Seksualinis vaikų išnaudojimas

TURINYS

ĮVADAS 2
1. KAS YRA SEKSUALINĖ PRIEVARTA PRIEŠ VAIKĄ? 3
1.2 Seksualinės prievartos požymiai ir padariniai 4
3. VAIKŲ (PRIVERSTINĖ) PROSTITUCIJA 6
3.1 Sunki patirtis sekso industrijoje 6
4. VAIKŲ PORNOGRAFIJA IR PEDOFILAI 7
5. PAGALBA SEKSUALINĘ PRIEVARTĄ PATYRUSIAM VAIKUI 8
5.1 Duomenys apie vaikus patyrusius seksualinį smurtą 9
7. PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI 11
IŠVADOS 12
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 13
PRIEDAI 14ĮVADAS
Vaikai pasaulį sutinka su begaliniu smalsumu. Jie rodo spontanišką dėmesį viskam, kas aplink juos ir su jais pačiais nutinka, mokosi žingsnis po žingsnio pritapti prie gyvenimo rato ir jame rasti vietą. Tačiau tam jie priklauso nuo suaugusiųjų, kurie skatina vystymąsi, saugo, stebi fizinę ir psichinę raidą.
Kaip suaugusieji yra atsakingi už vaaikų saugą bendruomenėje? Paskutiniu metu gerokai padaugėjo straipsnių, laidų apie pagrobtus, nužudytus, išprievartautus vaikus. Ką būtina daryti, kokių priemonių imtis? Kas kaltas?

Pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje, vis dažniau pradėjo iškilti viešumon vaikų prievartos atvejų. Deja, bandymai išjudinti šios problemos sprendimą ilgą laiką buvo be atsako – valdžia ir visuomenė tarsi netikėjo, kad Lietuvos vaikai patiria prievartą ( ypač seksualinę). Ir tik visai neseniai Lietuva pasekė kitų valstybių pavyzdžiu, ir su liūdesiu konstatavo žiaurią tiesą, jog vaikų prievarta yra paplitęs reiškinys.
Pripažino:
• Vaikai turi teisę būūti ginami nuo smurto ir prievartos;
• Būtina vykdyti konkrečias prevencines smurto programas, kurių tikslas kiek įmanoma apsaugoti vaikus;
• Mažinti skaudžias prievartos pasekmes.
Šiame darbe bandysiu išsiaiškinti kas yra seksualinė prievarta, kokie požymiai ir padariniai būna vaikui patyrusiam prievartą, kas yra vaikų prostitucija, kaip pa

agelbėti išprievartautam vaikui, kaip su juo elgtis, kaip spręsti šią problemą.
Vaikų seksualinė prievarta ? tai toks elgesys, kai suaugęs (ar kitas vaikas) pasinaudoja ar bando pasinaudoti vaiku (iki 18 metų) seksualiniu būdu. Vaikų seksualinė prievarta ne tik pažeidžia mūsų tabu ir įstatymus, bet ir palieka ilgalaikius pėdsakus vaiko gyvenime, sutrikdo jo jausmus ir elgesį, paveikia mokymąsi ir bendravimą. Manoma, kad ne mažiau kaip 10% vaikų patiria seksualinę prievartą. Dažniausiai yra išnaudojami 8-11 metų vaikai, nors seksualinę prievartą gali patirti ir kūdikiai, ir vyresni vaikai.1. KAS YRA SEKSUALINĖ PRIEVARTA PRIEŠ VAIKĄ?
Lytinis (seksualinis) smurtas suprantamas keliomis prasmėmis. Tai seksualinis priekabiavimas. Tai aukos privertimas stebėti lytinį aktą; prievarta liesti kito lytinius organus; pasinaudojant aukos baime, fiziniu bejėgiškumu, psichikos sutrikimais, liesti aukos lytinius organus, auką glamonėti. Tai prievartinis orralinis, analinis, genitalinis kontaktas.

Vaikų seksualinė prievarta (VSP) – tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai (seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog vaiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio. Tai kelia grėsmę vaiko gyvenimo ir vystymosi pagrindams, žaloja jo sielą.
Seksualinė vaikų prievarta tai pl
lati sąvoka, ji apima keletą prievartos formų:
• vaikai seksualiai išnaudojami šeimos narių;
• prievarta vaikų globos namuose;
• vaikų pornografija;
• vaikų prostitucija;
• prekyba vaikais.

Dažniausiai seksualinės prievartos aukos yra mergaitės, tačiau ją patiria ir berniukai. Neretai vaikai išnaudojami ankstyvoje vaikystėje ar net kūdikystėje. Berniukai ir mergaitės verčiami žiūrėti gašlius vaizdus ir klausytis tokio pobūdžio kalbų, bučiuotis, rodytis nuogi, leisti save liesti, stebėti nuogą prievartautoją ir jį liesti, žiūrėti pornografinius žurnalus, nuotraukas, filmus ar pan., fotografuotis pornografinėms nuotraukoms, patenkinti suaugusįjį, santykiaujant su juo oraliniu, vaginaliniu ar analiniu būdu. Dauguma prievartautojų yra vaikui svetimi žmonės. Iš tikrųjų yra žymiai didesnė tikimybė, kad vaikas bus išnaudojamas giminių ar pažįstamų. Prievartautojas dažnai yra vyras, turintis gerą profesiją, pavyzdingas šeimos vyras ir tėvas. Tai gali būti religingas žmogus ar aktyvus politikas, sėkmingai kopiantis karjeros laiptais ar pan., t.y. vyras, kuris atrodytų negali seksualiai pasinaudoti vaiku.

Daugelis mano, jog seksualinė prievarta prievartautojui yra vienkartinis paklydimas. Iš tiesų prievartautojai tik labai retai elgiasi spontaniškai. Dažniausiai jie ilgai planuoja ir apsvarsto visas aplinkybes, kaip prisivilioti vaiką. Kai kada prievartautojai net specialiai ieško, pvz. auklėtojo darbo ar kokios nors laisvalaikio praleidimo su vaikais formos, kad galėtų priartėti prie potencialios aukos. Seksualinio išnaudojimo procese galima išskirti kelis etapus:
 Suaugusiojo noras likti dviese su vaiku atskirai nuo kitų, intymumo, ar

rtumo siekimas.
 Suaugusysis pradeda naudoti savo galią, kontrolę, pvz., kaip tėvo, mokytojo ar pan., nuo kurio vaikas vienaip ar kitaip priklauso.
 Vaikas skatinamas, įtraukiamas į tam tikrus seksualinius veiksmus Vaikai, kuriems nuolat stigo meilės, šilumos, švelnumo – ypač pažeidžiamos aukos, nes jiems toks asmeniškas suaugusiojo dėmesys ir artumas labai reikšmingas.
 Pereinama prie lytinės sąveikos: nu(si)renginėjimo, seksualinių glamonių, lytinių organų lietimo ir lytinio akto.
 “Nuslopinimo” stadijoje vaikas įkalbinėjamas niekam neprasitarti apie tai, kas įvyko.1.2 Seksualinės prievartos požymiai ir padariniai
Kiekvienas prievartą patyręs vaikas ją išgyvena savaip ir savaip bando ją įveikti. Tačiau įtarimai ne visuomet būna teisingi. Seksualinę prievartą įtarti galima iš kelių požymių:
 Fiziniai požymiai:
• Nėštumas.
• Lytiniu keliu plintančios ligos.
• Vaginalinės infekcijos.
• Suplėšyti ar kruvini apatiniai drabužiai.
• Krūtų, apatinės pilvo dalies, dubens, genitalijų srities traumos.
• Skausmas genitalijų srityje ar gerklėje, sunkumai ryjant arba šlapinantis.
• Pasikartojantys fiziniai nusiskundimai be aiškaus somatinio pagrindo (skausmai pilvo apačioje, nuolatinis gerklės skausmas, pykinimas, vėmimas).
• Valgymo problemos (atsisakymas valgyti arba nuolatinis žiaumojimas, cikliškas maisto rijimas arba vėmimas).
• Pasikartojančios šlapimtakių infekcijos.
 Elgesio požymiai:
• Neįprastos (neatitinkančios vaiko amžiaus) žinios apie seksą.
• Amžiaus neatitinkantis domėjimasis seksualiniais dalykais.
• Besitęsiantys ir nebūdingi tam tikram amžiui bei išsivystymo lygiui seksualiniai žaidimai (įskaitant ir žaidimus su žaislais).
• Seksualizuotos prieraišumo ir elgesio išraiškos (dėmesį patinkančiam suaugusiajam vaikas rodo glostydamas, liesdamas intymias kūno vietas ir
r pan.).
• Ypač intensyvi savo genitalijų stimuliacija (kai neįmanoma vaiko atitraukti).
• Lytinio akto su broliais (seserimis) imitacija ar seksualinis dėmesys gyvūnams.
• Seksualizuoti bučiniai tėvams ar draugams.
• Kompulsyvus (griebimas už krūtinės ar genitalijų, nusirenginėjimas) ar agresyvus seksualinis elgesys.
• Leistinų fizinio kontakto ribų supainiojimas, neskyrimas.
• Netikėti jausmų, susijusių su konkrečiu žmogumi ar vieta, pokyčiai (pvz.; “Aš nekenčiu dėdės Jono.”).
• Staigus išsiblaškymas, nesugebėjimas sukaupti dėmesio, ypač prisiminus išgyventą situaciją.

Svarbus seksualinės prievartos indikatorius yra vaiko bandymai pasisakyti apie ją žodžiais arba piešiniais, pasakojimais ar nuorodomis į atitinkamus žurnalus, nuotraukas. Vaiko prisipažinimas apie prievartą gali būti tiesioginis (pvz., mamai, mokytojai), netiesioginis (draugams, tikintis, kad jie kam nors papasakos) arba užmaskuotas (“Aš pažįstu vieną žmogų, kuris.”). Vaikas gali pradėti elgtis viliojamai, tapti lipšnus bet kuriam suaugusiajam. Viliojantį vaiko elgesį ir (ar) seksualinį “neišrankumą” reiktų vertinti kaip patirtos seksualinės prievartos pasekmę, o ne kaip priežastį. Kompulsija – patologinė būsena, kai žmogus nevalingai atlieka įkyrius veiksmus, judesius, jį kamuoja baimė, įkyrios mintys. Žmogus praprastai supranta savo veiksmų, baimės nepagrįstumą, tačiau negali jų atsikratyti. Fobijos – tai įkyrios baimės būsenos, apimančios žmogų tam tikrose situacijose ir sukeliančios vegetacinius sutrikimus (stipresnį širdies plakimą, prakaitavimą ir pan.).

Seksualinė prievarta sukelia daugelį trumpalaikių ir ilgalaikių neigiamų pasekmių, sutrikdo normalią vaiko asmenybės raidą. Prievartos sąlygoti išgyvenimai palieka gilią žymę žmogaus gyvenime. Seksualinės prievartos padariniai yra tuo sunkesni, kuo:didesnis prievartautojo ir aukos amžiaus skirtumas (ypač esant vienos kartos amžiaus skirtumui);
 artesni prievartautojo ir aukos giminystės ryšiai (ypač, kai prievartautojas – vienas iš tėvų);
 ilgiau tęsiasi prievarta;
 mažesnis vaikas buvo seksualinio išnaudojimo pradžioje;
 dažniau prievarta kartojasi;
 labiau vaikas verčiamas viską slėpti;
 mažiau vaikas turi artimų ryšių, galinčių užtikrinti jam saugumą (pvz., su motina).

Nors minėtos problemos gali atsirasti ne tik dėl seksualinės prievartos, yra žymiai didesnė tikimybė, kad seksualinės prievartos auka kentės nuo vieno ar daugiau simptomų.3. VAIKŲ (PRIVERSTINĖ) PROSTITUCIJA
Su besivystančia globalizacija auga ir prekyba žmonėmis. Jau nuo XIXa. vyksta ir tarptautinė prekyba merginomis. Merginas parduoda į užsienį. 1994 metais Paryžiuje viešnamių savininkams buvo parduota 8 tūkst. Vaikų (3 tūkst. mergaičių ir 5 tūkst. berniukų) iš trečiojo pasaulio šalių.

Vaikas, kuris priverstas užsiimti prostitucija (jį pardavė ne savo noru), praeina keletą etapų, po to jis tampa delinkventiška asmenybe:
 Pirmame etape vaikas priima tai, jog jis yra žmogus iš žemiausio sluoksnio, kuris atsisako visų moralinių normų;
 Antrame etape jis pradeda pažinti lytinį gyvenimą tiek iš teorinės, tiek iš praktinės pusės;
 Trečiame etape paaugliui susiformuoja nuostata, jog lytiniai santykiai tarp vyro ir moters iš meilės neegzistuoja;
 Ketvirtame etape paauglys įsitikina, jog visuomenė smerkia prostituciją.

Moterys – tai viena pažeidžiamiausių socialinių grupių. Moterys ir merginos dažniausiai tampa seksualinės prievartos, prekybos žmonėmis, prostitucijos aukomis. Mergaičių pavojus – ankstyvas nėštumas. Vienišų jaunų moterų skaičius vis didėja. Skaudus pastebėjimas, jog mergaitės, užaugusios globos namuose, palieka savo vaikus institucinei globai.3.1 Sunki patirtis sekso industrijoje
Vaikai ir jauni žmonės sekso industrijai „medžiojami“ ir įtraukiami įvairiais būdais. Apie šio verslo mastą (prekyba vaikais seksualiniam išnaudojimui pasaulyje vertinama 2,5 milijardo dolerių) liudija tas faktas, jog kiekvienais metais vien į Tailandą prostitucijai iš kitų Azijos šalių atgabenama 200-300 tūkstančių vaikų ir moterų. „Naujokai“ viliojami iš suirusių ar šiaip „sunkių“ šeimų, žadant jiems gerą darbą ir patogų gyvenimą mieste. Nelaimingi vaikai (tiesa, būna tokių, kurie savo noru įsitraukia į šį verslą) pažadų išsipildymo nesulaukia ir prievarta įtraukiami į sekso patarnavimus. Kitus užsiimti prostitucija verčia tėvai, kurie taip randa trokštamą pajamų šaltinį. Tose šeimose skurdas sukuria visišką beviltiškumą, ir tėvai, atsidūrę desperacijoje, paprasčiausiai parduoda savo vaikus, iškeisdami juos kaip prekę už maistą, būstą ar kitas materialines gėrybes.

Sunku aprašyti vaikų patirtas kančias sekso industrijoje: jie prievartaujami, mušami, kankinami, o nepaklusnieji – ir žudomi. Į prostituciją įtraukti nepilnamečiai paprastai užsikrečia lytiškai perduodamomis ligomis, tarp jų ir AIDS, kurio pasekmė – skausminga mirtis. Patyrę tokį siaubą, daugelis tampa narkomanais arba alkoholikais. Netgi ir tiems, kuriems pavyksta ištrūkti iš šios vergijos, emociniai išgyvenimai lieka visam gyvenimui, jie nesugeba pamilti, pasitikėti ir palaikyti šiltus žmogiškus santykius.4. VAIKŲ PORNOGRAFIJA IR PEDOFILAI
Pedofilai – tai žmonės, kurie prievartauja vaikus. Jie paprastai išprievartauja ne vieną ar porą, bet 30 – 80 vaikų. Dauguma prievartautojų buvo patys vaikystėje išprievartauti. Tai uždaras ratas, eskaluojami vis nauji nusikaltimai, ir pradedant 6 dešimtmečiu, vaikų prievartavimo atvejų daugėja – taip tęsis tol, kol nebus nutraukta grandinė. Po daugelio teisminių tyrimų aišku viena: vaikų pornografija reikalinga visų pirma pedofilams arba vaikų tvirkintojams. Iš tiesų, jei nebūtų vaikų prievartautojų, nebūtų vaikų pornografijos – tai viena ir ta pati problema. Gundydamas vaiką prievartautojas dažniausiai griebiasi suaugusiųjų pornografijos. Paprastai vaikai pasakoja, kad jų draugas ar koks nors dėdė nusivedė juos į prekiaujančią šiais reikmenimis parduotuvę ir parodė vadinamosios “švelniosios” pornografijos nuotraukų – nuogų žmonių. Po to nuperka “kietosios” pornografijos ir, vaikui paklausus: “Ar tai nėra bloga?”, atsako: “Tavo mama ir tėtis čia apsipirkinėja – jie nemano, kad tai yra kas nors bloga”. Parodę vaikui “kietosios” pornografijos pirkinius paklausia: “Ar tu nenori būti suaugęs berniukas ar mergaitė – tą daro visi suaugę, seksualiai santykiaudami su kitais, kurie nėra nei vyras, nei žmona – įvairiausiais būdais – ar nenori ir tu toks būti?” Tuomet jie įtraukia vaikus į prievartaujamųjų bendraamžių ir vaikų pornografijos ratą ir pasiekia, kad vaikas liautųsi siekęs kažko daugiau gyvenime. Pedofilai naudoja pornografiją ir auklėjimo sumetimais. Vaikas įtikinamas, kad seksas su bet kuo yra priimtinas. Kitas gundymo žingsnis – “kietoji” pornografija, atbukinanti vaiko jausmus ir nuvertinanti jo siekius. “Kietoji” pornografija naudojama kaip mokymo priemonė, taip pat norint įtikinti vaikus, kad tą patį daro kiti jų bendraamžiai. Taigi nieko blogo čia nėra. Įkalbėję vaikus naujiems aktams, jie vėl filmuoja bei fotografuoja ir po to prekiauja “kietąja” pornografija – ciklas tęsiasi. Taip gyvuoja makulatūrinė vaikų prievartavimo ir pornografijos pramonė.

Kodėl kunigyste arba gero mokytojo įvaizdžiu mėginama dangstyti lytinį nukrypimą? Atsakymas gana paprastas: dėl to, kad ieškoma tokios profesijos ar veiklos, kad būtų kuo daugiau santykių su vaikais ir kad tie santykiai būtų kuo artimesni. Be to, nuo išorinės publikos pridengti paslapties skraiste. Savaime suprantama, kad pedagogas turi mylėti vaikus, kaip ir savaime suprantama, kad kunigas turi kelti kiekvieno žmogaus pasitikėjimą. Taigi tokios profesijos ir maskuoja, ir suteikia lengvesnių galimybių prieiti prie vaikų. Pedofilai dažniausiai yra vyrai. Vienus trakia tik mergaitės, kitus – tik berniukai, trečius domina abi lytys. Tačiau visiškai akivaizdu, kad vaikų tvirkinimas – tai veiksmas, kurį mūsų visuomenė draudžia. Pas mus kaip, kaip ir daugumoje valstybių, lytiniai santykiai su nepilnamečiais baudžiami įstatymo. Pedofilas su potraukiu negali kovoti – tai faktas. Tačiau kaip ir kodėl susiformuoja toks potraukis, psichiatrija bei psichologija į šį klausimą atsakyti nepajėgia. Akivaizdu tik tai, kad pedofilai nejaučia pasitenkinimo su suaugusiais partneriais.5. PAGALBA SEKSUALINĘ PRIEVARTĄ PATYRUSIAM VAIKUI
Vaiko pasakojimas apie tragišką įvykį – tai sunkus, slegiantis išbandymas. Šokas, neigimas, netikėjimas, pyktis, gailestis ir pasibjaurėjimas – visa tai – natūrali reakcija į tai, kas įvyko. Ją būtina įveikti, kad galėtume suteikti vaikui reikalingą paramą. Būtų gerai, jei žmonės, kurie išklauso vaiko pasakojimą apie patirtą seksualinę prievartą, turėtų asmenį, su kuriuo galėtų pasidalyti jausmais. Mokytojui derėtų išsiaiškinti vertybes ir būgštavimus dėl reakcijos į seksualinę prievartą patyrusį vaiką. Geresnis savo paties reakcijos į minimą problemą suvokimas padėtų efektyviau įveikti sunkumus. Pedagogai iš tiesų gali turėti lemiamos įtakos emociniam ir psichiniam seksualinę prievartą patyrusio vaiko vystymuisi. Svarbu prisiminti, kad mokytojo užduotis – aktyviai išklausyti vaiką, o ne kamantinėti apie smulkmenas ir pačiam tikrinti pateiktus faktus – tai policijos ir Vaikų teisių apsaugos tarnybų reikalas.

Kai vaikas praneša apie seksualinę prievartą reikia:
 Pasistengti išlikti ramiems.
 Išklausyti vaiką rimtai.
 Pasitikėti juo.
 Parodyti, kad jį suprantate.
 Nuraminti jį ir palaikyti tokiais žodžiais: Aš tikiu tavimi; Man gaila, kad tau taip atsitiko; Gerai, kad tu man pasakei apie tai; Tu nekalta (-as) dėl to, kas įvyko; Tu ne vienas, kuriam taip nutiko; taip atsitinka ir kitiems vaikams; Aš padarysiu viską, kad tau negrėstų pavojus; Man reikia kai kam (Vaikų teisių apsaugos tarnybai, policijai) pranešti apie tai, kas tau nutiko. Jie norės tau užduoti keletą klausimų. Jie padės padaryti taip, kad tu jaustumeisi saugus.
 Kantriai atsakinėti į vaiko klausimus ir stengtis išsklaidyti jo nerimą.
 Kontroliuoti save, kad nežadėtumėte vaikui to, ko negalėsite išpildyti (pvz.: “Tavo mama nenusimins” arba “su tuo, kas su tavimi taip pasielgė, nieko nenutiks”).
 Palaikyti ryšį su vaiku, kuriam reikalinga nuolatinė parama (pvz., pasakyti jam: “Jei norėsi pasikalbėti, gali bet kada pas mane ateiti (man paskambinti)”.)
 Gerbti vaiko teisę į slaptumą, neišduoti jo kitiems mokyklos darbuotojams ir mokiniams.

Mokytojai gali pastebėti, kad vaiko elgesys klasėje be aiškios išorinės priežasties iš esmės pasikeitė: vaikas staiga tapo agresyvus, destruktyvus arba atvirkščiai – pernelyg paslaugus ir nuolankus, nesugebantis sukaupti dėmesio, sunkiai bendraujantis su bendraamžiais. Visa tai gali būti ženklas, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą. Kai kurie vaikai gali viską išgyventi savyje. Jiems reikalinga pagalba, kad galėtų pasikalbėti apie savo jausmus, patikėti juos kitiems. Patyrusių prievartą vaikų pasitikėjimas yra sugriautas, jiems reikia iš naujo mokytis pasitikėti žmonėmis. Svarbu atminti, kad vaikai gali atsigauti ir atsigauna po seksualinės prievartos patyrimo, ir pedagogai gali ir turi leisti vaikui suprasti, kad “gyvenimas tęsiasi”.
Svarbiausia:
 apsaugoti vaiką nuo prievartos pasikartojimo;
 apsaugoti vaiką nuo gėdos;
 normalizuoti aplinką.5.1 Duomenys apie vaikus patyrusius seksualinį smurtą
Nustatyti tikslius seksualinės prievartos aukų skaičius nėra lengva ne tik dėl visuomenės tabu požiūrio. Tam galima paminėti skirtingas priežastis:
 Svyravimas, ypač jei nusikaltėlis aukai ir kitiems šeimos nariams gerai pažįstamas;
 Daugelis teismo procesų nėra iki galo išaiškinti;
 Daugeliu atveju nenustatomos nusikaltimo aplinkybės ( dažnai seksualinis išnaudojamas siejasi su kūno sužalojimu);
 Teismo procesai uždari.

Atsižvelgiant į šias priežastis galima teigti, kad faktai tik spėjami. Tuo tarpu statistikos ekspertų duomenimis – 1:20 ir 1:18, kas reiškia, kad tik vienas atvejis išaiškinamas iš dvidešimties. Kiti nėra žinomi arba „įspaudžiami“ į kitas nusikaltimo kategorijas.
Kitų šalių faktai, kur ši problema tapo aktuali:
 JAV manoma, kad 1 iš 4 mergaičių ir 1 iš 10 berniukų yra patyrę seksualinę prievartą.
 Didžiojoje Britanijoje iš 10 suaugusiųjų 1 yra patyręs seksualinę prievartą.
 Austrijoje nustatyta, kad 1 iš 3 mergaičių ir 1 iš 9 berniukų seksualinę prievartą patiria jaunesni nei 16 metų.

Remiantis JAV statistiniais duomenimis, 90 % mergaičių, patyrusių lytinį smurtą iki dešimties metų amžiaus, patiria jį šeimoje. Nyderlandų statistika rodo, jog 96,7 % kraujomaišos smurto atvejų policijai yra nepranešami. 1991 m. JAV buvo užfiksuota beveik 2,7 milijono faktų apie emociškai, fiziškai ar seksualiai suaugusiųjų žalojamus vaikus, iš kurių daugelis neturėjo ir metukų. Ypač didėjantis tiek visuomenės, tiek specialistų susidomėjimas vaikų seksualinės prievartos (VSP) problema Vakarų šalyse pastebimas paskutinį dešimtmetį. Nors tai sena problema, tačiau dabar į ją pradėta žiūrėti kaip į psichologinę, psichiatrinę, vaikų teisių apsaugos problemą. Daugelis VSP atvejų nepatenka į oficialiąją statistiką, dėl įvairių priežasčių apie tai niekas niekada nesužino. Dėl to atliekami VSP paplitimo tyrimai. Nuo 1980 m. tokių tyrimų sparčiai gausėja. Jais bandoma nustatyti, kokia populiacijos dalis vaikystėje yra patyrusi seksualinę prievartą. Seksualinės prievartos paplitimas tarp mergaičių ir berniukų yra labai nevienodas. Žiūrėti į diagramą. Pvz.: mergaičių patyrusių pornografija ir nepadorių gestų demonstravimą yra apie 24% , berniukų – 22,2%, patyrusių ekshibicionizmą: mergaičių – 28,7%, o berniukų – 12,4%, patyrusių vaginalinius lytinius santykius: mergaičių – 4,4%, o berniukų – 4,1%.7. PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI
Pagalbą turi teikti valdžios institucijos ,visuomenė ir kiekvienas save gerbiantis pilietis , bet ne tiesiogiai, o per specialias struktūras (tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas organizacijas. Vaikų teisių apsaugos tarnyba tėra tik viena iš grandžių, o realią pagalbos sistemą turi užtikrinti kitos grandys (vaikų ir šeimos psichinės sveikatos tarnybos, krizių intervencijos centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai vaikams ir paaugliams, turintiems socialinių problemų, su šeimomis dirbantys socialiniai darbuotojai, šeimų, imančių vaikus globoti, institucija, įvaikinimo tarnyba ir kt.). Minėtos tarnybos ir įstaigos – ne prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausias turtas – kvalifikuoti darbuotojai, kuriuos reikia paruošti.

Tais atvejais, kuomet vyrauja socialinė problema (pavyzdžiui, smurtas ir prievarta šeimoje, tėvų globos netekęs vaikas), – nereikia versti šios problemos senu papročiu medicinine (t.y., neguldyti vaiko į ligoninę) arba pedagogine (nesiųsti jo, kaip protiškai atsilikusio, į specialiąją internatinę mokyklą), o kurti normalias socialinės pagalbos struktūras bendruomenėje ir psichosocialinės reabilitacijos centrus apskričių/kraštų lygiu.IŠVADOS
Vaikų seksualinės prievartos pasitaiko neretai. Suaugusiųjų pranešimai apie seksualinės prievartos atvejus rodo, kad viena iš keturių mergaičių ir vienas iš septynių berniukų patiria seksualinę prievartą. Seksualinius prievartautojus nelengva atpažinti. Seksualiniai nusikaltėliai gali būti visuomenėje pripažinti asmenys, juos sunku atpažinti, ar ištirti testais. Vaikai patys neišprovokuoja seksualinę prievartą. Vaikai, patiriantys seksualinę prievartą niekuo neišsiskiria iš kitų vaikų. Dažniausiai seksualinės prievartos aukos yra mergaitės, tačiau ją patiria ir berniukai. Neretai vaikai išnaudojami ankstyvoje vaikystėje ar net kūdikystėje. Prievartautojai kontroliuoja, naudoja jėgą, prievartą ir dažnai apkaltina savo aukas ir perkelia atsakomybę nuo savęs aukai, dėl to, kas atsitiko. Seksualinė prievarta sukelia labai daug pasekmių vaiko gyvenime. Seksualinės prievartos pasekmės gali būti nepilnamečių ir suaugusiųjų nusikaltimai, depresija, santuokinio gyvenimo problemos, prostitucija, bėgimas iš namų, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais.

Pagal atliktą tyrimą galiu teigti, kad žmonės šią problemą žino ir girdi spaudoje ar televizijoje, tačiau nėra per daug informuoti. Mano apklaustieji asmenys nėra susidurią su šia problema ir neturi pažystamų, kurie būtų patyrią seksualinį išnaudojimą. Iš to galiu daryti išvadas, kad žmonės yra gan uždari ir nenori per daug diskutuoti šia problema. Mano manymu šią problemą reikia labiau iškelti į viešumą, ją reikia daugiau nagrinėti, nes yra daug vaikų, kurie patyrė seksualinį išnaudojimą, tačiau liko neišklausyti arba niekam nepasakoja, nes to gėdisi. Žmones reikia daugiau informuoti, kaip atpažinti kada vaikas patyrė šį smurtą, kokie požymiai, kaip su juo elgtis ir pan. Vaiko pasakojimas apie tragišką įvykį – tai sunkus, slegiantis išbandymas. Šokas, neigimas, netikėjimas, pyktis, gailestis ir pasibjaurėjimas – visa tai – natūrali reakcija į tai, kas įvyko. Ją būtina įveikti, kad galėtume suteikti vaikui reikalingą paramą.LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
1. Irena Leliūgienė, Socialinė pedagogika, Kaunas, 2003.
2. PROVITA, XXI amžiaus priedas apie gyvybės apsaugą Nr.1 (50), 2005 sausio 21 d.
3. Rizikos grupės vaikai, Žinios, Lietuvos AIDS centro informacinis biuletenis, 2004 m. gegužė, Nr.2(20)
4. Vaiko teisių konvencija, Vilnius, 1999
5. http://www.ppkc.lt/index.php?id=277
6. http://www.lrytas.lt/ekstra/archyvas/2002/0812/
7. http://www.gyvybe.lt/uzgyvybe/19990203/index.html
8. www.vaikunamas.lt

Leave a Comment