Namų darbas Nr.1 – Variantas A :Pagal Durkheimo tekstą Elementarios religinio gyvenimo formos, 1 sk. Tyrimo objektas p.5-25.
1. Tyrinėjant religiją ir visus primytivius religinius tikėjimus yra susiduriama su esminėm sąvokom, kurias filosofai jau nuo Aristotelio laikų vadina „suvokimo kategorijomis“ : laiko, erdvės, rūšies, kiekio, priežasties, materijos, asmenybės ir kitos sąvokos. Šios sąvokos taip įaugusios į mūsų protą, sąmonę, kad apie jas net nesusimąstome kalbėdami ivairiausiom temom.Durkheimas teigia, kad suvokimo kategorijos atsirado iš religijos ir religijoje, ir taip pat , kaip religija , yra socialinis dalykas, jose pilna socialinių elementų. Religija neatsiejama nuo religinių ritualų, o jie sukurti žmonių. Religiniai vaizdiniai taipogi yra kolektyviniai vaizdiniai, atspindintys kolektyvinę sąmonę, žmonių grupės ar kolektyvo mąstymą, todėl religijos faktai negali nebūti socialiniais dalykais. Laiko sąvoką Durkheimas aiškina paimdamas pavyzdžiu laiko suskirstymą į metus, mėnesius, savaites, dienas. Be šito suskirstymo mes negalėtumėm suvokti savo praeities prisiminimų tvarkos. Tą tvarką mes perėmėm jau nuo senų senovės, tokiu laiko suskirstymu gyveno ir ankstesni mūsų protėviai, tai reiškia, kad ta struktūra yra kolektyvinė. O kadangi laiko skirstymas į dienas, savaites, mėnesius, metus atitinka ir religinių ritualų, švenčių periodiškumą, tai vadinasi laiko kategoriją galime pavadinti socialiniu laiku, nes jis galioja visoms žmonių kartoms, be to visiškai netinka gyvūnams. Tokiame struktūruotame laike žmogus suvokia savo prabėgusio gyvenimo esmę, laiko skirstymas – tai lyg atramos taškai, padedantys suvokti savo patirtį, prisiminimus. Erdvės sąvokai paaiškinti Durkheimas ima pavyzdį apie Australijos ir Šiaurės Amerikos bendruomenes, kurios erdvę suvokia kaip didžiulį apskritimą, ne jų stovykla irgi apvali, ir erdvės apskritimas padalytas lygiai taip pat kaip gentinis ratas – kiek gentyje yra klanų, tiek ir atskirų regionų, o stovyklos viduje klanų užimama vieta nusako regionų orientaciją. Regionai turi atskirą spalvą, kuri simbolizuoja sasąją su atstovaujama vieta. Niekas tuo metu neskyrė nei kairės, nei dešinės, erdvės skirtumai atsirasdavo iš regionams priskirtos emocinės vertės, ir tą vertę visi individai suprasdavo vienodai. Tokiu atveju, galima prielaida, kad erdvės kategorija irgi yra socialinės kilmės.
2. „Suvokimo kategorijas“ paaiškina dvi pagrindinės doktrinos. Viena – kategorijos negali būti kilusios iš patyrimo: logiškai jos pirmesnės ir jį sąlygoja, kategorijos yra apriorinės. Kita – priešingai kategorijos yra sudarytos iš atskirų dalių, ir asmeninis patyrimas yra pirmesnis nei kategorijos.Aprioristai yra racionalistai, jie tiki, kad visas pasaulis yra paremtas protu. O empiristai viską aiškina per juslinius potyrius, mūsų sąmonės emocinę būseną. Mes pirmiausia suvokiame kategoriją, vadinasi ją patiriame, tokiu atveju protas yra laikomas patyrimu. Viena doktrina mano, kad kategorijos yra socialinės prigimties, kita – kad jos tik kolektyviniai vaizdiniai, pirmiausiai perteikiantys kolektyvo būsenas.
3. Durkheimas siūlo „suvokimo kategorijas“ aiškinti per mūsų prigimties dualizmo principą. Žmogus yra dvilypis. Jame gyvena dvi esybės : individuali, kuri atstovauja pačiam žmogui ir socialinė esybė, kuri atstovauja visuomenei. Kiekvienas individas yra susijęs su visuomene. Visos žmogaus galvoje atsiradusios idėjos yra sąlygojamos kažkokio vidinio postūmio, bet ne proto, nes idėja atsiranda be jokio apmąstymo. Vadinasi, tai gali būti, kas yra virš mūsų proto, tarkim kategorijos, be kurių neįmanomas mūsų mąstymas. Taip apriorizmas išreiškia kategorijų nepakeičiamumą. Tačiau turint omeny, kad jos yra socialinės kilmės ir mūsų bendras gyvenimas priklauso nuo kategorijų, visuomenė negali palikti kategorijų laisvai valiai, nes ji rūpinasi žmonių socialine gerove. Mūsų socialinė esybė, kadangi mes esam visuomenės dalelė, verčia mus pripažinti kategorijas, tačiau jos yra tik ypatinga būtinybė, kuri nepriklauso nuo mūsų, bet reikalinga mums. Kitas Durkheimo „suvokimo kategorijų“ aiškinimas būtų per visuomenės – kaip gamtos dalelės supratimą. Juk visuomenė – socialinis objektas , ji yra sudėtingesnė nei pati gamta. Tačiau, jei visuomenė yra gamtos dalelė, ji neturėtų skirtis pati nuo savęs pačios, bent jau esminiais dalykais. Pagrindiniai ryšiai tarp daiktų – o juos kategorijos ir atspindi, negalėtų būti nepanašūs. Kategorijos egzistuoja visose gamtos srityse, gal skiriasi tik kitokiais pavidalais, tačiau jose pilna socialinių elementų, ir jos pagrįstos daiktų esme, pavyzdžiui, rūšies sąvoka buvo suformuota pagal žmonių grupės sąvoką; laiko kategoriją gali sudaryt individo gyvenimo ritmas, visuomenės gyvenimo ritmas ir pan.
Namų darbas Nr.1 – Variantas B: Pagal Weberio tekstą Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia, II d., 2 sk. „Askezė ir kapitalizmo dvasia“ p.138-165
1. Plieniniu kiautu“ Weberis vadina žmonių gyvenimą vardan malonumo – dykaduoniavimą ir kūniškų įgeidžių tenkinimą, prabangos siekimą, troškimą pasipelnyti. Tokį gyvenimą, kai žmogų apima manija visiems materialiems ir kūniškiems malonumams, Wėberis prilygina plieniniam kiautui, iš kurio žmonės nebegali išsivaduoti, tarsi suktųsi tame mechanizme. Puritonai visa tai smerkė . Baxteris, vienas iš puritonų, sakė, kad rūpestis dėl pasaulio gėrybių turi apgaubti šventųjų pečius tik kaip lengvas apsiaustas, kurį galima bet kada nusimesti, tačiau likimas lėmė šiam apsiaustui virsti tvirtu kaip plienas kiautu, Puritonai stengėsi pertvarkyti tokį pasaulį, nes matė, kad žmones vis labiau valdo pasaulio gėrybės, jie tarsi įkalinti geležiniame narve, iš kurio jau nebemoka ištrūkti. Puritonai darbą nurodė kaip asketinę priemonę nuo visų pagundų, siekiant tą plieninį kiautą pertvarkyti. Darbas buvo ne tik leistinas , bet ir privalomas, kaip Dievo nurodytas kelias praturtėti, o Dievo pasiųsto kelio nevalia atsisakyti. Tačiau turtas, kurį sukaupei, negalėjo būti panaudojamas kūniškiems malonumams. Puritonai gynė asketinio gyvenimo principus – tarnauti dievui, atsiduoti profesiniam darbui, kovoti su instinktyviu mėgavimusi gyvenimu, prabanga, kurie atitraukia nuo darbo ir maldos. Turtas, anot puritonų, turi būti gausinamas tik Dievo šlovei. Puritonai didžiuodavosi savo pranašesne buržuazine verslo morale, tačiau juos už tai persekiojo. Wėberis numatė, kad valdininkai, biurokratai įgauna vis didesnę valdžią užsidarydami tame kiaute.
2. Kadangi askezė jau buvo įteisinus ypatingo darbštumo išnaudojimą paskelbdama jį „pašaukimu“, tai šis požiūris išliko ir modernioje industrinėje visuomenėje. Tiek darbininkas, tiek verslininkas į darbą žiūrėjo, kaip į „pašaukimą“, reikalingą pasipelnymui. Todėl šis požiūris, profesinės pareigos atlikimas, racionalaus gyvenimo būdo siekimas – buvo veiksniai, motyvuojantys žmones dirbti modernioje industrinėje visuomenėje. Puritonas norėjo būti profesionalas, ir visi privalejo būti tokie. Askezė suvaidino didžiulį vaidmenį kuriant šiuolaikinį ekonominį, techninį ūkį, užvaldydama pasaulietinę dorovę. Kaip ten bebūtų, moderni profesinė veikla yra paženklinta asketizmo žyme.
Galu gale eilinis pilietis nesistengia suprasti tos ekonomines prievartos kaupti turtą, jis paprasčiausiai turi pašaukimą, pareigą, o ten, kur religinę etinę prasmę praradęs troškimas pasipelnyti gali reikštis laisviausiai, būtent Jungtinėse Amerikos Valstijose, jis tampa nesutramdoma varžybų aistra ir neretai įgyja tiesiog sportinį pobūdį.3. Išsivaduoti iš plieninio kiauto galima tik darbu ir išsižadėjimu gyvenimo pagundų, siekiant gausinti savo turtą nepaliaujamu darbu Dievo šlovei. Dievui patinka sažiningas, netgi menkai apmokamas darbas, kurį dirba kitokių galimybių gyvenime neturintys žmonės. Tais laikais turėjo būti švari sąžinė, kad galėtum gyventi ramų ir patogų gyvenimą. Tik Dievo malonė suskirstė turtingus ir vargšus, ir tik Dievas vėl gali suteikti žmogui turtų, todėl juos panaudoti privalu pagal aukščiausiojo valią. Toks religinis darbo vertinimas ir vartojimo apribojimas pateisino pelno siekimą, kapitalo kaupimą. Be to, žmogus Dievui turi atsiskaityti už kiekvieną išleistą pfenigą, jis negali jų išleisti savo malonumui, nes mėgavimasis pasaulinėm gėrybėm yra nuodėmingas. Religinė askezė norėjo priversti turtinguosius panaudoti savo turtą tik būtiniems ir praktiškai naudingiems dalykams, tuo pakeldami pasaulietinę moralę Dievo šlovei. Tai stiprino buržuazinį, racionalų gyvenimo būdą.