Įvadas
Vykstant esminiams pastarųjų metų Lietuvos visuomenės pokyčiams, prasidėjusiems XX a. pabaigoje, yra prarandamos giliausios lietuvių tautos tradicijos, su kuriom iš esmės keičiasi ir šeima. Tarp ryškiausių šeimos pokyčių, prasidėjusių nuo XX a. dešimto dešimtmečio pradžios, galima paminėti šiuos: labai sumažėjo santuokų ir gimimų, santuokos ir pirmųjų vaikų gimdymas atidedamas vyresniam amžiui, gausėja porų, kurios gyvena santuokos neregistravusios, sparčiai gausėja nesantuokinių vaikų, didėja šeimų nestabilumas, silpsta ryšiai tarp kartų. Taip pat liberalėja požiūris į intymius santykius, ankstėja pirmųjų lytinių santykių patirties amžius. Šie ir kiti šeimų pokyčiai veikia visą visuomenę. Mūsų visuomenėje labai daug atgyvenų – kai paprotys ar socialinė institucija keičia savo funkcijas, nekeisdami savo ištakų . „Taisyklė is pater est quem justae nuptiae declarant (tėvu pripažįstamas tas, kuris gyvena santuokoje –lot.) materialiai liko mūsų kodekse tokia, kokia ji buvo senovinėje romėnų teisėje“ (E.Durkheimas, p.99).Bet tada ji atliko funkciją – gynė tėvo nuosavybės teisę į vaikus nuo teisėtos žmonos, o dabar ji labiau gina vaikų teises. „Taigi, imantis aiškinti socialinį reiškinį, reikia atskirai tirti realią jo iškilimo priežastį ir jo atliekamą funkciją“ (E.Durkheimas, p.102). Taip pat Durkheimas siūlo, kad reikia nustatyti, ar nagrinėjamas faktas atitinka bendras socialinio organizmo reikmes, ir prieš nustatant reiškinio padarinius, visai natūralu ieškoti jo priežasties. Šiame darbe noriu išsiaiškinti šeimos transformacijos reiškinio – plintančios neregistruotos santuokos (kohabitacijos) priežastis. Lietuvoje susiklostė tokia padėtis, kad vis labiau yra pereinama prie modernios šeimos modelio – kurioje neskubama registruoti šeimyninių santykių, neskubama gimdyti, pirma stengiamasi susikurti materialinį pagrindą (detalesnis modernios šeimos apibūdinimas nurodytas priede 1 lentelėje). Tai akivaizdžiai atsispindi ir gimstamumo – šeimos gyvybingumo, šeimos socialinės sveikatos rodiklyje, o nuo 1990 m. šis rodiklis, kaip ir santuokų skaičius, mažėja.
Kohabitacija, manau, nėra neigiamas reiškinys visuomenėje, tačiau jis iššaukia pasekmes, kurios visuomenei nėra palankios – sąlyginai dėl to mažėja vaikų gimstamumas, vyksta sparti depopuliacija – didesnis mirtingumas nei gimstamumas, gausėja nepilnų šeimų, šeimoje nėra stabilumo, vidinio šeimos tvirtumo, saugumo dėl ateities, silpnėja tarpusavio ryšiai. Tai ne tik psichologiškai paveikia šeimą, bet didina jos socialinę atskirtį, keičia jos požiūrį į pačią šeimą, į vertybes ir pan. Formuojasi socialiai silpna šeima, kuri nepajėgi atlikti savo prigimtinių vaikų ugdymo, lavinimo, socializacijos funkcijų. Tuo pačiu visuomenėje silpnėja galių sutelktumas, solidarumas, keičiasi kultūra, tradicijos. Nagrinėdama kohabitacijos priežastis, bandysiu išsiaiškinti , kaip kohabitacija veikia pačią šeimą, ką apie šį reiškinį mano likusi visuomenės dalis.Dėstymas
Šeimos pokyčių problemas sprendžia ne tik Lietuva. Kitose Europos ir ne tik Europos šalyse šeimos transformacija prasidėjo gerokai anksčiau nei Lietuvoje. Vakaruose jau nuo 1960 metų vidurio vyksta vadinamasis perėjimas nuo tradicinės prie modernios šeimos. Tradicine čia apibūdinama šeima , kuriai buvo būdinga ankstyvos vedybos, šeima buvo kuriama iš esmės tik vedybų keliu, vaikai gimdavo tiktai šeimoje, gimdydavo būdami jauni, vyravo vidutinės šeimos – 2, 3, 4 vaikai. Socialinių tyrimų instituto demografinių tyrimų centro vadovė profesorė habil. dr. Vlada Stankūnenė sako, kad iki tokių pokyčių mūsų šeimas privedė susiklosčiusi šalies ekonominė būsena: „iki pastarųjų politinių, socialinių ir ekonominių pokyčių, t.y. iki nepriklausomybės atstatymo kurį laiką 2–3 dešimtmečus, turėjom pakankamai stabilią demografinę būseną. Žmonės buvo prisitaikę prie aplinkos, gyvenimas iš metų į metus smarkiai nesikeitė , buvo pakankamai stabilus. Mes žinojom, kokį išsilavinimą galim įgyti, kaip po to įsidarbinsime (būsim įdarbinti), kokia bus alga, kada galime tikėtis gauti butą, kokios mums gali būti suteiktos sveikatos apsaugos paslaugos… Visa tai buvo reglamentuota ir limituota, bet gana stabilu. Sąlygos mažai keitėsi, ir demografiniai procesai mažai keitėsi. Beveik visos santuokos buvo registruotos ir gimstamumas buvo pakankamai stabilus“ (Liaudies kultūra 2002 Nr.4(85).
”Tyrimai rodo, kad pagrindinės šeimų nekūrimo ar jų atidėjimo vyresniam amžiui priežastys yra ekonominės: būsto įsigijimo bei jaunimo įsidarbinimo problemos, nepakankamos pajamos“ (Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys , 13 spl.) Į klausimą kodėl neketina turėti daugiau vaikų, dažniausiai atsakoma, kad rūpi vaikų ateitis, nėra galimybės suteikti vaikams norimą išsilavinimą. Vadinasi, vaikų auginimas yra siejamas su papildomom išlaidom, daliai jaunimo su profesinės veiklos, saviveiklos realizavimo apribojimu. „Dauguma mūsų visuomenės narių institucionalizuotą (registruotą) šeimą tebelaiko prioritetine, norėtų turėti du (dalis net tris) vaikus; pasisako už tai, kad vaikas augtų šeimoje, kurioje yra abu tėvai, nepalankiai vertina faktą, kad mažėja santuokų ir gimstamumas“( Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys , 13 psl). Nuo 1990m. vidutinis pagimdytų vaikų skaičius staigiai pradėjo mažėti. Buvęs vidurkis – du vaikai šeimoje – ima mažėti ir dabar sudaro 1,25. Taigi, vidutinis vaikų skaičius, kuriuos moteris pagimdo per savo gyvenimą, sumažėjo per pusę. O tai rodo esminius ir didelius pokyčius, kuriuos, deja, sąlygojo ir ekonominių nestabilumų krizės. Kai žmonės neužtikrinti ateitimi, jie negalvoja apie šeimos kūrimąsi ir vaikų gimdymus. Be to, šiuo metu Lietuvoje nėra pakankamai svarbių, minimalių, socialinių garantijų – garantijos į darbą, į nors minimalų atlyginimą, į nors minimalų būstą . Šių garantijų nebuvimas ypač sąlygoja šeimų kūrimąsi vėlesniame amžiuje, neskubėjimą tuoktis, gimdyti vaikus. Dažnas jaunas žmogus galvoja pirmiausia apie mokslus, darbą, materialinį įsitvirtinimą, o tik paskui apie savo giminės pratęsimą. Gimstamumo rodiklių kreivė sąlyginai atspindi ir ekonominius nuosmūkius – kai ekonominė krizė – gimstamumas sparčiai krenta, kai ekonominis pagyvėjimas – gimstamumo kritimas lėtėja, situacija stabilizuojasi. „Mes pradėjome perėjimą į rinkos santykių visuomenę. Net ir minimalios savo, savo šeimos gerovės užtikrinimui būtinos atkaklios individo pastangos, iniciatyva. Šito mes tarybiniu metu neišmokom“ (www.lfcc.lt). Daugelis iš mūsų nebetikime geresne ekonomine padėtimi ir tuo pačiu ateitim. Tarybiniais metais jaunimas anksti tuokėsi, nes tai skatino ir kai kurie praktiški dalykai – anksti vedi – gali gauti pastovėjęs eilėje būstą , nevedusiam galimybių gauti butą buvo labai mažai. Jaunavedžiam būdavo taikomos įvairios nuolaidos, galimybė nusipirkti „deficitines“ prekes. Anksti susituokę, o praktiškai vesdavosi visi, anksti gimdydavo vaikus. Dažna pagimdžiusi motina praktiškai griždavo į tą patį darbą, nes darbo vieta buvo garantuota.Dabar gi moteris pagalvoja, kad vaikas gali trukdyti siekti karjeros, pirmiausia siekia įsitvirtinti materialiai, po to galvoja apie šeimos kūrimą. Ieškant darbo, darbdaviai moterims neretai užduoda klausimą, ar neturit mažamečių vaikų, ar galės juos kas sergant prižiūrėt ir pan. Ne paslaptis, kad dalis darbdavių nelinkę priimti į darbą moterų su mažamečiais vaikais. Jauna mama, išėjusi į dekretą retai turi šansų grįžti į tą patį darbą, jai apskritai sunku susirasti darbą po vaikų auginimo, kai praeina eilė metų, kurių metu krenta ir kvalifikacija, ir patirtis. Prieš dešimt metų vidutinis motinos amžius, gimdant pirmą vaiką buvo apie 23 metai, dabar jau šis rodiklis pakilęs – vidutinis motinos amžius gimdant pirmąsyk yra apie 24 -25 metai. Kadangi vedybos būna vėlesniame amžiuje, vaikų susilaukiama mažiau, nes gimdymui vis dėlto yra fiziologinės ribos. Tačiau dažnai moteris, pasiekusi karjeros viršūnę ir sulaukusi brandaus amžiaus, susimąsto apie šeimos padidėjimą, gimdo vaikus, kai jau yra padidėjęs rizikos laipsnis apsigimimams. Žinoma, mes negalime jų smerkti, tai netgi pagirtinas žingsnis, tačiau gamta taip sutvarkė, kad organizmas vėlesniame amžiuje mažiau pritaikytas išnešioti vaisių. Apsigimimai, kurie būna vėl gi dėl milijono priežasčių, yra labai skaudi modernios visuomenės rykštė. Jauni žmonės bijo kurti šeimas, auginti vaikus, kai nežino, ar galės juos išlaikyti. Bedarbystė turi tikrai nemažą įtaką šeimos kūrimuisi, vaikų auginimui. Daugeliui turėti tiek vaikų, kiek jų norėtųsi, tapo prabangos dalyku. Smukęs gyvenimo lygis verčia šeimas apsispręsti ar turėti didesnį skaičių vaikų. Nors nemažai atvejų, kai ypač kaimuose, žmonės gimdo vaikus tam, kad gautų pašalpas, kurios tarnauja toli gražu ne vaikų auginimo poreikiams …. Didelę įtaką jaunimui ir dabar tebeturi Vakarų šalys, ten gyvenimas bent iš šalies atrodo daug laimingesnis. Vakaruose šeimos jau nuo 60-ųjų metų vidurio eina modernėjimo link – tai rodo itin gausus neregistruotų santuokų skaičius. Tai kaip ir vienas iš modernios šeimos bruožų. „Šių laikų tradicinę suomių šeimą atitinka neregistruota nuolatinė santuoka, kuri turi vaikų. Tėvai linkę nesureikšminti savo santykių. Vaiko teisėms užtikrinti pakanka tėvo pripažinimo, kad jis yra jo vaikas. Tik labai maža dalis porų įregistruoja teisiškai savo tėvystę. Didėjantis neregistruotų santuokų skaičius ir santuokos delsimas leidžia moterims anksti susilaukti nesantuokinio kūdikio ir tik vėliau susituokti. Toks vėlyvas santuokos kūrimas yra nulemiamas aukšto moterų išsilavinimo. Jaunų išsilavinusių moterų yra žymiai daugiau nei išsilavinusių jaunų vyrų. Jaunos poros stengiasi baigti studijas, susirasti darbus ir tik tuomet galvoti apie santuoką“ (http://virtual.finland.fi/). Kažkiek panašumų, manau, galima atrasti ir šiuolaikinėje lietuviškoje šeimoje. Nors sąlygos čia, nulėmusios neregistruotą santuoką , kiek kitokios negu Suomijoje. Mes perimame vakarietišką gyvenimo stilių, vertybes, nors tai pakankamai pavojinga. Vakaruose yra sukurta tam tikra socialinė aplinka, garantijos, kurios, pvz. apsaugo moteris nuo skurdo šeimos iširimo atveju.. O pas mus, jei moteris sutinka gyventi neregistruotoj santuokoj ir nedirba, neturi jokių garantijų. Tuo labiau, kad neregistruotų santuokų iširimo tikimybė didesnė negu registruotų, vien dėlto, kad jos kuriasi be didelių įsipareigojimų. Šiuo metu jau yra patvirtinti partnerystės santykiai, kurie, skirtingai nei neregistruota santuoka, suteikia socialines garantijas. Tačiau pas mus jie dar neišpopuliarėjo. Tikslių duomenų apie neregistruotas santuokas nėra, kadangi jos neregistruotos, bet tam tikri tyrimai rodo, kad jų tik daugėja, ypač jaunesnių žmonių tarpe. Pagal amžių ištyrus, kada pradedama gyventi kartu nesusituokus, buvo nustatyta , kad net 42 procentai 25 – 29 metų moterų turėjo gyvenimo neregistruotoj santuokoj patyrimą. Palyginti su Šiaurės ar su Baltijos šalim , pvz.: Estijoj gyveno ar turėjo patyrimą neregistruotos santuokos – 63 proc. 25 – 29 metų moterų , Švedijoj – per 70 procentų. Duomenys su nesantuokiniais vaikais : iki 1990 m. nesantuokinių vaikų Lietuvoje gimdavo tik 5–7 procentai visų vaikų, nuo 1990 metų kreivė kyla į viršų. 2001 metais – jau gimė 25 procentai, 2003 m. skaičius išaugo iki 29,5 proc. Tačiau, palyginti su kitomis šalimis, šiuo požiūriu Lietuva atrodo pakankamai kukliai. Estijoje daugiau kaip 50 proc. vaikų gimsta ne santuokoje. Išvada – mes esam tiktai to proceso užuomazgoj. Apskritai, didesnė dalis, turėjusių gyvenimo neregistruotoj santuokoj patyrimą ir turinčių nesantuokinių vaikų yra jaunesnių žmonių tarpe. Aiškus demografinis pokytis įvyko atsiradus ir išplitus moderniajai kontracepcijai . „Patikima kontracepcija sumažino ikivedybinių nėštumo atvejų skaičių, kartu sumažėjo ir „priverstinių“ vedybų skaičius“ (Studijų paketas, Jonkarytė A., p. 39). „Iš pradžių manyta, kad reikia tuoktis tik tada, kai nusprendžiama turėti vaikų ar laukti, kol nuotaka ims lauktis. Taigi tobulos kontracepcijos atsiradimas sąlygojo neščių nuotakų skaičiaus didėjimą. Taip atsirado dar vienas pasirinkimas – kam tuoktis, jei žmonės pakankamai ilgai gyvena kartu? Taigi išaugo nesantuokinis gimstamumas“ (Studijų paketas, Jonkarytė A., p. 39). Medicinos pažanga ir kontraceptinės priemonės, galima sakyti, šeimų planavime padarė revoliuciją. Iki to laiko kaime moterys gimdydavo, kiek dievas davė, o mieste klestėjo nelegalūs abortai. Ypač didelę įtaką šeimos transformacijai ir tuo pačiu kohabitacijai turėjo XX a. šeštojo dešimtmečio socialiniai judėjimai. Su jais siejamas ir seksualinių pažiūrų liberalėjimas. Dabartiniame jaunimo prokreacinės elgsenos pasaulyje seksas neturi nieko bendro su gyvybės pradėjimu…O seksualumui teikiama ypatingai didelė reikšmė. Reklama, muzika, televizija šiandien tiesiog pumpuoja seksualumo įvaizdžius, standartus ir pan. Atsiradus kitoms vertybėms, religija praranda savo rekšmę ir įtaką. Santuoka nebėra vertybė, o vienišos motinos, seksualinės mažumos, ištuokos ar ikisantuokiniai seksualiniai ryšiai su kiekvienais metais vis labiau toleruojami. Kaip į kohabitacijos reiškinį žiūri pati visuomenė? Pagal tyrimų rezultatus – atsargiai, rezervuotai į tai žiūri vyresnioji karta, su kiekviena jaunesne karta požiūris į neregistruotą santuoką darosi vis liberalesnis. „Pavyzdžiui, 18–24 metų jaunimas į klausimą, kokiam šeimos formavimo tipui atiduotų pirmenybę (šeima kuriama vedybų keliu, šeima kuriama kaip neregistruota santuoka su ketinimu vesti ir šeima kuriama kaip neregistruota santuoka be ketinimo vesti), atsakoma: apie 44 proc.pirmenybę atiduoda neregistruotai santuokai su ketinimu vesti, apie 42 proc. vedybų keliu kuriamai šeimai, tik nedidelė dalis pirmenybę atiduoda neregistruotai santuokai be ketinimo vesti. Taigi, vyresnioji karta šiuos pokyčius priima rezervuotai, jaunimas elgiasi visai kitaip. Tai rodo, kad šis procesas ateityje plis sparčiai”( www.lfcc.lt ) Pagal socialistinę šeimos ideologiją Tarybų Sąjungoje moteris šeimoje atitiko trijų , o gal ir keturių namo kerčių saugotoją. Vyras buvo savaime suprantama vertybė šeimoje, pasitraukęs iš pagrindinio šeimos gerovės aprūpintojo vaidmens, bet neįsitraukęs į vaikų. auklėjimą bei namų buitinių reikalų tvarkymą. “Tokia buvo socialistinės šeimos tikrovė, kuri skatino palaikyti “tradicinės” šeimos mitą”. (Studijų paketas, A.Žvinklienė, p.174) Tačiau Lietuvoje šeima nebėra tradicinė, nes visuomenė nebėra agrarinė. Dabar didžiausią įtaką skleidžia Vakarų kultūra. Tačiau Lietuvos ir Skandinavijos šeimų devintojo dešimtmečio pabaigos analizė atskleidė “laiko uždelsimą” Lietuvos šeimos raidoje (Studijų paketas, A.Žvinklienė, p.174). Visi šeimos pokyčiai ir jų pasekmės palyginti su kitomis aukštą gyvenimo lygį pasiekusiomis šalimis, istorinio laiko požiūriu reiškėsi pavėluotai. “Septintojo dešimtmečio pabaigos Vakarų seksualinė revoliucija pasiekė Lietuvą trisdešimčia metų vėliau”(Studijų paketas, A.Žvinklienė, p.174). Tačiau “laiko uždelsimo trukmė” tarp Lietuvos ir Vakarų šalių, bent jau Skandinavijos, pastaruoju metu sparčiai mažėja. Tai liudija akivaizdus santuokų skaičiaus mažėjimas kartu didėjant nesantuokinių vaikų skaičiui. Kohabitacija, kaip ir kiti šeimos pokyčiai iššaukia neigiamą ir opią tiek šeimai, tiek visuomenei problemą – šeimos nestabilumą. Posovietinėse šalyse šeimos nestabilumui įtakos turi tokie socialiniai ekonominiai veiksniai, kaip nedarbas, skurdas, netolygus šeimos praktinių ir emocinių užduočių pasiskirstymas tarp lyčių, menkas visuomenės psichologinis išprusimas ir kt. Šeimos stabilumą veikia tiek išoriniai – tokie kaip nedarbas, vertybių kaita, veiksniai, tiek vidiniai – tokie, kaip sugebėjimas palaikyti tinkamus šeimos tarpusavio santykius. Šeimos stabilumas iš esmės susijęs ir su kohabitacijos procesu, ir vienas kitam turi įtakos. “Užsienio tyrimai rodo, kad kohabitacijos patirtį turinčios poros jaučia mažesnį pasitenkinimą santuoka, dažniau patiria žemą sąveikos santuokoje lygį, žemesnės kokybės bendravimą, dažnesnius nesutarimus bei dažniau linkę išsituokti nei kohabitacijos patirties neturintys partneriai” (Reingardienė, p.244-245).SkyrybosŠis veiksnys, manau, viena iš priežasčių, stabdančių jaunimą delsti tuoktis. Nors apie 1994 metus skyrybų rodikliai stabilizavosi, Lietuvoje tebėra aukšti skyrybų rodikliai. „Pastaruoju metu Lietuvoje nuolat didėja ištuokų ir santuokų santykis. Nors ištuokų skaičius išlieka gana stabilus, mažėja santuokų skaičius ir todėl ypatingą svarbą įgyja tai, ką Lietuvos gyventojai mano apie vedybinį gyvenimą bei skyrybas. Antai 1990 m. 100 santuokų teko 35 ištuokos, o 2002 m. – 66 ištuokos“ (Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys, 19 p). Neretai pažvelgus į aplinkines šeimas, galima pamatyti, kad daugumos iš jų santykiai nėra puikūs, dažnai pastebime barnius, nesantaiką, smurtą prieš moterį, vaikus. „Tyrimų duomenimis, asmenys, kurių tėvai išsisikyrė iki jiems sukako 15 metų, dažnai pirmenybę atiduoda neregistruotoms santuokoms. Be to, išsituokę individai savo kitos partnerystės atveju irgi yra labiau linkę pasirinkti kohabitaciją „ (Reingardienė, p.245). Kitų porų neištikimybė ir skyrybos, arba kitaip netiesioginė patirtis taip pat daro nemažą įtaką santuokos registravimo ar neregistravimo pasirinkimui.
1 lentelė .Šeimos transformacija : perėjimas nuo tradicinės prie modernios šeimos
TRADICINĖ ŠEIMA MODERNI ŠEIMAŠEIMOS DEMOGRAFINIAI BRUOŽAIAnktyvos santuokos Šeima kuriama tuokiantis Didelis santuokystės lygisPirmieji vaikai gimdomi jauname amžiuje Vyrauja vidutinės šeimosMaža nesantuokinių vaikų dalis Mažėja santuokųSantuokos atidedamos vyresniam amžiuiDaugėja neregistruotų šeimųPirmųjų vaikų gimdymas atidedamas vyresniam amžiuiMažėja gimstamumas, įsivyrauja šeimos, auginančios mažai vaikųDidėja nesantuokinių vaikų dalisDaugėja viengungiųPlinta savanoriška bevaikystėPerėjimas prie modernios šeimos prasidėjo:Vakarų šalyse apie 1965 m.Lietuvoje – praėjusio dešimtmečio pradžioje (nuo 1990 m.)
Šaltiniai : Stankūnienė, Jonkarytė, Mitrikas, 2003.
2 lentelė. Šeimos rodiklių dinamika 1985 -2001 m.
Rodikliai 1985 1990 1995 2000 2001 2002 2003Santuokos Absoliutus vedybų skaičius (tūkst.) 34,2 36,2 22,2 16,2 15,8 16,2 17,0Bendrasis santuokų rodiklis (1000-iui gyventojų tenka santuokų) 9,7 9,8 6,1 4,8 4,5 4,7 4,9Bendrasis ištuokų rodiklis (1000-iui gyventojų tenka ištuokų) 3,2 3,4 2,8 3,1 3,2 3,1 3,1Vidutinis pirmą kartą besituokiančių amžius: Vyrų Moterų
—23,3
24,222,4
24,322,4
25,723,7
26,124,0
26,424,3
27,224,8
Šaltinis : Demografijos, 2003; Demografijos , 2004.
Išvados
„Per praėjusį dešimtmetį labai sumažėjo gimstamumas, esminius pokyčius išgyvena šeimos institutas, vyksta jo destabilizacija, silpnėja šeimyniniai saitai, didėja šeimų įvairovė, gausėja nepilnų šeimų. Tokių problemų atsiradimo ir plitimo prielaidos susijusios tiek su esminėmis socialinėmis ekonominėmis transformacijomis ir visuomenės adaptyvumo prie rinkos santykių stoka, tiek su ekonominiais sunkumais, su kuriais susiduria gyventojai, ypač jaunimas (siekdamas išsilavinimo, įsitvirtinimo darbo rinkoje, aprūpinimo būstu), tiek su problemomis dėl nepakankamai adekvačios socialinės ir paramos šeimai politikos, tiek ir dėl vertybinių orientacijų, gyvenimo stiliaus, santuokinės ir prokreacinės elgsenos kitimo, besireiškiančios stiprėjant individualizacijai, liberalėjant aplinkai“ (Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys p.7). Ekonominių nestabilumų ir krizių metu, esant dideliam nedarbui, mažėjant pragyvenimo lygiui, pirmiausia šeimoje įvykę pokyčiai pasireiškė santuokų mažėjimu ir jų atidėjimu, arba gyvenimu kartu be didelių įsipareigojimų – nesusituokus. Šitie pokyčiai iššaukia gimstamumo mažėjimą. Tačiau ir pagerėjus mūsų šalies ekonominei situacijai, santuokų ir gimimų skaičius mažėja, tik lėtesniais tempais. Tai rodo, kad tai lemia ir kitos priežastys.
Lietuvoje nuo XX a. paskutinio dešimtmečio, įsigalint rinkos santykiams, kartu gilėja ir individualizacija, demokratiškėja ir liberalėja visuomenė. Įsigali plati individo pasirinkimo laisvė visose gyvenimo srityse. Modernioji kontracepcija, pažengus medicinai, leidžia reguliuoti vaikų skaičių, planuoti savo ateitį, moterys tampa emancipuotos, siekia karjeros, keisdamos požiūrį į šeimą. Be šių veiksnių, mūsų šalis pasižymi ir pokomunistinėms šalims būdingais veiksniais – socialiniais praradimais. Prarastos minimalios socialinės garantijos į darbą, minimalias pajamas, būstą. Taip pat ne visi visuomenės sluoksniai gali įgyti norimą išsilavinimą. Visa tai daro įtaką šeimos formavimui, adaptuotis prie naujų sąlygų gali toli gražu ne visa visuomenė. Jaunimas mėgina prasigyventi, siekia užsidirbti ir užsienyje, neskubėdami kurti šeimos, siekia pirma įsitvirtinti materialiai, kad galėtų užtikrinti sąlygas būsimai šeimai. Šitoks racionalus požiūris didina neregistruotų santuokų skaičių ir keičia požiūrį į šeimą. Šeima vis labiau keičiasi, prarasdama buvusias vertybes, tradicijas, vis labiau perimdama modernios šeimos būdingus bruožus. Neigiamos šeimos transformacijos pasekmės verčia visuomenę numatyti ir spręsti kylančias problemas.Naudota literatūra :
Socialinių tyrimų institutas “Lietuvos gyventojų politikos strategijos metmenys” Vilnius 2004 Liaudies kultūra, 2002 Nr.4www.lfcc.ltJ.Reingardienė „Šeimos sociologija“Studijų paketas „Šeimos sociologija“ A.JonkarytėStudijų paketas „Šeimos sociologija“ ŽvinklienėE.Durkheimas „Sociologijos metodo taisyklės‘http://virtual.finland.fi/)