Smurtas ir prievarta

Smurto yra ne tik asocialiose, bet ir kitose šeimose. Tai ne tik Lietuvos fenomenas. Smurtaujama ir išsilavinusių žmonių šeimose. Nebūtinai ten yra skriaudžiami, mušami vaikai. Smurto yra įvairiausių formų. Šiandien Lietuvoje kiekviena šeima patiria tam tikrą įtampą, spaudimą ir tėvams vis sunkiau neprarasti savitvardos. Kada yra įtampa darbe, kada yra bedarbystė, kai reikia sukti galvą iš kur prasimanyti pinigų, kaip išlaikyti šeimą, tas susikaupęs pyktis neviltis atnešamas į namus ir išliejamas ant visiškai nekaltų šeimos narių. Pareina šeimininkas namo ir apspardo tuos, kurie pasitaiko po kojomis, pasitaikė vaikas ir tas gavo. Didėjant skirybų skaičiui, ekonominei krizei, tuo pačiu vyksta švietimo kokybės smukimas. Nebepasitikima vadovais, o tai tai atsiliepia ir dirbančiųjų emocinei sferai. Kai tėvai jaučiasi vis labiau išsekę fiziškai, emociškai ir dvasiškai, tampa nepakenčiamai sunku auklėti ir vaikus. O vaikai, kaip silpniausi šeimos nariai, ir nukenčia daugiausiai. Taip pat labai svarbu mokykloje atpažinti tuos vaikus, kurie patiria smurtą savo šeimose, mokykloje ir pastebėti elgesio pasikeitimus. Mokytojas irgi yra žmogus ir jis ateina iš tam tikros savo socialinės aplinkos ir turi vienas ar kitas nuostatas. Nereikia manyti, kad mokytojai savo vaikų nemuša, neterorizuoja. Mokytojas pirmiausia turi pamatyti tą nuliūdusį, nusiminusį vaiką ir pastebėti tuos bruožus, kurie turėtų kelti susirūpinimą. Ar jis nepaprastai tylus, ar užsisklendęs, nežaidžiantis, nedraugaujantis su kitais. Pagaliau pats mokytojas nežino kaip reaguoti, kaip tą vaiką prakalbinti ir kaip padėti ir kaip įvertinti permainas. Kiekvienas turime stogą virš galvos ir jeigu mums iškyla grėsmė, mes slepiamės po savo stogu, savo namuose. Vaikui irgi reikia namų, kuriuose jis jaustųsi saugus, bet ne kiekvienuose namuose vaikas jaučiasi saugus. Smurtas ir prievarta nėra naujas reiškinys. Jis egzistavo visose visuomenėse, visose šeimose visame pasaulyje. O prievarta yra vaiko, jo šeimos, draugų ir visos visuomenės problema. Bet kokio amžiaus berniukai ir mergaitės gali tapti prievartos aukomis ir aukai gali būti padaryta tiek fizinė, tiek psichinė žala. Žinia, kad yra prievarta prieš mylimą vaiką, tėvams kelia didelį nerimą ir skausmą. Tai liečia tuos tėvus, kurie prievartos netoleruoja. Prievarta sutrikdo visos šeimos gyvenimą, gali išprovokuoti kitus nusikaltimus, sukelti kūno ir sielos ligas. Be to gali atvesti ir prie savižudybės. Bet įdomiausia, kad prievartautojais tampa artimiausios aplinkos žmonės: giminaičiai, broliai, seserys, tėvai. Šiandien aš žinau iš laikraščių, kad dažnas reiškinys yra kai prievartautoju tampa patėvis. 2001 m. vasarą viena motina su šešiais vaikais pabėgo iš namų ir slėpėsi nuo labai žiauraus tėvo. Ir tokių rašinių gali rasti spaudoje kas antrą dieną. Yra šeimų, kur tėvai per vėlai sužino apie savo skriaudžiamus vaikus ir ilgai nepastebi pakitusio savo vaiko elgesio. Kažkodėl vaikai yra linkę slėpti prievartos faktus. Kad vaikas patiria mokykloje prievartą, patyčias gali liudyti įvairios kūno žymės, randai, mėlynės, suplėšyti rūbai, sutrikęs vaiko miegas, apetitas. Ypač sunku save įtvirtinti klasėje naujokui. Kaip ir suaugusieji bando savo kolegas, įvairiais būdais aiškina savo tarpusavio santykius, taip ir vaikai. Turi įrodyti, ką tu gali, ko tu vertas. O po to būsi ar nebūsi priimta į klasės grupę. Vaikai labai greitai pamato silpnas kitų vietas ir tuo naudojasi, veikia į tas silpnąsias grandis. Jie mato kur vaikas yra labiausiai pažeidžiamas. Čia susipina psichologinė ir fizinė prievarta. Jos kaip taisyklė eina lygegrečiai. Nebūna taip, kad priėjo ir trenkė kažkam į veidą. Viskas prasideda nuo psichologinio smurto: erzinimo, tyčiojimosi ir t. t. Ne kiekvienas vaikas pasiskundžia mokytojui ar prisipažysta, kad klasėje yra skriaudžiamas, stumdomas ar iš jo tyčiojomasi. Mokytojui nėra lengva padėti skriaudžiamam vaikui. Nepriglausi jo po savo sparnu, nepatalpinsi po gaubtu. Jis klasės narys, jis turi būti tarp vaikų. Visą laiką stebėti erelio akim ar jo neskriaudžia mokytojas nepajėgus, negali. Jis turi tūkstančius kitų rūpesčių. Tai kaip tam vaikui padėti? Silpnesnieji vaikai sunkiai apsigina prieš skriaudėjus. Paprastai terorizuojami silpnesni vaikai. Jie yra linkę pasitraukti, užleisti kelią negu duoti atkirtį tokiam skriaudėjui. Lengviau prievartą įveikti, jai užkirsti kelią pačioje pradžioje, vos pastebėjus pirmuosius bruožus. Tą ir turi daryti mokytojai, pedagogai. Turi įsikišti tėvai. Prievartą patiriantys vaikai yra vadinami rizikos grupės vaikais. Tai vaikai su įvairiom negaliom, vaikai su fiziniais ar psichiniais skirtumais, hiperaktyvūs, sergantys nutukimu, gimę neįprastose situacijose ar aplinkybėmis (pvz. iš trynukų šeimos), tamsiaodžiai, nelaukti, nenorimi. Jei tėvai laukė gimstant berniuko, bet gimė mergaitė, tai gali būti, kad su ja elgsis kaip su berniuku. Šiais laikais mokyklose muštynės, pinigų prievartavimas tapo įprasta mūsų visuomenės liga. Vaikai gasdina vieni kitus, gadina kitų daiktus, tiesiog juos sunaikina. Dėl šio reiškinio nėra kalta mokykla arba, pavyzdžiui, šeima. Šiandien jaunimo agresyvumą skatina ir visuomenės informacijopriemonės. Televizija rodo siaubo, smurto filmus, kovinius trilerius. Įvairios kovos formos, kur gausu smurto scenų. kad ir tie automatiniai žaidimai, kiek ten pabaisų iš kitų pasaulių, baisesnių ir vis naudojančių rafinuotesnius smurto variantus, naikinimo būdus. Vaikai mėgsta tuos žaidimus ir kompiuterinius žaidimus. Jie daug ko prisižiūri, o po to ir išmoksta, po to bando pritaikyti praktikoje. Matydami tai jie siekia tai pakartoti ir savo gyvenime. Smurto problemų negali išspręsti vien tik mokykla. Čia reikalinga aktyvi tėvų pagalba. Iš smurtaujančių šeimų atėję vaikai susikaupusį pyktį išlieja ant savo draugų. Agresyvesni yra berniukai nei mergaitės. Nors šiandien iš aprašymų spaudoje, šiaip pastebėjimų galima pamatyti, kad mergaičių tarpe yra labai rafinuotų smurto būdų. Mergaitės smurtauja prieš mergaites iki nužudymų. Kaip taisyklė tų agresyvesnių vaikų tėvai savo šeimose turi neišspręstų psichologinių problemų. Alkoholizmas, skirybos, pinigų stygius šeimoje, nedarbas. Todėl mokyklai kartu su tėvais iškyla bendra problema kovoti prieš smurtą, bet rasti kontaktą su tokių šeimų nariais yra nepaprastai sunku. Nors sunku, bet reikia jį užmegzti. Tik kartu sprendžiant šią problemą galima nugalėti smurtą. Įvairiose mokyklose susiklosto įvairios netikėtos situacijos. Nepriklausomai nuo vaikų amžiaus, lyties, tautybės, odos spalvos, nei nuo to kaip ir kur jie mokosi, net ir pradinėse klasėse smurtas yra ne mažesnis už smurtą paauglių klasėse. Agresyviai nusiteikę vaikai jaučia poreikį valdyti ir pasitenkinimą gauna tik skriausdami, žemindami, kankindami kitus. Pagrindinis skriaudėjas turi pora, trejetą jį palaikančių. Nors kiti tiesiogiai neprisideda prie prievartos, bet jie paskatina pagrindinį skriaudėją. O kai turi atramą, visada jautiesi drąsesnis. Jie patys bijo to skriaudėjo, neišduoda jo veiksmų ir nepasakoja jų nei tėvams, nei mokytojams. Liudytojų paprastai nelieka. Kodėl? Todėl, kad jie bijo atsidurti aukos vietoje. Viskas gali atsisukti prieš juos. Todėl iš tos baimės jie ir palaiko pagrindinį skriaudėją. Aukomis gali tapti kiekvienas vaikas, kuris yra nejudrus, neryžtingas, bailus, fiziškai silpnesnis už kitus. Ypač fizinė jėga yra aktuali berniukams. Kuo aukštesnis, petingesnis, stipresnis už kitus, tuo mažiau šansų, kad būsi skriaudžiamas. Taip, kaip ir gyvūnijos pasaulyje išlieka tik stipriausi. Jie kitus nustumia, jie būna bandos vedliais, jie diktuoja. Mergaitės savo konfliktus sprendžia daugiau žodžiais arba naudodamos psichologinį spaudimą. Jautresnes klasės drauges tai labai žaloja. Mokytojų ir tėvų pareiga suteikti vaikui dvasinę paramą. Šiandien paaugliai skundžiasi, kad tėvai nesugeba jiems perduoti moralinių ir etninių standartų sistemos, kuri jiems padėtų pereinamajame paauglystės amžiuje. Vieni paaugliai teigia, kad jiems būtina gyvenimo prasmė, kiti nori turėti pavyzdį, pagal kurį galėtų modeliuoti savo gyvenimą. Turbūt mūsų visuomenėje, mūsų laikais nelengva sutikti jauną žmogų, kuris suvoktų savo gyvenimo tikrąją prasmę, darniai pritaptų prie besikeičiančio pasaulio ir suprastų, kad gyventi šitame keistame pasaulį reikia pagaliau išmokti. Iš pradžių vaikas visada laukia tėvų pagalbos. po to mokytojų pagalbos. O ar sulauks tos pagalbos priklauso nuo dviejų sąlygų: 1. Ar tėvai turi savo gyvenimo kryptį ir 2. Ar jų vaikai gali priimti jų šeimos vertybes kaip savas, nes dažnai vaikų vertybės skiriasi nuo šeimos vertybių. Ypač tai pastebima pastarojo meto šeimose. Ir sunkiausia yra tiems vaikams, kurie yra nemylimi savoje šeimoje.

Vaiką žalojanti skalė yra labai plati. Ji apima veiksmus nuo mušimo ranka ar kokiais nors daiktais, spardymo, stumdymo, tyčiojimosi, orumo žeminimo iki aplaidumo ir nepriežiūros, iki negebėjimų tenkinti pagrindinių vaiko norų. Ir tos asocialios šeimos, kuriose amžinas pinigų stygius, jie vykdo savotišką prievartą prieš vaikus. Į ją įeina emocinė, fizinė, seksualinė prievarta ir nesirūpinimas. Tai pagrindinės keturios vaiką žalojančios elgesio rūšys. Jas visas smulkiau ir panagrinėsiu. Šios prievartos rūšys gali sukelti žymius fizinės bei psichinės sveikatos sutrikimus ir žlugdyti normalų asmenybės vystymąsi. Tėvų fizinis smurtas prieš vaikus dažnai būna labai netikėtas vaikui. Tai įvyksta, Pavyzdžiui, parnešus į namus blogą pažymį, neatlikus tėvų pavedimų, paskyrimų, neišplovus indų, neišnešus šiukšlių, ne vietoje palikus batus, ištepė drabužius, sudaužius indus ar pan. Ir kaip taisyklė prievarta nevisada kyla iš blogo vaiko elgesio. Ją daugiau iššaukia suaugusio žmogaus asmeninės ypatybės, jo savijauta, kintančios nuotaikos. Mes žinome, kad tėvai nevisada imasi prievartos. Jeigu jam gera nuotaika, jis gali vietoj to, kad pabartų, tiesiog pajuokauti ar išviso nekreipti dėmesio. Tai priklauso nuo jo savijautos, nuo nuovargio, nuo blaivumo. Jau nuo mažų vaikų tėvai šeimose turėtų kalbėti apie žmonių skirtumus, jų bendrumus, parodyti šių skirtumų privalumus, ugdyti bendražmogiškas savybes.Ne tik skriaudžiamam vaikui, bet ir skriaudėjui taip pat reikalinga psichologinė parama. Ar laimingesni tie tėvai, kuriems mokytoja mokykloje pasako, kad jūsų vaikas smurtauja prieš kitus? Deja, ne. Sunkiau, jei jų vaiką skriaudžia, jeigu jis yra kenčiančiojo pozicijoje. Bet nė kiek nelengviau, jei žinai, kad tavo vaikas taip elgiasi prieš kitus. Vaikui dažnai prireikia ir psichologo pagalbos. Skriaudikai visada turi psichologinių problemų, bet jie yra aktyvūs ir terorizuodami kitus bando atrasti save. Jie nebūna tiek jautrūs, kad civilizuotai ieškotų kontakto su kitais vaikais, būtent per savo jausmus, jų išraiškos būdus. Turbūt neteisingai galvoja tie tėvai, kad jei mano vaiką skriaudžia, vienintelė išeitis jį perkelti į kitą mokyklą. Deja, tas vaikas kitoje mokykloje irgi bus skriaudžiamas. Auka bus auka visur ir visose aplinkybėse. Ir palaipsniui tam vaikui, kad jį skriaudžia ir terorizuoja, tai taps jo gyvenimo norma. Pagaliau tų šeimų vaikai, kuriuos muša tėvai, jie kaip taisyklė sako: “Tai ir reikia mušti! Argi aš išaugsiu žmogumi?” Jie taip sako, nes jų tėvai jiems taip sakydavo. Taigi matome, kad jiems taip įskiepyta. “Aš gi noriu, darau tai iš meilės.” Reikia suprasti, kad žeminamo, skriaudžiamo vaiko padėtis yra visgi labai sunki. Nežiūrint to, kad jis ir perkeltas į kitą mokyklą, ten jis palaipsniui vėl tampa skriaudžiamo rolėje, vėl jis toliau terorizuojamas. Todėl jam reikalinga specialisto parama, psichologo konsultacija. Jei nekonsultuos psichologas, labai didelė tikimybė, kad ir kitur perkeltam vaikui lauks tie patys pažeminimai ir vargai. Vaikai yra žiaurūs. Jie visada patikrins iki kokio laipsnio tu gali leistis terorizuojamas ir išnaudojamas. Vienus išnaudoja fiziškai, kitus ir finansiškai. Aukai dar gali padėti tėvai. Tėvams, kurių vaikai mokykloje terorizuojami galima patarti visaip stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, išmokyti atsikirsti skriaudėjui žodžiais, patart pasirinkti tokias sporto šakas, kur lavina fizinę jėgą, miklumą, nes sportinis aktyvumas stiprina ir fizinį atsparumą. Dažnai aukomis tampama dėl bailumo, fizinio silpnumo. Mokykloje prievarta yra traktuojama kaip socialinė visuomenės liga, nes muštynės ir pinigų prievartavimas šiandien įprastas reiškinys. Tarpusavyje vaikai naudoja visas smurto rūšis: prasivardžiuoja, vagia pinigus, daiktus, gąsdina, niokoja.
Skriaudžiami vaikai pasižymi menku savęs vertinimu, labai yra atsargūs suaugusiųjų atžvilgiu, krupčioja po netikėtų, staigių suaugusio žmogaus judesių, sunkiai sutelkia dėmesį per pamokas, apatiški, abejingi, pasyvūs, per pertraukas ir fizinio lavinimo pamokas šalinasi draugų, stengiasi likti nuošalyje, bijo eiti namo (kai šeimoje gali tikėtis smurto), nešioja neatitinkančią oro salygų aprangą (į ją pažiūrėjus atrodo, kad su ja ir miegojo), kaip taisyklė nepažangūs, kai kurie save žoloja (bando persipjauti venas ar perverinėja daiktus virbais, įsisega auskarus ir kt). Visi šie požymiai rodo vaiko psichologinę kalbą arba psichinę būseną. Tas ir leidžia atpažinti kenčiantį vaiką.Vaikų apsaugos būdai. Kaip jau minėjau prieš vaiką smurtauja jo artimiausios aplinkos žmonės. Gali būti ir mokytojas ir treneris ir šeimos draugai, giminaičiai. Aš jau nekalbu apie tėvus. O kodėl vaikai nepasakoja? Pirmiausia priežastys yra tokios, kad bijo prarasti tų žmonių meilę, bijo, kad nenubaustų, neatkeršytų. Per daug pasitiki suaugusiais ir nesupranta, kad jų elgesys yra neleistinas. Dar viena priežastis – netiki, kad kas nors patikės. Ir labai dažnai patys save kaltina, kad taip ir reikėjo, žinoma, aš buvau kaltas. Smurtautojų elgesys neprognozuojamas ir nėra taisyklių ar elgesio variantų, kurie padėtų išvengti to smurto. Visi smurtą patiriantys vaikai nepasitiki savo jėgomis, nejaučia savo vertės, paprasčiausiai savęs nemyli ir jaučiasi, kad yra blogesni už visus kitus, kad negražesni, neverti meilės, neturi draugų, yra labai vieniši. Ir patys skriaudžiami vaikai kitose sąlygose, kitose aplinkybėse įgyja kitą rolę – jie patys pradeda smurtauti prieš silpnesnius. Pavyzdžiui, jei mokykloje skriaudžia juos, tai namuose jie skriaudžia savo brolius ir seseris, kaimynų ir gatvės vaikus. Jie moka tik du vaidmenis: būti auka arba būti skriaudėju. Skriaudžiami vaikai mano, kad tai vyksta visuose namuose, tik kartais pasikalbėję su draugais sužino, kad draugo namuose taip nesielgiama, niekas jo neskriaudžia. Tada toks vaikas visiškai užsisklendžia. Jis niekam nieko nepasakoja, nekviečia į savo namus draugų ir tai tampa jo paties ir šeimos asmenine paslaptimi. Nereiktų vaikui priekaištauti, kad tu blogai mokaisi, kad su tavim kažkas darosi, kad tau niekas nerūpi išskyrus drabužius, draugus ar tavo meilės reikalus. Jei pats mokytojas nežino, negali, neturi laiko ar nenori, reikia ieškoti specialisto pagalbos. Pats mokytojas turi žinoti kur reikia nukreipti vaiką. Visos fizinės bausmės, kurias naudoja tėvai turi ir antrą pusę – tai ne tik tėvų įsivaizduojama drausminimo, auklėjimo priemonė, bet turi kitus psichologinius toliau einančius padarinius. Taip dažnai šiandien kalbama apie fizinių bausmių spąstus. Fiziškai nubaustas vaikas visada yra pažeminamas. Kokius jausmus jis gali turėti tam savo skriaudėjui? Kad ir motinai ar tėvui? Pirmiausia tai neapykanta. Viena svarbiausių priežasčių kodėl fizinė bausmė yra pavojinga, todėl, kad ji smarkiai slopina ir kaltės jausmą. Mušamas vaikas gali giliau pajausti, kad pats mušimas yra didelė bausmė. Jei kūniškos bausmės šeimoje taikomos labai dažnai, tokiam vaikui yra prislopinamas kaltės jausmas, kuris būtinas vaiko sąžinės ugdymui. Nes tai, kas sąžininga vaikas sužino savo namuose. Mes dažnai girdime, kad vaiką reikia mylėti koks jis bebūtų, ką jis bepadarytų, kaip bepasielgtų. Vaikas turėtų būti šeimoje mylimas. Bet nepatirdamas tos besąlygiškos meilės, vaikas negali pereiti daugelio psichinės raidos tarpsnių. Jis neįgija, pavyzdžiui, solidarumo šeimoje jausmo, solidarumo su broliais ir seserimis, solidarumo su tėvais. Tai vyliau turi įtakos vaiko požiūriui į šeimą ir į suaugusius. Be to tai turi įtakos teisingam savęs vertinimui. Skriaudžiami vaikai dažnai net nežino kas jiems gali padėti. Jie gėdijasi tai pasakoti mokykloje draugams, mokytojams. Vaikams reikia aiškinti kas yra prievarta, kaip ji suprantama, kaip traktuojama. Tokia informacija gali būti tiesiog bendriausiu saugaus elgesio taisyklių aiškinimu. Tai priklauso ir nuo amžiaus. Reikia paaiškinti kaip elgtis patekus į pavojų, patiriant suaugusiųjų bauginimą ar fizinę prievartą. Gal tai ir nevisada padės vaikui išvengti fizinės prievartos, bet paskatins vaiką jos išvengti, pasisaugoti ar paprašyti ko nors įsikišti ir sustabdyti prievartą. Vaikas yra tiek nelaimingas ir tiek jaučiasi apleistas, kad jam būtina pirmiausia medicininė pagalba. Kai bėga kraujas ir didelės mėlynės, yra suteikiama pirmoji pagalba. Lygiai taip ir čia.
Turbūt neteisingai mano suaugusieji arba mokytojai, kad reikia, kad praeitų kažkiek laiko. “Tegul visa tai atvėsta. Tegul viskas užgija. Tada apie tai pakalbėsim.” Reikia kalbėti iš karto. Nes vėliau ir progų nebūna, tada lyg ir užsimiršta. Tada atrodo, kad tos pagalbos jau ir nereikia. Nežiūrint to, kad tie vaikai slepia savo mėlynes, slepia savo smurto atvejus. jie labai nori, kad kas nors apie tai su jais pakalbėtų, kad kas nors užjaustų. Svarbiausia suaugusiųjų smurto priežastis yra pyktis. Tėvams labai sunku matyti savo vaikų pyktį ir negalėdami pakęsti matydami supykusio vaiko, jie patys ant jo išlieja visą tulžį. Patys supykę tą vaiką primuša ar kitaip žaloja. Bet kai pyksta tėvai, vaikai būna visiškai bejėgiai. Jie negali apsiginti nuo įsisiautėjusio tėvo ar motinos. Jie tampa tėvų nuosavybe, su kuria tėvai gali daryti ką nori. Ir šaukdami, piktai jį pravardžiuodami, terorizuodami, tėvai atima iš vaiko bet kokią galimybę apsiginti pačiam. Jie nepriima vaiko kontraargumentų. “Jokių pasiteisinimų! Tu tik tylėk, nes jeigu tik prieš, tai dar daugiau gausi.” Taip vaikas priverstas sulaikyti savo pyktį, jį užgniaužti, kažkur nustumti į savo vidų, į savo pasąmonę. Bet ten jis niekur nedingsta. Kaip atspari bacila ji laukia savo valandos kada susidarys normalios sąlygos ir galės pradėt ten daugintis. Jis tą savo pyktį išleis kaip džiną iš butelio ir visiškai kitom formom. Kada vaiko pyktis išsiveržia veiksmu ar žodžiu, tėvai vaiką paprastai nubaudžia dažniausiai bardami ir mušdami. Ir kaip taisyklė daro ir viena, ir kita. Pyktis visada yra susijęs su smurtu. Ilgai gali tas pyktis kauptis ir būti neišreikštas.Smurtas šeimoje bet kokia forma gali išprovokuoti ir vaiko savižudybę. Savižudybė – sąmoningas gyvenimo nutraukimas, mirtis ištikusi save tyčia sužalojus. Taip jis apibrėžiamas juridiškai. Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad maži vaikai nesižudo. Šiandien yra žinoma ir darželinukų savižudybių. Sunku patikėti, kad vaikas gali taip smarkiai kentėti, kad ryžtųsi savižudybei. Nerasdamas išeities iš savo psichologinės problemos jis pasirenka savižudybę. Kas met Lietuvoje nusižudo 7-9 dešimties-keturiolikos metų amžiaus vaikai. O dar du kart tiek yra bandžiusių nusižudyti. Šiandien sociologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos vaikai turi kelis kartus daugiau psichologinių problemų negu išsivysčiusių šalių vaikai. Žinoma, labai norėtųsi, kad vaikai savo šalyje būtų laimingi, kad jie neturėtų tiek problemų savo šeimose. Bet ką suaugusieji daro vaikų labui? Kokia mūsų visuomenės, mūsų valstybės, valdžios vyrų politika vaikų klausimu? Šiandien yra kuriamos įvairios prevencinės programos. Jose mokyklos aktyviai dalyvauja. Nėra didesnių miestelių, kurių bent viena mokykla neturėtų prevencinės programos. Programa yra labai gerai, bet kaip taisyklė ji nebūna paremta finansiškai. Bet kokia programa be finansavimo yra pasmerkta laipsniškai numirt. Mokyklos dalyvauja ir suicidų prevencijoje. Mokytojai gerina sąlygas mokyklos psichinei veiklai arba gerina klasės psichologinį mikroklimatą. Mokyklos vadovų pareiga pagerinti pačios mokyklos mokytojų kolektyvo psichologinį klimatą. šviesti mokyklos bendruomenę. Yra suteikiama pagalba ir suicides krizes išgyvenančių vaikų šeimos nariams. Dažniausiai ten ir glūdi priežastys, dėl kurių ketinta nusižudyti. Žinoma, būna priežasčių ir mokyklos ribose (santykiai su mokytojais ir draugais), bet daug priežasčių ateina ir iš namų aplinkos.
Prievartos poveikis skirtingo amžiaus vaikams. Vaikai į fizinę prievartą reaguoja įvairiai ir tai priklauso nuo jo amžiaus. Ikimokykliniame amžiuje pradeda formuotis elgesys, vystosi mąstymas, intelektas. Vyksta savojo “aš” formavimasis. Vaikas jau kalba apie save suprasdamas skirtumus tarp berniukų ir mergaičių, skirtumus tarp vaikų ir suaugusiųjų ir šeimos emocinė darna yra pagrindas sveikai tolimesnei vaiko raidai. Ikimokyklinuko reagcija į fizinę prievartą, pirmiausia, yra baimė. Ir jai įsišaknijus gali formuotis nepasitikinti, blogai save vertinanti asmenybė. Tai įtakoja tolimesnę vaiko fizinę raidą ir baimės išraiška būna labai stipri. Labai keičiasi vaiko mąstymas. Jis tampa haotiškas, prislopintas, nenuoseklus. Iš šių požymių galima spręsti apie vaiko psichologines problemas. Antra, vaikas praranda lankstumą. Jis būna susikaustęs, visa, kas nauja vertina labai nepasitikėdamas, įtariai. Toliau gyvenant baimės atmosferoje sutrinka pažintinė raida, sutrinka kalba, gali atsirasti mikčiojimas, atsiranda miego sutrikimai, miegas paviršutiniškas, neramus. Per miegą kalbama, vaikštoma, kamuoja naktiniai košmarai, kurie irgi gali įtakoti kalbos sutrikimus. Gali atsirasti naktinis šlapinimasis į lovą. Todėl reikia žinoti tikrąsias miego sutrikimo priežastis. Ir nuvedus pas gydytoją nereikia slėpti, kad tas vaikas patiria fizinę prievartą. Tiesiog nežinant tų priežasčių yra neįmanoma arba visiškai neveiksmingas šių negalių gydymas. Pradinių klasių vaikams reakcija į prievartą dažniau reiškiasi įvairiomis protesto reakcijomis. Gali pasireikšti pabėgimais iš namų ar mokyklos, atsisakymu daryti tai, ką liepia suaugusieji, mėgdžiojimu (pvz, rūkymas, išgėrinėjimai) ir kt. Jis gali vėliau formuoti ir asocialaus elgesio pradžią. Patirdami prievartą vaikai išgyvena nepilnavertiškumo jausmą. Jie mintyse susikuria įvairius personažus, kurie jiems, tarytum, suteikia psichologinę atramą. Ir tada pradeda juos vaidinti. Mes žinome visokius personažus iš filmų, iš žaidimų automatų ir vaikai bando juos įsivaizduoti ir elgtis taip, kaip matė tuose filmuose.Paauglystės metais tokių fizinės prievartos atvejų salyginai mažėja, nors ji būna labai iškreiptom ir aštriom formom. Tačiau patirta prievarta daugiau reiškiasi elgesio sutrikimais, t. y. asocialiu elgesiu: vagiliavimu, prievartavimu, savęs žalojimu (autoagresija). Kartais mokytojai įtaria arba pastebi vaiko intelekto mažėjimą. Tiesiog užsidaroma labai siauram rate, siaurėja akiratis, mažiau domėjimosi sričių, dingsta smalsumas. Tai gali atsispindėti paauglių mąstyme. Pavyzdžiui, jie sunkiau nustato ryšius tarp loginių reiškinių, tokiems vaikams sunkiau socialiai adaptuotis, susirasti draugų, jie tampa uždaresni, užsisklendę.Vaiko auklėjimas arba ugdymas yra labai sudėtingas procesas, kurį turi vykdyti specialistai. Tuo pačiu tai yra ir labai rizikingas procesas. Šeimos turi daug sunkumų, sunkiau susidoroja su savo patiriamomis problemomis. Todėl nepaklusnų vaiką baudžia fizinėmis ir kitokiomis bausmėmis. Žinoma, fiziškai nubausti yra lengviausia ir greičiausia, negu pasisodinus tą vaiką su juo kalbėti, kalbėti, jam aiškinti, šviesti. Taigi ta prievarta yra labai paplitęs reiškinys. O prievartą patiriantys vaikai jaučia skausmą, neapykantą, nusivylimą. Todėl suaugusiems yra svarbiausia išsiaiškinti vaiko poreikius ir atrasti būdus juos tenkinti. Svarbiausia vengti tokio savo elgesio, kuris provokuotų pasyviai agresyvų vaiko elgesį. Tai yra tas elgesys neatsispindi tokiu labai ryškiu prieštaravimų ginybiškumu, bet jis nueina į sąmonę ir vėliau tampa iškreipto elgesio formomis net vėliau po daug metų. Kodėl blogi santykiai paauglystėje? Todėl, kad vaikystėje tėvai ėmėsi tokių ugdymo priemonių, kurios buvo neleistinos, kurios žalojo vaiko psichiką, vaiko psichinę raidą ir vėliau tai atsiliepia neapykanta savo tėvams. Ji buvo užslėpta, bet atsiradus sąlygoms ji pasireiškia tokiom lygtai nekaltom formom. Bet to priežastis yra netinkamas suaugusiųjų elgesys su vaiku jo vaikystėje arba ikimokykliniame amžiuje, pradinio mokymo amžiuje.
Buitinio smurto savoka vartojama kalbant apie smurtą, kuris gali pasireikšti stumdymu, žnaibymu, spjaudymu, spardymu, mušimu, smaugimu, deginimu, badymu, daužymu ir kitomis formomis. Šio smurto pasekmės gali būti labai įvairios: nuo sumušimo iki žmogžudystės. Buitinis smurtas, prasidėjęs kaip lengvi išpuoliai, gali sustiprėti, padažnėti. Jis dažniausiai reiškiasi šeimoje ir visose socialinėse klasėse, kultūrose, rasėse. Tokios prievartos aukos dažnai būna suparaližuotos iš siaubo, įsitempusios dėl nuolatinės užpuolimo grėsmės, linkusios į depresiją ir polinkį nusižudyti.Seksualinė prievarta. Seksualinė prievarta prieš vaikus yra laikoma nauju reiškiniu. Anksčiau tai buvo labai retas arba negirdėtas reiškinys. Bet ir antikos laikais egzistavo vaikų viešnamiai. Iš padavimu ir pasakojimų, iš literatūros žinome, kad berniukai buvo kastruojami norint padidinti jų erotinį patrauklumą. Haremų saugotojai irgi buvo kastruojami, kad nepasinaudotų tomis gražiomis mergaitėmis. Vaikų seksualinis išnaudojimas neišnykęs ir dabar. Tačiau keičiantis žmonijos požiūriui į vaiką ir vaikystę, į vaiko pareigas ir teises, keitėsi įstatymai, socialinės normos tų seksualinių santykių su vaiku atžvilgiu. Vakarų šalyse apie septyniasdešimtuosius metus seksualinis vaikų išnaudojimas tapo viena svarbiausių socialinių problemų. Pas mus viskas ateina iš vakarų. Jeigu ten tas pikas buvo apie septyniasdešimtuosius, tai pas mus apie dutūkstantuosius metus. Tačiau užsienio šalyse nuo 1970 m. yra priimta daug įvairių įstatymų. Jie gina vaiką ir vaiko teises. Jų ten laikomasi, o pas mus įstatymai sau, o gyvenimas sau. Įstatymai leidžia traktuoti tuos santykius kaip smurtinius, traumuojančius vaiką. Jie laiko tuos veiksmus nusikalstamais prieš vaiką veiksmais. Vaikų seksualinė prievarta tai toks seksualinis kontaktas tarp suaugusio ir seksualiai nesubrendusio vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo arba bet koks seksualinis kontaktas su vaiku naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, kad vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui. Seksualinis smurtas prieš vaiką tai prievartinė vaiko seksualinė stimuliacija, kuri neatitinka vaiko amžiaus, psichosocialinio vaiko išsivystymo lygio bei vaiko vaidmens šeimoje ir yra skirta suaugusio seksualiniams poreikiams tenkinti. Ši smurto rūšis yra labai populiari daugelyje asocialių šeimų ir dalyje normalių šeimų. Kasdieniniame gyvenime žmonės seksualinę prievartą linkę traktuoti kaip išžaginimą. Tačiau psichologinėje literatūroje yra skiriama daug daugiau seksualinio smurto formų.Seksualinio smurto formos. Seksualinio smurto formos – tai tiesioginis seksualinis kontaktas su vaiku, seksualinė stimuliacija. Tuomet nėra tiesioginio kontakto. O abi šios formos gali turėti deviliacijas nuo pačių švelniausių iki pačių šiurkščiausių, grubiausių. Joms priklauso: žodinis vaiko gundymas įsitraukti į seksualinę veiklą, įvairi kalba, vertimas žiūrėti pornografiją arba kitų atliekamą lytinį aktą, nepadorių gestų demonstravimas, eskhibicionizmas (savo lytinių organų demonstravimas), prašymas, vertimas glostysi suaugusiojo lytinius organus, paties vaiko lytinių organų glamonės, bučiavimas, glostymas siekiant seksualinių tikslų, vaginaliniai lytiniai santykiai, analiniai lytiniai santykiai, oraliniai lytiniai santykiai. Sunku nusakyti visus veiksmus, kurie gali virsti smurtu, bet svarbiausia, ką pats vaikas išgyvena, ką jis patiria, kaip tai suvokia, kaip jaučiasi tuo metu. Visais atvejais už lytinius santykius su vaiku yra atsakingas suaugęs žmogus. Ir tas seksualinis kontaktas, vaiko išnaudojimas bet kuriais atvejais iš vaiko pusės yra laikomas smurtu vien dėl amžiaus skirtumo. Suaugęs stiprus, o vaikas bejėgis. Jis negali pasipriešinti nei fizinei, nei psichologinei nei kitai prievartai. Priežastis tokio seksualinio smurto nelengva nustatyti. O jos gali būti, pavyzdžiui, tokios: žmona seksualiai nepatenkina vyro, vaidmenų sumaišymas šeimoje (motina užkrauna dukrai visas savo pareigas. Gali būti motina serganti, psichinė ligonė ar kitokia. Tas pareigas, namų ruoša, rūpinimasis kitais mažamečiais vaikais tuo pačiu ir seksualines pareigas gali užkrauti savo dukrai. Ir ji tampa seksualine savo tėvo partnere.), tėvas savo dukroje pradeda matyti savo žmoną jaunystėje (Dukterys panašios į žmonas, bet žmonos sensta, o duktė gražėja, jaunėja ir atsiranda nostalgija), prievartautojas nesugeba susirasti sau lygios partnerės (Vyras su kitomis moterimis jaučiasi nepilnavertis. O tai jam gali būti įskiepyta šeimoje.), alkoholio ir narkotikų poveikyje galima tiesiog neatsakyti už savo veiksmus ir imtis prievartos prieš vaikus, pagyvenę vyrai dėl amžiaus krizės, dėl hormonų pusiausvyros pasikeitimo, lytinių galių silpnėjimo norint save pastimuliuoti ieškoma stipresnių pojūčių ir tenkinti gali labai jaunas vaikas, jauna mergaitė ar berniukas, malonumas patiriamas tik prievartaujant (fizinė grubi jėga gali sukelti tą malonumą). Visi tie prievartautojai tokie ir yra. Jie malonumą gali patirti tik fiziškai priversdami kitą paklusti, kentėti. Yra tokia kategorija vyrų, kurie malonumą patiria tik santykiaudami su vaikais. Tai vadinamieji pedofilai.), vaikystėje pats buvo prievartaujamas, psichinis ligonis. Jis neatsako už savo veiksmus. Ir nepriklausomai dėl kokios priežasties vartojama seksualinė prievarta prieš vaiką, tai traktuojama kaip nukrypimas nuo bet kokių normų. Kodėl reikia kalbėti apie seksualinę prievartą? Naiviai galvoja tėvai nesaugodami savo vaikų, pavyzdžiui, leisdami savarankiškai vieniems važiuoti į ilgą kelionę, kažkur vykti traukiniu į kitą miestą pas močiutę, pas gimines. “Argi gali būti tokių bepročių žmonių? Suaugęs gi visada pagailės vaiko!” Jie neįsivaizduoja, kad gali būti kitokių ir to vaiko niekas nepasigailės. Bet būna, kad vaikai pataiko ant tokio žmogaus. Sunku patikėti tuo, kad mažas, nesubrendęs asmuo gali sukelti nenugalimą potraukį. Taip pat sunku patikėti, kad žmogus gali pasinaudoti vaiko bejėgiškumu, pasitikėjimu ar prieraišumu. Ir kaip taisyklė tie žmonės, prie kurių vaikas būna prisirišęs, ir atlieka tuos veiksmus. Jie vaikystėje būna patyrę prievartą. O žmonės turėję puikią, laimingą savo vaikystę nenori patikėti, kad tokie dalykai dar egzistuoja. Mokytojai ir tėvai yra linkę manyti, kad seksualinę prievartą naudoja tik degradavę žmonės. “Jie tai naudoja prieš kitų vaikus ir jokiais būdais ne prieš mūsų vaikus.” Toks požiūris yra patogus, saugus pačiam suaugusiam. Toks mąstymas gali būti pražūtingas vaikui, padaryti jį dar labiau pažeidžiamu, silpnu ir dar daugiau prieinamą prievartautojui. Apie prievartą privalo žinoti visi: tėvai, suaugę, mokytojai, socialiniai darbuotojai, policininkai ir kt. Kodėl? Seksualinės prievartos aukomis gali tapti įvairaus amžiaus abiejų lyčių vaikai. Spauda rašo, kad pačiam jauniausiam vaikui, kuris buvo išprievartautas, buvo 9 mėnesiai. Tai rašė “Lietuvos rytas”. Antra – tai aukai gali būti padaryta labai stipri psichinė, po to fizinė žala. Nuo fizinės žalos dar galima išsiginti. Bet psichinės traumos labai sunkiai gija. Gali išprovokuoti kitus nusikaltimus, sukelti psichines ir kūno ligas. Tai yra neurozes, širdies ligas ir kt. Nereikia manyti, kad prievartautojai bus tik vyrai. Būna ir moterų. Anksčiau “Lietuvos ryte” skaičiau kaip motina prievartavo savo sūnų. Prievartautoju gali būti tiek jaunas, tiek senas žmogus. Neįtikėtina, kad aštuoniasdešinties metų senukas dar gali būti prievartautojas. Grigiškių gyventojas buvo pagautas kaip nužudęs, bet manoma, kad jis ir išprievartavo. Jam tada buvo 60 metų. Bet yra ir aštuoniasdešimties metų potenciškai pajėgių senukų. Prievartautoju gali būti ne tik nepažįstamas dėdė, bet ir labai artimas žmogus. Taip pat gali būti žmogus pats kažkada patyręs prievartą ir nesulaukęs pagalbos ar supratimo. Kada ta prievarta gali įvykti? Gali įvykti bet kur, bet kada, bet kokio aplinkybėm ir kaip taisyklė atsitinka tada, kai vaikas yra vienas, neapsaugotas ir nėra jokių liūditojų. Visais atvejais prievartautojai prigrasina vaiką tylėti, neatskleisti tos paslapties, nurodydamas, kad tai gali pakenkti pačiam vaikui. “Iš tavęs išsityčios, tu būsi nubaustas, tu būsi išjuoktas.” Jei prievartautojas yra pažystamas, juo nuoširdžiai tiki, nes yra nesubrendęs, priklausomas, neabejoja suaugusiojo galia. Anksčiau vaikų prievartavimas nebuvo laikomas nusikaltimu. Ypač tai galiojo kalbant apie prievartavimą šeimoje. Yra šeimų, kur netiesiogiai prievartaujama. Ir jeigu šeimose apie tai nekalbama, tai atrodo, kad tai ir neegzistuoja. Žinoma, apie vykdomą seksualinę prievartą nekalbama. Tai daroma tyliai, bet yla visada išlenda iš maišo ir apie tai sužino visi sugebantys suvokti šeimos nariai. Statistika rodo, kad kiekvienas dešimtas suaugęs žmogus buvo bent kartą lytiškai išprievartautas. Nors vaikai ir perspėjami, kad saugotųsi, kur kas dažniau jie nukenčia nuo savo šeimos draugų.