SOCIALINIO DARBO ESMĖ IR JOS YPATUMAI
2
Turinys
1. Įvadas ………………………………………………………………………………………………………….. 32. Socialinio darbo praeitis, dabartis ir ateities perspektyvos …………………………………… 3 – 43. Socialinio darbo turinys …………………………………………………………………………………. 44. Asmeninė patirtis socialiniame darbe ………………………………………………………………. 4 – 55. Pabaiga ………………………………………………………………………………………………………… 56. Naudota literatūra …………………………………………………………………………………………. 6
3
Įvadas
Socialinės problemos lydi žmogų nuo pat pasaulio pradžios. Problemų pobūdis keičiasi, įgauna skirtingas formas ir įvairiais būdais veikia žmogaus egzistenciją. Galbūt patys ryškiausi sunkumai žmogaus kelyje yra vargas ir skurdas bei jų pasekmės, kurie dažnai sunaikina žmogų įvairiuose jo egzistencijos tarpsniuose. Vargas, skurdas, nepriteklius yra lengviausiai pastebimi, sukelia gailestį, susirūpinimą, norą padėti. Todėl nenuostabu, kad visuomenė įvairiose sferose stengėsi ir stengiasi padėti vargstančiams. Būdai ir priemonės buvo įvairūs, atsižvelgiant į gyvenimo sąlygas ir galimybes: per pavienius žmones ir šeimas, per labdaros organizacijas, vienuolynus, bažnyčias, valstybės ir kitokias organizacijas. Taip ir atsirado įteisinta – profesionali, socialinė pagalba.
Socialinio darbo praeitis, dabartis ir ateities perspektyvos
Socialinio darbo ištakos glūdi humanizmo filosofijoje, religijoje bei demokratijoje. Plėtojantis socialiniam darbui išsirutuliojo keletas sąvokų, kurios tapo reikšmingomis. Penkios sąvokos svarbios mėginant suprasti, kaip kito teorinės žinios. Šios penkios sąvokos yra: įvertinimas, žmogus situacijoje, santykiai, procesas ir intervencija. Atkreiptinas dėmesys, kad šios penkios sąvokos atsirado „ įvairiais laikotarpiais „. Iki 1920m. darbo praktika bendrai vadinama ikiteorine. Socialiniai darbuotojai matė poreikius ir į juos atsakydavo, ieškodami problemos priežasties. Manyta, kad nustačius priežastis, savaime paaiškės sprendimo būdai ir socialinės blogybės bus panaikintos.Tai buvo laikas, kai dažniau buvo vartojamas terminas diagnozė. Iki 1930m. diagnozės nustatymo samprata labai pasikeitė. Pradėta vartoti medicinos sąvoka – gydymas. Dėmesio centre – individas ir detalus jo elgesio, pažiūrų ir santykių tyrimas. To meto palikimą šių dienų praktikai galima apibūdinti kaip ėjimą nuo darbo klientui ar dėl kliento prie darbo su klientu. 1931–1945 m. terminas diagnozė turėjo jau kitokią prasmę. Tai buvo socialinio darbuotojo ir kliento pastangos sužinoti, ar yra pagrindo dirbti kartu. Vienas svarbus dalykas, kuris išliko iš to meto, yra suvokimas, kad individą reikia matyti jo situacijoje ir į tai atsižvelgti, atliekant įvertinimą. 1946-1960 m. laikotarpyje tebevyravo diagnostinio ir fukcinio požiūrių prieštaringumas. Tai nebuvo didelių neramumų ar pasikeitimų laikotarpis. Du reikšmingi per šį laikotarpį pasiekti dalykai: mintys apie darbuotojo ir kliento santykius bei suvokimas, kad praktika yra procesas. 1961-1975 m. laikotarpiu socialinio darbo teorija ypač plėtota, atkreipiamas dėmesys į šiuos dalykus: toliau tobulinami tradiciniai metodai, plėtojamas integruotas požiūris į praktiką ir atsiranda naujų požiūrių į praktiką, kai vartojamos naujos sąvokos, taikomos teikiant paslaugas specifinėms klientų grupėms. Svarbiausias šio laikotarpio pasiekimas – buvo padėti bendrosios praktikos pamatai. 1976-1990 m. tai infliacijos, nedarbo ir susirūpinimo saugumu periodas. Dauguma socialinių darbuotojų vadovavosi bendruoju požiūriu ir tokiu būdu vertino žmogų ir jo situaciją. Tuo metu didžiausias dėmesys buvo kreipiamas socialinei paramai aplinkoje ir kliento kompetencijai. 1991-1997 m. tai laikotarpis, kai socialiniai darbuotojai pabrėžia būtinumą mokyti klientus, kaip padėti sau ir kartu kaip dirbti su sistemomis, kurios daro jiems įtaką. Didėja domėjimasis ir tarptautine socialinių darbuotojų praktika.
4
Bendroji socialinio darbo praktika rodo šio amžiaus evoliucinį atsaką į visuomenei rūpimus klausimus, poreikius, įvykius ir mąstymą. Vis dėl to ir šiandien išlieka didelis dėmesys įvertinimui ir intervencijai dirbant su klientu, o ne klientui ar dėl kliento.
Socialinio darbo turinys
Bendras socialinio darbo tikslas yra padėti žmogui, žmonių grupei ar bendrijai surasti pusiausvyrą, išvystyti jo esmines galias geresniam problemos išsprendimui. Todėl socialiniai dabuotojai siekia padėti žmogui suprasti jo problemą, rasti būdų patenkiti jo poreikius, padaryti paslaugą ar surasti reikalingus pagalbininkus. Norint tai pritaikyti praktikoje, reika gerai pažinti žmogų, jo asmenybės sudėtį, taip pat reikia turėti nuojautą subtiliai pajusti žmogaus išgyvenimus ir pajėgti, mokėti parodyti, kad jį suprantame. Socialiniams darbuotojams paprastai tenka dirbti su tais žmonėmis, kurie priklauso žemosioms socialinėms – ekonominėms grupėms, jiems stinga galios ir įtakos. Todėl vienas iš svarbesnių socialinio darbuotojo tikslų – siekti pagerinti kiekvieno žmogaus gyvenimą, suteikti daugiau ryžto, nepriklausomumo ir laisvės siekti savo tikslų. Socialinis daruotojas užtikrina pagalbą kiekvienam ieškančiajam, ir nebūtinai žodžiais, bet visu savo požiūriu, dėmesingumu, garantuodamas, jog nori padėti, paskatina ar pamoko kaip spręsti problemas. Pačios problemos sprendimas yra kūrybiškas pažinimo procesas, kurį socialinis darbuotojas naudoja svarstydamas socialinio darbo situaciją , nustato problemą, kurią reikės spręsti, ir formuluoja galimus planus ir būdus. Socialiniam darbuotojui naudojant problemos sprendimo procesą svarbiausia yra nustatyti, kada ir kaip mokyti kiekvienam pagalbos ieškančiajam juo naudotis.Nors socialinio darbo procesas yra organizuotas, turi konkrečius etapus, jis nevyksta griežtai nustatyta tvarka. Socialinis darbuotojas ir pagalbos ieškantysis kartu eina nuo pradžios iki pabaigos – problemos pradinio suformulavimo, informacijos rinkimo, įvertinimo, planavimo, plano įgyvendinimo ir visko, kas įvyko dirbant kartu, vertinimo. Labai svarbu socialiniame darbe ir sugebėjimas efektyviai panaudoti žinias, vadovautis socialinio darbo vertybėmis ir pasiruošimas visą tai pritaikyti praktikoje, be to kiekvienas socialinis darbuotojas privalo laikytis Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekso.
Asmeninė patirtis socialiniame darbe
Ne kiekvienas žmogus, kuris turi specialų pasiruošimą gali dirbti socialiniu darbuotoju. Skaitau, kad šio darbo neturėtų dirbti nejautrūs, netvirti, nervingi asmenys, kuriems kitų skausmas ir problemos yra svetimos. Pirmiausia, dirbdama socialinį darbą privalau turėti kiek galima daugiau vertybių, mokėti jas pritaikyti praktikoje, pasirinkti svarbiausias. Turiu būti išsilavinusi, aukštos vidinės kultūros, kompetetinga, turėti pakankamai žinių. Būtinos tokios vertybės kaip meilė žmonėms, gerumas, 5
užuojauta. Dirbant socialinį darbą svarbu mokėti įgyti pasitikėjimą, turėti organizacinių sugebėjimų, įgūdžių. Dirbdama su žmonių problemomis, kiek įmanoma sustiprindama jų galimybes, sugebėjimus pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje, tampu jiems artimu žmogumi, suteikdama konkrečias paslaugas, informuoju apie įvairių tarnybų veiklą. Mano tikslas padėti išspręsti iškilusias problemas, arba bent kiek jas minimalizuoti. Pasitaiko darbe ir neišsprendžiamų problemų, tada žmogų reikia išmokyti gyventi su problema. Reikia padėti susivokti, ko pats žmogus nori, ko nori išmokti. Vengti patarimų davimo, negalima imtis žmonių atsakomybės. Nors patirties socialiniame darbe turiu nedaug, galiu drąsiai teigti , kad taktiškumo, meilės žmonėms, jautrumo ir užuojautos, bei noro padėti turiu. Esu energinga, ištvermiga, atkaliai siekiu užbrėžto tikslo. Todėl man svarbus įgūdžių ugdymas, kuris vyksta per darbo aprašymą, profesinį konsultavimą, per atvejų, problemų aptarimą, per konsultacijas su kitų sričių specialistais.
Pabaiga
Socialinis darbas be galo sunki, sudėtinga bei įtempta praktikos sritis. Formuojant šios srities specialistus būtina atsižvelgti į žmogaus vertybes. Kiekvienas šios srities specialistas privalo būti nesavanaudiškas, garbingas, atsakingas, padorus, sąžiningas, principingas bei darbštus. Socialinis darbuotojas privalo būti pasiruošęs psichologiniam diskomfortui, privalo sugebėti pakelti nervinius – psichinius krūvius. Socialinis dabuotojas turi pasirinkti tas vertybes, kurias pritaikys kievienoje praktinėje situacijoje. Svarbu pažinti patį save, mokėti įvertinti savo asmeninę patirtį ir pastangas. Norint jas sujungti su įgūdžiais bei žiniomis, reikia pasitelkti kūrybiškumą, kuris būtinas tenkinant žmogaus poreikius. Kartais socialinis darbuotojas nežino kokio veiksmo imtis konkrečioje situacijoje, todėl čia svarbus pats požiūris į jos sudėtigumą. Socialinam darbui reikia ruošti geranoriškus, sugebančius atjausti žmones. Pasak E.Fromo, žmogus, kuris nemyli savęs, nemyli ir kitų.
Visi socialiniai darbo aspektai papildo vienas kitą, juos pritaikius išryškėja pačio socialinio darbo esmė.6
Naudota literatūra
1. Louise C.Johnson. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris. Vilnius, 2001.2. Lukoševičienė I. Profesinio socialinio darbo pagrindai. Kaunas, 1995.3. Carole Sutton. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius, 1999.4. Želvys R. Bendravimo psichologija. Vilnius, 1995. 5. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas. Vilnius, 1998.