socialiniai institutai

Turinys

1. Šeima..............................3
2. Religija..............................4
3. Ekonomika..............................4
4. Politika..............................6
5. Literatūra..............................8
6. Terminų paaiškinimas..............................91. Šeima
Šeima yra socialinė grupė (kartu ir viena iš svarbiausių socialinių institucijų), jungiama santuokos ir giminystės ryšių, jos tikslas – auklėti jaunąją kartą ir or¬ganizuoti kasdieninį jos narių gyvenimą. Šeimos formos. Šeima yra viena iš seniausių visuomenės institucijų, gyvuojanti visose visuomenėse ir įvairiomis formomis, kurias sociologai išskiria, remda¬miesi keturiais kriterijais.

Pagal sudėtį skiriama: 1) nuklearinė šeima, kurią sudaro dvi kartos (tėvai ir vaikai); 2) išplėstinė šeima, kurią sudaro trys, keturios kartos, šalutinės linijos giminaičiai. Šiuolaikiniai sociologai skiria dar trečią formą- nepilnąją šeimą, gyyvuojančią be vieno iš tėvų.

Pagal gyvenamąją vietą skiriama: 1) patrilokalinė šeima, kai sutuoktiniai gyvena pas vyro tėvus; 2) matrilokalinė, kai gyvenama pas žmonos tėvus; 3) neolokalinė, kai sutuoktiniai gyvena atskirai nuo tėvų.

Pagal giminystę ir paveldėjimą skiriama: 1) šeima, kurioje paveldėjimo teisė atitenka vyriškosios lyties atstovams; 2) šeima, kurioje paveldėjimo teisė atitenka moteriškosios lyties atstovėms; 3) šeima, kurioje paveldėjimo teisė gali atitekti tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties atstovėms.

Pagal valdžią skiriama: 1) patriarchalinė šeima, kurioje valdžia priklauso vyrui bei tėvui; 2) matriarchalinė šeima, valdoma žmonos-motinos. Šiuolaikiniai sociologai išskiria ir trečią foormą – egalitarinę šeimą, kurioje valdžia pasiskirsčiusi tarp abiejų sutuoktinių maždaug vienodai.
Šeimos funkcijos:
• Reprodukcija. Bent jau rašytinėje žmonijos istorijoje žmonių giminė beveik be išimčių buvo pratęsiama šeimoje.
• Globa, sauga ir emocinė parama. Žmonių kūdikiai būna daug ilgiau bejė¬giai nei bet kokio žinduolio gyvūno, to

odėl šeima yra tas socialinis darinys, kuriame auganti karta globojama ir saugojama nuo aplinkos pavojų.
• Socializacija. Šeima yra tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės, pirmoji ir pa¬grindinė socializacijos institucija, kurioje vaikas gauna pirmąsias žinias, pe¬rima vertybes, elgesio formas, būtinas gyvenimui visuomenėje.
• Seksualinio elgesio reguliavimas. Visose visuomenėse seksualinis elgesys buvo ir yra reguliuojamas, bandant apriboti jį santuokos rėmais, t. y. drau¬džiant ikisantuokinius ir nesantuokinius lytinius santykius.
• Socialinės padėties suteikimas. Šeima pirmiausia suteikia tai, ką sociologai vadina gauta socialine padėtimi.

Santuoka yra visuomeniškai sankcionuota moters ir vyro sąjunga, sukurianti tam tikrus jos narių savitarpio įsipareigojimus.

Santuokos formos: a) monogamija – santuoka tarp dviejų individų; b) poligamija – individo santuoka su keliais sutuoktiniais; poligamijoje skiriamos dvi formos: poliginija (daugpatystė) ir poliandrija (daugvyrystė).

Nesantuokinės sąjungos. Visais laikais ir visose visuomenėse bee santuokos gyvavo nesankcionuotos moters ir vyro sąjungos. Konkubinatas (lot. concu-bina – sugulovė) – senovės Romoje taip buvo vadinamas faktinis vyro ir moters sugyvenimas, kuris buvo reguliuojamas įstatymu (buvo apibrėžiama konkubinate gimusių vaikų teisė paveldėti turtą).

Ištuoka. Šiuolaikinės santuokos tvirtumui didelę įtaką daro subjektyvus supratimas, ką reiškia būti laimingu ar nelaimingu. Kai nelaimingumo pojūtis nugali pareigą ir atsakomybę, santuoka nutraukiama. Sociologai pastebėjo neatitikimą tarp ištuokos motyvų ir priežasčių.2. Religija
Religija yra mąstymo, jausmų ir veiklos būdai, susiję su antgamtiškumu ir “anapusiškumu”. Religija vadinama tikėjimų ir
r ritualų sistema, kurios dėka žmonių grupė reaguoja ir aiškina tai, ką laiko ant¬gamtišku ir šventu.

Religijos elementai:

Tikėjimas yra specifinis tikinčiojo santykis su religija – religinės doktrinos teiginių priėmimas, vadovaujantis autoritetu (Apreiškimu, Bažnyčia). Tikėjimo terminas kartais klaidingai vartojamas kaip religijos sinonimas.

Šventybė (lot. sacrum – tai, kas šventa) yra paslaptingas, protu nesuvokiamas ir neįmanomas apibrėžti bei išreikšti kitomis sąvokomis reiškinys, kurį galima suvokti tik per simbolius.

Kultas ir ritualai. Kultas yra viena iš trijų pagrindinių religijos dalių (šalia doktrinos ir organizacijos), praktinis religijos aspektas, tai sakraliniai veiksmai, išreiškiantys religijos turinį. Ritualai – kulto veiksmų atlikimo būdai.

Religinė patirtis yra a) sustiprėjęs antgamtiškos būties ar galios pažinimas; b) ekstazinė būsena, peržengianti čia ir dabar ribas; c) jausmas apie turėtą kontaktą su dieviškąja būtybe. Šios patirtys nėra tik žmonių asmeninio gy¬venimo ir psichologinės išmonės rezultatas. Tai socialinis reiškinys, formuojamas lūkesčių tos grupės, kuriai religinės patirties turėtojai priklauso.

Magija yra tikėjimas antgamtinėmis jėgomis ir žmogaus galėjimu tam tikrais veiksmais (apeigomis) jas valdyti.3. Ekonomika
Ekonomika yra socialinė institucija, kuri padeda visuomenei organizuoti gėry¬bių gamybą, paskirstymą ir vartojimą bei paslaugų teikimą. Ši institucija sprendžia tris pagrindines problemas, su kuriomis susiduria visos visuomenės: 1) kokias gėrybes reikėtų gaminti ir kokias paslaugas teikti; 2) kaip reikėtų naudoti ribotus resursus: žemę, vandenį, mineralus, kurą ir darbą? 3) kam gaminti gėrybes ir
r paslaugas? Tai, kaip visuomenės atsako į šiuos klausimus, turi įtakos jų kultūrai ir socialinei struktūrai.
Gamyba. Skiriami trys gamybos tipai: pirminė gamyba, antrinė gamyba ir tretinė gamyba. Pirminė gamyba yra gamtos gėrybių įgijimas medžiojant, žvejojant, renkant augalus, kertant mišką, ganant gyvulius, verčiantis žem¬dirbyste. Antrinė gamyba yra žaliavų perdirbimas ir jų pavertimas gamtoje neaptinkamais gaminiais (plieno lydymas ir automobilių gamyba). Tretinė gamyba yra paslaugų teikimas ir informacijos (žinių bei technologijos) kau¬pimas bei skleidimas. Šiuolaikinėse poindustrinėse visuomenėse yra visi trys gamybos tipai, tačiau dominuoja tretinė gamyba. Industrinėse visuomenėse dominavo antrinė gamyba, o iki industrinėse visuomenėse buvo tik pirminė gamyba.

Paskirstymas. Rinkėjų ir medžiotojų visuomenėse paskirstoma buvo, kasdien dalijant maistą visiems grupės nariams. Ekonominei veiklai tampant sudė¬tingesne, gėrybėmis imta mainytis. Mainai gali būti tiesioginiai (arba barte¬riniai), kada gėrybės keičiamos į gėrybes, ir netiesioginiai, kada naudoja¬mas mainų ekvivalentas – pinigai (rinkoje žmonės parduoda savo pagamin¬tas gėrybes ir už gautus pinigus perka reikalingas gėrybes). Šiuose mainuose prekių kainą lemia pasiūlos ir paklausos santykis. Šiuolaikinėse visuomenė¬se į šią laisvų mainų sistemą įsikiša valstybė. Vadinamoji gerovės valstybė (angl. welfare state) perskirsto nacionalines pajamas, siekdama užtikrinti minimalią gerovę visiems gyventojams tokiose srityse, kaip medicininė prie¬žiūra, švietimas, būstas, minimalių pajamų palaikymas, socialinis draudimas.

Vartojimas. Tradicinėse visuomenėse vartojimas buvo neatsiejamas nuo ga¬mybos, kadangi šeima buvo pagrindinis ga
amybos vienetas. Dėl industriali¬zavimo šios sferos buvo išskirtos: gamyba iškelta už namų ribų, į fabrikus. Šeima tapo pirmiausia vartojimo vienetu, tačiau ryšys tarp gamybos ir var¬tojimo išliko, kadangi visuomenėse, kuriose dominuoja rinkos santykiai, ga¬mybos turinį ir apimtį (ką gaminti ir kokiais kiekiais) lemia paklausa (varto¬jimas). Savo ruožtu gamintojai siekia paklausą paveikti, naudodami rekla¬mą, kad įsigalėtų norimos vartojimo tendencijos.
Šiuolaikinių visuomenių ekonominės sistemos. Beveik visą XX šimtmetį eg¬zistavo dvi pagrindinės ekonominės sistemos – kapitalizmas ir socializmas. Es¬miniai pokyčiai Rytų Europoje, įvykę pastarąjį dešimtmetį, parodė, kad socia¬lizmo ekonominė sistema žlugo. Tačiau šiandien jau yra akivaizdu, kad planinė ekonomika automatiškai nevirs rinkos ekonomika, kad socializmo ekonomikos
transformacija užtruks ilgai ir nelabai aišku, kokias formas ji įgis.

Kapitalizmas yra ekonominė sistema, kurioje gamybos priemonės yra priva¬čiose rankose, o ekonominio aktyvumo varomoji jėga yra pelno siekimas. Šiai sistemai būdinga laisva rinka, privati nuosavybė, atskirta nuo namų ūkio įmonė, kapitalo apskaita, laisvai samdoma darbo jėga. Kapitalizmo bruožai: privati nuosavybė, pelno sieki¬mas, laisva konkurencija, kapitalo kaupimas, turto didinimas, nuolatinis eks¬pansionizmas.

Socializmas būdavo apibrėžiamas kaip ekonominė sistema, pagrįsta valsty¬bine ir kolektyvine gamybos priemonių nuosavybe ir centralizuotu planavi¬mu, savo tikslu laikanti ne pelną, bet gyventojų poreikių tenkinimą. Šios jau sužlugusios ekonominės sistemos negalima painioti su Vakarų Europos so¬cialistų ir socialdemokratų įgyvendinamu rinkos ekonomikos modeliu (pa¬vyzdžiui, vadinamuoju švediškuoju socializmu). Jis ryškiausias gerovės vals¬tybės variantas, kurio šalininkai pasisako už valstybinės valdžios kišimąsi į gėrybių ir paslaugų paskirstymą,. stengiantis užtikrinti tam tikrą gerovės minimumą kiekvienam gyventojui.4. Politika
Politika yra bendri, visiems privalomi sprendimai, kuriuos daro žmonės, turintys valdžią kitiems visuomenės nariams. Valdžia yra galėjimas įsakyti tada, kada tas, kas įsako, turi tam teisę, o tas, kuriam įsako, privalo paklusti. Valdžia yra universalus politikos įgyvendini¬mo įrankis.
Politinė galia ir jos pasiskirstymas visuomenėje. Politinė galia (angl. power)
yra individo, grupės, partijos, klasės gebėjimas gauti tai, ko norima, garantuo¬jant kitų sutikimą bet kokiomis priemonėmis.

Politinės galios tipai. Galima skirti keturis politinės galios tipus, pradedant labiausiai akivaizdžia ir baigiant mažiausiai akivaizdžia politinės ga¬lios raiška: 1) politinė prievarta, apibrėžiama kaip piliečių kontrolė, vykdo¬ma valdžios žmonių, naudojant jėgą ar grasinimą, nepaliekant piliečiams jokios pasirinkimo teisės; 2) politinė valdžia, apibrėžiama kaip asmenų ir institucijų atliekamas teisės įgyvendinimas, visuotinai priimama kaip legiti¬minė, galinti spręsti ir įgyvendinti sprendimus jai suteiktos jurisdikcijos ri¬bose; 3) politinė įtaka, apibrėžiama kaip netiesioginė ar tiesioginė valstybės institucijų sprendimų ar personalo įtaka; 4) politinis manipuliavimas, api¬brėžiamas kaip veikla, formuojant politinę opiniją, vertybes ir elgesį neati¬tinkančius realios padėties.

Politinės valdžios tipai. Atsižvelgdamas į paklusnumo motyvus, M. Weberis
išskiria tris teisėtos valdžios tipus:
• Tradicinė valdžia, kuriai paklūstama todėl, kad tikima, jog valdančiųjų kil¬mė bei veikla atitinka tradiciją, kuri laikoma šventa ir nekeistina.
• Charizmatinė valdžia, kuriai paklūstama todėl, kad tikima nepaprastomis asmeninėmis valdovo savybėmis, iškeliančiomis jį virš tradicijos ir įstatymų.
• Racionali (legali) valdžia, kuriai paklūstama todėl, kad jos veikla atitinka įstatymus, nustatomus ir keičiamus pagal tam tikras taisykles.
Valstybė yra apibrėžtoje teritorijoje gyvenančių žmonių organizacija, besire¬mianti viešąja valdžia. Valstybės elementai yra gyventojai (piliečiai), teritorija, viešoji valdžia.

Suverenitetas yra valstybės galėjimas turėti nepriklausomą vidaus ir užsie¬nio politiką.

Valstybės raida. Europietiškoje civilizacijoje valstybės institucija evoliu¬cionavo. Tai rodo miestų-valstybių senovės Graikijoje kūrimasis ir seno¬vės Romos imperijos klestėjimas. Viduramžiais egzistavo šventoji Romos imperija, vienijama kosmopolitiškos krikščionybės: vienas Dievas, viena Bažnyčia, viena Imperija. Naujaisiais amžiais ėmė kurtis tautinės vals¬tybės.

Valstybės funkcijų plėtimasis. Pirminė valstybės paskirtis – suvienyti skirtin¬gų interesų žmones, todėl klasikinės jos funkcijos yra įstatymų apsauga, fi¬nansų sistemos priežiūra, viešosios tvarkos palaikymas, gynyba nuo išorės priešų. Pramonės ir demokratinė revoliucijos pakeitė Europos visuomenes, išplėsdamos ir valstybės funkcijas. Šis procesas prasidėjo XIX šimtmetyje, o šiame šimtmetyje naujas funkcijas įgijusi valstybė buvo pavadinta gerovės valstybe.

Gerovės valstybė – tai valstybė, siekianti garantuoti minimalią gerovę visiems gyventojams. Gerovės aspektai: sveikatos apsauga, švietimas, būstas, pajamų minimumas, socialinis draudimas. Gerovės valstybės iš¬kilimo priežastys: 1) industrializacija, sumažinusi tradicinių aprūpintojų (šeimos) vaidmenį arba privertusi juos išnykti (gildijos, cechai); 2) dar¬bininkų klasės organizuota kova už savo interesus, privertusi valstybės valdžią rūpintis socialiniu draudimu susirgus, esant bedarbystei, senat¬vėje; 3) demokratija: gerovės valstybė yra visuotinės rinkimų teisės įsi¬galėjimo pasekmė, nes žmonės asmeninę riziką nori paversti kolektyvine, kurdami visiems priimtiną draudimo sistemą; 4) kapitalizmo sąlygomis reikia atsižvelgti įneigiamas rinkos santykių pasekmes: ne kiekviena veik¬la šiuolaikinėje visuomenėje yra pelninga, privatus kapitalas į nepelningas sritis neinvestuojamas; visu tuo turi rūpintis valstybės valdžia.

Literatūra

1. Berger P.L. Sociologija. V., 1995.
2. Didžiu.lienė, Rasa. Sociologija : mokomoji knyga. Kaunas : Technologija, 2004
3. Dumbliauskas, V. Sociologija : mokymo priemonė. 1999.
4. Durtiheim E. Sociologijos metodo taisyklės. V., 2001
5. Leonavičius J. Sociologijos žodynas. V., 1992.
6. Matulionis, A. Sociologija. Vilnius : Homo liber, 2003.
7. Weber M. Religijos sociologija. 2000.

TERMINŲ PAAIŠKINIMAS
Terminai buvo pasirinkti todėl, kad jie yra aktualūs mūsų gyvenime, visuomenėje. Kalbėdami apie juos daugelis iš mūsų nežino jų paskirties ir tikslaus paaiškinimo.
1. Kultūra (lot. cultura – apdirbimas, ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas, garbinimas):
a) žmogaus bei visuomenės veiklos produktai, jos formos ir sistemos, kurių funkcionavimas leidžia kurti, panaudoti ir perteikti materialines ir dvasines vertybes;
b) tobulumo laipsnis, pasiektas kurioje nors mokslo ar veiklos srityje; išprusimas;
c) auginamas, kultivuojamas augalas;
d) biol. ląstelių, audinių, nedidelių organų arba jų dalių, paimtų iš žmogaus, gyvūnų arba augalų organizmo, išlaikymas ir auginimas specialiose mitybinėse terpėse;
e) archeologinė kultūra – grupė vieno laikotarpio tos pačios teritorijos architektūrinių paminklų, kurie turi bendrų būdingų bruožų, pvz., Halštato kultūra.
Žodis kultūra kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio colere (apgyvendinti, lavinti, gerbti). Iš esmės, kultūra apima žmonių veiklą: skirtingos teorijos pateikiančios kultūros apibrėžimus paprastai nurodo į skirtingus tokios veiklos rinkinius. Kultūra yra sudėtinė visuma apimanti žinias, tikėjimus, menus, moralę, teisę, papročius ir kitus gebėjimus, kuriuos žmogus įgyja kaip visuomenės narys.
2. Vertybė yra gana reliatyvi sąvoka – ji visuomet yra “kažkieno”, tai yra, vertybė konkrečiam asmeniui, kuris priklauso tam tikrai socialinei grupei ir kultūrai. “Vertybė” gali būti suprantama kaip žmogaus poreikių, troškimų ir siekių, teigiamų vertinimų ir nuostatų objektas. Vertybė – fizinis objektas, asmuo, institucija, idėja, veiklos rūšis, socialinis santykis, pan. Mūsų vertybės gali būti be galo įvairios, apimti skirtingas gyvenimo, veiklos ir jos rezultatų sritis.
3. Deviacija – priimtų visuomenės ar grupės socialinių taisyklių ir normų pažeidimai.
4. Socialinis vaidmuo – tam tikras elgesio šablonas, juo apibūdinamas tam tikrą padėtį užimantis žmogus. Jo elgesio būdų visuma būdinga tam tikrai veiklos sričiai. Vaidmens atlikimas – nebūtinai veikla. Ši sąvoka vartojama ir ryšių su kitais žmonėmis specifikai apibūdinti. Soc. vaidmuo – ilgaamžiškesnis už jo atlikėją. Kai kuriuos vaidmenis galima laikyti amžinais. Pvz: motinos, tėvo ir pan.
5. Socialinė struktūra. Nėra vieno bendrai priimto socialinės struktūros (taip pat kartais vadinamos socialine sistema) apibrėžimo, o pastangos pateikti tikslų apibūdinimą dažniausiai nėra sėkmingos. Pagal socialinio veiksmo paradigmą socialinė struktūra tai susijusių socialinių pozicijų ir vaidmenų sistema. Atskiri individai, asmenys siekia šias pozicijas užimti ir atlikti tam tikrus vaidmenis. Pagal kitą apibrėžimą socialinė struktūra yra socialinių santykių tarp individų grupėse ir tarp grupių ar žmonių kategorijų visuomenėje sistema.
Socialinės struktūros sąvokos esmė yra tie socialiniai ryšiai, be kurių visuomenės egzistavimas tokia forma būtų neįmanomas. Socialinės struktūros idėja remiasi prielaida, kad visuomenė yra sugrupuota į tam tikras struktūras, kurios turi skirtingas funkcijas, prasmes ir paskirtis.
Socialinė struktūra egzistuoja kaip santykinai pastovus dydis. Tokiomis socialinėmis struktūromis vadiname šeimą, religiją, ekonomiką ir klases. Tai susiję su socialinės stratifikacijos idėja, t.y. teorijomis, kad visuomenė yra padalinta į skirtingas stratas (sluoksnius), priklausomai nuo tokių socialinių skirčių kaip rasė, klasė ir lytis.
6. Socialinė nelygybė – socialinių visuomenės hierarchijos grupių socialinės padėties skirtumai, kuriuos daugiausia lemia pajamos ir išsilavinimas..
7. Socialinė stratifikacija yra sociologijos sąvoka, naudojama apibūdinti hierarchinį visuomenės, susidedančios iš socialinių klasių, kastų ir stratų (sluoksnių), pobūdį.
8. Socialinis mobilumas yra individų, o kartais ir grupių, judėjimas tarp skirtingų pozicijų visuomenės stratifikacinės sistemos viduje (tarp klasių ir sluoksnių). Judėjimas socialinėje hierarchijoje gali vykti aukštyn ir žemyn. Skiriamas intergeneracinis ir intrageneracinis (arba karjeros) mobilumas. Intergeneracinis mobilumas reiškia mobilumą tarp šeimos kilmės ir asmens klasės arba statuso.
9. Sociologija tiria ir aprašo visuomenės struktūrines ir funkcines sąsajas. Tai yra socialinis mokslas, tiriantis ne specifines temas (kaip, pvz., politikos mokslas arba ekonomika), bet siekia naudodama sociologinius metodus ištirti socialinį bendruomenių ir visuomenės gyvenimą. Sociologija domisi ir atskirais socialiniais junginiais (pvz., socialinės sistemos, institucijos, grupės ir organizacijos). Sociologija tiria socialinius dėsnius ir procesus, kurie jungia ir skiria žmones ne tik kaip individus, bet ir kaip asociacijų, grupių ir institutų narius. Sociologijos tyrimo objektas – visuomenės susisluoksniavimas (socialinė stratifikacija), t.y. susiskirstymas į įvairias socialines grupes.
10. Bendrieji socialiniai dėsniai – esminiai, būtini, pastovūs, pasikartojantys reiškinių ir procesų ryšiai atskirose visuomenės socialinėse sistemose arba posistemiuose.

Leave a Comment