Darbas su šeima

Darbas su šeima

Kai socialiniai darbuotojai dirba su šeimomis ir grupėmis, jie tampa
jų tarpusavio santykių dalimi. Kai darbuotojas dirba su šeimomis ar
grupėmis, jis yra gerokai didesnės sąveikos sistemos dalis. Faktiškai
sąveika tarp šeimos narių vyksta, kai nedirbama su klientu.
Darbuotojas visada turi remtis savo patyrimu, kurį įgijo savo šeimoje ir
toje grupėje, kuriai priklauso. Ta patirtis pagrįsta vertybėmis. Kadangi
šeima yra kultūros ir vertybių formuotoja, labai svarbu, kad darbuotojas
gerbtų šeimos, su kuria dirba, vertbes, kartu atsižvelgdamas į savo paties
ir profesijos vertybes.

Žinodamas kultūros ir vertybių įtaką santykiams, ddarbuotojas gali
prisidėti prie santykių kūrimo įgūdžių lavinimo. Tradiciškai darbuotojas
turi žinių, bendravimo, problemos ir konfliktų sprendimo įgūdžių. Siekiant,
kad individas, šeima ar grupė geriau funkcionuotų, būtina juos mokyti šių
įgūdžių. Jei šie įgūdžiai bus panaudoti kartu su socialinio darbo
vertybėmis ir tos kultūros sistemos, kuriai priklauso šeima ar grupės
nariai, rėmuose, bus pradėtas tvirtas pagrindas šeimos narių poreikiams
tenkinti.

Norint veiksmingai dirbti su klientais ir kitais darbuotojais, reikia
atsižvelgti į keturis svarbius dalykus:

1. Šeimoje įgyjama pagrindinė daugiaasmenės sąveikos patirtis –

pirmoji grupės patirtis, kurią turėjo beveik kiekvienas žmogus, yra

jo patirtis gyventi šeeimoje. Tai pirmoji gyvenimo patirtis ir pati

reikšmingiausia, kuri labai ryškiir truks dar ilgai. Ji

pasireiškia, kai žmogus auga, vystosi kaip asmenybė ir mokosi

bendrauti su kitais. Patirtis, įgyta šeimoje, lemia tai, kas mes

esame ir kaip sąveikaujame su kitais visą savo gyvenimą.

2. Šeima ir ma

aža grupė kaip nsocialinė sistema. Šeima tai ypatinga

maža grupė. Šeima turi savybių, kurių neturi kitos mažos grupės,

kadangi jasi būdingi intensyvūs ilgalaikiai santykiai.

3. Socialinis darbuotojas kaip mažos grupės narys. Kai socialinis

darbuotojas yra komandos narys ar dalyvauja bendruomenės komiteto

ar agentūros veikloje, jis tampa mažos grupės nariu. Nors

socialinis darbuotojas ne visada yra šių grupių lyderis, jis gali

panaudoti žinias apie mažos grupės sąveiką ir grupės įtakos

įgūdžius, kad grupę galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas ir

užduotis.

4. Socialinis darbuotojas ir daugiaklientė sistema. Dažnai socialinis

darbuotojas, dirbdamas su grupu, netampa jos nariou. Tai būdinga

dirbant su daugiakliente sistema. Vis dėlto darbuotojas daro įtaką

grupės procesui ar sąveikai šeimoje ir būdamas už grupės ar šeimos

sistemos.

Šeima kaip daugiaasmenės sąveikos patirties pagrindas

Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Kartais atsitinka,
kad tėvai negali auginti vaiko. Šeimos patirties nebūvimas ggali būti
pražūtingas žmonėms, nebent yra kažkoks tinkamas pakaitalas.

Žmonių santykiams labai svarbi įtampa, atsirandanti tenkinant savo
poreikius ir kartu palaikant santykius su kitais. Iš pradžių ši įtampa
pasireiškia šeimoje tarp mažo vaiko ir jo tėvų. Vaikas tarsi balansuoja
tarp autonomijos ir savarankiškumo sieko bei prasmingo prisirišimo
troškimo. Kai tėvai leidžia vaikui pajausti ir suprasti, kad jis yra
priimamas ir mylimas besąlygiškai, toks, koks yra, prisirišimas yra saugus
ir atsiranda pagrindas kurti vaiko autonomiją. Kai to nėra ar vaikas
tiesipog nesupranta, nejaučia to, atsiranda įvairių abejonių ir
pasitikėjimas labai silpnas.

Kokia b

bebūtų patirtis, įgyta gyvenant su šeima, ji išryškėja
bendraujant su kitais žmonėmis. Šis faktas yra daugiaasmenei sąčveikai ir
darodidžiulę įtaką`klientui, socialiniam darbuotojui ir tiems sistemos
žmonėms, su kuriais bendraujama. Jei suprantame, kas esame, suprantame,
kokią įtaką mums padarė šeima. Prieš pradėdami dirbti su klientais, ypač
šeimomis, socialiniai darbuotojai turi pirmiausia įvertinti savo patirtį ir
kokią įtaką ji daro suvokiant save, klientą ir jo pasaulį.

Svarbu atsižvelgti į tai, kaip šeimos patirtis lėmė kliento požiūrį į
save patį ir jo santykių su kitais formavimąsi.

Atliekant vertinimą ir intervenciją, svarbiausia yra suprasti kliento
šeimos įtaką savigarbai ir jo santykiams su kitais žmonėmis. Būdai, kuriais
šeima daro įtaką individo vystymuisi ir jo santykiams su kitais, yra
pagrindinis dalykas, į kurį darbuotojas turi sutelkti savo dėmesį
daugiaasmenėje sąveikoje. Labai svarbu suprasti indivodo asmeninius ir
šeimos bendrus poreikius. Siekiant pokyčio, reikia naudotis pranašumais ir
atsižvelgti į ribotumus.

Darbuotojas dirbdamas su šeimomis turi skatinti santykius, kurie savo
ruožtu skatintų išdydumą ir pagarbą. Darbuotoijas neturi pamiršti kultūros
ir vertybių skirtingumų ir juos gerbti. Jis turi padėti klientams
konfliktus spręsti pagarbiai, pripažįstant, kad kiekvienas turio teisę į
galutinį apsisprendimą.

Šeima kaip socialinė sistema

Pirmasis darbosu šeima principas yra socialinės istorijos parengimas,
kad darbuotojas gautų reikiamų žinių apie šeimą.

Šeima nagrinėjama kaip sistema, remiantis žiniomis apie socialines
sistemas, mažos grupės procesus, šeimos funkcionavimą ir struktūrą. Šeimos
grupė turi daug bendrų bruožų su maža šeima. Šeima yra ypatinga tuo, ka

ad ją
sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes
jos nariai daug laiko praleido kartu, ir šeima daro labai didelę įtaką savo
nariams.

Remiantius antruoju principu reikalaujama, kad rūpinimosi ir
supratyimo santykiai būtų užmezgami ne su pavieniais šeimos nariais, o su
visa šeima. Darbuotojas turi pripoažinti, kad šeima yra tvirtai
susiformavusi sistema, bet neturi įsipainioti įtą sistemą; jis neturi
palaikyti kurio nors vieno šeimos nario. Vertinamas kiekvieno šeimos nario
įnašas ir kiekvienas šeimos narys yra gerbiamas kaip asmenybė.

Trečiasis principas – šeimos problemos priklauso visai šeimai –
negalima kaltinti vieno nario. Pamažu šeimą reikia pastatyti akistaton su
realybe – už šeimos problemas atsakinga visa šeima. Darbuotojas turėtų
paaiškinti šeimai, kad problemos dažnai rodo egzistuojantį šeimos raidos
blokavimą. Rūpestį galima pašalinti išsiaiškinus situaciją. Visų
svarbiausia, kad šeima suprastų, jog pagalbos situacija ir yra mėginimas
saugiai spręsti jos problemą. Nekaltindamas, gerbdamas visų šeimos narių
teises, darbuotojas juos supažindina su modeliu, kurį taikant galima
pradėti dirbti kartu sprendžiant šeimos problemas.

Toliau darbuotojas padeda visai šeimai, kaip sistemai,prisiimti
problemos atsakomybę, o ne priskirti ją vienam asmeniui. Tikimasi, kad
šeima bandys sukurti ir įgyvendinti poreikių tenkinimo planą ir sumažinti
problemas. Darbuotojas turi padėti šeimai tai realizuoti.

Ketvirtas principas – reikia vengti kaltėsa jausmo, nes tuomet
atsakomybė uždedama vienam šeimos nariui. Dirnbant su šeima, kaip su
klientu, atkreiptinas dėmesys, kaip šeimos struktūra ir funkcionavimas
prisideda prie problemos. Prireikus atsižvelgiama ir į
aplinkos veiksnius.

Dirbdamas su šeima darbuotojas turi leisti pasisakyti visiems
nariams. Darbuotojas turi parodyti šeimai, kaip reikia dirbti kartu ir
bendrauti. Kiekvienas šeimos narys turi pajausti, kad pagalbos procesas yra
saugus ir galima išspręsti problemas. Kiekvienas šeimos bnarys turi
įvardyti savo lūkesčius ir pasakyti, kaip supranta problemą. Tokiu būdu
visi šeimos nariai galės geriau suprasti vienas kitą.

Darbuotojo tikslas – padėti šeimai išsiaiškinti problemą ir priimti
bendrą sprendimą. Labai svarbu pasikalbėti su šeimos nariais ne tik apie
problemos esmę, bet ir tikslus bei darbo kartu strategiją, jų vaidmenį.
Darbuotojas padeda šeimai susitarti ir priimti sprendimą, ką padaryti ir
kas ką atliks. Darbuotojas naudoja mokomąjį požiūrį tuo atveju, kai šeimos
nariams trūksta supratimo ir įgūdžių, reikalingų šeimai veiksmingai
funkcionuoti. Tai šie įgūdžiai: bendravimo, problemos sprendimo, konflikto
sprendimo, pranašumų sustiprinimo, pažintinio performavimo ir pan.

Dažniausiaimanoma, kad šeimą sudaro du tėvai ir du ar daugiau vaikų.
Tačiau daug šeimų nusprendžia neturėti vaikų, daug porų gyvena, kai jų
vaikai jau palieka namus, nemažai šeimų, kur yra tik vienas iš tėvų, daug
mišrių šeimų. Socialiniai darbuotojai darbo su šeimomis modelius šiomis
situacijomis. Naudojama porų ar sutuoktinių terapija, kuri gali padėti
dirbant su šeimomis, kuriose yra tik vyras ir žmona. Dirbant su vyresnėmis
šeimomis, atskirai ar kartu su vaikais ir jų šeimomis, reikia atsižvelgti į
raidą pastaraisiais metais. Dirbant su vyresnio amžiaus šeimomis, svarbūs
du dalykai: 1) padėti šeimoms rasti lėšų bendruomenėje, o tai leistų jiems
gyventi kuo mažiau apribotoje aplinkoje, ir 2) išlaikyti pagalbos ir
paramos santykius, kurie per daug neapsunkintų kitų šeimos narių.

Dirbant su vieną tėvų turinčiomis šeimomis, svarbu atsižvelgti į
nesančio tėvo įtaką. Tai susiję su tuo, ar tėvas miręs, ar tėvai
išwsiskyrę, visai nebivo susituokę. Reikia atsižvelgti į tėvų įtaką ir jų
pačių poreikius.

Mišriose šeimose gali būti vaikų iš esamos santuokos, ir iš
ankstesnės. Vaikai yra netikri broliai ir seserys. Tokių šeimų scarbi
prisitaikymo problema – kapi išmokti gyventri kartu kaip vienai šeimai.
Dirbant su tokiomis šeimomis paprastai svarbiausia užduotis yra sukurti
tinkamus santykius. Darbuotojo uždavinys – padėti šeimai suprasti
situaciją, sukurti tokius tarpusavio santykius ir funkcionavimą, kad būtų
tenkinami visų šeimos narių poreikiai.

Daugelis šeimų, su kuriomis tenka dirbti socialiniams darbuotyojams,
turi daugiau problemų ar tiesiog chaotiškos. Šios šeimos į agentūros
akiratį patenka dėl smurto prieš vaikus ar prieš sutuoktinius. Tokiomis
sunkiomis situacijomis labai svarbu užmegsti tokius antykius, kad
darbuotoju būtu pasitikima. To siekdamas darbuotojas turi būti nuoseklus,
lankstus, vengti keršto. Darbuotojas turi būti atviras, sąžiningas šeimai,
paaiškinti galimus padarinius, jei nebus dirbama kartu. Labai svarbus
neteisiamas požiūris ir empatija. Šioms šeimoms dažnai reikia pagalbos
nustatyti prioritetus ir įgyti socialinio funkcionavimo įgūdžių.

Dirbant su šeimomis, ypač patyrusioms diskriminaciją, labai svarbu
suteikti šeimai ir jos nariams galių valdyti ir tvarkyti savo gyvenimą ir
darbą ta linkme, kad būtų siekiama pokyčio.

Darbuotojas turi suprasti visuomenėje egzistuojat įvairias šeimos
formas. Darbuotojas turi lavinti šeimos situacijos vertinimo įgūdžius.
Kūrybiškai dirbti du kiekviena šeima. Reikia bendravimo su šeima įgūdžių,
darbuotojas turi mokėti aiškiai perteikti informaciją, įtraukti šeimą į
planavimą ir darbą, kad būtų patenkinti poreikiai ir užtikrintas socialinis
funkcionavimas.

Netgi chaotiškos šeimos sugeba patenkinti būtinius savo šeimos
poreikius.

Jei žmonės nusprendžia ką nors keisti, reikia remtis ne trūkumais, o
stiprybėmis.

Darbuotojas ir šeimos grupė

Šeima yra ypatinga maža grupė.

Strūktūra.

Šeimos struktūrą paprastai sudaro sutuoktinių, tėvų, tėvų – vaikų ir
vaikų posistemės. Kiekvienoje posistemėje susiformuoja skirtingi santykiai,
atliekami skirtingi vaidmenys ir prisiimama skirtinga atsakomybė. Vienosa
šeimos yra universalios, o kitos būdingos tik kuriai nors kultūrai.
Darbuotojas turi būtinai atsižvelgti į kultūros skirtumus. Darbuotojas turi
padėti šeimai suprasti jos struktūrą ir priimti ją, daryti protingus
pasirinkimus, kurie patenkintų visų šeimos narių poreikius.

Funkcionavimas

Šeima sudaryta iš posistemių. Atskirose positemėse egzistuoja tam
tikri skirtumai turinio ir būdo atžvilgiu. Apskritai tos pačios posistemės
nariai labiau linkę bendrauti kaip partneriai. Išskyrus tėvų – vaikų
sistemą Bendravimo turinys posistemėse tiesiogiai arba netiesiogiai yra
susijęs su konkrečios posistemės vaidmenimis. Pavyzdžiui, vyro ir žmonos
bendravimas bus labiau panašus į partnerių bendravimą, jie dalysis
požiūriais vienas kitu. Tėvų posistemėje jie atliks tėvų vaidmenis ir
rūpinsis vaikais. Pirmu atveju dėmesys skiriamas bendrauti tarpusavyje, o
antru – rūpintis vaikais.

Į šeimos schemą įeina bendravimo ir sprendimų priėmimo būdai, vaidmenų
atlikimas. Kiekvienoje šeimoje jie šiek tiek skiriasi.

Šeimose priimti sprendimus yra dažniausiai tėvų atsakomybė. Protingai
įtraukiant vaikus į sprendimų priėmimo procesą, kai jiems leidžiama priimti
amžių atitinkančius sprendimus, jie tampa savarankiškesni. Šeimose, kurioms
būdingas autokratinis sprendimų priėmimo būdas, vaikams sunku jaustis
savarankjiškiems ir nepriklausomiems. Priešingo stiliaus šeimose vaikai
susidurs au kitokiais sunkumais. Labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą, kuri
padės šewimos sistemai patenkinti poreikius ir kartu parengs vaikus gyventi
visuomenėje.

Raida.

Šeimos raida – ilgas procesas, trunka visą gyvenimą. Šeimose
prisirišimas ar atsiskyrimas trunka visą individo gyvenimą.

Šeimos turi bendrą istoriją ir kultūrą. Šeimas savaime vienija pats
ryšys.

Šeima – tai sistema, kuri jau egzistuoha, yra susiformavusi. Dirbdamas
su šeima socialinis darbuotojas netampa šios sistemos nariu. Sdąveika su
pavieniais nariais skiriama tam, kad darbuotojas galėyų geriau dalyvauti
sąveikoje su kitais šeimos nariais. Dėmesio centre yra šeimos tarpusavio
sąveika.

JOHNSON, Louse C. Socialinio darbo praktika (Bendrasis požiūris). Vilnius:

, 2001. ISBN 9986-9357-2-5.

Leave a Comment