Simbolinės sąveikos teorija

TURINYS

Dž. H. Mead’as apie žmogiškojo veiksmo prigimtį 3
Simbolinės sąveikos teorija 3
Gestų reikšme žmogaus gyvenime 4
Socialinis gyvenimas kaip drama. 9
Tarpusavio ritualai 9
Literatūra 11
Pranešimo santrauka 12

DŽ. H. MEAD’AS APIE ŽMOGIŠKOJO VEIKSMO PRIGIMTĮ

Simbolinio interakcionizmo pagrindą sudaro nuomonė apie socialinę veiklą kaip socialinių vaidmenų sankaupą, kuri filmuoja kalbos ir kitų simbolių sistemoje.

Mead’as į asmenybę žiūri kaip į socialinį produktą, vertindamas jos formavimąsi vaidmenų tarpusavio sąveikoje. Pasak Mead’o, tarpusavio sąveikoje būtinas „kito vaidmenų priėmimas“ užtikrina tai, kas išorinę socialinę kontrolę paverčia į savikontrolę ir savojo „aš“ formavimąsi. Sąmoninga elgesio reguliacija aprašoma kaip nepertraukiamas vaizdinių apie saavo vaidmenį sugretinimas su vaizdiniais apie save, su savuoju „aš“.
Mead’o metodologija numato, kad „aš“ gali būti savo paties objektas, kuris iš esmės yra socialinis darinys ir kuris iškyla socialinės patirties realizacijos eigoje.

SIMBOLINĖS SĄVEIKOS TEORIJA

Sugebėjimas kurti simbolius ir jais naudotis sudėtingose ir ilgalaikėse bendravimo sistemose tikriausiai yra pagrindinė savybė, skirianti žmogų nuo kitų gyvūnų. Simbolis – tai daiktinis, vaizdinis ar garsinis ženklas, primenantis kurią nors sąveiką. Plačiausiai paplitę simboliai – tai žodžiai, bet taip pat veiksmai ir daiktai. Spjaudami į ką nors arba grasindami raanka, naudojame simbolinius veiksmus, kurie yra daug išraiškingesni negu žodžiai: „Nekenčiu tavęs”.
Buvo atlikta daug tyrimų ir vyko daug diskusijų, skirtų išsiaiškinti ar simboliai yra įgimti, ar įsisavinami dar kokiu nors būdų. Taigi nustatyta, kad bendravimo metu žodžiais (tekstu) perduodama vos ap

pie 7 % informacijos, tuo tarpu balsu ar papildomais garsais perduodama 38 %, o simboliais ir gestais – net 55 % informacijos. Profesorius Birdwhistel`is, analizuodamas simbolių dalį žmonių tarpusavio bendravime, gavo tokius rezultatus, kad žmogus kalba vidutiniškai apie dešimt – dvylika minučių per parą, o vidutinė sakinio trukmė teužima vos dvi su puse sekundės. Netgi nepriklausomai nuo kultūrinės terpės, žodžiai ir judesiai yra be galo susiję tarpusavyje.
Pratęsiant tema apie simbolius galime pasakyti, kad jie skirstomi į dvi grupes – referentinius ir ekspresyvinius.
Referentiniai simboliai – tai tam tikrų dalykų nuorodos.
Ekspresyviniai simboliai – sukelia platesnes asociacijas (perkeltinė prasmė).

Objektas Referentinis Ekspresyviais
Gyvenamoji vieta Žodis”namas” Žodis ’namai’
Kryžius Kelių sankryžos ženklas Krikščionybės ženklas
Vėliava Audros ženklas Tautinė emblema

Ekspresyvikiai simboliai, turintys perkeltinę prasmę, vaidina žymų vaidmenį visuomenės gyvenime, nes jie apibrėžia ir sustiprina bendrus visuomenės idealus. „Namai“ reiškia jausmus tai struktūrai, kurioje vyksta asmeninis gyvenimas. „Namas“ – tai beet koks būstas, net ir negyvenamas, jo prasmė siaura, neturinti nieko bendro su žmogum ar žmonių grupe.

GESTŲ REIKŠME ŽMOGAUS GYVENIME

Toliau panagrinėsime vaizdo reikšme žmogaus gyvenime t.y.gestai arba neverbaliniai signalai. Kaip tik gestais, pozomis ir tarpusavio padėties bei atstumų manipuliacijomis, žmogus žmogui perduoda daugiausia informacijos. Nors neverbalinis bendravimas yra sudėtingas procesas, apimantis daug komponentų – žmogaus emocijas, žodžius, balso toną ir kūno judesius, vertėtų prie jo sustoti ilgiau ir panagrinėti.

Neverbalinio bendravimo įgūdžių ugdymo pradininkai buvo Čarlis Čaplinas ir daugelis kitų žymių be

egarsių filmų aktorių. Vyko daug diskusijų, skirtų išsiaiškinti, ar neverbaliniai signalai yra įgimti, ar išmokti, ar perduodami kaip genetinė informacija, ar įsisavinami dar kokiu nors būdu. Duomenys buvo renkami tiriant elgseną aklų ar kurčių žmonių, kurie neverbalinių signalų negalėjo išmokti iš aplinkinių ar kitais vizualiniais kanalais.
Taigi, pasirodo, kad dauguma gestų yra paveldima, o ne išmokstama. Taip pat buvo prieita išvados, kad emocijas išreiškianti veido mimika taip pat yra įgimta. Dėl kai kurių gestų vis dar diskutuojama, ar jie yra išsiugdomas kultūrinės terpės padarinys, ar taip pat yra genetiškai užprogramuoti. Pavyzdžiui, dauguma vyrų rengdamiesi į apsiausto rankovę pirmiausia kiš dešiniąją ranką. Nors dauguma pagrindinių bendravimo gestų visame pasaulyje yra tokie patys. Kai žmogus yra laimingas, jis juokiasi. Kai jis piktas ar liūdnas, jo antakiai ar kakta būna suraukti. Galvos linktelėjimas beveik visame pasaulyje reiškia patvirtinimą arba „taip“. Galvos purtymas į šalis taip pat beveik visur reiškia neigiamą atsakymą arba „ne“. Plačiausią žmonių gestikuliacijos spektrą galima išvysti oro uoste, nes ten žmonės gestais atvirai reiškia nekantravimą, pyktį, liūdesį, laimę, ilgesį ir daug kitų emocijų.

Gestus galime suskirstyti pagal tokius „sakinius“: plaštakų gestai, plaštakų ir rankų gestai, veido lytėjimas rankomis, rankų barjerai, kojų barjerai, akių signalai, meilinimosi gestai ir signalai, cigarečių ir akinių gestikuliavimas, teritoriniai ir nu
uosavybės gestai, kopijavimas, nusilenkimai ir statusai, kūno rodyklės, galios žaidimai ir t.t . Pabandysime kiekvieną iš šių „sakinių“ trumpai apžvelgti, nes būtent jie naudojami plačiausiai mūsų kasdieniniame gyvenime ir leidžia mums geriau suprasti viens kitą.

Plaštakų gestai. Visais žmonijos istorijos etapais atviri delnai buvo siejami su tiesa, sąžiningumu, ištikimybe ir nuolankumu. Kasdieniniuose santykiuose naudojamos dvi pagrindinės demonstruojamų plaštakų padėtys. Pirmoji padėtis – plaštaka yra pakelta delnu aukštyn. Ši padėtis būdinga elgetai, prašančiam pinigų ar maisto. Antroji – plaštaka pakelta delnu žemyn, tarytum kažką stabdant ar varžant. Vienas iš efektyviausių būdų mėginant išsiaiškinti, ar pašnekovas kalba atvirai ir sąžiningai, ar ne – stebėti jo plaštakų judesius. Kai ilgai išsisukinėjęs žmogus ima kalbėti tiesą, savo pašnekovui jis nejučia ima rodyti delnus ar bent jų dalį (kai vaikas meluoja ar bando ką nors nuslėpti, plaštakas jis dažniausiai laiko už nugaros).

Plaštakų ir rankų gestai. Dažniausiai naudojamas rankų trynimo gestas, kuriuo žmonės neverbaliniu būdu išreiškia pozityvius lūkesčius. Greitis, kuriuo žmogus trina savo delnus vieną į kitą, signalizuoja apie tai, ką tas žmogus tikisi būsiant laukiamų pozityvių rezultatų gavėju.

Nykščio trynimas į likusių pirštų galiukus arba į rodomąjį pirštą dažniausiai išreiškia piniginius lūkesčius.

Veido lytėjimas rankomis. Vienas iš dažniausiai naudojamų sukčiavimo simbolių – trys išmintingos beždžionės, kurios negirdi, nekalba ir nemato nieko blogo. Šio simbolio apibūdinimas ve
eido lytėjimas rankomis ir išreiškia sukčiavimo gestikuliacijos esmę. Kitais žodžiais tariant, kai mes matome, kalbame ir girdime netiesą ar suktybę, dažniausiai stengiamės rankomis uždengti savo burną, akis ar ausis. Be melo, veido lytėjimo gestai gali reikšti abejonę, neapibrėžtumą ar bandymą hiperbolizuoti.

Rankų barjerai. Slėpimasis už barjero yra normali žmogiška reakcija, kurios savisaugos tikslais mes išmokstame dar labai ankstyvame amžiuje. Vaikystėje, pasijutę nesaugiai, slepiamės už įvairių daiktų – stalų, kėdžių, baldų, motinos sijono. Paūgėjus slapstymasis, kaip ir visą kitą, tampa subtilesnis, ne toks tiesioginis. Bręsdami gudrėjame ir taip išgryniname „sunertų rankų“ gestą, jog jis tampa beveik nepastebimas aplinkiniams. Sulenkdami vieną ar abi rankas skersai krūtinės, suformuojame barjerą, kuris faktiškai yra pasąmoningas mėginimas apsisaugoti nugresiančių nemalonumų ar nepageidaujamų aplinkybių. Aišku viena – jei žmogus susinervinęs, kupinas negatyvių minčių ar nusiteikęs gintis, jis sukryžiuoja savo rankas ant krūtinės: šis gestas – tai aiškus signalas, kad žmogus jaučia grėsmę.
Pastebėtina, kad rankų barjerus, visiškai to nė neįtardami, įtemptose situacijose naudoja daugelis gerai visuomenei žinomų asmenybių.

Kojų barjerai. Kaip ir rankų barjero gestai, „koja ant kojos“ yra signalas, kad žmogus tikriausiai pasiruošęs gintis ar yra kaustomas negatyvių minčių. Sunertų ant krūtinės rankų pirmykštė prasmė buvo širdies srities apsauga, o sukryžiuotos kojos išreiškia pastangas apsaugoti genitalijų sritį.

Akių signalai. Per visą žmonijos istoriją akys ir jų poveikis žmonių elgesiui bei tarpusavio santykiams žmonėms buvo aktuali ir dėmesį traukianti sritis. Esant vienodam apšvietimui, žmogaus akių lėliukės išsiplečia ir susitraukia priklausomai nuo jo nuotaikų bei būsenų kaitos. Kai žmogus pozityviai susijaudina, jo akių lėliukės gali išsiplėsti netgi keturis kartus. Ir priešingai, kai žmogų užvaldo pyktis ir negatyvios nuostatos, lėliukės susitraukia vos ne iki aguonos grūdelio dydžio – tokios akys vadinamos „gyvatės akimis“. Akys itin daug eksploatuojamas meilinimosi ritualų metu. Jauni įsimilėjėliai, kurie dažnai žvelgia vienas kitam į akis, patys to nesuvokdami, tikisi išvysti vienas kito išsiplėtusias lėliukes, nes tai yra vienas iš labiausiai jaudinančių partnerio elementų.

Meilinimosi gestai ir signalai. Žmonių sėkmė seksualiniuose nuotykiuose su priešingos lyties atstovais tiesiogiai susijusi su jų sugebėjimu siųsti meilinimosi signalus ir priimti tuos, kurie siunčiami jiems. Moterys gerai jaučia merginimosi gestus, kaip ir apskritai visus kitus kūno gestus, tuo tarpu vyrai šiems signalams yra daug menkiau pastabūs, o neretai ir visiškai akli. Nors kai kurie meilinimosi signalai yra išmokstami ir atliekami sąmoningai, didesnė jų dalis kyla grynai iš pasąmonės. Vargu ar įmanoma paaiškinti, kokiu būdu šiuos signalus galima išmokti, ir vyrauja teorija, jog jie yra įgimti.

Cigarai, cigaretės, pypkės ir akiniai. Rūkymas yra išorinė vidinio nerimo ar konflikto apraiška ir maža teturi bendro su prieraišumu nikotinui. Tai viena iš „persikėlimo“ formų, kurias žmonės įpratę naudoti šiandieniniame įtemptame gyvenime, kad atsikratytų dinamiškų socialinių ir verslo santykių sukuriamos įtampos. Pypkes rūkantieji nuolatos atlieka specifinius ritualus, kaip pypkės valymas, prikimšimas, tabako sutankinimas, užkūrimas bei rūkymas. Ar rūkoriaus nuostata situacijos atžvilgiu yra pozityvi, ar negatyvi, apsprendžia vienas iš charakteringų signalų – dūmų išpūtimo kryptis: aukštyn arba žemyn.

Daugelis žmonių manipuliuoja akiniais. Vienas iš populiariausių gestų su akiniais yra vienos jų kojelės įsikišimas į burną. „Akiniai burnoje“ gestas faktiškai išreiškia neužtikrintumą ir nesaugumą. Tas pats motyvas verčia rūkorius rūkyti cigaretes, o vaiką čiulpti savo nykštį.

Teritoriniai ir nuosavybės gestai. Kai žmogus prisiliečia prie savo nuosavybės, ji tampa savotišku jo kūno dalimi. Prisilietimo gestu žmogus demonstruoja aplinkiniams, kad objektas priklauso jam. Jauni įsimilėjėliai viešose vietose ir renginiuose nuolat būna apsikabinę vienas kitą arba laiko vienas kitą už rankų, tuo parodydami, kad priklauso vienas kitam. Pagal atstumo išlaikymą tarp žmonių, galima spręsti apie jų artumą. Pirmą kartą susitikę žmonės visada kalbėdami stengsis išlaikyti tolimesnį atstumą, o giminingi arba artimesni žmonės jau teritorinį artumą sumažina iki tam tikro atstumo.

Kopijavimas. Vienas iš aktualiausių neverbalinių pranešimų, nes, pastebėję mūsų gestus kopijuojantį pašnekovą, galime spręsti, jog pokalbininkas su mumis sutinka ar jaučia simpatijas.

Nusilenkimai ir statusai. Nuo seniausių laikų žmogaus nusilenkimas prieš kitą žmogų reikšdavo subordinacinį jųdviejų santykį. Svarbu atsiminti, kad savo teritorijoje, o ypač namuose žmogus visuomet jaučiasi pranašesnis už tuos, kurie pas jį apsilanko. Todėl nuolankumą išreiškiantis ilgesys bei atitinkamą gestikuliaciją yra efektyviausias bendravimo metodas, jei jūsų apsilankymo tikslas – šeimininko nuomonę sutapatinti su jūsų nuomonę.

Kūno rodyklės. Ar jums kada nors neatrodė, kad žmogus, su kuriuo bendraujate, norėtų būti kur nors kitur nei su jumis – netgi tuo atveju, jei žodžiais jis teigia, jog jūsų kompanija esanti labai įdomi? Šioje situacijoje būtų matyti du dalykai:
• jūsų pašnekovo galva pasukta į jus; jums demonstruodami tokie veido signalai kaip šypsena, galvos linkčiojimas.
• pašnekovo kūnas ir pėdos nukreiptos į šalį nuo jūsų, dažniausiai kito žmogaus arba išėjimo link.
Yra pastebėta, kad pokalbio metu, kai vienas iš pašnekovų nusprendžia baigti diskusiją ar ketina eiti, jis pasuka savo kūną ar nukreipia vieną koją link artimiausio išėjimo. Pastebėję šiuos signalus, turėtume skubiai rinktis vieną iš dviejų galimybių – pamėginti sudominti pašnekovą arba užbaigti pokalbį savo iniciatyva, taip išlaikydami situacijos kontrolę.

SOCIALINIS GYVENIMAS KAIP DRAMA

Taigi, peržiūrėję visus gestų galimus variantus, galime teigti, kad mūsų kasdieninis gyvenimas yra didelis teatras. Kokį vaidmenį mes pasirinksime, ir kaip mes jį suvaidinsime, priklausys ne tik nuo aplinkybių, bet ir nuo mūsų nuotaikos. V. Šekspyro sparnuotas posakis, jog „visas pasaulis yra scena“, gali sumažintu pavidalu pademonstruoti, kaip kasdieninis gyvenimas tampa teatralizuotas. Įprasta, kad daugelis namų yra suskirstyti į „sceną“ ir „užkulisius“. Scenos pusėje t.y.svetainėse ir valgomuosiuose, svečius visada pasitinka švara ir puošybos elementai, o miegamųjų ir virtuvių užkulisiuose vaidmenų atlikėjai gali atsipalaiduoti. Socialiniai vaidinimai yra dažnai atliekami kelių žmonių, pavyzdžiui vyro ir moters, kurie kviestinių pietų metu atlieka šeimininkų vaidmenis. Kaip “scena” gali būti aukšto pareigūno elgesys tarnybiniuose santykiuose, kurie atitinka pareigingumo, padorumo, moralumo principus. Tačiau tas pats pareigūnas, būdamas kitoje aplinkoje, gali elgtis kaip žmogus , nesilaikantis moralės normų. Labai nemalonu įvardinti, bet, kaip pavyzdys gali būti buvusio Seimo nario Egidijaus Bičkausko elgesys. Už savo veiklą teisėsaugos srityje jis buvo visuomenės gerbiamas pareigūnas, tačiau kitoje aplinkoje jis tapo grubiu teisės normų pažeidėju: girtas padarė autoavariją, pasišalino iš įvykio vietos, nesuteikęs nukentėjusiai pagalbos. Tai jo „užkulisis“.

Jeigu sąveika prilygsta teatrui, tuomet žmonės privalo būti aktoriais. Jie turi būti įvaldomi „vadovavimo įspūdžių“ meną socialinio bendravimo metu, kad kontroliuotų kuriamą savo paties atvaizdą. Kaip vaidmenų atlikėjai individai gali rūpintis, kad išsaugotų tą susikurtą įvaizdį. Kokį įspūdį individas kartą sukėlė, tokio tęsinio aplinkiniai iš jo ir laukia. Tačiau dažniausiai yra sunku ištverti standartinį vaidinimą. Individas gali padaryti klaidų, dėl kurių nutrūksta veiksmas.

Kitų akivaizdoje individas apie save teikia informaciją ne vien tik žodžiais, bet ir apranga, gestais, laikysena. Beje dvipusė sąveika sustiprina tiek emocinį intensyvumą, tiek socialinės sąveikos pavojų.

Kiekvienas individas gali matyti, kad jis kai kuriuo atžvilgiu yra tiriamas. Tuomet jis iš dalies ir mėgins elgtis taip, kad jo elgesys nenukryptų nuo jau pastebėto tapatumo bei pradinės aplinkinių reakcijos.

TARPUSAVIO RITUALAI
Socialinė grupė yra pagrįsta tarpusavio ritualais – pasisveikinimais, atsisveikinimais, merginimais, komplimentais, atsiprašymais ir rankų padavimais, kurie vyksta kasdien. “Gestai, kuriuos mes retkarčiais pavadiname tuščiais, ko gero ir yra pilniausi dalykai”- E. Goffman.

Religine prasme „ritualas“ yra standartinis elgesys, kuriuo individas išreiškia pagarbą ir atsidavimą aukščiausios vertybės objektui (paprastai antgamtinei būtybei) arba jo atstovams (pvz. kunigui). Kitaip sakant ritualai dažniausiai reiškia ceremoniją, o ne praktinę naudą. Kaip pabrėžė Durkheimas, ritualai ir ceremonijos atlieka didžiulį vaidmenį visuomenės sutvirtinime. Religiniai ritualai jau ne tokie svarbūs šiuolaikinėse pasaulietinėse visuomenėse, tačiau daugelis tarpusavio ritualų rūšių atlieka tą pačią funkciją.

Tarpusavio ritualų tipai:
Dovanos įteikimo ritualai rodo pagarbą gavėjui. Tai yra tokie veiksmai kaip pasveikinimai, pakvietimai ir komplimentai,’ pasveikinimo trukmei priklausant nuo to, kiek laiko praėjo nuo paskutinio ir priešpaskutinio pasveikinimo”.
Vengimo ritualai rodo pagarbą kitų vienatvei elgesiu iš tolo, t.y. apribojant matymąsi žmonių, kurie vieni kitų nepažįsta. Laikantis šio etiketo, žiūrintis gali susidurti žvilgsniu su kitu žmogumi, tačiau “ atpažinimas” nėra teisingas. Tai reiškia mažiausią iš visų ritualų, kuris vis dėlto nuolat reguliuoja mūsų visuomenės individų socialines sąveikas.
Palaikymo ritualas sutvirtina santykius. Pavyzdžiui, kuomet žmonės palaikantys ilgalaikius ryšius, tačiau seniai vienas kito nematę, pasiruošia susitikimui: „atrodo lyg ryšys darosi nebe toks tvirtas, jeigu nieko nedaroma tam, kad būtų pažymėta šį proga, ir taip nors retkarčiais paskatinamas trokštamas padrąsinimas“.
Patvirtinimo ritualas. Sveikinimai vestuvių ir užuojautos pareiškimas sutuoktinio mirties atveju, rodo perėjimą iš vienos padėties į kitą.

Skirtingi ritualai atlieka skirtingas funkcijas, tačiau visi jie turi vieną bendrą bruožą: tai yra ceremonijos, kuriuose aktoriai rodo pagarbą ir rūpinimąsi kitu žmogumi. Tarpusavio ritualai yra svarbūs dėl trijų priežasčių.

Pirma, jie yra tarsi kelio ženklai sąveikoms judėti tvarkingai ir nukreipti nuo tų vietų, kurios gali kelti pavojų. Pavyzdžiui , vengimo ritualai apsaugo žmones nuo priėjimo prie jų viešose vietose ir palieka jiems laisvę užsiimti savais reikalais.

Antra, ritualai užtikrina, kad individai nebūtų sužeisti, kuomet jie pakliūna į tarpusavio judėjimą. kiekvieno žmogaus „aš“ visuomet pasiruošęs užsigauti, jeigu nebus palankiai priimtas. Netgi neatsakymas į kieno nors pastabas, gali būti ženklas, kad kažkieno “aš” yra netobulas:pokalbio etiketas reikalauja, jog į kiekvieno žmogaus repliką, kokią banali ji atrodytų, būtų atsakyta.

Trečia , abipusiškumo principas yra įpintas į tarpusavio santykių ritualą. Tai yra dialogai tarp dviejų ar daugiau aktorių: „Sveikas, kaip laikais“. „Ačiū, gerai. O tu?“ Visi kartu šie ėjimai tampa nedidele ceremonija, kurioje abi pusės gauna ritualinę paramą: tai primena rankų laikymą rate, kuomet kiekvienas dalyvis gauna kaire ranka tai, ką duoda dešiniąja. Nors individai yra egoistiškai susirūpinę tuo, kad kitiems darytų palankų įspūdį, jų pastangos privalo būti siejamos su pagarba kitų asmenybėms.

E.Goffman rodo, kad ritualiniai vaidinimai vyksta kasdien. Dėl to, kad vaidinimas išryškina bendras oficialias visuomenės, kurioje jis vyksta, vertybes, galima traktuoti ji kaip ekspresyvų bendruomenės dorovinių vertybių patvirtinimą. Pasaulis, tiesą sakant, yra vestuvės.

Pabaigiant pacituosime G. Santayano žodžius:
„Kaukės yra įkalintos išraiškos ir jausmo žaismingi aidai, jos ištikimos, santūrios, superaktyvios, visokios vienu metu. Gyviems padarams besiliečiant su oru, tenka užsiauginti apsauginę odelę, tačiau niekas nepriekaištauja, kam kutikula ne širdis; tuo tarpu kai kas iš filosofų, regis piktinasi, kam vaizdiniai nėra daiktai, kam žodžiai – jausmai. Žodžiai ir jausmai yra tarsi lukštai, jie tokia pat sudedamoji gamtos dalis kaip ir substancijos, kurias jie uždengia, tiktai skirti akiai, atviresni pastebėti. Aš netvirtinčiau, jog substancija egzistuoja vien dėl išoriškumo ar veidai vien dėl kaukių, ar aistros vien tam, kad gimtų poezija ir dorybė. Gamtoje niekas nekyla dėl ko nors kito, visos frazės, visi kūriniai vienodai sukasi egzistencijos rate“.

Leave a Comment