Socialinė gerovė

ĮVADAS

Socialinė gerovė tapo begaline, įvairia ir kompleksiška institucija. Kai gerovės politikoje ir programose vyksta pokyčiai, jie paliečia milijonus žmonių ir net specialistai turi sunkumų nepakankamai įvertindami plačiai plintančius pokyčius nuo iš pirmo žvilgsnio reliatyviai mažų pakeitimų tiksluose, metoduose ar veikloje.

Tie žmonės, kurie susidomi ar yra įtraukti į socialinės gerovės politiką, programas ir praktiką, mato, kad būtina suprasti, aprašyti ir apibrėžti socialinės rūpybos esmę, ribas ir dinamiką. Jeigu jie nėra pilnai funkcionieriai arba diletantai, jie privalo sugebėti numatyti ateities vystymąsi, pasirinkti paageidaujamus žingsnius ir veikti efektyviai.

Totalinės socialinės gerovės supratimas reikalauja tam tikrų organizacinių sąvokų, kurios informuoja apie atskiras institucijos dalis, vartojimo.

Politika sukuriama. įsisąmoninant pagrindinius socialinės gerovės kūrimo motyvus, kurie lydi individus, organizacijas ir vyriausybes, angažuojantis socialinės gerovės veiksmams ir suprantant giliai paslėptus visuomenės požiūrius, kurie paremia ir konstruoja šiuos motyvus. Remiantis motyvais galima suprasti ir programų silpnąsias bei stipriąsias puses, atotrūkį tarp įstatymų ir politikos. Konflikto rezultatas yra neatitikimas tarp to kas yra ir kas norima pasiekti.Visa tai paaiškina svyravimus nuo poožiūrių į motyvus, pasirodžiusius pokyčių kryptyse, kurie gali būti laukiami ; ir tas sritis, kuriose pagerinimai gali būti sėkmingiausiai pasiekiami.
Šiuo metu vyksta labai revoliuciniai pokyčiai nuo gamybos į aptarnavimo, paslaugų sferos išvystymą, keičiasi socialinių darbuotojų vaidmenys visame pasaulyje. Mūsų šalyje pokyčiai vyksta dar sp

parčiau ir apimtys yra dar didesnės. Plečiasi tiesioginių ir netiesioginių paslaugų sektorius. Išaugęs ne tik iki netiesioginių – bankų, transporto, didmeninės ir mažmeninės prekybos paslaugų, bet ir tiesioginės paslaugos profesionalių paslaugų tiekėjų, dantistų, kirpyklų, mokytojų ir socialinių darbuotojų ir t.t.

Socialinė rūpyba taip pat yra augantis paslaugų sektorius. Su bendru kainų
kilimu brangsta ir socialinės gerovės sektorius.

Profesionalių socialinių darbuotojų skaičiaus augimas yra lygiagretus socialinės rūpybos kaip institucijos augimui. Pavyzdžiui

JAV 1952 m. buvo 4000 magistratūros studentų.

1974 m. – 16000 magistratūros studentų + 3000 po studijinių + 14000 kursuose.

Lietuvoje 1992m prasidėjęs socialinių darbuotojų ruošimas Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universitete ir Utenos medicinos mokykloje, šiuo metu išaugo iki kelių tūkstančių studentų šešiuose universitetuose ir penkiose aukštesniosiose mokyklose.

Naujų įstatymų pakeitimas, kartais per vieną naktį, pareikalauja naujų darbuotojų, kartais ir naujos agentūros, sukūrusios naujas prrogramas, atliepiančias žmonių poreikius.

Mes galime nuspėti pasikeitimus ir poreikius naujoms paslaugoms;- naujas moterų, vyrų, vaikų grupes, abortų konsultavimą, paslaugas mirštantiesiems , sergantiems AIDS ir jų šeimų nariams.

Pokytis nuo produkcijos ekonomikos į paslaugų ekonomiką reikalauja naujų pokyčių, apmokymų, kitokio savęs įvaizdžio.

1.Pagrindinės sąvokos

Socialinės gerovės ( social welfare) sistema yra sąvoka , turinti gana ilgą istorinę raidą ir daug interpretacijų. Lietuvių kalboje naudojamas vertinys iš anglų kalbos.
Anglų klb. žodyne Social- visa tai , kas liečia , turi efektą žmonėms, praktiškai visas gyvenimas. Welfare – gerovė. Social welfare–tai būtų viso gy

yvenimo gerovė.
Robert L., Barker socialinio darbo žodyne nurodoma, kad “socialinės gerovės sistema yra nacionalinė programų, pašalpų ir paslaugų sistema, kuri padeda patenkinti žmonių socialinius, ekonominius, išsilavinimo ir sveikatos poreikius, kurie yra svarbiausi visuomenės aprūpinimui”. Socialinės gerovės apibūdinimas turi daug skirtingų aspektų ir būdų, pvz. P. Nelson Reid, Titmus(1958), Murray(1984), Romanyshyn M. J.( 1974), nagrinėdami socialinių mokslų ir socialinės gerovės santykį, pateikia net keturis šio termino apibrėžimus.
Pirmutinė sąvokos prasmė tai tam tikra visuomenės vizija. Tada, socialinė gerovė,” gal būt geriausiai suprantama , KAIP IDĖJA, viena iš idėjų, kuri suteikia mūsų gyvenimui prasmės ir darbo galimybes, priimtinu saugumu nuo skurdo ir užpuolimo, gerina sąžiningumą ir įvertinimą, grindžiamą asmeninėmis individualių savybių pastangomis ir yra ekonomiškai produktyvi ir stabili. Ši socialinės gerovės idėja yra pagrįsta prielaida, kad žmonių visuomenė gali būti suorganizuota ir valdoma taip, kad sukurtų ir aprūpintų visus šiais dalykais, ir kadangi yra įmanoma tai padaryti, visuomenė turi moralinę pareigą tai įgyvendinti” Tai yra dešiniųjų ideologijų socialinės gerovės supratimas.
Kairieji socialinę gerovę mato, kaip teisingą ir sąžiningą žmogiškųjų išteklių paskirstymą visiems. Tai apimtų žemės ir gamtos turtus, galią ir dalyvavimą, darbą ir poilsį ir t.t.
Antras apibrėžimas yra socialinės gerovės, kaip institucijos supratimas. Kaip teigia Friedlander ,” socialinės gerovės institucija yra “ organizuota socialinių paslaugų ir institucijų sistema, su
ukurta padėti individams ir grupėms pasiekti patenkinamus gyvenimo, sveikatos ir asmeninių bei socialinių ryšių standartus, kurie leistų jiems išplėtoti jų pilnus sugebėjimus ir pagerintų jų gyvenimo kokybę harmoningai su jų šeimų ir bendruomenės poreikiais” tai begalinė, įvairi ir kompleksiška institucija – metainstitucija. Ši sistema įkūnija daugiareikšmį požiūrį į visuomenės ir ekonomines problemas, atspindinčias visuomenės vertybes ir naudoja gretutinių mokslų, nukreiptų pasiekti bendrą gėrį ekspertizę. Pagal Herbert Bisno – “socialinė gerovė -socialinė institucija, kurios tiesioginė pagrindinė veikla yra susijusi aprūpinant ir pagerinant emocinį, intelektualinį, fizinį ir visuomeninį žmogaus funkcionavimo aspektus”. Socialinės gerovės suformuoti santykių modeliai, kylantys iš jų veiklos, kartu su socialinių tarnybų organizuota sistema, skirta pasiekti tam tikriems specifiniams tikslams yra neatskiriama socialinės gerovės sistemos dalis.
Trečia socialinės gerovės sąvokos prasmė yra naudojama socialinio darbo mokyklų apibūdinimui. Daugelis JAV universitetų padalinių ilgą laiką turėjo ir dar ir dabar kai kurie turi “Socialinės gerovės mokyklų” pavadinimus. Toks atitikmuo yra ir Lietuvos Vytauto Didžiojo universitete esančio Socialinės rūpybos profesinių studijų centro, ruošiančio socialinius darbuotojus pavadinimas. Čia lietuviškas žodis “rūpyba” yra “ “gerovės” atitikmuo, jei pritaikytume institucinę sampratą.
Ketvirtas socialinės gerovės sąvokos pritaikymas yra socialinės apsaugos ir rūpybos institucijose dirbančių asmenų, neturinčių socialinio darbo profesinio pasiruošimo, darbo vietos arba užimamų pareigų apibūdinimas. Daugelyje šalių šie darbuotojai vadinami socialinio aprūpinimo, so
ocialinės gerovės ar socialinės rūpybos darbuotojais, nepainiojant jų su socialinio darbo profesionalais. Tokios taisyklės galioja Estijoje, Australijoje ir kitose šalyse.
Penktas ir labai lietuviškas yra miestų ir rajonų savivaldybių skyrių pavadinimai, kurie vadinami “ socialinės rūpybos” skyriais. Kol kas šių skyrių veiklos apimtis nėra labai plati, bet jie atsakingi už bent minimalios kiekvieno žmogaus gerovės užtikrinimą vietiniame valdymo lygmenyje.
Galime teigti, kad vyksta neformali diskusija kas yra socialinė rūpyba, tačiau tai nėra niekur išaiškinta. Teisiniai aktai išskiria globos ir rūpybos sąvokas, tačiau nepaaiškina kuo jos skiriasi. Iš teisinių dokumentų galima daryti apibendrinimus, kad “rūpyba” suteikia daugiau laisvių ir atsakomybių pačiam asmeniui, negu globa. Į gerovės, rūpybos ir globos sąvokas įeina visuomeninė apsauga arba asmens ar institucijos , turinčios didesnę atsakomybę rūpinimasis kiekvieno asmens gerove. Todėl
šiame konspekte, apibendrindama įvairius socialinės gerovės ir rūpybos apibūdinimus , pasirenku socialinės gerovės institucinę sampratą, nes ji leidžia analizuoti jos manifestuojamas ir latentines funkcijas. Todėl rūpybos ir gerovės sąvokos yra naudojamos kaip sinonimai. Tik “rūpyba”čia turi institucinę prasmę, o “gerovė” daugiau išreiškia šios institucijos skelbiamą (manifestuojamą) funkciją.
Tai būtų anglų kalba sutinkamuose tekstuose “social – welfare” ir “social welfare” atitikmenys.
Nuoroda į socialinės gerovės sritį dažnai neša tam tikrą antrinę reikšmę (į tai kas numanoma). Reikia atkreipti dėmesį, kad šis apibrėžimas rodo socialinės institucijos manifestuojamą (išreikštą) funkciją. Frank Perice atkreipė dėmesį į funkcinės perspektyvos svarbą, tam, kad būtų galima apimti ir latentines (neišreikštas, paslėptas), dažnai disfunkcines socialinės rūpybos sistemos funkcijas. Naudojant socialinės rūpybos (gerovės) kaip institucijos sąvoką, galima analizuoti ar gerovės sistema kuria gerovę ar besinaudodama kitų institucijų, pvz. šeimų gerove, siekia kitokių tikslų. Naudodama socialinės gerovės institucinę sąvoką, aš ją tekste siūlau vadinti socialine rūpyba, tam kad aiškiau pabrėžti jos institucinę prasmę – tai yra. susieti su labai aiškiomis funkcijomis ir tikslais visuomenėje.
Lietuvių kalboje dažnai naudojama tiek kasdieninėje tiek ir oficialioje kalboje sąvoka “socialinė rūpyba” , iš tiesų, neturi jokio paaiškinimo ar platesnio sąvokos apibrėžimo. Kaip ir visi savaime suprantami dalykai dažnai yra patys neaiškiausi, taip ir socialinės rūpybos sąvoka šiuo metu yra neaiški. Todėl siūloma socialinės rūpybos terminu suteikti socialinei gerovei institucinę prasmę. Toliau tekste socialinės rūpybos sąvoka yra naudojama būtent tokia prasme.

Aiškiai matomas spartus socialinės rūpybos augimas, todėl jos supratimas ir paaiškinimas reikalauja naujų metodų. Čia jau nepakanka aprašomojo, istorinio ar kito vienašališko metodo.

2. Socialinės rūpybos skirstymas

Kad galima būtų aprašyti socialinės rūpybos sistemą imama ją sutvarkyti suskirstant į atskiras grupes, pvz.: pagal tam tikras sferas, pvz.:

• Paslaugos šeimoms
• Paslaugos vaikams
• Mokyklų socialinis darbas
• Paslaugos sveikatos apsaugos sistemoje
• Paslaugos psichiatrinėse ligoninėse
• Pataisomosios – korekcinės paslaugos
 Paslaugos pagyvenusiems ir seniems žmonėms

Galima skirstyti pagal paslaugų tipus:

 Pagalbos socialinės tarnybos
 Advokatavimo, gynybos ir teisinės paslaugos
 Laisvalaikio, reabilitacijos
 Pagalbos namuose paslaugos
 Bendruomenės, gyvenviečių centrai ir grupinės paslaugos
 Šeimos planavimas
 Įdarbinimo ir apmokymo
 Dalyvavimo paslaugos

Socialinė rūpybos sistemoje gali būti išskiriami labai platūs posistemiai:

• Teisingumo
• Ugdymo, mokymo
• Sveikatos
• Urbanizuotų šeimų

Kamerman ir Kahn socialinės rūpybos sistemą skirsto į 5 pagrindines programas:
• aprūpinimo pajamomis
• sveikatos,
• mokymo,
• butų – gyvenamojo ploto
• įdarbinimo.
Tai gali būti asmeninės arba bendrosios socialinės paslaugos.

Gali būti grupuojama pagal socialinio darbo metodus:
• individualus socialinis darbas,
• socialinis darbas su grupėmis,
• bendruomenės organizavimas,
• socialinė politika ir planavimas,
• socialinis administravimas
• tyrinėjimai.
Galiausiai tarp visų šių sistemų gali būti daug kombinacijų. Visi šie skirstymai tai vis yra bandymai aprašyti, apibrėžti socialinę rūpybą.

Kitoks yra istorinis požiūris, kuris apima visą socialinės rūpybos kompleksiškumą, kuris pats sau susikuria ribas kiekvienam socialinės rūpybos standartui, tokiems kaip insitucionalizmas ar bendruomenės vystymas ir plėtra, arba tik vienu kuriuo nors istoriniu laikotarpiu, amžiumi. Net istorija gali būti nukreipta tik į vieną socialinę problemą arba programą, tokią kaip “Karas su skurdu” arba “Šeimos pagalbos planas”.

Galiausiai kartais yra madinga atskirti socialinę gerovę, skiriant daugiausia dėmesio skurdui, politikai, planavimui ar ugdymui, specialioms socialinėms paslaugoms. Čia taip pat yra nacionalinės ir tarpnacionalinės perspektyvos, o taip pat atskirų sąvokų, (kaip religinius motyvus nusakančios), kurios sudaro arba įtakoja socialinę rūpybą, aiškinimo būdų pasikeitimas ir t.t..

Kiekvienas iš šių požiūrių į socialinę rūpybą ar gerovę sudaro dalį bendro požiūrio taško ir kiekvienas naudingai papildo kitus.
Taigi, būtų reikalingas konceptualus vienas, kuris leistų giliai suvokti socialinės rūpybos dinamiką.

Pvz.: Gilbert ir Specht naudoja paradigmą susidedančią iš išdėstymo, aprūpinimo, perdavimo (tiekimo) ir finansavimo, veikiančio pagal vertybes, teorijas ir alternatyvas.

Kahn analizuoja keletą pagrindinių politikos, programos ir praktinių sistemų klausimų.

Iš tiesų vyksta tokie pastovūs ir greiti pokyčiai socialinėje rūpyboje, kad ją adekvčiai neįmanoma suprasti per sąrašus, aprašymą, istoriją arba susidomėjimą tik viena dalimi, bet svarbu suprasti bazinius terminus ir išmokti kritiško mąstymo, kuris yra socialinio darbuotojo profesijos pagrindas.

Sunku pervertinti socialinės rūpybos institucijos dydį ir svarbą moderniame pasaulyje. Daugelyje JAV valstijų tai sudaro nuo 1/3 iki 1/2 visų metinių biudžeto išlaidų. Tai ne tiek dėl neturtingųjų skaičiaus, bet ir dėl paslaugų kainų, naujų programų. 1998m Lietuvos respublikos biudžete paskyrimai socialinėms reikmėms sudarė apie 30 procentų visų išlaidų..

Socialinės gerovės instituciją analizuoja ir ji pati naudojasi daugelio mokslų rezultatais. Artimiausi mokslai yra sociologija, psichologija, socialinio darbo teorija, politologija, edukologija, ekonomika, teisė, kultūrinė antropologija, medicina ir kt.

Socialinės gerovės sistemoje dalyvauja įvairių krypčių specialistai, skirtingai atsiliepdami į žmonių poreikius ir bendrai kurdami socialinę gerovę: tai psichiatrai, psichologai, medicinos seserys, advokatai, laisvalaikio specialistai, mokytojai, gydytojai ir socialiniai darbuotojai.

Daugumoje socialinių programų dirba socialiniai darbuotojai, tačiau jų apibūdinimas gali būti labai įvairus. Pvz. JAV ilgą laiką profesionaliems socialiniams darbuotojams buvo priskiriami tik socialinio darbo magistro laipsnį turintys specialistai, o kartais tik socialinio darbo magistrai, esantys Socialinių darbuotojų Asociacijos nariai. Pradėjus masiškai socialinio darbo bakalauro studijas, palaipsniui jie buvo pripažinti socialinio darbo specialistais. Kita vertus daugelis tarnybų šiai veiklai samdėsi kitų sričių specialistus, arba visai neturinčius jokio aukštojo išsilavinimo, tačiau juos vadino socialiniais darbuotojais. Tai labai atitinka mūsų dienų situaciją Lietuvoje. Kitose šalyse taip pat , socialinės rūpybos funkcijas gali atlikti žmonės , paruošti kitose profesijose, pvz. Vengrijoje- med. seserys, Vokietijoje – pedagogai. Taigi, platus paraprofesionalų dalyvavimas socialinės rūpybos veikloje sukelia didelę sumaištį apibūdinant patį terminą. Lietuvoje yra labai didelė sumaištis, todėl, kad visi namų pagalbininkai imti vadinti socialiniais darbuotojais, kiti socialiniais pedagogais, o dar kiti, turintys ir socialinio darbo magistro išsilavinimą, yra valdininkai.

3. Socialinės rūpybos vaidmenys

Yra išskiriami trys socialinės rūpybos vaidmenys.
Pirmasis, gal būt seniausias, – tai plyšių užpildymo, pirmosios pagalbos vaidmuo. Šis vaidmuo arba tokia socialinės rūpybos funkcija yra liekaninė( residual). Ši funkcija parodo tai, kad socialinės rūpybos paslaugos turėtų būti suteikiamos tik tada, kai individo poreikiai nėra tinkamai patenkinti kitų socialinių institucijų pagalba, pirmiausia šeimos ir rinkos ekonomikos. Laikantis šios nuomonės, socialinės paslaugos neturi būti teikiamos, kol kitos priemonės nežlugo arba kol visi šeimos ir individo resursai nėra išnaudoti. Tai apibrėžia, kad finansinė ir kitokia pagalba turi būti trumpalaikė, kol individas ar šeima vėl tampa sugebantis pasirūpinti savimi.

Šis liekaninis vaidmuo susiformavo aptariant socialinę rūpybą, kaip pagalbos teikimą nevykėliams. Čia fondai ir paslaugos matomi ne kaip teisė, bet kaip dovana, kur gavėjas priima tam tikrus įsipareigojimus, pvz.: kad gauti bedarbio pašalpą, privalai atlikti tam tikrus viešuosius darbus. Su šiuo požiūriu asocijuojasi požiūris į tai, kad priežastys dėl individo ar šeimos nefunkcionalumo yra jo/jos asmeninis blogas funkcionavimas.

Po šia “liekanine” nuomone įprastai stigma (gėdos ženklas) paliečia paslaugų gavėjus. Šios stigmos paplitimą mes galime išsiaiškinti paklausiant “Ar jūs kada nors anksčiau jautėte nenorą kreiptis į konsultaciją dėl asmeninių ar emocinių situacijų?, Ar jūs patyrėte tai, nes jaudinotės, ką gali kiti pagalvoti apie jus?” Beveik kiekvienas jums atsakys “taip”. Ir atsisakymo kreiptis pagalbos arba priimti paslaugas priežastis dažnai yra ta “liekanos” stigmos ženklas.

Antras vaidmuo, susijęs su kitokia socialinės rūpybos funkcija – visuomeninių pokyčių pasekmių sušvelninimu atskiram individui arba tiesiog naujų visuomeninių poreikių tenkinimu. Tai yra institucinės gerovės vaidmuo. Jis reiškia tai, kad socialinės rūpybos programos turi būti priimtinos kaip tinkamos, teisėtos modernios institucinės visuomenės funkcijos, padedančios individams pasiekti savo aukščiausią sklaidą, raidos pakopą. Naudojantis šia nuomone, visi paslaugų gavėjai priimami kaip nusipelnę gauti šias paslaugas ir, manoma, kad individo sunkumai nėra tik jo asmeninė problema, ir negali būti jo kontroliuojami, pvz.: bedarbystė, išsilavinimas. Šiuo atveju priežasčių ieškoma visuomenėje, aplinkoje ir pastangos yra dedamos tobulinant visuomenines institucijas, kurios įtakoja individo funkcijas.
Vystymo (development) arba plėtros programos yra orientuotos į sudarymą sąlygų žmogui, kad jis/ji galėtų geriausiai panaudoti savo galimybes bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje. Šios programos nesprendžia socialinių problemų, bet kuria gerovę. Skirtumus labai gerai atspindi vaikų gerovės programų pavyzdžiai. Jei palygintume tokias programas, kaip “ Socialiai remtinų vaikų nemokamą maitinimą mokyklose”, vaikų darželių arba dieninės priežiūros programas ir vaikų priežiūros grupes dideliuose prekybos centruose.

Visus šiuos vaidmenis socialinės rūpybos sistema, sukuria pasinaudodama programomis. Programos gali būti finansinės, materialių gėrybių paskirstymo ir socialinių paslaugų.

I. Finansinės programos

Tai yra tos programos , kurios vienaip ar kitaip paskirsto pinigus

A. Draudiminio tipo programos. Tai senatvės pensijų, motinų gimdymo atostogų, invalidumo pensijų, ir kt.

B. Pašalpų programos. Tai šeimos, socialinė ir kt.

C. Kompensacijos, pvz. mažas pajamas turinčioms šeimoms už komunalinius patarnavimus

II. Materialių gėrybių

A. Draudimo tipo programos. Tai asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros, sveikatos draudime dalyvaujantiems žmonėms ir kt. programos.

B. Šelpimo programos. Medicininės pagalbos ir sveikatos priežiūros programos tiems , kurie nedalyvauja sveikatos draudimo programoje. Iš valstybės biudžeto skiriamos lėšos, arba savivaldybių skiriamos lėšos sveikatos priežiūrai.

C. Valstybinių butų programos.

D. Aprūpinimo maistu programos. Tai gali būti priešpiečiai moksleiviams, maistas ant ratų seniems vienišiems žmonėms, talonai pietums valgyklose, maisto paketai ir t.t.

4. Socialinė politika, socialinės paslaugos ir socialinis darbas

Tai pagrindiniai socialinė gerovės kūrimo ir socialinės rūpybos, kaip institucijos funkcijos apibūdinimo terminai.
1. Socialinė politika. Socialinė politika yra ir sprendimų priėmimo procesas ir to proceso pasekmės rūpinantis socialine gerove, socialinėmis paslaugomis ir artimai susijusiomis sferomis.Irving Weissman pažymi, kad politika yra “socialinių sprendimų priėmimo praktika, kurios metu apibrėžiama, formuluojama ir įgyvendinama veiklos kryptis” ir to “proceso produktas”( įstatymai, nutarimai, programos ir kt.).
2. Socialinės paslaugos. Paprasčiausia yra galvoti apie socialinės rūpybos paslaugas. Kartais tokios paslaugos yra sukurtos institucijų, kurios nepripažįstamos, kaip socialinės rūpybos institucijos ir todėl geriau tiktų mąstyti apie paslaugų kūrimą, negu apie socialinės rūpybos institucijas. Galima būtų diskutuoti, jei institucija teikia socialines paslaugas, tai ji yra socialinės rūpybos institucija, tačiau išskyrimas yra naudingas, nes dažnai ne socialinės gerovės institucijos teikia socialines paslaugas, pvz. Krašto apsaugos departamentas, ar pramonės įmonė. Socialinės paslaugos apima ir paslaugas asmenims, ir labiau institucinės programos ( pajamų programos, būsto programos ir pan.). Alfred Kahn apibrėžia socialines paslaugas, pasiremdamas užduotimis, kurias paslaugos turėtų įgyvendinti. Tai yra:

1.Stiprinti ir atstatyti šeimos ir individų funkcionavimą.
2.Sukurti naujas socializacijos, vystymosi ir pagalbos institucines formas, atlikti vaidmenis, kurie anksčiau buvo šeimos vaidmenys, bet daugiau jau nėra branduolinės ar išplėstinės šeimos vaidmenys.

3.Sukurti naujų veiklų, esminiai svarbių individams, šeimoms ir grupėms kompleksiškoje urbanizuotoje visuomenėje, kurios buvo nežinomos agrarinėse visuomenėse, institucines formas.
Kitais žodžiais tariant, socialinės paslaugos nepakeičia ir nebando pataisyti šeimą ar ankstesnes socialines formas. Jos yra nauji atsakymai į naujus poreikius.
3. Socialinis darbas. Svarbu, kad socialinis darbas nebūtų sumaišomas su socialine rūpyba ar su socialinėmis paslaugomis. Socialinis darbas yra profesinis užsiėmimas. Jis atliekamas daugiausiai socialinėse paslaugose, ar kitose socialinės rūpybos institucijose. Socialinė r8pyba – tai yra pirminė ir plačiausia arena, teritorija, kurioje jis yra atliekamas. Socialinės paslaugos yra tai, ką jis sukuria kartu su kitais. Socialiniai darbuotojai yra pagrindinė profesinė grupė socialinės gerovės kūrimo arenoje. Palyginimui galime galvoti apie gydytojus, kaip apie pagrindinę profesinę grupę, sveikatos paslaugų arenoje. Bet ne kiekvienas, teikiantis medicinines paslaugas yra gydytojas, taip ir ne kiekvienas, teikiantis socialines paslaugas yra socialinis darbuotojas. Šis skirtumas yra labai svarbus. Dažnai naudojamas “ socialinio darbuotojo” terminas yra visai ne socialinis darbuotojas, bet yra tokia tendencija, kad visus, kas tik dirba šioje srityje vadinti socialiniais darbuotojais.

Pirma dalis

I skyrius. ŽMONIŲ POREIKIAI

Visuose socialinės gerovės srityse yra viena bendra sritis, būtent – žmonių poreikiai.

Tam , kad apibūdinti žmonių poreikius yra sukuriamos kategorijos. Šios kategorijos dažnai yra išsakomos, kaip prevencinės, aprūpinimo arba reabilitacinės socialinės rūpybos funkcijos.

Pagalba gali būti suteikta toje agentūroje, į kurią kreipiamasi arba pasiūloma tinkamesni šaltiniai. Paslaugos gali būti tik informacijos ir patarimų. Kartais reikia bendrų kelių agentūrų pastangų, kad būtų galima išspręsti tam tikrą problemą. Be to, pagalba gali būti tiesioginė (finansinė), pusiau tiesioginė – pvz.:(apmokymo, naujų darbo įgūdžių), netiesioginė – socialinių veiksmų organizavimas, kad poreikiai būtų patenkinami, organizuojant naujas agentūras arba esančias keičiant, ar keičiant visuomenės požiūrius bendrai į tam tikrus socialinius reiškinius.

Žmonių poreikiai, kuriuos patenkina socialinė rūpyba, gali būti grupuojami labai įvairiai. Yra bendri socialiniai poreikiai visiems žmonėms, kuriuos žmonės turi įvairiais savo gyvenimo tarpsniais. Yra specialūs poreikiai, kuriuos turi tam tikros žmonių grupės ir tie, kuriuos sukuria tik visuomenės struktūros. Tiek bendrieji, tiek ir specialieji žmonių poreikiai gali būti skirstomi į išreikštus ir neišreikštus

1. 1. Bendrieji žmogaus poreikiai

Bendrus žmogaus poreikius galima plačiai suskirstyti į šias grupes:
• fiziologiniai ar biologiniai
• psichologiniai ar emociniai
• socialiniai arba santykių.
• Artimas ryšys tarp įvairių rūšių poreikių tampa vis labiau ryškus su augančiu žinių kiekiu psichosomatinėje medicinoje, įskaitant biologinį atgalinį ryšį ir artimas tam sferas. Pvz.: ypatingai aukšta paauglė, ko gero, sunkiai susiranda sau šokių partnerį, ar simpatiją pasimatymams (socialinė problema), gal būt ji susikuria negatyvų savęs įvaizdį, arba galvoja apie save, kaip apie nenormalią (emocinė problema), ir, ko gero, jai skauda nugarą nuo vaikščiojimo susilenkus, kad sumažintų savo ūgį (fizinė problema). Tas pats stebėtina, kai motina, kuri nepakankamai maitinasi, kad jos vaikas būtų gražiai aprengtas, kareivis savanoris pavojingoje misijoje, dėl patriotizmo, ar lojalumo savo draugams, asmuo, kuris prisiima kaltę, kad sumažintų kito gėdą. Kiekvienas iš šių pavyzdžių parodo, kad vieno poreikio pažeidimas yra susietas su kito poreikio patenkinimo lygiu.

A.Maslow žmogaus poreikių patenkinimo, kaip motyvacijos teorija yra įdomi. Jis skelbia žmogaus poreikių hierarchiją. A.Maslow formulavime pagrindiniai yra fiziologiniai poreikiai, ir kol jie nėra pilnai patenkinti, kiti negali būti pajausti. Patenkinus fiziologinius poreikius; maisto, būsto, drabužių, atsiranda saugumo, toliau meilės, savigarbos. Aukščiausią vietą A.Maslow požiūriu sudaro saviraiškos, saviaktualizacijos – visos savo galios ir sugebėjimų panaudojimas. Bendri žmonių poreikiai, kuriais rūpinasi socialinė rūpyba, gali būti apžvelgti panaudojant A.Maslow paradigmą.

Specialūs žmonių poreikiai. Šalia bendrųjų žmogiškųjų poreikių, su kuriais turi susitvarkyti socialinė rūpyba, yra poreikiai, kurie turi pasekmes tik tam tikram individui, ar jų grupėms, arba šie poreikiai veikia visus žmones retkarčiais. Juos galima būtų suskirstyti į 5 kategorijas:

1. Neįgalūs yra žmonės, kurie negali apsiginti, ar gal ne visiškai turintys tam tikras charakteristikas, kurios juos stato į tam tikrą nesėkmę. Tai yra vaikai, seni žmonės, sergantys psichinėmis ligomis, protiškai ar fiziškai neįgalūs.

2. Nepasiruošę – yra galintys, bet nepasiruošę individai ir grupės, įskaitant neraštingus, nemokytus, tik su kai kuriais ir nenaudingais įgūdžiais, ir tie, kurie neišmoko socialių įgūdžių ir elgesio. Taip pat ir tie, kurie nėra pasiruošę normalioms gyvenimo situacijoms. Pvz.: nepasiruošę vedybiniam gyvenimui – priešvestuvinės konsultacijos, būsimiesiems tėvams – būsimų tėvų grupės. Taip pat yra programos paruošti žmones išėjimui į pensiją, tie, kurie dirba, paruošiami tapti senais. Taip pat pasiruošimas mirčiai, našlystei ir t.t. Kadangi dauguma žmonių nedalyvauja šiose savo identiteto pasikeitimo pastangose, todėl socialinė rūpyba šias paslaugas turi teikti “post factum”, nes žmonės nėra tam pasiruošę.

3.Katastrofų aukos yra tie, kurie yra pasiruošę ir galintys normaliai gyventi, bet yra paliesti katastrofų ar krizių, kuriose jiems reikalinga laikina pagalba. Krizės yra klasifikuojamos priklausomai nuo priežasties:

1) gamtos katastrofos, potvyniai, žemės drebėjimai,

2) aplinkos situacijų – oro ir vandens užterštumo,

3) pilietinės riaušės.

4) ekonominės krizės (staigūs pokyčiai),

5) socialinės dislokacijos, masinės migracijos ir t.t.
Šalia to galima pridurti asmenines krizes, sąlygotas pavyzdžiui mylimo asmens, charizmatinio arba autoritarinio lyderio išvykimo ar mirties ir t.t.

Kiekviena iš jų gali būti dar suskirstyta iki individo lygmens – gaisras, areštas, bėgantis iš namų vaikas, darbo praradimas, persikėlimas į naują gyvenamąją vietą ir t.t.

4.Neatitinkantys reikalavimų yra tie, kurie atrodo sugebantys, pasiruošę ir išvengę katastrofos, bet vis tiek pažeidžia visuomenės normas. Šią grupę sudaro jauni nusikaltėliai, kaliniai ir visi tie, kurie vienu ar kitu būdu neatitinka visuomenės normų.
Plečiantis supratimui apie aplinkos galią ir didėjant visuomenės susirūpinimui dėl fizinio elgesio, keičiasi požiūris į visuomenės normų laužytojus. Pagal visuomenės nuomonę skiriama tarp patologijos ir deviacijos, kaip nesugebėjimo kontroliuoti savo elgesį. Išvadoje, žmonės, atrodantys kaip nesveiki, priklauso skirtingiems kriterijams, negu žmonės, kurie atrodo kaip nukrypę nuo normos. Metodai šių žmonių grupių poreikių patenkinimui matomi kaip skirtingi.

5.Nemotyvuoti. Motyvacijos stoka gali būti matoma, kaip sąlyga, kuri gali pakeisti visas kitas keturias kategorijas, ir kaskart turi kitokią sampratą. Vienais atvejais motyvacijos stoka yra įvertinama geranoriškai ir paieškoma metodų, kaip sukurti metodus jos sustiprinimui – mokytis, susieti su kitais žmonėmis, susirūpinant kito žmogaus išvaizda ar elgesiu, ar prisijungti prie kieno nors pastangų. Kitais atvejais motyvacijos stoka vertinama negeranoriškai, kaip nenoras dirbti, nepakankamai gerai dirbti, nesirūpinti savo tėvais ar vaikais. Šiais atvejais dažniau taikomos negatyvios sankcijos.. Šis motyvacijos trūkumas kaip ryškus skurdo kultūros požiūris ir stiprus kontroliuojantis faktorius, nulemia tai, kaip dirbama su tais žmonėmis bei apibrėžiantis gerbūvio lygmenis ir atlygius.

I. 2. Visuomenės apibrėžti poreikiai

Šalia bendrų ir specialių žmonių poreikių, taip pat yra poreikiai, kurie paliečia visą visuomenę arba iškyla iš sunkumų arba spragų pačioje visuomenėje. Pvz.: staigus posūkis nuo prekinės gamybos į paslaugų sferą, arba iš žemės ūkio ekonomikos į industrinę ekonomiką yra paliečiamas to, kad trūksta tinkamai paruoštų žmonių, butų, apleidžiamos žemės. Visuomenėse, kur įteisinta oficialiai diskriminacija, iškyla poreikis būti. be oficialių barjerų. Šalys, kurios importuoja užsieniečius darbuotojus, sukuria ištisą eilę poreikių tose šalyse, kurios tai vartoja. Atsiranda poreikis naujoms paslaugoms, nes atvyksta didžiulė armija, kuriems reikalingos paslaugos.

Taip pat yra visuomenės apspręstos problemos, šalyse su chronišku nedarbu. JAV – 5, Vakarų Europoje -11 proc. Izraelyje – 5. Bet kokiu atveju nedarbas arba darbuotojų trūkumas visuomet yra valstybinių politikų ir socialinės ekonominės formacijos rezultatas, bet ne individų problema. Yra daug kitokių poreikių grupavimų. Pvz.: Rein kalba apie problemas, kylančias dėl išteklių trūkumo, individualių trūkumų ir institucijų trūkumo.

Kalbant apie žmonių poreikius, priklauso, kokios teorijos mes laikomės, ar tos, kad žmogus yra save-aktualizuojantis, kaip Maslow teorijos, ar žmonių veikla, yra kaip atsakas į sudirginimą, susierzinimą.

Erich Fromm, psichoanalitikas, aptardamas garantuotą pajamų lygį, atspindi tą požiūrį, kad žmonės yra netinginiai, bet kuriantys ir aktyvūs. Motyvacijos problemos tuo požiūriu yra ne individo prigimtyje, bet vartojimo tradicijose, žmonių požiūriuose ir politiniuose sprendimuose.

Net ir pagrindinių poreikių išskyrimas gali būti nebūtinas. Doroti Ley siūlo, kad poreikiai yra kylantys iš vertybių, bet ne iš būtinų poreikių pagrindo. Ji sako, kad:

“. Tai yra vertybės, bet ne poreikių serijos, kurios yra žmonių elgesio pagrindas. Esminis santykis yra tarp dviejų sluoksnių, kurie šioje koncepcijoje yra gėrio atskiriami. Prielaida, kad žmogus veikia taip, kad patenkintų poreikius, sukuria negatyvią prielaidą gėrio sąvokoje, kaip pagerinimą ar korekciją netrokštamo. Remiantis šiuo požiūriu, žmogus veikia, kad sumažintų įtampą; gėris yra blogio pašalinimas ir gerovė yra ligų pataisymas; pasitenkinimas yra poreikių patenkinimas; geras funkcionavimas ateina iš reguliavimo, išlikimas nuo prisitaikymo; taika yra konfliktų sprendimas; laimingas yra gerai prisitaikęs individas.

Toks požiūris yra natūralus visuomenėje, kuri tiki, kad žmonės yra gimę nuodėmėje ir turi įveikti savo vidines blogas sielas.”

Poreikiai gali būti matomi, kaip kylantys iš atitinkamos kultūros vertybių, dauguma mūsų kultūrų orientuotos į individualizmą ir pasiekimus. Dorothy Lee siūlymu žmonės save-aktualizuoja ne tam, kad pasiektų poreikius, bet žmonių elgesys ir poreikiai yra apibrėžti bazinių visuomenės vertybių. Turint šį požiūrį, kaip Fromm siūlo, žmonės dirbs be apginklavimo ar varymo. Karl Polanyi taip pat nurodo, kad žmonių poreikius apsprendžia socialinės vertybės. “(Žmogus) Jis veikia taip, kad apgintų savo socialinę poziciją, socialines teises, savo visuomeninę nuosavybę. Jis vertina materialines vertybes tik kaip priemones tai pasiekti.”

Tai įrodo, kad ekonominiai faktoriai nėra nerealūs, bet vietoj to visuomenė ir žmonės gali būti motyvuoti ir kitų vertybių, lygiaverčių šiai motyvacijai.

Žmogaus veiklos, kaip atsako į susierzinimą, prasmę išvystė Adam Smit, Milton Friedman, Karl Marks ir Mao-TseThung – “žmogus yra ekonominis sutvėrimas, kuris dirba ekonominiam tikslui ir jo elgesys yra ekonomiškai apibrėžtas”. Šiuo požiūriu kapitalizmas, socializmas ir komunizmas yra tripletas, nes visi trys žiūri į žmogų tik iš ekonominių terminų. Tai sukuria sąlygas skurdo problemas spręsti bausmių metodais. Tuo požiūriu rinkos ekonomika tampa centrine realybe. Visuomenės organizavimas ir žmonių motyvavimas yra pagrįstas rinkos mentalitetu, o visi kiti motyvai yra reliatyviai nepatikimi.

Polonyi siūlo, kad ekonominiai santykiai yra pagrįsti socialiniais ryšiais. Jis įrodo, kad daug visuomenių buvo be smurto, be baimės ir gąsdinimų su badavimu. Jo požiūriu socialiniai motyvai taip pat tarnauja kaip variklis visuomenėms ir individams, ne tik ekonominiai motyvai.

Socialinė rūpyba, neturtingiems žmonėms galėtų būti mūsų socialine atsakomybe jiems. Šalia to jų motyvacija gali būti stipresnė, jei visuomenės rezultatas bus ir jų įvertinimas kaip svarbių vertingų piliečių, ir neleisime jiems badauti ar juos bausti.

Neturtingais žmonėmis turi būti tikima, rūpinamasi ir jiems duodama dėl mūsų aukštesnių socialinių tikslų.

Poreikių socialinis apibrėžimas yra taip pat kompleksiškas. Apibrėžiant poreikius pagal svarbą, kaip paslaugų įvardijimą, poreikiai įgauna politinę reikšmę.

Pasakant, kad kažkam kažko reikia, yra labiau būtina negu nepasakius.

Brandshow (1974) suskirstė poreikius į atskiras rūšis, kurie turi skirtingą įtaką paslaugoms:

• normatyviniai poreikiai, apibrėžti profesionalų,

• jaučiami poreikiai, tas pats kaip norai,

• išreikšti poreikiai, jaučiami, bet jau imamasi tam tikrų veiksmų, kreipiamasi į tarnybas,

• palyginamieji poreikiai, kur žmonės vieni gauna paslaugas, o kiti kenčia nuo tų pačių sąlygų, bet paslaugų negauna.

Poreikių apibrėžimas socialiniame darbe yra įvertinimo proceso stadijoje. Apžvelgiant šį procesą, G.Smith (1980) nurodo, kad poreikis yra sudarytas administratyviai, kuris parodo pareigūnų sprendimus.

Kemshall (1986) nurodo, kad šis sprendimas iš darbuotojų kasdieninių reakcijų perkeliamas į problemas su kuriomis jie susiduria.

Šalia tų formalių apibrėžimų socialiniai darbuotojai nurodo klientų poreikius, kuriuos patiria santykyje su socialinės rūpybos tarnybomis. Jų ataskaitos, socialinės istorijos veda į paslaugų pagerinimą arba į klientų reakcijas į kitas agentūras.

Poreikių įvertinimas yra susietas su klientų gynimu, advokatavimu, nes dažnai darbuotojų kalbos padeda įvertinti poreikius.

Nieko nėra naujo socialinėje rūpyboje, kad poreikiai egzistuoja.

Socialinė intervencija bendrai yra, kaip atsakas į kieno nors problematiškų sąlygų atskleidimą ar kaltę. Kol sąlygos neidentifikuojamos kaip problema, tol negaus dėmesio ir netaps jokios socialinės intervencijos veiklos objektu.

I. 3. Poreikių nustatymas

Problemų nustatymas yra labiau formalizuotas medicinoje negu socialinėje rūpyboje. Gydytojai reikalaujami teisiškai pranešti apie tam tikrų ligų paplitimo atvejus, ir turi pranešti įdomiai,pateikdami aprašymus apie tuos atvejus vietinei sveikatos valdžiai. Yra nedaug atvejų, kai socialiniai darbuotojai tai daro, nebent jei valstybės statistikos departamentas to reikalauja. Socialiniai darbuotojai, susidūrę su nauja problema ar senos suintensyvėjimu, įprastai neturi ryšių kanalų kaip tai atlikti ir tokios individualios realybės retai pasiekia centrinius asmenis ar atsakingų asmenų grupes, kuri apibendrintų tas ataskaitas ir įvertintų poreikius. Jei yra suorganizuota socialinės rūpybos priežiūra, tuomet tai galima padaryti.

Kaip viena išimtis yra tik apie prievartą prieš vaikus.Vyksta judėjimai skatindami pranešimus apie sumuštas, mušamas ar išprievartautas moteris. Kaip bendra taisyklė, naujos agentūros dažnai įkuriamos ne pagal socialinės rūpybos agentūrų pranešimus ar ataskaitas visuomenei, bet iš kitų šaltinių.

Tai nerodo, kad socialinės rūpybos agentūros nenori ar nesuinteresuotos surasti žmones, kuriems reikalingos paslaugos ar sukurti naujas paslaugas. Tačiau ištekliai dažnai apriboja agentūras, naujų klientų paieškai, o kartais tai priklauso net nuo pačių klientų, kurie gauna paslaugas. Turėtų būti agentūroje asmuo, ar grupė agentūrų turėtų asmenį, kuris būtų atsakingas už pokyčių sekimą;jų kokybę ir poreikių apimtis.. Faktiškai klientai mėgsta geriau kreiptis į senas negu į naujas tarnybas.

Formalių metodų socialinių poreikių paieškoms socialinės rūpybos tarnybos neturi, todėl reikia remtis stebėjimais. Tokių “socialinių indikatorių” paieška tebėra svarbaus susidomėjimo centre. Kai kuriose vietose populiacijos tankumas, yra kaip indikatorius tam tikroms problemoms. pvz.: kaip fizinių ir psichinių ligų ar kriminalinių nusikaltimų. Pvz.: Izraelyje yra nustatyta ryšys tarp didelių šeimų – (daugiau negu 6 žm.) ir tam tikrų problemų, tokios kaip vaikų iškritimas iš mokyklos, paauglių nusikalstamumas, skurdas ir t.t. Tai tas pats kaip ir su nedarbu. Bedarbystė yra ne tik pati problema, bet kaip indikatorius su tuo susietų kitų problemų.

Kai tai atsitinka dramatiškiausi ir įtakingi socialinių problemų reiškėjai yra, pvz.. MacDonaldo apsakymai ar Č. Dikenso romanai, laikraščių straipsniai. Taip pat įtakingos charizmatinės figūros. Pvz.: Franklin D. ir Roosvelt asmeninės problemos, pvz.: Dorothes Dix – veikla dėl asmenų su psichine negalia, Margaret Sanger –dėl gimimų kontrolės.

Vienas tradicinių metodų yra nevyriausybinių ir savanoriškų organizacijų pasidalinta informacija apie situacijų aukas.

Viešas socialinių paslaugų poreikis nėra apribotas vien mažomis kenčiančių grupėms. Plačiai paplitusi agitacija – pagarsinimai laiškais, pranešimai laikraščiuose ir pareigūnams, skelbimai ar protesto maršai ar net riaušės – yra potencialus faktorius atkreipti dėmesį į problemą ir poreikį veiksmui.

I. 4. Poreikių išmatavimas

Ar surasti poreikiai gaus atitinkamą, kaip socialinės problemos įvertinimą priklauso nuo jų paplitimo ir intensyvumo, palyginus su tam tikromis normomis. Taigi reikia poreikius pamatuoti. Šie matavimai gali būti santykiniai, normatyviniai arba absoliutiniai dydžiai.

Santykiniai dydžiai – tai tokie poreikius išreiškiantys dydžiai, kai palyginama situacija, kurioje tokių poreikių nėra. Skurdas gali būti matuojamas kaip ekonominės sąlygos žmonių, žemiausia decile ar procentais bendrame. pajamų pasiskirstyme. Išsilavinimo nesėkmės ar nukrypimai gali būti patvirtinti atvejais, kurie gavo mažiausius įvertinimus išsilavinimo testuose.

Santykiniai poreikiai gali būti apibrėžti tam tikru laiku. Pvz.: nusikaltimų, narkotikų suvartojimas, psichinių susirgimų per tam tikrą laiko tarpą skaičius ir t.t. Palyginimas gali būti daromas su kita vieta. Pvz.: vidutinės pajamos su kitų valstybių minimumu., vaikų mirtingumas, savižudybių skaičius kitose valstybėse ar regionuose ir t.t.

Be statistinių palyginimų yra naudojami ir gyvenimo stiliaus palyginimai. Skurdas pvz. gali būti apibrėžtas kaip nebuvimas tualetų gyvenamose patalpose, nesugebėjimas planuoti į priekį, motyvacijos trūkumas arba žmonės, kurie yra “nemoralūs, necivilizuoti, tinginiai, nešvarūs ir triukšmingi” – tai daroma, kai lyginama su papročiais visuomenėse, kuriose to nedaro.

Galiausiai apibrėžimas gali būti reliatyvus su kokia norma arba specialia grupe, kada nors egzistavusia, arba svajone, kad tokia egzistavo. Finansinė nelygybė ar jos lygis gali būti matomi tų, kurių troškimas yra matyti visus lygius. Bendras pagalbos trūkumas, kaimynystės nebuvimas gali būti apibrėžtas kaip problema santykyje su požiūriu, kad tai buvo seniau. Net ir laimingumo trūkumas gali būti lyginamas praeities, dabarties ir ateities utopijose.

Normatyviniai dydžiai. Kai kurie poreikiai matomi kaip norma, jei tikimasi, kad jie egzistuos. Pvz.: skurdas gali būti matomas ne tik kaip kai kurių žmonių neišgyvenimas, bet ir kaip privalomai būtinas skaičius ir kitų ekonominių, ar socialinių problemų. Jei senas žmogus turėtų būti ligotas, tada seno žmogaus sveikatos problema matoma, kaip amžiaus problema, bet ne kaip liga, kurią reiktų gydyti. Yra bendrai suprantama, kad žmonės institucijose – seneliai, psichiniai ligoniai, vaikai – gyvena skurde. Tai gali būti kažkiek susieta su realybe, bet dažniau su įsitikinimu.

Normatyvinis požiūris tarnauja problemų paneigimui. Jei bendruomenės nariai yra matomi kaip nemoralūs, antisocialūs arba pažeisti tam tikrų grupių, prie kurių jie yra prisijungę, tai nėra reikalo ir ką nors daryti su ta problema, kuri galėtų būti išsprendžiama tokioje bendruomenėje.

Absoliutiniai dydžiai -tai tam tikri absoliutūs skaičiai, išreiškiantys pvz.: skurdo lygį – skaičius šeimų ar asmenų, turinčių mažesnes, negu vidutines pajamas; sveikatos trūkumą – ligonių skaičius ligoninėse, apsilankymai pas gydytoją, iškvietimai į namus, vaikų mirtingumas, ilgaamžiškumas, mirtys nuo bado ar įvairios ligos. Kartais nedarbingumas, aklumas, kurtumas nustatomi procentine išraiška, ir tai turi įtakos pvz.: kariuomenėje, invalidumui gauti ir t.t.

Tie patys matavimai naudojami ir asmeninėms problemoms įvertinti.
Socialinė problema įprastai apibūdinama trimis kriterijais: 1) informacija, kad vieni ar kiti poreikiai yra plačiai nepatenkinami; 2) poreikių nepatenkinimo priežastys yra visuomeninės ir 3) poreikių patenkinimui būtinos visuomeninės pastangos, nes asmeninių nepakanka.

1. 5. Asmeninių poreikių nustatymas

Šalia socialinių problemų nustatymo ir aprašymo paieškos, taip pat yra svarbus asmeninių problemų, kaip poreikių apibūdinimas ir įvertinimas. Tai vėl gali būti santykinės, normatyvinės ir absoliutinės išraiškos. Skurdą įprastai apima pajamų, o kartais ir turto įvertinimas. Protinio atsilikimo laipsnis dažnai yra apibrėžiamas eile verbalinių, rašytinių ir motorinių testų. Individo sveikatos matavimui naudojama daugybė priemonių, pradedant termometru, stetoskopu, rečiau kardiograma ar kraujo spaudimo matavimu, -tai yra tie rodikliai, kurie parodo ar tolimesni tyrimai dar yra reikalingi. Jaunimo, kaip ir suaugusių nusikaltimas yra nustatomas priėmus teismo sprendimą “ kaltas” arba “ nekaltas”. Šie, ir kiti panašūs į juos yra absoliutiniai dydžiai.

Kai vaikas su Dauno sindromu pripažįstamas, kaip protiškai atsilikęs, ar kai našlė, ar našlys pripažįstamas nelaimingas ir vienišas, arba, kai priklausantis nuo narkotikų pripažįstamas , kaip besikankinantis dėl sekančios “adatos” tai jau yra normatyviniai matavimai, taikomi asmeniniams atvejams.

Klausimai, kaip stipriai vedybiniai nesutarimai sudaro problemą., ar socialinė izoliacija yra sveika nepriklausomybė ar neurotinis pasitraukimas ?–sunkiai atsakomi. Iš tikrųjų, skirtumas tarp normalaus, neurotiško ir psichotiško elgesio – visi šitie dalykai yra priimami palyginant su kai kuriomis kitomis normomis ir standartais, apibūdinamais, kaip neproblemomis.

Įvairios poreikių rūšys yra linkusios arba reikalauja įvairių tyrimo metodų, kad būtų galima apibūdinti, ar jos yra asmeninės ar socialinės problemos. Kita vertus, turi būti aišku, kad skirtumas tarp santykinių, normatyvinių ar absoliučių dydžių yra naudingas, bet ne visaapimantis. Absoliutiniai dydžiai kyla iš santykinių standartų: pvz.: nustatytas minimalus kalorijų kiekis JAV yra labai toli nuo to, ką dauguma žmonių suvartoja kitose šalyse. santykiniai standartai taip pat kartais yra pagrįsti visuomenės normomis: blogas elgesys, ar net nusikaltimas, gali reikšti, kad yra pažeidžiamos visuomenės normos, bet elgesys gali būti lygiai toks pats kaip ir kitų, ar net daugumos.
Šios trys dydžių rūšys yra įvairiai naudojamos, skirtingų poreikių išraiškoms pamatuoti ir apibūdina skirtingas problemas.

1. 6. Besikeičiantys poreikiai

Keičiantis visuomenei, keičiasi visuomenės normos, o elgesys evoliucionuoja ir tampa kitokiu. Situacijos, kurios anksčiau buvo aptariamos kaip problemos, toliau nėra tokiomis, tačiau kitos situacijos, anksčiau aptartos kaip normos dabar nustatomos, kaip problemos. Homoseksualumas buvo matomas kaip visuomenės ir kaip individo problema, bet dabar JAV ir Europos šalyse tai matoma, kaip situacija, tam tikras stovis, arba vienas iš priimto elgesio rūšių. Pornografija auga ir sugrįžta kaip problema su visomis teisinėmis pasekmėmis. Diskriminacija pagal lytį ir rasę pasitraukia iš socialinių problemų rato ir daugiau pripažįstamos, kaip nusikaltimai. Pastovūs žmogiškųjų poreikių pasikeitimai apibūdina problemas, su kuriomis dirba socialinė rūpyba ir kaip priešingybė prisideda prie tų sunkumų, kurie susidaro sukuriant stabilų “ socialinės gerovės” apibrėžimą.

II skyrius. SOCIALINĖS RŪPYBOS PROGRAMŲ ANALIZĖ

Pirmiausia turime žinoti pagrindinius socialinės rūpybos programų komponentus, kurie yra bet kurioje socialinės rūpybos programoje, kurią analizuojame. Turime pritaikyti keturis struktūrinius komponentus – kurie būtų pagrindiniai suprantant apie ką visa tai yra, ką jie nusiteikę daryti, kam ir už kokią kainą.

Antra, reikia žinoti kai kurias altrernatyvias socialinės rūpybos programas, alternatyvius kelius, kaip organizuoti socialinės rūpybos programas, alternatyvias charakteristikas, kurias galima pasiekti.

Po to turime žinoti, kokiais kriterijais remiantis mes galime įvertinti tas programas.

2.1. Socialinės rūpybos programos analizės struktūra

I. Struktūriniai komponentai:

A. Kokia forma programa sukuria paramą?

B. Kas yra tinkami šiai programai?

C. Kaip programa finansuojama?

D. Koks yra administravimo lygmuo?

II. Alternatyvios programos charakteristikos.

A. Liekaninė, institucinė, vystymo (plėtros).

B. Atrankinė, universali.

C. Parama pinigais, paslaugomis ar komunaliniai patarnavimai.

D. Valstybinė ar privati.

E. Centralizuota, lokali.

F. Savanoriška, profesionali.

G. Ištekliai arba išlaikymas kaip problema.

III. Programos įvertinimas.

A. Adekvatumas.

1. Horizontalus.

2. Vertikalus.

B. Finansavimas.

1. Teisingas, bešališkas.

2. Fondų panaudojimo prioritetai.

3. Veiksmingumas, efektyvumas: kainos ir nauda.

C. Susietumas.

D. Latentinės pasekmės.

2.1.1. Struktūriniai komponentai:

A. Galima paklausti kitaip? Kokie tos programos rezultatai, išeiga? Ką ta programa pagamina? Pvz.: bedarbių draudimo programa duoda tam tikro dydžio pinigines pajamas per tam tikrą laikotarpį. Pvz.: Šeimos paslaugų tarnyba galbūt “gamina” individualias ar grupines konsultacijas arba padeda derėtis su kitomis sistemomis. Gyvenamųjų patalpų projektas “gamina” butus nuo vieno iki 4 kambarių žema kaina. Yra svarbu, pradėti išsiaiškinant labai tiksliai, kokią naudą duoda programa, taip, kad programos galėtų būti suprantamos ir įvertintos tais pačiais terminais. Mes pamatysime, kad naudos forma yra svarbiausias klausimas. Galėtų būti piniginė forma, asmeninės paslaugos ar naujų komunalinių paslaugų sukūrimas. Paslaugų lygio klausimas yra esminis programose. Ar grynų pinigų parama ekonominės apsaugos programose yra adekvati? Ar konsultavimo paslaugos yra adekvačios, ar perdaug geros tam tikslui? Svarbiausia sužinoti programos naudą ir formą.

B. Kas yra atitinkantis tą programą? Kitaip tą galima būtų pasakyti, kokia žmogaus egzistavimo rizika yra padengiama šia programa? Programos neteikia paslaugų visiems žmonėms, bet tik tam tikro amžiaus, iš tam tikros teritorijos, ir t.t. Pvz.: kad gauti socialinę ar kitokią pašalpą, asmuo turi būti neturtingas. Kaip apibrėžiamas tas neturto lygis, nes jis keičiasi metai ši metų. Taigi ši programa panaikina riziką “būti per daug neturtingu, kad negalėtum nusipirkti maisto”. Pvz.: Norint gauti paslaugas tam tikrame dienos centre, žmogus turi būti įvertintas medicininės tarnybos arba būti tam tikro amžiaus. Pvz.: Socialinio draudimo pensiją gauti gali tam tikro amžiaus, su tam tikru darbo stažu ir t.t. Galima būtų paprastai paklausti – kam skirta ši programos nauda? Kaip tas tinkamumas yra apibrėžiamas. Tinkamumo pasirinkimas iškelia didelius klausimus socialinės rūpybos programose. Tačiau tai gera pradžia suprantant programas.

C. Kaip programa finansuojama? Finansavimas yra svarbus bet kurios socialinės rūpybos programos aspektas, ir tai yra net per dažnai peržiūrima socialinių darbuotojų ir kitų, kurie yra susirūpinę tik programos išeiga. Jei kas nors gali galvoti apie socialinės rūpybos programas, kaip apie kažkokį paprastą mechanišką įtaisą, kaip pvz.: orkaitė, tada programos nauda galėtų būti matoma, kaip pyragas, kuris iškeptas orkaitėje. Finansavimas yra tolygus sudėtinėms dalims, kurios yra sudėtos į pyrago tešlą. Nesvarbu, kaip įgudęs bus kepėjas, maišydamas sudėtines dalis ir puošdamas tortą, pyragas nebus nieko geresnis, negu kad kaip visos sudedamosios dalys sudėtos į jį. Sudedamųjų dalių kokybė, iš kur jie gauti ir kokia proporcija, nulemia išeigą. Socialinės rūpybos programos gali būti finansuojamos bet kieno arba kombinuojant šaltinius, apimant sekančius:

1. Bendrieji mokesčiai. Bet kuriame vyriausybės lygyje: vietiniame, valstybiniame ar apskrities, yra bendri mokesčių fondai, sukaupti iš pajamų mokesčių, ir panašūs, kurie sueina į vieną bendrą katilą. Iš šio bendro iždo teisėtvarkos keliu paskirstomi pinigai įvairioms socialinėms funkcijoms, gynybai, keliams, saugumo paslaugoms ir socialinėms paslaugoms. Kai kurios socialinės rūpybos programos yra finansuojamos pilnai ar dalinai iš tokių bendrųjų mokesčių pinigų. Aptariant finansavimo teisingumą, bešališkumą, kaip socialinių programų įvertinimo dalį, mes pamatysime, kad tai gali sukurti didžiulius skirtumus programos garbingume (dorume) ir jos kokybėje daugeliu atvejų, ar pinigai ateina iš bendrųjų mokesčių ar iš kitų šaltinių. Privatus arba savanoriškas sektorius dažnai turi nelygų ekvivalentą iš bendrųjų mokesčių.

2. Žyminiai mokesčiai. Kartais vietinė arba valstybinė valdžia sukuria specialius mokesčius arba mokesčių rinkimo programas, iš kurių pinigai skiriami specialiems tikslams. Pvz.: degalų mokesčiai, kelių mokesčiai, loterijų mokesčiai ir t.t. Žinoma, tai taip pat yra pasekmės šito požiūrio . Tai sukuriama tik ribotam lankstumui. Pvz.: tranzito mokesčiai skiriami tranzito apsaugai ir kelių statybai. Išaugant tranzitui, ar tie mokesčiai teisingai paskirstomi? Vėlgi savanoriškos agentūros turi įvairius nevienodus mechanizmus į šiuos mokesčius. Priedo prie bendrųjų fondų gavimo kampanijos, jie galbūt turi specialią kampaniją naujų pastatų statybai arba vietiniams pvz.: Raudonojo Kryžiaus skyriams ir t.t.

3. Darbuotojų/darbdavių( fizinių asmenų) mokesčiai. Dalis socialinių programų yra finansuojamos iš darbuotojų arba darbdavių mokesčių arba iš jų kombinacijos. Tokios programos yra daugiau socialinio draudimo programos. Jos atliepia, kažkokiu tai būdu, draudimo sąvokai, kad asmuo moka draudimą iš savo pajamų ir tai, kad gauna atgal, kas buvo įdėta, kai sutartis yra įvykdyta. Mes matysime, kad Socialinis draudimas nėra iš tiesų tikras draudimas, kadangi asmuo įdėdamas negauna tiek pat naudos. Bet jie vis tiek turi naudą, sukurdami asmeninį savininkiškumą kaip teisę į dalį tos naudos, kurią sumoka. Kita vertus, šitie mokesčiai finansuojantys socialines programas linkę būti regresyvūs . Jie uždeda didesnį svorį mažų pajamų žmonėms, negu, kad daro kiti mokesčiai ir jie yra dėl to kritikuojami. Kaip ir kiti žyminiai mokesčiai nėra lanksčiai panaudojami. Socialinis draudimas ir medicininis draudimas, pvz.: yra finansuojami iš darbuotojų ir darbdavių mokesčių.

4. Paslaugų gavėjų įnašai. Dalis socialinės rūpybos programų susikuria tam tikrą dalį pajamų iš paslaugų gavėjų mokesčių. Dažnai mokėjimai yra labai lankstūs, pagrįsti galėjimu mokėti. Pvz.: už vasaros stovyklas, dalį sumoka tėvai, dienos priežiūros centrai, senelių pensionatai ir t.t. Tie, kurie turi mažesnes pajamas, moka mažiau. Kai kurios privačios paslaugos socialinėje rūpyboje yra įmanomos tiktai tiems, kurie moka už paslaugas pastovius mokesčius .

5. Kombinacijos. Didėjančiai socialinės rūpybos programos yra finansuojamos iš visų anksčiau aptartų šaltinių. Bus poreikis, kai socialinės rūpybos programos arba agentūros susikurs savo asmeninius fondus, naudojant galimus mokesčius. Pvz.: savanoriška organizacija, gaunanti pinigus iš Jungtinio Fondo taip pat galbūt gaus tam tikrus pinigus ir iš bendrųjų mokesčių fondo, skirto specialioms paslaugoms. Finansavimo kompleksiškumas gali įtakoti agentūros veiksmų efektyvumą. Laikas, skiriamas patenkinti atsiskaitomumo reikalavimus skirtingiems fondams, gali būti iššaukiantis. Ir ekstremaliu ir ne bendru atveju, agentūra galbūt pakeis savo paslaugas ne dėl bendruomenės poreikių, bet dėl fondų, kuriuos gali gauti, tikslų.

Šis fondų įvairumas sukelia tam tikrus efektus socialinės rūpybos programoms.

6. Trečios šalies mokėjimai – tai pvz.: paslaugų organizavimas perkant paslaugas ne patiems paslaugų gavėjams. Jie turi tą savybę, kad sunku įvertinti kainą, niekas nenori numušti kainos, nes pinigai vis tiek bus sumokėti. Pvz.: automobilių draudimas – niekas netaisys pigiau, nes draudimas vis tiek apmokės.Tai palaiko aukštas kainas.

Taigi, analizuojant socialinės rūpybos programas, yra būtina žinoti, kokie fondų šaltiniai, kokia proporcija, iš kokių lygių ir kokiais būdais sukaupiami. Galiausiai, darbo ieškantis socialinis darbuotojas turi žinoti, kaip suprasti agentūrą, kurioje jis įsidarbina: iš kur ateina fondai ir kaip stabilūs yra šie šaltiniai?

D. Administravimo lygmuo. Kai kurios programos, tokios kaip Socialinio draudimo arba Medicininio draudimo, yra pilnai valstybinės, nacionalinės. Gali būti atskiros kontoros (įstaigos) kiekvienoje lokalioje teritorijoje, bet programa yra viena visai respublikai, tas pats su jos administravimu ir nauda. Čia darbdavys yra valstybė. Kitos programos gali būti apskrities arba vietinės.

Finansavimas gali būti kitoks. Kalbant apie administravimą, viešosios pagalbos programos yra administruojamos valstybės, apskrities arba lokalios valdžios arba gali būti kombinuotai administruojamos (Pvz.: Pastogė, Kartų namai). Pvz.: studentų stipendijų programos – valstybinės, bet valdomos ir universitete.

Taigi, aptariant pirmąją dalį, studentas turi žinoti:

1. Kokia programos nauda?

2. Kokie yra tinkamumo tai programai reikalavimai?

3. Kaip programa finansuojama, kokiu lygiu ir iš kokių šaltinių

kombinacijos?

4. Kaip programa administruojama, kieno ir kokiame valdymo lygyje arba

kokiose kombinacijose?

2.1.2. Programų alternatyvios charakteristikos.

Nesvarbu, kokia gali būti socialinės rūpybos programos bazinė struktūra, programa, galbūt, pasirinks iš tam tikrų alternatyvių programų charakteristikų. Yra skirtingi būdai, kaip programa gali būti organizuojama ir skirtingomis filosofijomis remiantis įgyvendinama. Skirtingi socialiniai planuotojai turi skirtingus palinkimus, taip, kaip ir programos gali būti sujungtos iki tam tikrų apimčių, kiek tie pasirinkimai yra galimi. Mes peržiūrėsime keleto alternatyvių programų charakteristikas, iš kurių socialinės rūpybos programos linkusios pasirinkti. Taigi, bet kuri paimta socialinės rūpybos programa linkusi būti vienokia arba kitokia tarp visos eilės alternatyvų, arba atlikti tam tikrus vaidmenis.(Žiūr.įvadą).

A. Liekaninė, institucinė, vystymo. Bet kuri programa turės polinkį būti daugiau liekanine, institucine ar vystymo. Mes aptariame liekaninės ir institucinės dichotomijos, konceptualizuotos Wilenskio ir Lebeaux, prasmes.

Likutinė sąvoka socialinėje rūpyboje yra pagrįsta prielaida, kad individo poreikiai turėtų būti patenkinti rinkos ekonomikoje ir šeimoje. Tai yra normatyvinė visuomenės sistema. Kartais, deja, individai nesugeba gauti naudos iš rinkos sistemos arba iš šeimos, arba yra tam tikras rinkos ekonomikos smukimas, kaip depresijos, arba šeima patenka į krizę. Tokiu atveju, socialinė rūpyba įsijungia į žaidimą. Tai yra matoma, kaip tam tikros rūšies būtinas blogis, paramos sistema rinkai ir šeimai, kurios turėtų būti reikalingos priemonės visuomenės funkcionavimui. Teoriškai, socialinės rūpybos sistema yra linkusi išnykti, kai visuomenės normatyvios institucijos (šeima ir ekonominė rinka) gali vėl iš naujo gerai funkcionuoti atitinkamam individui. Taigi, mes matome žmones sakant, kad jei visuomenė būtų tinkamai organizuota, nereiktų socialinio darbo, arba kad visuomeninės pagalbos sistemos tikslas yra jos pačios išnykimas – kiekvieną perkelti į gerbūvį ir į darbą rinkoje. Nė vienas rimtai netiki šia galimybe ir kol kas visos valstybinės visuomeninės pagalbos programos yra taip struktūrizuotos, kad jos būtinai turi būti blogos: t.t., evoliucionavusios taip, kaip žmonės supranta rūpybos vaidmenis, kaip nesėkmės ženklą. Ir ateinantys į socialinę rūpybą žmonės vertina, kaip nesėkmės ženklą. Liekaninė socialinės rūpybos sąvoka veda socialinę rūpybą į tam tikras programas, kur tinkamumas turi būti pagrįstas, pateisintas poreikiais, tai yra, pateisintas kitų normatyvinių sistemų, kurios turėtų veikti, žlugimu.

Institucinės programos neturi nei nenormalumo, nei stigmos. Yra priimama filosofija., kad socialinė rūpyba yra teisėta modernios visuomenės funkcija. Ypač aiškiai matoma, kad kai žmonės tampa seni, jie paliks darbą ir taip pat susidurs su galima pajamų trūkumo problema. Tačiau yra institucinė struktūra, tokia, kaip socialinis draudimas, kuri yra pasiruošusi patenkinti normalius poreikius. Tas pats, suprantama, kad institucinėje visuomenėje bus tam tikrų industrinių nelaimingų atsitikimų. Taigi yra tam tikra sistema, kaip Darbuotojų sveikatos kompensacija, kuri sukurta būtent patenkinti dirbančiųjų riziką industrinėje visuomenėje, taigi, tie žmonės, kurie bus sužeisti, gaus medicininę priežiūrą ir tam tikrą pajamų apsaugą, kol nedirbs. Tai yra institucinis požiūris, matantis socialinę rūpybą kaip reguliuojančią, pastovią, būtiną ir trokštamą socialinių struktūrų dalį.

Ką vadiname vystymo, plėtros socialine rūpyba išplaukia iš Alfredo Kahn ir John Romanyshyn požiūrių. Ji eina vienu žingsniu pirma, negu institucinė sąvoka. Net institucinis požiūris mato, kad socialinės rūpybos institucija yra įkurta apsaugoti arba taisyti kai kurias socialines problemas.

Vystymosi požiūris teigia, kad socialinės rūpybos institucijos galėtų būti įkurtos paprasčiausiai pagerinti gyvenimo kokybę ir užpildyti žmogaus vystymąsi, bet nebūtinai spręsti problemas. Kahn naudoja žodį “provisional” (aprūpinimo). Romanyshyn kalba apie vystymą arba socialinį vystymą, bet sąvoka yra tapati.

Galbūt, skirtumus padėtų suprasti pavyzdys.Telefonų programos įvedimas tam, kad žmonės nepersišaldytų gerklę rėkdami per langus (liekaninė sąvoka) telefonų programos vystyme. Žmonės, sergantys laringitu, galėtų kreiptis tokių paslaugų ir telefonai būtų jiems įvesti tik tol, kol jie susirastų būdą, kaip kitaip bendrauti su kaimynais. Taigi tai būtų liekaninė.

Institucinis požiūris telefonų aprūpinimo srityje kiltų iš troškimo apsaugoti žmones, suvokiant, kad žmonės ,galbūt, gaus laringitus, jei jie bus verčiami bendrauti šūkaujant per langus. Be to, telefonų paslaugos būtų institucionalizuotos , be ribų, kaip pastovi ir trokštama institucija visiems, taigi, kad jie negautų laringitų.

Kita vertus, (šiuo atveju), jei telefonų paslaugos būtų institucionalizuotos, nes būtų matoma, kaip būdas, kuriuo komunikacija ir gyvenimo kokybė būtų pagerintos ir žmogiškasis potencialas išplėstas, bet ne žmogus išgydytas ar apsaugotas nuo laringito problemos, tai būtų vystymosi arba plėtros programa.

Skirtumai rodo mūsų mąstymo laipsnišką vystymąsi gerovės valstybėje. Programų formas taip pat skiria labdaros ir teisės sąvokos.

Kita artima forma yra minimalios ir optimalios. Minimalios, kai numatomos tam tikros grindys, pro kurias neturi prakristi – pvz.: MGL –minimalus pragyvenimo lygis. Ir tikimasi, kad rinkos ekonomika aprūpins visa kita.

Pajamų aprūpinimo programos, ne būtinai reiškia lygybę, bet minimalų, ar tam tikrą vidutinį ir optimalų pragyvenimo lygį.

Taigi, turime turėti tam tikrą savo filosofijos jausmą apie liekaninę, institucinę ar vystymosi programų tęstinumą, ir kaip tai taikoma tam tikrai socialinės rūpybos programai.

B. Atrankinė, universali. Svarbus klausimas, kokiu laipsniu programa yra visuotinė ar atrankinė. Atrankinė programa yra ta, kurioje tinkamumas yra paremtas individų finansinių priemonių apibrėžimu potencialiems klientams.

Universali programa yra ta, kuri atvira kiekvienam, kuris yra tam tikroje klasėje arba kriterijų kategorijoje. Jei asmuo privalo patvirtinti savo tinkamumą finansais – tai yra atrankinė, nesvarbu, kiek plati ar kiek apimanti. Tai yra pats pagrindinis skirtumas.

Gali būti tarpinės programos, tokios, kaip vaikų darželiai, kurios yra visiems atviros, bet taikoma labai lanksti skalė, kiek privalo mokėti, priklausomai nuo galimybių.

Liekaninės programos dažnai linkusios būti atrankinės. Institucinės ir vystymo – labiau universalios.

Nereikėtų manyti, kad visuomet institucinės ir vystymo – universalios, o liekaninės – tik atrankinės. Pvz.: katastrofų, potvynių, žemės drebėjimų programos gali būti liekaninės savo kilme, tačiau gali būti universalios – pvz.: bet kas nukentėjęs gaus paramą, nesvarbu, ar jis turtingas ar ne.

Kodėl programos turėtų būti atrankinės ar universalios? Kokia tų programų pasiekimas ar pralaimėjimas

Aiškiausias atrankinių programų pasiekimas yra jos kainos sumažinimas.
Tik labai mažas skaičius programų ar visuomenių turi visus išteklius, padaryti viską, ką trokšta. Dėl to yra beveik natūrali tendencija bandyti apibrėžti programas, tik tam tikra laikina populiacija, tais, kuriems reikia. Visuomenė nenori “švaistyti” pinigų žmonėms, kuriems nereikia tam tikrų paslaugų ar finansinės pagalbos. Tai yra atrankiškumo šerdis.

Antra priežastis, dėl ko geriau atrankinės yra ta, kad kai kurie socialiniai planuotojai bijo, jog tos programos bus “grietiniuotos”, tai yra, turtingų ir vidutinės klasės žmonių suvartotos. Kai programa skirta visiems, tada ja gali naudotis visi, bet, kurie turi geresnį priėmimą, geresnę inform

Leave a Comment