Rasizmas – žmonijos problema

Graži saulėta diena. Vidurinė mokykla. Klasė. Antrokai, sustoję rateliu, garsiai skanduoja : “Valkata! Benamis! Tu gi čigonas!” Vidury ratelio, uždengęs veidą mažiukais delnais, stovi čigoniukas. Daugiau mokykloje jo nieks nepamatys. Visuomenė nusprendė jo likimą.

Pasak J. M. Yingerio, rasė yra vienas iš svarbiausių kolektyvinio tapatumo veiksnių. Jis apibūdina rasinę grupę kaip etninės grupės atmainą, kurios nariai išsiskiria tokiais savitais biologiškai paveldėtais skirtumais kaip odos spalva, veido bruožai, kūno sudėjimas.

Socialinių tyrinėtojų nuomone, nėra objektyviomis biologinėmis savybėmis pagrįsto rasės fenomeno. Prieinama išvados, kad raasės formuojamos socialiniu pagrindu. Taigi, šiuolaikinė mokslinė mintis paprastai vertina rasę kaip socialinį reiškinį, pagrįstą biologiniu grupės išskirtinumu. Šiuolaikinė socialinė antropologija ganėtinai skeptiška panašiai klasifikacijai, nes fizinių požymių visuma nėra svarus apibrėžimo kriterijus, todėl kad kiekvienas požymis pakankamai plačiai paplitęs tarp įvairių rasių individų.

Mano manymu, ko gero kaip ir daugelio, negalima skirstyti žmonių į aukščiausias ir žemiausias grupes, atsižvelgiant vien tik į jų odos spalvą, akių pjūvį ar plauko struktūrą.

Tačiau deja ne visi taip mano, todėl ir verkia vargšas čigoniukas, užsidengęs saavo veidelį.

Rasizmas. Ar tai socialinė problema, ar neatsiejama gyvenimo dalis?

Pačio rasizmo sąvokų mes rasime labai daug, tačiau išdėstytos skirtingais žodžiais, jos visos turi tą pačią reikšmę. Štai kelios sąvokos.

I. Rasizmas – tai antimokslinių koncepcijų visuma, kurių pagrindą sudaro fiziniai ir psichiniai rasių sk

kirtumai ir šių skirtumų įtaka visuomenės istorijai ir kultūrai. Rasizmas propaguoja žmonių skirstymą į aukštąsias ir žemiausias rases. Savo ruožtu pirmosios, rasistų manymų, yra vienintelės pajėgios sukurti civilizaciją, pašauktos viešpatauti, o antrosios nesugeba ne tik kad sukurti, bet ir įsisavinti aukštosios kultūros ir yra pasmerktos.
II. Rasizmas – tai priskyrimas pozityvių ir negatyvių bruožų žmonėms, turintiems tam tikrų paveldėtų fizinių savybių. Tai viena iš ypatingų prietarų formų, akcentuojančių dėmesį į žmonių fizinius skirtumus. Rasistiniai požiūriai tvirtai įsitvirtino Vakarų kolonialinės ekspansijos metu, tačiau ir šiandien jie yra pasklydę daugelyje kultūrų. Šių požiūrių pagrindas yra prietarai ir diskriminacija.

Rasizmas yra kovos už valdžią tarp nacijų ir ideologinio nacionalinės konkurencijos pagrindo stimuliatorius. Jis palaiko įsitikinimą, kad biologinis skirtingų rasių suvienijimas kelia grėsmę “aukštajai” rasei. Šis suvienijimas privestų ją prie geenetiškai paveldimos socialinės – kultūrinės moralinės degeneracijos. Vienas ryškiausių rasizmo pavyzdžių yra antisimitizmas.

Antisimitizmas – tai viena iš nacionalinio nepakenčiamumo formų, pasireiškianti priešišku nusistatymu prieš žydus.

Visi gerai žino kiek žydų buvo sunaikinta antro pasaulinio karo metu. Fašistai nužudė milijonus šios nacijos atstovų Vokietijoje ir jos okupuotose šalyse. Žydai ir jų šeimos nariai buvo žudomi vien tik dėl to kad jie buvo žydai.

Kitas rasizmo pavyzdys yra segregacija.

Segregacija – tai yra rasinės diskriminacijos tipas JAV ir PAR, kuomet “spalvoti”gyventojai yra atskiriami nuo baltųjų ir įgyvendinti sp
pecialiai jiems skirtuose rajonuose.

Pierre van de Berghe savo koncepcijoje išskiria 3 segregacijos lygius, remdamasis Pietų Afrikos visuomenės pavyzdžiu:

1. Mikrosegregacija – tam tikrų visuomeninių vietų ( tokiu kaip prausyklos, keleiviniai vagonai ir pan.) baltiems ir nebaltiems gyventojams skirstymas.

2. Mecosegregacija – skyrimas specialių rajonų nebaltiems gyventojams ir jų privertimas ten gyventi.

3. Makrosegregacija – specialių nacionalinių rezervacijų sukūrimas.

Vienos (ar kelių) rasinės grupės dominavimas būdingas ir šiuolaikinėms visuomenėms. Jos susideda iš individų su daugybe fizinių – plaukų, odos spalvos, ūgio, kraujo grupės, svorio – skirtumų. Skiriasi žmonių elgesio, nacijos apranga, gyvenimo būdai, kultūrinės nuostatos.

Tačiau tik tuomet, kai vienas ar kitas požymis visuomenėje išryškinamas, tiksliau sakant, kai visuomenės nariai išskiria vieną ar kitą požymį iš aibės kitų, tai tampa mažumos tapatumo susikūrimo prielaida.

N. Smelseris pateikia L. Wirtho 1945 m. mažumos apibūdinimą kaip pakankamai universalų ir plačiai cituojama. Mažumos grupe apibūdinama žmonių bendrija, kuri savo fiziniais ar kultūriniais ypatumais skiriasi nuo kitų visuomenės narių, tarp kurių jie gyvena ir iš kurių patiria neteisingumą. Neretai jie vertina save kaip kolektyvinės diskriminacijos objektą.

Mažumų grupės dažnai būna prietarų ar neigiamų nuostatų objektais, inspiruotais visuomenėje paplitusiais stereotipais. Tačiau reikėtų skirti prietarus nuo diskriminacijos. Prietarai yra tik nuostatos, o diskriminacija – neteisingumo pavienių žmonių arba grupinių atžvilgiu praktinė realizacija.

Prietarai plačiąja prasme suprantami kaip priešiškumas grupei ar atskiriems jos nariams, paremtas mąstymo stereotipais.

XX amžiaus pi

irmoje pusėje buvo paplitusi nuostata, kad rasiniai prietarai yra juodaodžių, metisų, mulatų intelektualinių, moralinių bei asmeninių savybių menkinimas. Moderniuos socialiniuose šaltiniuose skiriamos įvairesnės rasinių prietarų apraiškos.

1. Žemiausiųjų visuomenės sluoksnių rasizmas, kuris pasireiškia kaip grėsmės suvokimas savai grupei. Šios formos rasizmas dažniai pasireiškia bedarbio jaunimo, menkai išsilavinusių paauglių tarpe. Agresyvi elgsena kitos rasės atstovų atžvilgiu dažnai yra protesto forma dėl jų pačių (ar jų tėvų) žemo socialinio lygio. Kitos rasės atstovas užima darbo vietą, butą ir pan. Rasisto vienintelis privalumas ir vienintelė savigarbos priežastis yra jo rasinė kilmė.

2. Priemiesčių gyventojų simbolinis rasizmas, kuriam būdinga tai, kad dominuojančios rasės atstovai pripažindami rasių integracijos galimybes ir privalumus, savo veiksmais, elgesiu visokiais būdais stengiasi sutrukdyti kitos rasės atstovams kilti socialinės hierarchijos laiptais.

3. Antirasizmas su išskaičiavimais. Aukštų, išsilavinusių visuomenės sluoksnių atstovų požiūrių sistema. Tokie asmenys savo veiksmais, elgesiu remia kitos rasės atstovus, nes dažniausiai tai yra jų pareigybinės funkcijos arba gali tapti sėkmingos karjeros prielaida. Tačiau su kitos rasės atstovais vengiama asmeninių, šeimyninių ryšių.

Šiuolaikiniai socialiniai tyrinėtojai išskiria institucinį rasizmą, kuris suprantamas kaip socialinė situacija, kai vienos rasės atstovai engiami, išnaudojami visuomenės instituto, kontroliuojamo dominuojančios rasės atstovų.

Kita rasizmo forma – simbolinis rasizmas. Tai sąlyginai nauja rasizmo atmaina, kuriai būdingos tokios išraiškos:
• dalis dominuojančios rasės atstovų galvoja, kad mažumos atstovai reikalauja per da

aug, yra agresyvūs ir kad visuomenė suteikia jiems per daug privilegijų;
• dalis dominuojančios rasės atstovų mano, kad subordinuotos rasės atstovai “ žaidžia ne pagal visuomenės nustatytas taisykles”;

• daugeliui dominuojančios rasės atstovų susidaro vaizdas, susiformuoja mažumos rasinis stereotipas, kuris tapatinamas su visuomenėje paplitusiomis blogybėmis, t.y. šios rasės atstovai yra ramybės drumstėjai, nusikaltėliai, pavojingų ligų platintojai ir pan.

Dažnai visuomenės nariai yra iš anksto priešiškai nusistatę prieš tam tikros rasės narius.

Atskleidžiant išankstinio nusistatymo apraiškas dažniausiai kalbama apie dominuojančios grupės nuostatas mažumoms subordinuotų grupių atžvilgių. R. Mertonas išskiria 4 galimus dominuojančius tipus.

1. “Visada geranoriška” – geranoriška nuostata mažumu grupėms bet kokiomis sąlygomis, kai dominuojančios grupės nariai nėra priešiškai nusiteikę mažumų grupės narių atžvilgiu bei vengia diskriminacijos netgi tais atvejais, kai tai jiems asmeniškai nėra naudinga.

2. “Geranoriška tik palankiomis oro sąlygomis” – apskritai dominuojančios grupės narių nuostata mažumoms jos narių atžvilgiu yra geranoriška, jie nėra priešiškai nusistatę mažumos grupių atžvilgiu, tačiau kai mažumos teisių patenkinimas kelia grėsmę daugumos saugumui, interesams, visuomeniniam ar kultūriniam statusui ir pan., dominuojančios grupės atstovai protestuoja, palaiko diskriminacinę politiką mažumos atžvilgiu.

3. “Bailiai nepakanti” – apskritai dominuojančios grupės narių nuostata mažumų grupėms, jos nariams yra nepakanti, priešiška tačiau dėl kažkokių sumetimų, viešosios nuomonės reikalavimų daugumos grupės nariai elgiasi kaip lygybės šalininkai.

4. “Atvirai, aktyviai nepakanti” – dominuojančios grupės narių nuostata mažumoms, jos narių atžvilgiu yra nepalanki, priešiška. Jie aktyviai, praktiškai savo elgesiu, veiksmais diskriminuoja mažumos narius.

Kaip jau buvo minėta vienas iš rasizmo pagrindų yra diskriminacija.

Diskriminaciją aptariančių teorijų yra labai daug, tačiau galima išskirti pagrindines aiškinimo kryptis.

1. Sociokultūrinis aiškinimas remiasi prielaida, kad žmonių nuostatos, požiūriai ir elgesys yra kultūros darinei, šablonai, socialinės normos. Socialinės normos informuoja, nurodo žmogui visuomeniškai priimtą elgesio šabloną ir nulemia tarpgrupinius santykius. Diskriminacijos, priespaudos aiškinimas iš esmės yra akcentavimas to, kad kultūriniai šablonai yra dalis tradicinės kultūros, o jų nesuderinamumas ir priešiškumas tampa viena iš išankstinio nusistatymo bei diskriminacijos priežasčių. Šios krypties, kritikų nuomone, socio – kultūrinės diskriminacijos aiškinimas iš esmės gali atsakyti į klausimą, kodėl išlieka diskriminacija, priespauda, tačiau jis yra nepakankamas paaiškinti kodėl išnyksta, baigiasi mažumos narių diskriminacija.

2. “Atpirkimo ožio” teorija. Skirtingai nuo sociokultūrinės krypties, “atpirkimo ožio”, teorija akcentuoja asmenybės individualumo reikšmę. Individai turi daug poreikių bei tikslų. Tačiau poreikiai gali būti nepatenkinami, o tikslai blokuojami. Panaši situacija gali sukelti individų frustraciją, o ši savo ruožtu agresiją.

3. Ekonominis diskriminacijos aiškinimas pabrėžia ekonomikos, interesų bei konkurencijos reikšmę, aiškinant priespaudą, diskriminaciją bei grupių tarpusavio santykius visuomenėje. Šios krypties šalininkai pastebi, kad priespauda ir diskriminacija apskritai yra priemonės, leidžiančios išsaugoti dominuojančiai grupei ekonominius bei socialinius panašumus. Ekonominė teorija padeda atskleisti priespaudos ir diskriminacijos egzistavimą, tačiau yra nepakankamos paaiškinti jų išnykimą.

Tai yra normalu, kada kiekvienas pasaulyje vykstantis reiškinys susilaukia tam tikros reakcijos. Kas kart kai mažuma yra diskriminuojama, ji vienaip ar kitaip reaguoja į šį reiškinį.

R. Rose nurodo keturių tipų mažumos narių reakcijas į diskriminaciją.

1. “Paklusnumas, nuolankumas”. Mažumos nariai sutinka, priima savo subordinuotą statusą visuomenėje.

2. “Šalinimas, bėgimas”. Mažumos nariai sutinka, priima savęs kaip subordinuoto individo statusą visuomenėje, kurį jai primeta dominuojanti grupė, bet neigia savo tapatumą šiai grupei.

3. “Atsiskyrimas, atsiribojimas”. Mažumos nariai nesutinka, nepriima negatyvaus vaizdo, žemo visuomeninio statuso, kurį jiems suteikia dominuojanti grupė, todėl šie mažumos nariai stengiasi išvengti kontaktų su dominuojančia grupe.

4. “Jungimas į visumą”. Mažumos nariams nepriimtina dominuojančios grupės skleidžiama idėja apie mažumos pavaldumą. Mažuma siekia susijungti su dominuojančia grupe į visumą, kurioje būtų išlaikytas lygiateisiškumo principas.

Tačiau tai tik pagrindinės reakcijos į diskriminaciją, yra ir daugelis kitų.

Rasizmas gyvavo seniau, gyvuoja dabar ir, ko gero, gyvos ateity. Niekas nesuteikė vienai ar kitai rasei teisės iškelti savęs virš kitų rasių. Visi žmonės yra lygūs ir jokie ypatingi fiziniai kūno bruožai negali pakeisti asmens charakterio bruožų.

Leave a Comment