piesiniu terapijos taikymas psochologiniame konsultavime

Turinys

ĮVADAS..............................3
1. Dailės terapija..............................5
1.1 Dailės terapijos istorija. ..............................5
1.2 Dailės terapijos samprata...........................5
1.3. Dailės terapijos praktinis taikymas.......................9
2. Piešinys ..............................15
2.1. Piešinys vaiko gyvenime..............................15
2.2. Piešinio pokyčiai įvairiuose raidos etapuose......................16
3. Rizikos grupės vaikai..............................18
3.1. Rizikos grupės vaikų samprata..............................18
3.2. Pagrindiniai rizikos grupės vaikų bruožai..........................19
3.3. Dailės terapija rizikos grupės vaikams............................20
IŠVADOS..............................24
LITERATŪRA..............................25Įvadas
Temos aktualumas. Dailė yra kultūros dalis ir socialinių visuomenės, kurioje ji egzistuoja, bruožų atspindys. Ji padeda žmogui pažinti paradoksalią būties paslaptį, pažinti save, savo pasąmonę. Todėl dailė gali būti svarbi fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai palaikyti ir atkurti. Tiek ankstesniais, tiek dabartiniais laikais dailė vertinama kaip svarbi priemonė asmenybei ugdyti, viidinei harmonijai siekti. Tieks stebėdamas dailės kūrinį, tiek kurdamas žmogus išreiškia malonius ir nemalonius išgyvenimus, kurie daro įtaką jausmams, emocijoms. Stiprios emocijos lemia didesnių išgyvenimų įsisąmoninimą, visapusiškesnį savęs pažinimą (Kučinskienė, 2006).

Sunkiomis, progresuojančiomis, gyvenimo būdą koreguojančiomis, fiziškai ir dvasiškai žalojančiomis ligomis sergantys asmenys neretai užsisklendžia savyje, vengia rodyti kitiems savo jausmus, neigiamas emocijas, išgyvenimus slepia sielos gelmėse. Tokiu būdu gali padėti meno terapija. Yra nustatyta, kad meno terapija veikia ne tik dvasinę žmogaus būseną. Ji gerina regos ir judesio koordinaciją, atkuria irr vysto sutrikusią motoriką.
Šiandienos situacija Lietuvoje rodo, kad daugėja atstumtų, uždarų, „nematomų“ vaikų, tampančia socialine problema. Šiems vaikams yra skiriama labai mažai dėmesio. Tai lemia šių vaikų savybės, nes atstumti ir norintys šešėlyje likti vaikai yra ramūs, stengiasi nekreipti į save dė

ėmesio, nori visiems „įtikti“. Todėl jie lieka nepastebėti ir gyvena vieni su savo skausmu.
Vaikų Teisių Apsaugos Tarnybos duomenimis, kasmet daugėja asocialių šeimų ir joje gyvenančių vaikų skaičius (LR Statistikos departamento 2000 metų duomenys). Todėl yra svarbu padėti, šiose šeimose gyvenantiems vaikams. Jie turi labai daug psichologinių problemų, o saviraiška dažniausiai yra ribota arba visai blokuota. Taigi, norint padėti rizikos grupės vaikams, reikia jiems sukurti saugią aplinką, kurioje vaikai atsivertų ir išsikalbėtų. Socialiai uždariems vaikams atsiverti yra rekomenduojama dailės (piešinio) terapija.

Šiuo metu yra žinoma nemažai įvairių dailės terapijos formų ir metodų, kurie pasirenkami atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus poreikius. Siekiant didesnio efektyvumo, metodai nuolat keičiami, tobulinami. Skirtingų gydymo formų taikymas turi ne tik ne vienodus tikslus, bet ir skirtingą – didesnį ar mažesnį-psichoterapinį poveikį. Viiena iš meno terapijos išraiškos būdų yra dailės terapija.
Dailės terapijos metu yra sukuriama saugi atmosfera, padedanti į veikti gynybą ir pakoreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Pats kūrybinis procesas turi terapinį poveikį, o dailės kalba įgalina spontaniškai, be proto kontrolės išreikšti save ir savo išgyvenimus.
Darbo tikslas – supažindinti su dailės terapija, jos pritaikymu psichologiniame konsultavime ir pagalba rizikos grupės vaikams – socialiniai uždariems vaikams.
Darbo uždaviniai:
1. Supažindinti su dailės terapija.
2. Supažindinti su piešinio reikšme vaiko gyvenime.

3. Pateikti dailės terapijos metodo (psichologiniame konsultavime) poveikį rizikos vaikams (socialiniai uždariems va
aikams).
4. Parengti išvadas.
Darbo metodai:
• Mokslinės literatūros analizė;

Atlikus mokslinės literatūros analizę, siekiama apibrėžti, dailės terapijos poveikis vaikų psichologiniame konsultavime.1. Dailės terapija
1.1. Dailės terapijos istorija

Dailės terapija – viena naujausių specialybių – reikšminga ir sociologiniu aspektu. Lanksčiai reaguodami į dinamiškai besikeičiančias XX amžiaus pabaigos socialines ekonomines, politines ir kultūrines sąlygas, dailės terapeutai sugebėjo sukurti labai diferencijuotą paslaugų sistemą, skirtą skirtingoms klientų grupėms ir gyventojų kategorijoms. Dailės terapeutai humanistines vertybes. Suvokdami savo atsakomybę už žmonių sveikatą, jie gerbia kiekvieną asmenį, vertina jo gyvenimo būdo ypatumus, kultūrinę patirtį, kad ir kokia neįprasta ji atrodytų (Leliūgienė, 2002).
Pasak autorės, bandant suvokti dailės terapijos proceso esmę, pastebėta analogija tarp ankstyvos vaikų kūrybos ir pirmykščių kultūros meno. Ieškoma pirmapradžio, natūralaus vizualinės raiškos poreikio paaiškinimo. Kūrybinėje saviraiškoje užčiuopiama dailės terapijos šerdis – savęs ir aplinkos pažinimas kuriant. Dailės terapijos užsiėmimų tikslas nėra ugdyti meninius įgūdžius ar kurti estetiškai vertingą vaizdą.
Pirmieji kūdikio brėžiai popieriuje – tai jo kūno judesių ir mąstymo vienovės rezultatas. Vėliau vaiko piešinys atspindi jo ir artimiausios aplinkos pažinimo kaitą. Vaikai yra menininkai iš prigimties. Vaizdinė ekspresija yra vaikų komunikacijos būdas. Dažnai vaikams vaizdinė kalba pieštuku, teptuku ar spalvotu rašikliu yra lengvesnė už verbalinę komunikaciją (Brazauskaitė, 2004).
Istorinės dailės terapijos ištakos susiję su XIX a. pab. – XX a. pr. įvykusiu meninės savimonės ir meno sampratos perversmu. Mo

odernistai deklaravo išgyvenimo ir jo išraiškos prioritetą. Tolstama nuo regimos tikrovės vaizdavimo, svarbesnės tampa grynos išraiškos priemonės, savarankiška jų galia. 1886, 1887, 1913 metais pasirodo pirmosios vaikų kūrybos studijos, kuriose siekiama atrasti ir pagrįsti piešimo proceso priežastis (Leliūgienė, 2002).

1.2. Dailės terapijos samprata

Dailės terapijos sąvoka mokslinėje terminologijoje atsirado pirmiausia angliškai kalbančiose šalyse ir reiškia gydymą, kuris remiasi meninės kūrybos praktika. Bet meno terapija ne visuomet yra susijusi su gydymu griežtai medicinos prasme. Ji taikoma dirbant gydomąjį reabilitacinį, pedagoginį ir socialinį darbą. Yra daug pavyzdžių, kai dailės terapija naudojama psichologiniame konsultavime, kaip psichinio harmonizavimo priemonė asmenybei ugdyti, kaip socialinių konfliktų sprendimo būdas ir pan. (Kučinskienė, 2006).
Pasak Polukordienės (2003), dailės terapija – gydymo metodas, besiremiantis menine kūryba – pastaruoju metu kelia vis didesnį pasaulio susidomėjimą. Menas yra viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių raiškos formų. Vaizduojamoji dailė, rašymas ir kitos meno priemonės labai tinka išreikšti save. Saviraišką psichologai traktuoja kaip viena svarbiausių mūsų žmoniškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaidų. Asmenų turinčių psichologinių problemų, saviraiška dažniausiai yra ribota arba visai blokuota. Psichologinių problemų kankinamas žmogus dažnai nesugeba realiai matyti savęs ir kitų, pajusti savo galimybių, nemoka išreikšti savo norų, užmegzti artimų santykių su kitais. Visa tai dažnai „saugo“ psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių pasekmė – aukšta siena, skirianti žmogų nuo kitų. Ta

ai sukelia gyvybiško žmogaus konfliktą su aplinkiniais, gimdo slegiantį izoliacijos, susvetimėjimo jausmą, nors giliai viduje žmogus trokšta ir tikisi artimų, šiltų ir supratingų santykių.
Dailės terapija – tai psichoterapijos forma, kur klientai ir pacientai skatinami reikšti savo jausmus ir vidinius konfliktus padedami dailės (Psichologijos žodynas, 1993).
Dailės terapija apibūdinama kaip būdas padėti klientams reikšti savo mintis, jausmus ir potyrius piešiant, tapant ar taikant kitas dailės technikas. Dailės kaip terapijos taikymas rodo, kad kūrybinis procesas gali būti efektyvus būdas išspęsti asmeninius emocinius konfliktus, tai būdas geriau save pažinti ir asmenybei bręsti (Kučinskienė, 2006).
Pasak Lebedevos (2003), dailės terapija unikali,. mat padeda žmogui ne vien žodžiais išreikšti ir sąmonę ir pasąmonę, jos esmę sudaro veiklos, kurios metu kas nors kuriama, poveikis. Čia svarbiausia – procesas ir žmogus, o dailė naudojama kaip nežodinio bendravimo priemonė, kaip būdas išsakyti padrikus, ne iki galo suprastus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Dailės terapija suteikia galimybę sumažinti prieštaravimą tarp to, kaip norėtume elgtis ir jaustis, ir to, kaip elgiamės, norėdami įtikti kitiems žmonėms. Ji padeda išdrįsti pasirodyti pasauliui tokiems, kokie esame ištiktųjų. Dailės terapijos procesas leidžia bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta ar buvę praeityje. Žmogus gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su tuo, su kuo jis nebepalaiko ryšių, gali atkurti nemalonią, trikdančią sceną, įvykius, kurie neleidžia gyventi toliau. Tai gali padėti saugiai vaizdas išreikšti tai, kas žmogų baugina. Dailės terapijoje svarbu ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir kaip pavaizduota bei kaip apie tai, kas pavaizduota, yra kalbama.
Dailės terapijos metodikos grindžiamos prielaida, kad vidinis “aš“ atspindimas vizualinėmis formomis nuo to momento, kai tik žmogus pradeda spontaniškai tapyti, piešti ar lipdyti (Dapkutė, 2003). Dailės terapija – tai gydymas vizualiniu menu. Kiekvienas žmogus gali išreikšti savo vidinius konfliktus regima forma ir tada jie pasidaro aiškesni jam pačiam. Piešiant ne tik atskleidžiamas neįsisąmonintas konfliktas, pats piešimo procesas skatina saviraišką, savęs įtvirtinimą, kreipia ieškoti savo vietos gyvenime (Kučinskienė, 2006).
Sukurti dailės terapijos darbai gali būti interpretuojami priklausomai nuo psichologo orientacijos, tačiau svarbu perprasti individualią kliento simboliką, kuri ilgainiui gali kisti. Pavyzdžiui, laikrodis gali turėti įvairių prasmių: vaikui – tai laikas eiti į mokyklą, jaunuoliui – tai karjera, senam žmogui – simbolizuoti gyvenimo pabaigą (Kučinskienė, 2006).
Žmonės, ateinantys į dailės terapijos seansus, neprivalo turėti profesionalių dailės įgūdžių. Psichologas nevertina kliento sukurtų vaizdinių meniniu arba diagnostiniu požiūriu. Jo tikslas – suteikti galimybę žmogui keistis ir tobulėti saugioje aplinkoje naudojant dailės priemones. Todėl dailės terapija gali būti naudinga žmonėms, kuriems sunku reikšti savo mintis ir jausmus žodžiais.
Kučinskienė (2006) nurodo pagrindinius dailės terapijos principus:
1. Laisvumas t.y. laisvas temų ir vaizdavimo būdų pasirinkimas, psichologas nenurodo „ receptų“;
2. Spontaniškumas – klientas turi būti toks, koks jis yra, laisvas nuo savikontrolės, refleksijos.
Autorė nurodo dailės terapijos tikslus:
1. Atkurti adekvačią „ aš“ funkciją;
2. Padėti vaizdiniais – simboliais įsisąmoninti ir interpretuoti savo išgyvenimus;
3. Plėtoti kūrybiškumą, spontaniškumą, originalumą, paslankumą.
Santykis tarp terapeuto ir kliento yra labai svarbus, tačiau dailės terapija skiriasi nuo kitų psichoterapijos rūšių, mat čia akcentuojamas ryšys ne tik tarp psichologo ir kliento, bet tarp terapeuto, kliento ir sukurto vaizdinio. Atsiranda trečias psichoterapinės erdvės dėmuo – piešinys ( Kučinskienė, 2006).
Pasak autorės, tradicinėmis psichoterapijos formomis „psichoterapinė erdvė“ apima kliento ir psichologo tarpusavio santykių dinamiką bei žodinį ir nežodinį bendravimą. Taikant dailės terapiją šioje erdvėje atsiranda dar vienas svarbus ir reikšmingas elementas – kliento meninė produkcija. Čia „psichoterapinė erdvė“ – tai ypatinga aplinka, kurioje egzistuoja santykiai tarp psichoterapeuto ir kliento bei judviejų santykis su menine produkcija.
Pasak Leliūgienės (2002), dailės terapijos užsiėmimo metu sukuriama saugi atmosfera, padedanti įveikti gynybą ir pakoreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Pats kūrybinis procesas turi terapinį poveikį, o dailės kalba įgalina spontaniškai, be proto kontrolės išreikšti save ir savo išgyvenimus meninės metaforos, simbolio, vaizdinių forma.
Dailės terapija būtų veiksminga, iš pradžių turi būti sukurta klientui .palanki aplinka, kurioje jis galėtų reikšti jausmus ir mintis. Dažnai žmogus negali rasti žodžių savo emocinei būsenai nusakyti, o piešdamas, t.y. kurdamas kokius nors vaizdinius, jis gali savo jausmams suteikti formą. Tai gali būti veiksminga traumos atveju, žmonėms su protine negalia ar sergantiems autizmu. Psichikos ligoniai dažnai sunkiai bendrauja. Kalbėdami apie skaudžius įvykius, sukrėtusius jų gyvenimus, jie dar kartą patiria išgąstį, baimę, nerimą. Kai kurie net bijo prisiminti, kas įvyko. Nemokėdami dalyti rūpesčiais, psichikos ligoniai dar kartą klimpsta į dar didesnę neviltį. Visi šie išgyvenimai nustumiami į pasąmonę. Todėl labai svarbus išreikšti jausmus sau priimtinu būdu. Piešiant daug lengviau išsakyti tai, kas slegia, nei tą pačią informaciją perteikti žodžiais.
Dailės terapija gali būti veiksminga tiems, kurie svaiginasi. Alkoholis ir narkotikai dažnai vartojami norint užblokuoti jausmus. Dailės terapija nukreipta į jausmus, todėl ji gali būti veiksminga ir gydant narkomanus bei alkoholikus. Psichologai naudojasi dailės terapija ir su narkomanų bei alkoholikų vaikais (Kučinskienė, 2006).
Dalley (2004), Leliūgienės (2002) teigimu, meno terapija yra gimusi kaip psichoterapijos metodas. Iš pradžių ji buvo susijusi su psichoanalize. S. Freudo teiginys, kad giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais, taikliai atspindėjo vieną pagrindinių dailės terapijos nuostatų. Dailės terapija pagrįsta projekcija – įvairiomis priemonėmis sukurti vaizdiniai atspindi pasąmoninius procesus, tarp jų baimes bei vidinius konfliktus.
C. G. Jungas teigia, kad meno priemone išreikštas simbolis turi ryšį su vidiniu žmogaus gyvenimu. Šie simboliai nėra pažinūs tiesiogiai ir neretai apskritai sunkiai apibūdinami ir paaiškinami, nes yra labai individualūs, susiję su asmeniniu patyrimu, giliai paslėptais ir nesuvoktais žmogaus poreikiais, norais ir jausmais.
Dalley (2004) išskiria specifinius dailės terapijos bruožus ir būdus, kurie gali prisidėti prie psichoterapijos proceso.
1. Dailės terapijos metu sukurti darbai gali būti pateikti konkrečia forma, ir juos visi gali pamatyti. Svarbu ne tik tai, kas pavaizduota, bet ir kaip pavaizduota, bei kaip apie tai, kas pavaizduota, kalbama. Iš piešinio sužinome apie kliento psichikos būseną ir tai, kaip jis interpretuoja savo gyvenimo situaciją ir tuo metu jam svarbius žmones. Paveikslų seka dažnai gali vaizdžiai atskleisti ilgainiui konkrečius požiūrius bei santykius.
2. Paveikslai kuriami konkrečiam asmeniui arba asmenų grupei. Be kliento žinios arba leidimo rodyti paveikslus kitiems žmonėms. Jam priklauso teisę spręsti, ar juos išsaugoti, ar sunaikinti. Galimybė sunaikinti dailės terapijos metu sukurtą kūrinį, taigi ir pamiršti jį, yra labai svarbi ypatybė, mat kartais paveikslo sunaikinimas ir tai, kaip jis sunaikinamas, terapijoje esti teigiamas dalykas.
3. Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvo praeityje. Klientas gali atsigręžti į nutrūkusius santykius ir pabendrauti su kuo nors, su kuo jis nebepalaiko ryšių. Jis gali atkurti nemalonią trikdančią situaciją. Veiksminga yra piešiant pasiūlyti kalbėti. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą.
4. Tai gali padėti klientui saugiais vaizdais išreikšti tai, kas jį baugina, pavyzdžiui, būti uždaroje patalpoje. Jis gali kalbėti, tarsiu būtų patekęs į tokią situaciją ir išreikšti savo emocijas. Galima paraginti pacientą sugalvoti naują dar labiau jaudinančią scenų variantų. Šitaip jis gali daugiau sužinoti apie jam baimę keliančius dalykus ir , atkartojęs juo piešinyje, nebe taip jų bijoti.
klientas bent jau vaizduotėje gali leisti sau malonumą atlikti nepriimtinus arba draudžiamus veiksmus, pavyzdžiui, apsikabinti su tuo, kuris yra nepasiekiamas. Tai gali būti slapti arba nuslopinti bei išstumti motyvai, kurie, iš dalies išreikšti, ga.lėtų būti asmenybės geriau asimiliuojami.
5. Niekuo nerizikuojant galima popieriuje būti neprotingiems ir neslėpti psichotiškumo. Visiškai priimtina piešti visiškas nesąmones, būti kvailiems, juokingiems, suvaikėti, plepėti nesuvokiamus paistalus, teplioti visiškai chaotiškas terliones ir atpalaiduoti savo vaizduotę. Taip išliedamas per dailės priemones žmogus gali išlikti sveikas.
6. Beveik visą, kas išreiškiamą per dailės terapiją, būtų galima priskirti metaforai.
7. Piešiniai gali kelti užuominų ne apie tai, kas buvo arba yra, bet apie tai, kas galėtų būti, pavyzdžiui, gręsianti nelaimė.1.3. Dailės terapijos praktinis taikymas
Kočiūnas (1999) teigia, kad dailės terapijos kryptys remiasi atitinkamais psichologijos ir psichoterapijos modeliais. Krypties pobūdį lemia teorija, kuria remiasi psichologas bei tai, su kokia klientų grupe jis dirba. Egzistuoja skirtingos dailės terapijos metodikos dirbant su asmenimis, kurie turi emocinių, psichikos, elgesio, fizinių ir pažintinių sutrikimų. Dailės terapijos raidoje galima išskirti keletą svarbiausių krypčių: psichoanalitinė, humanistinė, geštalt, adaptacinė, pažintinė, elgesio.
Trumpai susipažinkime su šiomis terapijos kryptimis (pagal Leliūgienę, 2002):

Psichoanalitinė. Šios krypties atstovai teigia, kad piešinys gali išreikšti ne tik aktualius, emocinius išgyvenimus, bet ir priminti traumas, išgyventas vaikystėje. Tai, kas dabar iškyla iš praeities, yra ne tik prabėgusios vaikystės atšvaitai, mintys, emociniai įspūdžiai, bet ir mūsų aktualių išgyvenimų dalis. Piešiniu klientas komentuoja kylančius įvaizdžius ir formas, padeda psichologui suprati paslaptingą linijos, spalvos ir formos konfigūraciją. Netgi tada, kai pateikiamas universalus simbolis, psichologas yra linkęs susilaikyti nuo sprendimų tol, kol autoriai neinterpretuoja žodžiu. Psichologai stengiasi neinterpretuoti simbolių, o padeda dalyviams patiems suvokti jų prasmę, per meninę kūrybą sukuria pasitikėjimo atmosferą, skatina laisvas asociacijas. Čia yra svarbus pats procesas ir psichiniai kūrėjo gyvenimo ypatumai, kuriuos leidžia atskleisti galutinis kūrybos produktas. Reikia leisti klientui spontaniškai reikšti vidinius išgyvenimus ir nesijaudinti dėl kūrinių meninio lygio. Laisvas piešimas skatina rodyti daugiau asmeninės iniciatyvos.

Piešiniai turi latentinį ir vaizdinį simbolinį turinį, kuris dažnai atspindi pasąmonės procesus. Psichologo pagalba latentinis turinys gali būti tikslingai ieškomas ir atpažįstamas. Tai leidžia suprasti ir kartais susitaikyti su praeities potyriais, žmonėmis iš praeities, su savo buvusiu ir dabartiniu „aš“.
Humanistinė. Ši dailės terapija naudojama tiek skatinti asmenybės raidą, tiek skleisti kūrybinius gebėjimus. Dirbama individualiai ir grupėmis. Jos tikslas – pasiekti tokį savęs suvokimo lygį, kuris patenkintų psichologą ir klientą.
Geštalterapija. Jos tikslas – padėti žmonėms įgyti asmenybės vientisumą. Ji remiais daugiausia emociniais išgyvenimais. Vadovas yra daugiau skatintojas. Jis skatina klientus išgyventi dabartį ir visiškai išreikšti tai, ką jie jaučia. Svarbu, kaip klientai patys vertina savo kūrinius šios pakraipos grupės pereina keltą stadijų. Ankstyvojoje skatinamas asmenybės tapatumo radimo procesas piešiant ir lipdant. Dalyviams pateikiamos paprastos ir nesukeliančios nerimo užduotys. Čia darbas būna individualus. Baigęs darbą, žmogus mėgina išsakyti savo jausmus. Tai suteikia galimybę pasireikšti užblokuotoms emocijoms. Vėlesnėje stadijoje grupės dalyviai gauna užduotį išsirinkti po partnerį, kurį norėtų geriau pažinti. Poros naudoja meninę kūrybą. Kitas tarpasmeninių santykių aiškinimosi būdas – lipdymas. Paslėptus konfliktus atskleidžia portretų piešimas. Šia terapija žmonės mokomi padėti sau, vertinti save kaip turinčius kūrybinių galių. Kūrybos procesui spartinti yra naudojama muzika, kvėpavimo pratimai.
Pasak Kočiūno (1999), skirtingi požiūriai papildo supratimą apie tai, kaip menas gali sumažinti skausmą ir baimes; profesionalai gali kūryba skatinti vaiko raidą bei harmonizuoti psichofizinę būseną. Tapymo procesas tampa terapiniu, kai padeda atskleisti piešinio autoriaus išgyvenimus, vidinius konfliktus, paslėptus jausmus, asmenybės vystimosi etapus, pozityvaus keitimosi potencijas, leidžia suvokti jas pačiam piešinio autoriui ir padeda jam keistis asmenybiškai pozityvia linkme.
Dauguma dailės terapijos krypčių, labai daug dėmesio skyrusių grupės narių aktyvumui, įsitraukimui į meninės saviraiškos procesą, piešimo metu kylančių pojūčių ir jausmų aptarimui, remiasi humanistinės psichoterapijos mokyklos pažiūromis (Leliūgienę, 2002).
Dall.ey (2004) teigia, kad dailės terapijos specialistas pirmiausia turi nuspręsti, koks bus terapijos pobūdis: ar ji bus direktyvi ar nedirektyvi. Užsiėmimų rezultatas yra tiesiogiai susijęs su tiksliu ir kruopščiu planavimu. Iš dalies tai lemia pirmoji dailės terapijos pakopa. Tada kai žmogus padeda lieti dažus ant popieriaus.
Pasak autorės, laisvą piešimą galima apibūdinti kaip nedirektyvų metodą, labiausiai tinkantį dirbant su tokiais vaikais, kurie vengia ir nenori tiesioginio verbalinio kontakto. Vaikai, kurie yra emociškai pažeisti ir dažnai patiria atstūmimą, yra panašūs į tuos vaikus, kurie nuo kūdikystės nepatyrė motiniško artumo. Jų raida yra pažeista, labai išvystyti gynybos mechanizmai, būdingi ribinei asmenybei, jie jaučia nuolatinį, nenugalimą nerimą. Atstumtiems vaikams sunku simboliškai mąstyti, o tai rodo, kad jų mąstymas sulėtėjęs, bet tai ugdoma piešiant.
Šiandien dailės terapijos metodai ar darbo aspektai yra taikomi ugdymo įstaigose, prevencinėse programose, šiais metodais vis dažniau naudojasi ugdytojai, pedagogai, socialiniai darbuotojai, psichologai ir kt. (Brazauskaitė, 2004).
Ugdytojas, socialinis darbuotojas, psichologas:
1. Padės vaikui išgyventi jam rūpimas būsenas ir geriau suvokti jas:
a) sukurdamas saugią, nevaržančią aplinką meninei vaiko saviraiškai;
b) sudarydamas sąlygas spontaniškai vaikui kūrybingai reikštis;
c) laikydamasis nedirektyvios pozicijos;
d) aptardamas vaiko kūrinėlį.
2. Atvers naujas ugdymo bei ugdymo galimybes:
a) tikėdamas, kad bet koks vaikas, nors ir labai neįgalus, turi saviraiškos ir kūrybos poreikį pagal asmenines galimybes;
b) suvokdamas, kad priemonės saviraiškai – nebūtinai specialūs, bet kasdieniniai daiktai; saviraiškos vieta – nebūtinai klasė, grupė, bet ir kiemas ar kita netikėta erdvė, padedanti išreikšti saviraiškos idėją.
3. Padės kuo tiksliau išreikšti vaiko keliamas idėjas, siekdamas, kad aplinka ir priemonės būtų kuo geriau pritaikytos jo poreikiams.
4. Sugebės tiksliau formuoti užduotis ir individualiąsias mokymo programas tiek normalios raidos vaikams, tiek specialiųjų poreikių turintiems:
a) susipažinęs (-usi) su normalios vaiko piešinio raidos dėsningumais,
b) susipažinęs (-usi) su amžiaus tarpsnių elgesio bei pažinimo motyvais.

Kūrybinis procesas gali būti taikomas stiprinant silpnąsias vaiko puses:
• Kūrybiniame procese spontaniškai galima reikšti ir įsisąmoninti negatyvius išgyvenimus bei jausmus.
• Kūrybiniame procese neįgalus vaikas gali jaustis lygiaverčiu, nes stiprinama savivoka bei mažinama įtampa, atsiradusi dėl jo neįgalumo.
• Kūrybiniame procese galima plėsti pažintines vaiko galimybes.
• Kūrybiniame procese galima modifikuoti nepageidaujamą, elgesį.
• Kūrybinis procesas gali daryti įtaką raidai esant jos sulėtėjimui.
Pasak Dalley (2004), dailės terapijos specialistai dirba savo kabinetuose, studijose arba ligoninėse, kur priklauso iš įvairių specialistų suburtai komandai. Jie gali dirbti individualiai arba su grupėmis, taikydami įvairius dailės terapijos metodus. Darbo sąlygos esti labai įvairios, nelygu darbo vieta, teorinės pažiūros, terapijos tikslai, žmonės, kuriems taikoma dailės terapija, darbo sąlygos, personalo bendradarbiavimas ir pan.
Pasak autorės, dailės terapijos užsiėmimai yra padalyti į dvi pakopas. Pirmoji apima tapymą arba kitokią kūrybinę veiklą, kurios metu ligoniai pradeda mąstyti, gilintis į save ir užsisklendžia, ir dėl to jaučiamas atskirumas ir susvetimėjimas. Paskui vyksta diskusijos, kurių metu daugiausia kalbama apie patį dailės darbo atlikimo procesą, ką pacientai tuo metu jaučia, kaip darbas atspindi jų išgyvenimus ir kaip iš viso vaizdų kūrimo procesas yra susijęs su konkretaus individo situacija. Taip dirbantis dailės terapijos specialistas pirmiausia turi nuspręsti, koks bus terapijos pobūdis. Kai kurie dailės terapijos specialistai dirba neduodami jokių nurodymų. Pasirinkti temą paliekama pačiam ligoniui, skatinant jį reikštis laisvai, nesivaržyti, kad ir ką rinktųsi. Tai tars.i per dailę išreiškiamų „laisvųjų asociacijų” būdas.
Dailės terapijos, dirbant su grupėmis, formos gali būti įvairios, bet visuomet, pasitelkus dailės darbą kaip akcentą, pasiekiama ryški ir veiksminga grupės dinamika. Projekcinėse dailės grupėse temos siūlomos siekiant sukurti bendrą struktūrą, kuriai kiekvienas grupės narys priskiria savo asmeninę reikšmę. Bendra tema skatina analizuoti ir save, ir grupę. Grupės yra savarankiškos, jeigu daugelis narių pripažįsta vienas kito indėlį. Grupės procesas yra labai veiksmingas, nes kiekvienas jos narys daugiau ar mažiau prie jo prisideda. Kartais juntamas regresas ir slopinimas, kai suaugę žmonės, susidūrę su galimybe piešti, susieja tai su vaikyste ir dažniausiai su nesėkmėmis dailės pamokose.
Geriau specializuota dailės terapijos forma yra darbas su šeima. Dailė yra pasitelkiama kaip bendravimo priemonė, teikianti nepaprastą galimybę stebėti, kaip šeima funkcionuoja ne tokioje formalioje situacijoje, kai mažiau priklauso nuo įsigalėjusių kontrolės mechanizmų bei elgesio šablonų. Žmogaus piešiniai parodo, kaip jis supranta šeimą – grupę žmonių, kuriuos sieja ne bendri simptomai arba prastas prisitaikymas, bet kurie tiesiog gyvena kartu kaip vienetas jau daug metų, – ir kaip tas žmogus suvokia savo vietą joje.
Dirbdami ir su pavieniais žmonėmis, ir su grupe, dailės terapijos specialistai yra ir šio proceso dalyviai, ir stebėtojai. Dirbdamas kartu ir aptardamas užsiėmimų metu sukurtus darbus, terapeutas turi padėti žmogui juos suprasti. Tai nėra tiesioginė analizė ar interpretacija, bet bendri asmens ir terapeuto siūlymai, kaip reikėtų aiškinti, ką reiškia pavaizduoti dalykai. Dailės formos vientisumas ir konkretumas yra aiškiai regimas terapeuto veiklos laukas, kuriame išryškėja tam tikri akivaizdūs pradiniai interpretacijos taškai. Tačiau interpretuoti reikėtų atsargiai, nes, nepaisant akivaizdžių tokio apčiuopiamo objekto pranašumų, meno formos yra kalbėjimas labai skirtingais lygmenimis, o tai paprastai padidina riziką suklysti arba klaidingai suprasti. Pavyzdžiui, juodą dėmę piešinio kampe galima klaidingai palaikyti blogio simboliu, nors ji galėjo atsirasti užtiškus dažų arba dėl menko įgudimo. Net ir labai patyrę dailės terapijos specialistai negali būti iki galo tikri, kad interpretuoja teisingai, jeigu pats klientas aktyviai į tai neįsitraukia ir nebendradarbiauja. Kadangi piešinys yra savitas, būdingas „dailininkui”, tai tik šis ir gali geriausiai perprasti jo reikšmę. Terapeutas dėl to turi pirma paprašyti kliento pamėginti paaiškinti piešinio turinį ir reikšmę, kuri paskui toliau analizuojama bendraujant su terapeutu ir galbūt jam interpretuojant (Dalley, 2004).
Dailės terapijos specialisto meistriškumas ir jo pastangų efektyvumas priklauso ne vien nuo gebėjimo įsiterpti ir padėti interpretuoti piešinį ar kitokį kūrinį. Labai svarbu ir terapeuto pasirinktos medžiagos. Tinkamų priemonių, iš kurių terapeutas gali rinktis ir kurios turi ypatingų terapinių savybių, yra daug: tai gali būti dažai, molis, smėlis, pieštukai, koliažas. Šių medžiagų įvairiapusiškumas teikia begalę galimybių, o pasirinkimą lemia tai, kas yra klientas, kokią terapijos stadiją pavyko pasiekti ir kokius pagrindinius sunkumus reikia padėti įveikti. Taigi viskas turi būti iš anksto kruopščiai suplanuota ir apgalvota (Gural, 2003).
Užsiėmimo rezultatas yra tiesiogiai susijęs su tiksliu ir kruopščiu planavimu. Iš dalies jį lemia pirmoji dailės terapijos pakopa. Tai toji akimirka, kai terapeutui paaiškinus žmogus pradeda lieti dažus ant popieriaus. Terapiniu požiūriu tai nepaprastai svarbu, nes kiekvienas ženklas yra nepakartojamas, asmeniškas atsidavimas tuščiam popieriaus lapui.
Brazauskaitės (2004) teigia, kad gydant visada lemiamą reikšmę turi terapeuto ir kliento ryšys. Dailė padeda šiam ryšiui užsimegzti ir rutuliotis. Šių santykių tikslas yra kurti meną, tačiau tarp paciento ir terapeuto užsimezgę stiprūs jausmai dažniausiai yra susiję su perkėlimu. Tai tas atvejis, kai pacientas perkelia į. terapeutą stiprius, dažnai infantilius dar vaikystės patirties arba ankstyvų santykių suformuotus jausmus. Perkėlimas yra esminė visų psichoterapinių santykių dalis ir ypač svarbus atskleidžiant ankstyvąją istoriją ir patirtį, kurias savo ruožtu galima susieti su šių dienų aplinkybėmis.
Perkėlimas yra pagrindinis psichoanalizės „įrankis“, o dailės terapeuto pagrindinė poveikio priemonė yra dailė, tačiau ir dailės terapijos santykiuose perkėlimo reiškinys egzistuoja ir daro stiprią įtaką. Dailės terapeutas turi orientuotis į kūrybiškumą, pirmiausia pasireiškiantį simbolių ir vaizdų lygmeniu. Taigi perkėlimo santykius dailės terapijoje pakeičia vaizdai ir laisvos asociacijos, dėl kurių ligonis ima aiškiau suvokti savo konfliktų ištakas, galinčias siekti labai ankstyvus santykius šeimoje.
Leliūgienė, Klemkaitė (2004) išskiria meno terapijos užsiėmimų specifiką:
• Vieninteliai prieinami;
• Veiksmingi;
• Produktyvūs;
• Teikia teigiamų emocijų;
• Natūrali neverbalinė komunikacija;
• Individualybės ugdymas;
• Kūrybinė saviraiška;
• Vaizduotės ugdymas;
• Pagalba surandant ir įveikiant psichologines problemas; parama išgyvenant stiprius emocinius sukrėtimus, padeda spręsti kai kurias specifines psichologines problemas; savivertės kėlimas; bendravimo, santykių problemų sprendimas ir kt.;
• Veiksminga prevencija;
• Natūraliais būdais stiprina dvasinę sveikatą;
• Atitinka dabartinį požiūrį į ugdymą ir sveikatą.

Lebedeva (2003) pateikia keletą piešinių ir jų figūrų interpretacijų. Pasak jos, kairė piešinio pusė – praeitis, dešinė – ateitis, centras – dabartis. Pavyzdžiui, kai užpildytas apatinis dešinysis piešinio kampas – žmogus išgyvena emocinę seksualinę pilnatvę, jie tas kampas tuščias – žmogus gali jausti emocijų trūkumą. Saulė piešiniuose gali reikšti autoritarinę figūrą, nuo kurios esame priklausomi, tai gali būti santykis su tėvais arba vadovu, taip pat gali būti Dievas. Kvadratas – figūra, simbolis, kuris gali reikšti siekį įgauti stabilumo. Kai žmonės pasirenka kvadratą. Tas stabilumas gali būti ne tik progresyvus, bet ir regresyvus. Apskritimas – pasąmonintas noras save nuraminti, apsaugoti, išgelbėti, vaikai visada piešia apskritimus. Geltona spalva siejama su energija, žalia – su apsauga, gyvybe, oranžinė – su agresyviais jausmais, rožinė su – švelnumu, moteriškumu, violetinė – su emociniu nuovargiu, žmogus tarsi sako: „Man reikia pailsėti“, žydra – su švara, palaikymu. Gėlė gali simbolizuoti reprodukciją, savęs pratęsimą. Gėlių gausa gali būti noras nuspalvinti pasaulį, matyti grožį. Šulinys gali reikšti tai, ką reikia pasiekti, pasisemti. Fontanas – trykšta pats, bet ji sunku paimti. Šešėlis gali reikšti, kad žmogui reikia psichologinės pagalbos. Kalnas piešinyje gali reikšti sunkumus ir t.t.
Taigi, dailės terapija tai natūralus žmogaus noras neklausyti to, ko nenori girdėti, daro vizualinį klausymosi būdą, ypač svarbų. Dailės terapija leidžia geriau pažinti save ir kitus. Dailės terapijos priemonių ypatybės tiesiogiai susijusios su kliento emocijomis.2. Piešinys
2.1.Piešinys vaiko gyvenime
Kūryba, kūrybiniai gebėjimai bei išgyvenimai išskiria žmogų iš kitų būtybių. Žmonijos kultūros istorija siekia priešistorinius laikus, o žmogaus kūrybingumo prigimtį galime stebėti nuo ankstyvųjų jo gyvenimo dienų (Anglickis, 2006).
Meno kūriniai – poezija, muzika, vizualinis menas – tai mąstančio, lyginančio, darančio išvadas žmogaus pokalbis su savimi ir aplinka. Kūrybos raiška galima apibendrinti mintis, stebėti ir analizuoti savo vidinį pasaulį.
Tačiau kiekvienas suaugęs, save vadinantis brandžiu žmogumi, kūrė jau vaikystėje, bet dažniausiai yra visiškai pamiršęs ankstyvuosius žaidimus, piešinius, tuometinius suvokimus ir išgyvenimus.
Labai svarbu žiūrėti į vaiką kaip į žmogų, nes jis nuo pat pradžių turi visus intensyvius žmogui būdingus jausmus, nors jo ryšys su pasaulių dar tik prasideda.
Vaikai apytiksliai devyniolikos mėnesių pradeda piešti. Jeigu šalia vaiko bus popierius ir pieštukai, jis pieš. O jeigu šių ar panašių priemonių nėra, vaikas pirštu vedžios ant bet kokio šalia esančio paviršiaus (pvz., smėlio, dulkių, ant rasoto stiklo ir pan.). Vaikams atsiveria naujas pažinimo pasaulis, pilnas atradimų bei paslapčių. Tai bus nuostabi kelionė, kuri įtrauks kartu ir mąstymą, ir vaizduotę, ir kūno patyrimą. Šios kelionės spalvos keisis, keičiantis vaiko amžiui, vaikas gyvens vis nauja, nepakartojama patirtimi (Anglickis, 2006).
Vaikystės meninė saviraiška, piešimas – tai prigimtiniai pasaulio pažinimo būdai. Vaikų kūryba atspindi įvairius brandos aspektus. Žaidžiant, piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Piešimas – viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Normaliai augantis vaikas pradeda piešti savarankiškai, spontaniškai, jo nereikia specialiai to mokyti. Vaikų piešiniai rutuliojasi lėtai, protrūkiais, kartais jie regresuoja į ankstesnįjį etapą. Todėl ikimokyklinuko ir pradinuko saviraiška turėtų būti nagrinėjama labiau kaip pažinimo būdas ir atspindys, o ne tik kaip estetinių gebėjimų sritis. Stebint vaikus nuo pat gimimo galima pastebėti jo brandą (Vaikų raidos sutrikimai, 2003).2.2. Piešinio pokyčiai įvairiuose raidos etapuose
Dalley (2004) teigimu, dirbant su vaiku turi rūpėti kūrybinis procesas. Dirbant su mažais vaikais, pirmiausia gali iškilti klausimas, kaip padėti vaikui suvokti, kokių įgūdžių reikia, norint padaryti ką nors reiškiančius ženklus – turinčius reikšmę pirmiausią ir svarbiausią vaikui. Nepaprastai svarbu suprasti raidos procesus, kurių metu šie įgūdžiai įgyjami.
Meninis procesas apibūdinamas tokiais etapais (Vaikų raidos sutrikimai, 2003):
1. Atsitiktinės žymės: patys pirmieji kūdikių grafiniai ženklai, pastebėti atliekant eksperimentus. Juos vaikas atlieka rankomis mosuodamas ore, laikydamas daiktus (kreidelė, pieštukas, barškutis), kai pirštus kiša į dažus bei trintą maistą.
2. Nekontroliuojama keverzonė: toliau plečiama kinestetinė patirtis. Pasitaiko, kad vaikas stengiasi tyrinėti save. Šiuos bandymus dažnai lydi vaiko čiauškėjimas.
3. Kontroliuojama keverzonė: vaikas atpažįsta savo ryšį su abstrakčiais ženklais ant popieriaus. Linijos ir spalvos vaikui tampa reikšmingos, jos dažnai kartojamos ir lengvai keičiamos. Šiame etape vaikas itin smalsus, jam būdinga tyrinėjimo formų įvairovė. Šios stadijos bruožas – keverzonių įvardijimas. Piešimą lydi žodžiai. Šis etapas pasiekia viršūnę, kai atsiranda atpažįstami kontūrai (apskritimai, saulės).
4. Ikischeminis piešinys: vaikas daro akivaizdžią pažangą. Jis įsisąmonina save kaip pasaulio centrą. Pastebimos pirmosios pastangos vaizduoti žmonių figūras (galvakojai), namus, medžius. Spalva yra mažiau svarbi. Dabar dėmesio centras yra forma. Dar nenustatomi erdviniai santykiai. Vaikas dar nepasiruošęs skaityti. Patirtis savaime yra mokytoja. Augant sąmoningumui, vis daugiau detalių galime matyti ir vaiko paveiksle. Ryškėja kūrybos individualumas.
5. Scheminis piešinys: vaiko meninė kūryba labai individualizuota ir liudija jo „sutvarkytą” pasaulį. Kai jis nukrypsta nuo savo įprastos schemos, atsiranda plastinės raiškos įvairovė: nauji spalvų deriniai, kompozicijos netikėtumai, dekoratyviniai elementai ir kt. Svarbūs erdvės santykiai pažymint pagrindo ir dangaus linijas. Spalvos artimos objektams. Atsirandant schemai, vaikas pereina nuo egocentrinio elgesio prie socialinio bendrumo pajutimo.
6. Piešinių realizmas: išryškėja akivaizdžios įtakos. Didesnis dėmesys skiriamas detalėms, realistinėms interpretacijoms, įvairiai vartojamos spalvos, daugėja dekoratyvinių elementų įvairiuose projektuose. Dingsta dangaus linija. Dangus virsta oru. Dabar vaikui daug svarbesnė draugų, o ne artimųjų nuomonė apie jo darbą.
7. Pseudonatūralistinis piešinys. Susikoncentruojama į natūralią aplinką. Didesnis dėmesys rodomas proporcijoms, perspektyvai, spalvų variacijoms, detalėms ir lyties charakteristikoms.

Brohmann (2007) teigia, kad vaikams reikia leisti darbuotis patiems, nenurodinėjant ką piešti, jei jų dėmesio netrikdo pernelyg didelis pašalinis triukšmas, visų vaikų piešiniuose galima pastebėti tuos pačius raidos etapus.
Pasak autorės, viskas prasideda nuo bakstelėjimų, kai plačiai užsimojus ranka ant popieriaus telieka nedidelis brūkšnelis.
Paskui vaikas ima piešti vis ilgiau neatitraukdamas rankos, ir po visą popieriaus lapą pasklinda įvairios formos, vadinamieji braižiniai arba raitiniai. Taip jie vadinami, kad juose neįmanoma rasti nei pradžios, nei galo, nei viršaus, nei apačios. Nenutrūkstami brūkšniai skrieja per popierių. Šie ankstyvieji pusantrų metų vaikų piešiniai lengvi, ritmiški ir žavūs.
Minėtoji stadija toliau šakojais į dvi dalis.
1. Iš daugybės visaip besiraitančių braižinių išsiskiria kažkas panašaus į spiralę. Ji pamažu virsta uždara apvalia galvos forma su ryškiu tašku viduryje. Tai įvyksta vaikui sulaukus maždaug trejų metų ir yra viena iš vadinamųjų „aš“ formų, kai vaikas ima kreiptis į save žodžiu „aš“. Iš šios galvos kaip ilgos jutimų galūnės į visas puses šakojasi brūkšniai. Kartais šios linijos užlinksta į vieną pusę lyg kokų pėdos. Tokią formą vadiname “bėgančiąja galva“.

Piešinys atrodo vis dar toks pat skriejantis, kol, iš brūkšnių t.elieka horizontalios ir vertikalios linijos. Tai iš galvos išeinančių rankų ir kojų pradžia. Vėliau pridedamas kūnas – nedidelis priedas didžiulei galvai, o rankos iš galvos perkeliamos į kūną. Laikui bėgant galva mažės, centrinę vietą užleisdama kūnui. Rankos u kojomis vis dar neryškios, bet kryptys aukštyn ir žemyn aiški.
Iš apvalių ir tiesių linijų ima rastis žmogus. Tai įvyksta tarp pustrečių ir penkerių metų. Tuo pat metu atsiranda „namas“ ir daugybė visiškai vienodų „ritmiškai besikartojančių formų“.
2. Antroji braižinių kryptis – daugybė maždaug toje pat vietoje vaiko energingai braukomų brūkšnių. Kažkuriuo momentu piešinys atrodo panašus į skriejantį gulsčią rąsto formos kūną. Skersai jo pribraižoma tokių pat ryškių brūkšnių, o viršuje – apvali, į spiralę panaši galva. Pamažu kūno padėtis vis labiau vertikalėja, iš daugybės skersų brūkšnių lieka vienas, turintis rankų formą ir palaikantys pusiausvyra. Figūros apačioje dažnai nupiešiamos kojos. Ši figūra vadinamam „medžio žmogumi, jos ypač ryški vertikalioji dalis. Vaikui panorėjus atsiranda žmogus. Tuo pačiu metu išsirutulioja ir „bėgančioji galva“.

Šios krypties „aš“ forma, taip pat atsirandanti trejų metų amžiuje, yra supaprastintas, panašus į kryžių „medžio žmogus“. Tik trejų metų vaikas gali nupiešti du aiškiai susikertančius brūkšnius. Vėliau aplink kryžių kartais apibrėžiamas apskritimas.

Sulaukus penkerių, ypač išryškinamos rankos ir kojos, o didelės pėdos remiasi stipriai į pabrėžiamą žemę. Išmargindamas visą popieriaus lapą, vaikas ima piešti pasaulį, panašų į tą, kuris jį supa.3. Rizikos grupės vaikai
3.1. Rizikos grupės vaikų samprata
Rizikos grupei priklausantys vaikai – tai delinkventiniai ir devintiniai vaikai; vaikai gyvenantys sunkiomis materialinėmis sąlygomis arba socialiai apleisti vaikai; vaikai, gyvenantys šeimose, kur vienas arba abu tėvai girtauja ar priklauso nuo narkotikų. Rizikos grupės vaikai, gyvenantys šeimose, kur vienas arba abu tėvai turi priklausomybę nuo alkoholio ar narkotikų, įgauna specifinių bruožų (Leliūgienė, Klemkaitė, 2004).
Šiuo metu Lietuvoje yra daug ir įvairių prevencinių programų, skirtų darbui su rizikos grupės vaikais. Programas vykdantys darbuotojai pastebi, kad dėl savo uždarumo ne visi vaikai gali pasinaudoti jiems siūloma pagalba.
Vaikai yra uždari, neigia problemą, nepatiklūs, pilni baimės, labai pažeisti. Dėl savo socialinio uždarumo jie nesugeba priimti jiems siūlomos pagalbos. Tačiau yra ne tik socialiai uždarų vaikų, bet ir patyrę fizinį bei psichologinį smurtą. Todėl įprastas verbalinis kontaktas yra beveik neįmanomas ar visai nesėkmingas. Taigi egzistuoja atstumtų ir uždarų vaikų problema, ji Lietuvoje labai aktuali ir reikia rasti jos sprendimo būdus.
Norėdami išsiaiškinti socialiai uždarų vaikų problemos esmę, rasti adekvačius jos sprendimo būdus, bus vartojama „sveikos“ ir „nesveikos“ šeimos sąvokos. Šiame kontekste yra korektiškos sąvokos, jei sveikatą traktuosime kaip visumą, integruojančią fizinį, psichologinį, socialinį, dvasinį aspektus. Šie žmogaus aspektai veikia vienas kitą, o vieno iš jų pakitimas ar pagerėjimas daro poveikį ir kitiems.
Sveika šeima – tai šeima, kuri sėkmingai padeda vaikui tobulėti ir sudaro sąlygas normaliai vaiko psichosocialinei raidai (Chomentauskas, 1996).
Nesveika šeima – šeima, kurioje girtaujama, vartojami narkotikai; atsidūrus krizinėje situacijoje šeima (Plužek, 1996).
„Sveikos“ ir „nesveikos“ šeimos bruožai, padeda suprasti, kokią įtaką abiejų šeimos tipų tėvai daro vaikų psichosocialinei raidai. Chomentauskas (1996) teigia, kad tėvai, kurie ištiktųjų myli, supranta ir priima tokius, kokie yra, užaugina laimingus ir draugiškus vaikus. Vaikai taip pat myli tėvus, gerai save vertina, pasitikimi savimi. Jie gana anksti pradeda įsisąmoninti, ką tėvai apie juos mano, kaip vertina ir priima. Priešingų rezultatų sulaukia tie tėvai, kurie atstumia, nuolat kritikuoja ir įžeidinėja savo vaikus. Tokiose šeimose paprastai užauga asocialūs, savimi nepasitikintys bei blogus įpročius turintys vaikai. Jų vaikai yra praradę viltį, kad kada nors bus mylimi ir reikalingi.
Subrendusių, kompetentingų vaikų tėvai palaiko gerus ryšius su vaikais, gerai suvokia savo elgesio pasekmes ir tinkamai bendrauja su jais. Tokie tėvai kontroliavo vaikų elgesį, tačiau gerbė jų nepriklausomybę, nuomonę ir aiškiai pateikdavo savo sprendimus bei reikalavo jų laikytis (Žukauskienė, 2007).
Pasak Leliūgienės (2002), tėvų kontrolė ir vaiko autonomijos pripažinimas, nepriklausomybės skatinimas visada turi teigiamą įtaką normaliai vaiko psichosocialinei raidai ir formuoja:
• Socializuotą ir nepriklausomą vaikų elgesį;
• Pasitikėjimą savimi;
• Altruizmą;
• Atsakomybę už savo elgesį;
• Draugiškumą;
• Mokėjimą bendrauti su kitais ir gerą mokymąsi.

Anot Plužek (1996), individualus gyvenimo stilius pradeda formuotis jau ankstyvojoje vaikystėje. Gera šeimos atmosfera laiduoja gerus ir šiltus santykius. Vaikams, augantiems tokioje šeimoje, paprastai būdingi šie bruožai: visuomeniškumas, džiaugsminga nuotaika, optimizmas, užuojauta kitiems žmonėms, saiko jausmas. Nesveikoje šeimos atmosferoje augantys vaikai turi daug negatyvių bruožų, jie priešiški, pavydūs, agresyvūs.
Apibendrinant galima sakyti, kad normaliai vaiko psichosocialinė raida labai priklauso nuo to, ar jį tėvai myli, ar yra švelnūs, ar priima jį tokį, koks jis yra. Didžia dalimi priklauso ir tai, kaip vaikas pats save vertina. Tad savęs vertinimas labai svarbus suaugusiųjų bendravimo su vaiku pobūdis.3.2. Pagrindiniai rizikos grupės vaikų bruožai
Daugelis tokių problemų kaip priklausomybė nuo alkoholio ar narkotikų neatsirado staiga, jų būta ir anksčiau. Tačiau keičiasi visuomenės požiūris ir šiandien „problema“, „nelaimė“ suvokiama kaip liga. Iš tiesų, priklausomybė – sunki liga, priklausomybė nuo alkoholio yra labai taikliai vadinama šeimos liga (Leliūgienės, 2002).
Pasak Woititiz (1999), yra daugybė vaikų, kurių gyvenimą žaloja tėvai, sergantys priklausomybe nuo alkoholio, ir kad tuos vaikus sunku atpažinti. Taip yra dėl kelių priežasčių – jie varžosi, nesupranta, kad priklausomybė nuo alkoholio yra liga, nemoka įvertinti nemalonios tikrovės, nei apsisaugoti nuo jos. Tėvų priklausomybė nuo alkoholio sukelia vaikams kančią, kuri pasireiškia neadekvačiu elgesiu. Bet visiems jiems yra būdingas savęs nuvertinimas.
Autorės teigimu, atstumti artimųjų ir draugų, vaikai vengia rodyti jausmus. Jiems gėda dėl netinkamo tėvų elgesio, jie nuolat jaučiasi kalti. Daugelis vaikų, gyvenančių nesveikose šeimose, yra socialiai uždari, turi psichologinių ir socialinės adaptacijos problemų. Atstumtas vaikas liek pasyvus, kai jam reikėtų supykti. Nuo užgniaužto pykčio sunegaluoja skrandis, apima depresija ar pasireiškia kiti simptomai. Be to šie vaikai patyria nerimą, o nerimaudami jaučiasi bejėgiai. Apie tai, ką jie jaučia, nedrįsta pasisakyti mokytojams, psichologams, nenori, kad pašaliniai ką nors žinotų. Viską jie laiko užsislėpę savyje.
Yra išskiriami nesveikų šeimų vaikų esminiai bruožai: dažniausiai jaučiasi kitokie, sunku atsipalaiduoti ir juokauti, negali susikaupti, labai impulsyvūs, arba labai atsakingi arba ne, sunkiai bendrauja, meluoja, rengdamiesi persistengia, vengia į namus kviestis draugų. Jie neieško alternatyvios veiklos ir nepajėgūs spręsti galimų padarinių, sunkiai siekia užsibrėžto tikslo, visą laiką ieško pateisinimų arba pritarimo.
Nissen (1997) aprašo nesveikos šeimos “paslaptis“. Jo manymu, sunkiausia šeimos nariams išmokti gyventi savo gyvenimą, užuot gyvenus pagal priklausomo nuo alkoholio asmens diktuojamas sąlygas. Daugelį metų jie buvo valdomi nepastovių geriančio žmogaus nuotaikų, buvo įbauginti, priversti meluoti ir niekad nedrįso prisipažinti, kas dedasi giliai jų širdyje. Jie baiminosi savo jausmų, baiminosi juos reikšti. Visų šeimos narių jausmai buvo užgniaužti. Neparodoma nei meilė, nei pyktis, nei džiaugsmas, nei sielvartas. Šeimos nariui, kurie jie mylėjo, jaučiama tik neapykanta ir panieka.
Pasak Bulotaitės, Gailienės, Sturlienės (1996), viską galima pasiekti patenkinus esminius vaiko poreikius: jis turi būti gerbiamas ir mylimas; jaustis psichologiškai saugus; vertinamas kitų; adekvačiai vertinti save. Kai realizuojami šie poreikiai skleidžiasi ir auga sveikas, harmoningas žmogus, kuris gyvendamas vadovaujasi bendrosiomis vertybėmis. Labai svarbu formuoti vaikų gebėjimą ir pasirengimą atsispirti socialiniam spaudimui, suvokti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali vėliau pripratinti prie alkoholio ar narkotikų, paskatinti įvairius elgesio nukrypimus, ligas ir kita.
Vaikams reikia padėti susigrąžinti prarastą vaikystę, užpildyti tas spragas, kurios dėl netinkamos tėvų priežiūros, dėl nepakankamai patirto motiniško artumo, atsirado vaiko psichosocialinėje raidoje.3.3. Dailės terapija rizikos grupės vaikams
Vaikams lankytis pas psichologą yra labai sunku, ypač socialiai uždariems vaikams. Jiems „nieko netrūksta“, „viskas yra gerai“, nors pagalba akivaizdžiai reikalinga. Tokiu atveju psichologas gali pasinaudoti dailės terapija, nes vaikui ji yra patraukli ir jie noriai ateina piešti.
Psichologai, kurie taiko dailės terapijos metodą, labai svarbu prisiminti, kad jų pagrindinė užduotis – sukurti saugią aplinką, kurioje vaikai galėtų atsiverti ir išsikalbėtų, sudominti atstumtus (socialiai uždarus) vaikus, kad jie ateitų į grupę ir motyvuoti vaiką gauti specialisto pagalbą.
Leliūgienė, M. Klemkaitė, J. (2004) pateikia piešimo etapus, kurie yra būdingi atstumtiems ir uždariems vaikams (žr. 1lentelė).
1lentelė

Piešimo etapai
Etapas Piešinio dinamika laike Vaiko elgesys su piešiniu
Pirmas Tamsus Piešinio nepriima suplėšo arba numeta į šalį.
Antras Šviesesnis Piešinį priima, piešiniu džiaugiasi, kalba tik apie piešinį, nesusiedamas jo su savimi
Trečias Šviesus Piešinį priima ir susieja su savo problema. Šiame etape vaikai sutinka kalbėti individualiai apie piešinį ir su juo susijusius prisiminimus bei skaudžius gyvenimo įvykius.
Ketvirtas Konkretus Piešinys dedikuojamas konkrečiam asmeniui; mamai, tėčiui, draugui ir pan.

Pirmas etapas – tamsūs piešiniai.

Šis etapas vaikams yra sunkiausias ir ilgiausias, bet geriausiai atspindi vaikų vidinę būseną: sumaištį, nerimą, baimę, nepasitenkinimą ir t.t.
Pasak Polukordienės (2003), menas, kaip viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę.
Šis etapas svarbus yra tuo, kad vaikai turi galimybę „išsipiešti“, t.y. sublimuoti visus negatyvius suvoktus ir nesuvoktus jausmus ir taip išsivaduoja iš slegiančios vidinės įtampos, kuri jiems kėlė baimę ir nerimą. Tai galima pamatyti iš vaikų elgesio, kaip jie piešia savo pirmuosius piešinius: labai skuba, ima kuo didesnį popieriaus lapą, dengia jį iš pradžių šviesiom paskui ryškiom, galiausiai tamsiom spalvom. Piešinys tada išeina niūrus ir „piktas“. Vaikai tada gali greitai suplėšyti arba suglamžyti ir skubėti imti kitą popieriaus lapą ir piešia toliau, tarsi nejausdami, kad „išsipiešę“ jie pasieks savo – gerą ir gražų piešinį, kuris atspindės jo vidinę harmoniją, ir, jau matydamas tokį piešinį, galės juo džiaugtis.
Per pirmuosius 3 užsiėmimus vaikai gali nupiešti daugiausia 5 – 9 piešinių. Po tokio “kūrybinio proceso” vaikai būna tarsi išsidūkę. Nors tikslas nėra dar pasiektas, tačiau neverbalinis elgesys byloja, kad jie jaučiasi geriau.

Antras etapas – šviesesni piešiniai.

Šviesesni vaikų piešiniai patvirtina tai, kas vyko pirmame etape. Subjektyvios pastabos apie vaikų neverbalinį elgesį, bylojantį apie vaiko pozytivius vaikų pokyčius, pasitvirtina tolesniais jų piešiniais antrame etape.
Šio etapo piešinius vaikai jau priima: rodo vadovui, draugams. Taip prasideda verbalinis bendravimas tarp grupės narių ir vadovo. Vaikai pradeda po truputį kalbėti, paprašo pagalbos arba pasisiūlo padėti. Šiame etape vaikai sutinka kalbėti apie piešinius su vadovu.
Šis etapas laiko atžvilgiu kiekvienam vaikui yra skirtingas (1 – 2 mėnesiai). Jis svarbus tuo, kad yra tarsi švelnus perėjimas, kuris vaiką išveda iš “nesuvokiamo” į “suvokiamą”. Vaikai šiems piešiniams sugalvoja pavadinimus, iš kurių taip pat galima spęsti apie jų problemas, nors dar labia iš tolo.
Kūrybinis procesas padeda išlaikyti psichologinį atstumą su konfliktiniu objektu. Iš pasąmonės iškylusios problemos, įgavusios simbolių formą, tampa ne tokios grėsmingos. Be to kūrybinis procesas padeda formuoti civilizuotą elgesį. Taigi šiame etape vaikai netiesiogiai pradeda kalbėti apie savo problemą.

Trečias etapas šviesūs piešiniai

Tai pats svarbiausias dailės terapijos etapas, keliais aspektais:
1. Būtent dabar vaikai pradeda įvardyti savo problemas ir daugiausia kalba apie tai, kas jiems yra skaudu.
2. Prisimena skaudžiausias savo gyvenimo įvy.kius ir išdrįsta apie juos kalbėti garsiai su vadovu per individualų piešinių aptarimą.
3. Piešinių aptarimo metu išryškėja įvairios problemos, susijusios su vaiku ir jo artimiausia aplinka – šeima. Tai atsiranda galimybė padėti ne tik vaikui, bet ir jo šeimai.
4. Šio etapo pabaigoje visi vaikai “atranda save” ir pradeda galvoti apie alternatyvią veiklą pagal savo gebėjimus, džiaugiasi savo pasiekimais, noriai dalyvauja saviraiškos darbų parodoje ir tuo didžiuojasi t.y. išauga savivertė.
5. Šiuo etapu surinkta medžiaga yra labai informatyvi ir ją galėtų naudotis visos institucijos, dirbančios su rizikos grupės vaikais, taip pat ji gali būti perduota į nuolatinę vaiko buvimo vietą: mokyklą, dienos centrus ir pan.

Ketvirtas etapas – konkretūs piešiniai

Šiame etape užsiėmimus vainikuoja vaikų pergalė, išreikšta piešiniais , dedikuojama konkrečiam asmeniui, dažniausiai tam, kurio nekentė.

Šiame etape ivaikai įgyja sveikos šeimos augančių vaikų bruožus:
• Laimingi (susiranda draugų, atskleidė savo kūrybiškumą);
• Draugiški (padeda vieni kitiems);
• Myli savo tėvus (konkrečius piešinius dedikuoja tėvams, kurių anksčiau “nekentė”);
• Gerai vertina save (atskleidė savo kūrybiškumą);
• Pasitiki savimi (dalyvauja parodose, dovanoja savo piešinius, su pasididžiavimu rodo juos savo draugams, pradeda lankyti įvairius būrelius);
• Gerai suvokia savo elgesį (nors dar labia sunkiai, vis dėlto priima sprendimą, prieš tai įvertinę situaciją);
• Altruistiški (prisimena, užjaučia sergančius vaikus);
• Moka bendrauti su kitais (įgyję pasitikėjimą savimi, vaikai džiaugiasi, kad pasikeitė jų santykiai mokykloje su draugais);
• Gerai mokosi (pradeda geriau mokytis);
• Džiaugsmingos nuotaikos (vaikų veiduose dažna šypsena).
Po ketvirto etapo būtina surengti vaikų saviraiškos darbų parodas ir į jas pakviesti vaikų tėvus ir draugus. Pakvietime reikia nurodyti tikslią datą, laiką ir vietą, kur vyks parodos atidarymas. Taip pat turi būti surašyti visų parodoje dalyvaujančių vaikų vardai ir pavardės. Tai leidžia vaikui pasijusti svarbiam, o tėvai gali kitaip pažvelgti į savo vaiką ir patirtį džiagsmą kartu su juo apžiūrėdami piešinius.

Taigi, asmenybe tampa avis labiau diferencijuota ir hierarchiškai organizuota atsiskleidžiant jai tam tikroje aplinkoje. Brendimas ir visuomenės aspektacijos kartu sukelia aštuonias gyvenimo krizes, kurias vaikas ar vyresnis asmuo turi įveikti. Kiekviena sprendžiama problema yra geriau matoma tam tikroje stadijoje, tačiau ne tokia ryški ji egzistuoja visą gyvenimą. Tam tikras vaiko elgesys priklauso nuo jo ankstesnio patyrimo, dabartinės situacijos, taip pat nuo kultūrinės aplinkos ir net visos visuomenės istorijos. Visi visuomenės lygiai, nuo tarptautinių ryšių bei nacionalinės politinės struktūros iki sąveikos šeimoje, veikia vaiko elgesį (Žukauskienė, 2007).
Išvados

1. Dailės terapiją galima apibrėžti kaip dailės ir kitų vaizdinių priemonių naudojimą gydant. Dailės terapija padeda žmogui suprasti savo vidinį pasaulį, kontroliuoti nemalonius jausmus, emocijas. Dailės terapija leidžia pasireikšti intensyviems jausmas
2. Kiekvieno dailės terapijos užsiėmimo rezultatai yra tiesiogiai susijęs su tiksliu ir kruopščiu planavimu. Iš dalies jį lemia pirmoji dailės terapijos pakopa. Tai toji akimirka, kai terapeutui paaiškinus žmogus pradeda lieti dažus ant popieriaus. Terapiniu požiūriu tai nepaprastai svarbu, nes kiekvienas ženklas yra nepakartojamas, asmeniškas atsidavimas tuščiam popieriaus lapui.
3. Praėjus kažkiek tai laiko nuo dailės terapijos pradžios pacientai pradeda jaustis tvirtesni, daugiau laiko praleidžia su bendraamžiais. Taip pat dailės terapijos metu padedama žmogui susitaikyti su savo problemomis.
4. Dailės terapijos metodas tinkamas ir efektyvus dirbant su atstumtais ir uždarais vaikais, priklausančiais rizikos grupei.

Literatūra

1. Anglickis, M. (2006). Gydymas menu – ar tai įmanoma? Sveikas žmogus. (2006, gruodis), p.1.6
2. Brazauskaitė, A. (2004). Vaikų dailės terapinis aspektas. Vilnius: Gimtasis žodis.
3. Bulotaitė, L., Gailienė, D., Sturlienė, N. (1996). Aš myliu kiekvieną vaiką. Vilnius: Valstybinis leidybos centras.
4. Chomentauskas, G. (1996). Praktinės psichologijos pagrindai. Vilnius: Žmogaus studijų centras.
5. Dalley, T. (2004). Dailė kaip terapija. Vilnius: Apostrofa.
6. Dapkutė, R. (2003). Kalba be žodžių : dailės kaip terapijos taikymo praktika. Vilnius: Menina.
7. Gural, J. (2003). Menas gydo vidinį pasaulį. Klaipėda. (2003, spalio 28), p. 5.
8. Kočiūnas, R. (1999).Grupinė psichoterapija Lietuvoje : teoriniai modeliai ir jų taikymas. Vilnius: Via Recta.
9. Kučinskienė, R. (2006). Dailės terapija. Vilnius: Kronta.
10. Leliūgienė, M. (2002). Dailės terapijos taikymo galimybės. Vilnius: Rafaelis.
11. Leliūgienė, M. Klemkaitė, J. (2004). Dailės terapija socialiniame darbe su vaikais. Vilnius: Spauda.
12. Nissen, J.F. (1997). Nematomas dramblys: alkoholis, alkoholizmas, alternatyvos. Vilnius: Kronta.
13. Plužek, Z. (1996). Pastoracinė psichologija. Vilnius: Amžius.
14. Polukordienė, O.K. (2003). Psichologinės krizės ir jų įveikimas. Vilnius: Heksagrama.
15. Psichologijos žodynas (1993). Vilnius: Mokslo enciklopedijų leidykla.
16. Vaikų raidos sutrikimai. (2003). Kaunas: Kauno vaiko raidos klinika „Lopšelis“.
17. Žukauskienė, R. (2007). Raidos psichologija. Vilnius: Margi raštai.
18. Woititiz, J.G. (1999). Suaugę alkoholikų vaikai. Kaunas: Dergeis.
19. Лебедева Л.Д. (2003). Практика арт-терапии: подходы, диагнoстика, система знаний.
> > СПб.Речъ.

Leave a Comment