Socialinės politikos pagrindų referatyvinė esėPILIETINĖ VISUOMENĖ IR NEVYRIAUSYBINIO SEKTORIAUS PLĖTRA
TREČIASIS SEKTORIUS“NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ STATUSAS IR FUNKCIONAVIMAS” Viešai vykstančiuose debatuose dažnai galima girdėti posakį “pilietinė visuomenė”. Tai gana tikslus angliškojo termino „civil society“ atitikmuo. Abiem atvejais, omenyje turima ta visuomenės veiklos dalis, kuri skiriasi struktūriškai nuo valstybės ir verslo įmonių, sukuriančių pagrindinę pasiūlos ekonomikoje dalį. Iš to ir kiti pavadinimai: „trečiasis sektorius”, „nevyriausybinis sektorius” ar sektorius organizacijų, siekiančių ne pelno. Šie terminai ne vienareikšmiai, bet artimi. Visų pirma, jie nurodo į draugijos ar fondo formos organizacijas. Daugelis autorių pasitelkia pavadinimą: “sektorius, dirbantis ne dėl pelno” ir apibrėžia jį kaip būrį organizacijų, turinčių penkis bendrus bruožus: 1) yra formalios, tai reiškia, įregistruotos kaip draugijos ar fondai; 2) organizaciniu požiūriu skiriasi nuo valstybės; 3) nesiekia pelno (formaliosios teisės požiūriu); 4) savarankiškos; 5) ženkliai savanoriškos.Nevyriausybinis sektorius aprėpia politines taip pat ir religines institucijas. Nevyriausybinės organizacijos yra didelė ekonomikos jėga, įdarbinusi 11,8 milijono darbuotojų. Vidutiniškai joms tenka 5 procentai visų darbo vietų ir per 12 procentų darbo vietų paslaugų sferoje. Be etatinių darbuotojų nevyriausybinis sektorius aprėpia savanorius, kurių veikla yra ekvivalentiška 4,7 milijonų darbuotojų. Akivaizdu, jog nevyriausybinis sektorius sparčiai auga. Trijų valstybių, iš kurių pavyko surinkti duomenis (JAV, Prancūzijos ir Vokietijos), nevyriausybiniame sektoriuje matyti 13 proc. vidutinis naujų darbo vietų neto augimas laikotarpiu tarp 1980 ir 1990 (www.knopc.lt)Tyrinėtuose kraštuose kone 75 procentai nevyriausybinių organizacijų išlaidų teko keturioms sritims: švietimui ir tyrimams, sveikatos apsaugos paslaugoms, socialinėms paslaugoms, kultūrai ir rekreacijai, nors atskirose valstybėse proporcijos buvo skirtingos. Japonijoje ir Jungtinėje Karalystėje daugiausia lėšų tenka švietimui, Vokietijoje ir JAV — sveikatai, Prancūzijoje ir Italijoje — socialinėms paslaugoms.Klasikinis nevyriausybinės organizacijos modelis numatė, kad ji daugiausiai finansuojama iš narių ir prijaučiančiųjų savanoriškų įnašų, bet ne biudžeto lėšų (arba mokesčių mokėtojų pinigų) ar paslaugų pardavimo rinkoje. Tačiau tikrovė nuo šio modelio yra toli. Kitaip sakant, šiuolaikinės nevyriausybinės organizacijos didelę savo pajamų dalį gauna varžydamosi su privačiomis įmonėmis ir valdžios institucijomis dėl vartotojų ir mokesčių mokėtojų pinigų. Skirtingų finansavimo šaltinių vaidmuo valstybėse skiriasi. Santykinai arčiausiai klasikinio modelio yra Jungtinės Valstijos, kur savanoriški ne rinkos įnašai sudaro 19 nevyriausybinių organizacijų pajamų, o biudžetinės lėšos — 30 procentų, o labiausiai nutolusi Vokietija (www.knopc.lt).
Apžvelgiant Lietuvą, reiktų pažymėti, kad Trečiasis sektorius, dar kitaip vadinamas Nevyriausybiniu ar Pelno nesiekiančiu, Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse susidūrė su žymiai rimtesnėmis kliūtimis nei keletoje kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių, su kuriomis dažnai lyginamos. Baltijos valstybių socialistinio valdymo palikimas panašus į kitų šalių, neteisingai vadintų socialistiniu bloku, tačiau jos taip pat patyrė socialinį, ekonominį, politinį ir institucinį įtraukimą į Tarybų Sąjungą. Atsigręžus dar toliau, Baltijos valstybės žymiai ilgiau kentė Rusijos viešpatavimą. Kitose šalyse pilietiška visuomenė buvo prispausta, tačiau Lietuvoje ji praktiškai buvo eliminuota, jei ne dėl tarybinės politikos, tai dėl emigracijos ir deportacijų. Nors regionine prasme pilietiška visuomenė ėmė rastis viešumo laikotarpyje, tiktai po 1991 m. rugpjūčio mėn. nepavykusio pučo Lietuva, Latvija ir Estija atgavo nepriklausomybę ir galėjo vykdyti rimtus pertvarkymus numatančią politiką. Nors Lietuva buvo viso proceso Tarybų Sąjungoje pradininke, kaip pirmoji tarybinė respublika paskelbusi nepriklausomybę, kliūtys buvo bauginančios. Lietuva turėjo visiškai atkurti vyriausybinį aparatą, nuo pamatų pastatyti institucijas, radikaliai transformuoti ekonomiką ir pasistengti paversti vergus piliečiais. Daugelyje vietų šį procesą stabdė finansinių resursų bei tinkamų žmonių stoka. Pavyzdžiui, visi tarptautiniai santykiai buvo tvarkomi iš Maskvos. Be to, skirtingai nuo Estijos, nei geografinė padėtis, nei kalba nesuteikė natūralaus sąjungininko šiam procesui. Tačiau Lietuvos nepriklausomybė tarpukario laikotarpiu iš tiesų buvo vertingas pavyzdys. Ir visiškai aišku, kad nepaisant šių rimtų kliūčių, Lietuva pasiekė neįtikimos ir sparčios pažangos. Sunku kalbėti apie Trečiojo sektoriaus klestėjimą, kai Pirmasis ir Antrasis sektoriai nefunkcionuoja. Lietuvai pavyko stabilizuoti ir privatizuoti didžiąją dalį savo ekonomikos, nepaisant rimtos krizės, kai Bendras vidaus produktas sumažėjo perpus po nepriklausomybės atkūrimo. Lietuva taip pat sukūrė stabilią valiutą, nepaisant ypač aukštos infliacijos laikotarpio, kurio metu daugelis gyventojų prarado santaupas. Politinėje sferoje, Lietuva turi demokratinę parlamentinę sistemą su žmonių renkamu prezidentu. Liberali Konstitucija, kuriai buvo masiškai pritarta 1992 lapkričio 25 d. referendume, įkuria įstatymų valdomą ir valdžių atskyrimo pagrindais steigiamą valstybę. Konstitucijos preambulėje kviečiama kurti “atvirą, teisingą ir harmoningą pilietinę visuomenę”. Piliečių teisės į žodį ir susibūrimus, kurios yra būtinos Trečiajam sektoriui gyvuoti, yra aiškiai garantuojamos ir praktiškai pripažįstamos. Šią tvarką saugo nepriklausomas Konstitucinis teismas, kuris turi teisę (jau pritaikytą keletą kartų) pripažinti įstatymus negaliojančiais. Lietuva ratifikavo Europos žmogaus teisių ir prigimtinių laisvių konvenciją prisijungdama prie Europos Tarybos. Yra netgi valstybės kontrolieriaus institucija, sukurta pasiremiant skandinavišku modeliu, kuri turi teisę nagrinėti piliečių skundus dėl pareigūnų netinkamo elgesio. Atsižvelgiant į tokius teigiamus poslinkius, būtų laikas atidžiau pažvelgti į Trečiojo sektoriaus institucinį ir struktūrinį vystimąsi. Dabartiniu metu šalies mastu Teisingumo ministerijoje yra registruota daugiau nei tūkstantis nevyriausybinių organizacijų, o dar nemažas skaičius yra registruotos savivaldybėse, kadangi jos veikia tiktai vietiniu mastu. Tokia registracija vykdoma pagal laikinus vyriausybinius nutarimus, suspendavus anksčiau galiojusius įstatymus dėl neteisingo jų taikymo. Dauguma prielaidų buvo susiję su nevyriausybinių organizacijų veikla ir jų manipuliacijomis siekiant išvengti mokesčių mokėjimo. Šie skaičiai atspindi socialiai aktyvių nevyriausybinių organizacijų kiekį, tačiau dar tūkstantis vienetų yra registruotos Ekonomikos ministerijoje kaip nepelno siekiančios organizacijos. Jungtinių Tautų vystymo programa išplatino rodyklę, pateikiančią 126 šalies mastu veikiančias socialiai aktyvias organizacijas. Kai kurios iš jų yra tarptautinių organizacijų padaliniai. Pirmame nevyriausybinių organizacijų forume, kurį surengė Jungtinių Tautų vystymo programa ir Atviros Lietuvos Fondas 1995 kovo 29 d., dalyvavo daugiau nei 250 atstovų iš 200 nevyriausybinių organizacijų. Tačiau būtina pažymėti, kad dabartiniu metu nėra jokių administracinių ar praktinių metodų nustatyti esamą nevyriausybinių organizacijų statusą. Žinoma, nevyriausybinės organizacijos nėra linkę pateikti informaciją apie jų veiklos pobūdį ir apimtis, ypač jei tai liečia tarptautinius reikalus. Tačiau naujųjų įstatymų reikalavimas nevyriausybinėms organizacijoms registruotis ir taip pat Statistikos departamento pastangos surinkti visapusišką informaciją apie šį sektorių gana greitai atskleis tikrąjį Lietuvoje veikiančių nevyriausybinių organizacijų skaičių ir veiklos pobūdį (www.nisc.lt). Lietuvoje veikiančiose nevyriausybinėse organizacijose dažnai dirba labai pasišventę žmonės, o kai kurios organizacijos veikia ypač efektyviai. Nevyriausybinių organizacijų indėlis į Lietuvos visuomenės plėtrą yra tikrai žymus, o jų įvairovė yra tarsi varomoji jėga pliuralizmo link. Tačiau galima pastebėti, kad nevyriausybinis sektorius bendrai Lietuvoje yra neišsivystęs, turi ribotus resursus ir organizacinius pajėgumus ir susiduria su vyriausybės ir plačiosios visuomenės abejingumu. Pasigendama visą sektorių apimančių iniciatyvų. Taip atsitinka daugiausia dėl to, kad sektoriaus dalyviai nežino ir nevysto bendrų tikslų, nekuria bendro tinklo. Vyriausybė ir šis sektorius labai mažai bendrauja, o tai sukelia daug problemų ypač rengiant nevyriausybines organizacijas liečiančius įstatymus. Iš dalies dėl visuomeninių ryšių stokos, dauguma žmonių nesuvokia svarbaus nevyriausybinių organizacijų indėlio stiprinant piliečių galias ar sprendžiant socialines problemas. Lėtai kuriasi savanoriško privačių asmenų indėlio į tokią veiklą tradicijos. Tai galima paaiškinti ir ekonomine būkle, dėl kurios žmonėms nelieka laisvo laiko, energijos ir finansinių išteklių, kuriuos jie galėtų paskirti. Šias finansines problemas didina ir vyriausybės skiriamų (daugiausia per Kultūros ministeriją) stygius, jungtinio sektoriaus paramos stoka bei subsidijų nebuvimas. Sunku prieštarauti teiginiui, kad Trečiasis sektorius Lietuvoje neišnaudoja savo potencialo. Atsimenant tą reikšmingą populiariųjų judėjimų, ypač aplinkos apsaugos ir kultūrinių, indėlį siekiant Lietuvos nepriklausomybės, tokia padėtis liūdina. Dabartiniu metu šiai problemai spręsti skiriama tiktai viena iniciatyva. Jungtinių Tautų vystymo programa ir Atviros Lietuvos fondas finansuoja Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centrą, įsikūrusį Vilniuje. Šis centras renka duomenis apie Lietuvos ir tarptautines nevyriausybines organizacijas bei padeda rasti finansavimo šaltinius. Jis finansuoja ir organizuoja seminarus nevyriausybinėms organizacijoms svarbiais klausimais, kaip teisiniais, valdymo, apskaitos, ryšių su visuomene, lėšų rinkimo, kt. klausimais. Įkurta teisinė biblioteka, teikiamos teisinės paslaugos ir apmokymai gaunant pagalbą ir paramą iš Nepelno įstatymo tarptautinio centro. Šis centras taip pat leis biuletenius, organizuos papildomus forumus šiam sektoriui, tvarkys bendradarbiavimo programas sujungiant Lietuvos nevyriausybines organizacijas su užsienio organizacijomis, įsteigs suvestinių lentą sutraukiant visus sektoriaus narius kartu. Tikimąsi, kad tokios iniciatyvos turės teigiamos įtakos Trečiojo sektoriaus statusui ir funkcionavimui Lietuvoje. Viena iš problemų, su kuria susiduria visos nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje yra neapibrėžta teisinė šio sektoriaus veiklos struktūra. Šiuo metu įstatymų leidėjai stengiasi sukurti visapusišką struktūrą, kuri apimtų visų tipų nepelno siekiančius juridinius vienetus. Tai būtų bendruomeninės organizacijos, asociacijos, fondai bei visuomeninės institucijos. 1993 metai buvo priimtas Labdaros įstatymas, tačiau praktikoje jis pasirodė nesąs veiksmingas. 1995 metais buvo įvestas Bendruomeninių organizacijų įstatymas. Vyriausybė jau patvirtino Asociacijų įstatymo ir Fondų įstatymo projektus, kuriuos Seimas turėtų apsvarstyti šį rudenį. Greitu laiku turės būti svarstomas Įstatymo dėl įmonių ir organizacijų registravimo projektas, turėsiantis standartizuoti ir racionalizuoti juridinio asmens statuso gavimo procedūras. Juridinių vienetų gaunamų pajamų apmokestinimo įstatymo projektas numato atleisti nepelno siekiančias organizacijas nuo mokesčių. Tačiau komercinė veikla, kurią paprastai turi atlikti atskiras vienetas, yra apmokestinama. Politinių partijų, religinių organizacijų bei profesinių sąjungų veiklą reglamentuos kiti įstatymai (www.nisc.lt). Pagal tokią įstatyminę struktūrą ir visuomenines institucijas (kaip ligonines, bibliotekas, muziejus), ir fondus galės steigti valstybė, savivaldybės ir fiziniai bei juridiniai asmenys. Tiktai fizinius ir juridinius asmenis galima laikyti nevyriausybiniu sektoriumi. Bendruomeninės organizacijos išskiriamos apribojimu, kad tiktai fiziniai Lietuvos piliečiai gali būti jų steigėjais ir nariais, todėl jau vien pagal apibrėžimą tai nevyriausybinės organizacijos. Asociacijos – tai yra naryste paremtos organizacijos, gali apjungti Lietuvos ir užsienio valstybių fizinius ir juridinius asmenis, todėl nebūtinai yra nevyriausybinės. Jau minėti įstatymai suteikia nevyriausybinėms organizacijoms visus reikalingus įgaliojimus atlikti veiklai būtinas operacijas, kaip atidaryti bankinę sąskaitą, disponuoti turtu, viešai skelbti apie savo veiklą, samdyti darbuotojus, sudaryti sandorius, kt. Šie įstatymai taip pat numato procedūras ir reikalavimus valdymui, bendras narystės taisykles, veiklos nutraukimo reikalus, politinės veiklos apribojimus (visiškai draudžiama fondams) bei mokesčių mokėjimo klausimus. Jau tampa aišku, kad smarkiai pažengta į priekį sprendžiant Trečiojo sektoriaus veiklos Lietuvoje teisinius klausimus. Tačiau lieka dar nemaža klausimų, kuriuos reiktų išspręsti, ypač išaiškinant nevyriausybinių organizacijų ekonominės veiklos ir apmokestinimo klausimus bei tiksliai apibrėžiant “visuomeninės naudos” statusą. Be to, įstatymai yra labai sudėtingi. Visuomeninės institucijos ir fondai gali priklausomai nuo steigėjų visiškai nebūti nevyriausybinėmis organizacijomis. Tai gali klaidinti visuomenę, kadangi tikslus tokių vienetų statusas nebus išaiškinamas neidentifikavus jų steigėjų ir neištyrus jų valdymo struktūros. Kadangi galima registruoti vienetus kaip fondus arba asociacijas pagal atitinkamus įstatymus, bendruomenines organizacijas irgi galima užregistruoti fondo ar asociacijos pavidalu. Be to, bendruomeninės organizacijos gali susijungti ir sudaryti asociaciją. Taip gali susidaryti fondų asociacija, arba fondų ir asociacijų asociacija, arba asociacijų asociacija, jei jos visos registruojamos kaip bendruomeninės organizacijos. Bendruomeninių organizacijų klasifikacija sukuria paralelinę struktūrą, kuri paremta skirtumu tarp dalyvaujančių juridinių ar užsienio asmenų. Nors yra ir kitų skirtumų, būtent nuo šio faktoriaus priklauso, ar fondai ir asociacijos registruojamos tokiu statusu, ar kaip bendruomeninės organizacijos (www.nisc.lt). Visiškai aišku, kad tokios gana sudėtingos organizavimo formos be aiškių skiriamųjų ribų nepadės išaiškinti nevyriausybinių organizacijų statuso ir veiklos Lietuvoje. Didelis nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančių teisinių aktų, vyriausybės nutarimų ir atskirų įstatymų nuostatų skaičius dar labiau apsunkina šią situaciją. Faktiškai Trečiasis sektorius jau pažįstamas su tokiomis sąlygomis. Per pastaruosius keletą metų Lietuvos Seimas išleido neįtikėtiną skaičių įstatymų. Dauguma jų yra tikrai puikūs ir nuoširdžiai parengti norint reformuoti įvairius ekonomikos ir visuomenės gyvenimo sektorius. Tačiau reikia pagerinti įstatymų leidimo racionalumą norint pašalinti dažnai keičiamų įstatymų prieštaravimus ir neaptartas sritis. Nepanašu, kad visi Trečiojo sektoriaus veiklos reglamentavimo aspektai bus išspręsti artimoje ateityje. Deja, rengiant teisinę nevyriausybinių organizacijų veiklos struktūrą vyriausybė ir trečiasis sektorius menkai bendradarbiavo. Dauguma nevyriausybinių organizacijų nesusipažinę su dabartinėmis įstatymų leidimo iniciatyvomis ir neturi daug galimybių dalyvauti šiame procese ar bendrauti su darbo grupėmis. Šį pasyvumą būtina nugalėti skleidžiant informaciją, šviečiant ir mobilizuojant šį sektorių. Viena žymi kliūtis – nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje ribotas pobūdis. Dėmesys dažniausiai sukoncentruojamas tiesiogiai į tos nevyriausybinės organizacijos veiklos klausimus, tačiau nepabrėžiama bendradarbiavimo su kitomis organizacijomis svarba. Šiuo atžvilgiu reikia išaiškinti šio sektoriaus nariams, kad teisiniai klausimai daro įtaką bendriems interesams ir reikalauja kolektyvinio atsako. Kol sektorius nesupras ir nesiims kolektyvinių veiksmų pagrindiniams interesams pastūmėti, jis negalės užimti tinkamo vaidmens Lietuvos visuomenėje. Svarbu atminti, kad įstatymai tėra pirmas žingsnis gyvybingos teisinės Trečiojo sektoriaus struktūros sukūrimo link. Taip pat būtina taikyti įstatymus. Teisinis aiškumas turi neišmatuojamos svarbos privačios iniciatyvos žingsniams. To negalima pasiekti, jei įstatymai nėra taikomi teisingai ir nuosekliai. Teisinio aiškumo nebuvimas sudaro pagrindinę kliūtį teisiniam pasitikėjimui ir dažnai baigiasi bylinėjimųsi. Norint teisingai taikyti įstatymus, reikia paskelbti juos visuomenei, apmokyti pareigūnus kaip jais naudotis, paskatinti teisininkų, akademikų bei sektoriaus vadovų suinteresuotumą ir žinių taikymą, palengvinti kreipimąsi į teismus sprendžiant ginčus, šviesti teisėjus apie įstatymų ir socialinių sąlygų būklę bei sukurti lengvai pasiekiamos informacijos šaltinius apie įstatymų ir jų praktinio pritaikymo būdus. Lietuvoje šia kryptimi dar turės būti daug nuveikta. Turi būti parengta teisinė medžiaga dėl Trečiojo sektoriaus atžvilgiu. Reikia pagerinti įstatymų leidėjų, vyriausybės pareigūnų, teisininkų ir akademikų teisinio išmanymo ir žinių lygį. Taip būtų sumažintas abejingumas, supantis nevyriausybines organizacijas. Tam tikra prasme tai natūralu. Trečiasis sektorius socialistiniu laikotarpiu nebuvo pripažįstamas. Mokslininkai niekuomet jo netyrinėjo, teisininkai niekuomet nedirbo toje srityje, o žmonės niekuomet su juo nesusidūrė. Atgavus nepriklausomybę, laikas ir resursai, nors ir labai riboti, skiriami pagrindiniams uždaviniams ekonomikos ir politikos vystymo linkme. Įstatymų leidėjai ir privatūs teisininkai supranta rinkos plėtros svarbą ir naudą. Tačiau be pilietinės visuomenės šios pastangos yra iš tiesų gali nueiti perniek. Panašiu būdu, ypač naujų įstatymų srautui tekant sava vaga, daug dėmesio turi būti skiriama jau minėtų klausimų įgyvendinimui. Tarptautinės visuomenės vaidmuo vystant Trečiąjį sektorių Lietuvoje yra gana svarbus. Tarptautinės organizacijos ir nevyriausybinės organizacijos iš kitų šalių turi paremti Lietuvos nevyriausybinių organizacijų veiklą ir teikti techninį apmokymą ir ekspertų žinias svarbiausiais klausimais. Taip pat būtina teikti lėšų, ir vystomoms socialinėms reikmėms bei jų labui dirbančioms organizacijoms, ir lietuvių švietimui kaip naudoti šias lėšas. Ypač šiuo atžvilgiu svarbios programos, kurios skatins bendradarbiavimą tarp Lietuvos nevyriausybinių organizacijų ir jų kolegų užsienyje bei leis apsikeisti darbuotojais abiem kryptimis. Būtina plėsti Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms prieinamos informacijos klodus, o taip pat įtraukti jas į tarptautinius tinklus, kurie tarnauja Trečiajam sektoriui pasauliniu mastu. Tokia informacija turėtų apimti viską, nuo kitų šalių Trečiojo sektoriaus narių ir jų veiklos apibūdinimo iki teisinės praktikos, liečiančios nevyriausybines organizacijas šiame regione. Visus šiuos tikslus plėtos Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir rėmimo centras Vilniuje, kuris iš tiesų yra tarptautinės bendruomenės indėlis. Atsižvelgiant į ribotus resursus, kuriais dabar vyriausybės disponuoja, bei į kai kurių pasaulio dalių siekimą izoliuotis, atsakomybė už Trečiojo sektoriaus stiprinimą demokratinių reformų proceso šalyse vis labiau krenta ant Trečiojo sektoriaus tose šalyse, kuriose jis yra labiausiai išvystytas. Kitas potencialus paramos šaltinis yra tai, ką dabar galima vadinti Tarptautine pilietine visuomene, egzistuojančia už pavienių šalių ribų, tačiau vis dar esančia pirminėje stadijoje. Sociologai pripažįsta, kad kolektyvūs veiksmai ir noras burtis drauge yra prigimtiniai žmogaus bruožai, kurių galima rasti visose civilizacijose. Todėl neatsitiktinai teisė jungtis yra numatyta visuose pagrindiniuose žmogaus teisių dokumentuose ir daugumoje nacionalinių institucijų. Konkrečios aplinkybės gali skirtis, kaip skiriasi kultūros ir kalbos. Tačiau dėl plačiai taikomų priemonių suvienodinti modernias institucijas ir technologinius pajėgumus, bendri parametrai gana gerai dera. Dėl šios priežasties dauguma problemų, su kuriomis susiduria Trečiasis sektorius Lietuvoje, panašios į kitų šio regiono šalių sprendžiamas problemas. Norėdamas atrasti tikrąją savo vietą gimtoje šalyje ir pasaulyje, Trečiasis sektorius Lietuvoje turės siekti ir plėtoti visiems bendras savybes ir identitetą.Literatūros sąrašas1.Žalimienė, L. 2003. Socialinės paslaugos. Vilnius.2.www.knopc.lt3.www.nisc.lt4.www.vaikunamas.lt