Socialinės grupės ir organizacijos

VILNIAUS TEISĖS IR VERSLO KOLEGIJA

SOCIALINĖS GRUPĖS IR ORGANIZACIJOS. SOCIALINIAI INSTITUTAI

Paruošė: Andra ApanavičiūtėEkonomikos fakultetas TVA 5/2

Socialinės grupės.Grupė – tai visuma žmonių, sąveikaujančių vienas su kitu tam tikru būdu, suvokiančių savo priklausomybę šiai visumai ir laikomų kitų žmonių šios visumos nariais.Grupės bruožai: sąveika, narystė tapatumas. Socialinė grupė turi 4 bruožus: 1) nariai sąveikauja reguliariai; 2) nariai laikosi panašių normų, tikslų ir vertybių; 3) narių sąveika yra struktūrizuota padėčių ir vaidmenų 4) narystė tampa kiekvieno nario socialinio tapatumo dalimi.Grupės elementai – nariai, vienijantys veiksniai, uždaviniai.Nariai. Grupė nustato nario etaloną (fizinį, moralinį). Nariai keičiasi, tačiau grupė savo tapatumą išsaugo šimtmečius. Vienijantys veiksniai – tai vertybės, simboliai, daiktai, kurie padeda atpažinti grupę, sudaro jos egzistavimo dvasinį ir materialinį pagrindą.Uždaviniai, kurie padaro būrį žmonių grupe, lemia grupės veiklos būdus ir priemones, padeda identifikuoti, įprasmina jos egzistavimą.

Jei pažvelgtumėm įdėmiau, tai pamatytumėm, kad kiekvienas žmogus gali priklausyti vienai arba net kelioms grupėms, kurios vienija žmones pagal profesiją, pomėgius, socialinę padėtį ar net bendrus siekius ir vertybes. Tokios žmonių grupės yra vadinamos socialinėmis grupėmis. Skiriamos pirminės ir antrinės socialinės grupės.Pirminėmis socialinėmis grupėmis laikoma šeima, klasė, draugų grupė, klubo nariai. Vienos tokios grupės atsiranda ir veikia pagal iš anksto nustatytas taisykles, kitos atsiranda pačios ir veikia pagal savo susikurtas taisykles. Pirminės grupės, grindžiamos asmeniniais santykiais ir gali gana ilgai gyvuoti. Antrinės socialinės grupės — tai klasės, socialiniai sluoksniai (pvz., inteligentija, ūkininkai ir pan.), profesinės bendrijos (mokytojai, inžinieriai, verslininkai), darbo kolektyvai, tautinės bendrijos (gentis, tautybė, nacija), amžiaus grupės (jaunimas, pensininkai) ir kt. Šios grupės remiasi beasmeniais santykiais. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, darbo kolektyvai gali gyvuoti labai trumpai. Įvairios socialinės grupės sudaro visuomenę. Gali kilti klausimas, kodėl tą visuomenę reikia dalyti į socialines grupes. Kiekviena socialinė grupė skiriasi savo interesais, poreikiais ir siekiais, jų realizavimo būdais, todėl siekiant jas veiksmingai valdyti labai svarbu tai ištirti ir žinoti. Tap pat kiekvienoje grupėje vyksta tam tikri vidiniai procesai, tokie kaip lyderiavimas, dykinėjimas („kas nors tai padarys už mane“), socialinis konfliktas, kai susikerta asmeniniai ir grupės interesai, „grupinis mąstymas“, kai siekiant vieningos nuomonės atsisakoma kritiškai ką nors vertinti, prisitaikymas prie grupės elgesio taisyklių. Šie procesai daro įtaką socialinių grupių sąveikai.

Socialinės grupės yra susikūrusios panašių vertybių, veiklos turinio bei kultūrinių normų pavyzdžiu. Grupės gali priklausyti ir kitiems dariniams, pvz., sluoksniams; štai smulkūs ūkininkai įsitraukia į valstiečių sluoksnį (klasę). Vargingų ūkininkų grupės kartu su skurdžiais darbininkais sudaro žemesnįjį visuomenės sluoksnį. Anot Mareko T. Frankowskio, kiekviena grupė turi savo socialinę mikrosistemą arba organizaciją, tapačią socialinei struktūrai; grupės struktūra yra socialinės struktūros porūšis, lemiantis pogrupių ir narių pavaldumą. Grupės struktūrą sudaro ir tokie elementai, kaip materialiniai pagrindai, simboliai, elgesio pavyzdžiai, narių socialinės pozicijos ir santykiai. Galima teigti, jog stambių ir smulkių ūkininkų grupės skiriasi ne tik nuosavybės (žemės, ūkio padargų) kiekiu ir kokybe, bet ir darbo etika, siekiais, vidinėmis grupių vertybėmis, kultūrinėmis normomis, vartojimu ir kitais požymiais.

Socialinės organizacijos

Organizacija – tai socialinė grupė, siekianti tam tikrų tikslų. Organizacija skiriasi nuo gruoės ne tik dydžiu, bet ir tuo, kad jos narių padėtys ir vaidmenys yra pastovesni ir daugiau apibrėžti, tikslai – aiškūs, o tuo tarpu grupėje tikslai yra numanomi.Organizacijos klasifikuojamos:1. Skiriamos savanoriškos (įvairiausios visuomeninės draugijos), priverstinės ( kalėjimas, armija, psichiatrinė ligoninė), praktiškos (valdžios įstaigos, aukštosios mokyklos, universitetai).2. Ekonominės (teikia gėrybes ir paslaugas), palaikymo (mokykla, bažnyčia), integruojančios (teismai, kalėjimai, kurie sprendžia konfliktus ir palaiko būtiną socialinę tvarką), politinės (vyriausybė, kuri panaudoja galią konfliktams spręsti)

M.Weberio suformuluoti biurokratijos bruožai: 1. Darbo pasidalijimas. Biurokratinės organizacijos veiklos funkcijas atlieka skirtingi ir tam pasirengę žmonės. 2. Valdžios hierarchija. Biurokratinėje organizacijoje ji yra aiški ir griežta: biurai organizuojami hierarchijos principu, t.y kiekvienas žemesnysis biuras yra kontroliuojamas aukštesniojo . 3. Taisyklės. Biurokratinėje organizacijoje jos yra užrašytos, sistemingos.

4. Kvalifikacija. Tarnyba grindžiama techninėmis kvalifikacijomis. Numatoma karjera – kilimas hierarchijoje atsižvelgiant į užtarnautus metus ir nuopelnus.

Socialiniai institutai

Socialinis institutas – tai nuolatinė bendros veiklos žmonių organizacijos forma, kurios paskirtis – tenkinti kurį nors svarbų socialinį poreikį.Socialiniame gyvenime sociologai skiria penkis pagrindinius žmonių visuomenės poreikius:1. reprodukcijos;2. gėrybių, reikalingų žmogaus gyvenimui, gamybos;3. saugumo ir socialinės tvarkos;4. dvasinių problemų, gyvenimo prasmės;5. žinių perdavimo, bei augančios kartos socializacijos.

Šiuos poreikius tenkina socialiniai institutai:Šeimos. Padeda vaiko asmenybės raidos pagrindus, ir yra tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės. Ekonomikos. Organizuoja gėrybių bei paslaugų gamybą, paskirstymą, vartojimą ir valdymą.Politikos. Sutelkia skirtingus interesus turinčius narius, organizuoja viešąjį gyvenimą.Religijos. Aiškina antgamtinius ir šventus dalykus, nepaaiškinamus proto.Išsimokslinimo. Perduoda iš vienos kartos į kitą žinias, vertybes ir įgūdžius.Naudota literatūra:V.Dumbliauskas „ Sociologija“ 1999http://www.sti.lt/leid_prist/socgrup.htmhttp://www.sviesa.lt/lt.php/knygu_katalogas/V.Dumbliauskas „ Sociologija“ 1999