socialinio darbo istorija prieškarinėje lietuvoje

Tema: Socialinio darbo istorija prieškarinėje Lietuvoje

TURINYS:

1. Įvadas ……………………………………………………………………………………………… 32. Labdarybės tvarkymas prieškarinėje Lietuvoje ………………………………… 3-43. Globa ir jos organai civilinėje srityje ………………………………………………… 4-84. Lietuvių katalikių moterų draugijos įnašas į socialinę istoriją ……………. 8-95. Išvada ………………………………………………………………………………………………. 9-106. Naudota literatūra ……………………………………………………………………………. 11

Įvadas

Tautų gyvenimas tvarkomas įstatymais ir papročiais. Lietuva, kaip ir kiekviena kita šalis, turėjo savo įstatymus, vadinamus „Lietuvos Statusu“. Iš istorijos laikų žinome, kad Lietuvai buvo primesti svetimi įstatymai, kurie Lietuvai buvo nepalankūs. Gerai žinome, kad socialinės problemos žmogų lydi nuo pat pasaulio pradžios, metams bėgant jos keitėsi. Nevienam per savo gyvenimą yra tekę susidurti su sunkiomis socialinėmis problemomis, ne išimtis ir Lietuvos tauta. Socialinis darbas – tai profesinė veikla, kuri padeda atstatyti santykius tarp žmogaus ir visuomenės, kai pats žmogus negali to padaryti, padėti žmogui susiprasti besikeičiančiame pasaulyje, o taip padėt ir visuomenei suprasti žmones. Kiekvienos civilizuotos valstybės piliečiui kartais buvo ir yra reikalinga priežiūra ar globa, kuri globoja patį pilietį ir rūpinasi jo turtu, kai jis pats negali, nesugeba ar nenori to atlikti, ar net, kai turtas lieka visai ar laikinai be šeimininko priežiūros. Seniau, šiais žmonėmis privalėjo rūpintis šeimos nariai, artima giminė. Tuo tarpu likusiais našlaičiais prižiūrėjo labdaringos organizacijos, kurios daugiau rūpinosi našlaičių turtais, nei pačiais našlaičiais. Tačiau laikui bėgant , valstybės, atitinkamų įstaigų, šeimos ir pavienių asmenų rolė ir priežiūros šiame darbe į globos ir rūpinimosi institucijas ir jų užduotis keitėsi. Skurdžiau prieškarinėje Lietuvoje atrodė labdarybės tvarkymas. Organizuotos labdarybės veiklos beveik visai nebuvo. Labdarybė buvo palikta atskirų žmonių valiai. Negalima sakyti, kad mūsų žmonės vargšų labdoroje nadalyvavo, duonos kąsnelio niekas neatsakydavo elgetai, bet nesutvarkyta labdarybė neatnešė pageidaujamų vaisių.

Tvarkantis Lietuvos valstybei, tvarkėsi ir kitos gyvenimo sritis, neaplenkiant ir vargšų, tarp kurių buvo labdarybės ir globos tvarkymas, negalima nepaminėti ir Lietuvos istorjos dėmesį lietuvių katalikių moterų draugijai. Bet apie viską nuo pradžių.

Labdarybės tvarkymas prieškarinėje Lietuvoje

Labdarybe nuo senų laikų buvo vadinama vargšų šelpimą. Vargšo šelpimas rėmėsi artimo meilės jausmais, bet tuo pačiu ir gerai suprastu visuomenės reikalu. Visais laikais buvo pripažinta duoti vargšui pašalpą, neduodant jam numirti dėl savo neturtybės. Tiktai krikščionybė išplėtojo labdarybę, padarė tai, kad atsirado toks vargšų šelpimas, kokio nežinojo senovės pasaulis. Prieškarinėje Lietuvoje pamažu kūrėsi pirmieji šelpimo centrai, kurie buvo prie parapijų, ir kuriose labdarybės veiklą prižiūrėjo vyskupai. Pašalpa vargšams dažniausiai buvo duodama daiktais, ir šelpiami tik tikri vargšai, kurie dė savo neturto, ligos, senatvės negalėdavo užsidirbti. Buvo sudarinėjami sąrašai, kurie rodydavo, kas yra šelptinas. Svarbiausias rūpestis tuometinėje labdarybėje buvo skiriamas, kad vargšas pats savarankiškai užsidirbtų duonos kąsnį , jam buvo duodamas darbas , reikalingi darbo įrankiai , nenorintis 4

uždarbiauti buvo laikomas negeru ir pašalpa nebuvo skiriama. Bet laikui bėgant parapijos jau neišgalėjo susekti tikrų vargšų, negaudami pašalpų vargšai tapdavo elgetomis ir ėjo iš vienos parapijos į kitą, ardydami viešą tvarką, ar net vogdami svetimą nuosavybę. Todėl šalia parapijos, ginti visuomenę nuo elgetų minios stojo ir valstybė. Valstybė ėmėsi organizuotos labdarybės, atsižvelgiant į krašto sąlygas. Negalima nepažymėti, kad valstybės tvarkoma vargšų labdara labai išsiplėtė. Vargšų pašalpoms gauti buvo įkūrtos pirmosios viešosios babdarybės draugijos, kurios rinko lėšas iš mokesčių, įvairių labdarų, iš aukojimo. Atsirado ir vaikų prieglaudos namai, ka kuriose parapijose steigdavo elgetų namus. Bet ir čia buvo daug spragų. Ir tai nereiškia, kad Lietuvoje buvo daugiau skurdo , nei kitose pasaulio šalyse, bet tuometinėje prieškarinėje Lietuvoje atsirado profesija, vadinama „ ubagų „ profesija, kuri vertėsi elgetavimu, kaip kokiu amatu, ir kurie su savo visa manta keliaudavo iš vienos parapijos į kitą, gyveno iš minkštos žmonių širdies, valgė tikrų elgetų duoną.

Apibendrinant tuometinę labdarybę Lietuvoje trumpai galima pasakyti, kad nors pamažu ir sunkiai , bet labdarybė tvirtinosi sodžiuose ir miesteliuose. Buvo organizuojamos privačios labdarybės, organizacijos spietėsi į bendras labdarių draugijas, veikė greta valstybinio pavargelių šelpimo. Sprendė bendrus uždavinius, kokia organizacijos forma tinkamesnė ir turėsiantį didesnę sėkmę. Didesnioms problemoms spręsti buvo kelių parapijų susijungimas, tuomet iš aukų, rinkliavų ir kitų labdarų buvo steigiami vaikų ir senelių prieglaudos namai, užtekdavo ir vargšams ligoniams paremti. Miestuose, kur paprastai daugiau vargšų, pasišventusių asmenų padėti netaip jau sunku buvo rasti. Geros valios vyrų, o ypač moterų, reikėjo tik surinkti, suspiesti kruvon, ir darbas judėjo pirmyn. Daug pateikta pavyzdžių, kaip ne vieną vaiką išauklėjo geru piliečiu, kaip ne vieną ištraukė iš mirties, apsaugojo nuo girtuoklystės. Todėl prieškarinės Lietuvos labdarybės organizacijos ir buvo svarbios tautos gyvenimui pakelti.

Globa ir jos organai civilinėje srityje

Nuo senų laikų žinome, kad žmogui kartais buvo ir yra reikalinga globa. Ankščiau tai buvo artimųjų rūpestis. Našlaičius prižiūrėdavo labdaringos draugijos. Bet laikui bėgant valstybė ima sau globos ir paramos reikalingų piliečių vyriausiojo auklėtojo ir užtarėjo pareigą. Tų laikų teisininkai į piliečių globą žiūrėjo, kaip į instituciją, esančią tarp valstybės ir civilinės teisės sričių, kad globėjas yra tas, kuriam pavesta globojamąjį asmenį pilnai ir visada atstovauti, už jį veikti, o rūpintojas- tik papildo jo asmenį, palaiko savo patarimais. Tinkamai organizuoti globą tuometinėje prieškarinėje Lietuvoje buvo nelengvas darbas ir sunki valstybės užduotis. Lietuvoje, globos sutvarkymas ir veikimas visoje valstybėje nebuvo vienodas, nes jis rėmėsi keturiais civiliniais kodeksais, kurie atkeliavę iš kitų valstybių, o būtent: buvusiųjų Kauno ir Vilniaus gubernijų plote veikė bendras buvusiosios Rusijos civilinis kodeksas – „Svod Zakonov Graždanskich“, Suvalkijoje veikė nuo 1826 m. sausio mėn. 01d. galiojęs tuo metu vadinamas Civilinis Kodeksas, Klaipėdos krašte nuo 1900.01.01 veikęs bendras vokiečių civilinis kodeksas, likusioje valstybės teritorijoje, dabar vadinama Palangos apylinke, globa tvarkėsi vėl kitu kodeksu – „Svod Graždanskich Uzakonenij gubernij „ Pribaltijskich “. Štai kodėl mes ir turime skirtingą globos sutvarkymą. Globos

sutvarkymas buvo paremtas kartais nevienodais ir dažnai netinkamais įstatymais. Kalbant toliau apie globą svarbu paminėti pačios globos steigimą bei globos organus. Trumpai kalbant apie steigimą, galima pasakyti, kad ji buvo steigiama įvairiais pagrindais ir tikslais. Globą reguliuojantys įstatymai buvo išmėtyti po visą Įstatymų Rinkinį. Vaikų bei nesuaugusiųjų asmenų ir turto globojimas užėmė kitų globų tarpe pirmąją vietą, ir daugelis globų jau turi šiai dienai tik istorinę reikšmę. Vyriausiasis globos vykdymo tvarkytojas yra valstybės nustatytos tam dalykui viešos įstaigos, tam, kad būtų paskirti globėjai, tvirtinti juos ar šalinti, duoti jiems nurodymus, kontroliuoti jų darbus, saugoti globojimo teisėtumą. Globojime turi dalyvauti : atskiri asmenys – globėjai, tam tikros globos įstaigos ir bendrieji valstybės teismo organai. Globos įsaigos nebuvo sukoncentruotos vienoje kurioje nors žinyboje, ir kadangi jos istoriškai atsirado ne visos kartu , savo sutvarkyme nepagrįstos kokiu nors vienu bendru pradu, todėl galima teigti, kad Rusijos įstatymai apie globos įstaigas atrodo nesuderintų, įvairių, be jokios sistemos, nuostatų margu rinkiniu. Šių įstaigų suskirstyme yra žymiai jaučiamas tik gyventojų luominis ir kiek teritorialinis bei nacionalinis pamatas. Išskiriami sekantys globos organai: 1) Bajorų Globa („Dvorianskaja Opeka“), kuri rūpinosi kilmės bajorų našlaičių bei našlių asmens ir turto reikalais. Kitaip sakant, žiūrėjo globėjų darbuotę, tikrino jų apyskaitas. Be Bajorų Globos sutikimo negalėjo būti gaunamas leidimas, iš atitinkamos vietos (Senato), globojamųjų nekilnojamam turtui perleisti ar įkeisti. Šios įstaigos žinybos plotas – viena ar kelios apskritys, susideda iš 2 – 4 narių, renkamų vietos bajorų ir trejiems metams. 2) Našlaičių Teismas („Sirotskij Sud“), tai asmeninių bajorų, kurie bajorystę buvo įgyję tarnyba ar asmens nuopelnais, vadinamų garbės piliečių, pirklių, miestelėnų ir kai kurių valstiečių, kurie gyveno ir turėjo nekilnojamąjį turtą mieste, globos įstaiga. „ Teismas“ buvo organizuotas ir kaip kolegija, iš miesto pirmininko, kelių narių, kurie renkami 3 metams, ir renkami vietos Tarybos ( „Dumos“ ).

Apibendrinant Bajorų Globą ir Našlaičių Teismą prieita vienos išvados, kad buvo globojami ne tik visi bajorai, miestelėnai ir pirkliai, bet ir pašaliniai žmonės, kaip dvasininkai, valstiečiai ir kt.. Yra bendra taisyklė, kad valstiečiai – ūkininkai , dvasininkai, kazokai, kolonistai turi savo atskiras globos įstaigas, kurioms tenka, beveik išimtinai, tik pasirūpinti savais. 3) Valstiečiams ( kaimiečiams – ūkininkams ) globos ir priežiūros funkcijas atlieka, be Našlaičių Teismo: kaimo arba valsčiaus bendruomenės; kaimo (seniūnijos) sueigos (gyvenantiems savo seniūnijos ribose); valsčiaus sueigos (gyvenantiems ar įgijusiems žemę svetimojoje seniūnijoje); žemiečių viršininkai, ar kiti jiems lygūs valdininkai; Gubernskoje Prisutstvije; Apskrities Teisėjų Suvažiavimas; Gubernskoje Pravlenije; Apygardos Teismas apie pripažinimą gyvenančio mieste valstiečio aikvotoju ir steigimą jam dėl to globos. 4) Dvasininkams globa vykdoma per jų dvasinę vyresnybę, o būtent: pravoslavams; evangelikams – liuteronams; armėnams – gregorianams; mahometonams – jų dvasininkams. 5) Kolonistams ir kazokams įstatymas nustato, jų papročiams pritaikytą, globos santvarką: pačių kolonistų renkami, kaip ir savivaldybių organų vedėjai skiria globėjus, prižiūri jų veiklą įstatymų apibrėžtose ribose. Kazokai skiria globėjus ir seka jų darbuotę per savo sueigas atamanų vadovybėje. Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad imant bendrais Rusijos įstatymais, bei parenkant žmones, kurie rūpintusi asmenų ir turto globojimu, pirmenybė nebuvo duodama globojamojo giminaičiams ar šeimos nariams. Tik silpnapročių ar bepročių turtu rūpintis buvo pavedama 6

jų įpėdiniams, kitaip jų artimiausiems giminaičiams, kaip paveldėtojams. Įstatymas kartais net patardavo, kas turi būti globėju ar aprūpintoju kviečiamas. Todėl pašaliniai turi šiuo atžvilgiu lygias teises su globojamojo giminaičiais ar svainiais. Netaip šiuo klausimu yra nusiteikę kiti kodeksai. 1825 m. Suvalkijoje veikęs kodeksas statė globos – rūpinimosi institutą šeimos ryšių pagrindais, kad giminaičiams yra pirmenybė prieš visus kitus. Pabaltės įstatams yra žinoma viena ypatinga globos rūšis – moterų globa.

Kalbant toliau apie globą, jos organus, svarbu paminėti ir globėjų nustatymą. Šiuo klausimu teisininkai nėra priėję vieningos nuomonės. Pabaltės įstatymas, Užnemunės 1825 m. Civilinis Statusas sakė, kad globa yra visuomenės pareiga, nuo kurios atsisakyti galima tik išimtinais atvejais, įstatyme nurodytoms priežastims. Visuose Civiliniuose kodeksuose, kur globėjo pareigos privalomos ir už tai negaunamas atlygis, yra pasakyta, kurias būtent išimtis turi ši bendroji taisyklė, t.y., kada prašymas nuo tų prievolių atleisti yra tenkinamas. Globėjai buvo nustatomi: Tėvai – globėjai, kurie rūpinosi savo mažamečių vaikų turtu, yra visai prilyginti globėjams iš pašalinių, globojamam svetimų žmonių, ypač kai tai lietė nekilnojamąjį turtą, jį perleidžiant ar suvaržant. Taip pat gauna atlyginimą už savo pareigas, gali nuo savo vaikų turto valdymo visai atsisakyti. Šis įstatymas asmens ir turto globojimą bei rūpinimasį aiškiai vieną nuo kito atskiria. Kas liečia turtą yra visiškai kitaip: kodeksas nustatė griežtą tėvų ir vaikų reikalų skirtingumą. Jeigu nepilnametis gauna turtą, paveldėjimo ar kitu keliu, iš pašalinių, esant gyviems tėvams, tai tėvai ( abu ar vienas iš tėvų ) gali šį turtą globoti bendra tvarka, ir tai ne visada, kai turto palikėjęs nėra numatęs kito globėjo savo testamentu. Globėjai iš negiminaičių ( svetimų ), kurie buvo paskirti testamentu ir privalėjo apie tai pranešti atitinkamai globos įstaigai, gauti jos patvirtinimą, ir tik tada galėjo pradėti eiti savo pareigas. Jeigu įstatyme atsirasdavo nurodytų kliūčių, prašymas patvirtinti globėju galėjo būti atmestas. Be testamento, mažamečiai iš svetimų gali būti skirti globos įstaigų nuožiūrai. Bendras globėjų skaičius nebuvo nurodytas, – galėjo būti ir vienas, ir keli. Tik negalima skirti kelius globėjus vienam nepilnamečio asmens globojimui, kadangi atsirasdavo juridinių sunkumų.

Svarbu paminėti ir globėjų skyrimo tvarką. Globėjai pirmiausia buvo skiriami iš giminaičių , dalyvaujant teismo organams, o jeigu giminaičių neatsirasdavo , tai šias pareigas pavesdavo eiti globėjams, kuriuos paskirdavo globos įstaigos. Globos įstaigos rūpinosi asmens ar turto reikalais, privalėjo rinkti žinias apie našlaičio turtą , padaryti taip, kad mažamečio interesai nebūtų pažeisti, nors jis ir būtų visai beturtis. Kitas, kalbant apie globos nustatymą, aspektas yra globėjų pareigos ir teisės: Asmens globos – mažamečiui jo globėjo asmeny tikslas yra pakeisti, kiek tai galima, našlaičiui tėvus. Ši globos rūšis yra globėjo svarbiausia ir atsakingiausia užduotis, uždeda svarbias pareigas. Todėl įstatymas duoda globėjui beveik lygias su tėvais teises, kur kalbama apie globėjo, kaip auklėtojo rolę, rodo, kiek artima yra tėvų ir globėjų asmens veikimo plotmė. Iš įstatymų matyti, kad globėjo veikimo sfera apibrėžta tik bendrais nuostatais, kad nėra aiškios, nors iš jų lengva padaryti išvadas, kad globėjo pareiga – rūpintis globojamojo mokymusi, auklėjimu ir paruošimu gyvenimui, atsižvelgiant į mažamečio materialinius resursus, atsiželgiant ir į tėvų socialinę padėtį. Globėjai taip pat privalo rūpintis visišku globojamojo atstovavimu juridiniuose reikaluose. Mokymo ir paruošimo gyvenimui klausimais globėjas turi vadovautis globojamojo tėvų pareikšta valia, o to nesant – artimesnių jo giminaičių patarimais. Teismo bylose globėjas pilnai atstovauja mažametį. Nors didesnes

bylas gali kelti tik atsiklausęs globos teismo, nes pralaimėjęs, turi pats atlyginti visas bylinėjomisi išlaidas, kurias moka iš savo lėšų, taip pat, jei mažamečiui bus pareikštas teisme ieškinys dėl globėjo aiškaus apsileidimo ar nerūpestingumo turto vedimo reikaluose. 1825 m. Civilinis kodeksas kalba, kad išimtinais atvejais svarbesniais atsitikimais globėjas turi veikti kartu su šeimos taryba. Kai globotiniui sueina 16 m., globėjas svarbesniuose jo asmens reikaluose turi atsilausti ir jo nuomonės.

Mažamečių turto valdyme globėjui ne visi kodeksai suteikia vienodas teises. Vieni duoda daugiau savistovumo, daryti savo nuožiūra daugiau nurodymų, niekieno neatsiklausius, kiti gi kontroliuoja ir varžo jo darbą. Bendra tvarka, globėjas turi pirmiausia nustatyti paimto valdyti turto sudėtį, jo kiekį, ir jau po to prasideda turto administracija įstatyme nustatyta tvarka. Globėjui tenka rūpintis ne tik globos įsteigimo metu mažamečiui priklausančiu, bet ir vėliau jam tekusiu turtu. Visą kilnojamą ir nekilnojamą turtą, globėjas priima savo žinion, dalyvaujant globos įstaigos nariui ir dviem liudininkams – kviestiniams. Iš viso kodeksas duoda globėjui galimybes daug veikti savarankiškai. Kilnojamą turtą arba daiktus galima parduoti, ūkį išnuomoti, tik neilgam laikui, iki globojamam sueis 17 metų. Bet tuo pačiu globėjui yra ir daug apribojimų, kaip pvz., perleisti globojamojo žemę ar apsunkinti ją įkeitimo draudimais globėjai negali be globos kontrolės, vyriausios priežiūros įstaigų sutikimo ir leidimo. Tokiu būdu globėjas yra daugiausiai tik kaip šeimos tarybos nutarimų vykdytojas. Svarbiausia rolė atitenka Šeimos tarybai. Iš globėjų atsiskaitymo dėl savo veikimo prievolės globos įstaigoms, kurių jie yra paskirti ir nuo kurių priklauso, seka eilinių globėjų priežiūra ir būtina jų veikimo sąlyga. Metams praėjus, kasmet sausio mėn., globėjai pateikia visų pajamų ir išlaidų metinę ataskaitą ir savo globojamojo auklėjimo bei išlaikymo darbuotės apžvalgą. Nuo šios pareigos niekas negali būti atleidžiamas. Iš globėjų reikalaujama savo metines turto valdymo ataskaitas pateikti raštu ir su visais priedais. Našlaičių Teismas peržiūrėjęs , ir neradęs pažeidimų, apie tai praneša globėjui. Periodinių metinių ataskaitų pristatymo terminas nustatomas šeimos tarybos nuožiūra. Atsiradus problemoms, tikslingumo sumetimais, taryba gali tą terminą padidinti iki 3 metų.

Globėjų atsakomybė už padarytus nepilnamečių turtą valdant nuostolius seka iš bendros civilinės teisės. Už materialinius nuostolius globėjas atsako savo turtu. Teismas peržiūrėjęs visas aplinkybes gali nustatyti tos atsakomybės prievolę ir ribas. Už kriminalinio pobūdžio veiksmus globėjas yra baudžiamas bendra teismo tvarka. Globėjui tenka atlyginti iš savo lėšų visus globojamojo nuostolius. Už savavališką pasielgimą svetimu globojamojo turtu globėjas yra traukiamas kriminalinėn atsakomybėn. Apibendrinus galima pasakyti, kad už padarytus nuostolius atsako pirmiausia globėjas, o po jo jau globos įstaigos nariai ( kai ir globėjas ir įstaiga yra kalti ). Nusikaltus, visi nusikalstomojo darbo dalyviai vienodai atsako. Už globėjų materialnės atsakomybės veiksmus sprendžia teismas. Globėjų atlyginimo klausimas siejamas su nuostata apie globojimą, kaip visuomenės pareigą. Gauti atlyginimą , atrodo yra vienintelė globėjo teisė, nežiūrint į tai, kad globėjas atlieka sunkias ir atsakingas pareigas, kartais prideda ir savo lėšas. Nors globėjas ir gauna užmokestį, tačiau tai nėra normalus atlyginimas, nes skaičiuojamas iš viso globojamojo turto vertės, gaunamo iš to turto pelno kiekio. Todėl kalbėti apie normalų atlyginimą nėra ko. Ir vargu ar galima žiūrėti į mažamečių ir kitų globojimo naštą kitaip, kaip į sunkią visuotinę piliečių pareigą.

Globojimo pabaiga baigiasi dėl įvairių priežaščių: dėl mažamečio mirties, jo pilnametystės, kada pats globėjas miršta, , globėjas globos įstaigos pašalinamas už netinkamų pareigų vykdymą, pats globėjas atsisako kaip globėjo pareigų, negali eiti pareigų dėl savo ligos ir kt.. Tada jo vieton stoja kitas globėjas. Civiliniai kodeksai labai skirtingai pasisakė dėl globos pabaigos. Rusijos Civilinis Kodeksas sakė, kad globa pasibaigia globojamajam mirus arba kai jam sueina 17 metų. Pabaltės įstatymai apie globos pabaigą ir pasekmes kalba žymiai plačiau, nei Rusijos Civilinis Kodeksas. Relatyviai globojimas pasibaigia mirus globėjui, pašalinus jį iš globėjo pareigų arba pasibaigus globojimo terminui. Skiriami kartais ir laikini globėjai, kurie pavaduoja globėjus, kurie laikinai negali eiti globėjo pareigų. Pasibaigus globai globėjas privalo pateikti visą savo ataskaitą, ir visą turtą perduoti jo savininkui, kuris kartu jau su buvusiu globėju taip pat privalo atsiskaityti. Atsiskaitęs pilnai su savo globėju, buvęs globojamasis išduoda jam kvitą, kurį globėjas pateikia globos įstaigai, prašydamas atleisti iš pareigų. Pasitaiko atvejų, kai globai pasibaigus tarp buvusio globėjo ir buvusio globojamojo kildavo teisiniai ginčai.

Apibendrinus apie globą ir jos organai civilinėje srityje galima teigti, kad pati globa buvo tik kaip neišvengiamas reikalas prieškarinėje Lietuvoje. Pati globa veikė siaurose gyvenimo sferose. Ypač tai atsispindėjo ieškant globėjo našlaičiams, neturintiems turto. Nes neturintiems turto našlaičiams praktiškai globos niekas nerasdavo. Todėl globos organizavimas prieškarinėje Lietuvje buvo sunkus ir nelengvas darbas.

Lietuvių katalikių moterų draugijos įnašas į socialinę istoriją

Visuotiniai – socialiniai darbai visada rūpėjo moterims. Šeimyninio gyvenimo pamatas yra moterystė. Tik nuo šeimos gerovės priklauso šeimos sveikata ir socialinė jos gerovė, visos tautos gerovė. Lietuvių katalikių moterų draugija kilo iš 1907 m. rugsėjo 23 – 24d. įvykusio pirmojo lietuvių moterų suvažiavimo Kaune ir sėkmingai vykdė savo veiklą. Lietuvių katalikių moterų draugijos kelias buvo gana sudėtingas. Jos gyvavimo pradžioje Lietuvą slėgė carinės Rusijos kišimasis, Didžiojo karo metu reikėjo kovoti su vokiečių okupantais. Lietuvių katalikių moterų draugija prieškarinėje Lietuvoje didžiausia dėmesį skirdavo moterų šviesuomenei ir miestelėnėms. Šios organizacijos pirmosios veikėjos buvo mokytojos. Į draugiją stodavo ir jaunos moterys, kurios turėdavo patyrimą. Šios jaunos specialistės negailėdavo savo jėgų, negailėdavo savo laiko ir darbo visuomenės labui. Gerai žinome, kad miestuose , mažuose miesteliuose, kaimuose buvo gausu elgetų. Todėl draugija reikalavo, kad būtų įsteigti elgetynai, ir kad jie būtų tinkamai tvarkomi. Pati draugija išlaikė tuo metu įsteigtas 16 senelių prieglaudas, teikė paramą prieglaudų išlaikymui. Didelį dėmesį skirdavo mažinant motinų ir vaikų mirtingumą. 1920 m. Panevėžyje buvo įsteigtas vaikų „Lopšelis“, kur draugija kasmet išlaikydavo po kelis dešimtis vaikų. Buvo rūpintasi ir įvairiomis užkrečiamomis ligomis, kur draugija parūpindavo reikiamos literatūros, supažindindavo su kūdikių priežiūra , slaugymu. Ypač literatūra buvo platinama kaimuose.

Lietuvių katalikių moterų draugija kovojo ir su girtavimu, ištvirkavimu. Draugijos pastangomis daug kur buvo uždarytos smuklės, jų vietoje atidaromos arbatinės, valgyklos. Draugija nepamiršo ir savišalpos. Buvo skyrių , kurie turėjo ligonių ir mirusių kasas. Tuo metu, Motinos dienos proga , kasmet apie 5000 moterų su vaikais buvo sušelpiami. Prie skyrių veikė gailestingųjų darbų būreliai, kurie rūpinosi apleistomis šeimomis, vargšų slaugymu, materialine, moraline pagalba kaliniams. 1929 m. birželio 2-3 d. prie Lietuvių katalikių moterų draugijos buvo įkurta Mergaičių globos sekcija. Sekcijos tikslas – teikti pagalbą įvairaus amžiaus ir profesijos mergaitėms ir jaunoms moterims, savarankiškai gyvenančioms arba pradedančioms gyventi Lietuvoje ir svetur. Mergaičių globos sekcijoje buvo mokoma : siuvimo, lopymo, skalbinių taisymo, mezgimo, knygrišystės ir kitų namų ruošos amatų. Į namus būdavo priimamos moterys, išėjusios iš įkalinimo įstaigos, kurios negalėdavo sugrįšti namo , į savo šeimas, joms buvo surandamos tinkamos gyventi vietos. 1939 m. Mergaičių globos sekcija turėjo 1 globos namus, 2 darbo namus, 2 darbo tarpininkavimo biurus, keletą stočių misijų. Kasmet globos namais pasinaudodavo apie 10000 mergaičių, o darbo namais apie 2640 mergaičių. 1931 m. rugsėjo 13-14 d. buvo įkurta Motinos ir vaiko sekciją. Sekcijos tikslas – išsaugoti Lietuvos jaunąją kartą nuo mirties, ligų, kūno ir dvasios iškrypimų, padėti ją motinoms išauginti sveiką kūnu ir dvasia, ruošti motinoms paskaitas, kursus, pokalbius sveikatos ir auklėjimo klausimais, rinkti aukas – pinigus, maistą ir drabužius – neturtingoms motinoms ir vaikams šelpti, lankyti šeimas, teikti motinoms reikalingą paramą. Motinos ir vaiko sekcijos buvo numačiusi įsteigti motinos ir vaiko globos namus visuose apskričių miestuose ir padaryti juos prieinamus visoms varguomenės motinoms. Buvo pasirūpinta ir motinų švietimu, kur draugijos skyriuose buvo steigiami jaunų moterų rateliai. Apibendrinus Lietuvių katalikių moterų draugijos veiklą, galima pasakyti, kad visas dėmesys buvo skiriamas ginti moterų teises ir reikalus. Moterys drąsiai stojo į draugijos vadovaujamą darbą. Lietuvių katalikių moterų draugija savo veiklą vykdė ne tik miestuose ar miesteliuose, bet gilias šaknis įleido ir kaimuose. Draugijos veikla tapo savarankiška ir dinamiška.

Išvada

Išanalizavus pagrindinius labdarybės, globos ir Lietuvių katalikių moterų draugijos įnašus į prieškarinę Lietuvos socialinę istoriją, galima teigti, kad visas dėmesys buvo skiriamas žmogui, jo turtui. Tiek labdarybė, tiek globa, katalikių moterų draugija sudarė žmonėms reikiama paramą, kurią : mažamečiai našlaičiai, psichiniai nesveiki ir neveiksmingi žmonės paramą turėtų gauti šeimose, elgetos – elgetų namuose, moterys su vaikais – Motinos ir vaiko sekcijoje ir t.t. Prieškarinėje Lietuvoje buvo įsteigta visa eilė labdaringų, globos institucijų, kartais su skirtingais pagrindais , o kartais ir su savotiškais tikslais. Labdarybės ir globos tikslai – dėmesį skirti paliegusiems, susenusiems, vienišiems beturčiams žmonėms globoti. Katalikių moterų draugijos tikslas – dėmesys suvienyti lietuves katalikes moteris į visuomeninį darbą, kelti ekonominę gerovę ir spręsti moterų klausimą pagal katalikių Bažnyčios mokslą. 10

Nors svetimos valdžios primesdavo prieškarinei Lietuvai savo įstatymus, bet lietuviai mokėjo rasti išeitį . Lietuviai, nežiūrint į sunkius prieškarinius laikus, į skurdą, ligas, įkvėpė į savo vaikų širdis krašto ir kalbos meilę, prisirišimą prie šeimos, užuojautą ir paramą vargstantiems, pagarbą vyresniems, religingumą, vaišingumą, tvarkos ir švaros pamėgimą ir kt.. Gerai žinome, kad kildavo įvairių sunkūmų, todėl reikėjo ypatingo pasiaukojimo, kad socialinio darbo trūkumai, prieškarinėje Lietuvoje būtų įveikti , ir kad Lietuvos tautos gyvenimas pagerėtų.

Naudota literatūra:

1. O.Beleckienė – Gaigalaitė. Tiesos ir meilės keliu. Vilnius: 1995.2. V.Burkevičius. Globa ir jos organai civilinėje srityje. Kaunas: „Žaibo“ spaustuvė, 1932.3. K.Paltarokas. Labdarybės tvarkymas kitur ir Lietuvoje. Kaunas: „Šviesos“ spaustuvė, 1920.