Darbas su šeima
Kai socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis ir grupėmis, jie tampa jų tarpusavio santykių dalimi. Kai darbuotojas dirba su šeimomis ar grupėmis, jis yra gerokai didesnės sąveikos sistemos dalis. Faktiškai sąveika tarp šeimos narių vyksta, kai nedirbama su klientu.
Darbuotojas visada turi remtis savo patyrimu, kurį įgijo savo šeimoje ir toje grupėje, kuriai priklauso. Ta patirtis pagrįsta vertybėmis. Kadangi šeima yra kultūros ir vertybių formuotoja, labai svarbu, kad darbuotojas gerbtų šeimos, su kuria dirba, vertbes, kartu atsižvelgdamas į savo paties ir profesijos vertybes.
Žinodamas kultūros ir vertybių įtaką santykiams, darbuotojas gali prisidėti prie santykių kūrimo įgūdžių lavinimo. Tradiciškai darbuotojas turi žinių, bendravimo, problemos ir konfliktų sprendimo įgūdžių. Siekiant, kad individas, šeima ar grupė geriau funkcionuotų, būtina juos mokyti šių įgūdžių. Jei šie įgūdžiai bus panaudoti kartu su socialinio darbo vertybėmis ir tos kultūros sistemos, kuriai priklauso šeima ar grupės nariai, rėmuose, bus pradėtas tvirtas pagrindas šeimos narių poreikiams tenkinti.
Norint veiksmingai dirbti su klientais ir kitais darbuotojais, reikia atsižvelgti į keturis svarbius dalykus:
1. Šeimoje įgyjama pagrindinė daugiaasmenės sąveikos patirtis –
pirmoji grupės patirtis, kurią turėjo beveik kiekvienas žmogus, yra jo patirtis gyventi šeimoje. Tai pirmoji gyvenimo patirtis ir pati reikšmingiausia, kuri labai ryškiir truks dar ilgai. Ji pasireiškia, kai žmogus auga, vystosi kaip asmenybė ir mokosi bendrauti su kitais. Patirtis, įgyta šeimoje, lemia tai, kas mes esame ir kaip sąveikaujame su kitais visą savo gyvenimą.
2. Šeima ir maža grupė kaip nsocialinė sistema. Šeima tai ypatinga maža grupė. Šeima turi savybių, kurių neturi kitos mažos grupės, kadangi jasi būdingi intensyvūs ilgalaikiai santykiai.
3. Socialinis darbuotojas kaip mažos grupės narys. Kai socialinis darbuotojas yra komandos narys ar dalyvauja bendruomenės komiteto ar agentūros veikloje, jis tampa mažos grupės nariu. Nors socialinis darbuotojas ne visada yra šių grupių lyderis, jis gali panaudoti žinias apie mažos grupės sąveiką ir grupės įtakos įgūdžius, kad grupę galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas ir užduotis.
4. Socialinis darbuotojas ir daugiaklientė sistema. Dažnai socialinis darbuotojas, dirbdamas su grupu, netampa jos nariou. Tai būdinga dirbant su daugiakliente sistema. Vis dėlto darbuotojas daro įtaką grupės procesui ar sąveikai šeimoje ir būdamas už grupės ar šeimos sistemos.
Šeima kaip daugiaasmenės sąveikos patirties pagrindas
Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka, kad tėvai negali auginti vaiko. Šeimos patirties nebūvimas gali būti pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas.
Žmonių santykiams labai svarbi įtampa, atsirandanti tenkinant savo poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvų. Vaikas tarsi balansuoja tarp autonomijos ir savarankiškumo sieko bei prasmingo prisirišimo troškimo. Kai tėvai leidžia vaikui pajausti ir suprasti, kad jis yra priimamas ir mylimas besąlygiškai, toks, koks yra, prisirišimas yra saugus ir atsiranda pagrindas kurti vaiko autonomiją. Kai to nėra ar vaikas tiesipog nesupranta, nejaučia to, atsiranda įvairių abejonių ir pasitikėjimas labai silpnas.
Kokia bebūtų patirtis, įgyta gyvenant su šeima, ji išryškėja bendraujant su kitais žmonėmis. Šis faktas yra daugiaasmenei sąčveikai ir darodidžiulę įtaką`klientui, socialiniam darbuotojui ir tiems sistemos žmonėms, su kuriais bendraujama. Jei suprantame, kas esame, suprantame, kokią įtaką mums padarė šeima. Prieš pradėdami dirbti su klientais, ypač šeimomis, socialiniai darbuotojai turi pirmiausia įvertinti savo patirtį ir kokią įtaką ji daro suvokiant save, klientą ir jo pasaulį.
Svarbu atsižvelgti į tai, kaip šeimos patirtis lėmė kliento požiūrį į save patį ir jo santykių su kitais formavimąsi.
Atliekant vertinimą ir intervenciją, svarbiausia yra suprasti kliento šeimos įtaką savigarbai ir jo santykiams su kitais žmonėmis. Būdai, kuriais šeima daro įtaką individo vystymuisi ir jo santykiams su kitais, yra pagrindinis dalykas, į kurį darbuotojas turi sutelkti savo dėmesį daugiaasmenėje sąveikoje. Labai svarbu suprasti indivodo asmeninius ir šeimos bendrus poreikius. Siekiant pokyčio, reikia naudotis pranašumais ir atsižvelgti į ribotumus.
Darbuotojas dirbdamas su šeimomis turi skatinti santykius, kurie savo ruožtu skatintų išdydumą ir pagarbą. Darbuotoijas neturi pamiršti kultūros ir vertybių skirtingumų ir juos gerbti. Jis turi padėti klientams konfliktus spręsti pagarbiai, pripažįstant, kad kiekvienas turio teisę į galutinį apsisprendimą.
Šeima kaip socialinė sistema
Pirmasis darbosu šeima principas yra socialinės istorijos parengimas, kad darbuotojas gautų reikiamų žinių apie šeimą.
Šeima nagrinėjama kaip sistema, remiantis žiniomis apie socialines sistemas, mažos grupės procesus, šeimos funkcionavimą ir struktūrą. Šeimos grupė turi daug bendrų bruožų su maža šeima. Šeima yra ypatinga tuo, kad ją sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes jos nariai daug laiko praleido kartu, ir šeima daro labai didelę įtaką savo nariams.
Remiantius antruoju principu reikalaujama, kad rūpinimosi ir supratyimo santykiai būtų užmezgami ne su pavieniais šeimos nariais, o su visa šeima. Darbuotojas turi pripoažinti, kad šeima yra tvirtai susiformavusi sistema, bet neturi įsipainioti įtą sistemą; jis neturi palaikyti kurio nors vieno šeimos nario. Vertinamas kiekvieno šeimos nario įnašas ir kiekvienas šeimos narys yra gerbiamas kaip asmenybė.
Trečiasis principas – šeimos problemos priklauso visai šeimai –
negalima kaltinti vieno nario. Pamažu šeimą reikia pastatyti akistaton su realybe – už šeimos problemas atsakinga visa šeima. Darbuotojas turėtų paaiškinti šeimai, kad problemos dažnai rodo egzistuojantį šeimos raidos blokavimą. Rūpestį galima pašalinti išsiaiškinus situaciją. Visų svarbiausia, kad šeima suprastų, jog pagalbos situacija ir yra mėginimas saugiai spręsti jos problemą. Nekaltindamas, gerbdamas visų šeimos narių teises, darbuotojas juos supažindina su modeliu, kurį taikant galima pradėti dirbti kartu sprendžiant šeimos problemas.
Toliau darbuotojas padeda visai šeimai, kaip sistemai,prisiimti problemos atsakomybę, o ne priskirti ją vienam asmeniui. Tikimasi, kad šeima bandys sukurti ir įgyvendinti poreikių tenkinimo planą ir sumažinti problemas. Darbuotojas turi padėti šeimai tai realizuoti.
Ketvirtas principas – reikia vengti kaltėsa jausmo, nes tuomet atsakomybė uždedama vienam šeimos nariui. Dirnbant su šeima, kaip su klientu, atkreiptinas dėmesys, kaip šeimos struktūra ir funkcionavimas prisideda prie problemos. Prireikus atsižvelgiama ir į aplinkos veiksnius.
Dirbdamas su šeima darbuotojas turi leisti pasisakyti visiems nariams. Darbuotojas turi parodyti šeimai, kaip reikia dirbti kartu ir bendrauti. Kiekvienas šeimos narys turi pajausti, kad pagalbos procesas yra saugus ir galima išspręsti problemas. Kiekvienas šeimos bnarys turi įvardyti savo lūkesčius ir pasakyti, kaip supranta problemą. Tokiu būdu visi šeimos nariai galės geriau suprasti vienas kitą.
Darbuotojo tikslas – padėti šeimai išsiaiškinti problemą ir priimti bendrą sprendimą. Labai svarbu pasikalbėti su šeimos nariais ne tik apie problemos esmę, bet ir tikslus bei darbo kartu strategiją, jų vaidmenį.
Darbuotojas padeda šeimai susitarti ir priimti sprendimą, ką padaryti ir kas ką atliks. Darbuotojas naudoja mokomąjį požiūrį tuo atveju, kai šeimos nariams trūksta supratimo ir įgūdžių, reikalingų šeimai veiksmingai funkcionuoti. Tai šie įgūdžiai: bendravimo, problemos sprendimo, konflikto sprendimo, pranašumų sustiprinimo, pažintinio performavimo ir pan.
Dažniausiaimanoma, kad šeimą sudaro du tėvai ir du ar daugiau vaikų.
Tačiau daug šeimų nusprendžia neturėti vaikų, daug porų gyvena, kai jų vaikai jau palieka namus, nemažai šeimų, kur yra tik vienas iš tėvų, daug mišrių šeimų. Socialiniai darbuotojai darbo su šeimomis modelius šiomis situacijomis. Naudojama porų ar sutuoktinių terapija, kuri gali padėti dirbant su šeimomis, kuriose yra tik vyras ir žmona.
Dirbant su vyresnėmis šeimomis, atskirai ar kartu su vaikais ir jų šeimomis, reikia atsižvelgti į raidą pastaraisiais metais.
Dirbant su vyresnio amžiaus šeimomis, svarbūs du dalykai: 1) padėti šeimoms rasti lėšų bendruomenėje, o tai leistų jiems gyventi kuo mažiau apribotoje aplinkoje, ir 2) išlaikyti pagalbos ir paramos santykius, kurie per daug neapsunkintų kitų šeimos narių.
Dirbant su vieną tėvų turinčiomis šeimomis, svarbu atsižvelgti į nesančio tėvo įtaką. Tai susiję su tuo, ar tėvas miręs, ar tėvai išwsiskyrę, visai nebivo susituokę. Reikia atsižvelgti į tėvų įtaką ir jų pačių poreikius.
Mišriose šeimose gali būti vaikų iš esamos santuokos, ir iš ankstesnės. Vaikai yra netikri broliai ir seserys. Tokių šeimų scarbi prisitaikymo problema – kapi išmokti gyventri kartu kaip vienai šeimai.
Dirbant su tokiomis šeimomis paprastai svarbiausia užduotis yra sukurti tinkamus santykius. Darbuotojo uždavinys – padėti šeimai suprasti situaciją, sukurti tokius tarpusavio santykius ir funkcionavimą, kad būtų tenkinami visų šeimos narių poreikiai.
Daugelis šeimų, su kuriomis tenka dirbti socialiniams darbuotyojams, turi daugiau problemų ar tiesiog chaotiškos. Šios šeimos į agentūros akiratį patenka dėl smurto prieš vaikus ar prieš sutuoktinius. Tokiomis sunkiomis situacijomis labai svarbu užmegsti tokius antykius, kad darbuotoju būtu pasitikima. To siekdamas darbuotojas turi būti nuoseklus, lankstus, vengti keršto. Darbuotojas turi būti atviras, sąžiningas šeimai, paaiškinti galimus padarinius, jei nebus dirbama kartu. Labai svarbus neteisiamas požiūris ir empatija. Šioms šeimoms dažnai reikia pagalbos nustatyti prioritetus ir įgyti socialinio funkcionavimo įgūdžių.
Dirbant su šeimomis, ypač patyrusioms diskriminaciją, labai svarbu suteikti šeimai ir jos nariams galių valdyti ir tvarkyti savo gyvenimą ir darbą ta linkme, kad būtų siekiama pokyčio.
Darbuotojas turi suprasti visuomenėje egzistuojat įvairias šeimos formas. Darbuotojas turi lavinti šeimos situacijos vertinimo įgūdžius.
Kūrybiškai dirbti du kiekviena šeima. Reikia bendravimo su šeima įgūdžių, darbuotojas turi mokėti aiškiai perteikti informaciją, įtraukti šeimą į planavimą ir darbą, kad būtų patenkinti poreikiai ir užtikrintas socialinis funkcionavimas.
Netgi chaotiškos šeimos sugeba patenkinti būtinius savo šeimos poreikius.
Jei žmonės nusprendžia ką nors keisti, reikia remtis ne trūkumais, o stiprybėmis.
Darbuotojas ir šeimos grupė
Šeima yra ypatinga maža grupė.
Strūktūra.
Šeimos struktūrą paprastai sudaro sutuoktinių, tėvų, tėvų – vaikų ir vaikų posistemės. Kiekvienoje posistemėje susiformuoja skirtingi santykiai, atliekami skirtingi vaidmenys ir prisiimama skirtinga atsakomybė. Vienosa šeimos yra universalios, o kitos būdingos tik kuriai nors kultūrai.
Darbuotojas turi būtinai atsižvelgti į kultūros skirtumus. Darbuotojas turi padėti šeimai suprasti jos struktūrą ir priimti ją, daryti protingus pasirinkimus, kurie patenkintų visų šeimos narių poreikius.
Funkcionavimas
Šeima sudaryta iš posistemių. Atskirose positemėse egzistuoja tam tikri skirtumai turinio ir būdo atžvilgiu. Apskritai tos pačios posistemės nariai labiau linkę bendrauti kaip partneriai. Išskyrus tėvų – vaikų sistemą Bendravimo turinys posistemėse tiesiogiai arba netiesiogiai yra susijęs su konkrečios posistemės vaidmenimis. Pavyzdžiui, vyro ir žmonos bendravimas bus labiau panašus į partnerių bendravimą, jie dalysis požiūriais vienas kitu. Tėvų posistemėje jie atliks tėvų vaidmenis ir rūpinsis vaikais. Pirmu atveju dėmesys skiriamas bendrauti tarpusavyje, o antru – rūpintis vaikais.
Į šeimos schemą įeina bendravimo ir sprendimų priėmimo būdai, vaidmenų atlikimas. Kiekvienoje šeimoje jie šiek tiek skiriasi.
Šeimose priimti sprendimus yra dažniausiai tėvų atsakomybė. Protingai įtraukiant vaikus į sprendimų priėmimo procesą, kai jiems leidžiama priimti amžių atitinkančius sprendimus, jie tampa savarankiškesni. Šeimose, kurioms būdingas autokratinis sprendimų priėmimo būdas, vaikams sunku jaustis savarankjiškiems ir nepriklausomiems. Priešingo stiliaus šeimose vaikai susidurs au kitokiais sunkumais. Labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą, kuri padės šewimos sistemai patenkinti poreikius ir kartu parengs vaikus gyventi visuomenėje.
Raida.
Šeimos raida – ilgas procesas, trunka visą gyvenimą. Šeimose prisirišimas ar atsiskyrimas trunka visą individo gyvenimą.
Šeimos turi bendrą istoriją ir kultūrą. Šeimas savaime vienija pats ryšys.
Šeima – tai sistema, kuri jau egzistuoha, yra susiformavusi. Dirbdamas su šeima socialinis darbuotojas netampa šios sistemos nariu. Sdąveika su pavieniais nariais skiriama tam, kad darbuotojas galėyų geriau dalyvauti sąveikoje su kitais šeimos nariais. Dėmesio centre yra šeimos tarpusavio sąveika.
JOHNSON, Louse C. Socialinio darbo praktika (Bendrasis požiūris). Vilnius:
, 2001. ISBN 9986-9357-2-5.