Turinys
Įžanga…………………………………………………………………………………………..21. Pagrindinių sąvokų aiškinimas……………………………………………………………..32. Bendroji kultūros samprata…………………………………………………………………43. Kultūros sąvoka sociologijos moksle………………………………………………………54. Šeima – pamatas kultūrinei “dirvai”……………………………………………………….65. Menas kaip vienas iš kultūros bruožų………………………………………………………76. Lietuvos kultūrinės institucijos…………………………………………………………….86.1. Muziejai ir teatrai………………………………………………………………………86.2. Tradicinė kultūros industrija…………………………………………………………..96.3. Kultūrinių renginių lankymas ir prieinamumas………………………………………107. Kultūros rėmimas (finansavimas)…………………………………………………………12Išvados………………………………………………………………………………………..13Literatūra……………………………………………………………………………………..14ĮžangaNėra pagrindo teigti, kad kultūros lygio, jos krypčių bei bruožų problema šiuo metu tapo itin aktuali. Visais laikais buvo skiriamas dėmesys šiai svarbiai visuomenės gyvenimo sferai, atliekančiai labai didelį vaidmenį individo socializacijos procese, kai individas tampa tikru duotos visuomenės atstovu, kitaip sakant, formuojančiai tam tikrą asmenybės tipą. Kaip veiksminga socialinė jėga, kultūra visada buvo dėmesio centre [6, 5]. Ji pati savaime yra organiškas ir spartėjantis procesas ir jos vertės supratimas visuomenėje laikui bėgant gali kisti. Per metus ar porą daugelis dabar pastebėtų dalykų Lietuvoje bus pasikeitę: sparčiai kinta pati visuomenė, jos struktūra, o kartu neišvengiamai kinta kultūros vieta toje pačioje visuomenėje [5, 12].Kultūra visada buvo ir yra universali žmogaus kūrybos ir kitokios įvairialypės veiklos sfera, kurioje matome visas žmogiškumo apraiškas, visas įmanomas intelektualines, jausmines ir vitalines orientacijas, visus galimus žmogaus ir visuomenės egzistavimo būdus [1, 9]. Tad į kultūrą galima žvelgti įvairiais aspektais. Kiekvienas jų atskleidžia tam tikrą kultūros raiškos klodą ir atspindi kokią nors žmonių gyvenimo pusę. Todėl, nepretenduodama į pilnesnę kultūros raiškos analizę, ketinu pažvelgti į kai kurias kultūros gyvenimo problemas, aktualias mūsų dabarčiai. Šio darbo objektas – nepriklausomos Lietuvos kultūra.Dalykas – ypatumai, atskleidžiantys nepriklausomos Lietuvos kultūrą. Darbo tikslas – analizuoti ir išryškinti kai kurias dabartinės nepriklausomos Lietuvos kultūros sritis (kaip antai – menas).
Šiam tikslui pasiekti išsikeliu tokius uždavinius: • Pateikti ir išsiaiškinti bendrosios kultūros sampratą bei kultūros sąvoką sociologijos moksle;• Išanalizuoti šeimos svarbą kultūrinei “dirvai”;• Pažvelgti į meną kaip į vieną iš kultūros bruožų;• Apžvelgti Lietuvoje esančių kultūrinių institucijų egzistavimą;• Apžvelgti finansavimą bei paramą menininkams ir įvairiems kultūriniams renginiams.Darbo metodas – mokslinės literatūros analizė.1. Pagrindinės sąvokos
Kultūra – (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas), socialinė sistema, kurios funkcionavimas užtikrina materialinių ir dvasinių vertybių kūrimą, panaudojimą ir perteikimą, apibūdina visuomenės išsivystymo lygį. Yra žmogaus aktyvaus santykio su gamta ir visuomene, jo kūrybinių jėgų ir sugebėjimų įkūnijimas [10, 244].Kultūros vertybės – specifiškai socialinei aplinkinio pasaulio objekto apibrėžimai, išryškinantys jų teigiamą arba neigiamą reikšmę žmogui ir visuomenei; žmogaus interesų objektai, įvairūs jo santykių su aplinkiniais daiktais ir reiškiniais ženklai [8, 276].Masinė kultūra – kultūros forma, kurios kūriniai standartizuojami ir platinami visuomenėje, neatsižvelgiant į regionines, religines arba klasines kultūras [12, 49].Subkultūra – tai normų ir vertybių sistema, skirianti tam tikros grupės kultūrą nuo visuomenės daugumos kultūros [12, 37]. Tai – kultūra, susijusi su mažuma, dauguma, klase, kasta arba kita grupe didesnėje sociokultūrinėje sistemoje [4, 294]. Menas – visuomeninės sąmonės forma, žmonijos dvasinės kultūros dalis, specifinė pasaulio praktinio ir dvasinio įvaldymo rūšis [8, 128].Civilizacija – (lot. civilis – pilietinis, visuomeninis, valstybinis) – 1) visuomeninio išsivystymo ir materialinės kultūros lygis (apsprendžiamas gamybinių jėgų išsivystymo lygio), kurį pasiekė kuri nors visuomeninė-ekonominė formacija; 2) šiuolaikinė išsivysčiusių pasaulio šalių kultūra, švietimas [15, 143]. Šeima – mažoji socialinė grupė, susidedanti iš bendrai gyvenančių tėvų ir vaikų, kartais ir kitų giminaičių [11, 549].2. Bendroji kultūros samprata
Nelengva pateikti tikslų kultūros sąvokos apibrėžimą. Šiuo atveju daug ką lemia mąstymo prielaidos, teorinis kontekstas, į kurį patenka kultūros sąvoka, ir kultūrologo arba filosofo teorinės intencijos bei pasirinktoji kultūros tyrinėjimo kryptis. Kultūros sampratų yra daug ir pačių įvairiausių apibrėžimų. Dažnai kultūros samprata naudojama su civilizacijos – sudėtingiausio lygio kultūros – sąvoka, “visuomenės ekonominės formacijos”, “globalinės regionalizacijos” bei kitomis kategorijomis. Kartais civilizacija nauju būdu priešinama su kultūra, teigiant, “kad turime vis daugiau kultūrų ir vis mažiau civilizacijos”. Civilizacija čia suvokiama kaip kažkas bendra, o kultūros – kaip tai, kas skiria. Tų kultūrų kaip pašėlę kuriame vis daugiau, o civilizacijos, kuri būtų mums visiems bendra, civilizuotumo žmogiškos kokybės prasme nebeturime. Civilizacijos – uždaros ir apibrėžtos, viena nuo kitos atskirtos neperžengiamom sienom [3, 14].Taigi, visgi būtų galima pasiūlyti tokį kultūros ir civilizacijos skyrimą: kultūra pačia bendriausia prasme yra individualios būtybės (žmogaus) ir kolektyvinės būtybės (visuomenės, tautos) gyvenimo ir veiklos būdas, o civilizacija yra kultūros formų akumuliacija, t.y. kumuliatyvinis kultūros augimo ir jos fiksavimo procesas – krašto, tautos, regiono laimėjimų visetas. O jeigu civilizacija sykiu yra ir individualizmo (ekonominio, politinio, dvasinio) sklaida, arba veiklos ir kultūrinės kūrybos suistorinimas, gyvenimo formų projektavimas į istoriją ir sykiu istorinės raidos prielaida, tai civilizacija gali būti suprantama kaip istorinės kultūros sinonimas. Todėl galima teigti, jog anaiptol ne visos kultūros turi civilizacijas [1, 32].Pačia bendriausia prasme, kultūrą galima apibrėžti kaip visuomenės gyvenimo ir veiklos būdą. Paprastai kultūra yra gyvybinga tol, kol pajėgia reguliuoti žmonių tarpusavio santykius, išlaikyti koreguojančią bei imperatyvinę savo galią visuomenei. “Sakoma, kad kultūra pradeda mirti, kai jos norminės institucijos nebepajėgia perduoti tokių idealų, kuriais tikėtų kultūrinis krašto elitas” [1, 26].Terminas “kultūra” kilęs iš lotynų kalbos (lot. cultura – dirbimas, apdirbimas) – plačiąja prasme – visa, kas sukurta žmonių visuomenės fiziniu ir protiniu darbu [12, 10]. Kultūra yra susijusi su išmoktomis, visuomeniškai įgytomis mąstymo ir elgesio tradicijomis, sutinkamomis žmonių visuomenėse [4, 7]. Kuomet yra kalbama apie žmonių kultūrą, paprastai turima galvoje bendrą, visuomeniškai įgytą gyvenseną, būdingą grupei žmonių, įskaitant jų kopijuojamą, kartojamą mąstyseną, jauseną ir elgseną. Kultūra dažnai suvokiama, kaip kompleksinė visuma, kaip apimanti visas gyvenimo sferas,- ir meną, ir mokslą, ir žinias, ir tikėjimą, ir moralę, ir teisę, ir politiką, ir papročius ir visus kitus gebėjimus bei įpročius, įgytus žmogaus, kaip visuomenės nario. Ji, kaip tam tikra visuma, – labai sudėtingas bei problematiškas dalykas. Taigi, jau paminėtuose kultūros sampratose ir kituose, neminėtų šaltinių sampratose – kultūros esmė atskleidžiama per jos turinį, kurio pagrindą sudaro vertybės (jos, be abejo, taip pat labai įvairiai interpretuojamos). B. Kuzmicko nuomone, “vertybės yra daiktai, reiškiniai ir jų savybės, kurie tam tikros visuomenės ar klasės žmonėms ir atskiroms asmenybėms yra reikalingi (būtini, naudingi, malonūs ir t.t.) kaip jų poreikių ir interesų patenkinimo priemonė, o taip pat – idėjos ir paskatos, kaip normos, tikslai ir idealai”[ 12, 11].Tokiu būdu, vertybės yra tarsi visuomenės standartai apie tai, kas jos nariams priimtina, teisinga ir svarbu. Tam, kad giliau suvoktume kultūros (bei jos bruožų įvairumo) kaip socialinio reiškinio socialinį sąlygotumą, tikslinga susipažinti su tos kultūros samprata sociologijos moksle [12, 11].3. Kultūros sąvoka sociologijos moksleSociologijoje dominuoja požiūris į kultūrą kaip specifinę, genetiškai nepaveldimą žmonių bei juos supančios aplinkos tarpusavio sąveikos priemonių, būdų, formų, pavyzdžių ir orientyrų visumą. Žmonės tai sukuria bendrais veiksmais, tęsdami apibrėžtas veiklos ir bendravimo struktūras. Kultūros turinio komponentas – vertybė, anot J. Leonavičiaus, yra plačiai paplitusi nuomonė, kuri laikoma visuomeninio elgesio standartu. Kultūra formuojasi kaip svarbus žmonių tarpusavio veiksmų mechanizmas, kuris padeda žmonėms gyventi savo aplinkoje, išlaikant savo vienybę ir bendrumą tarpusavio veiksme su kitomis bendrijomis.Kultūra sociologijoje suvokiama kaip sudėtingas dinamiškas darinys, kurio socialinė prigimtis ir kuris pasireiškia per socialinius santykius. Kultūra nukreipta daiktų, idėjų, vertybių, orientacijų kūrimui, įsisavinimui, išsaugojimui ir skleidimui. Tai padeda žmonių, esančių skirtingose socialinėse situacijose, tarpusavio bendradarbiavimui ir supratimui [12, 12].Visgi, nepaisant bendrybių, kultūra funkcionuoja įvairiuose visuomenės struktūros lygiuose (kaip, pavyzdžiui, meno plačioje srityje), įgydama konkrečias formas. Todėl sociologijoje konkrečiai būties formai išreikšti naudojama subkultūros sąvoka. Subkultūra – normų ir vertybių sistema, skirianti tam tikros grupės kultūrą nuo visuomenės daugumos kultūros [12, 37]. Taip pat po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ypač imta kalbėti ir apie masinę (populiariąją) kultūrą, kuri skverbiasi į visas atviras visuomenes (t.y. ir į meną, ir į mokslą, ir kitas sritis). Masinė kultūra – šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantis kultūros tipas; standartizuotas dvasinės vertybės, skleidžiamos populiariosios komunikacijos priemonėmis. Tokia kultūra labai paplitusi ir prieinama kiekvienam. Svarbiausia populiariosios kultūros orientacija yra į pasilinksminimą ir pramogas bei tokius jos platinimo būdus, kaip sportas, televizija, filmai, populiarioji muzika ir kt. [12, 49].Kultūra gali ir turi tapti svarbiu socialinių pokyčių veiksniu, ugdydama tarpusavio supratimą, pasitikėjimą ir toleranciją, padedama įsitvirtinti modernios naujos savimonę atitinkančiai vertybių sampratai. Sociologai kultūrą suvokia kaip sociumo terpę, o meną apibrėžia kaip subtiliausią sociumo indikatorių [2, 41].4. Šeima – pamatas kultūrinei “dirvai”Galima sakyti, kad būtent kultūra daro žmogų žmogumi. Individas tampa žmogumi, visuomenės nariu, asmenybe per socializaciją, t.y. įsisavindamas savo tautos, savo socialinės grupės ir visos žmonijos žinias, kalbą, simbolius, vertybes, normas, papročius. Asmenybės kultūros lygis apibrėžiamas jos socializuotumu – priartėjimu prie kultūrinio palikimo, taip pat – pagal individualių sugebėjimų išsivystymo laipsnį. Asmenybės kultūra paprastai asocijuojasi su kultūrinių sugebėjimų, erudicijos išvystymu, meno kūrinių suvokimu, gimtosios ir užsienio kalbų mokėjimu, tikslumu, mandagumu ir kt. Visa tai pasiekiama auklėjimo ir švietimo procese [12, 64].Pagrindinė, pirminė, unikali institucija, turinti įtakos individo kultūrinių vertybių bei ypatybių formavimuisi, yra šeima. Unikali, nes individas tampa tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šeima yra socialinio gyvenimo centre ir sieja individą su mokykla, religija, ekonomika ir tauta. Ji perduoda jam pagrindines normas ir vertybes, perduoda kultūrą [13, 50].Nuo amžių gyvas požiūris, kad šeima yra amžinųjų humanistinių vertybių puoselėtoja ir saugotoja. Ši visuomenės mikrostruktūra perduoda būsimosioms kartoms vyresniosios vertybines orientacijas ir etninį mentalitetą, padedantį išsaugoti tautinį tapatumą, moralines normas ir gerbūvį. Pirmieji vertybių išgyvenimai formuojasi dar kūdikystėje, kai kūdikis patiria įvairius šiltumo ir šaltumo laipsnius, alkio ir sotumo būsenas, malonų motinos artumą. Vėliau vertybės ugdomos, remiantis tais išgyvenimais. Svarbiausias asmuo čia yra motina. Jos veidas, jos šypsena, susiję su šiluma, su maistu, tampa vertybėmis. Vaikas išmoksta trokšti motinos meilės ir atidumo. Vėliau ir kiti dalykai, kuriuos jam atneša motinos meilė ir dėmesys, tampa vertybėmis – švara, mokymasis kalbėti bei elgtis, požiūris į mokslą, meną, įvairias jo formas [14, 30]. Tai ir yra kertinis akmuo kultūros “dirvai”.Šeima yra pakankami svarbi kultūrinių vertybių formavimo institucija, nes būtent šeimoje vaikai perima tiek teigiamas, tiek neigiamas vertybes, stereotipus, nuostatas bei normas. Greiti socialiniai pokyčiai pagreitina vertybių, kurios buvo perteiktos šeimoje, prieštaringumą. Kadangi vertybės atsiranda visuomeniniame žmogaus gyvenime, tai, kai jis pasikeičia, pakinta ir vertybės ta pačia kryptimi ir tuo pačiu greičiu. Tėvai, matydami, kaip griūva tai, kuo jie giliai tikėjo ir ką vertino, ką bandė perteikti savo atžalom, patiria kultūros šoką, kai viskas atrodo neramu ir neaišku, viskas griūva. Tuomet žmogus jaučiasi netekęs pagrindo po kojomis, nežino, kaip jam toliau elgtis. Kultūrinis šokas apibrėžiamas kaip “nuostabos jausmas ir dezorientacija, kuri patiriama, kai žmonės pastebi tokius kultūrinius veiksmus, kurie yra absoliučiai skirtingi nei jų pačių”, kitaip tariant, tai yra visiškai naujos kultūros poveikis pirmą kartą su ja susidūrusiam žmogui [14, 31]. Tačiau nors ir tėvai stengtųsi vaikams perduoti kultūros vertybes, aišku, kad jie niekada neperduos to, ko patys neturi. Dažnai pasitaiko atvejis, kai vienos vertybės kultivuojamos šeimoje, o kitos – oficialiame, visuomeniniame lygyje, o vaikai, jaunimas priklauso įvairioms grupėms, turinčioms savas kultūrines vertybes, net priešingas tėvų kultivuojamoms [14, 32]. Kultūros vertybės bei įvairios ypatybės interpretuojamos, remiantis mūsų dabartiniu kontekstu. Mes to norime ar nenorime, o istoriją kiekviena karta iš naujo perrašo ir kultūrines vertybes perkainuoja pagal savo matą, savitą tradiciją. Tačiau pamatiniai klodai, kultūros ištakos (kultūros bei jos vertė, požiūris į kultūros reikšmę žmogui) šiandien naujajai-šiuolaikinei kartai padedami būtent toje pirminėje, mažoje, bet labai svarbioje institucijoje – šeimoje.5. Menas kaip vienas iš kultūros bruožųTeigiama, jog visose žmonių kultūrose meną galima laikyti minties ir veiklos kategorija. Daugumą meno darbų, kaip antai knygų rašymas bei jų leidimas, žiniasklaidos kūrimas žmogui, kinų, teatrų bei kitų įvairių kultūrinių renginių organizavimas, tikslingai formuoja jau egzistuojančių mūsų šiandieninėje Lietuvos visuomenėje formų įvaizdžiai. Todėl menininko uždavinys yra kopijuoti tas formas originaliomis kultūros standartizuotų elementų kombinacijomis – įprastais ir maloniais garsais, spalvomis, linijomis, pavidalais, judesiais ir kt. Perteikti jas šių dienos žmogui priimtinais jam būdais; suinteresuoti, pritraukti, kad tai būtų žmogui aktualu bei įdomu. “Menas – kūrybinis tikrovės perteikimas vaizdais.”“ Menininkas – meno dalykų kūrėjas.” (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1972, p.393 – 394)Meno kūrėjo sociologija tebėra užuomazgos būsenoje, lyginant su kitomis sociologijos sritimis (darbo, švietimo, kt. sociologijomis). Suvokiant šių laikų menininką bei vertinant naujas jo kūrybos sąlygas, reikėtų atsisakyti ir antikinės pažiūros į menininką kaip pasaulio veidrodį, arba mikrokosmosą didžiajame pasaulyje, makrokosmose, nes sparčiai kintančiai socialinei tikrovei atspindėti nebetinka tradiciniai požiūriai į meną. Pasak A. Gaižučio, “šiais laikais mažiau vertinami išgalvoti, išprotauti kūriniai, o pageidaujama kuo nors suinteresuotų, turinčių giluminį ryšį su pačios tikrovės pobūdžiu kūrinių”.Menininko siekimą kurti, išreikšti save apriboja visuomenės biurokratinio valdymo sistema, kuri malšina kūrybos poreikį bei manipuliuoja žmonių sąmonę [12, 66].Tačiau visgi menas, kaip viena iš kultūrą papildančių sričių, plečia realias ir įsivaizduojamas žmogaus galimybes; menininkas savitai konstruoja tikrovę, praturtina kultūrą naujomis formomis. Jis kviečia žmogų prasmingai priešintis blogiui.6. Lietuvos kultūrinės institucijos6.1. Muziejai ir teatraiLietuvos kultūros institucijos turi puikų kultūrinį paveldą: teatro tradicijas, atlikėjų ansamblius, nuostabią muziejų “imperiją”, kurių kokybės galėtų pavydėti daug didesnių ir turtingesnių šalių [5, 45].Muziejai labai daug duoda ir asmenims, ir bendruomenėms, o Lietuva turtinga muziejų. Tačiau stengdamiesi atitikti šiandienos poreikius jie vis labiau verčiami varžytis su šiuolaikinės komunikacijos priemonėmis: spalvotąja televizija, spalvotais žurnalais ar kompiuteriniais žaidimais. Norėdami atlaikyti konkurenciją muziejai turi turėti naujausios informacijos apie prekes ir paslaugas, būti kvalifikuotai pasirengę dirbti su lankytojais, išmanyti šiuolaikinę rinkodarą, gauti papildomų lėšų, kad galėtų skatinti ir plėtoti naujas idėjas [5, 29]. “Muziejai turi plėsti savo vaidmenį. Ypač mūsų miestuose jie privalo atstovauti išminčiai, patirčiai, praktikai visų tų, kurie yra prisidėję prie žmogiškojo miesto matmens, stengtis įtraukti visą bendruomenę į kultūros politiką ir veiklą, pripažinti, kad jų vertė yra ne tik kolekcijos, bet ir visas tos vietovės apčiuopiamas ar neapčiuopiamas palikimas.” [5, 39]. Jie prisideda prie šalies gyvenimo kokybės, jos švietimo sistemos, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo [5, 62].Geri muziejai ne tik renka ir saugo, jie taip pat bendrauja ir tiria savo kolekcijas. Jų veikla teikia peno ir formaliajam, ir visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi, taip pat laisvalaikiui ir pramogoms. Jiems nuolat tenka rungtyniauti su šiuolaikinės komunikacijos priemonėmis, pvz., spalvotąja televizija, “margaspalviais” žurnalais, kompiuteriniais žaidimais [5, 63].Viena seniausių, keturis amžius trukusi Europoje, yra teatrų tradicija. Kaip teigiama, nuo 1990 m. teatrų padaugėjo – tai savivaldybių veiklos rezultatas, bet akivaizdus žiūrovų sumažėjimas (dabar tai būdinga visiems atlikėjų menams) rodo, kad tampa ne taip prestižiška eiti į teatrą, gyventojų pajamos gerokai apkarpytos, be to, didesnė pramogų industrijos konkurencija [5, 46].Sparčiai pradėjo steigtis ir veikti savivaldybių bei nevalstybiniai teatrai, kurie yra išsisklaidę po visus stambiausius Lietuvos miestus. 1992 m. susikūrė pirma nevalstybinė teatro institucija – ne pelno organizacija Tarptautinis Teatrų Festivalis “LIFE”, kuris veikia be valstybės finansavimo ir rengia tarptautinius festivalius Vilniuje. Lietuvoje taip pat veikia mėgėjų teatrai (apie 50), kurie kartu apima vaikų bei suaugusių trupes ir veikia mokyklose, rajonų ir miestų kultūros centruose [9, 107]. Visgi, nors teatras ir yra dvasinis penas pavargusiai nuo rūpesčių žmogaus sielai, nors jis ugdo asmenybę, tačiau dėl tų pačių socialinių ir ekonominių pasekmių Lietuvoje, apsilankymas teatre tampa, sakyčiau, pramoga, šventė. Teatro, apskritai profesionaliojo meno renginių lankomumo kritimą galima sieti ir su apskritai per pastaruosius metus išsiplėtusia pramogų industrija, ypač jaunimo kultūros sferoje. Padidėjo galimybių lankytis įvairaus pobūdžio (dažnai koncertinio) renginiuose: madų demonstracijose, gražuolių rinkimų konkursuose, TV loterijų ir žaidimų filmavime ir kt. [9, 109].6.2. Tradicinė kultūros industrijaTradicinė kultūros industrija aprėpia: filmų kūrimą, knygų leidybą, muzikos industriją, tradicinę elektroninę žiniasklaidą – radiją bei televiziją, taip pat ir įvairius leidinius. Radijas ir televizija. Svarbų kultūrinį vaidmenį vaidina Lietuvos valstybinis radijas ir televizija, suteikiantys nemaža eterio laiko įvairioms kultūrinėms programoms. Radijas irtelevizija, žinoma, labai svarbūs kultūros politikai – kaip menininkų darbdaviai, programų sudarytojai, transliuotojai platesnei auditorijai, labai prisidedant prie nuomonės kūrimo, kartais netgi ir brukimo. Lietuvoje visiškai suprantama būtinybė išlaikyti sveiką “viešosios tarnybos” stuburą, kartu skatinant nepriklausomo sektoriaus atsiradimą, taip pat būtinybė derinti meninius ir kultūrinius tikslus, kad būtų atsispirta komerciniam spaudimui gauti pajamų iš reklamos (tačiau pastaruoju metu, kaip galima pastebėti, tai beveik netinka. Pinigų stygius verčia naudotis reklamos paslaugomis.) [5, 49].Laikraščius žurnalus skaito mažiau kaip trečdalis Lietuvos gyventojų, o radijo ir televizijos laidas klauso ir žiūri apie 73 proc. Knygų, laikraščių bei žurnalų kainos per pastaruosius metus padidėjo. Tuo tarpu radijo ir televizijos programos iki šiol nemokamos. Radijas ir televizija itin svarbia kultūros sfera tampa ir dėl to, kad daugeliui žmonių, brangstant kino, teatrų, koncertų bilietų kainoms, radijas ir televizija tenkina nemažos visuomenės dalies kultūros poreikius. Nors tai sukelia ir tam tikrų problemų: Lietuvoje RTV sistema yra silpnai struktūrizuota pagal auditorijos išsilavinimą ir skonį, didžioji dauguma stočių transliuoja “vidutiniam” žiūrovą ir į klausytoją orientuotą masinę kultūrą [9, 79,80].Knygos. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas stipriai įtakojo leidybos kiekybinius ir kokybinius pokyčius. Lietuvoje išleidžiamų knygų skaičius kasmet didėja,- vyksta knygų rinkos persilaužymas. Nors dėl išaugusios knygų kainos, sumenkusios knygų perkamosios galios, knygynų lentynos “lūžta”. Atsirado privatūs knygynai, firmos bei knygų platintojai. Siekdami didesnio pelno, knygų platintojai kelis kartus didino knygos perdavimo kainą, tuo ribodami pirkėjų skaičių. Yra atvejų, kai pažeidžiama ir autorystė. Kita vertus, knygų prekybos rinka pastaraisiais metais tapo prisotinta ir, neįskaitant prekyboje cirkuliuojančio didelio kiekio pramoginės literatūros, pasiūla yra gana plati [9, 69]. Kultūriniai leidiniai. Svarbu atsižvelgti į specialiųjų ir bendro pobūdžio žurnalų, laikraščių priedų vaidmenį teikiant informaciją ir skatinant kritines bei filosofines diskusijas kiekvienu turtingo Lietuvos kultūrinio gyvenimo aspektu. Kai kurie leidiniai, kaip “Šiaurės Atėnai” (dienraščio “ Lietuvos aidas” priedas), orientuojasi į intelektualus. Kiti leidiniai orientuojasi į platesnę auditoriją. Yra specializuotų literatūros, muzikos ir teatro žurnalų, leidinių, rašančių įvairiais Lietuvos ir užsienio kultūros klausimais. Nemaža po nepriklausomybės atkūrimo atsiradusių leidinių siekai atgaivinti ankstesnes prieškario Lietuvos kultūros tradicijas. Seniausias kultūros leidinys – savaitraštis “Literatūra ir menas”. Mėnesinis žurnalas “Kultūros barai” (pradėtas leisti 1965 m.) spausdina straipsnius, apžvalgas, interviu, diskusijas įvairiais kultūros klausimais. Šie leidžiami leidiniai yra pakankamas kultūros vertės šalies kasdieniniame gyvenime rodiklis [5, 56].6.3. Kultūrinių renginių lankymas ir prieinamumasĮvairių visuomenės sluoksnių galimybės įsijungti į kultūrinę veiklą, leisti laisvalaikį savo pomėgiams tenkinti, dalyvauti mėgėjų meninėje kūryboje atspindi valstybės sudarytas (arba ne) sąlygas gyventojų kultūrinėms reikmėms tenkinti, parodo jo laisvalaikio prioritetus. Antra vertus, visuomenės dalyvavimas kultūrinėje veikloje yra sąlygotas įvairių faktorių, ekonominės ir socialinės krašto būklės, pragyvenimo lygio bei kitų subjektyvių sričių. Materialinio gerbūvio reikmės keičia žmonių veiklos prioritetus, be to, mažina laisvojo laiko trukmę. Kita priežastis – laisvosios rinkos sąlygomis atsiradusios galimybės užsiimti papildomais darbais, tuo lengvinant šeimų materialinę būklę – laisvas laikas šiuo atveju skiriamas būtent papildomam uždarbiui [9, 153].Apmirusiame Kaune dažnas pilietis skundžiasi ribotomis “pasikultūrinimo” galimybėmis. Pavydo kupinas žvilgsnis kreipiamas į sostinę ar Klaipėdą ir sakoma, jog ten turiningo laisvalaikio pasiūla kur kas gausesnė. Tačiau ar tikroji priežastis vis dėlto nebūtų daugelio mūsų interesų siaurumas ? Kartais susidaro įspūdis, kad žodis “įdomu” atspindi tik naktinius klubus, kiną, populiariosios muzikos koncertus ar barus, o muziejai, parodų salės ar galerijos tarsi neegzistuoja [7, 11].Nors žiniasklaida skelbia įvairiausias parodas, kviečia įvertinti daugiau ar mažiau žinomų menininkų talentą, dauguma jaunimo šias vietas vis dėlto aplenkia. Klausimas, kodėl jaunimas yra pasyvus, lieka retorinis: “Dalis jaunimo net nežino, kur yra muziejus”. Dažnas jaunuolis teigia, jog neatranda savęs mene, kad ši sfera visiškai neįdomi. Visgi įvairių meno mokyklų, būrelių nariai, kurių specialybės ar hobis susiję su meno veikla nuolatos domisi naujomis ekspozicijomis, pristatymais, susitikimais su menininkais [7, 11].Pastebima tendencija: jaunesni nei vidutinio amžiaus žmonės ieško naujų, nepatirtų įspūdžių, labiau domisi šiuolaikiniu, eksperimentiniu menu, mažiau dėmesio skiria įprastoms meno išraiškoms [7, 12].Kyla klausimas, kam teikiama pirmenybė – aukštajai kultūrai, siekiančiai profesinio tobulumo, ar visos šalies kūrybiškumui ir dalyvavimui kultūrinėje veikloje. Galima tik atsakyti, kad ir viena, ir kita labai svarbu. Reikėtų rasti pusiausvyrą.Taigi smarkiai sumažėjo lankytojų teatruose, koncertų salėse, kino teatruose ir muziejuose. Pagrindinės priežastys: alternatyvios pramogų ir laisvalaikio leidimo galimybės, individualių pajamų bei laisvo laiko sumažėjimas. Taip pat visuotinis kino teatrų uždarinėjimas, teatro gastrolių sumažėjimas, menkas investavimas į naujas muziejų ekspozicijas. Visgi atsiranda ir naujų žiūrovų: įvedus nemokamas muziejų lankymo dienas, koncertinius renginius lankytojų skaičius gerokai išauga. Daugelis bibliotekų veikia ir kaip kultūros centrai: rengia parodas, susitikimus su rašytojais, pristato filmus ir spektaklius.[9, 51].Norisi tikėti, kad vis daugiau žmonių bandys surasti vietą tradicinei kultūrai savo kasdieniniame gyvenime.7. Kultūros rėmimas (finansavimas)Šiuo metu kone visos kūrybinės sąjungos pasijuto pakliuvusios į sunkią ir nestabilią ekonominę padėtį. Be valstybės paramos jos negali nuveikti nė mažosios dalies to, ko iš jų tikimasi. Ši nerami dabartinė menininko būsena itin svarbi mažai šaliai, kur iš kai kurių meno šakų negalima tikėtis, kad jos varžytųsi rinkoje [5, 43].Tik išimtiniais atvejais išlaidos kultūrai gali viršyti 2 proc. viso visuomeninio produkto. Taip gali nutikti arba dėl išskirtinio visuomenės dėmesio kultūrai, arba dėl platesnio jos supratimo [5, 21].Lietuvos menininkų veiklos galimybės ir jų vieta ekonomikoje labai kinta. Susiduriama su keletu iniciatyvų, kurių jie imasi norėdami paįvairinti savo potencialius pajamų šaltinius, pakelti gyvenimo lygį ir pareklamuoti savo kūrybą. Tai – įvairių renginių organizavimas bei rengimas labdaros akcijų, galerijų ir dirbtuvių atidarymas, pagalbinė, kartais pelno siekianti, veikla. Ši menininkų ekonominės veiklos įvairovė naudinga ir vartotojams, ir kūrėjams [5, 44]. Valstybinį kūrybinės veiklos finansavimą reikėtų laikyti investavimu į kokybę, originalumą ir talentą – pagrindinės ir ekonominės, ir kultūrinės sėkmės komponentus [5, 45]. Tarp visų šalies vietos valdžios lėšų, skiriamų kultūrai, dažniausiai vyrauja infrastruktūrinė parama pagrindinėms pastatus turinčioms institucijoms: kultūros centrams, bibliotekoms, muziejams [5, 33].Atviros Lietuvos Fondas (ALF) vaidina svarbų vaidmenį plėtojant Lietuvos kultūrą ir jos politiką. ALF savo paramą skiria šioms sritims: švietimui, aukštajam mokslui ir mokslo tiriamajai veiklai, kultūrai ir menui, žiniasklaidai, vertimams ir knygų leidybai [5, 60]. Remiant menininkus, valstybė taiko jiems įvairias garantijas bei mokesčių lengvatas. Galima paminėti, jog rengiamas autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos įstatymas bei šių teisių kolektyvinio administravimo sistemos kūrimas. Valstybė skiria stipendijas ypač nusipelniusiems meno, kultūros ir mokslo veikėjams bei talentingiems jauniesiems menininkams ir mokslininkams. Valstybės premijos skiriamos ir už reikšmingiausius pastarųjų 5 metų Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės menininkų sukurtus kūrinius [9, 90].Išvados• Kultūra – socialinė sistema, kurios funkcionavimas užtikrina materialinių ir dvasinių vertybių kūrimą, panaudojimą ir perteikimą, apibūdina visuomenės išsivystymo lygį. Yra žmogaus aktyvaus santykio su gamta ir visuomene, jo kūrybinių jėgų ir sugebėjimų įkūnijimas.• Kultūra sociologijoje suvokiama kaip sudėtingas dinamiškas darinys, kurio socialinė prigimtis ir kuris pasireiškia per socialinius santykius. Kultūra nukreipta daiktų, idėjų, vertybių, orientacijų kūrimui, įsisavinimui, išsaugojimui ir skleidimui. Tai padeda žmonių, esančių skirtingose socialinėse situacijose, tarpusavio bendradarbiavimui ir supratimui.• Šeima yra svarbi kultūrinių vertybių formavimo institucija. Ji yra socialinio gyvenimo centre ir sieja individą su mokykla, religija, ekonomika ir tauta. Ji perduoda jam pagrindines normas ir vertybes, perduoda kultūrą.• Menas, kaip viena iš kultūrą papildančių sričių, plečia realias ir įsivaizduojamas žmogaus galimybes; menininkas savitai konstruoja tikrovę, praturtina kultūrą naujomis formomis. Jis kviečia žmogų prasmingai priešintis blogiui. • Lietuvoje valstybės kultūros institucijoms tokioms, kaip teatras, muziejus, visuomenės informavimo įstaigoms (radijas ir televizija, spauda) bei leidžiamoms knygoms tenka pagrindinis vaidmuo realizuojant meninės kūrybos rezultatus, skleidžiant juos visuomenėje, taip pat pritraukiant gyventojus įvairiais būdais vartoti kultūros produktus.• Valstybės finansavimas kultūros sričiai yra minimalus, tačiau pastebima stipendijų ir premijų talentingiems bei nusipelniusiems menininkams skyrimo tendencija.Literatūra1. Donskis L. Moderniosios kultūros filosofijos metmenys.- Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 19932. Dvilinskaitė A. Kultūra kaip patikimų reikšmių pasaulis //Kultūros barai.- 1999, Nr.12, p.41 3. Kavolis V. Kultūros dirbtuvė.- Vilnius: Baltos lankos, 19964. Harris M. Kultūrinė antropologija.- Kaunas: Tvermė, 19985. Kultūros politika Lietuvoje.- Vilnius: Meralas, 19986. Kultūra kintančioje Lietuvoje (sociologiniai pastebėjimai).- Vilnius: VIK, 19917. Kuodytė R., Stašaitytė V. Menas verda savo sultyse //Kauno diena.- 2000, Nr. 104 (16046), p.118. Leonavičius J. Sociologijos žodynas.- Vilnius: Academia, 19939. Lietuvos kultūros politika. Nacionalinis pranešimas.- Vilnius: Aidai, 199710. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.- Vilnius: Mokslas, 1980.- T.6.11. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.- Vilnius: Mokslas, 1980.- T.10.12. Luobikienė I. Kultūra: sociologinės įžvalgos.- Kaunas: Technologija, 199813. Sociologija: praeitis ir dabartis.- Kaunas: Technologija, 1996 birželio 4, 5d.- Knyga 114. Sociologija: praeitis ir dabartis.- Kaunas: Technologija, 1997 birželio 3, 4d.- Knyga 115. Tarptautinių žodžių žodynas.- Vilnius: Mintis, 1969