Kraštovaizdžio kompozicinis vertinimas užstatymo aspektu

Turinys

1 psl. Įvadas.
2 psl. Reikšmingiausios kraštovaizdžio erdvinės struktūros kompozicinės sąvybės vertinant urbanistinės plėtros aspektu.
4 psl. Reikšmingiausios kraštovaizdžio fizinių elementų kompozicinės sąvybės vertinant urbanistinės plėtros aspektu.
Išvados
7 psl. Literatūros sąrašas

Įvadas

Analizuojant neurbanizuoto kraštovaizdžio teritorijų psichologinį – estetinį potencialą susiduriama su problema dėl objektyvaus ir subjektyvaus kraštovaizdžio vertinimo. Bandoma maksimaliai objektyvizuoti vertinimo procesą, tačiau dažnai tenka pasikliauti subjektyviu vertintojo požiūriu. Vertinant pasitelkiama stebėtojo nuomonė, skonis, operuojama ganėtinai subjektyviomis sąvokomis kaip ,,vaizdingumas”, „egzotiškumas”, „ivairumas”, „išraiškingumas”.
Tokia situacija susidaro dėl vertinamo objekto sudėtingumo, neįmanoma nusakyti kraštovaizdžio vien objektyviais ar vien subjektyviais kriterijais. Tai yra erdvė, susidedanti tiiek iš fiziškai egzistuojančių objektų, tiek iš tų objektų keliamo psichologinio poveikio. Optimalus būdas įvertinti kraštovaizdžio psichologinį – estetinį potencią, tai derinti subjektyvumą ir objektyvumą. Vertinant reiktų atsižvelgti ir į tam tikrus kriterijus: ieškomi aspektai turi atitikti bendrą kraštovaizdinį potencialą; būtų galima pateikti viską kiekybiniu atžvilgiu; aspektai turėtų atsispindėti topografinėje ir kartografinėje medžiagoje; pakankamai lengvai išskiriami ir naudojami.

Reikšmingiausios kraštovaizdžio erdvinės struktūros kompozicinės sąvybės vertinant urbanistinės plėtros aspektu

Analizuojant teritorijų kraštovaizdį ir neliečiant antropogeninių elementų kraštovaizdžio erdvinę struktūrą apsprendžia du faktoriai: reljefas ir augmenija. Krraštovaizdžio erdvinę struktūra galima tirti įvairiais aspektais, tačiau pirmiausia reikėtų vertinti iš tiriančiojo, t.y.kraštovaizdį stebinčiojo pozicijų, kadangi nagrinėjama projektavimo tikslams, kas yra glaudžiai susiję su psichologiniu poveikiu. Vertinant išskiriamos kraštovaizdžio erdvinės struktūros ląstelės ir jos sistemizuojamos. Objektyviausi tyrimai bus tuomet, ka

ai bus griežtai apibrėžtas tyrimų objektas, pateikiamos kiekybinės charakteristikos ir nebus bandoma aprėpti per nelyg įvairius gamtinės aplinkos aspektus.
Pirminis etapas analizuojant kraštovaizdį – erdvės ribų nustatymas (paveikslėlis viršuje). Vientisa erdvė tai tokia erdvė, kuri iš kiekvieno joje esančio taško suvokiama kaip vientisas reiškinys. Tokia erdvė laikoma elementaria kraštovaizdžio erdvės struktūros dalele. Toks vienetas galėtų būti panaudojamas tiek vertinant kraštovaizdį, tiek jį formuojant. Vientisai suvokiama teritorija vadinama vizualine vietove, o žmogaus suvokiamas vaizdas – vietovaizdžiu. Šios sąvokos susideda ir iš smulkesnių elementų. Peizažas – tai tiesiogiai stebima vietovaizdžio dalis, apribota stebinčiojo regos lauko. Panorama – keletas peizažų, o vaizdas – peizažo fragmentas. Kuomet vietovaizdis yra konkreti tam tikros vietovės erdvinė išraiška, tai kraštovaizdis jau žmogaus sąmonėje išlikęs įspūdis, kelių vietovaizdžių suma, jų apibendrinimo ir tipizacijos rezultatas. Žmogus regėjimu iš aplinkos gauna didžiają dalį informacijos, tačiau jo vizualinio suvokimo ribos nėra begalinės. Teoriškai apskaičiuota, kad žmogus gali suvokti erdvę visiškai lygioje situacijoje per 4,5 km, tai yra nepakankamas atstumas, kad optimaliai išanalizuoti erdves, kraštovaizdį. Kitaip sakant, nejudantis žmogus aplink save suvokia tik ~63,6 km2, tačiau žvelgiant iš kitų taškų matys tik dalį tos teritorijos, taigi taip išsprendžiamas tik statinio momento suvokimo atvejas. Nepakanka kraštovaizdžio psichologinį – estetinį potencialą vertinti apsiribojus vien peizažų, stebimų iš kelių fiksuotų taškų, analizavimu. Būtina atsižvelgti į
kraštovaizdžio tęstinumą, tolydumą ar diskretiškumą. Sprendžiant teritorinio planavimo ir kraštovaizdžio formavimo uždavinius, taip pat reikia atsižvelgti ir į statinį statistinį bei dinaminį suvokimą. Statinis statistinis suvokimas, tai kuomet teritorija suvokiama iš daugelio taškų kaip vientisa stebėtojui nejudant. Dinaminis suvokimas – kuomet suvokiamas maksimalus vientisas teritorijos dydis judant įvairiomis kryptimis.
Nagrinėjant teritorijos apžvelgiamumo ypatybes galima išskirti dvi zonas, skirtingas stebėjimo sąlygų pobūdžiu: stebimos teritorijos centras ir perimetras. Svarbiausią vaidmenį atlieka žmogaus regėjimo aparato ypatybės. Nors žmogaus regimumas yra 4,5 km, bet objektai kaip pastatai, esantys 3- 4 km atstumu jau tampa mažai svarbūs, todėl praktikoje naudinga išskirti mažesnį stebėjimo spindulį – 3,5 km.
Anksčiau įvardinti maksimalūs vizualinės vietovės matmenys tinka tik teoriškai, kuomet nėra ap-žvalgos kliūčių, t.y. teritorija visiškai lygi, tačiau tai beveik nepasitaiko. Tuomet siūloma analizuoti nustatant atskirų landšafto elementų bei jų derinių įtaką kraštovaizdžio erdvinei struktūrai, apibendrinant konkrečius bruožus. Reljefas, kurio iškilumas neviršija 10 m traktuojamas kaip trukdantis vizualinį stebėjimą arba kaip neutralus faktorius netrukdantis stebėjimo. Analogiškus vaidmenis atlieka ir augmenija. Išskiriami pagrindiniai reljefo ir augmenijos deriniai:
● atvira, vientisai ir tiesiogiai suvokiama erdvė – vizualinė vietovė (teritorija, kurioje esantys nedideli reljefo iškilimai ir medžių grupės neužstoja horizonto linijos ir netrukdo apžvelgti);
● vizualinė kliūtis (didesni reljefo iškilimai ir augmenija, užstojantys horizonto liniją);
● uždara erdvė (teritorija padengta augmenija, trukdančia apžvelgti, bei kai kurios reljefo fo
ormos, pvz.duobės, daubos ir pan.).

Žmogaus veikla ir jos rezultatai – antropogeniniai dariniai keičia teritorijos planinę ir erdvinę struktūras, šiuos darinius galima traktuoti kaip vizualinę kliūtį (statinys, inžinerinis įrenginys) arba uždarą erdvę (gyvenvietė). Vizualinių vietovių, kliučių ir uždarų edvių išsidėstymas ir sudaro kraštovaizdžio erdvinę makrostruktūrą, kas nulemia tos teritorijos pobūdį ir psichologinį – estetinį potencialą. Ieškant konkrečių rodiklių, padedančių įvertinti kraštovaizdį, buvo išskirtos kraštovaizdžio erdvinės struktūros sąvybės:

● vizualinės vietovės dydis. Kadangi erdvės dydį nevienodai atspindi žmogaus pojūčiai, ji yra klasifikuojama pagal dydžius į keturias klases (R=100, 450, 2000, >2000 m).

● vizualinių vietovių hierarchija. Skirtingi kraštovaizdžiai pasižymi skirtingomis įvairiomis sąvybėmis: skirtingu kalvotumu, augmenija, įvairiais erdviniais elementais, todėl jų priskyrimas hierarchiškai bei tų elementų skaičius padeda objektyviau įvertinti teritorijos kraštovaizdžio erdvinės struktūros pobūdį, jos sudėtingumą ir turtingumą. Tai yra prielaidos teritorijos aukštam psichologiniam – estetiniam potencialui.

● vizualinių kliūčių charakteristika. Pagrindiniai rodikliai yra horizontalus kampas ir kliūties aukštis. Vizualinės kliūtys turėtų būti nusakomos ir kiekybiškai.

● vizualinės vietovės uždarumas. Nusako, kiek vizualinės kliūtys atskiria teritoriją nuo aplinkos. Jeigu vizualinės kliūtys perimetru išsidėstę 50 – 60%, tai teritorija vadinama iš dalies uždara, jei daugiau kaip 85% – visiškai uždara.

Taigi, vertinant kraštovaizdį būtina naudotis objektyviais – nustatytais ir subjektyviais – žmogaus padiktuotais kriterijais. Vertinant erdvinę struktūrą nusakančius rodiklius negalima apsieiti be žmogaus įsikišimo, šie du aspektai yra neatsiejami. Naudojant vizualinės vietovės ir vietovaizdžio sąvokas ga
alima objektyviau įvertinti įvaurius kraštovaizdžius, juos palyginti, išryškinti teigiamus ir neigiamus bruožus. Taip vertinti labai paranku tiek tiriant esamo kraštovaizdžio psichologinį – estetinį potencialą, tiek formuojant naują kraštovaizdį.

Reikšmingiausios kraštovaizdžio fizinių elementų kompozicinės sąvybės vertinant urbanistinės plėtros aspektu

Kraštovaizdis kuriamas ne tik kompoziciškai – planiškai, bet ir parenkant tinkamus augalus, skirtingų augalų deriniai paįvairina landšaftus ir juose esančias erdves. Kuriant kompoziciją paeiliui sprendžiami šie uždaviniai: teritorija suskirstoma į dalis priskiriant funkciją, atskirose dalyse išdėstomi pastatai, įrenginiai, sudaromas takų, aikščių ir aikštelių tinklas, formuojamos atviros erdvės apjuosiant jas masyvais ir kuriant vaizdingas perspektyvas.
Augalai derinami atsižvelgiant į jų augimo sąlygas ir dekoratyvines sąvybes. Kuriant augalų kompoziciją projektuotojas pasirenka ne atskirus augalus, o jų derinius ar grupes. Pagrindiniai želdynų komponentai yra medžių ir krūmų masyvai, jų grupės, tarp jų išsidėstę pavieniai medžiai, medžių eilės, medžių ar krūmų žaliatvorės, gazonai ir gėlių grupės.

● Medžių ir krūmų masyvai. Masyvai tai stambūs vienoje vietoje augančių medžių ir krūmų deriniai, juos užveisti geriausia iš vietinių medžių. Vienarūšių medžių masyvai vadinami medynais, jie sudaro vieningumo įspūdį, tačiau būna dažnai dideli ir atrodo nuobodoki, įvairių rūšių medžių masyvai būna įvairesni ir įdomesni.
Kai masyvuose medžių lajos iškyla ir tarpusavyje susijungia, susidaro uždaros erdvės. Svarbiausia masyvų paskirtis yra sukurti išorinius kontūrus ir vidaus erdves. Mūsų klimatinės zonos parkuose erdvių plotas turetų buti didesnis nei medžių masyvų, kad turėtume daugiau saulės ir ne per daug pavėsio. Masyvų padėtis ir kontūrai plane turi būti priderinti prie reljefo ir kartu išryškinti vandens telkinių, svarių pastatų ar įrenginių padėtį ir formą. Tinkamiausia masyvų forma plane yra plastiška, reikia vengti medžius išdėstyti tiesiomis linijomis. Masyvus ir reljefą būtina glaudžiai, organiškai susieti, tai pasiekiama masyvų kontūrą derinant su horizaontalėmis. Kad masyvai atrodytų gyviau pasibaigus vegetacijos periodui, jų sudėtyje turėtų būti trečdalis visžalių medžių. Atstumai tarp medžių turėtų būti 1 – 4 m pakraščiuose ir 5 – 7 m viduryje.
Kad masyvas galėtų izoliuoti landšafto vidaus erdvę nuo jos išorėje autotransporto sukeliamų dulkių, masyvo siauriausių vietų plotis turėtų būti ne mažesnis kaip 15 – 20 m, be to, čia medžiai turėtų augti tankiai, o išorinų pakraštį supti krūmai.
● Medžių ir krūmų grupės. Tai nedideli vienoje vietoje auganciu kelių medžių ar krūmų arba medžių ir krūmų deriniai, sudarantys vieningą tūrį. Kartais grupėse gali būti ir daugiau medžių.. Tada tokios grupės mažai kuo skiriasi nuo nedidelių masyvų.
Pagal tai, kokią kompozicinę paskirtį turi medžių ir krūmų grupės ir kaip jos išdėstomos masyvų atžvilgiu, grupės skirstomos į lydinčias ir savarankiškas. Lydinčiomis vadiname arti masyvų augančias medžių ir krūmų grupes, kai atstumas tarp jų ir masyvų yra mažesnis už dvigubą vidutinių medžių aukštį. Jos tarsi pratęsia masyvo kontūrus ir sudaro įspūdį, kad nuo jo atsiskyrė. Todėl lydinčios grupės, tai lyg savotiškas perėjimas nuo masyvų prie atvirų erdvių. Savarankiškomis vadinamos atokiau nuo masyvų augančios medžių ir krūmų grupės, kai atstumas tarp jų ir masyvų yra didesnis už dvigubą vidutinių medžių aukštį. Jos naudojamos atvirų erdvių organizavimui, funkciniam bei meniškam sutvarkymui ir atlieka svarankiškų akcentų vaidmenį.
Pagal augalų sudėtį grupės būna vienarūšės ir mišrios. Vienrūšės grupės yra vieningesnės, vyrauja didelių erdvių kompozicijoje, kur yra daug grupių ir kur jos dažniausiai matomos iš tolo. Mišrios grupės yra vaizdingesnės, dekoratyvesnės, jos paprastai sodinamos nedidelėse atvirose erdvėse, kur jų reikia nedaug, ten jos išdėstomos arčiau takų, aikštelių ir dažnai būna matomos tik iš arti.

Grupės, kurioms skiriamas įpatingas dekoratyvinis vaidmuo, sudaromos iš medžių ir krūmų su skirtingais atspalviais ir šakelių bei lapų piešiniais. Įdomiausiai atrodo tokios grupės, kuriose medžiai yra šviesesni už krūmus.Vien iš krūmų sudarytos grupės sodinamos atvirų erdvių pakraščiuose bei prie vandens telkinių, palei takus, jų sankryžas, aikšteles prie statinių.
● Pavieniui augantys medžiai. Pavieniui augančiais medžiais išryškinami masyvų kontūrai arba akcentuojamos atskiros atvirų erdvių vietos. Pagal augimo vietą tokie medžiai skirstomi į lydinčius masyvus arba dideles grupes ir savarankiškus.
Pavieniui dažniausiai sodinami tokie medžiai, kurie turi itin gražią lają: dygioji eglė, ypač sidabrinė jos atmaina, pilkasis kėnis, paprastasis ir raudonasis ąžuolas, mažalapė, plačialapė ir grakščioji liepa, paprastasis kaštonas, baltoji tuopa, svyruoklinis paprstasis uosis, svyruoklinis baltasis gluosnis, rutulinis tarpusis gluosnis, o iš krūmų – paprastasis ir kazokinis kadagys, lizdinė paprastoji eglė, paprastasis ligustras, paprastasis kukmedis.
Pavieniui augantys medžiai ir krūmai turi būti apsupti vešliu gazonu, be to, jų turi būti nedaug. Priešingu atveju tokie medžiai susmulkina erdvę ir sumažin areginių išraiškingumą. Lydintys pavieniai medžiai paprastai būna tos pat rūšies, kaip ir masyvo ar medžių grupės. Tuo tarpu savarankiški pavieniui augantys medžiai dažniausiai būna skirtingų rūšių, negu artimų masyvų ar grupių medžiai.
● Medžių eilės. Ritmiškai sodinamų medžių eilės tinka tik iškilmingo pobūdžio geometrinėms kompozicijoms. Taip apsodinami takai, alėjos, kartais aikštelių pakraščiai, svarbiausios gatvės ir centrinės aikštės su paminklais. Tamsių su siauromis kūginės formos lajomis medžių eilės atrodo iškilmingai ir griežtai, tuo tarpu šviesesnių plačialajų – iškilmingai, bet ramiai.
● Žaliatvorės. Iš medžių ir krūmų sudarytos karpomis žaliatvorės, kapi ir eilėmis pasodinti medžiai, yra geometrinei kompozicijai būdingi elementai. Medžių žaliatvorėmis apjuosiamos atviros erdvės, aukštų krūmų ir vidutinių krūmų žaliatvorėmis – įvairios aikštelės, o žemų krūmų ir krūmų bordiūrais apsodinami takai, geometrinės formos gazonų ir gėlynų pakraščiai. Prie takų ir aplink aikšteles laisvose kompozicijose žaliatvorės nesodinamos, kad nesmulkintų erdvių ir neuždengtų gazono.
● Bosketai ir žaliosios pavėsinės. Bosketas, tai tankiai susodintų karpomų medžių ir krūmų masyvas, juosiantis nedidelę geometrinės formos atvirą erdvę, naudojamą poilsiui, arba plati žaliatvorė, sudaranti skulptūrai ar pergolei foną. Bosketai taikomi ir geometrinėje kompozicijoje.
Žaliosios pavėsinės – tai geometrinės formos poiilsio aikštelės, apjuostos tankiai susodintų medžių eile ar krūmų žaliatvore. Dažnaiusiai tokios pavėsinės yra apskritos konfigūracijos, rečiau – stačiakampės. Naudojamos tiek geometrinėse, tiek laisvose kompozicijose.
● Gazonai. Gazonas, arba žalioji veja, yra vienas svarbiausių želdynų komponentų. Gazone sodinami medžių, krūmų bei daugiamečių gėlių deriniai, nes jis sudaro šiems augalams geras salygas vystytis ir tinkamiausią foną. Kai, šviečiant saulei, susidaro šešėlių žaismas, šie deriniai ant lygaus gazono atrodo ypač reljefiškai. Žaidimams ir pobūviams lauke gazonas yra maloniausia ir sveikiausia danga. Jis švarina orą, neleidžia atsirasti dulkėms ir plisti pažeme. Žalioji veja teigiamai vekia nervų sistemą ir sudaro geras sąlygas rekreacijai. Pagal savo paskirtį, augalų sudėtį ir priežiūrą gazonai skirstomi į parterinius, pievinius, Žydinčiuosius ir sportinius.
Kraštovaizdį vieningu daro kompozicijos centras ir ašys. Geometriškai tvarkomame landšafte kompozicijos centras bei ašis paprastai labiau išryškinami ir aiškiai matomi, o laisvai kuriamame – mažiau išryškinami ir suvokiami judant kompozicijos ašimi arba patekus į kompozicijos centrą.
Kraštovaizdžio kompozicija turi teikti įvairių, nuolat besikeičiančių įspūdžių. Tai pasiekiama dviem būdais priklausoma nuo landšafto tipo. Geometrinio pobūdžio kompozicijoje įtampa keičiama pamažu, ji didinama artėjant prie kompozicinio centro palaipsniui praplečiant erdves ir stiprinant komponentų kontrastą. Laisvesnėje kompozicijoje vengiama sudaryti nuolatinę įtampą. Čia įvairūs įspūdžiai kuriami atskleidžiant netikėtus efektus, pavyzdžiui, takas einantis per pavėsingą masyvą staiga išeina į atvirą gerai apšviestą erdvę, arba einant atvira erdve poilsio aikštelės ar skulptūros nematyti ir tik priėjus vingį ji staiga pasirodo iš už medžių derinio. Tačiau stiprių netikėtų efektų nereikėtų kartoti dažnai, nes jie pasižymi varginimu. Takų tinklas turi būti sukomponuotas taip, kad kad savaime trauktų lankytoją pasigrožėti vaizdingais reginiais, turi būti patogus ir paprastas, todėl reikia vengti staigių vingių, nepateisinamų posūkių.

Išvados

Erdvės konfigūracija priklauso nuo įvairių vietos ir paskirties sąlygų, tai taip pat nulemia erdvės dydį ir padėtį. Kuriant erdves būtina atsižvelgti į jų formą, pasaulio kryptis, apšviestumą, vėjuotumą. Ypač svarbu apsaugoti erdve nuo pastarojo reiškinio, tačiau ir suorganizuoti erdvių vėdinimosi sistemą, kad nesikauptų rūkas. Funkciniai aspektai turi būti išdėstyti taip, kad neužstotų įdomiausių reginių, patogiausių apžvalgos pozicijų ar pagrindinių takų. Projektujant itin svarbu atsižvelgti į šiuos kriterijus, kad sukurti malonią, išraiškingą, tačiau neįkyrią aplinką.

Literatūros sąrašas

• M. Purvinas „Kraštovaizdžio erdvinės struktūros pirminiai vienetai ir jų galimos charakteristikos“
• Tauras „Landšafto architektūra kaime“

Leave a Comment