Socialinė kontrolė ir visuomenės disfunkcijos. Deviacija.

SOCIALINĖ KONTROLĖ IR VISUOMENĖS DISFUNKCIJOS.
DEVIACIJA

Sociologija – tai mokslas, tiriantis visuomenę kaip visumą ir asmenybę, jos santykius bendruomenėje. Sociologija tiria įvairias visuomenės gyvenimo sritis: ekonominio gyvenimo procesus, socialinius reiškinius, politinius procesus, kultūrinius, dvasinius reiškinius. Šių procesų ir reiškinių centre yra žmogus. Sociologijoje išskiriama atskira asmenybės sociologijos šaka. “Asmenybės” sąvokoje sutelktas socialinių santykių atspindys. Taigi asmenybės sociologijos objektas yra individo socializacija. “Žmonėms gyvenant draugėje, veikė prisitaikymo dėsnis ne tik prie gamtos sąlygų, bet ir prie kitų žmonių reikalavimų, nes, žmonėms bendrai gyvenant, vyksta vaadinamasis socialinis trynimasis” (P. Leonas). Vyriausybė, valdžia siekia tobulinti visuomenę, palaikyti stabilumą. Tai nėra lengva, žmogaus teisių užtikrinimas ir demokratijos plitimas gali sukelti disfunkcijų – nukrypimų nuo visuotinai pripažintų elgesio veiklos normų.

Deviacijos problemos visuomenei itin svarbios. Prof. A. V. Matulionio knygoje duotas toks deviacijos apibrėžimas: tai socialinis elgesys, kuris skiriasi nuo laikomo normaliu, priimtino visuomenėje ar situacijoje.
I.Luobikienės pateikta apibrėžtis šiek tiek skiriasi: deviacija – tai elgesys, vertinamas kaip nukrypimas nuo visuotinai priimtinų (grupinių) normų, kurių pažeidėjai yra gydomi, taisomas jų elgesys, taip paat jie gali būti izuoliuojami arba baudžiami. Taigi I. Luobikienė nužymi deviacinio elgesio priežastis ir kaip biologines, fiziologines, psichologines, ne tik socialines. Pateikiamas teiginys, kad patys normų nesilaikantys individai yra nenormalūs.
E. Durkheim’as deviaciją vertina kaip normalų, visada egzistuojantį reiškinį. Šis re

eiškinys nustato ribas tarp gėrio ir blogio, didina visuomenės solidarumą, sudaro sąlygas individui ir visuomenei keistis. Deviacinio elgesio priežasčių iki XVII a ieškota individo biologinėje ir fiziologinėje prigimtyje. Bažnyčios požiūriu – “blogas elgesys iš velnio”. Daktarai ieškojo priežasčių žmogaus viduje (ryšio tarp kraujo, tulžies ir gleivinės veiklos sutrikimų. XVIII – XIX a įsivyravo biologinės fiziologinės deviantinio elgesio kilmės aiškinimo tendencijos: tyrinėta žmogaus kaukolės forma, ieškota sąsajų tarp kalinių kūno sandaros ir jų deviantinio elgesio. XX a vyravo psichologiniai biologiniai socialinės deviacijos prigimties aiškinimai. Genetiniais tyrinėjimais bandyta aiškinti žmonių agresyvumą ir kt. Čikagos mokykla (1920 m.) įvedė socialinį faktorių, tiriant deviantinę socialinių subjektų elgseną. Tirdamas socialinės aplinkos poveikį G. Simmelis nustatė, kad daugiabučių namų rajonuose šizofrenijos atvejai dažnesni nei nuosavų namų rajonuose. E. Durkheim’as įvvedė anomijos, apibūdinančios visuomenės vertybinės sistemos destabilizaciją; anomija atsiranda, kai individas suvokia, jog ko nors pasiekti teisėtomis priemonėmis neįmanoma. Tai iššaukia deviacinį elgesį. Žmogus visuomet veikia tam tikru tikslu savo reikmenims patenkinti. L. Ward’o nurodyti šie žmogaus reikmenys: 1. veisimosi (reprodukcijos), 2. maitinimosi, 3. grožio, 4. emocijų, 5. dorovės, 6. intelekto. “Tai yra žmogaus veiksmų motyvai, kurių pirmoje eilėje eina egoistiški motyvai”. (P. Leonas).
Iškyla socialinis klausimas – tai “masių” aprūpinimas šiais gyvenimo reikalais. Čia pirmoje eilėje stovi kūno reikalai: maistas, drabužis, butas, šiluma. “<???> Tai gyvybiniai reikalai &l
lt;???> žmogus, neapsirūpinęs savo gyvybės, negali net manyti apie ką kita, apie dvasios reikalų patenkinimą”. (P. Leonas).
P. Leonas teigia, kad deviacinę elgseną iššaukia žmogaus siekių ir galimybių neatitikimas. “Neturtas verčia žmogų vogti, grobti, o turtas leidžia jam domėtis mokslu ir būti apdairiam”. P. Leonas taip pat teigia, kad “turtingumo. Dorovingumo ir protinio išsiplėtojimo laipsnis, tam tikru momentu žmonių pasiektas, labiau nustato šį momentą, nei kita kuri priežastis. Pradžioje turtingumas pirmauja iš tų trijų veiksnių; jis turi didžiausios įtakos. Tikriau sakant, jis buvo pirmesnis už kitus du ir padėjo kitiems dviem susidaryti, o toliau vyksta jų savitarpio įtaka.
“Prof. Fred Achelis sako, kad kultūra ir žmonių apsišvietimas yra sudėti iš dviejų dalių: a) proto apšvietimo ir b) žmogaus moralinio tobulėjimo”. ? Žmogaus socializacijos procesas vyksta nuo mažens: socialinio elgesio taisykles skiepija tėvai, mokykla, žiniasklaida ir t.t. Savikontrolė remiasi vidinėmis nuostatomis. Tikinčiųjų asmenybės vidinėmis dorovinėmis nuostatomis tapo Dešimt Dievo įsakymų.
Visuomenėje egzistuoja ir išorinė socialinė kontrolė. Jau Konstitucijoje nužymėti bendrieji socialinės kontrolės principai. Nė viena valdžios struktūra neturi absoliučios valdžios. Prezidentas kontroliuoja parlamentą, parlamentas – vyriausybę, konstitucinis teismas – prezidentą ir t.t.
Kiekvienoje gyvenimo srityje užtikrinama nuolatinė kontrolė. Darbovietėje vadovas kontroliuoja pavaldinį, mokykloje mokytojas – mokinį. Žinoma, socialinės kontrolės laipsnis skiriasi. Pavyzdžiui, motinos kontrolė blogai besielgiančiam paaugliui vienokia, o policininko &#
#8211; kitokia.
Prof. A. V. Matulionis akcentuoja socialinės kontrolės būtinybės problemą, nes reikia palaikyti tvarką ir užtikrinti stabilumą. Socialinė kontrolė turi dvi kryptis: viena – tolerancijos, kita – draudimo. Deviacinis kai kurių visuomenės narių elgesys sąlygoja socialinės kontrolės būtinybę. Pagrindinės kontrolės kryptys: vidinė ir išorinė. Efektyviausia yra vidinė žmogaus savikontrolė. Kiekvienas visuomenės narys suvokia ir jaučia pilietinio sąmoningumo nuostatą: privalau elgtis pagal visuomenės taisykles, nepažeisti kitų žmonių teisių, jausti atsakomybę už savo veiksmus. Priklausomai nuo socialinės kontrolės svarbos yra kuriamos specialios institucijos: vidaus reikalų ministerija, teismas, valstybės kontrolė ir pan.
Jau minėjau, kad yra dvi skirtingos socialinės kontrolės sampratos: viena – tolerancijos, kita – draudimo. Kuo visuomenė demokratiškesnė, tuo labiau dominuoja įtikinimas ir savikontrolė. Demokratinės valstybės socialinė kontrolė veikia taip, kad apgauti, nusikalsti ir likti nenubaustam neįmanoma. Ir elitui, ir “gatvės” žmogui socialinės kontrolės principai vienodi: už tokius pačius nusikaltimus visi baudžiami vienodai. Tad visuomenės gyvenimas pirmiausia yra gestų (elgsenų) ir idėjų, veiksmų ir žodžių pritaikymas. (R. Maunier). P. Leonas nužymi socialinių reikalavimų formas. ” Kokia gi prievartos sankcija? Ji yra labai įvairi: taip pat įvairūs yra prievartos laipsniai”. ” Svarbesnės sankcijos rūšys yra tokios:
1. tikybinė, kuri socialinio reiškinio nevykdymą laiko nuodėme,
2. teisinė, kuri socialinio reiškinio nevykdymą laiko nusižengimu. Jos už tai skiria tam tikras bausmes.
3. dorovės sankcija, kuri yra visuomenės re
eiškiamas papeikimas, panieka, kartais esanti stipresnė už pirmas dvi sankcijas.
4. pajuokos (satyros) sankcija; <???> tai lengviausias reagavimo būdas, vartojamas prieš netinkamas manieras ir kt. neatitinkamumus.
Pereinamuoju į demokratinę vsuomenę laikotarpiu socialinės kontrolės mechanizmai taip efektyviai neveikia: vieną už pavogtą vištą sodina už grotų, o neranda kaltų už prapuolusius milijonus. Demokratinėje visuomenėje bausmė visiems vienodai ir priklauso nuo nusikaltimo sudėties, ir ji visiems neišvengiama.
Pereinamuoju laikotarpiu Lietuvoje nusikalstamumas sparčiai šoktelėjo; daugelis socialinės kontrolės mechanizmų stringa dėl lėšų stygiaus, kompetentingų specialistų stokos, dėl nepakitusio žmonių mentaliteto – tiek nusikaltėlių, tiek tvarkos saugotojų.
Nusikaltimų padaugėjo, nes nepasikeitė žmonių mąstymas – tai svarbiausia priežastis. Dar nepakankamai efektyvi socialinė kontrolė. Nepakankamai efektyviai veikia specialūs valstybės institutai: teisėtvarka, policija ir pan. Be to, dabar geresnė statistika ir nurodomi visi nusikaltimai.
T. Parsons’as socialinę kontrolę apibūdino kaip procesą, kurio metu deviantinis elgesys yra apribojamas (nutraukiamas), taikant sankcijas, taip užtikrinant socialinę tvarką ir pastovumą. Jis išskyrė tris socialinės kontrolės būdus:
¢ izoliaciją, kai deviantas atskiriamas nuo daugumos;
¢ atskyrimą, kai individas nėra visiškai izuoliuojamas nuo bendruomenės, ir jam sudaroma galimybė pasitaisius į ją sugrįžti;
¢ reabilitaciją, kai bendruomenės nariai deviantui geranoriškai padeda koreguoti jo elgesį bei toliau dalyvauti bendruomenės gyvenime.
Visuomenė imasi įvairių priemonių ir būdų nepaklusniems nariams tramdyti.
Luobikienė nurodo, kad praktikuojami šie socialinės kontrolės būdai;
¢ Fizinė prievarta ir jėgos panaudojimas. Šis būdas realizuojamas per valstybės kontrolės institucijų tinklą.
¢ Ekonominis spaudimas (sankcijos); juo grasinama pabloginti gyvenimo sąlygas ar sumažinti pajamas. Ekonominio spaudimo, kaip socialinės kontrolės priemonės, būdą naudoja tiek darbdaviai, tiek ir dirbantieji (žemdirbių kelių blokados).
¢ Socialinės kontrolės mechanizmai, reguliuojantys normų pažeidimą grupėse. Tai būdai – įtikinėjimas, pašaipa, išjuokimas, apkalbos, sugėdinimai. Individai, nenorėdami likti atstumtaisiais, stengiasi prisiderinti prie dominuojančių grupėje normų. Tai svarbu, nes dabar nemadinga darosi nepabandyti “žolės”, neišgerti stikliuko ir pan.
¢ Profesinės sistemos socialinė kontrolė. Net paprasčiausiuose darbuose reglamentas nužymi taisykles, kurioms neįmanoma pasipriešinti, tai ir profesinė etika, ir darbiniai reikalavimai.
¢ Kontrolės sistemos, sąlygojančios individo priklausymą visuomeninėms kategorijoms (klubams, draugijoms ir kt.). Tai ir politiniai ar religiniai įsitikinimai, net aprangos stilius, bendravimo maniera ir kt. Išsišokėliai tokioje bendrijoje netoleruojami.
¢ Privataus gyvenimo sferos kontrolės sistema. Individo šeima, artimųjų, draugų ratas. Šio rato sąlygoti socialiniai saitai žmogui būna patys reikšmingiausi.
Ne visada socialinės kontrolės sistema veikia veiksmingai. Kartais socialinę kontrolę stengiasi atmesti asmuo, naudodamasis tarnybine padėtimi. Socialinės kontrolės rengimo forma – atsiribojimas nuo įprastinės aplinkos: štai įvykdę nusikaltimus, asmenys pakeičia gyvenamąją vietą.
Individo socializacijos samprata apibūdina jo vertybių, moralinių nuostatų, elgesio pasisavinimą. Socializacija yra asmenybės gyvenimo būdas, kultūrinė saviaktulizacija, jos aktyvus socialinio tobulėjimo siekis. Tik sąveikaudami vieni su kitais, visuomenės nariai išmoksta laikytis tam tikrų taisyklių tai, ko iš jų tikimasi. Vadinamoji stigma – gėdos ženklas – kyla iš neigiamos aplinkinių reakcijos į individo veikmus.
Taigi asmenybės socializacija – tai sudėtingas jos tarpusavio sąveikos su socialine aplinka procesas, kuris formuoja žmogaus, kaip originalaus visuomeninių santykių objekto, savybes.

Laba diena. Esu “Vilmorus” interviueris. Ar sutiktumėte atsakyti į klausimus apie menininkus? Menininkams kyla nemažai problemų. Todėl norime sužinoti Jūsų nuomonę kai kuriais kūrybos, atlygio, socialinių garantijų ir pan. Klausimais. Anketa anoniminė, mus domina tik apibendrinti rezultatai. Jus apklausai pasirinkome atrinkdami kas kelintą pavardę. Labai prašome pasidalyti savo rūpesčiais.
Anketą pildyti visai nesunku: reikia ratuku apvesti tinkamo Jums atsakymo varianto numerį arba parašyti savo nuomonę. Labai prašome nepraleisti nė vieno klausimo.

1. KURIOS CHARAKTERISTIKOS YRA SVARBIOS ĮVARDIJANT, KAS YRA MENININKAS?
Žymėkite kiekvienoje eilutėje.

Būtent
tai Tikriausiai
tai Tikriausiai
ne Tikrai
ne tai
1. Talentas 4 3 2 1
2. Įgytas specialybės išsimokslinimas 4 3 2 1
3. Visuomenės pripažinimas 4 3 2 1
4. Kritikų teigiamas įvertinimas 4 3 2 1
5. Už kūrybą gaunamas atlyginimas 4 3 2 1
6. Kūrybinis darbas 4 3 2 1
7. Kai pats jautiesi esąs menininkas 4 3 2 1
8. Priklausymas kūrybinei sąjungai 4 3 2 1
9. Gauti apdovanojimai už kūrybą 4 3 2 1
10. Gauti vyriausybiniai apdovanojimai 4 3 2 1
11. Dalyvavimas parodose, knygų leidimas, koncertai, spektakliai ir pan. 4 3 2 1
12. Turėjimas garbės vardų ir laipsnių (buvę nusipelniusiųjų garbės vardai, t. p. profesoriaus, docento) 4 3 2 1

2. KURI CHARAKTERISTIKA PATI SVARBIAUSIA MENININKUI APIBŪDINTI?
Parašyti eilės numerį...

3. KAS IR KOKIU KRITERIJUMI VADOVAUDAMASIS GALI ĮVERTINTI MENININKO KOMPETENCIJĄ? Įrašykite.

1.
2.
3.

4. AR PAKANKAMAI VERTINAMA, SKATINAMA MENINĖ KŪRYBA?
1. Labai gerai.
2. Pakankamai.
3. Vidutiniškai.
4. Nepakankamai.

5. KAIP VERTINATE MENININKO GALIMYBĘ DEMONSTRUOTI SAVO KŪRINIUS (RENGTI KONCERTUS, PARODAS IR T.T.)?

6. KAIP NUSAKYTUMĖTE SAVO SOCIALINĘ PADĖTĮ?
7. KAIP APIBŪDINTUMĖTE SAVO MATERIALINĘ PADĖTĮ?

8. AR MENININKAI TURI TURĖTI SPECIFINIŲ (PENSIJA, SVEIKATOS DRAUDIMAS, RENTA) SOCIALINIŲ GARANTIJŲ?

1. Taip, būtinai.
2. Tikriausiaui taip.
3. Tikriausiai ne.
4. Tikrai ne.

9. JEI TAIP, TAI KODĖL? Pažymėkite ne daugiau kaip du veiksnius.

1. Todėl, kad kūrybinio darbo pobūdis neužtikrina menininkui vidutinio gyvenimo lygio.
2. Todėl, kad kūryba labiau išvargina žmogų.
3. Todėl, kad dėl psichofiziologinių žmogaus savybių kai kurių menininkų (pvz., šokėjų) kūryba būna trumpalaikė.
4. Menininkai daug duoda valstybei, todėl jie turi ir daug gauti.
5. Menininkai kurdami turtina visuomenę, todėl jiems ir turi būti atlyginta.
6. Todėl, kad menininkų kūryba gerokai skiriasi nuo kitų darbo pobūdžio.
7. Kas dar? Parašykite.............................

10. AR PATENKINTI SANTYKIAIS SU VALSTYBINĖMIS INSTITUCIJOMIS?

1. Taip.
2. Ne.
3. Nepasakysiu.

11. PRAŠOME PARAŠYTI DAR KELETĄ PROBLEMŲ, KURIAS SPRĘSTI, JŪSŲ NUOMONE, TURĖTŲ PADĖTI VALSTYBĖ IR VISUOMENĖS ORGANIZACIJOS.

..............................

12. AR MENININKAI TURI BŪTI VALSTYBĖS REMIAMI?

1. Taip.
2. Ne.

13. JŪSŲ PROFESINIS IŠSIMOKSLINIMAS.

1. Vidurinis.
2. Specialusis vidurinis.
3. Aukštasis.
4. Savamokslis.

14. KURIAIS METAIS GIMĖTE......................

15. PROFESIJA.

1. Aktorius.
2. Architektas.
3. Kompozitorius.
4. Muzikantas.
5. Kino artistas.
6. Rašytojas.
7. Fotografas.
8. Dailininkas.
9. Kritikas, menotyrininkas.
10. Vokalistas.
11. Dizaineris.
12. Kita, parašykite..............................

16. KUR GYVENATE? Parašykite (kuriame mieste, vietovėje)
..............................

AČIŪ!

Kultūros ir meno institutas

MENININKAS

(sociologinių tyrimų anketa)

Menininkai geriausiai formuoja Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Todėl būtina žinoti jiems iškylančias problemas, kad būtų geros kūrybos sąlygos, kad materialiniai sunkumai netrukdytų kurti.
Anketos įžangoje užmezgamas ryšys su respondentu, nurodomas apklausos tikslas, įspėjama, kad anketa anoniminė, tai leidžia atvirai išreikšti savo nuomomnę.
Anketoje yra pateikta uždarų klausimų, t. y. pateikti visi galimi atsakymai (1, 2, 4, 8, 9, 10, 13, 15). Anketoje yra ir uždarų klausimų, į kuriuos atsakydamas respondentas įrašo savo nuomonę. Tokie klausimai reikalingi, nes iš anksto sunku numatyti galimus atsakymus, nes plati jų įvairovė, o kiekvienas respondentas savaip gali mąstyti ir nurodyti problemas. Be to, pateiktas atsakymas gali tapti “pasakinėjimu”(sufleravimu) ir riboti respondento savarankiškumą. 14 klausimas (kuriais metais gimėte?) leidžia apibendrinant ir analizuojant nustatatyti vyresniosios, vidutiniosios, jaunesniosios menininkų kartos požiūrius.
Svarbus ir 16 klausimas, nes leidžia nustatyti sostinėje, mieste, kaime gyvenančių menininkų kūrybinio bendravimo ir materialinės padėties problemas.
Klausimynas parengtas taip, kad atsakymai atskleidžia specifines menininkų problemas į kūrybinę veiklą, nurodo, kaip menininkai suvokia kultūros vaidmenį tautos ir valstybės gyvenime.
Keletu klausimų siekiama išsiaiškinti, kaip, respondentų nuomone, valstybė turėtų rūpintis menininkais, nes kultūros padėtis geriausiai formuoja Lietuvos įvaizdį pasaulyje.
Klausimynas atskleis menininkų socialinę bei materialinę padėtį, o tai svarbu: kūrėjo mintys neturėtų suktis apie buitines problemas.
Be to, anketa parengta taip, kad interviueris nepamirštų mandagaus elgesio svarbos ir būtų sudaryta nuoširdi atmosfera, ir respondentas galėtų atvirai išreikšti savo nuomonę.

Literatūra

1. P. Leonas. Sociologija. Vilnius. 1995.
2. I. Luobikienė, J. Guščinskienė, J. Palidauskaitė, R. Vaitkienė. Sociologijos pagrindai. Kaunas. 2001.
3. Peter L. Berger. Sociologija. Kaunas. 1995.
4. I. Luobikienė. Socilogija. Vilnius. 2001.
5. A. V. Matulionis. Sociologija. Vilnius. 2001.

Leave a Comment