Smurtas Prieš Vaikus

1.PRIEVARTA KAIP EGZISTENCIJOS PROBLEMA.

Prievarta kaip fenomenas lydi visą žmonijos istoriją, ją aprašo įvairūs autoriai nuo pačių ankstyviausių rašytinių šaltinių – Biblijos, Egipto ar Babilono raštijos paminklų, Homero poemų – ligi šių dienų. Prievarta vaizduojama labai įvairiais pavidalais – nuo didvyriškumo iki nusikaltimo. Šį požiūrių nuoseklumą atspindi posakis: “Kai žūsta vienas žmogus – tai tragedija, kai žūva tūkstančiai – tai politika.” Tačiau toks universalus visai žmogaus būčiai fenomenas paradoksaliai praslydo pro filosofų akis, ir tik XIX-XX a. atsirado dvi filosofijos sistemos, aprašančios ir įprasminančios jį – tai marksizmas irr egzistencializmas.

Marksizmui prievarta yra engiamųjų visuomenės klasių įrankis nuversti jas eksploatuojančius išnaudotojus, todėl ji pateisinama kaip ir bet kuris įrankis, galintis duoti pageidaujamą (teigiamą)rezultatą. Tačiau tokio požiūrio moralinis poveikis visuomenei ir individui yra neabejotinai destruktyvus ir tos filosofijos diegimas Lietuvos kasdienybėn, trukęs penkiasdešimt metų, negalėjo nepalikti pėdsakų. Šį poveikį rodo žmogaus kaip individo nuvertėjimas, kasdieninės moralės normų devalvavimasis, trumpalaikio efekto pervertinimas iš esmės krizinės situacijos ženklai. Tokiame kontekste fizinė, moralinė ar seksualinė prievarta prieš vaikus yra tik vienas laiko dvasios poožymis, ir vargu ar pavyks atskirai jį paveikti, tačiau šios pastangos yra vienas iš kelių pakeisti pragaištingos sistemos suformuluotą Homo sovieticus. Šiam fenomenui atsirasti buvo labai akivaizdžių istorinių ir psichologinių priežasčių, ir viena iš neabejotinų Homo sovieticus savybių buvo izoliavimasis sa

avo artimiausioje socialinėje aplinkoje, baimė kištis į svetimus reikalus ir dviguba moralė, kuomet svarbus tik išoriškai demonstruojamas veidas, bet ne kasdienis žmogaus elgesys, jei jis nepavojingas sistemai. Tokioje aplinkoje, kur agresijai dar padėdavo reikštis ir alkoholizmas, prievarta namuose, ypač prieš vaikus, tebuvo menka buities problema, tad jai skirti dėmesį “į komunizmą žengiančiai visuomenei” atrodė per menka. Atsisakyti šio požiūrio nelengva, nes per kelias kartas išugdytos vertybės labai sunkiai užleidžia vietą naujoms, reikalaujančioms pilietiškumo, asmeninės atsakomybės už savo sprendimus bei įgūdžių gyventi visuomenėje.

Atskirai verta panagrinėti antrąją filosofinę sistemą, kuri lyg ir daugiau reikšmės teikia individui ir jo dvasiai bei egzistencijai. K. Jaspersas, vienas iš egzistencializmo filosofų, skyrusių daug dėmesio individui, suvokia egzistenciją ne kaip kažką žmogui duota ir galutinai užbaigta. Egzistencija tėra gaalimybė įgyti save arba netekti savęs . tai vyksta esant tam tikroms situacijoms, kurias jis vadina egzistencinėmis, arba ribinėmis. Iš esmės tai pasirinkimo situacijos, kai žmogus realizuoja savo laisvę ir bet kokį pasirinkimą lydi kaltės jausmas, nes tuomet atsisakoma kitų galimybių, t.y. nepadaroma, kas galėta padaryti. Taigi laisvė ir kaltė yra amžinieji žmogiškosios būties palydovai. Iš šių esminių žmogiškosios būties situacijų mums rūpi K. Jasperso minėta kančia, kurią jis irgi vadina ribine situacija, teikiančia individui galimybę realizuotis. Šios ir kitų ribinių si
ituacijų mes negalime nei apeiti, nei įveikti, o tik išgyventi. Tokiose situacijose itin atsiskleidžia žmogaus būties trapumas, baigtinumas, gyvenimo beprasmybė. Minėtos situacijos, anot K. Jasperso, gali būti naudojamos pereiti iš kasdienybės į egzistencinį būvį. Jei pabandytume šias idėjas panaudoti prievartai prieš vaikus įsisąmoninti, pirmiausia reiktų prisiminti, kad šiame akte veikia bent du dalyviai, iš kurių vienas yra vaikas, o kitas – suaugusysis. Be abejo, pati situacija jiems atrodo visiškai skirtingai, jie ją kitaip išgyvena ir suvokia; jos pasekmės taip pat yra visiškai skirtingos.
Suaugusysis imasi prievartos prieš vaikus dėl įvairių priežasčių:
1) norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;
2) siekdamas pakeisti vaiko elgesį;
3) nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz.: agresija;
4) paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;
5) apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti.

Akivaizdu, kad toli gražu ne visus tokio elgesio motyvus galime vertinti neigiamai, tačiau taip elgdamasis suaugusysis realizuoja tik savo egoistinius poreikius, nekreipdamas dėmesio į jų poveikį antrajai pusei. Antra vertus, suaugusiojo asmenybė jau susiformavusi ir destruktyvus tokio elgesio poveikis jai dažniausiai pasireiškia kaltės jausmu, kuris kaupdamasis gali dar labiau didinti įtaką ir skatinti naujus prievartos protrūkius.

Prievartos poveikis vaikui sukelia neabejotinai intensyvesnes, ilgalaikes ir ardančias asmenybę pasekmes. Prievartą vaikystėje patyrę žmonės, ypač prievartauti pačių artimiausių žmonių, visą likusį gyvenimą patiria sunkumų bendraudami su ki
itais, jiems labai sunku pajusti pasitikėjimą kitu žmogumi, lieka nepasotintas jų globos ir artumo lūkestis. Dažnai tie žmonės menkai suvokia savo vertę, jų vertybių sistema labai iškreipta, jie patys neretai taip pat naudoja prievartą kaip komunikacijos būdą. Tokiems žmonėms kur kas dažniau kyla problemų dėl impulsų kontrolės, todėl jų gyvenimas visuomenėje ir jos priimtų normų laikymasis yra pakrikę. Siekdami artumo, meilės ar globos, jie ima elgtis autodestruktyviai – girtauja, gyvena palaidai, bet kokiomis priemonėmis bando užmegzti asmeninius ryšius, kurių nemoka išsaugoti. Prievartą patyrusiems asmenims neretai jau vaikystėje kyla konfliktų su įstatymais, o represinių priemonių taikymas tokiam elgesiui modifikuoti duoda atvirkščią rezultatą – prievarta suvokiama kaip vienintelis žmonių santykių reguliavimo būdas.

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad prievarta yra amžinas žmogaus egzistencijos palydovas. Deja, ji linkusi reprodukuotis ir tam sustabdyti reikia įvairių priemonių tiek suaugusiems, tiek ir vaikams. Akivaizdu, kad šios priemonės apima kur kas daugiau veiksmų, nei gali pasiūlyti psichiatrija, ar net visa medicina. Tačiau būtent medikams dažniausiai tenka susidurti su prievartos pasekmėmis ir daryti joms įtaką, kai kitos visuomenės grupės – politikai, pedagogai, mokslo ar meno žmonės – skiria labai nedaug pastangų šioms problemoms spręsti. (doc. E. Laurinaitis).

2. VAIKŲ PATIRIAMAS SMURTAS IR PRIEVARTA: KAS, KAM IR KAIP TEIKS PAGALBĄ LIETUVOJE?

Žinutė iš laikraščio: “Kaune 11-15 metų jaunuoliai jėga į

troleibusą įsodino 10 metų mergaitę ir nuvežė prie geležinkelio tilto šalia Nemuno. Ten vaikinai privertė mergaitę gerti alkoholį, po to ją išžagino. Maždaug po šešių valandų nukentėjusioji buvo paleista namo. Policijos pareigūnai teigia, kad mergaitė gyvena tik su tėvu, kuris dukterimi nesirūpina.”

Smurtas ir prievarta prieš vaikus – ne naujas reiškinys. Jis visada egzistavo ir, deja, egzistuos. Bet vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos, o save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet ir vykdyti konkrečias programas, kurių tikslas – kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos, o nepavykus apsaugoti – mažinti skaudžias prievartos pasekmes.

Kalbėdami apie šios opios problemos sprendimo strategiją ir taktiką Lietuvoje, turime įvertinti pasaulio valstybių patirtį, tarptautinių dokumentų (visų pirma – vaiko teisių konvencijos) rekomendacijas ir realią situaciją Lietuvoje.

Pastaruoju metu ši problema Lietuvoje pajudėjo iš “mirties taško” – steigiamos vaiko teisių apsaugos tarnybos, seimas ratifikavo Vaiko teisių konvenciją smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skiria spauda, galime tvirtinti, kad faktiškai Lietuva jau pasiekė civilizuoto pasaulio pavyzdžiu ir pripažino turinti vaikų smurto ir prievartos (emocinės, fizinės, seksualinės) problemą. Vis dėl to tenka konstatuoti, kad kol kas ir pasaulyje naudojamais būdais spręsti problemą esant konkretiems prievartos atvejams iš tikro neturime jokių galimybių. Maža to, yra pavojus pasukti necivilizuotu sprendimo keliu.

Paveldėjome tarnybų sistemą, kurioje tarp vaikų sveikatos ir švietimo įstaigų plytėjo absoliuti tuštuma socialinės pagalbos infrastruktūroje. Lemtingas buvo komunizmo ideologų teiginys, esą socialinės problemos jau išspręstos. Štai kodėl iki šiol neturime socialinę pagalbą vaikams ir šeimoms teikiančių struktūrų (tarnybų) tinklo ir brangiausio šių struktūrų turto – specialistų (visų pirma – socialinių darbuotojų) , kurie turėtų dirbti su prievartos aukomis ir prievartautojais.

Grįžkim prie straipsnio, pradžioje minėto konkretaus seksualinės prievartos fakto.

Kyla klausimai:
1. Kokia pagalba bus suteikta mergaitei: kur, kas teiks ir kas atsakys, jei ši pagalba nebus suteikta?
2. Kaip bus elgiamasi su prievartos aktą atlikusiais paaugliais?

Tarp išprievartautos mergaitės ir prievartavusių paauglių reikėtų ieškoti ne juos skiriančios prarajos, o juos jungiančių panašumų. Panašūs jų tragiški likimai ir valstybės požiūris į savo piliečius. Mūsų valstybė kol kas visiškai abejingai stebi plintančią prievartos ir smurto epidemiją ir nesiima civilizuotų priemonių jai sustabdyti.

Prievarta gimdo prievartą. Prievartos ratas sukasi. Mes privalome neieškodami atpirkimo ožių išvardyti svarbiausiais prievartos ir smurto prielaidas bei priežastis. Visų pirma, tai – skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį, skurde gyvenantys žmonės nebepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o tai geriausia terpė prievartai ir smurtui. JAV Psichinės sveikatos instituto duomenimis, skurdas yra psichikos sutrikimų priežastis. Jis sukuria būtent tą socialinės aplinkos terpę, kai žmonės masiškai slysta, smunka, krenta žemyn. Mes – valstybė ir visuomenė, ta jos dalis, kuri save laiko padoriais piliečiais – stebime masišką smukimą į dugną, vadiname šio reiškinio rezultatą padugnėm ir asocialiaisiais, skaičiuojame socialinės katastrofos aukas – prievartautojus ir išprievartautuosius, nusikaltėlius ir aukas, savižudžius, pasigėrusius tėvus, motinas bei jų beglobiais likusius vaikus, kurie išeina į gatvę, patiria nuoskaudą, pažeminimą ir laukia “savo valandos” – kada galės kaip nors grąžinti skolą, t.y., atkeršyti visuomenei, pasukę nusikaltimų keliu arba bent jau liedami susikaupusį pyktį ir pagiežą dėl nenusisekusio gyvenimo ant savo vaikų.

Tūkstančiai Lietuvos žmonių, paslydę ant labai trapaus ekonominio pagrindo ir neatsilaikę prieš pereinamojo laikotarpio skurdą bei vertybių krizę, palūžę praranda gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ir motinos pareigas. Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės šilumos stoka, ir ne taip retai – tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko fizinei ir dvasinei sveikatai.

Universitetinis sutrikusio vystymosi vaikų centras, įkurtas 1991m. , sukaupė pakankamai patirties, kad turėtų savo poziciją konkrečiu klausimu: kas, kam ir kaip turi teikti pagalbą Lietuvoje, esant psichologinių ir socialinių vaikų bei šeimų problemų.
Kas? Pagalbą turi teikti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas save gerbiantis pilietis, bet ne tiesiogiai, o per specialias struktūras (tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Vaikų teisių apsaugos tarnyba tėra tik viena iš grandžių, o realią pagalbos sistemą turi užtikrinti kitos grandys( vaikų ir šeimos psichinės sveikatos tarnybos, krizių intervencijų centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai vaikams ir paaugliams, turintiems socialinių problemų, su šeimomis dirbantys socialiniai darbuotojai, įvaikinimo tarnyba ir kt.), kurių, deja, neturime. Minėtos tarnybos ir įstaigos- ne prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausias turtas – kvalifikuoti darbuotojai, kuriuos reikia paruošti. Šiandien mes priversti konstatuoti, kad šių įstaigų ir tarnybų vis dar nėra, ir kol kas nematyti požymių, kad valstybė rimtai ruoštųsi jas steigti.
Kam? Atrodytų, aišku, kad vaikams, patiriantiems smurtą ir prievartą. Tačiau taip pat pagalbą turi gauti ir smurto ir prievartos kaltininkai – nebesusitvarkantys su pareigomis tėvai ir motinos, pilni pykčio ir pagiežos paaugliai bei jaunuoliai, alkoholio ar narkotikų nelaisvėn pakliuvę piliečiai.
Vis dažniau girdime karingus pasisakymus iš įvairių pusių: griežčiau kovokime su asocialiais elementais, įkalinkime, sterilizuokime, atimkime tėvystės ir motinystes teises, vaikus atiduokime auginti valstybei, nes valdiškose įstaigose jie bent bus apginti nuo žiaurių tėvų ir žiaurios tikrovės. Mūsų pozicija: tokiomis priemonėmis tik didinsime katastrofą; tai neišspręs problemos, o tik pagilins. Juk šiandien patiriame tokios ilgametės politikos rezultatus, kai iš internatinių mokyklų kasmet išeina į gatves šimtai našlaičių – nepasiruošusių savarankiškai gyventi, pilnų nuoskaudos ir pagiežos, o nuo šių jausmų iki prievartos – vienas žingsnis.
Kodėl nepabandžius eiti kitų valstybių praminti taku? Kodėl nepabandžius teikti įvairios pagalbos piliečiams pripažinus, kad jie nesugeba tvarkytis su savimi ir savo vaikais, kodėl nesukūrus psichosocialinės pagalbos tarnybų tinklo slystantiems ir pavojingai artėjantiems į bedugnę žmonėms? Užuot tai darę, mes tik stumiame juos ta pavojinga kryptimi, ir pavadinę asocialiais, amoraliais, degradavusiais, prasigėrusiais, padugnėmis, atsiribojame nuo jų, atimame piliečio teises, įkaliname, o kartais ir nuteisiame mirties bausme.
Kaip? Tik ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievartą. Išeitis – tarnybų tinklas ir jo darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darbo įgūdžių spręsti vaikų bei suaugusiųjų dvasines problemas. Šalyje pakanka gerų šios srities specialistų, galinčių jau dabar organizuoti specialistų tobulinimą, nekalbant apie nuolat siūlomą užsienio pagalbą. Trūksta tik aiškumo, t.y., Vyriausybės politinių sprendimų. Kol kas tesužinome, kad nutarta “imtis priemonių darbui gerinti”.

Nereikėtų kritikuoti vienos kurios nors struktūros dėl situacijos beviltiškumo. Tai ne tokia problema, kurią galėtų išspręsti įstatymo priėmimas, vienkartinis ministerijos ar savivaldybės nutarimas, naujos specialistų laidos paruošimas ar naujos įstaigos įkūrimas.

Tik susivieniję – visi tie, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei savivaldybės – galime sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos programą.

Ir tik tada, perskaitę laikraštyje žinutę, pateiktą straipsnio pradžioje, galėsime atsakyti į klausimą – ką daryti. Kol kas tenka baigti dideliu klaustuku. (doc. med. dr.D. Pūras)

Leave a Comment