migracijos problemosMigracija – tai gyventojų, gyvūnijos kėlimasis iš vienos vietos į kitą, lotyniškai reiškia kraustymasis. Migrantas – tai žmogus, persikeliantis gyventi iš vienos vietos į kitą. Šias sąvokas galime rasti kiekviename tarptautiniame žodžių žodyne ar enciklopedijoje. Tačiau dėl ko žmonės kelaisi iš vienos vietos į kitą, apibūdina kokia tai yra migracija. Šiuo metu taprtautinių bendrijų veikėjai, mokslininkai, politikai išskiria dvi migracijos rūšis: laisva migracija, priverstinė migracija.Laisvą migraciją galime apibudinti kaip savanorišką žmonių kėlimąsi iš vienos vietos ir viso to pagrindinės priežastys yra pokyčiai darbo rinkoje (įvairiuose regionuose), noras susipažinti su šalių kultūra, išsivystymu ir t.t. laisvą migraciją galime vaizdžiai pamatyti šiandieninėje Europos sąjungoje, čia ES piliečiai gali be jokių kliūčių laisvai judėti iš vienos ES priklausančios valstybės į kitą. Tačiau, nežiūrint į esamą galimą laisvą žmonių judėjimą, žmonių persikraustymai iš vienos ES šalies į kitą nėra masinis reiškinys, be to jis menkesnis pokario dešimtmečiais. Pagrindiniai trukdžiai, lemiantys žmonių persikėlimą iš vienos Sąjungos šalies į kitą, yra kalbos barjeras, socialinė aplinka, būsto problema.Priverstine migracija vadinamas reiškinys, kai žmogus dėl karo ar persekiojimo privalo ieškoti prieglobsčio kitur. Atvirksčiai nei laisvas migrantas, priverstinis migrantas neiskelai sau tokių barjerų kaip kalbos socialinė aplinka.Pagrindiniai taikomi teisiniai dokumentai, apimantys svarbiausius pabėgėlių aspektus, jų teises ir pareigas, yra 1951 m. konvencija dėl pabėgėlių statuso ir 1967 dėl pabėgėlių statuso. 1951 m. konvencija dėl pabėgėlių statuso suteikė apsaugą tik Europos valstybių, o 1967 m. pasirašytas protokolas išplėtė konvensijos taikymą už Europos ribų. Šiuo metu vieną arba abu šiuo teisės dokumentus pasirašiusios 139 valstybės.Pabėgėliams garantuojamos pagrindinės žmogaus teisės – teisė į gyvybę, minties laisvę, šeimos vienybę, teisė būti nediskriminuojamam ir laisvė nuo kankinimų, žeminančio elgesio.4. VAIKO TEISĖS IR SOCIALINĖ NAŠLAITYSTĖS PREVENCIJA Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinėje įvaikinimo srityje, kuri įsigaliojo Lietuvoje nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d., įpareigoja valstybes pripažinti kiekvieno vaiko teisę į tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jam visiškai, protiškai, dvasiškai, doroviškai ir socialiai vystytis. Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Valstybė turi imtis reikiamų priemonių ir padėti tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikti materialinę paramą ir remti įvairias programas, ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir būstu. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (Šeimos teisės XI skyriaus Tėvų teisės r pareigos vaikams 3 skirsnio Asmeninės tėvų teisės ir pareigos) 3.165 straipsnio 1 dalį „tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu.“4.1. Našlaitystės priežastysŠeima yra socialinė institucija, kuri remiasi tam tikra socialinių normų, elgesio taisyklių, apibrėžiančių sutuoktinių, tėvų ir vaikų bei kt. giminaičių tarpusavio santykius, visuma, todėl jai tenka pirminė atsakomybė už vaiko apsaugą, auklėjimą ir vystymąsi. Tačiau atlikti tyrimai rodo, jog pagrindinė našlaitystės priežastis – daugėja socialinės rizikos šeimų, kuriose vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis; yra priklausomi nuo azartinių lošimų; neprižiūri savo vaikų, leidžia jiems valkatauti, elgetauti; dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų; naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą; gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams.Šie negatyvūs reiškiniai labiausia kliudo vaikų poreikiams tenkinti, apsaugoti jų teises. Vaikai yra skaudžiausiai pažeidžiami, formuojasi ne savarankiška, visapusiškai ir harmoningai išsivysčiusi asmenybė, o savimi nepasitikintis, savęs nevertinantis, besijaučiantis nesaugus savo artimiausioje aplinkoje žmogus.4.2. Vaiko globa ir rūpybaVaiko globos (rūpybos) tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti. Vaiko globos ir (rūpybos) uždaviniai:• Paskirti vaikui globėją (rūpintoją), kuris rūpintųsi, auklėtų, jam atstovautų ir gintų jo teises ir teisėtus interesus;• Sudaryti vaikui gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų jo amžių, sveikatą ir išsivystymą;• Rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje. (8, 3.248 straipsnis, 477 p).4.2.1. Globos ir rūpybos nustatymasMokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros, policijos ir kitokių institucijų darbuotojai, taip pat kiti asmenys, turintys duomenų apie nepilnamečius, likusius be tėvų globos, taip pat apie būtinumą ginti nepilnamečių teises ir interesus (žiaurus tėvų elgesys su vaikais, tėvų liga, mirtis, išvykimas ar dingimas, tėvų atsisakymas atsiimti vaikus iš mokymo, auklėjimo apie gydymo įstaigų ir t.t.) privalo apie tai nedelsdami informuoti valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją pagal vaiko ar savo gyvenamąją vietą. (8, 3.250 straipsnio 1 punktas, 480 p).Globa nustatoma vaikams, kurie neturi keturiolikos metų. Rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų. (8, 3.251 straipsnis, 482 p).4.2.2. Vaiko globos (rūpybos) rūšys ir formosVaiko globos (rūpybos) rūšys:• Laikinoji globa (rūpyba);• Nuolatinė globa (rūpyba);Vaiko laikinoji globa (rūpyba) tai laikinai be tėvų globos likusio vaiko priežiūra, auklėjimas, jo teisių ir teisėtų interesų atstovavimas bei gynimas šeimoje, šeimynoje ar institucijoje. Vaiko laikinosios globos (rūpybos) tikslas – grąžinti vaiką į šeimą. (8, 3.253 straipsnis, 484 p).Nuolatinė globa (rūpyba) tai globa likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į savo šeimą, ir jų priežiūra, auklėjimas, teisių bei teisėtų interesų atstovavimas ir gynimas pavedamas kitai šeimai, šeimynai ar vaikų globos (rūpybos) institucijai. (8, 3.256 straipsnis, 488 p).Vaiko globos (rūpybos) formos:• Globa (rūpyba) šeimoje;• Globa (rūpyba) šeimynoje;• Globa (rūpyba) vaikų globos institucijoje.Vaiko globa (rūpyba) šeimoje tai vaiko globa (rūpyba) šeimoje – ne daugiau kaip pnkių vaikų globa (bendras vaikų skaičius šeimoje su savais vaikas ne daugiau kaip penki vaikai) natūralioje šeimos aplinkoje. (8, 3.259 straipsnis, 490 p).Vaiko globa (rūpyba) šeimynoje tai vaiko globa (rūpyba) šeimynoje – globos forma, kai juridinis asmuo (šeimyna) globoja šešis ir daugiau vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su savo vaikais ne daugiau kaip dvylika vaikų) šeimos aplinkoje. (8, 3.260 straipsnis, 491 p).Vaiko globa (rūpyba) valstybinėse ir nevyriausybinėse globos institucijose.Likęs be tėvų globos vaikas apgyvendinamas valstybinėje arba nevyriausybinėje vaiko globos institucijoje, kai nėra galimybės jo globoti šeimoje arba šeimynoje. (8, 3.261 straipsnis, 493 p).4.2.3. Globos (rūpybos) steigimasGloba steigiama auklėti nepilnamečiams vaikams, kurie dėl tėvų mirties, tėvystės teisių atėmimo iš tėvų, tėvų ligos ar kitų priežasčių liko be tėvų globos, taip pat ginti asmeninėms ir turtinėms šių vaikų teisėms bei interesams. Steigiant nepilnamečiams vaikams globa, turi būti siekiama sudaryti sąlygas jiems gyventi kartu su broliais ir seserimis. (14, 136 straipsnis, 124 p).Parenkant globėją ar rūpintoją, turi būti atsižvelgiama į asmenines jo ypatybes, sugebėjimą eiti globos arba rūpybos pareigas, jo santykius su tuo asmeniu, kuriam reikalinga globa ar rūpyba, taip pat, jeigu tai galima, į globotinio ( rūpintinio) pageidavimą. (14, 149 straipsnis, 126 p).4.2.4. Globos (rūpybos) problemosVyriausybė, skirdama globojamo vaiko pašalpą, tikėjosi, kad atsiras daug globėjų ir valstybinių globos namų nebeliks. Tačiau socialiai ir finansiškai stabilūs žmonės, galintys sau leisti paimti globai vaiką, tai daro retai. Dažniausiai ateina tokie, kuriems globojamo vaiko pašalpa būtų rimta finansinė paspirtis. Jeigu pagrindinė priežastis nėra noras padėti vaikui, tai atsiliepia globojamo vaiko elgesyje (pvz., vaikas nepaklusnus, erzina mokytojus, globėjus, blogai mokosi ir pan.). Globėjai susidūrę su kylančiomis problemomis ir nesugebėdami jų išspęsti sugrąžina vaiką į globos namus. Gal žmonės tapdami globėjais turi ir gerų ketinimų, tačiau globojamas vaikas reikalauja itin daug dėmesio, kantrybės ir atsakomybės. Ne visi globėjai yra tam pasirengę. Todėl atsiranda sąlygos globėjų kaitai, kurios galima išvengti, jei būtų skiriamas didesnis dėmesys globėjų mokymui ir socialinės psichologinės paramos teikimui. Vilniuje ir kituose miestuose nėra nevyriausybinės organizacijos, kuri užsiimtų globėjų paieška ir mokymu, tik Kaune tuo užsiima Vaiko gerovės centras „Pastogė“. Vaiko globos organizavimo nuostatai įtvirtina įpareigojimą savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybai arba jos įgaliotiems socialiniams partneriams organizuoti fizinio asmens (išskyrus vaiko artimuosius giminaičius) pasirengimą būti globėju (rūpintoju). Tačiau vis dar nėra patvirtinto institucijų, privalančių organizuoti globėjų (rūpintojų) rengimą, sąrašo, jiems keliamų reikalavimų, globėjų (rūpintojų) mokymo programų, metodinių rekomendacijų ir pan. Šias paslaugas teikiantys socialiniai partneriai (pvz., Vaiko gerovės centras „Pastogė“) savo veiklą organizuoja neturėdami bendrų globėjų (rūpintojų) rengimo kriterijų, naudodamiesi skirtinga užsienio šalių praktika.4.3. Įvaikinimas Įvaikinimo pagrindiniai tikslai:• Patenkinti vyro ir moters troškimą sukurti visavertę šeimą- išauginti šeimoje vaikų ar papildyti šeimą• Sudaryti sąlygas vaikui saugiai, apsuptam meilės, laimės būti išaugintam ir parengtam savarankiškai gyventi visuomenėjeTai reiškia, kad šeimoje paprastai derinami ir įgyvendinami dvejopi, vienas kitą papildantys poreikiai ir interesai: vaiko – augti ir bręsti jaučiant meilę ir saugumą šeimoje, tėvų – išauginti vaikus, parengtus visaverčiam gyvenimui visuomenėje. Įvaikintiems vaikams ir įtėviams galioja visos CK, taip pat kitų įstatymų tėvams ir vaikams nustatytos teisės ir pareigas.4.3.1. Įvaikinimo sąlygos ir tvarkaĮvaikinimas, neturėdamas biologinio pradmens, yra tam tikras teisės aktas, kai vaikai ir įvaikintojai įgyja vaikui ir biologiniams tėvams būdingas ir įstatyme įvertintas teises ir pareigas ir baigiasi visos įstatyme nustatytos vaiką ir jo biologinius tėvus siejančios teisės ir pareigos. Šitaip įstatymo nustatyta tvarka įgyvendinamos pagrindinės šeimos ir vaiko raidos nuostatos, kad visavertė yra šeima, išauginti ir išauklėti vaikus, ir kad geriausios sąlygos vaikui augti ir bręsti yra šeimoje.
Įvaikinti leidžiama ne jaunesnius kaip trijų mėnesių vaikus ir tik jų interesais. Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikiu, kurie yra įrašyti į įvaikintų vaikų sąrašą. Užsienio valstybių piliečiams leidžiama įvaikinti ne jaunesnius kaip šešių mėnesių vaikus. (14, 108 straipsnis, 116 p).Įvaikintojai gali būti pilnamečiai asmenys, jeigu jie yra įrašyti į asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, sąrašą. (14, 109 straipsnis, 117 p). Reikalavimas būti įrašytiems į asmenų, norinčių įvaikinti vaikus, sąrašą netaikomas šių vaikų artimiesiems giminaičiams ir jų tėvų sutuoktiniams. Įvaikintojais negali būti:• Asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais;• Sutuoktiniai, iš kurių vienas teismo pripažintas neveiksniu arba ribotai veiksniu;• Asmenys, kuriems apribotos tėvystės teisės;• Įtėviai, jeigu įvaikinimas panaikintas dėl jų kaltės;• Asmenys, kuriems dėl jų kaltės panaikinta globos teisė;• Asmenys, teisti už sunkius nusikaltimus.Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo, nesančio santuokoje, ir įvaikinamojo turi būti ne mažesnis kaip penkiolika metų. (14, 110 straipsnis, 117 p).4.3.2. Įsivaikinusių šeimų problemosVisuomenė mažai žino apie vaiko gyvenimą institucijoje. Todėl dalis respondentų teigiamai vertina institucinės globos rezultatus. Daugumai paliktų ir apleistų vaikų Lietuvoje beveik nėra sudaromos sąlygos auginti šeimoje, panašioje į šeimyninę.Įvaikintojų šeimoje patiriamos problemos yra specifinės, nes susiduriama su psichologine tėvyste:• Gana skeptiškas visuomenės požiūris į įvaikinimą;• Įvaikintojų nesugebėjimas įsisamoninti savo tėvystės ir jos funkcijų;• Įvaikio sveikatos problemos;• Problemiškas, daug dėmesio reikalaujantis įvaikių elgesys;• Įvaikių mokymosi problemos;• Įtampa dėl baimės, jog bus atskleistas įvaikinimo paslaptis, bet įvaikinimo paslapties saugojimas šeimoje ne tik neišsprendžia problemos, bet ir neigiamai veikia šeimyninę atmosferą, verčia įvaikintojus atsiriboti nuo aplinkinių; • Socialinės paramos ir socialaus apmokymo nebuvimas;• Įvaikio sunkų elgesys. Ši elgesį lemia: genetika; atėjimo į šį pasaulį aplinkybės (vaikas nepageidaujamas);aplinkos veiksniai (buvimas globos institucijoje, klaidingos įvaikintojų motyvacijos padariniai);• Lietuvoje ignoruojami biologiniai vaiko tėvai.Įvaikinimas yra sudėtingas ir dažnėjantis socialinis reiškinys mūsų visuomenėje, todėl negalime jo ignoruoti arba traktuoti kaip savaiminį reiškinį. Reikalingi rimti moksliniai tyrimai, kurie leistų geriau pažinti problemas, sudarytų galimybes profesionaliai jas spręsti. (10, p. 307-314).4.4. Našlaitystės prevencijos priemonėsReikėtų įsteigti šeimų centrą, kuris galėtų stebėti rizikos grupės šeimas, bendrauti ir dirbti su visais jų nariais. Šiuo metu veikia vaikų dienos centrai. Vaikai praleidžia juose dieną, bet vakare vėl grįžta į tuos pačius namus, į tą pačią aplinką. Akivaizdu, kad tėvai neturėtų likti nuošalyje. Tačiau jiems susirasti pagalbą nėra taip paprasta. Socialiai aktyvus žmogus pats ieškosi paramos, suranda kelią ir į krizių centrą, ir pas psichologą. Tačiau socialiai labiau apleisti ir pasyvesni žmonės nežino kur kreiptis, jiems sunkiau atpažinti ir pripažinti pagalbos būtinybę. Dažniausias visų jų problemų įveikimo būdas – girtavimas. Tad pagalbos tokiems asmenims centras būtų labai reikalingas. Yra būtinas tėvų švietimas- apie normalų vaiko vystymąsi, teisingus disciplinavimo metodus ir būdus. Be jokios abejonės, socialinis darbas nėra pakankamas, nes socialinių darbuotojų yra per mažai. Pasikeitus Civiliniam kodeksui darbo teismuose labai padaugėjo, nes Vaiko teisių apsaugos tarnyba privalo apginti vaiko interesus ir teises. Todėl seniūnijoje vieno socialinio darbuotojo neužtenka. Todėl reikėtų didinti darbuotojų skaičių Vaiko teisių apsaugos tarnyboje ir Pagalbos šeimai tarnyboje. Seniūnijose turėtų dirbti daugiau socialinių darbuotojų, kurie atstovautų vaiko interesams teismuose, rūpintųsi globos steigimo reikalais ar visą dėmesį skirtų socialiniam darbui su rizikos grupės šeimomis. „Siekiant sėkmingo vaiko globos (rūpybos) instituto tikslų įgyvendinimo, būtina dėti pastangas bendrai globėjų (rūpintojų) rengimo sistemai sukurti.“ (9, 14 p.)Patobulinti Įvaikinimo mechanizmą Lietuvoje. Įsteigti tarnybas, kurios rūpintųsi įvaikinusiomis šeimomis.4.5. Vaiko teisių apsaugos institucijos LietuvojeLietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinta, kad vaiko teisių apsaugą Lietuvoje užtikrina:• Valstybė ir jos institucijos;• Vietos savivaldos institucijos;• Nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga.Prezidentas, Seimas, Vyriausybė, ministerijos, teismai, prokuratūra, kitos valstybės institucijos įgyvendina vaiko teisių apsaugos ir gynimo priemones pagal savo kompetenciją, kurią nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai, kiti teisės aktai.
„1996 m. gegužės 30 d. įsteigta Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Prezidento, kurią sudaro valstybinių institucijų bei nevyriausybinių organizacijų, susijusių su vaikų apsauga ir nusikaltimų prevencija, atstovai, kiti šios srities specialistai. Tarybos veiklos tikslas – siekti, kad būtų užtikrinta vaiko teisių apsaugos ir nusikaltimų prevencijos problemų sprendimo kokybė, prioritetiškumas ir veiksmingumas, padėti formuoti šios srities valstybės politiką, užtikrinti tarptautinį bendradarbiavimą, koordinuoti šios srities valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų veiklą.“ (12, 82 psl.).
„1997 m. vasario 25 d. įsteigta Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisija, kuri rūpinasi, kad būtų įgyvendinami Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos, Lietuvos Respublikos įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teises, jo apsaugą, reikalavimai bei inicijuoja ir rengia įstatymus, jų papildymus bei pakeitimų projektus vaiko teisėms ginti“ (12, 84 psl.).
Prie Vyriausybės yra įsteigta Valstybinė jaunimo reikalų taryba, kuri įgyvendina valstybinę jaunimo politiką ir vykdo kitas funkcijas.
„Vaiko teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės ir darbo ministerijos bei rajonų (miestų) Vaikų teisių apsaugos tarnybos tiesiogiai rūpinasi vaiko teisių apsauga, atsako už vaiko teisių apsaugą reglamentuojančių įstatymų bei kitų teisės aktų vykdymo organizavimą, kontrolę bei priežiūrą. Vaiko teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės ir darbo ministerijos įgyvendina Vaiko teisių konvencijos nuostatas, gina vaiko teises, organizuoja ir koordinuoja rajonų (miestų) Vaikų teisių apsaugos tarnybų darbą. Rajonų (miestų) Vaikų teisių apsaugos tarnybos įgyvendina vaiko teisių apsaugos priemones, gina vaiko teises, šalina aplinkybes, dėl kurių vaikas neprižiūrimas, įkurdina vaiką, likusį be globos, globos įstaigose.Miestų (rajonų) savivaldybės vaiko teisių apsaugą vykdo per Vaiko teisių apsaugos tarnybas, policijos nepilnamečių reikalų inspektorius, švietimo ir kitų institucijų, susijusių su vaikų teisių apsauga, darbuotojus“ (12, 87 psl.).
2000 metų rugsėjo 1 dieną buvo įsteigta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucija. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga – tai savarankiška vaiko teisių laikymosi priežiūros ir kontrolės institucija, kuri siekia nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtinti vaiko teisių ir teisėtų interesų propagavimą ir atstovavimą šalyje, naudojant visas įmanomas ir veiksmingiausias priemones, vaikų politinės valdžios ir visuomeninės įtakos neturėjimo kompensavimą valstybės gyvenime.
Nevyriausybinių organizacijų (NVO) vaidmuo yra taip pat labai svarbus. Vaikais besirūpinančių organizacijų Lietuvoje yra apie 100. Jų dėka nuolat žadinamas visuomenės budrumas, kai ignoruojamos vaikų teisės ar kai joms kyla grėsmė, ruošiamos pagalbos vaikams programos, skatinama remti mokslinius tyrimus ir studijas visose srityse, susijusiose su vaikų problemomis. NVO taip pat informuoja visuomenę apie visas vaikų reikmes ir problemas, užsiima švietėjiška veikla. Tokiu būdu NVO yra tartum jungiančioji grandis tarp valstybinių, socialinių institucijų, šeimos bei mokyklos ir, jeigu joms pavyksta koordinuoti veiksmus, tas bendradarbiavimas atneša naudos visai visuomenei, o visų pirma – vaikams.
Vilniuje įvairios nevyriausybinės organizacijos įsteigė tokius globos namus: katalikių moterų sąjungos vaikų globos namai, mergaičių prieglauda ir trumpalaikės vaikų g…lobos centras, Visų šventų parapijos laikinos globos namai, „Visos Lietuvos vaikai“ globos namai, globos namai „Atsigręžk į vaikus“, Vilniaus „SOS vaikų kaimas“, Šv. Jono kongregacijos sodybos Trakų rajone, ir t.t.
1991 metais keliolika vaikų problemoms neabejingų žmonių įkūrė nepolitinę, nevyriausybinę, nereliginę, juridiškai įregistruotą, demokratiniais principais besivadovaujančią vaikų teisių gynimo organizaciją „Gelbėkit vaikus“, kurios veikla grindžiama savanorių darbu. Savo veiklą pradėjusi vos su keliais savanoriais, šiandien organizacija turi padalinius 32 šalies miestuose ir rajonuose, jungiančius virš pusantro tūkstančio narių. „Gelbėkit vaikus/Save the Children Lithuania“ pagrindinis principas – užtikrinti kiekvieno vaiko teisę augti laisva, sveika ir savarankiška asmenybe bei džiaugtis žmogaus teisėmis nesibijant, kad jos bus pažeistos. 2001 metų gegužės 2 dieną Reikjavike organizacija „Gelbėkit vaikus“ pasirašė asocijuotos narystės sutartį su tarptautiniu aljansu „Save the Children“.
1995 metų gruodžio 14 dieną įsteigtas Vaikų gerovės centras „Pastogė“. Tai pirmas projektas Lietuvoje, sukurtas bendrai su užsienio (JAV ir Anglijos) socialinio darbo ekspertais, orientuotas į šeimyninę vaiko globą ir socialinę pagalbą jų tėvams. Centro veikla grindžiama trimis programomis.Globojančių šeimų tarnyba. Tikslas – sudaryti vaikams, dėl įvairių priežasčių negalintiems gyventi savo namuose, sąlygas augti globėjų šeimoje. Surasti vaikui globojančią šeimą ir teikti jai socialines paslaugas. Žiniasklaidos pagalba ieškomi žmonės, norintys laikinai ar nuolat globoti vaikus. Pokalbių metu, atsakę į daugiau kaip 100 klausimų, išklausę mokymus, įvertinus namų sąlygas, patikrinus policijoje, pasitikrinus sveikatą, gavus rekomendacijas, globėjai patvirtinami (penkių asmenų) taryboje ir gali globoti vaikus esant reguliariai socialinių darbuotojų pagalbai ir priežiūrai.Pagalbos šeimai tarnyba. Tikslas- dirbti socialinį darbą, kad vaikas galėtų grįžti į savo šeimą ir saugiai joje gyventi. Soci darbuotojai su tėvais aptaria vaiko globos planą ir sudaro bendrą sutartį, kurioje, kurioje numatomi konkretūs žingsniai ir terminai siekiant susigrąžinti vaiką namo. Paprastai socialiniai darbuotojai stengiasi pakeisti suklupusių tėvų iškreiptą požiūrį į gyvenimą, vaiko poreikius ir saugumą, padeda gydytis nuo alkoholio ar narkomanijos, susirasti darbą, gyvenamąjį plotą, gauti socialines pašalpas ir t.t.
Vaikų skyrius. Tikslas- suteikti vaikui, patekusiam į krizinę situaciją, laikiną prieglobstį, kur jis gaus medicininę, socialinę, pedagoginę, psichologinę pagalbą ir išlaikymą. Vaikai turi galimybę kreiptis patys pagalbos ir būti atvesti kitų bet kuriuo paros metu. Vaikas čia paprastai gyvena ne ilgiau dviejų mėnesių, kol socialiniai darbuotojai jam parenka globėjų šeimą ar grąžina namo.Š. m. birželio 1 d. Respublikinėje universitetinėje ligoninėje Vaiko raidos centre vėl pradėjo veikti Vaikų Krizių Tarnyba. Joje teikiama skubi ir profesionali pagalba Vilniaus miesto vaikams, išgyvenantiems tokias krizines situacijas: patyrusiems psichologinį, seksualinį ar fizinį smurtą; bandžiusiems žudytis; išgyvenantiems artimo žmogaus netektį. Šis projektas tęsis iki 2004 m. gruodžio 31 d.
Vilniuje įsikūrusi jaunimo savanoriškos veiklos organizacija „Austėja“ dalyvauja įvairiose tarptautinėse savanoriškos veiklos programose ir projektuose. Viena iš organizacijos veiklos sričių – Europos savanoriška tarnyba. Šioje ES programoje „Austėja“ koordinuoja užsienio savanorių savanorišką tarnybą Lietuvoje: padeda jiems dirbti socialiniuose projektuose, suteikia palaikymą ir padeda integruotis į bendruomenę tarnybos metu.Lietuvaičiai taip pat gali išvykti savanoriauti į bet kurią pasaulio šalį – tereikia pasiryžti dalyvauti vienoje iš galimų tarptautinių savanoriškos veiklos programų – EST (Europos savanorių tarnyba) arba ICYE (International Cultural Youth Exchange).
Paramos vaikams centre trečius metus veikia „Psichologinė mamų mokykla“. T…ai kursai, kurių metu mamos sužino, kaip efektyviai disciplinuoti vaikus, kaip valdyti pyktį, kaip suvokti savo ir savo artimųjų jausmus.Klaipėdos miesto „Dvasinės pagalbos jaunimui centras“ pastebėjo darbo su tėvais reikalingumą ir šeimos pedagoginio švietimo trūkumą. Tuo tikslu buvo pradėta programa „Už vaikus atsakingi visi“. Ši programa skirta tėvams, auginantiems 6-12 metų vaikus. Tėvams suteikiama žinių, padedančių įtakoti jų elgesį, skatinama pripažinti abipusių bendruomenės ryšių reikalingumą auklėjant vaikus. Tėvai kviečiami savanoriškai burtis į grupes, kuriose dalijasi patirtimi ir išgyvenimais, ieško problemų sprendimo būdų.
Šiai socialinei sričiai skiriamo dėmesio niekada nebus per daug, kad ir kiek NVO dirbtų. NVO visų vykusių ir vykdomų projektų rezultatams apibendrinti, reikėtų atlikti atskirą tiriamąjį darbą.IŠVADOSPabandėme trumpai apžvelgti socialinę politiką tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Iš šios politikos raidos ir vystymosi matome, kad laikui bėgant žmogus, arba žmonių grupė pati jau nebegalėjo užsitikrinti savo socialinės gerovės, ir tam jau reikėjo valstybės pagalbos. Todėl galime daryti sekančias išvadas:
1. socialinė politika tai ne tik kiekvieno valstybės piliečio bet ir valstybės problema, kadangi industrializacijai paveikus gyvenimo būdą žmogus pats jau nebegali pats pasirūpinti savo socialine gerove ir apsisaugoti nuo socialinių rizikų.
2. socialinė politika žmogui padeda spresti pagrindines su pajamomis susijusias problemas.
Atlikti tyrimai rodo, kad dažniausia našlaitystės priežastis yra prastas tėvų pasirengimas, nesugebėjimas ar nenoras, sukurti tinkamas sąlygas vaikui augti ir vystytis. 1. Vaiko teisių apsaugos tarnyba glaudžiai bendradarbiaudama su visomis globos institucijomis stengiasi gražinti vaiką į šeimą, o jei tai nepavyksta, skiria nuolatinę globą ir siekia organizuoti įvaikinimą.2. Vaiko teisių apsaugos srityje dirba ne tik valstybė, jos institucijos, vietos savivaldos institucijos, bet ir nevyriausybinės organizacijos.
Stebint daugiametę Lietuvos globos institucijų patirtį, išryškėjo keletas ateities tendencijų: • nereikėtų skubėti vaiko atskirti nuo biologinės šeimos, geriau steigti daugiau dienos centrų, laikinųjų globos namų, reabilitacijos įstaigų grįžusiems iš nepilnamečių kolonijų; • globos namų veiklą taip pertvarkyti, kad, išėjęs į savarankišką gyvenimą, globotinis be didelio vargo integruotųsi į visuomenę; • tikslinga skatinti įvaikinimą, bet reikėtų supaprastinti įvaikinimo procedūrą;• finansinę paramą šeimoms ir šeimynoms reikėtų keisti socialinių paslaugų sistema vaikams.LITERATŪRA 1. Guogis A. (2000). Socialinės politikos modeliai. Vilnius.2. Pieters D. (1998). Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus. Vilnius.3. Žmogaus socialinė raida. Vadovėlis aukštosioms mokykloms, (2001). Vilnius.4. Referatas „Migracija ir tarptautinis terorizmas“./ Vyr. ltn. R. Jakučionis, (2003). Vilnius.5. „Valstybės žinios“. Laikraštis, (2001). Nr. 40-1404, Vilnius.6. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos interneto svetainė. 7. Leliūgienė I. (1997). Žmogus ir socialinė aplinka: vadovėlis. Kaunas: Technologija, 96 p.8. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Trečioji knyga „Šeimos teisė“. /Vadovas prof. Mikelėnas V. (2002). Vilnius, straipsniai: 3.248, 3.250, 3.251, 3.253, 3.256, 3.252, 3.259, 3.260, 3.261, p. 477 – 493 9. Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklos ataskaita (2003).10. Litvinienė J. (2001). Lietuvos sociologija amžių sandūroje. Straipsnių rinkinys „Įsivaikinusių šeimų problemų psichologinę- pedagoginė analizę“, p. 307-314 .
11. Praktinis vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. (1998). 4 p.12. Sakalauskas G. (2000). Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. Vilnius, p. 26 – 32, 82 – 94. 13. Seimo šeimos ir vaiko reikalų komisijos nuostatai. Valstybės žinios Nr. 65. (1997), 27 p.14. Vaiko globos organizavimo nuostatai. Patvirtinta LR Vyriausybės 2002 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 405.15. Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatai. Patvirtinta LR Vyriausybės 1994 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 370, 25 p.16. Valstybinės jaunimo reikalų tarnybos nuostatai. Patvirtinta LR Vyriausybės 1996 m. spalio 7 d. nutarimu Nr. 1167. 18 p.