Pinigų evoliucija ir šiuolaikiniai pinigai

Pinigų evoliucija
Ir

šiuolaikiniai pinigai

Vilnius 2006
Turinys

Pinigų formos (Istorinė raida): 3
Šiuolaikiniai pinigai ir jų kiekis 4
Pinigų funkcijos: 5
Pinigų pasiūla 6
Pinigų paklausa 8
Išvados 10

Pinigų formos (Istorinė raida):

Pinigai atsirado visose tautose tam tikro ekonominio išsivystimo pakopoje, besiplečiant prekių mainams.
• Taurieji metalai ir „vaikščiojantys pinigai“.
Auksas, sidabras, varis. Tai buvo labiausiai paplitęs atsiskaitymas už paslaugas ir prekes. Žmogus dalyvaudavo karuselinėje mainų sistemoje. „Vaikščiojantys pinigai“ – naminiai gyvuliai. Taip pat pinigų funkciją atliko kailiai, grūdai, įvairūs reikmenys. Tačiau šios prekės-pinigai turėjo ir šiokių tokių trūkumų: negalima smulkinti, pavyzdžiui kai gyvuliai ar brangieji akmenys. Jų veertė priklausė nuo dydžio.
• Monetos, specialūs žetonai iš tauriųjų metalų pagal svorį.
Moneta – nustatytos formos, svorio ir prabos liejinys, kuris yra valstybės įteisinta cirkuliacijos priemonė.
Suvokus jog nepatogu kaskart sverti metalą nustatant jo vertę ir prabą, imta kalti monetas atitinkamo svorio ir atitinkamos vertės metalo. Pinigų kiekis buvo priklausomas nuo valstybėje esančio aukso kiekio. Šioje raidoje išskiriama monometalizmo ir bimetalizmo sistema:
Monometalizmas – vieno iš tauriųjų metalų įsigalėjimas kaip valstybės pinigų sistemos standarto.
Bimetalizmas – pinigų sistema, besiremianti dviejų tauriųjų metalų (aukso ir sidabro) attsargomis.
• Popieriniai pinigai, išsivystę iš auksakalių išduodamų popierinių kvitų už auksą ir davę pradžią banknotams bei čekiams.
Monetos daug sveria, dideles sumas sunku suskaičiuoti, todėl atsirado popieriniai pinigai. Popieriniai pinigai pakeitė mainų tarpininko sampratą. Popieriniai pinigai – tai dokumentai neturintys jokios materialinės vertės, be

et galintys pakeisti dideles turto sumas. Popieriniai pinigai turi turėti šias savybes: lengvi, patogūs, patvarūs.
• Banko pinigai, negrynieji, kreditiniai pinigai (Indėlis, čekis, kredito kortelės.
Tai pinigai siaurąja prasme. Indėliai, kuriems galima išrašyti čekius.

Šiuolaikiniai pinigai ir jų kiekis

Anksčiau, kai pinigai buvo auksas, konkretus visuomenei reikalingas pinigų kiekis nusistatydavo savaime: aukso monetų atsargos tai sumažėdavo, tai padidėdavo. Tačiau tai neturėjo jokio tiesioginio poveikio nei pačiai gamybai, nei aukso perkamajai galiai. Tačiau dabar yra kitaip, nes auksą pakeitė pinigai. Kartą išleisti, pinigai jau gali būti išimti iš apyvartos tik juos pakeitus kitais pinigais, t. y. jie vis tiek liks, todėl pinigų kiekis yra svarbus ekonominis veiksnys. Nuo jų kiekio priklauso ir kainų lygis, ir nacionalinio produkto apimtis. Kontroliuoti pinigų kiekį nėra taip paprasta, nes pinigų fuunkcija atlieka ne vien tradiciniai banknotai. Daugiausiai atsiskaitymų pasaulyje vyksta čekiais. Čekiai atsiranda kai atidaroma individuali einamoji sąskaita banke. Ji atidaroma įnešus piniginį indėlį. Pats čekis yra raštiškas nurodymas bankui, kuriame atidaryta einamoji sąskaita, pervesti nurodytą pinigų sumą į tam tikrą kito asmens einamąją sąskaita, kuri gali būti tame pačiame arba kitame banke. Čekio gavėjas jį gali pateikti bet kuriam bankui ir operacija bus atlikta be sutrikimų. Tačiau patys čekiai laisvai necirkuliuoja. Šią funkciją jis atliks, kai tik bankui bus pateikta ap

pmokėti kažkieno išrašytą čekį. Galima teigti, kad čekiai, kaip cirkuliacijos priemonė, pakeičia pinigus, nes prekes galima apmokėti čekiais ir tada grynųjų pinigų neprireiks, nes pardavėjas iškeis jūsų išrašytą čekį į jūsų einamoje sąskaitoje esančius pinigus. Visas šias operacijas bankas atlieka nemokamai, tačiau negausime ir palūkanų.
Išvada galėtų būt tokia, kad pinigų pasiūlos kiekis yra grynųjų pinigų ir pinigų čekiniuose depozituose suma. Įeina visa tai, kas tiesiogiai naudojama kaip mainų priemonė. Tačiau dažnai pirkdami žmonės naudoja kreditines korteles, o ne pinigus ar čekius. Kreditinė kortelė yra ne kas kita kaip sąskaita banke, iš kurios pervedama reikalinga suma už tam tikras prekes ar paslaugas.

Pinigų funkcijos:

Pinigai yra tai, kas naudojama kaip mainų priemonė arba visuotinis ekvivalentas.
Visuotinis vertės ekvivalentas tai prekė, kuri naudojama kaip mainas kitai prekei įsigyti. Pinigai – visuotinis vertės ekvivalentas, kuris atlieka taupymo, mokėjimo, mainų ir prekių apskaitos vieneto funkcijas. Kai prekės yra mainomos į kitas prekes, tai yra vadinama Barterine ekonomika. Ši barterinė ekonomika vyksta tada, kai nepakanka pinigų įsigyti norimai prekei, esant infliacijai (aukštoms kainoms)
1. Pinigai: mainų priemonė, reikalinga atliekant įvairius sandėrius, t. y. įsigijimui ar pardavimui.
2. Pinigai: apskaitos vienetas. Materialiniai ištekliai turi savo įvertinimo vienetą. Lietuvoje kainos įvertinamos kol kas litais.
3. Pinigai: taupymo priemonė. Pinigai tai ne vienintelė turto forma, tai gali būti ir tu

urtas – nuosavybė (žemė, gyvenamieji namai, įvairūs pastatai, taupomieji indėliai, akcijos ir t. t.). Šis turtas dar kitaip vadinamas kvazipinigais. Kvazipinigai – tai terminuoti ir taupomieji šalies ir konvertuojamosios bei nekonvertuojamosios užsienio valiutos, perskaičiavus į šalies valiutą, indėliai. Esant infliacijai pinigai neatlieka šios funkcijos.
4. Pinigai: mokėjimo priemonė. Ši funkcija atliekama kai už tam tikrą prekę ar paslaugą pinigai atiduodami ne iš karto, o vėliau. Taip pat kaip ir trečiajai funkcijai – esant infliacijai, pinigai funkcijos neatlieka.
Iš mokėjimo priemonių visumos išskiriami:
 Visaverčius pinigus – pinigus, kurių nominalioji ir realioji vertė sutampa.
 Nevisaverčius pinigus – vertės ženklus, visaverčių pinigų pakaitalus. Nevisavertės monetos – tai monetos, kurių nominalioji vertė didesnė už realiąją.

Pinigų pasiūla

Pinigų pasiūla – ūkyje vartojamų pinigų kiekis, kurį sudaro pinigai apyvartoje ir indėliai taupomosiose bei einamosiose sąskaitose. Bendras pinigų kiekis esantis apyvartoje priklauso nuo to, kaip yra apibrėžiamas pinigų kiekis. Pinigų kiekį apibūdint kiekvienoje šalyje naudojama skirtinga pinigų pasiūlos elementų struktūra. Pinigų elementai: sudėtiniai pinigų rodikliai, kurie vartojami kaip pinigų kiekio matas , priklausomai nuo jų apibrėžimo apima įvairias likvidaus turto grupes.

Pinigų pasiūlos elementai:
1. Pinigus siaurąja prasme sudaro:
a) Valiuta arba visi popieriniai ir metaliniai pinigai esantys cirkuliacijoje;
b) Komerciniuose bankuose laikomi čekiniai indėliai neduodantys palūkanų;
c) Komerciniuose bankuose laikomi indėliai duodantys palūkanų;
d) Kelionės čekiai.
2. Pinigus plačiąja prasme sudaro:
a) Sandėrio pinigai;
b) Taupymo indėliai;
c) Smulkūs terminuoti indėliai;
d) Pinigų rinkos indėliai;
e) Pinigų rinkos savitarpio fondai.
3. Pusiau pinigus arba netikrus pi

inigus sudaro:
a) Pinigai plačiąja prasme;
b) Stambūs terminuoti indėliai;
c) Vidaus ir užsienio indėlininkų indėliai, kurie banke laikomi valiuta;
4. Likvidžius aktyvus sudaro:
a) Pusiau pinigai arba netikri pinigai;
b) Valstybės vertybiniai popieriai;
c) Taupomosios obligacijos.
Viena iš svarbiausių pasiūlos charakteristikų yra santykis tarp atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais. Labiau išsivysčiusiose rinkos ekonomikos valstybėse atsiskaitymai grynaisiais sudaro mažesnį lyginamąjį svorį negu atsiskaitymai negrynaisiais. Lietuvoje naudojama dviejų pinigų elementų sistema: a) indėliai iki pareikalavimo ir pinigai apyvartoje; b) kvazipinigai.
Pinigai apyvartoje – monetos ir banknotai esantys už bankų sistemos ribų.
Atsiskaitymai grynais pinigais, arba pinigai apyvartoje, sudaro apie 50% nuo pinigų sumos. Pinigų kiekis apyvartoje didėja priklauso nuo palūkanų normos dydžio, jis didėja didėjant palūkanų normai. Pinigų masės elastingumas palūkanų normai yra mažas. Kylant palūkanų normai, bankai stengiasi išplėsti paskolų ir indėlių apimtį, nes jų veiklos tikslas yra pelno maksimizavimas. Išskiriama nominalioji ir realioji pinigų pasiūla.
Nominalioji pinigų pasiūla – banknotų ir monetų kiekis, esantis pas gyventojus.
Realioji pinigų pasiūla – tai nominalioji pinigų pasiūla, padalyta iš bendrojo kainų lygio.

Pinigų paklausa

Visi ekonomikos sistemos subjektai, dalyvaudami prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių procese, turi turėti pinigų.
Pinigai – tai viena iš turto formų, t. y. finansinis turtas. Jį sudaro esantys apyvartoje pinigai tuo laikotarpiu turimos banko sąskaitos, obligacijos. Tai fondai, kurių pagalba įgyjamas realusis kapitalas (ūkinėje veikloje naudojami pastatai, įrengimai, žaliavos, kitos ekonominės gėrybės). Pinigai dabar laikomi, arba pinigų atsargos sudaromos tam, kad būtų išleisti vėliau. Yra svarbi pinigų kaip mainų priemonės funkcija
Obligacija – vertybinis popierius, patvirtinantis skolos sumą, galiojimo terminą ir teisę į metines palūkanas.
Šiuolaikinėje ūkinėje sistemoje pinigai naudojami perkant prekes ir paslaugas, o gaunami mainais už parduotas prekes ar paslaugas. Sandėrius sudaryti barteriniu pagrindu laiko ir pastangų požiūriu yra brangiau. Pinigų naudojimas sudarant sandėrius taupo laiką.
Sandėrio motyvas – tai pinigų laikymas, kadangi mokėjimas ir įplaukos nesutampa.
Pinigų paklausa – tai turto kiekis, kurį šalies ūkio subjektai nori turėti pinigų forma. Pinigų paklausa yra nominalioji ir realioji.
Nominalioji pinigų paklausa – grynų pinigų paklausa.
Realioji pinigų paklausa – tai nominaliųjų pinigų paklausos kiekis, padalytas iš kainų lygio. Realioji pinigų paklausa apskaičiuojama pagal šią formulę:

L – realioji pinigų paklausa
MD – nominalioji pinigų paklausa
P – bendrasis kainų lygis
Jeigu kainų lygis padidėja du kartus, o kitos sąlygos nepasikeičia, tuomet nominalusis pinigų paklausos kiekis padvigubės, o realusis pinigų kiekis nepasikeis.
Sandėrio motyvu laikomų pinigų apimtį lemia:
1) bendrojo nacionalinio produkto apimties dinamika, t. y. realiųjų pinigų laikymo kiekis didės, kai augs realiojo bendrojo nacionalinio produkto apimtis.
2) Sinchroniškumo tarp mokėjimų ir pajamų gavimo laipsnis. Jei būtų perkama tą dieną kai gaunamas iš darbdavio atlyginimo čekis, tai nebepirktume visą savaitę. Tokiu atveju bendrasis nacionalinis produktas ir sandėrių apimtis nesikeistų, tačiau žmonės turėtų mažiau pinigų per savaitę.
Atsargos motyvas – tai išankstinis nusistatymas laikyti pinigus tokiems poreikiams patenkinti, kurių tikslus pobūdis dar nežinomas.
Grynų pinigų atsargos laikymo nauda yra tuo didesnė, kuo didesnė sandėrio apimtis bei netikrumo laipsnis. Didėjant bendrajam nacionaliniam produktui, kitiems veiksniams esant pastoviems, auga ir sandėrių sudarymo galimybės, stiprėja ir grynų pinigų atsargos motyvas.
Spekuliacija – veikla, siekiant greitai pasipelnyti, t. y. bet kokių vertybių pirkimas, turint tikslą vėliau jas parduoti aukštesne kaina.

Išvados

Mūsų kasdienybė, kaip ir ekonomikos mokslas bei viskas, kas susiję su bankais ir finansavimu, turbūt neįsivaizduojama be pagrindinės atsiskaitymo ir mainų priemonės – pinigų.
Galima teigti, jog pinigai ir šiuolaikinės jų formos yra pagrindinis šių dienų ekonomikos objektas. Viskas, kas perkama ir parduodama, visi stambūs šių dienų investiciniai sandėriai remiasi pinigais, ir, apskritai, galima sakyti, jog pinigai šiandien valdo pasaulį.
Pinigai šiandien įgiję daug patrauklesnę ir patogesnę formą. Smulkiems atsiskaitymams, kaip ir seniau, taip ir dabar, naudojami grynieji, o stambiems pirkimo ir pardavimo sandėriams įgyvendinti – šiuolaikinės jų formos. Elektroninių kortelių pagalba dabar žmogus visas savo gyvenimo santaupas gali nešiotis piniginėje ir, atėjus būtinybei, pasinaudoti. Tam nereikia didelių pastangų, laiko ar ypatingų priemonių. Visos šiuolaikinės pinigų formos atsiskaitymą už prekes ar paslaugas daro paprastu ir saugiu.
Tikriausiai yra ir daugiau šiuolaikinių pinigų formų, kurias būtų galima apžvelgti. Tačiau pagrindinės yra šios, ir jomis naudojasi žmonės visame pasaulyje.

Literatūros sąrašas:
1. Lietuvos Žemės Ūkio Universitetas „Makroekonomika. Mokymo priemonės“ Akademija 2001 m. 21psl.
2. Regina Pauliulytė „Makroekonomika“ Vilnius 2004 m. 53-59psl.
3. Kauno Technikos Universitetas „Makroekonomika“ Kaunas 2001m 195-223 psl.
4. Algirdas Jakutis ir kt. Ekonomikos teorija Vilnius 2005 m. 206-212 psl.
5. Vytautas Vaškelaitis „Piniginiai atsiskaitymai. Teorija ir praktika“ Vilnius 2001 m. 11-75 psl.
6. Zina Gaidienė „Finansų valdymas“ Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras 1998 m. 22-32 psl.
7. Mindaugas Vinkus „Lito užkulisiai“ Vilnius 2004 m.
8. V. Baldišis, V. Terleckas „Pinigų fenomenas“ 1990 m.

Leave a Comment