Interpretacija
Perskaičius žymiausio Renesanso dramaturgo V. Šekspyro tragediją “Hamletas” šovė galvon gana daug minčių ir prieštarų. Dėl suvaržytos minties dėstymo laisvės (čia vis dėlto interpretacija, o ne recenzija ir ne koks pamfletas) ir dėl “vilkų tarybos”, nustatinėjančios kokią formą turi įgyti vienokio ar kitokio stiliaus rašliava, nekalbėsiu apie šio dramaturgijos šedevro beprasmybę ir apskritai trivialumą (nes gali Šekspyras karste apsiverst…). Šiame rašinyje bus postringaujama apie tragedijos pagrindinio veikėjo – Danijos krantų princo Hamleto – asmenybės bruožus, dvasinę kazuistiką. Bus stengiamasi atskleisti minties polėkius, kurie aplanko žmogaus sąmonę jai patekus į situaciją, kokioje atsidūrė ir šios analizės kaltininkas – Hamletas. Neperpasakosiu siužeto, nes jį ir taip visi puikiai žino. Priminsiu tik tai, kad pagrindinis įvykis dramoje – Hamleto tėvo, Danijos karaliaus, žmogžudystė. Drįsčiau teigti, jog daugeliui iš mūsų neteko savo kailiu patirti tokio įvykio, t.y. tėvo nužudymo… Tad galbūt galima pro pirštus pasižiūrėti į Danijos princo klejojimus ir paranojinės šizofrenijos apraiškas (kaip antai šmėklos pasirodymai, ilgos diskusijos su pačiu savimi ir t.t…). Tačiau kai “nuvažiuoja stogas” – atsiveria dangus… Hamletas prikaišioja sau ryžto stoką, neveiklumą. Jis tik daug skeryčiojasi, “vien plepalais maitina savo sielą ir išsijuosęs švaistosi keiksmais”, o veiksmų beveik nesiima jokių. Tai iš dalies įrodo, kad jis yra bailys, “suglebęs šiaudadvasis pliuškis”. Kita vertus, kad savo šnekas paverstų darbais, jis turi per mažai įrodymų. Hamletas nori būti užtikrintas savo veiksmų teisingumu: “Tad reikia rasti atramą tvirtesnę”. Gal keršto troškimas tampa pagrindiniu faktoriumi, kuris lemia mūsų herojaus sąmonės nušvitimą? Galvodamas, kaip tai padaryti, jis ima blaiviai protauti, netgi sukuria planą, kaip įsitikinti karaliaus sąžinės tyrumu. Vadinasi Hamletas nėra visiškai palūžęs ir pamažu nuo tuščiažodžiavimo pereina prie veiklos: “Spektaklis bus tie spąstai, į kuriuos pagaut karaliaus sąžinę tikiuos”.
Iš Hamleto paniekos sau galima spręsti, kad jam yra įkyrėjusi perdėta padlaižystė, panegirika, veidmainystė. Retoriškai jis klausinėja, kas išdrįs jam pasakyti nuogą tiesą, mesti iššūkį, laikys jį ne emancipuotu ir rafinuotu sosto paveldėtoju, o lygiaverčiu bičiuliu ar priešininku: “Kas pavadins mane “bjaurybe”?| Kas pakaušį man praskels <…> jei aš meluoju, kas melą man sugrūs atgal gerklėn”. Ekvilibristika ties nebūties riba ir kosminis šaltis, krečiantis pagrindinį veikėją, priveda prie kūrinio prasminio klausimo – “Būt ar nebūt?”. Šis klausimas filosofine prasme yra vienas plačiausių ir tik tolimesnės egzistencijos motyvavimo pasigendantis (ar iš vis jo nerandantis) žmogus gali jį sau užsiduot. Nuspręsti ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, reiškia atsakyti į pagrindį filosofijos klausimą. Štai čia galima pastebėti Hamletą, kaip filosofą. Jis nevengia ieškoti atsakymų į dialektinius klausimus, nors į juos atsakinėdamas nieko stebėtino ir naujo neatranda. Pradėti mąstyti – reiškia pradėti save pribaiginėti. Tą ir suvokia Hamletas sakydamas, kad “mąstymas padaro mus bailiais”. Samprotaudamas apie savižudybę jis išsigąsta. Išsigąsta nežinios, mirtyje slypinčios metafizikos bei transcendencijos: “po mirties – neištirta šalis,| iš kur negrįžta joks keleivis”. Nusižudyti tam tikra prasme reiškia prisipažinti, kad gyvenimas tave pranoko arba kad jo nesupranti… Ką rasime nuodugniau pažvelgę į šią rimtą filosofinę problemą? Ogi tai, kad žudosi tiktai bailiai ir silpnavaliai. Žudosi tie, kurie neturi tikslo ir nekovoja su visiems bendra liga – gyvenimu. Sunku objektyviai ir vienareikšmiškai įvertinti vienokius ar kitokius Hamleto bruožus, veiksmus, akibrokštus. Žmogus po tokios moralinės traumos yra neprognozuojamas, todėl skirtingose scenose skirtingai traktuojama šio veikėjo elgsena ir mąstysena. Kai kurios anksčiau paminėtos neigiamos Hamleto savybės yra kiek nebūdingos Renesanso draminių veikalų pagrindiniams herojams. Tačiau gal tuo V. Šekspyras daro aliuzijas į humanizmo idėjų iškrypimą, žmogaus pakrikimą ir apskritai pabrėžia kilusią Renesanso krizę?