Socialinis mobilumas

Turinys

Įžanga..............................2
1. Socialinis mobilumas, jo rūšys ir tipai.........................3
1.1 Vertikalus mobilumas.............................4
1.2 Horizontalus mobilumas............................5
2. Karjieros mobilumas..............................6
3. Moterų mobilumas..............................7
4. Nacionalinių mažumų mobilumas..........................8
Išvados..............................9
Literatūra..............................10Įžanga
„Socialinio mobilumo“ sąvoka paprastai apibūdina individų judėjimą iš vienos socialinės kategorijos (dažniausiai klasės) į kitą.
Žmonių gerbūvis visuomenėje, jų ryšiai su kitais žmonėmis (šeimos nariais, giminėmis, kolegomis, pažįstamais ir pan.), intersai, nuostatos, papročiai, priklauso nuo to, kokią vietą jie užima socialinėje erdvėje. Būtent šią, socialinės erdvės problemą analizavo E. Diurkheimas, P. Burdje. Tačiau pirmasis sociologas, įvedęs „socialinio mobilumo“ sąvoką į sociologiją, pradėjęs nagrinėti jo (socialinio mobilumo) problemą, yra rusų kilmės amerikietis Piitirimas Sorokinas. Būtent jis suformulavo ir charakterizavo pagrindines socialinės erdvės prigimtines idėjas.
Darbo tikslas – analizuoti ir išryškinti socialinio mobilumo rūšis ir tipus.
Šiam tikslui pasiekti išsikeliu tokius uždavinius:
• Išanalizuoti verikalų ir horizontalų mobilumą;
• Atžvelgti karjieros bei tarpgeneracinį mobilumą;
• Apžvelgti moterų ir nacionalinių mažumų mobilumą.1. Socialinis mobilumas, jo rūšys ir tipai
Socialinis mobilumas – tai svarbūs pozicijų, socialinės padėties, gyvenimo perspektyvų ir gyvenimo būdo pasikeitimai arba perėjimas iš vieno socialinio statuso, pozicijos, į kitą. Socialinis mobilumas apibūdina individų judėjimą iš vienos socialinės kategorijos (dažniausiai klasės) į kitą.
P. Sorokinas atkreipė dėmesį į geometrinę ir socialinę erdvę. Jo nuomone, šios dvi rūšys negali būti nei palyginamos, nei sugretinamos. Tai mokslininkas iliustruoja paprastu ir labai akivaizdžiu pavyzdžiu. Jis rašė, kad žemesnio sluoksnio žmogus gali fiziškai paliesti kilmingą žmogų, tačiau ši aplinkybė visiškai nesumažina tarp jų

ų egzistuojančių ekonominių, prestižo ar valdžios skirtumų. Vadinasi, distancija tarp šių dviejų žmonių išlieka tokia pati, kokia buvo iki prisilietimo. Todėl galime teigti, jog du žmonės, kuriems būdingi žymūs turtiniai ar kitokie socialiniai skirtumai, negali egzisuoti vienoje socialinėje erdvėje, net tuo atveju, jeigu jie būtų vienas kitą apsikabinę.
P.Sorokinas nustatė ir savo darbe užfiksavo įdomią socialinės erdvės charakteristiką – ši erdvė yra įvairiamatė. Tai reiškia, kad individas gali turėti kelis statusus skirtingomis sąlygomis. Todėl sociologas padarė išvadą, jog kiekvienas asmuo gyvena ne vienoje, o keliose socialinėse erdvėse. Erdvės yra tarpusavyje susijusios ir todėl vieno statuso pakeitimas vienoje erdvėje, turi įtakos kitiems statusams ar pozicijoms kitose socialinėse erdvėse. Be to, individas turi “įsisavinti” kiekvieną socialinę erdvę, turi išmokti palaikyti ryšius su kitais šios errdvės atstovais, pajusti komfortą ir pan.

Rusų ir amerikiečių sociologas Pitirimas Sorokinas, 1927 m. įvedęs šį terminą į sociologiją, išskiria du mobilumo tipus: vertikalųjį ir horizontalųjį. Horizontaliuoju mobilumu vadinami pokyčiai, vykstantys tos pačios klasės lygmenyje, nepereinant už jos ribų. Pavyzdžiui, pilietybės pakeitimas ar perėjimas iš vienos religijos į kitą neturi įtakos individo socialinei padėčiai visuomenės hierarchijoje. Vertikalusis mobilumas, priešingai, yra judėjimas tarp skirtingų socialinių sluoksnių, ir pagal tai, kyla ar smunka socialinė padėtis, jis gali būti kylantis aukštyn arba besileidžiantis žemyn.
Ką reiškia pakilimas aukštyn ir nu
usileidimas žemyn?
Kildamas aukštyn individas:
1) gauna duagiau socialinių vertybių;
2) lengviau įgyvendina asmeninius sugebėjimus;
3) tampa įvairiapusiškesnis ir įgyja daugiau patyrimo;
4) atsiranda daugiau galimybių jungtis į naujas grupes.
Asmuo, judėdamas žemyn:
1) netenka kai kurių turėtų socialinių vertybių;
2) pradeda objektyviai vertinti save ir pasirenka realesnį tikslą;
3) imasi intensyviau dirbti.

1.1. Vertkalus mobilumas

Vertikalųjį socialinį mobilumą įtakoja įvairūs faktoriai, kuriuos galima skirstyti į pagrindinius ir papildomus.
Pagrindiniai faktoriai:
1. Visuomeninė santvarka. Šiuo požiūriu yra namažų kokybinių skirtumų tarp atvoro ir uždaro tipo visuomenių. Tik atviro ipo visuomenėse nėra formalių ir beveik nėra neformalių socialinio mobilumo apribojimų.
2. Armija. Šis institutas vaidina ypač svarbų vaidmenį tarpvalstybinių ir pilietinių karų metu.
3. Bažnyčia. Ji turi įtakos vertikaliam socialiniam mobilumui tik tada, kai išauga jos socialinėreikšmė. Bažnyčia perkėlė didelį skaičių žmonių iš apačios į viršų.
Socialinio mobilumo sustiprėjimui turėjo įtakos katalikų bažnyčios priimtas celibatas. Jos autoritetai juridiškai negalėjo turėti vaikų, todėl po jų mirties laisvas pozicijas užimdavo nauji žmonės, dažnai vėl atėję iš žemesniųjų sluoksnių.
4. Švietimas. Labai svarbus šiuolaikinės visuomenės faktorius. Visuomenė, kur mokykla prieinama visiems jos nariams, yra tarsi „socialinis liftas“, kylantis iš pačios visuomenės apačios į viršų. Visuomenės, kur privilegijuotos mokyklos prieinamos tik aukščiausiems sluoksniams, sukuria „socialinį liftą“, kuris skirtas tik viršutiniams socialinio pastato aukštams. Juo naudojasi „aukštesniųjų aukštų“ gyventojai. Tačiau kai kuriose visuomenėse, kai kuriems individams iš žemesniųjų s.luoksnių pavyksta pakliūti į tą „mokyklų liftą“ ir jo dėka pakilti.
5. Vyriausybinės grupės, po

olitinės organizacijos ir politinės partijos. Demokratinėse šalyse, tam kad žmogus būtų išrinktas į kokį nors postą, reikia kažkokiu būdu pareikšti ir parodyti savo siekimus bei sugebėjimus. Pats lengviausias kelias – tai politinė veikla arba dalyvavimas, kurioje nors politinėje organizacijoje. Daugelis politikų ir valstybinių veikėjų užėmė savo pozicijas dėka įvairių politinių partijų įtakos.
6. Spauda. Tai specifinis vertikalios cirkuliacijos kanalas, kurio vaidmuo pastaruoju metu ypač išaugo. Tapti žinomu ir greitai iškilti dabar yra gana sunku. Būtent spauda gali atnešti šlovę tuščioje vietoje, atskleisti ar sužlugdyti talentą. Ji gali „pademonstruoti“ vidinius sugebėjimus, kaip genialius, o taip pat, gali sunaikinti tikrą genijų.
7. Turtas. Pirmykštėse visuomenėse lyderiu tapdavo tas, kas būdavo turtingesnis. Turto kaupimas padėdavo žmogui kilti socialiniais laiptais.
8. Santuoka ir šaima. Dėka santuokos vienas iš partnerių gali arba pakilti arba nusileisti socialiniais laiptais. Tokiu būdu, vieni žmonės gali padaryti karjierą, o kiti ją sužlugdyti.
Be pagrindinių vertikalaus socialinio mobilumo faktorių egzistuoja ir papildomi:
1. Skirtingas gimstamumo lygis įvairiuose lygiuose( žemesniuose gimstamumas didesnis, o aukštesniuose – žemesnis). To rezultate gali susidaryti vakuumas viršūnėje, o žmonėms iš apačios gali atsirasti šansas pakilti aukštyn.
2. Sąmoningos žmonių pastangos taip pat kartais gali turėti įtakos kylant aukštyn „socialiniu liftu“.
3. objektyvūs faktoriai ypač ekonominis vystymasisturi nemažos įtakos vertikaliam socialiniam mobilumui.
4. Žmonių veiklos motyvacija, orientuota į pakilimą, taip pat įtakoja socialinį mobilumą.1.2 Horizontalus mo
obilumas
Horizontali diferenciacija (socialinis mobilumas), dar sociologų kartais vadinama heterogeniškumu, kaip bazinė socialinės struktūros charakteristika, pabrėžia visuomenės atspalvių ryškumą bei įvairovę, parodo visuomenės susiskirstymą pagal kategorijas, socialines grupes. Horizontalaus mobilumo pavyzdžiu galėtų būti žmogus, atsisakęs vienos pilietybės ir priėmęs kitą, arba darbininkas pereina iš vienos gamyklos į kitą, išsaugodamas savo profesinį statusą ir pan.
Individo ar socialinio objekto (viso to, kas žmonių veiklos rezultate sukurta ar modifikuota) perėjimas iš vienos socialinės pozicijos į kitą gali būti dviejų rūšių:
1. mobilumas, kaip individų laisvanoriškas pakilimas socialinės hierarchijos laiptais;
2. mobilumas, skatinamas struktūrinių faktorių (pvz., demografinių).2. Karjieros mobilumas
Socialinį mobilumą galima tirti pakitimų per visą individo gyvenimą, pakitimų šeimoje ar grupėje per dvi ar daugiau kartų požiūriu. Šis terminas reiškia, kad karjeros mobilumas – tai individo socialinės padėties pakitimai per jo gyvenimą, ypač per jo darbinės veiklos laikotarpį. Siekiant ištirti karjeros mobilumą, klausiama apie darbus, kuriuos žmogus turėjo įvairiais jo gyvenimo laikotarpiais, pavyzdžiui, apie pirmą darbą, darbą, kurį jis dirba apklausos momentu, ir paskutinį darbą, jei žmogus jau nebedirba. Karjeros mobilumo duomenys atskleidė, kad asmens kilimą karjeros laiptais sąlygoja:

1) išsilavinimo lygis;

2) pirmo darbo pobūdis;

3) tėvų užsiėmimas.
Išsamūs tyrimai parodė, kad moksleiviai, įgiję aukštesnį išsilavinimą, gaudavo aukštesnio statuso darbą. Be to, geriau gyvenantys tėvai leidžia savo vaikus į prestižines ar privačias aukštąsias mokyklas ir padeda susirasti geresnį darbą. Išsilavinimas ir kilmė sąlygoja aukštesnį žmogaus statusą visuomenėje labiau, negu troškimas įgyti kokį nors darbą.
Statusas žmonių, turinčių gerą išsilavinimą ir kilusių iš geresnės šeimos, ir toliau kyla, net po to, kai jie pasiekia aukštesnius korporacinio valdymo lygius. Bakalauro laipsnis, gautas prestižiniame universitete, magistro laipsnis teisėje (ar kitoje paklausioje specialybėje), ar laipsnis, įgytas garsiame užsienio universitete ar koledže, yra rekomendacijos, kurios gali būti naudingos, siekiant atsakingų ir įtakingų postų. Vadybininkai, ekonomistai, ar teisininkai, kilę iš aukštuomenės, turi daugiau galimybių laimėti aukštesnius postus, tapti solidžiais vadovais negu tokie patys vadybininkai, ekonomistai ar teisininkai, neturintys tokios aukštos kilmės (įtakingų tėvų), net ir pateikę rekomendacijas apie tokį patį išsimokslinimą.
Šiek tiek iš kitos pusės apie klasinius pranašumus ir kliūtis „kalba“ tarpgeneracinio mobilumo tyrimai. Karjieros mobilumo tyrimų duomenys apie pasikeitimus asmens darbo istorijoje atskleidė, koks yra svarbus išsialvinimas ir klasinė kilmė, tačiau neparodė, kaip klasiniai pranašumai ir kliūtys perduodamos iš vienos kartos į kitą ar kaip pakitimai socialinėje struktūroje keičia galimybių pasirinkimo modelius. Vaikų ir tėvų padėties panašiuose jų karjieros taškuose ar panašiame amžiaus tarpsnyje palyginimas ir yra vadinamas tarpgeneraciniu mobilumu. Dėl ribotos darbo apimties toliau šiuo aspektu nesigilinu ir pereinu prie sekančio mobilumo tipo.3. Moterų mobilumas
Kadangi dauguma vyrų didesnę savo gyvenimo dalį praleidžia dirbdami už atlyginimą, tėvo – sūnaus užsiėmimo mobilumas yra einantis tiesiai. Tačiau tai sunkiau pritaikoma tarpgeneraciniam moterų mobilumui. Daugelio dirbančių dukrų motinos niekad nedirbo arba dirbo tik trumpą laiką. Nors darbas namų ūkyje turi socialinę ir ekonominę vertę, tyrėjai mano, kad darbas namuose, mokama už jį ar ne, yra neprestižinis ir moteriai privalomas. Todėl tarpgeneracinis moterų mobilumas buvo dažnai tiriamas, lyginant jų tėvų ir vyrų užsiėmimus. Jeigu kvalifikuoto darbininko duktė išteka už specialisto, tai manoma, kad jos statusas pakilo. O iš tiesų tai yra vertikalaus mobilumo rūšis, bet nepanaši į tėvo – sūnaus mobilumą ir nieko nepasako apie netekėjusios moters padėtį.
Dar neseniai tyrėjai taikė statuso skirtumo tarp dviejų vyrų modelį, norėdami įveikti moterų tarpgeneratinį mobilumą. Deja, tai tik paliudija socialinę ir ekonominę moterų diskriminaciją. Moterų užimtumo tyrimai yra sudėtingi dar ir dėl to, kad moterys karjeros siekimą dažnai nutraukia, o kai kurios niekad neįsijungia į dirbančiųjų gretas. Tačiau 1989 m. Amerikoje dirbo 57% moterų ir 76% vyrų. Be to, dirbančių moterų procentas kiekvienais metais vis didėja. Kadangi daugiau moterų įsitraukia į darbą ir dirba ilgesnį laiką be pertraukos, galime taikyti tuos pačius metodus moterų ir vyrų užsiėmimo mobilumui tirti. Statuso įgijimo procesą platesne prasme galima taikyti moterims, bet reikia griežčiau apibrėžti originalų modelį. Motinų užsiėmimas turi įtakos dukrų pasirinkimui, o pastarųjų išsimokslinimo laipsnį ne visuomet sąlygoja tėvo išsilavinimas. Motinos – dukters išsimokslinimo ryšys yra stipresnis negu tarp tėvo ir dukters. Be to, moterims kilmė yra svarbesnė.
Ypač dideli skirtumai tarp moterų ir vyrų paveldint užsiėmimą darbininkų šeimose, kur tėvo užsiėmimas suteikia mažai galimybių moterims. Sūnus paprastai pasirenka amatininkystę, mažai kvalifikuotą rankinį darbą, fermerystę ir kitus vyriškus darbus, kuriuos dirba jų tėvai. O dukros dažniausiai pasirenka ne fizinį, bet lengvesnį darbą. Didesnė dalis šios kategorijos darbų – sekretoriaus, klerko, pradinės mokyklos mokytojo, socialinės sferos darbininko, medicinos ar dantų techniko specialybės – turi didesnį prestižą negu fizinis darbas. Tačiau šių vietų trūksta moterims, o darbo užmokestis neatitinka jų išsilavinimo lygio. Taigi statuso įgijimo modelis, taikomas moterims rodo, kad prestižas yra susijęs su išsimokslinimu ir kilme, tačiau dirbančios moterys gauna daug mažesnę ekonominę naudą negu vyrai.4. Nacionalinių mažumų mobilumas
Tyrimai rodo, jog per pastaruosius dešimtmečius, padidėjus investicijoms į mokslą, sveikatos apsaugą ir migraciją Jungtinėse Amerikos Valstojose, juodieji ir ispanų – portugalų kilmės amerikiečiai įgijo žmogiškąjį kapitalą. Bet ar jie geresnio išsilavinimo dėka įgyja geresnius darbus ir didesnes pajamas? Atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, tačiau už kiekvienus papildomus mokslo metus meksikiečiai gauna po 6% daugiau pajamų, juodaodžiai mažiau negu 4%, o tuo tarpu baltaodžiai 7% daugiau pajamų. Juodaodžiai vyrai, turintys koledžo laipsnius, uždirba tik 74% tos sumos, kurią gauna baltaodžiai, turintys tokį pat išsilavinimą. Juodosios moterys, baigusios koledžą, uždirba tik 89% pinigų, kuriuos gauna jų baltaodės kolegės, ir tik 59% to, ką uždirba baltieji vyrai.
Ar šiuos pajamų skirtumus tarp grupių sąlygoja diskriminacija? O gal jie yra kitų faktorių, tokių kaip išsilavinimas, amžius, darbinės patirties, išdirbtų valandų skaičiaus, gyvenamosios vietovės ar darbdavio skirtumų pasekmė? Kai pastarieji dydžiai yra kontroliuojami, likusieji skirtumai rodo, kiek diskriminacija kainuoja nacionalinių mažumų darbininkams. Trumpai tariant, dėl diskriminacijos, žemesnio išsilavinimo lygio, darbinės patirties bei vietovės skirtumų nacionalinėms mažumoms daug sunkiau negu baltiesiems judėti socialinėje skalėje.
Rasinių ir etninių mažumų atstovai retai turi naudos iš savo kilmės. Pavyzdžiui, juodųjų sūnūs retai gali paveldėti geresnį darbą, kurį įgijo jų tėvai.
Darbo paveldėjimas galimas tarp nacionalinių mažumų, bet dažnai tik žemutiniuose užsiėmimų struktūros lygmenyse. Taigi socialinės investicijos į mokymą yra ypač svarbios, jei nacionalinių mažumų vaikai gali pasiekti aukštesnį statusą negu jų tėvai.Išvados
Socialinio mobilumo sąvokos nėra vieningo apibūdinimo, tačiau bendrąja prasme tai individų judėjimas iš vienos socialinės kategorijos (dažniausiai klasės) į kitą. Jis buna dviejų tipų: vertikalus ir horizontalus; bei dviejų rūšių: mobilumas, kaip individų laisvanoriškas pakilimas socialinės hierarchijos laiptais bei mobilumas, skatinamas struktūrinių faktorių (pvz., demografinių).
Vadybininkai, ekonomistai, ar teisininkai, kilę iš aukštuomenės, turi daugiau galimybių laimėti aukštesnius postus, tapti solidžiais vadovais negu tokie patys vadybininkai, ekonomistai ar teisininkai, neturintys tokios aukštos kilmės (įtakingų tėvų), net ir pateikę rekomendacijas apie tokį patį išsimokslinimą.
Prestižas yra susijęs su išsimokslinimu ir kilme, tačiau dirbančios moterys gauna daug mažesnę ekonominę naudą negu vyrai.
Darbo paveldėjimas galimas tarp nacionalinių mažumų, bet dažnai tik žemutiniuose užsiėmimų struktūros lygmenyse. Taigi socialinės investicijos į mokymą yra ypač svarbios, jei nacionalinių mažumų vaikai gali pasiekti aukštesnį statusą negu jų tėvai.
Socialinio mobilumo tyrimai rodo, jog niekada nebuvo visuomenės, kurios socialiniai sluoksniai būtų buvę absoliučiai uždari arba kuriuose nebūtų buvę vertikalaus mobilumo. Taip pat niekada neegzistavo visuomenės, kurioje vertikalus socialinis mobilumas būtų buvęs absoliučiai laisvas, o perėjimas iš vieno socialinio luoksnio į kitą vyktų be jokio pasipriešinimo.
Panašūs procesai vyksta ir globaliu mąstu. Reikia pripažinti, kad socialinė nelygybė formuoja socialinius sluoksnius ir varžo judėjimą tarp jų (ypatingai iš žemesnio į aukštesnįjį). Kita vertus, socialinis mobilumas yra vienas pagrindinių socialinio gyvenimo reiškinių, leidžiančių įveikti šiuos barjerus.
Tarpvalstybiniai, tarpasmeniniai ir kitokio pobudžio ryšiai tarp įvairių socialinio gyvenimo/pasaulio subjektu yra pagrindas keitimuisi informacija, tobulėjimui praktiškai visose srityse; kitaip tariant, socialinis mobilumas yra pagrininė prielaida tarptautiniam vystymuisi placiąja prasme.Literatūra
1. I. Luobienė, J. Guščinskienė, J. Palidauskaitė, R. Vaitkienė Sociologijos pagrindai.- Kaunas: Technologija, 1997
2. L. Broom, C.M. Bonjean, D. H. Broon Sociologija.- Kaunas: UAB Litera, 1992
3. P. L. Berger Sociologija.- Kaunas: UAB Litera, 1995
4. Http://www.genocid.lt/Leidyba/6/jurgita.htm

Leave a Comment